Kai Vokiečių ordinas 1239 m. pastatė Balgos pilį, o 1266 m. – Brandenburgo pilį, jis tuoj pat ėmė kolonizuoti joms pavaldžias komtūrijas. Nepaisant niokojančių karų, čia, tarp Prieglaus (Pregel / dabar – Pregolia), Alnos (Alle / Lava) upių ir Aistmarių (Frisches Haff / Kaliningrado įlanka), būta daugybės vietinių gyventojų – prūsų – gyvenviečių.
Tačiau Ordinas siekė šį kraštą germanizuoti, tai yra įkurti vokiškus miestus, kaimus bei dvarus ir apgyvendinti juos vokiečiais.
Ordino pilis Balgą (Balga) ir Brandenburgą (Brandenburg) tuo metu paprastai valdė energingi ir toliaregiai žmonės. Nuo XIII a. pabaigos jie sistemingai apgyvendino savo apygardas vokiečių žemdirbiais. Taip šalia senųjų prūsų kaimų kūrėsi naujos vokiečių gyvenvietės. Įsisavinti miškų plotai mergelėse žemėse vokiečių naujakuriams suteikė gyvenamąją erdvę ir pragyvenimą.
Svarbiausiose Notangos1 vietose iškilo Šventapilės, Cintų (Zinten), Prūsų Ylavos (Preußisch Eilau), Kreicburgo (Kreuzburg), Frydlando (Friedland), Landsbergo (Landsberg) ir Domnavos (Domnau) miestai. Jie tapo svarbiais augančių vokiečių kaimo gyventojų susisiekimo, ūkio, o vėliau ir kultūros centrais.
Šventapilė senoje graviūroje.
Beveik visi Notangos miestai buvo įkurti pačioje XIV amžiaus pradžioje. Ir bene seniausias iš jų – Šventapilė. Deja, tiksli įkūrimo data nežinoma, todėl paprastai nurodomi 1301-ieji. Pirmasis Šventapilės paminėjimas datuojamas 1330 metais.
Šventapilės vaizdas iš cepelino Karaliaučiaus link (įlanka kairėje, už kadro).
Kodėl Šventapilė buvo pastatyta būtent čia, Jarfto upės slėnyje? Tam galėjo būti dvi pagrindinės priežastys. Priešistoriniais laikais platūs miškai, užėmę beveik visus Šventapilės apskrities pietus, baigdavosi prie Banau (Bahnau / Mamonovka) ir Jarfto upių, o vakarinėje jos dalyje buvo daug prūsų gyvenviečių. Joms, kaip ir naujiems vokiečių kaimams, kūrusiems čia XIV amžiaus pradžioje, reikėjo ūkinio centro, turgaus. Be to, čia, Banau ir Jarfto upių santakoje, buvo prūsų šventvietė, vėliau pavadinta „Šventuoju mišku“.
Ši šventvietė turėjo saugoti prūsų gyvenvietę su nedidele tvirtove. Metraščiuose išliko jos pavadinimas – Swentomest (Swentomest, kur swintas = šventas, mesta = vieta).
Įdomu, kad iš pradžių miestas taip ir vadinosi – Heiligenstadt (Heiligenstadt), „Šventasis miestas“, ir tik vėliau tapo Heiligenbeil.
Kas galėjo būti natūraliau, nei įkurti vokiečių bendruomenę čia, gamtos ir istorijos požiūriu tokioje palankioje vietoje! Stačiakampis miesto planas su gatvių tinklu ir taip pat stačiakampe turgaus aikšte centre iki šiol liudija Ordino valdininkų parengtą išplanavimą.
Kai kurios miesto sienų ir griovio dalys iš esmės išliko iki mūsų dienų, nors karai ir gaisrai dažnai niokojo miestą prie Jarfto ir smarkiai keitė jo veidą. Šventapilei teko daug iškentėti per Miestų karą (Trylikos metų karą, 1454–66)2 ir Raitelių karą (1520–21)3. 1463 ir 1520 m. lenkai jį visiškai sudegino. 1677 ir 1807 m. gaisrai taip pat sunaikino didžiąją miesto dalį ir paskutinius tuo metu dar išlikusius viduramžių pastatus.
Šventapilės rotušė.
Senoji rotušė buvo sunaikinta dar 1520-aisiais, kita virto griuvėsiais 1807 m. Tada pat, 1807 metų gruodį, gaisro aukomis tapo iki XIX amžiaus turgaus aikštėje išlikę senoviniai namai su arkadomis.
Centrinė aikštė (turgus), vaistinė (centre) ir liuteronų bažnyčia.
