1288–1298 metais Juditten buvo pastatyta bažnyčia, išlikusi iki šių dienų ir esanti seniausias statinys Kaliningrado teritorijoje. Pastatyta bažnyčia buvo paskirta Šv. Marijai. Apie 1330 m. Juditteno bažnyčia gavo naują stogą ir skliautines lubas. XIV a. pabaigoje šalia navos buvo pastatytas bokštas, kuris iš esmės buvo atskiras statinys, tik vėliau prijungtas prie pagrindinio pastato. Apie 1470 metus prie bažnyčios buvo pristatytas von Röderių giminės kapas.
1577 metais, remontuojant bažnyčią, jos bokšto smailė buvo papuošta vėtrunge.
1672-aisiais Juditteno bažnyčioje buvo įrengtas medinis altorius su tapybos elementais ir paauksavimu. 1686 metais vienoje smailiosios arkos pusėje buvo pristatyta drožinėta medinė sakykla su evangelistų portretais.
1700.02.02 Juditteno bažnyčios klebonijoje gimė Johannas Christophas Gottschedas (m. 1766), vokiečių rašytojas, dramaturgas ir literatūros teoretikas. 1760-aisiais Juditteno dvarą įsigijo vyno pirklys Balthasaras Schindelmeißeris. 1768 m. Juditteno bažnyčios kape buvo palaidotas Prūsijos feldmaršalas, Septynerių metų karo dalyvis Johannas von Lehwaldtas (1685–1768).
Bokštas prie Juditteno bažnyčios buvo pristatytas XIV a. pabaigoje.
1785 metais Juditten klasifikuojamas kaip „karališkasis kaimas su bažnyčia ir karališkuoju malūnu“ (Königlich Dorf mit einer Kirche und einer Königlich Mahmühle).
Juditteno senelių namai – tiems, kuriems gyvenime pasisekė.
Juditteno malūnas minimas ir kaip Kaddigmühle. Tuo metu Juditten buvo keturi namų ūkiai. Iki 1818 metų jų skaičius išaugo iki devynių. Šiuo laikotarpiu Juditten dokumentuose minimas kaip „karališkasis kaimas ir malūnas“ (Königlich Dorf und Mühle).
1819 metais Juditteno bažnyčia buvo vėl remontuojama. Remonto metu buvo pertvarkytos kai kurios patalpos ir pastatytas skliautas, sujungęs bokštą su nava. 1840-aisiais Juditteno bažnyčioje buvo įrengti vargonai.
1865.09.11 buvo atidarytas eismas Karaliaučiaus–Piliavos geležinkeliu, nutiesto pietiniu Juditteno pakraščiu. Maždaug už pusės kilometro nuo Juditteno jame buvo įrengta keleivių platforma (Brusničnajos stotis).
1871 metais Juditteno bendruomenėje buvo aštuoni gyvenamieji namai, kuriuose gyveno 12 šeimų ir vienas viengungis. Pačiame kaime buvo penki gyvenamieji namai, dar trys namai priklausė Juditteno malūnui. Tuo metu gyvenvietės statusas buvo prieštaringas: 1871 m. minima kaimo bendruomenė, kurią sudarė gyvenvietė prie Juditteno malūno (Juditten Mühle) ir gyvenvietė prie Juditteno bažnyčios, o jau 1874-aisiais figūruoja tik gyvenvietė prie malūno kaip teritorija, nepriklausanti nei bendruomenėms, nei dvarų apygardoms. 1874.04.30 Juditteno malūnas kaip savarankiškas subjektas buvo įtrauktas į įsteigtą Juditteno valsčių (Amtsbezirk), o 1883 metais šio valsčiaus sudėtyje vėl minima Juditteno kaimo bendruomenė. 1910.03.30 į Juditteno kaimo bendruomenę buvo įtrauktas kaimas Lawsken, anksčiau sudaręs savarankišką kaimo bendruomenę.
Galinė 7-ojo tramvajaus maršruto stotelė Juditten.
1927 metų birželio 16 dieną Juditteno bendruomenė buvo įtraukta į Karaliaučiaus miestą.
Etablissement (užmiesčio restoranas) „Luisenthalio parkas“.
