Tverė, 1789 m. gegužės 18 d.
Išsiskyriau su jumis, mielieji, išsiskyriau! Mano širdis prisirišusi prie jūsų visais švelniausiais savo jausmais, o aš be paliovos tolstu nuo jūsų ir vis tolsiu!
O širdie, širdie! Kas žino, ko tu nori? – Kiek metų kelionė buvo saldžiausia mano vaizduotės svajonė? Argi ne susižavėjęs sakiau sau: pagaliau tu važiuosi? Argi ne džiaugsme busdavau kiekvieną rytą? Argi ne su malonumu užmigdavau galvodamas: tu važiuosi? Kiek laiko negalėjau galvoti apie nieką kita, užsiimti niekuo kitu, tik kelione? Argi neskaičiavau dienų ir valandų? Bet kai atėjo išsvajotoji diena, ėmiau liūdėti, pirmą kartą gyvai įsivaizdavęs, kad turiu išsiskirti su brangiausiais man pasaulyje žmonėmis ir su viskuo, kas, taip sakant, sudarė mano dvasinę būtį. Į ką bežiūrėjau – į stalą, ant kurio keletą metų liejosi popieriun nebrandžios mano mintys ir jausmai, į langą, po kuriuo sėdėdavau nuliūdęs melancholijos priepuoliuose ir kur taip dažnai mane užklupdavo tekanti saulė, į gotikinį namą, mielą mano akims objektą nakties valandomis, – žodžiu, viskas, kas tik pakliūdavo man į akis, buvo man brangus praėjusių mano gyvenimo metų paminklas, gyvenimo, ne itin turtingo darbais, bet užtat turtingo mintimis ir jausmais.
Su bedvasiais daiktais atsisveikinau kaip su draugais; ir kaip tik tuo metu, kai buvau suminkštėjęs, sujaudintas, atėjo mano tarnai, pradėjo verkti ir prašyti, kad jų nepamirščiau ir, sugrįžęs, vėl priimčiau pas save. Ašaros užkrečiamos, mielieji, o ypač tokiu atveju.
Bet jūs man visada mielesni, ir su jumis reikėjo išsiskirti. Mano širdis jautė tiek daug, kad pamiršau kalbėti. Bet ką jums pasakoti! – Minutė, kurią atsisveikinome, buvo tokia, kad tūkstančiai malonių minučių ateityje vargu ar man už ją atlygins.
Mielasis Ptrv. palydėjo mane iki užkardos. Ten apsikabinome, ir pirmą kartą pamačiau jo ašaras; ten sėdau į kibitką, pažvelgiau į Maskvą, kur liko tiek man brangaus, ir tariau: sudie! Suskambo varpelis, arkliai nulėkė... ir jūsų draugas tapo našlaičiu pasaulyje, našlaičiu savo sieloje!
Visa, kas praėjo, – tik sapnas ir šešėlis: ak! kur, kur tos valandos, kai mano širdžiai būdavo taip gera tarp jūsų, mielieji? – Jei žmogui, net laimingiausiam, staiga atsivertų ateitis, jo širdis sustingtų iš siaubo ir liežuvis nutirptų tą pačią akimirką, kai jis ketintų pavadinti save laimingiausiu iš mirtingųjų!..
Per visą kelią man į galvą neatėjo nė viena džiugi mintis; o paskutinėje stotyje prieš Tverę mano liūdesys taip sustiprėjo, kad kaimo smuklėje, stovėdamas prieš Prancūzijos karalienės ir Romos imperatoriaus karikatūras, norėjau, kaip sako Šekspyras, išverkti savo širdį. Būtent ten visa, ką palikau, man pasirodė tokiu jaudinančiu pavidalu. – Bet gana, gana! Man vėl darosi pernelyg liūdna. – Sudie! Teduoda jums Dievas paguodos. – Prisiminkite draugą, bet be jokio skausmingo jausmo!
Sankt Peterburgas, 1789 m. gegužės 26 d.
Pragyvenęs čia penkias dienas, mano draugai, po valandos išvažiuoju į Rygą.
Peterburge aš nesilinksminau. Atvykęs pas savo D*, radau jį didžiausiame nusiminime. Šis vertas, mielas žmogus {Jo jau nebėra šiame pasaulyje.} atvėrė man savo širdį: ji jautri – jis nelaimingas!.. „Mano padėtis visiškai priešinga tavajai, – tarė jis atsidusęs, – svarbiausias tavo noras pildosi: tu važiuoji mėgautis, linksmintis; o aš važiuosiu ieškoti mirties, kuri viena gali užbaigti mano kančias.“ Neišdrįsau jo guosti ir pasitenkinau vien nuoširdžiu dalyvavimu jo sielvarte. „Bet nemanyk, mano drauge, – tariau jam, – kad matai prieš save žmogų, patenkintą savo likimu; įgydamas viena, netenku kito ir gailiuosi.“ – Abu kartu iš visos širdies skundėmės nelaiminga žmonijos dalia arba tylėjome. Vakarais vaikštinėdavome Vasaros sode ir visada daugiau galvodavome, nei kalbėdavome; kiekvienas galvojo apie savo. Iki pietų būdavau biržoje, kad susitikčiau su pažįstamu anglu, per kurį turėjau gauti vekselius. Ten, žiūrėdamas į laivus, sumaniau plaukti vandeniu – į Dancigą, Štetiną ar Liubeką, kad greičiau atsidurčiau Vokietijoje. Anglas man patarė tą patį ir surado kapitoną, kuris po kelių dienų ketino plaukti į Štetiną. Reikalas, atrodė, buvo baigtas; tačiau išėjo kitaip. Reikėjo pateikti mano pasą admiralitete; bet ten nenorėjo jo pažymėti, nes jis buvo išduotas Maskvos, o ne Peterburgo gubernijos valdybos ir jame nebuvo pasakyta, kaip važiuosiu; tai yra nepasakyta, kad keliausiu jūra.
Mano prieštaravimai nieko nepadėjo – nežinojau tvarkos, ir man liko važiuoti sausuma arba gauti kitą pasą Peterburge.
Apsisprendžiau dėl pirmojo; pasiėmiau kelionės liudijimą – ir arkliai paruošti. Taigi sudie, mielieji draugai! Kada gi man bus linksmiau! O iki šios minutės viskas liūdna. Sudie!
Ryga, 1789 m. gegužės 31 d.
