Miesto ryšys su Hufeno (Hufen) priemiesčiu prasideda 1286 metais, kai ordinas perdavė Altstadto valdon žemes šiauriniame Prieglio (Pregel) krante iki Lawskeno (Lawsken, dabar Mendelejevo gatvė) puse mylios gilyn nuo upės kranto.
Pamažu priemiestyje ėmė kurtis gyventojai, ir jis pasidalijo į tris dalis (iš rytų į vakarus): Artimąjį Hufeną, Centrinį Hufeną ir Tolimąjį Hufeną (Vordern Hufen, Mittern Hufen und Hintern Hufen, žr. toliau). Šios trys dalys nesudarė vienos bendruomenės, nes jas sudarė atskiri vienkiemiai ir valstiečių ūkiai.
Hufeno alėja (dabartinis Taikos prospektas) Napoleono epochoje.
Kadaise Hufene buvo daug miškų – dar XVIII amžiaus pradžioje Altstadtas čia laikė eigulį (Wildnisbereiter). Jo rezidencija buvo pačiame pirmajame Centrinio Hufeno name, šalia Plento namelio (Chausseehaus).
Hufenas XVIII amžiaus pabaigoje – nuo Steindammo vartų iki Ratshofo Freigrabeno.
Dabar visos trys Hufeno dalys sudaro vieną teritorinį vienetą.
Vaizdingos daubos kertamas Centrinis Hufenas yra vilų kolonija su nuostabiais parkais, tarp kurių ir mūsų Tiergartenas. Vasarą čia plūsta visi Karaliaučiaus visuomenės sluoksniai. Čia yra elektros apšvietimas, maitinamas iš elektrinės Luisenhöhe (Luisenhöh).
(Pavadinimas „Hufen“ kilęs iš seno ploto matavimo vieneto pavadinimo, kuris laikui bėgant įgijo abstraktų pobūdį.
Pagal šiuolaikinius orientyrus Hufeno rajonas užima erdvę maždaug nuo Sovietų prospekto rytuose iki Krasnajos gatvės vakaruose ir nuo Maršalo Borzovo gatvės šiaurėje iki Dmitrijaus Donskojaus gatvės pietuose.
Eigulio namas buvo dabartinio dramos teatro vietoje, prie buvusio tvenkinio, kurio vietą dabar žymi skveras su senais gluosniais. Apie „vaizdingą“ daubą dabar geriau patylėti, nes šiandien ji atrodo kaip gana apleista lomelė. Rajono skirstymas į Artimąjį, Centrinį ir Tolimąjį Hufeną buvo šiek tiek sąlyginis. Intensyvus rajono užstatymas prasidėjo XX a. 3-iajame dešimtmetyje. Centrinis Hufenas buvo užstatytas daugiaaukščiais namais. Hufeno pakraščiuose 4-ajame dešimtmetyje atsirado daugiasekciai gyvenamieji pastatai pagal masinio Vokietijos gyventojų aprūpinimo butais programą. — Red. past.)
Steindammo vartų vaizdas iš Hufeno pusės.
Ypač gyvas gatvės eismas vyksta gatve, einančia pro Steindammo vartus (Steindammer Thor).
Hippelio sodas ir Luisenwahl Centrinio Hufeno žemėlapyje 1815-aisiais.
Iškart už vartų ji šakojasi: į kairę per Centrinį Hufeną (Mittelhufen) eina vieškelis Žuvininkų ir Piliavos (Fischhausen und Pillau) link, tiesiai – į Artimąjį Hufeną (Vorderhufen), į dešinę – prie paprasto fachverkinio Kranto stoties (Cranzer Bahnhof) pastato.
Visai šalia gatvių išsišakojimo už Steindammo vartų yra aikštė, priklausanti Žirgų parodų sąjungai (Verein für Pferdeausstellungen). Čia rasime parodų paviljono arklidę ir cirko pastatą (Cirkus).
Vakaruose ši vieta ribojasi su Panorama (Panoramagebäude) – rotondos pastatu, dengtu dideliu kupolu. Panorama pastatyta 1891 metais.
Jos sienos iš vidaus papuoštos panoraminiu paveikslu. Žiūrovai turi būti salės centre. Taip sukuriamas įspūdis, tarsi žiūrovas būtų vaizdo viduryje. Kasmet Panorama atnaujinama.
(Šis sklypas iki šių dienų pasikeitė neatpažįstamai. Žirgų mugės aikštė užėmė gana didelę teritoriją, kurioje dabar stovi policijos ir Federalinės saugumo tarnybos pastatai palei Sovietų prospektą, statiniai Händelio ir Brahmso gatvėse. — Red. past.)