Juditteno valsčius
1874.04.30 Karaliaučiaus apskrityje buvo įsteigtas Juditteno valsčius Nr. 21, į kurį įėjo keturios kaimo bendruomenės: Lawsken (Mendelejevo dalis), Moditten (A. Kosmodemjanskio vardo gyvenvietė), Spittelhof (Mendelejevo dalis), Wallenthal (54°42'55'' š. pl. 20°24'14'' r. ilg.), penkios dvarų apygardos (Gutsbezirk): Charlottenburg (Lermontovas), Adlig Friedrichswalde (Mendelejevo dalis), Groß Rathshof (Vozdušnas), Klein Rathshof (Kaliningradas, Lomonosovo g. pradžia), Moditten (A. Kosmodemjanskio vardo gyvenvietė), taip pat nei bendruomenėms, nei dvarų apygardoms nepriklausęs Juditteno malūnas (Juditten Mühle).
1882.10.26 iš Amalienau valsčiaus (Kaliningradas, Kutuzovo g.) į Juditteno valsčių perėjo Amalienau (Kaliningradas, Kutuzovo g.) ir Groß Friedrichsberg (Sovchoznoje) dvarų apygardos.
Iki 1883 m. Juditteno valsčių sudarė dvi kaimo bendruomenės – Juditten ir Lawsken – bei septynios dvarų apygardos: Amalienau, Friedrichswalde (Mendelejevo dalis), buvęs Friedrichsbergo domenas (Sovchoznoje), Groß Friedrichsberg (Sovchoznoje), Groß Rathshof (Vozdušnas) ir Kobbelbude miško dvaro apygarda (Kobbelbude, Forst), administruojama iš Kobbelbude vyriausiosios girininkijos (Bobrovas).
1904.09.16 iš Amalienau dvaro apygardos (Kaliningradas, Kutuzovo g.) išsiskyrė nauja Waldgarten dvaro apygarda (Kaliningradas, 5a forto rajonas), kuri taip pat įėjo į Juditteno valsčių. 1905.05.01 Amalienau buvo padalytas tarp Karaliaučiaus savivaldybės ir Neuhufen kaimo bendruomenės (Kaliningradas, Sovetskio pr. – Maršalo Borzovo g.).
1908 metais Juditteno valsčių sudarė trys kaimo bendruomenės – Juditten, Lawsken ir Moditten (A. Kosmodemjanskio vardo gyvenvietės dalis) – bei keturios dvarų apygardos: Adlig Friedrichswalde, Groß Friedrichsberg (Sovchoznoje), Rathshof (Vozdušnas) ir Waldgarten (Kaliningradas, 5a forto rajonas). 1910.03.30 Lawsken bendruomenė neteko savarankiškumo ir įėjo į Juditteno bendruomenę.
Kelias į Juditteno bažnyčią.
1927.06.16 Juditteno bendruomenė ir Friedrichswalde bei Rathshof (Vozdušnas) dvarų apygardos buvo įtrauktos į Karaliaučiaus miestą. 1927.12.02 Juditteno valsčius buvo pervadintas Moditteno valsčiumi.
Juditteno vilų kolonija.
Lawsken, matyt, pirmą kartą paminėtas 1286-aisiais Altstadto įkūrimo privilegijoje kaip kaimas Lauchsen (lot.). 1299 metais jis minimas kaip Lauxen, o 1396 m. – kaip Lauken. Nuo 1405 m. aptinkamas pavadinimas Lawsken.
1785-aisiais Lawsken dokumentuose minimas kaip karališkasis kaimas (Königlich Dorf) su dešimčia namų ūkių. Iki 1818 metų kaimo, kuriame tebebuvo 10 namų ūkių, statusas pasikeitė į karališkąjį valstiečių kaimą (Königlich Bauer-Dorf).
XIX a. Lawsken buvo kaimas, nuo 1818 m. sudaręs kaimo bendruomenę Karaliaučiaus apskrityje. Kaimas priklausė Juditteno parapijai (Mendelejevo dalis). 1865 metais šiauriniu Lawsken pakraščiu nutiestas Karaliaučiaus–Piliavos geležinkelis (Kaliningradas–Baltijskas). Netoli Lawsken buvo net dvi keleivių platformos (už 0,7 ir 1 km). Visai šalia Lawsken prie šios linijos stovėjo kelio apeivių namas.