Paskutinė rotušė, kurią mes, Šventapilės gyventojai, prisimename dėl savito portalo ir bokšto, 1945 m. kovą virto griuvėsiais ir pelenais.
Net protestantų bažnyčia su masyviu bokštu, kurio plokščias palapinės formos stogas taip puikiai derėjo prie aplinkinio kraštovaizdžio, po 1677 ir 1788 m. gaisrų iki 1945 m. išsaugojo tik menkus viduramžių architektūros likučius – unikalų pagrindinį portalą ir zakristiją su aštuondalimi žvaigždiniu skliautu. Šiandien ir šie gotikos architektūros liudininkai sunaikinti.
Nieko neliko iš dvejų miesto vartų, kurie iki 1807 m. lyg amžinai budintys sargybiniai saugojo Šventapilės ramybę.
Iš augustinų vienuolyno (jis stovėjo rytinėje miesto dalyje, tiesiai prieš miesto sieną, ir gyvavo 1372–1520 m.) neliko nieko, išskyrus kelis aplinkinių laukų pavadinimus.
Iki 1945 m. išliko tik viena viduramžių įstaiga – Šventojo Jurgio ligoninė. Ji kildinama iš Šv. Jurgio kiemo prie Šventapilės, pirmą kartą paminėto 1416 m. Kunigaikštis Albrechtas (Albrecht von Brandenburg-Ansbach) 1563 m. šią ligoninę įsteigė iš naujo ir padovanojo jai buvusias vienuolyno žemes. 1865 m. aikštėje, vėliau pavadintoje Feyerabendplatz (Feyerabendplatz), tiesiai prie miesto sienos, buvo pastatytas didelis plytinis pastatas ir įveistas sodas.
Liuteronų bažnyčios vaizdas pro medžius upės pakrantėje.
Kokių tik išbandymų nuo Ordino laikų iki mūsų dienų neteko patirti miesto prie Jarfto gyventojams! Karai ir gaisrai, epidemijos ir badas, plėšimai ir persekiojimai nualino gyventojus – sumažino, bet nesunaikino, nuskurdino, bet ne visiškai paliko be skatiko.
Užtvanka su vandens pralaida, kurią Šventapilėje vadino „kriokliu“.
Iškentę sunkius likimo smūgius, Šventapilės gyventojai atstatydavo savo miestą, kviesdavosi naujų miestiečių ir maždaug iki 1900 m. gyveno kukliai, bet oriai.
XVI–XVIII a. Šventapilės alus turėjo tokią nepriekaištingą reputaciją, kad buvo eksportuojamas milžiniškais kiekiais. Ilgą laiką miestą garsino ir puiki kvietinė duona. Daugiau nei du šimtmečius Šventapilės tekintojai dominavo rinkoje su savo verpimo ratelių, medinių motovilų ir žaislų gaminiais. Jo malūnų produkcija keliaudavo į Berlyną, Braunšveigą ir Dancigą, o „Rytų Vokietijos mašinų gamyklos“ žemės ūkio padargai buvo parduodami ne tik Rytų Prūsijoje, bet ir visame Baltijos regione, net Afrikoje ir t. t., teikdami gyventojams gerovę, o miestui – naudą.
Nuo XVII iki XIX a. pradžios, o naujausiais laikais 1936–1945 m. Šventapilė buvo daugiausia karinis miestas, kuriame buvo dislokuoti žinomų pulkų daliniai.
Labai palanki ir miesto padėtis. Viduramžiais visi keliai šioje Prūsijos dalyje ėjo per jį. Todėl jis dažnai tapdavo įvairių svarbių valstybinių renginių vieta. Kai Rytų Prūsijoje buvo tiesiamas pirmasis plentas, jis taip pat ėjo per Šventapilę.
Čia 1511 m. sausio 1 d. buvo išrinktas paskutinis Vokiečių ordino Prūsijoje didysis magistras – Hohenzollernų giminės markgrafas Albrechtas Brandenburgietis.
Šventapilės geležinkelio stotis.
1853 m. mūsų miestas tapo ir pačios pirmosios Rytų Prūsijos provincijoje geležinkelio linijos Karaliaučius – Berlynas stotimi. Būtent iš čia 1938 m. pradėta tiesti geležinkelio atšaka Šventapilė – Cintai.
Pėsčiųjų takas į geležinkelio stotį.
1819 m. balandžio 1 d. Šventapilė gavo apskrities miesto statusą, nepaisant jos periferinės padėties naujai įsteigtoje Šventapilės apskrityje.