Vakar, mieliausieji mano draugai, atvykau į Rygą ir apsistojau „Hotel de Petersbourg“. Kelionė mane nukamavo. Neužteko širdies liūdesio, kurio priežastį žinote: dar reikėjo lyti smarkiems lietums; reikėjo, kad, mano nelaimei, sumanyčiau važiuoti iš Peterburgo pašto arkliais su persėdimais ir niekur nerasčiau gerų kibitkų. Viskas mane pykino. Visur, atrodė, iš manęs ėmė per daug; kiekvienoje stotyje laikė per ilgai. Bet niekur man nebuvo taip karčiai, kaip Narvoje. Atvykau ten visas šlapias, visas purvinas; vos galėjau nusipirkti du karnų demblius, kad bent kiek prisidengčiau nuo lietaus, ir sumokėjau už juos mažų mažiausiai kaip už dvi odas. Kibitką man davė niekam tikusią, arklius prastus. Vos nuvažiavus pusę varsto, lūžo ašis: kibitka nuvirto į purvą, ir aš kartu su ja. Mano Ilja su vežėju grįžo atgal ašies, o vargšas jūsų draugas liko smarkiame lietuje. To dar maža: atėjo kažkoks policininkas ir ėmė triukšmauti, kad mano kibitka stovi vidury kelio. „Įsidėk ją į kišenę!“ – tariau apsimestinai abejingai ir susisupau į apsiaustą. Dievas žino, kaip man buvo tą minutę! Visos malonios mintys apie kelionę mano sieloje aptemo. O, jei tada galėčiau persikelti pas jus, mano draugai! Mintyse keikiau tą žmogaus širdies nerimą, kuris traukia mus nuo vieno dalyko prie kito, nuo tikrų malonumų prie netikrų, vos tik pirmieji nebėra nauji, – kuris nuteikia mūsų vaizduotę svajonėms ir verčia ieškoti džiaugsmų nežinomoje ateityje!
Viskam yra riba; banga, atsimušusi į krantą, grįžta atgal arba, pakilusi aukštai, vėl krinta žemyn – ir tą pačią akimirką, kai mano širdis buvo pilna, pasirodė gerai apsirengęs maždaug trylikos metų berniukas ir su mielu, nuoširdžiu šypsniu tarė man vokiškai: „Jums sulūžo kibitka? Gaila, labai gaila! Prašom pas mus – štai mūsų namas – tėvelis ir mamytė liepė jus pakviesti.“ – „Dėkoju jums, pone! Tik negaliu palikti savo kibitkos; be to, esu apsirengęs pernelyg keliaujamai ir visas šlapias.“ – „Prie kibitkos pastatysime žmogų; o kas žiūri į keliautojų drabužius? Prašom, pone, prašom!“ Čia jis nusišypsojo taip įtikinamai, kad turėjau nukratyti vandenį nuo skrybėlės – žinoma, tam, kad eičiau su juo. Susiėmėme už rankų ir nubėgome į didelį mūrinį namą, kur pirmojo aukšto salėje radau gausią šeimą, sėdinčią aplink stalą; šeimininkė pylė arbatą ir kavą. Mane priėmė taip maloniai, vaišino taip nuoširdžiai, kad pamiršau visą savo sielvartą. Šeimininkas, pagyvenęs žmogus, kurio veide įrašytas geraširdiškumas, su nuoširdaus dalyvavimo išraiška klausinėjo mane apie kelionę.
Jaunas žmogus, jo sūnėnas, neseniai grįžęs iš Vokietijos, papasakojo man, kaip patogiau važiuoti iš Rygos į Karaliaučių. Pabuvau pas juos apie valandą. Tuo tarpu atvežė ašį, ir viskas buvo paruošta.
„Ne, dar palaukite!“ – tarė man, ir šeimininkė atnešė ant padėklo tris kepalus duonos. „Mūsų duona, sako, gera: paimkite ją.“ – „Su Dievu!“ – pridūrė šeimininkas, paspaudęs man ranką, – su Dievu!“ Pro ašaras padėkojau jam ir palinkėjau, kad jis ir toliau savo svetingumu guostų liūdnus keleivius, išsiskyrusius su mielais draugais. – Svetingume, šventoji dorybe, įprasta žmonių giminės jaunystės dienomis ir tokia reta mūsų dienomis! Jei kada nors tave pamiršiu, tegul mane pamiršta mano draugai! Tegul amžinai būsiu žemėje klajūnas ir niekur nerasiu antrojo Kramerio! {Vienas iš mano bičiulių, būdamas Narvoje, perskaitė Krameriui šį laišką – jis buvo patenkintas – o aš dar labiau!} Atsisveikinau su visa mielaja šeima, sėdau į kibitką ir nulėkiau, nudžiugęs radęs gerų žmonių! – Paštas nuo Narvos iki Rygos vadinamas vokiškuoju, nes komisarai stotyse – vokiečiai. Pašto namai visur vienodi – žemi, mediniai, padalyti į dvi puses: viena skirta keleiviams, o kitoje gyvena pats komisaras, pas kurį galima rasti visko, ko reikia alkiui ir troškuliui numalšinti. Stotys mažos; yra po dvylika ir dešimt varstų. Vietoj vežėjų važiuoja atsargos kareiviai, iš kurių kai kurie prisimena Münnichą; pasakodami pasakas, jie pamiršta raginti arklius, todėl iš Peterburgo čia atvažiavau ne anksčiau kaip penktą dieną. Vienoje stotyje už Derpto turėjau nakvoti: p. Z., važiuojantis iš Italijos, pasiėmė visus arklius. Pusvalandį su juo kalbėjausi ir radau jį esant mielą žmogų. Jis prigąsdino mane smėlėtais Prūsijos keliais ir patarė verčiau važiuoti per Lenkiją ir Vieną; tačiau man nesinori keisti savo plano. Palinkėjęs jam laimingo kelio, kritau į lovą; bet negalėjau užmigti iki pat tol, kol čiuchnas atėjo pasakyti, kad kibitka man pakinkyta.
Nepastebėjau jokio skirtumo tarp estlandiečių ir liflandiečių, išskyrus kalbą ir kaftanus: vieni dėvi juodus, kiti – pilkus. Jų kalbos panašios; turi mažai savo, daug vokiškų ir net keletą slaviškų žodžių. Pastebėjau, kad visus vokiškus žodžius jie ištaria švelniau: iš to galima spręsti, kad jų klausa švelni; bet matydamas jų nevikrumą, nerangumą ir nenuovokumą, kiekvienas turi manyti, kad jie, paprastai tariant, kvailoki. Ponai, su kuriais teko kalbėtis, skundžiasi jų tingumu ir vadina juos mieguistais žmonėmis, kurie savo noru nieko nepadarys: taigi juos reikia labai versti, nes jie dirba labai daug, ir valstietis Livonijoje ar Estijoje ponui atneša keturis kartus daugiau nei mūsų Kazanės ar Simbirsko valstietis.
Šie vargšai žmonės, darbuojantys Viešpačiui {Viešpaties šlovei (bažnytinė slavų k.). – Red.} su baime ir drebėjimu visas darbo dienas, užtat šventėmis linksminasi be atminties; tiesa, švenčių jų kalendoriuje labai nedaug. Kelias nusėtas smuklėmis, ir man pravažiuojant visos jos buvo pilnos besilinksminančių žmonių – šventė Sekmines.