1871 metais Lawsken buvo 23 gyvenamieji namai, kuriuose gyveno 50 šeimų. 1874-aisiais į Lawsken bendruomenę palivarko teisėmis įėjo Willky dvaras (Mendelejevo dalis). 1874.04.30 Lawsken kaimo bendruomenė buvo įtraukta į įsteigtą Juditteno valsčių. 1905.04.01 rytinė Lawsken dalis įėjo į Karaliaučiaus sudėtį. 1910.03.30 likusi Lawsken dalis neteko savarankiškumo ir tapo Juditteno kaimo bendruomenės dalimi. 1911.02.21 Lawsken buvo visiškai įtrauktas į Karaliaučių ir tapo jo rajonu.
Per du tarpukario dešimtmečius (1919–39) Lawsken buvo pastatyti keli namai darbininkams. 1930-aisiais Lawsken buvo 50 namų.
Adlig Friedrichswalde 1785 metais minimas kaip „karališkasis palivarkas, nuomojamas paveldimosios nuomos teise“ (Königlich Erbpacht-Vorwerk).
XIX a. viduryje Adlig Friedrichswalde buvo dvaras, nuo 1867 metų sudaręs dvaro apygardą Karaliaučiaus apskrityje. Dvaras priklausė Juditteno parapijai (Mendelejevo dalis). 1874.04.30 Adlig Friedrichswalde dvaro apygarda buvo įtraukta į įsteigtą Juditteno valsčių. Dvaro savininkas Douglasas 1884–91 m. ėjo valsčiaus viršaičio pareigas, kitas Adlig Friedrichswalde gyventojas – valdytojas, o vėliau dvaro savininkas Charisius – vadovavo valsčiui 1901–13 m. Po 1874 m. Adlig Friedrichswalde dvaro apygardai ėmė priklausyti ir Juditteno malūnas. 1879-aisiais dvaro apygarda valdė 266 ha žemės, metinis grynasis dvaro pelnas tais metais siekė 4079 markes. 1927.06.26 dvaro apygarda buvo panaikinta ir įtraukta į Karaliaučiaus savivaldybę. Prieškario metais Friedrichswalde veikė plytinė ir buvo Karaliaučiaus universiteto bandomasis laukas.
Luisenthal įkurtas 1766-aisiais kaip Charlottenberg. Po 1814 metų imtas vadinti Luisenthal karalienės Luizės garbei. Po 1871 m. vietovardžio rašyba pasikeitė į Louisenthal.
Luisenthalio parkas.
XIX a. Luisenthal buvo kaimas, nuo 1818 m. sudaręs kaimo bendruomenę Karaliaučiaus apskrityje. Kaimas priklausė Juditteno parapijai (Mendelejevo dalis). Be paties kaimo, į bendruomenę įėjo ir miško namas (Waldhaus).
Luisenthalio miško namas (Waldhaus).
1871-aisiais Luisenthalio bendruomenėje buvo keturi gyvenamieji namai, kuriuose gyveno penkios šeimos. Trys namai priklausė Luisenthalio kaimui, dar vienas namas buvo miško namas (Waldhaus). Per 1874 m. administracinę reformą Luisenthalio kaimas neteko savarankiškumo ir (kartu su miško namu) įėjo į Juditteno bendruomenę. 1874.04.30 kaip Juditteno bendruomenės dalis Luisenthal buvo įtrauktas į įsteigtą Juditteno valsčių. 1927.06.16 Luisenthalio kaimas įėjo į Karaliaučiaus savivaldybę ir tapo vienu iš jos rajonų.
Marienberg iki 1818 metų vadinosi Toussanthöfchen. 1871-aisiais Marienbergą sudarė vienas gyvenamasis namas, kuriame gyveno viena šeima. Marienberg buvo gyvenvietė, nepriklausanti nei kaimo bendruomenėms, nei dvarų apygardoms, teritoriškai priklausė Karaliaučiaus apskričiai ir Juditteno parapijai (Mendelejevo dalis). Per 1874 m. administracinę reformą Marienberg buvo įtrauktas į Friedrichsbergo domeno dvaro apygardą (Friedrichsberg, Domäne; Sovchoznoje).
1883.05.21 Marienberg iš Friedrichsbergo domeno dvaro apygardos (Sovchoznoje) perėjo į Juditteno kaimo bendruomenę. 1927.06.16 Marienbergo kaimas įėjo į Karaliaučiaus savivaldybę.