Jau Ordino laikais čia veikė lotynų mokykla, rengusi daugybę miestiečių sūnų studijoms Europos universitetuose. Ji buvo panaikinta tik 1811 m. Dalį jos funkcijų perėmė miesto mokykla4. Šalia jos veikė ir prieglaudos mokykla vargšų vaikams. 1910 m. rugpjūtį abi mokyklos buvo sujungtos į vieną miesto mokyklą.
Nuo 1879 m. Šventapilėje veikė ir žemės ūkio mokykla, gerai žinoma visoje provincijoje.
1927 m. ji buvo uždaryta. Mokyklos pastatas atiteko neseniai įsteigtai vidurinei mokyklai. Be to, Šventapilėje veikė papildomojo ugdymo mokykla, vėliau tapusi profesine mokykla, o nuo 1927 m. – žiemos žemės ūkio mokykla jauniesiems ūkininkams.
Maždaug iki 1900 m. miestas prie Jarfto upės buvo daugiausia žemdirbių ir amatininkų miestas. Anksčiau pagrindinį vaidmenį jo ūkyje vaidino aludariai. Vėliau reikšmės ir įtakos įgijo ir amatininkai, patekę į tarybą, taigi ir į miesto valdžią.
Bendra mokinių nuotrauka prie mokyklos pastato.
Po Prūsijai pergalingų XIX amžiaus antrosios pusės karų Šventapilėje postūmį vystytis gavo iš karto kelios pramonės šakos.
„Rytų Vokietijos mašinų gamyklos“ darbininkai ir tarnautojai (viršuje).
Paprastas kalvis Rudolfas Wermke (Rudolf Wermke) iš Stolzenbergo (Stolzenberg) 1869 m. pastatė mieste kalvę, kurią palaipsniui plėtė, nes jo plūgai buvo labai paklausūs. Po Wermke’s mirties įmonė išaugo į „Rytų Vokietijos mašinų gamyklą“ (Ostdeutsche Maschinenfabrik), gaminusią įvairią žemės ūkio techniką. Jos firminis ženklas buvo du sukryžiuoti kirviai, ir dėl produkcijos kokybės ji buvo populiari ne tik gimtajame krašte. Šios mašinų gamyklos infrastruktūra Šventapilėje, kurią darbininkams ir tarnautojams sukūrė jos vadovai (F. Bartelsas / F. Bartels, nuo 1938 m. Heßmeris / Heßmer), taip pat buvo pavyzdinė.
Dar Ordino laikais pastatytas miltų malūnas 1828 m. perėjo į malūnininkų Dousų (Dous) šeimos privačią nuosavybę, o 1844 m. – Zarniko (Zarniko) šeimos.
1918 m. vasarą jį įsigijo „Pirkimo ir pardavimo kooperatyvas“, ir vadovaujant jo direktoriui Franzui Wunderlichui (Franz Wunderlich) malūnas virto pramonės įmone, kasmet sumalančia ir parduodančia dešimtis tūkstančių centnerių grūdų.
Po Pirmojo pasaulinio karo nemažą pelną nešė Carlo Stolto ir Eugeno Hinzkės (Carl Stolt & Eugen Hinzke) lentpjūvės. Jos tiekė medieną Šventapilės miestui ir apskričiai. Bendrovė „Fritz Werning & Co.“ (Fritz Werning & Co.), 1900 m. spalio 1 d. įkurta Laubschato ir Beckerio (Laubschat und Becker) lentpjūvių pagrindu, tapo stambia įmone su garine lentpjūve Rosenberge (Rosenberg) ir statybos verslu, įskaitant nendrių audinių fabriką Šventapilėje. Ji įgyvendino daugybę aukštybinių pastatų, požeminių ir kitų statinių projektų Šventapilėje ir jos apylinkėse.
Fritzas Dickas, paskutinis Šventapilės tekintojas stebukladarys, prie darbo.
Apie 1875 m. Hermannas Eggertas įkūrė įmonę, kuri dėl jo bendradarbiavimo su inžinieriumi Emiliu Beckeriu iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos buvo gana žinoma „Eggerto ir Beckerio mašinų gamyklos“ (Maschinenfabrik Eggert und Becker) pavadinimu.
Garsioji „Šventapilės statinaitė“ su lėlių indais.
Įmonė bankrutavo, ir inžinierius mechanikas Pritzkuleitas (Pritzkuleit) jos vietoje sukūrė naują verslą, kurio vertė išaugo ypač dėl didelės degalinės Königsberger Straße gatvėje.