Valstiečiai ir ponai – liuteronų tikėjimo. Jų bažnyčios panašios į mūsiškes, išskyrus tai, kad viršuje stovi ne kryžius, o gaidys, kuris turi priminti apaštalo Petro nuopuolį. Pamokslai sakomi jų kalba; tačiau visi pastoriai moka vokiškai.
O kalbant apie vietoves, šiame krašte nėra į ką žiūrėti. Miškai, smėlis, pelkės; nėra nei didelių kalnų, nei plačių slėnių. – Veltui ieškotum ir tokių kaimų kaip pas mus. Vienoje vietoje matai du kiemus, kitoje – tris, keturis ir bažnyčią.
Trobos didesnės už mūsiškes ir paprastai padalytos į dvi puses: vienoje gyvena žmonės, o kita tarnauja kaip tvartas. – Tie, kurie važiuoja ne pašto arkliais, turi sustoti smuklėse. Beje, keliautojų beveik visai nemačiau: toks tuščias šis kelias dabartiniu metu.
Apie miestus daug kalbėti nėra ko, nes juose nesustodavau. Jamburge, mažame miestelyje, žinomame dėl savo audinių fabrikų, yra padorus mūrinis pastatas. Vokiškoji Narvos dalis, arba, tiesą sakant, vadinamoji Narva, daugiausia susideda iš mūrinių namų; kita, atskirta upe, vadinasi Ivangorodu. Pirmojoje viskas vokiškai, o kitoje viskas rusiškai. Čia kadaise buvo mūsų siena – o, Petrai, Petrai!
Kai išvydau Derptą, tariau: puikus miestelis! Ten viskas šventė ir linksminosi. Vyrai ir moterys vaikščiojo po miestą apsikabinę, ir aplinkinėse giraitėse šmėžavo vaikštinėjančios poros. Kas miestas, tai būdas; kas kaimas, tai paprotys. – Čia gyvena nelaimingojo L* brolis {Lenzo, vokiečių autoriaus, kuris kurį laiką gyveno su manimi viename name. Gili melancholija, daugybės nelaimių padarinys, išvedė jį iš proto; bet net ir pamišęs jis kartais stebindavo mus savo poetinėmis idėjomis, o dažniausiai jaudindavo geraširdiškumu ir kantrybe.}. Jis vyriausiasis pastorius, visų mylimas ir turi labai gerų pajamų. Ar jis prisimena brolį? Kalbėjau apie jį su vienu Livonijos bajoru, maloniu, karštu žmogumi. „Ak, pone! – tarė jis man, – tai, kas vieną išgarsina ir padaro laimingą, kitą padaro nelaimingą. Kas, skaitydamas šešiolikmečio L* poemą ir visa, ką jis parašė iki dvidešimt penkerių metų, neįžvelgs didžios dvasios aušros? Kas nepagalvos: štai jaunasis Klopstockas, jaunasis Šekspyras? Bet debesys užtemdė šią gražią aušrą, ir saulė taip ir nesušvito. Gilus jautrumas, be kurio Klopstockas nebūtų buvęs Klopstocku, o Šekspyras – Šekspyru, jį pražudė. Kitos aplinkybės – ir L* būtų nemirtingas!“
Vos įvažiavęs į Rygą, matai, kad tai prekybos miestas, – daug krautuvių, daug žmonių – upė nusėta įvairių tautų laivais ir laiveliais – birža pilna. Visur girdi vokiečių kalbą – vietomis rusų, – ir visur reikalauja ne rublių, o talerių. Miestas nelabai gražus; gatvės siauros – bet daug mūrinių statinių, yra ir gerų namų.
Užeigoje, kur apsistojau, šeimininkas labai paslaugus: pats nunešė mano pasą į valdybą ir į policiją ir surado man vežėją, kuris už trylika červoncų pasisamdė nuvežti mane iki Karaliaučiaus kartu su vienu prancūzų pirkliu, kuris pasisamdė iš jo keturis arklius į savo karietą; o aš važiuosiu kibitka. – Ilją iš čia išsiųsiu tiesiai į Maskvą.
Mielieji draugai! Visada, visada galvoju apie jus, kai tik galiu galvoti. Dar neišvykau iš Rusijos, bet jau seniai esu svetimuose kraštuose, nes seniai išsiskyriau su jumis.
Kuršo smuklė, 1789 m. birželio 1 d.
Dar nespėjau baigti laiško jums, mieliausieji draugai, kai arkliai buvo pakinkyti ir užeigos šeimininkas atėjo pasakyti, kad po pusvalandžio uždarys miesto vartus. Reikėjo baigti laišką, atsiskaityti, sukrauti lagaminą ir šį tą nurodyti Iljai. Šeimininkas pasinaudojo mano skubėjimu ir padavė man tikrą vaistininko sąskaitą; tai yra už vieną parą paėmė iš manęs apie devynis rublius!
Dar stebiuosi, kaip tokiame skubėjime nieko nepamiršau užeigoje. Pagaliau viskas buvo paruošta, ir mes išvažiavome pro vartus. Čia atsisveikinau su geraširdžiu Ilja – jis išvažiavo pas jus, mielieji! – Ėmė temti. Vakaras buvo tylus ir vėsus. Užmigau kietu jauno keliautojo miegu ir nepajutau, kaip praėjo naktis. Tekanti saulė pažadino mane savo spinduliais; artėjome prie užkardos, mažo namelio su užtvaru. Paryžiaus pirklys nuėjo su manimi pas majorą, kuris priėmė mane mandagiai ir po apžiūros liepė mus praleisti. Įvažiavome į Kuršą – ir mintis, kad jau esu už tėvynės ribų, sukėlė mano sieloje nuostabų poveikį. Į viską, kas pakliūdavo man į akis, žiūrėjau ypatingai atidžiai, nors patys dalykai buvo visai įprasti. Jaučiau tokį džiaugsmą, kokio nuo mūsų išsiskyrimo, mielieji, dar nebuvau jutęs! Netrukus atsivėrė Mintauja. Šio miesto vaizdas negražus, bet man jis buvo patrauklus! „Štai pirmasis užsienio miestas“, – galvojau, ir mano akys ieškojo ko nors ypatinga, nauja. Ant Aa upės kranto, per kurią persikėlėme keltu, stovi Kuršo kunigaikščio rūmai, nemažas namas, tačiau iš išorės visai nedidingas. Stiklai beveik visur išdaužyti arba išimti; matyti, kad viduje kambarius perdirbinėja. Kunigaikštis gyvena vasaros pilyje netoli Mintaujos. Upės krantas nuklotas mediena, kuria išimtinai prekiauja pats kunigaikštis ir kuri jam duoda nemažų pajamų. Sargyboje stovėję kareiviai atrodė kaip invalidai. O miestas didelis, bet negražus. Namai beveik visi maži ir gana netvarkingi; gatvės siauros ir prastai grįstos; daug sodų ir dykviečių.