Spittelhof 1785-aisiais minimas kaip karališkasis administracinis palivarkas (Königlich Amtsvorwerk) su septyniais namų ūkiais. Iki 1818 m. namų ūkių čia sumažėjo iki šešių, o pats Spittelhof tapo karališkuoju dvaru, nuomojamu paveldimosios nuomos teise (Königlich Erbpachtgut).
XIX a. viduryje Spittelhof buvo dvaras, sudaręs dvaro apygardą Karaliaučiaus apskrityje. Dvaras priklausė Juditteno parapijai (Mendelejevo dalis). 1865 metais šalia Spittelhofo dvaro nutiestas Karaliaučiaus–Piliavos geležinkelis (Kaliningradas–Baltijskas). Iki artimiausios stoties buvo 1,4 km (keliu). Netoli Spittelhofo dvaro stovėjo kelio apeivių namas. 1871-aisiais Spittelhofo dvare buvo penki gyvenamieji namai, kuriuose gyveno 10 šeimų. Per 1874 metų administracinę reformą Spittelhofo dvaro apygarda buvo pertvarkyta į to paties pavadinimo kaimo bendruomenę. 1874.04.30 Spittelhofo kaimo bendruomenė buvo įtraukta į įsteigtą Juditteno valsčių. Ne vėliau kaip 1883 m. Spittelhofo bendruomenė neteko savarankiškumo ir įėjo į Juditteno kaimo bendruomenę (Mendelejevo dalis).
1927 metų birželio 16 dieną Spittelhofo kaimas įėjo į Karaliaučiaus savivaldybę.
Spittelkrug buvo žinomas nuo 1540 m. kaip Spyttelkrog. 1818-aisiais jis klasifikuojamas kaip karališkasis dvaras, nuomojamas paveldimosios nuomos teise (Königlich Erbpachtgut), su keturiais namų ūkiais.
XIX a. viduryje Spittelkrug buvo dvaras, sudaręs dvaro apygardą Karaliaučiaus apskrityje. Dvaras priklausė Juditteno parapijai (Mendelejevo dalis). 1865 metais šiauriniu Spittelkrugo pakraščiu nutiestas Karaliaučiaus–Piliavos geležinkelis (Kaliningradas–Baltijskas); artimiausia keleivių platforma buvo už 0,8 km nuo dvaro. 1871-aisiais Spittelkrugą sudarė septyni gyvenamieji namai, kuriuose gyveno 16 šeimų. Per 1874 m. administracinę reformą Spittelkrugo dvaro apygarda buvo panaikinta, Spittelkrugo dvaras įėjo į Juditteno kaimo bendruomenę. 1874.04.30 įsteigus Juditteno valsčių, dvaras įėjo į jo sudėtį. Spittelkrugo gyventojai ėjo valsčiaus viršaičio pareigas 1880–81 m. (Wewelis) ir 1891–94 m. (buvęs mokytojas Jaruschewskis). 1879 metais Spittelkrugo dvaras valdė 61 ha žemės, metinis grynasis dvaro pelnas siekė 981 markę. Pagal abu rodiklius Spittelkrug buvo vienoje iš paskutinių vietų apskrityje. 1927.06.16 Spittelkrug įėjo į Karaliaučiaus savivaldybę.
Spittelpark buvo palivarkas, priklausęs Juditteno kaimo bendruomenei (Mendelejevo dalis) Karaliaučiaus apskrityje. Palivarkas priklausė Juditteno parapijai. 1874.04.30 Spittelpark kaip Juditteno bendruomenės dalis buvo įtrauktas į įsteigtą Juditteno valsčių. 1905 metais Spittelparke buvo vienas namas. 1927.06.16 Spittelpark įėjo į Karaliaučiaus savivaldybę.
Willky įvairiais metais vadinosi Wilcky (1818), Neu Lawsken (1860), Willky (nuo 1871). Aptinkamas ir pavadinimas Abbau Lawsken.
1818 metais Willky minimas kaip Kulmo teisės įmonė (Cöllmisch Etablissement) su septyniais namų ūkiais. XIX a. viduryje Willky buvo dvaras, sudaręs dvaro apygardą Karaliaučiaus apskrityje. Dvaras priklausė Juditteno parapijai (Mendelejevo dalis). 1871-aisiais Willky sudarė vienas gyvenamasis namas, kuriame gyveno viena šeima. Per 1874 m. administracinę reformą Willky dvaras neteko savarankiškumo ir kaip palivarkas įėjo į Lawsken kaimo bendruomenę. 1910.03.30 Willky palivarkas perėjo į Juditteno kaimo bendruomenę.