Centrinio Hufeno pradžioje yra Miesto sporto aikštynas (Städtische Spielplatz), kokio vargu ar rastume kuriame nors kitame Vokietijos mieste.
Miesto sporto aikštynas su patalpa inventoriui laikyti ir užsiėmimams blogu oru.
Sporto aikštyno atsiradimu 1892 metais Karaliaučius dėkingas miesto patarėjui daktarui Walteriui Simonui (Walter Simon, 1857–1920), kurio auka leido finansuoti jo statybą.
Amalienau žemėlapiuose atsiranda XIX amžiuje. 1. Kohlbornshof; 2. Louisenwahl; 3. Albrechtshöhe; 4. Hufenterrasse; 5. Villa Albrechtshöhe; 6. Julchenthal; 7. Carlsruhe; 8 Hufenpavillon.
Jis taip pat skyrė nemažų asmeninių lėšų objekto priežiūrai ir žaidimų inventoriui įsigyti. Karaliaučiaus vaikai turi galimybę, vadovaujami patyrusių mokytojų, žaisti ir sportuoti gryname ore, ilsėdamiesi nuo įtemptų pamokų mokykloje. 1895 metais čia to paties geradario lėšomis buvo pastatyta uždara sporto salė, jo siūlymu vainikuota grakščiu bokštu su laikrodžiu, gerai matomu iš toli.
Miesto sporto aikštyno teritorija užima 6,83 hektaro, iš kurių trečdalį sudaro takai ir gėlynai, kurie taip pat pritraukia daugybę lankytojų. Aktyviausiai jis naudojamas nuo gegužės iki spalio.
(Sporto aikštynas buvo pavadintas jo įkūrėjo Walterio Simono vardu (Walter-Simon-Platz). Nacizmo laikais žydų mecenato vardas buvo „pamirštas“, ir teritorija Rytų Prūsijos gauleiterio garbei pervadinta Ericho Kocho aikšte (Erich-Koch-Platz). Joje buvo pastatytas futbolo stadionas, kuriame žaidė vietos komanda „Königsberg“. Sovietmečiu stadionas iš pradžių pervadintas „Piščevik“, vėliau jis imtas vadinti „Baltika“. — Red. past.)
Karalienės Luizės memorialas, sukurtas Christiano Raucho (Christian Daniel Rauch, 1777–1857), Luisenwahlio parke.
Tarp vietos prabangių sodų, esančių abipus Hufeno alėjos (Hufenallee), paminėsime Hufeno parką (Hufenpark), kurio teritorijoje vyksta Šiaurės Vokietijos amatų paroda (Norddeutsche Gewerbausstellung).
Centrinio Hufeno sodai ir vilos 1885 metų žemėlapyje.
Šalia yra Luisenhöh – žavus gamtos parkas, teatras, sodai ir gėlynai.
(Hufenparkas užėmė vakarinę dabartinio Zoologijos sodo teritorijos dalį. Pietinėje gatvės pusėje buvo teatras „Belle Alliance“. Luisenhöh dabar yra laukiniais augalais apaugusi, neprižiūrima Parkovyj upelio lomelė nuo Taikos prospekto iki Centrinio parko — Red. past.)
Vakarinėje Hufeno dalyje yra Luisenwahlio parkas (Luisenwahl, ką galima išversti kaip „Luizės pasirinkimas“), per kurį teka Hufeno upelis (Hufenbach, dabar – Parkovyj). Parkas garsėja gražiais senais medžiais ir sodais su vejomis. Jo šiaurinėje dalyje, ant kalvelės, yra memorialas karalienės Luizės atminimui – pusrotondė su akmeniniu suolu, papuošta medalionu su karalienės biustu, po kuriuo ant akmens plokštės iškalta: „Prūsijos genijui, nepamirštamai karalienei Luizei – Karaliaučiaus piliečiai, 1874 metai“. Paminklas buvo pašventintas 1874 metų rugsėjo 2 d. (Memorialinė pusrotondė Centriniame parke apgailėtinos būklės išliko iki šiol — red. past.)
Iš pradžių žemė, kurioje buvo įrengtas Luisenwahlio parkas, priklausė slaptajam karo patarėjui ir miesto prezidentui Theodorui Gottliebui von Hippeliui (Theodor Gottlieb Hippel von Hippel, 1741–1796).