Sustojome užeigoje, kuri laikoma geriausia mieste. Tuoj pat mus apspito žydai su įvairiais niekučiais. Vienas siūlė pypkę, kitas – seną liuteronų maldaknygę ir Gottschedo „Gramatiką“, trečias – žiūroną, ir kiekvienas norėjo parduoti savo prekę tokiems geriems ponams už pačią prieinamiausią kainą.
Prancūzė, važiuojanti su Paryžiaus pirkliu, maždaug keturiasdešimt penkerių metų moteris, ėmė tvarkytis savo žilus plaukus prieš veidrodį, o mes su pirkliu, užsakę pietus, išėjome pasivaikščioti po miestą – matėme, kaip jaunas karininkas mokė senus kareivius, ir girdėjome, kaip pagyvenusi riestanosė vokietė su kepuraite barėsi su savo girtu vyru, batsiuviu!
Grįžę pietavome su geru apetitu, o po pietų turėjome laiko išgerti kavos, arbatos ir gerokai pasikalbėti. Iš savo bendrakeleivio sužinojau, kad jis kilęs iš Italijos, bet būdamas labai jaunas paliko tėvynę ir prekiauja Paryžiuje; daug keliavo, o į Rusiją atvyko iš dalies savo reikalais, iš dalies tam, kad patirtų visą žiemos žiaurumą; ir dabar grįžta atgal į Paryžių, kur ketina pasilikti visam laikui. – Už viską kartu užeigoje sumokėjome po rublį žmogui.
Išvažiavęs iš Mintaujos, išvydau maloniausias vietas. Šis kraštas kur kas geresnis už Livoniją, kurią negaila pravažiuoti užsimerkus. Sutikome vokiečių vežėjų iš Liepojos ir Prūsijos. Keisti vežimai! Ilgi furgonai, kinkyti vorele; arkliai milžiniški, ir ant jų kabantys barškučiai kelia ausims nepakeliamą triukšmą.
Nuvažiavę penkias mylias, sustojome nakvoti smuklėje. Kiemas gerai apdengtas; kambariai gana švarūs, ir kiekviename paruošta lova keliautojams.
Vakaras malonus. Keli žingsniai nuo smuklės teka skaidri upė. Krantas apaugęs minkšta žalia žole ir vietomis apgaubtas tankių medžių. Atsisakiau vakarienės, išėjau ant kranto ir prisiminiau vieną Maskvos vakarą, kai, vaikštinėdami su Pt. prie Andronikovo vienuolyno, su ypatingu malonumu žiūrėjome į besileidžiančią saulę. Ar galvojau tada, kad lygiai po metų mėgausiuosi vakaro malonumais Kuršo smuklėje? Dar viena mintis atėjo man į galvą. Kadaise buvau pradėjęs rašyti romaną ir norėjau vaizduotėje apkeliauti būtent tuos kraštus, į kuriuos dabar važiuoju. Įsivaizduojamoje kelionėje, išvažiavęs iš Rusijos, sustojau nakvoti smuklėje: ir tikrovėje nutiko tas pats. Bet romane rašiau, kad vakaras buvo pats darganotiausias, kad lietus nepaliko ant manęs sauso siūlo ir kad smuklėje turėjau džiovintis prie židinio; o iš tikrųjų vakaras pasitaikė pats tyliausias ir giedriausias. Ši pirmoji nakvynė romanui buvo nelaiminga; bijodamas, kad dargana neužsitęstų ir netrukdytų man kelionėje, sudeginau jį krosnyje, savo palaimintajame būste prie Čistyje Prudų. – Atsiguliau ant žolės po medžiu, išsitraukiau iš kišenės užrašų knygelę, rašalinę ir plunksną ir parašiau tai, ką jūs dabar perskaitėte.
Tuo tarpu ant kranto išėjo du vokiečiai, kurie atskira kibitka važiuoja su mumis iki Karaliaučiaus; atsigulė šalia manęs ant žolės, užsirūkė pypkes ir iš nuobodulio ėmė plūsti rusų tautą. Aš, liovęsis rašyti, šaltai paklausiau jų, ar jie buvo Rusijoje toliau nei Rygoje? „Ne“, – atsakė jie.
„O jei taip, ponai, – tariau, – tai jūs negalite spręsti apie rusus, pabuvę tik pasienio mieste.“ Jie nelaikė protinga ginčytis, bet ilgai nenorėjo pripažinti manęs rusu, įsivaizduodami, kad mes nemokame kalbėti užsienio kalbomis. Pokalbis tęsėsi. Vienas iš jų pasakė man, kad turėjo laimės būti Olandijoje ir sukaupė ten daug naudingų žinių. „Kas nori pažinti pasaulį, – kalbėjo jis, – tas turi važiuoti į Roterdamą. Ten tai gyvena puikiai, ir visi pramogauja valtimis! Niekur nepamatysi to, ką ten pamatysi. Patikėkite manimi, pone, Roterdame aš tapau žmogumi!“ – „Na ir žąsinas!“ – pagalvojau – ir palinkėjau jiems labo vakaro.
Palanga, 1789 m. birželio 3/14 d.
Pagaliau, pravažiavę per Kuršą daugiau nei du šimtus varstų, įvažiavome į Lenkijos ribas ir sustojome nakvoti turtingoje smuklėje. Per dieną paprastai nuvažiuojame dešimt mylių, arba apie septyniasdešimt varstų. Smuklėse iki šiol radome ką gerti ir valgyti: sriubos, kepsnio su salotomis, kiaušinių; ir už tai mokėjome ne daugiau kaip po kokias dvidešimt kapeikų žmogui. Visur yra kavos ir arbatos; tiesa, viskas nelabai gera. – Kelias gana tuščias. Išskyrus vežėjus, kuriuos sutikome gal tris kartus, ir senamadiškus berlinus, kuriais Kuršo bajorai važinėja vieni pas kitus į svečius, jokių keliautojų nesutikome. Vis dėlto kelias nenuobodus: visur matai derlingą žemę, pievas, giraites; šen bei ten – mažus kaimelius arba pavieniui išsibarsčiusias valstiečių trobeles.