1927.06.16 Willky kartu su visa Juditteno bendruomene tapo Karaliaučiaus savivaldybės dalimi.
1948 metų liepos 29 dieną Kaliningrado miesto vykdomojo komiteto sprendimu buvusiam Juditteno rajonui suteiktas Popierininkų miestelio (Gorodok Bumažnikov) pavadinimas, nes netoliese buvo Celiuliozės ir popieriaus kombinatas Nr. 2 ir daugelis jo darbuotojų gavo būstą Juditten.
Tačiau šis pavadinimas išsilaikė neilgai, ir 1949.08.18 nauju sprendimu miesto vykdomasis komitetas pervadino Juditten, Marienberg, Lawsken ir Willky Mendelejevo gyvenviete. Miesto senbuvių teigimu, pirmaisiais metais gyvenvietės pavadinimą vietos gyventojai vartojo gana plačiai.
Karo veiksmų metu nenukentėjusi Juditteno bažnyčia be deramos priežiūros ėmė irti, ir 1960-aisiais įgriuvo stogas bei dalis sienos.
1985.10.06 anksčiau Rusijos stačiatikių bažnyčiai perduotoje Juditteno bažnyčioje atidaryta pirmoji Kaliningrade krikščionių šventovė. Stačiatikių vyskupijoje bažnyčia gavo Šv. Mikalojaus cerkvės vardą.
Šiuo metu Mendelejevo gyvenvietės pavadinimas beveik nebevartojamas, nors oficialiai gyvenvietė egzistuoja ir retkarčiais pasirodo miesto žemėlapiuose bei planuose. Daugiausia jį vartoja žmonės, seniai gyvenantys mieste ir pačiame Mendelejeve.
Žinynas
Juditteno parapijos sudėtis: Adlig Friedrichswalde (Mendelejevo dalis), Am Fort (Pregolskio dalis), Bahnhof (Lesnoje-Novoje stotis), Bahnhof Juditten (Brusničnajos stotis), Charlottenburg (Lermontovas), Dammkrug (Kaliningradas, 54°41'53'' š. pl. 20°26'21'' r. ilg.), Fischhof (Kaliningradas, 54°41'24'' š. pl. 20°23'53'' r. ilg.), Forsthaus (A. Kosmodemjanskio vardo gyvenvietės dalis), Fort 5, Fort 6, Fürstenteich (Kaliningradas, Basseino skg.), Groß Friedrichsberg (Sovchoznoje), Groß Holstein (Pregolskis), Halbehufe (54°45'00'' š. pl. 20°26'00'' r. ilg.), Klein Friedrichsberg (Sovchoznoje dalis), Klein Holstein (54°41'40'' š. pl. 20°21'42'' r. ilg.), Lawsken (Mendelejevo dalis), Louisenthal (Mendelejevo dalis), Marienberg (Mendelejevo dalis), Metgethen (A. Kosmodemjanskio vardo gyvenvietė), Moditten (A. Kosmodemjanskio vardo gyvenvietė), Rathshof (Vozdušnas), Rieselfeld (Pregolskio dalis), Spittelhof (Mendelejevo dalis), Spittelkrug (Mendelejevo dalis), Spittelpark (Mendelejevo dalis), Waldgarten (54°44'25'' š. pl. 20°26'19'' r. ilg.), Waldschlößchen (Veselovkos dalis), Wallenthal (54°42'55'' š. pl. 20°24'14'' r. ilg.), Wehrdamm (Kaliningradas, 54°41'19'' š. pl. 20°22'52'' r. ilg.), Willky (Mendelejevo dalis).
Juditteno bendruomenės gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 56, 1831 – 68, 1840 – 29, 1858 – 51, 1864 – 86, 1867 – 75, 1871 – 721, 1885 – 157, 1905 – 12602, 1910 – 2130 gyventojų.
Lawsken bendruomenės gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 104, 1867 – 278, 1871 – 276, 1885 – 293, 1895 – 303, 1905 – 4253 gyventojai.
Adlig Friedrichswalde gyventojų skaičiaus kaita: 1885 – 111, 1905 – 93, 1910 – 115 gyventojų.
Luisenthalio bendruomenės gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 34, 1871 – 264 gyventojai.