Nuo 1914 m. Rosenberge veikė Wernerio Frischbutterio (Werner Frischbutter) silikatinių plytų gamykla, anksčiau priklausiusi Riedeliui (Riedel). Šios gamyklos plytos buvo labai paklausios. Šventapilės cemento gamyklos „Flakowski und Przygodda“ (Flakowski und Przygodda) produkcija daugiausia buvo naudojama šuliniams ir siurbliams statyti.
XX a. 4-ajame dešimtmetyje mūsų mieste įsikūrė ir statybos bendrovė „Erich Komos“ (Erich Komos), lengvųjų metalų gamykla „Gerlach“ (Gerlach) ir pudingų fabrikas „Döhler“ (Döhler).
1936–37 m. kaip specializuota gynybos įmonė kartu su aerodromu ir karinių oro pajėgų daliniu šalia miesto buvo pastatyta aviacijos bazė, tapusi didžiausiu pramonės kompleksu apskrityje. Joje daugiausia buvo gaminamos karo lėktuvų detalės. Ten pat buvo prižiūrima ir remontuojama Liuftvafės (Luftwaffe) technika. Apie 3000 naujosios įmonės darbuotojų, atsikėlusių čia iš įvairių Vokietijos kraštų, reikšmingai prisidėjo prie miesto raidos.
Šventapilės pirmokės.
Su kiekviena nauja įmone, o nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio vidurio ir dėl vis naujų karinių dalinių perdislokavimo Šventapilės gyventojų skaičius augo. 1871 m. mūsų mieste gyveno 3385 gyventojai,
1891 m. – 3810,
1910 m. – 4821,
1925 m. – 5178,
1933 m. – 5623,
1939 m. – 12 100 gyventojų.
1871–1910 m. prieaugis sudarė 142 %, 1925–1939 m. – 203 %, o palyginę 1871 ir 1939 metų gyventojų skaičių pamatysime 357 % prieaugį! Per beveik 70 metų mūsų miesto gyventojų padaugėjo daugiau nei tris su puse karto. Karo metais, 1944-aisiais, Šventapilėje gyveno daugiau nei 16 000 žmonių. Tiesa, nežinoma, kiek tuo metu buvo nuolatinių gyventojų.
Ekonominis pakilimas tapo įmanomas tik pasitelkus technologijų pažangą.
Be skerdyklos, buvo nutiesti dujotiekis, vandentiekis ir kanalizacija. Miestas buvo elektrifikuotas. 1887 m. pastatyta apskrities ligoninė 1931 ir 1937 m. buvo išplėsta ir modernizuota. Jos pastate taip pat veikė Valstybinė sveikatos apsaugos valdyba.
Vaistinė pirmą kartą paminėta 1709 m. Ji priklausė Falzų (Falz), Weinbergerių (Weinberger), Friebelių (Friebel), Brickmannų (Brickmann), Wittrinų (Wittrin), Sonntagų (Sonntag), Eichholzų (Eichholz ) šeimoms, o nuo 1895 m. – Mertensams (Mertens).
Naujasis Šventapilės Kreishaus.
Kai apskrities valdybos pastatas Feyerabendplatz aikštėje tapo per ankštas išaugusioms apskrities administracinėms užduotims, 1923–24 m. apskrities administracija Königsberger Straße gatvėje pastatė provincijos mastu įspūdingą Kreishaus (Kreishaus), kuris beveik nenukentėjęs išgyveno 1945-uosius.
Feyerabendplatz su paminklu kaizeriui Vilhelmui I.
Miesto siekis plėstis pasireiškė statant ne tik pavienius naujus namus, bet ir ištisus kvartalus: gyvenamąjį kvartalą už Kreishaus, prie kareivinių, ir visų pirma „Miestą sodą“ (Gartenstadt) tarp „Fabrikų kalno“ (Fabrikerberg) ir Rosenbergo rajono. Šventapilė driekėsi 5 km šiaurės rytų kryptimi nuo Pietų gyvenvietės (Siedlung Süd) senuoju Waltersdorfo plentu (Waltersdorfer Kunststraße) ir nuo pramoninės gamyklos iki Rosenbergo uosto.
Be naujų apygardos teismo ir mokesčių inspekcijos pastatų, miesto puošmena tapo ir laikraščio „Heiligenbeiler Zeitung“ (Heiligenbeiler Zeitung) redakcijos pastatas.