Su prancūziškuoju italu sutariame. Prancūzei mano širdis nelinkusi, nes man nepatinka jos fizionomija ir manieros. Tačiau galima ją pagirti už tvarkingumą. Vos tik sustojame, mūsų vežėjas Gavrila, kurį ji vadina Gabrieliu, turi nešti paskui ją į kambarį jos tualeto dėželę, ir mažiausiai valandą ji tepasi pomada, pudruojasi, trinasi, tad visada tenka jos laukti pietų. Ilgai tarėmės, ar sodinti su savimi prie stalo vokiečius. Man buvo pavesta sužinoti jų luomą. Paaiškėjo, kad jie pirkliai. Visos abejonės išnyko, ir nuo to laiko jie pietauja su mumis; o kadangi italas su prancūze nesupranta vokiškai, o jie – prancūziškai, tai aš turiu būti jų vertėju. Vokietis, kuris Roterdame tapo žmogumi, tikino mane, kad anksčiau puikiai mokėjo prancūzų kalbą ir pamiršo ją visai neseniai; o kad dar labiau įtikintų mane ir savo draugą, prie kiekvieno nusilenkimo prancūzei jis sako: „Oplišė, matam! Oblige, Madame!“ {Jūsų nuolankus tarnas! (pranc.). – Red.}
Prie Lenkijos sienos apžiūra nebuvo griežta. Daviau pareigūnams kokias keturiasdešimt kapeikų: po to jie tik žvilgtelėjo į mano lagaminą, patikėję, kad neturiu nieko nauja.
Jūra nuo smuklės ne toliau kaip už dviejų šimtų sieksnių. Apie valandą sėdėjau ant kranto ir žiūrėjau į banguojančių vandenų platybę. Didingas ir liūdnas vaizdas! Veltui mano akys ieškojo laivo ar valties! Žvejys nedrįso pasirodyti jūroje; gūsingas vėjas būtų apvertęs jo valtelę. – Rytoj pietausime Memelyje, iš kur išsiųsiu jums šį laišką, mano draugai!
Memelis, 1789 m. birželio 15 d.
Tikėjausi, kad, įvažiuojant į Prūsiją, mus sustabdys pačiame pasienyje; tačiau taip neatsitiko. Į Memelį atvykome vienuoliktą valandą, apsistojome užeigoje – ir davėme kelis grašius tikrintojams, kad jie neišknaisiotų mūsų daiktų.
Miestas nedidelis; yra mūrinių pastatų, bet mažai padorių. Citadelė labai tvirta; tačiau mūsų rusai sugebėjo ją paimti 57-aisiais metais.
Memelį galima pavadinti geru prekybos miestu. Kuršių marios, prie kurių jis stovi, labai gilios. Uostas pilnas įvairių laivų, kurie daugiausia kraunami kanapėmis ir mediena, siunčiamomis į Angliją ir Olandiją.
Iš Memelio į Karaliaučių yra trys keliai; marių pakrante iki Karaliaučiaus skaičiuojama 18 mylių, o per Tilžę – 30: didelis skirtumas! Bet vežėjai beveik visada renkasi pastarąjį kelią, gailėdami savo arklių, kuriuos labai išvargina baisūs pakrantės kelio smėlynai. Visi jie čia ima bilietus, mokėdami už kiekvieną arklį ir kiekvieną mylią iki Karaliaučiaus. Mūsų Gabrielis sumokėjo tris talerius, pasakęs, kad važiuos pakrante. O mes iš tikrųjų važiuojame per Tilžę; bet rusiškas žmogus susigaudė, kad už 30 mylių būtų iš jo paėmę daugiau nei už 18! Trečiasis kelias – vandeniu per marias – geru oru pats trumpiausias, tad per septynias valandas galima būti Karaliaučiuje. Mūsų vokiečiai, kurie pasisamdė vežėją tik iki Memelio, plaukia vandeniu, ir tai jiems abiem kainuos tik du červoncus. Gabrielis kalbino ir mus su italu – su kuriuo paprastai kalbasi arba ženklais, arba per mane – plaukti kartu su jais, kas jam būtų buvę labai naudinga, bet mes pasirinkome ramų ir patikimą, o ne neramų ir nepatikimą, o audros atveju – ir pavojingą kelią.
Per pietus valgėme šviežią, skanią žuvį, kurios Memelyje apstu; o kadangi mums pasakė, kad Prūsijos smuklės labai skurdžios, čia apsirūpinome gera duona ir vynu.
Dabar, mielieji draugai, laikas nunešti laišką į paštą; mums kinko arklius.
O kas dėl mano širdies... ačiū likimui! ji tapo kiek linksmesnė. Tai galvoju apie jus, mano mieluosius, – bet jau ne su tokiu sielvartu kaip anksčiau, – tai leidžiu akims klajoti po pievas ir laukus, apie nieką negalvodamas; tai įsivaizduoju ateitį, ir beveik visada maloniomis spalvomis. – Sudie! Būkite sveiki, ramūs ir įsivaizduokite savo klajojantį draugą linksmo paveikslo riteriu!
Smuklė mylia už Tilžės, 1789 m. birželio 17 d., 11 valanda nakties
Viskas aplink mane miega. Ir aš pats buvau atsigulęs į lovą; bet, apie valandą veltui laukęs miego, nusprendžiau atsikelti, uždegti žvakę ir parašyti jums keletą eilučių, mano draugai!
Džiaugiuosi, kad iš Memelio nesutikau plaukti vandeniu. Vietos, pro kurias važiavome, labai malonios. Tai platūs laukai su puikiais javais, tai žalios pievos, tai mažos giraitės ir krūmai, tarsi išdėstyti dirbtine simetrija, atsiverdavo mūsų akims. Maži kaimeliai tolumoje taip pat sudarė malonų vaizdą. „Qu'il est beau, ce pays-ci!“ {Kokia graži vietovė! (pranc.). – Red.} – kartojome su italu.
Apskritai, atrodo, žemė Prūsijoje įdirbta dar geriau nei Kurše, ir gerais metais visame šiame krašte duona būna labai pigi; bet praėjusiais metais derlius buvo toks prastas, kad vyriausybei teko aprūpinti žmones grūdais iš įrengtų sandėlių. Penkerius, šešerius metus javai dera gerai; septintaisiais – prastai, ir kaimiečiui nėra ko valgyti – todėl, kad jis visada pernelyg pasikliauja ateinančia vasara, neįsivaizduodamas nei sausros, nei krušos, ir parduoda viską, kas viršija būtinybę.
Tilžė – labai padoriai pastatytas miestelis, stovintis tarp pačių derlingiausių slėnių prie Memelio upės. Jis plačiai prekiauja grūdais ir mediena, viską plukdydamas vandeniu į Karaliaučių.