Luisenthalio kaimo gyventojų skaičiaus kaita: 1871 – 14, 1905 – 14 gyventojų.
Marienbergo gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 6, 1871 – 6, 1905 – 50 gyventojų.
Spittelhofo gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 44, 1905 – 112 gyventojų.
Spittelkrugo gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 17, 1905 – 53 gyventojai.
Spittelparko gyventojų skaičius: 1905 – 3 gyventojai.
Willky gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 40, 1867 – 12, 1871 – 12, 1905 – 146 gyventojai.
Juditteno stoties gyventojų skaičius: 1905 – 4 gyventojai.
Restoranas Luisenthalio parke.
Juditteno bendruomenės gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai krikščionys – 71, katalikai – 1, vaikai iki 10 metų – 16, raštingi – 49 (89 %).
Lawsken gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai krikščionys – 275, katalikai – 1, vaikai iki 10 metų – 76, raštingi – 159 (82 %), bepročiai – 1.
Friedrichswalde dvaro apygardos gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 91 – evangelikai krikščionys, vaikai iki 10 metų – 25, raštingi – 55 (86 %).
Luisenthalio bendruomenės gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 26 – evangelikai krikščionys, vaikai iki 10 metų – 6, raštingi – 11 (55 %).
Marienbergo gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 6 – evangelikai krikščionys, vaikai iki 10 metų – 0, raštingi – 6 (100 %).
Spittelhofo gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 63 – evangelikai krikščionys, vaikai iki 10 metų – 19, raštingi – 31 (78 %), akli – 1.
Spittelkrugo gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai krikščionys – 73, katalikai – 1, vaikai iki 10 metų – 17, raštingi – 34 (61 %).
Willky gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 12 – evangelikai krikščionys, vaikai iki 10 metų – 1, raštingi – 7 (64 %).
1 – iš jų Juditteno kaime 37 gyventojai, Juditteno malūne 35 gyventojai.
2 – iš jų pačiame Juditteno kaime 638 gyventojai.
3 – iš jų pačiame Lawsken kaime 275 gyventojai.
4 – iš jų pačiame Luisenthalio kaime 14 gyventojų, miško name – 12 gyventojų.
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen / bildarchiv-ostpreussen.de
– – – – – – – – –
Skyrius „Juditten ir Caporno šilas“
iš vietos autorių knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“,
išleistos XIX amžiaus pabaigoje
2012–2014 m. „Pregoloje“, „Baltijos almanacho“ meniniame priede,
buvo paskelbtas nežinomo vertėjo atliktas Karaliaučiaus autorių – Altstadto gimnazijos profesoriaus daktaro Richardo Armstedto ir Kneiphofo gimnazijos vyresniojo mokytojo daktaro Richardo Fischerio – knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“ („Heimatkunde von Königsberg i. Pr.“, 1895, Kommissionsverlag von Wilhelm Koch, Königsberg) vertimas. Publikavimo idėja priklausė Igoriui Vladimirovičiui Afoninui. Tekstą adaptavo ir paaiškinimais papildė Aleksejus Borisovičius Gubinas ir Igoris Fiodorovičius Avtuchovas. Toje knygoje buvo atskiras skyrius apie Karaliaučiaus apylinkes, kurio dalis skirta Juditten ir Caporno šilui. Gerokai paredagavę, siūlome jį jūsų dėmesiui kaip Aleksejaus Jevgenjevičiaus Petrušino teksto papildymą.
– – – – – – – – –
Juditten und die Caporner Heide
Karaliaučiaus apylinkės nuo neatmenamų laikų buvo apaugusios tankiais miškais. Dar XIX a. pradžioje palei Landgrabeną (Landgraben) augo eglynas, kuriame nesunkiai buvo galima sutikti briedžių ir šernų.