Pradėjusi nuo nedidelės spaustuvės, nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio įmonė, pasitelkusi modernias poligrafijos mašinas, galėjo vykdyti didelius išorės užsakymus ir spausdinti dienraštį „Heiligenbeiler Zeitung“, vėliau pervadintą „Natanger Tageblatt“ (Natanger Tageblatt). Kruvinomis 1945 m. kovo dienomis čia buvo spausdinamas paskutinis laikraštis likusiai vokiškai Rytų Prūsijos daliai.
Burmistras ir miesto tėvai rūpinosi ir želdynais bei viešosiomis erdvėmis: buvusioje pievoje buvo įrengta miestiečių pamilta Feyerabendplatz aikštė su paminklais burmistrui Augustui Feyerabendui (August Feyerabend) ir kaizeriui Vilhelmui I (Wilhelm I). Šalia į parką panašaus Šaulių sodo burmistro Louis Schröderio (Louis Schröder) garbei buvo įrengta Louis-Schröder-Platz (Louis-Schröder-Platz) aikštė, iškilusi virš Jarfto upės slėnio.
Iš ten Filosofų takas vedė Jarfto upės krantu iki šliuzų ir krioklio. Mėgstamos vietos buvo ir Lutherplatz aikštė, sporto aikštynas ir baseinas.
Lutherplatz ir katalikų bažnyčios smailė.
O tie, kas norėjo pasigrožėti vaizdingomis apylinkėmis, leisdavosi į žygius pėsčiomis į Eglių giraitę, į Maibergo (Maiberg) kalną šalia Banau slėnio (Bahnautal) netoli Wermteno (Wermten), į Dameravą (Damerau), į Hospitalwaldą (Hospitalwald) su nuostabiu Jarfto upės slėniu ir Lateinerbergo (Lateinerberg) kalnu, keliaudavo Aistmarių pakrante netoli Foliendorfo (Foliendorf) ir Leisuhneno (Leisuhnen), klaidžiodavo kalvota jūros pakrante prie Balgos ir Büsterwalde (Büsterwald), kopdavo į didingus Ordino pilies griuvėsius Balgoje, kur taip pat lankydavo vietos muziejų ir gėrėdavosi nuostabiomis panoramomis. Kokie pažįstami ir mieli gimtieji takai ir gimtieji vardai! Jie gyvi mūsų širdyse ir atmintyje.
Anksčiau Šventapilė nebuvo itin žinoma, tačiau po baisios 1944–45 m. žiemos įėjo į istoriją.
Ji tapo prieglobsčiu ir vartais daugiau nei ¾ milijono perkeltų, persekiojamų, nuskurdusių ir sužeistų žmonių, kurie sunkiu keliu į nežinią – per ledines naktis, audrą ir sniegą, baimėje ir skubėdami – ėjo trapia Aistmarių ledo danga, kad išvengtų kančių ir mirties. Ir vis dėlto šimtams iš jų likimas lėmė likti mūsų mieste – 1945 m. kovo pradžioje vien čia buvo palaidota apie tūkstantis pabėgėlių. 1945 m. kovo pabaigoje per sunkiausius mūšius Šventapilė buvo visiškai paversta griuvėsiais.
PASTABOS
1.Notanga (Natangen) vadinama teritorija pietiniame Prieglaus (Pregel, dabar – Pregolia) krante. Iš vakarų Notangą skalauja Aistmarių (Frisches Haff, Kaliningrado įlanka) vandenys. Į rytus nuo Notangos yra Barta (Barten), į pietus – Varmė (Ermland).
2.Miestų karas (Preußischer Städtekrieg, 1454–1466) – kitas Trylikos metų karo (vok. Dreizehnjährige Krieg) tarp Lenkijos karalystės ir Vokiečių ordino pavadinimas. Pavadinimas kilo iš to, kad karas prasidėjo Prūsijos miestų sukilimu prieš Ordino valdžią, o pagrindinį vaidmenį kovose vaidino miestų sąjungos, visų pirma Prūsijos konfederacija. Po karo Lenkija gavo priėjimą prie Baltijos jūros, o Vokiečių ordinas tapo Lenkijos karūnos vasalu.
3.Raitelių karas (vok. Reiterkrieg, 1519–1521) – kitas Lenkijos ir Vokiečių ordino karo, pasibaigusio paliaubų pasirašymu 1521 m., pavadinimas.
4.Vadinamoji „Mokykla miesto gyventojams“ (aštuonmetė–dešimtmetė; XVIII–XIX a.)
Šaltinis
Nuotraukos
Bildarchiv Ostpreußen bildarchiv-ostpreussen.de.
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių, ypač prūsų, pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, rašančia savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų jos išverstų parabolių, legendų ir pasakų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