Mus sustabdė prie miesto vartų, kur sargyboje stovėjo ne kareiviai, o miestiečiai, nes čionykštę įgulą sudarantys pulkai dar nebuvo grįžę iš apžiūros. Storas sargybinis, kuriam po pilvu kabaliavo mažas kardelis, užsimetęs ant peties sulūžusį ir virvėmis surištą šautuvą, išdidžiai žengė tris žingsnius pirmyn ir baisiausiu balsu suriko man: „Wer sind Sie? Kas jūs?“ Būdamas užsiėmęs jo nepaprastos fizionomijos ir figūros apžiūrėjimu, negalėjau tuoj pat jam atsakyti. Jis pasipūtė, persikreipė akis ir suriko dar baisesniu balsu: „Wer seyd ihr?“ {Kas jūs tokie? (vok.). – Red.} – jau kur kas nemandagiau! Kelis kartus turėjau sakyti savo pavardę, ir kiekvieną kartą jis kraipė galvą, stebėdamasis keistu rusišku vardu. Su italu istorija buvo dar ilgesnė. Veltui jis teisinosi nemokąs vokiečių kalbos: storapilvis sargybinis būtinai norėjo, kad jis atsakytų į visus jo klausimus, tikriausiai su didžiausiu vargu išmoktus atmintinai.
Pagaliau buvau pašauktas į pagalbą, ir vos išsireikalavome, kad mus praleistų. – Mieste man parodė bokštą, įvairiose vietose peršautą rusų patrankų sviediniais.
Prūsijos smuklėse nerandame nei mėsos, nei geros duonos. Prancūzė gamina mums des oeufs au lait, arba rusišką kiaušinienę, kuri kartu su pieniška sriuba ir salotomis sudaro mūsų pietus ir vakarienę. Užtat mes su italu per dieną išgeriame po kokius dešimt puodelių kavos, kurios radome visur.
Vos tik įsikūrėme smuklėje, kurioje dabar nakvojame, išgirdome arklio kanopų bildesį, ir po pusės minutės įėjo žmogus tamsiu fraku, su didžiule skrybėle ir ilgu botagu; priėjo prie stalo, pažvelgė į mus – į prancūzę, užsiėmusią vakariniu tualetu; į italą, apžiūrinėjantį mano kelionės žemėlapį, ir į mane, geriantį arbatą, – nusiėmė skrybėlę, palinkėjo mums labo vakaro ir, atsigręžęs į šeimininkę, kuri vos kyštelėjo kaktą iš kito kambario, tarė: „Sveika, Liza! Kaip gyveni?“
Liza (sausa maždaug trisdešimties metų moteris). A, pone leitenante! Sveiki atvykę! Iš kur?
Leitenantas. Iš miesto, Liza. Baronas fon M* parašė man, kad pas juos komediantai. „Atvažiuok, broli, atvažiuok! Padaužos palinksmins mus už mūsų grašius!“ Velnias mane griebtų! Jei būčiau žinojęs, kokie sutvėrimai tie komediantai, už nieką nebūčiau važiavęs.
Liza. Na, jūsų kilnybe! Argi jūs nemėgstate komedijos?
Leitenantas. O! Aš mėgstu viską, kas juokinga, ir per savo gyvenimą esu permokėjęs nemažai pilnasvorių talerių už daktarą Faustą su Hansvurstu {Daktaras Faustas, pagal prietaringą liaudies padavimą, yra didis burtininkas ir iki šiol paprastai būna kvailų pjesių, kurias kaimuose arba miestuose aikščių teatruose vaidina klajojantys aktoriai, herojus. Iš tikrųjų Johannas Faustas gyveno kaip doras miestietis Frankfurte prie Maino apie penkioliktojo amžiaus vidurį; ir kai Gutenbergas, kilęs iš Mainco, išrado knygų spausdinimą, Faustas kartu su juo naudojosi šio išradimo nauda. Po Gutenbergo mirties Faustas pasiėmė į padėjėjus savo raštininką Peterį Schöfferį, kuris knygų spausdinimo meną ištobulino tiek, kad pirmosios išleistos knygos apstulbino žmones; o kadangi to amžiaus paprasti žmonės antgamtinių jėgų veikimui priskirdavo viską, ko nemokėjo paaiškinti, Faustas buvo paskelbtas velnio bendrininku, kuo ir iki šiol laikomas tarp prastuomenės ir pasakose. – O Hansvurstas vokiečių aikščių teatruose reiškia tą patį, ką italams Arlekinas.}.
Liza. Hansvurstas, sako, labai juokingas. – O ką vaidino komediantai, pone leitenante?
Leitenantas. Komediją, kurioje nebuvo nieko juokinga. Vienas rėkė, kitas maivėsi, trečias pūtė akis, o nieko doro neišėjo.
Liza. Ar daug žmonių buvo, pone leitenante?
Leitenantas. Argi maža kvailių Tilžėje?
Liza. Ar ponas burmistras su sutuoktine malonėjo ten būti?
Leitenantas. Argi jis iš paskutiniųjų? Storapilvis kvailys žiovavo, o jo pasipūtusi žmona be paliovos trynė akis nosine, tarsi į jas būtų pakliuvę tabako, ir badė jį į šoną, kad jis neužmigtų ir liautųsi žiopsojęs.
Liza. Na ir pašaipūnas!
Leitenantas (sėsdamas ir dėdamas savo skrybėlę ant stalo šalia mano arbatinuko). Um Vergebung, mein Herr! Atleiskite, pone! – Aš pavargau, Liza. Duok man bokalą alaus. Ar girdi?
Liza. Tuojau, pone leitenante.
Leitenantas (įėjusiam savo tarnui). Kasparai! Prikimšk man pypkę. (Atsigręžęs į prancūzę.) Ar drįsčiau su visa pagarba paklausti, ar jūs mėgstate tabaką?
Prancūzė. Monsieur! – Qu'est ce qu'il demande, Mr. Nicolas? {Ko jis klausia, mesjė Nikola? (pranc.). – Red.} (Taip ji mane vadina.)
Aš. S'il peut fumer? {Ar jam galima rūkyti? (pranc.). – Red.} – Rūkykite, rūkykite, pone leitenante. Aš už ją atsakau.
Prancūzė. Dites qu'oui {Pasakykite, kad galima (pranc.). – Red.}.
Leitenantas. A! Madam nekalba vokiškai. Gailiuosi, labai gailiuosi, madam. – Iš kur važiuojate, jei drįstu paklausti, pone?
Aš. Iš Peterburgo, pone leitenante.
Leitenantas. Džiaugiuosi, džiaugiuosi, pone. Kas girdėti apie švedus, apie turkus?
Aš. Sena daina, pone leitenante; ir vieni, ir kiti bėga nuo rusų.
Leitenantas. Velnias mane griebtų! Rusai laikosi tvirtai. – Pasakysiu jums draugiškai, pone, kad jei mano karalius nebūtų atkalbėjęs, seniai jau būčiau ne paskutinis štabo karininkas rusų tarnyboje. Visur turiu draugų. Pavyzdžiui, mano sūnėnas tarnauja vyresniuoju adjutantu pas kunigaikštį Potiomkiną. Jis man apie viską rašo. Palaukite – parodysiu jums jo laišką. Velnias mane griebtų! Palikau jį namie. Jis aprašo man Očakovo paėmimą. Penkiolika tūkstančių krito vietoje, pone, penkiolika tūkstančių!