XVIII a. miškai į vakarus nuo Karaliaučiaus vietos didikams tarnavo kaip medžioklės plotai. Friedrichswalde ir Friedrichsbergo kaimus (Friedrichswalde und Friedrichsberg, atitinkamai buvusi Sovchoznoje gyvenvietė ir Mira prospekto pabaiga) karalius Frydrichas I (Friedrich I, 1657–1713) įkūrė kaip medžioklės namelius ir pavadino savo garbei. Willky svečių namai (Gasthaus Willky, dabar Mendelejevo gyvenvietė) dar prieš kelis dešimtmečius stovėjo tankaus miško viduryje, iš kurio dabar beliko tik nedidelės giraitės: miško masyvą užpuolė kenkėjai vabzdžiai, vikšrai jį nuniokojo, todėl medžius teko beveik visiškai iškirsti. Ypač nukentėjo miškas ties Willky, kur anksčiau visada būdavo daug žmonių. Ten 1840-aisiais ir 1850-aisiais buvo nutiesti turistiniai takai ir dažnai rengiamos šventės. Dabar šias vietas Karaliaučiaus gyventojai beveik pamiršo. Tik nedidelis miškelis, primenantis praeitį, išliko prie Juditteno (Juditten). Tai Parapijos miškas (Pfarrwald), į kurį galima patekti iš Hufeno (Hufen) einant pėsčiųjų taku, kuris driekiasi buvusia proskyna per Amalienau ir Hammerį (Amalienau und Hammer, dabartinis Mira prospektas).
Caporno šilas 1730 metų Rytų Prūsijos žemėlapyje.
Juditteno bažnyčia stovi kalvos viršūnėje, vaizdingoje vietoje. Ji pastatyta greičiausiai 1288–1298 metais, o gal ir dar anksčiau. Jos sienos yra penkių pėdų storio – šventovė kartu turėjo tarnauti ir kaip tvirtovė.
1577 metais pristatytas bokštas, kuris vėliau buvo sujungtas su bažnyčia. Chore kabo paveikslas „Kristaus prisikėlimas“ – kaizerio Vilhelmo I (Wilhelm Friedrich Ludwig von Preußen, 1797–1888) dovana, virš altoriaus kabo karalienės Luizės (Luise Auguste Wilhelmine Amalie zu Mecklenburg, 1776–1810) portretas, kurį nutapė vietos dailininkas profesorius Knorras (Hugo Knorr, 1834–1904) ir 1883 metais padovanojo Juditteno bažnyčiai, primindamas, kad būdama Karaliaučiuje karalienė Luizė lankydavosi šioje bažnyčioje melstis. Abipus altoriaus kabo Prūsijos karvedžių – feldmaršalo von Röderio (Erhard Ernst von Röder, 1665–1743) ir feldmaršalo von Lehwaldo (Johann von Lehwaldt, 1685–1768) – portretai, kuriuos nutapė Karaliaučiaus dailininkas Knopke (A.E. Knopke). Lehwaldas išgarsėjo savo pralaimėjimu rusams prie Groß Jägersdorfo (Groß Jägersdorf) 1757 metų rugpjūčio 30 dieną. Portretai buvo nutapyti feldmaršalo Lehwaldo sutuoktinės Sophie von Buddenbrock (Anna Sophie Agnes von Lehwald, geb. von Buddenbrock, 1699–1773) užsakymu ir padovanoti bažnyčiai.
(Feldmaršalas Lehwaldas buvo palaidotas Juditteno kapinėse. O bažnyčia sėkmingai išgyveno karą ir po 1945 metų tarnavo kaip sandėlis, vėliau sudegė, buvo apleista ir pamažu iro. Iki 1988 metų ji buvo atkurta kaip stačiatikių šventovė – red. past.)
Juditteno bažnyčios nava su generolų portretais. (Prabangios lubos!)
Pavadinimo Juditten kilmė tebekelia klausimų. Pagal vieną versiją jis kilęs iš turtingo vietos pruso Jedeto (Jedetus) vardo; jei tikėti šia legenda, 1288 metais jis priėmė krikščionybę ir prisiekė ištikimybę Vokiečių ordinui.
Mergelės Marijos skulptūra iš Juditteno bažnyčios.
Pagal kitą – iš šventosios Juditos (vok. Jutta) vardo. Antroji versija atrodo mažiau tikėtina, nes bažnyčia skirta Mergelei Marijai, o katalikybės laikais buvo piligrimystės vieta, kur traukdavo prie medinės Dievo Motinos skulptūros – labai seno Marijos atvaizdo, kuriam buvo priskiriamos stebuklingos galios. Net po 1525 metų Reformacijos čia iš tolimų kraštų atkeliaudavo piligrimai, kad iš vietos liuteronų dvasininkų gautų liudijimą, jog atliko jiems kaip atgaila paskirtą piligriminę kelionę, ir nuodėmių atleidimą. Skulptūra gerai išlikusi, ją iki šiol galima pamatyti bažnyčioje.