Jis įkūrė čia angliško stiliaus parką, kaip buvo būdinga tam laikui. Po Hippelio mirties parką įsigijo vyriausybės patarėjas Busoltas (Gotthilf Christoph Wilhelm Busolt, 1771–1831). Priešais įėjimą į parką, šiaurinėje Hufeno alėjos pusėje, jis pastatė paprastą kaimiško tipo namelį, kuris iki šiol ten stovi nepakitęs. 1808 ir 1809 metų vasaros mėnesiais šiame užmiesčio namelyje su vaikais gyveno karalienė Luizė (Königin Luise / Luise Auguste Wilhelmine Amalie zu Mecklenburg, 1776–1810). Didžioji moteris karčiai verkė, sužinojusi apie baisaus 1806–1807 metų karo siaubus, ji tikėjosi, kad bus atkurta nepriklausoma Prūsijos valstybė, kurią buvo užkariavęs Napoleonas. Nesulaukusi naujo savo tėvynės pakilimo, karalienė Luizė mirė 1810 metų liepos 19 d. tėvo pilyje Hohenziritze (Hohenzieritz), būdama vos 34 metų. Savo motinos, karalienės Luizės, atminimui imperatorius Vilhelmas I (Wilhelm I / Wilhelm Friedrich Ludwig von Preußen, 1797–1888) vėliau išpirko Busolto palikimą.
Hufeno „Buliai“, sukurti Augusto Gaulio (Georg August Gaul, 1869–1921), išvežami iš liejyklos.
Prancūzijos imperatorius Napoleonas 1812 metų vasarą, prieš žygį į Rusiją, planuodamas trims dienoms užsibūti Karaliaučiuje, ketino apsistoti Busolto dvare, nes buvo girdėjęs, kad ten gyveno karališkoji šeima.
Hufenas XX amžiaus pradžioje – tarp Luisenwahlio ir Sembos geležinkelio stoties.
Bonapartas tikėjosi pamatyti prabangią karališkąją rezidenciją ir buvo labai nustebęs, radęs paprastą kaimo namelį. Jis tuoj pat pasuko atgal į miestą ir apsistojo pilyje.
(Yra parko pavadinimo atsiradimo versija: esą 1796 metais patarėjas Busoltas pavadino parką savo žmonos Luizės vardu. Po 1945 metų namelyje, nepatvirtintais duomenimis, buvo valgykla, vėliau fotoateljė. Paskui istorinę relikviją nugriovė, ir apie 1995 metus jos vietoje buvo pastatytas mormonų religinės bendruomenės pastatas. — Red. past.)
_______________
Karaliaučius nuo A iki Ž
Tame pačiame almanache 2015–16 m. buvo paskelbtas Karaliaučiaus gydytojo ir aistringo kraštotyrininko Herberto Mühlpfordto veikalas „Karaliaučius nuo A iki Ž“ („Königsberg von A bis Z“, Dr. H. M. Mühlpfordt, 1972); priverstas palikti gimtąsias vietas, jis tapo labai produktyviu autoriumi pokario Rytų Prūsijos emigrantų spaudoje. Skyriuje „Artimieji Karaliaučiaus pakraščiai“ jis papasakojo viską, ką prisiminė apie Hufeno istoriją. Siūlome šį fragmentą jūsų dėmesiui.
Hufenas (Hufen) – vakarinis Karaliaučiaus priemiestis – pirmą kartą paminėtas jau 1300 metais kaip Huben (Huben); šis pavadinimas kilo iš seno ploto mato. Seniausias Hubeno gyventojas 1710 metais buvo Altstadto Kapornų miško eigulys.
Turtingi karaliaučiečiai mėgo vasaros išvykas į Hufeną, todėl 1786 metais miesto prezidentas Theodoras von Hippelis (Theodor Gottlieb von Hippel, 1741–1796) kelią ta kryptimi padengė mediniu grindiniu, kuris leido juo (vėliau – Hufeno alėja) važiuoti iki Pojenter Hofo (Pojenter Hof) net lietingu oru.
Kai XIX amžiaus pradžioje ši medinė danga ėmė pūti, jai atnaujinti vietos dvarelių savininkai įkūrė draugiją „Rąstų keliai“, kuri kurį laiką sėkmingai susidorojo su iškeltu uždaviniu.