Aš. Netiesa, pone leitenante.
Leitenantas. Netiesa? (Pašaipiai.) Jūs, žinoma, pats ten buvote?
Aš. Nors ir nebuvau, tačiau žinau, kad turkų žuvo apie 8000, o rusų – 1500.
Leitenantas. O! Aš nemėgstu ginčytis, pone; o ką žinau, tą žinau. (Imdamasis bokalo, kurį tuo tarpu atnešė jam šeimininkė.) Ar suprantate, pone?
Aš. Kaip jums patinka, pone leitenante.
Leitenantas. Į jūsų sveikatą, pone! – Į jūsų sveikatą, madam! – (Italui.) Į jūsų sveikatą! – Alus padorus, Liza. – Paklausykite, pone! – Dabar jūs vadinate mane ponu leitenantu: kodėl?
Aš. Todėl, kad šeimininkė jus taip vadina.
Leitenantas. Sakykite: todėl, kad aš (užsidėdamas skrybėlę) nusilenkiau savo karaliui – ir be laiko išėjau į atsargą. O kitaip dabar jūs man sakytumėte (kilstelėdamas skrybėlę): „Pone majore, labas!“ (Baigdamas gerti bokalą.) Ar suprantate? Velnias mane griebtų, jei nebuvau iki ausų įsimylėjęs savo Aniutę! Tiesa, ji buvo kaip rausva bandelė. Ir dabar dar neprasta, pone, nors jau keturis man pagimdė. – Liza! pasakyk, kokia mano Aniutė?
Liza. Ak, pone leitenante! Tarsi jūs patys to nežinotumėte! Ką čia kalbėti – graži! – Papasakosiu jums juokingą atsitikimą, pone leitenante. Kai jūs per Velykų savaitę vakare pravažiavote į miestą, pas mane nakvojo jaunas ponas iš Karaliaučiaus – tiesą sakant, geras ponas ir sąžiningai sumokėjo man už kiekvieną niekutį. Valgyti jis daug neprašė.
Leitenantas. Tai kas čia juokinga, Liza?
Liza. Tai štai tas geras ponas stovėjo prieangyje ir pamatė ponią leitenantienę, kuri sėdėjo karietoje dešinėje pusėje, – ar ne taip, pone leitenante.
Leitenantas. Na, ir ką jis pasakė?
Liza. „Tai bent boba!“ – pasakė jis. Cha! cha! cha!
Leitenantas. Matyt, jis nebuvo kvailas. Cha! cha! cha!
Aš. Taigi meilė privertė jus išeiti į atsargą, pone leitenante?
Leitenantas. Prakeiktoji meilė, pone. – Kasparai, pypkę! – Tiesa, tikėjausi gero kraičio. Man pasakė, kad senis fon T* turi aukso kalnus. „Merga gera, – pagalvojau, – na, vesime!“ Senis džiaugėsi galėdamas išleisti už manęs savo dukterį: tik ji jokiu būdu nenorėjo tekėti už tarnaujančio kariškio. „Mamzele Aniute! – tariau. – Myliu tave kaip savo sielą; bet myliu ir karališkąją tarnybą.“ Jos mielose akutėse sužibo ašaros. Treptelėjau koja ir – išėjau į atsargą. Ir kas išėjo! Kitą dieną po vestuvių mielasis mano uošvelis vietoj aukso kalnų apdovanojo mane trimis šimtais talerių. Še tau ir kraitis! – Nebuvo ką daryti, pone. Pasikalbėjau su juo griežtai, o paskui prie butelio seno Reino vyno sudariau amžiną taiką. Tiesą sakant, senis buvo geraširdis – Dieve, atmink jo sielą! Gyvenome draugiškai. Jis mirė mano rankose ir paliko mums paveldėjimui bajorišką namą.
Bet nutraukime pokalbį, kuris jau užėmė daugiau nei du puslapius ir pradeda varginti mano sidabrinę plunksną {Visas savo pastabas kelyje rašiau sidabrine plunksna.}. Šnekusis leitenantas iki dešimtos valandos priplepėjo vežimą ir vežimėlį, kurių aš, gailėdamas Gabrielio arklių, nesiimsiu su savimi. Be kita ko, išgirdęs, kad iš Karaliaučiaus važiuosiu viešąja karieta, patarė man: 1) užimti vietą viduryje ir 2) jei su manimi bus damų, per visą kelią vaišinti jas arbata ir kava. Pabaigoje palinkėjo, kad keliaučiau su nauda, kaip žinomas baronas Trenckas, su kuriuo jis neva labai draugauja. – Ponas leitenantas, įkišęs pypkę į batą, sėdo ant žirgo ir nušuoliavo visu greičiu, sušukęs man: „Laimingo kelio, pone!“
Ko tik neprirašysi nemigos minutėmis! – Sudie iki Karaliaučiaus!
Karaliaučius, 1789 m. birželio 19 d.
Vakar septintą valandą ryto atvykau čia, mielieji mano draugai, ir kartu su savo bendrakeleiviu apsistojau Schenko užeigoje.
Karaliaučius, Prūsijos sostinė, yra vienas iš didžiųjų Europos miestų, jo perimetras – apie penkiolika varstų. Kadaise jis priklausė garsiųjų Hanzos miestų gretoms.
Ir dabar jo prekyba gana svarbi. Prieglius, prie kurio jis stovi, nors ne platesnis kaip 150 ar 160 pėdų, vis dėlto toks gilus, kad dideli prekybiniai laivai gali juo plaukioti. Namų skaičiuojama apie 4000, o gyventojų – 40 000 – kaip mažai pagal miesto dydį! Bet dabar jis atrodo gausiai apgyventas, nes daugybė žmonių susirinko čia į mugę, kuri prasidės nuo rytojaus. Mačiau nemažai gerų namų, bet nemačiau tokių didžiulių kaip Maskvoje ar Peterburge, nors apskritai Karaliaučius pastatytas vargu ar ne geriau už Maskvą.
Čionykštė įgula tokia gausi, kad visur į akis krinta uniformos. Nepasakysiu, kad Prūsijos kareiviai apsirengę geriau už mūsiškius; o ypač man nepatinka jų dvikampės skrybėlės. O karininkai labai tvarkingi, o algą gauna truputį mažesnę nei mūsiškiai. Girdėjau, kad Prūsijos tarnyboje nėra tokių jaunų karininkų kaip pas mus; tačiau mačiau čia mažiausiai dešimt penkiolikmečių. Uniformos tamsiai mėlynos, žydros ir žalios su raudonais, baltais ir oranžiniais atlapais.