Trys kilometrai į vakarus nuo Juditteno, prie Moditteno kaimo (Moditten, dabar A. Kosmodemjanskio vardo gyvenvietė), judėdami vakarų kryptimi, atsidursime daugiausia spygliuočių miške, kuris driekiasi palei marias nuo Karaliaučiaus iki Žuvininkų (Fischhausen, dabar Primorsko miestas). Anksčiau šis miško masyvas vadinosi Caporno šilu (Caporner Heide), vėliau – Bludau girininkija (Bludausche Forst), o dabar jis – Žuvininkų miesto miškas (Fischhauser Stadtwald).
Dar XIX a. viduryje šie miškai buvo prieglobstis daugeliui vietos faunos atstovų, tarp jų ir milžiniškiems elniams, kurie kadaise gausiai gyveno mūsų miškuose. Dabar į vakarus nuo Karaliaučiaus jų nebesutiksi. Nedidelė populiacija (apie šimtą individų) išliko miškuose ties Memelio (Memel, Nemunas) įtekėjimu į Kuršių marias.
Kelias per mišką nuo Caporno (kairėje) iki Moditteno (dešinėje) 1790-ųjų žemėlapyje.
Miško glūdumoje, buvusiame Caporno šile, maždaug penki kilometrai į vakarus nuo Juditteno, pakelėje keliautojus pasitinka garsioji „Keturių brolių karčema“ (Vierbrüderkrug).
Vietos pavadinimą paaiškina eilėraštis ant čia į žemę įkastos memorialinės medinės kolonos:
Dvylika šimtų devyniasdešimt penkti – taip kronikos byloja.
Meinhardtas von Querfurtas tuomet buvo Ordino magistras.
Čia, giraitėj, amžinu miegu keturi broliai miega,
Grįžę iš Sūduvos su didele ir greita pergale…
Ir narsusis Diewelis buvo tarp jų, ir atkaklusis Kobenzelis,
Ir drąsusis Stobemelis, Röderis, kardu vikrus.
Visi jie Ordinui ištikimi, ir priesaiką, kurią davė,
Kovose su priešu savo krauju patvirtino.
Prie Konovedito pilies kartą jie prie stalo sėdėjo,
Kai staiga iš tankmės žudikai ant jų užpuolė.
Kardu, kuoliais ir ietimi visi keturi nužudyti,
Ir tų didvyrių atminimui kolona į žemę įkasta.
♥ ♥ ♥ ♥
Padavimas byloja:
1295 metais vadinamajame Sembos Sūduvių kampe kilo didelis sukilimas. Jam numalšinti iš Konovedito pilies (Conowedits), kuri, kaip sakoma, stovėjo vadinamajame Pilies kalne netoli Margeno kaimo (Margen), ant marių kranto, buvo pasiųstas būrys, vadovaujamas Martino von Golino su keturiais bendražygiais. Grįždami riteriai pateko į juos persekiojusių sūduvių pasalą ir, išskyrus Goliną, visi žuvo. Vokiečių ordino landmeisteris Prūsijoje Meinhardas von Querfurtas (Meinhard von Querfurt 1240–1298) įsakė jų žūties vietoje pastatyti paminklą. Originalus memorialas neišliko; dabartinė kolona pastatyta tik XIX amžiuje.
(Konovedito, arba Caporno (Caporn), tvirtovė stovėjo ant marių kranto netoli Prieglaus žiočių, matyt, nuo XIII a. pabaigos iki XVII amžiaus vidurio. O nuo „Keturių brolių“ paminklo neliko nė pėdsako. Jis stovėjo toje vietoje, kur dabar yra viešojo transporto stotelė priešais Atminimo ženklą A. A. Kosmodemjanskio žūties vietoje, plente 27A-002 Kaliningradas – Baltijskas, ties posūkiu į Kaliningrado jūrų laivybos kanalą – red. past.)
Iki „Keturių brolių karčemos“ paprasčiausia nusigauti nuo Metgetheno stoties (Metgethen) Karaliaučiaus – Piliavos (Pillau) geležinkelio linijoje. Netoliese esantis miško namelis (Waldhaus), kaip ir „Keturių brolių karčema“, yra mėgstamos karaliaučiečių vasaros poilsio vietos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