Ten, kur anksčiau bankininko Adlerio žemėje stovėjo smuklė „Geltonoji“, dabar yra „Carlsruhe“. Jai priklausiusiame sodo namelyje, stovėjusiame virš Freigrabeno daubos su ja tekančiu upeliu, kur vėliau atsirado vila „Hufenterrasse“, gyveno diakonas Christophas Wasianskis (Ehregott Andreas Christoph Wasianski, 1755–1831), rūpestingas Kanto draugas. Neilgai prieš mirtį didysis filosofas aplankė šią vietą.
Karalienė Luizė su vaikais savo Karaliaučiaus prieglobstyje Hufene.
1807 metais „Carlsruhe“ teritorija buvo parduota pramogų įstaigai „Flora“, kuri tapo tokia madinga poilsio ir pramogų vieta, kad miestas 1879 metais surengė ten oficialų priėmimą imperatoriaus šeimos garbei.
Senasis pagrindinis įėjimas į Zoologijos sodą nuo Hufeno alėjos.
1812 metais senasis Lauerhofas (Lauerhof) tapo vila „Konradshof“. 1826 metais sudegė septynios vilos kartu su viskuo, kas buvo aplink jas. 1829 metais per Hufeną iki Lawskeno buvo nutiesta Kunststraße gatvė. Prie eigulio namo, dabar Plento namo, buvo smuklė „Legan“. Dalyje apskrities viršininko (arba valstybinių žemių nuomininko) Albrechto (Karl Gottlieb Albrecht) dvaro prie Hufeno daubos (Hufenschlucht), į rytus nuo Luisenwahlio (Luisenwahl), atsirado pramogų įstaiga „Albrechtshöhe“, vėliau pervadinta „Luisenhöh“. Čia 1870 metais tuo metu populiariuose farsuose vaidino aktorius Saalmeyeris (Saalmeyer).
Finansų magnatams statantis vilas, miesto vasaros poilsio epicentras persikėlė nuo Pilies tvenkinio į Hufeną.
Čia atsirado pramogų įstaiga „Konradshof“, parkas „Villa Nova“, vilos „Hufenpark“, „Hufenterrasse“, „Ragutzki“, „Friederike“, „Bella“ (vėliau – „Amende“ konditerija), „Birkenhäuschen“ („Beržų namelis“), „Fortuna“, „Flora“, „Drachenfels“, „Julchenthal“ ir vila „Kurowski“ prie Plento namo (pastaroji nugriauta 1911 metais).
Arčiau miesto, prie smuklės „Legan“, 1891 metais buvo pastatyta „Panorama“ (žr. aukščiau, pas Armstedtą ir Fischerį – red.), į rytus atsirado medinis cirko pastatas.
Luisentheater, vienas iš Hufeno simbolių, pastatytas XX a. 2-ojo dešimtmečio pradžioje.
Priešais parką „Villa Nova“ 1892 metais sklypą nusipirko miesto patarėjas daktaras Walteris Simonas (Walter Simon) ir netrukus padovanojo jį miestui kaip sporto aikštyną.
„Besimaudanti“ – Stanislauso Cauerio skulptūra, puošusi Hufeną.
Emilis Hannemannas (Emil Hannemann) 1899 metais Luisenhöh įkūrė Vasaros teatrą (Sommertheater). Dauboje prie Julchenthalio 1900 metais, ryšium su „būrų entuziazmu“ (Burenbegeisterung – būrų kovos su anglų kolonizatoriais Pietų Afrikoje rėmimas), atsirado įstaiga „Tėvukas Krugeris“ (arba „Dėdulė Krugeris“, vok. „Ohm Krüger“), vėliau – konditerija „Julchenthal“ („Julchenthal“). 1901 metais buvo nugriauti Plento namelis ir smuklė „Legan“ („Legan“), o jų vietoje 1911 metais įrengtas nedidelis tvenkinys, šalia kurio atsirado Cauerio „Besimaudanti“ („Badende“, Stanislaus Cauer, 1867–1943). Netoliese pagal vietos architekto Kuckucko (Otto Walter Kuckuck, 1871–1942) projektą buvo pastatytas Luisentheater (Luisentheater, žr. aukščiau).
Pamažu pramogų įstaigos ėmė užleisti vietą gyvenamiesiems namams. 1913 metais buvo atidaryta promenada palei Freigrabeno upelio krantą Hufeno dauboje (Freigrabenschlucht). 1930 metais pagal vyriausybės statybos patarėjo Liebenthalio (Robert Liebenthal) projektą Hufeno alėjoje buvo pastatytas Valstybės archyvo (Staatsarchiv) pastatas, kainavęs 705 000 reichsmarkių.
Iliustracijos: Bildarchiv Ostpreußen / bildarchiv-ostpreussen.de.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