Vakar pietavau prie bendro stalo, kur buvo apie trisdešimt senų majorų, storų kapitonų, orių leitenantų, bebarzdžių jaunesniųjų leitenantų ir praporščikų. Garsių pokalbių tema buvo praėjusi apžiūra. Karininkų juokai pylėsi iš visų pusių. Pavyzdžiui: „Kokia priežastis, pone rotmistre, kad jūsų langai dabar uždaryti ir dieną? Juk ne laiškus rašote? Cha! cha! cha!“ – „Tai bent fon Krebsas! Viską žino, kas pas mane darosi!“ – ir taip toliau, ir taip toliau. Vis dėlto jie mandagūs. Vos pasirodė mūsų prancūzė, visi atsistojo ir per pietus jai tarnavo su dideliu uolumu. – Kad ir kaip būtų, kitą kartą nusprendžiau geriau pietauti vienas savo kambaryje, atvėręs langus į sodą, iš kurio į mano vokišką sriubą liejosi aromatingi sultingos žalumos garai.
Vakar po pietų taip pat buvau pas garsųjį Kantą, giliamintį, subtilų metafiziką, kuris paneigia ir Malebranche'ą, ir Leibnizą, ir Hume'ą, ir Bonnet, – Kantą, kurį žydų Sokratas, velionis Mendelssohnas, kitaip nevadino kaip der alles zermalmende Kant, tai yra viską sutriuškinantis Kantas.
Neturėjau pas jį rekomendacinių laiškų, bet drąsa miestus ima, – ir man atsivėrė jo kabineto durys. Mane pasitiko mažas, liesutis senukas, nepaprastai baltas ir trapus. Pirmieji mano žodžiai buvo: „Esu rusų bajoras, myliu didžius vyrus ir noriu išreikšti savo pagarbą Kantui.“
Jis tuoj pat pakvietė mane sėsti, sakydamas: „Esu rašęs tokių dalykų, kurie negali patikti visiems; nedaugelis mėgsta metafizines subtilybes.“ Apie pusvalandį kalbėjome apie įvairius dalykus: apie keliones, apie Kiniją, apie naujų žemių atradimus. Reikėjo stebėtis jo istorijos ir geografijos žiniomis, kurios, atrodė, vienos galėtų užgriozdinti žmogaus atminties sandėlį; bet jam tai, kaip sako vokiečiai, šalutinis dalykas. Paskui aš, ne be šuolio, pakreipiau pokalbį į žmogaus prigimtį ir dorovę; ir štai ką sugebėjau įsiminti iš jo samprotavimų:
„Veikla – mūsų paskirtis. Žmogus niekada negali būti visiškai patenkintas tuo, ką turi, ir visada siekia įgyti. Mirtis užklumpa mus pakeliui į kažką, ką dar norime turėti. Duok žmogui visa, ko jis trokšta, bet tą pačią minutę jis pajus, kad šis viskas nėra viskas. Nematydami savo siekimo tikslo ar pabaigos šiame gyvenime, mes numatome būsimąjį, kur mazgas turi atsirišti. Ši mintis žmogui juo malonesnė, kad čia nėra jokio proporcingumo tarp džiaugsmų ir sielvartų, tarp malonumo ir kančios. Guodžiuosi tuo, kad man jau šešiasdešimt metų ir kad netrukus ateis mano gyvenimo galas, nes tikiuosi įžengti į kitą, geresnį. Prisimindamas tuos malonumus, kuriuos turėjau gyvenime, dabar nejaučiu pasitenkinimo, bet įsivaizduodamas tuos atvejus, kai veikiau pagal dorovės dėsnį, įrašytą mano širdyje, džiaugiuosi. Kalbu apie dorovės dėsnį: pavadinkime jį sąžine, gėrio ir blogio jausmu – bet jie yra. Aš pamelavau, niekas nežino mano melo, bet man gėda. – Tikimybė nėra akivaizdumas, kai kalbame apie būsimąjį gyvenimą; bet, viską apsvarsčius, protas liepia mums juo tikėti. Ir kas gi būtų su mumis, jei mes jį, taip sakant, išvystume savo akimis? Jei jis mums labai patiktų, mes jau nebegalėtume užsiimti dabartiniu gyvenimu ir nuolat ilgėtumės; o priešingu atveju neturėtume paguodos šio gyvenimo sielvartuose sau pasakyti: gal ten bus geriau! – Bet kalbėdami apie mūsų paskirtį, apie būsimąjį gyvenimą ir t. t., jau numatome Amžinojo Kūrybinio proto, viską kuriančio kokiam nors tikslui ir viską kuriančio gera, buvimą. Kas? Kaip?.. Bet čia pirmasis išminčius prisipažįsta savo nežinojimą. Čia protas užgesina savo žibintą, ir mes liekame tamsoje; tik fantazija gali sklandyti šioje tamsoje ir kurti tai, ko nebuvo.“ – Garbingasis vyre! Atleisk, jei šiose eilutėse subjaurojau tavo mintis! Jis pažįsta Lavaterį ir susirašinėjo su juo. „Lavateris labai mielas dėl savo širdies gerumo, – sako jis, – bet, turėdamas pernelyg gyvą vaizduotę, dažnai būna apakintas svajonių, tiki magnetizmu ir t. t.“ – Palietėme jo priešininkus. „Jūs juos pažinsite, – tarė jis, – ir pamatysite, kad jie visi geri žmonės.“
Jis užrašė man dviejų savo veikalų, kurių nesu skaitęs, pavadinimus: „Kritik der praktischen Vernunft“ ir „Metaphysik der Sitten“ {„Praktinio proto kritika“ ir „Dorovės metafizika“ (vok.). – Red.} – ir šį raštelį saugosiu kaip šventą relikviją.
Įrašęs mano vardą į savo kišeninę knygelę, jis palinkėjo, kad išsispręstų visos mano abejonės; paskui mes atsisveikinome.
Štai jums, mano draugai, trumpas man labai įdomaus pokalbio, kuris truko apie tris valandas, aprašymas.
Kantas kalba greitai, labai tyliai ir nesuprantamai; todėl turėjau klausytis jo įtempęs visus klausos nervus. Namelis jo mažas, ir viduje rakandų nedaug. Viskas paprasta, išskyrus... jo metafiziką.
Čionykštė katedra didžiulė. Su dideliu dėmesiu apžiūrėjau ten senovinius ginklus, šarvus ir šalmą {šalmų atmaina. – Red.} pamaldžiausiojo iš Brandenburgo markgrafų ir narsiausiojo savo laikų riterio. „Kur jūs, – galvojau, – kur jūs, niūrūs amžiai, barbarizmo ir didvyriškumo amžiai? Jūsų blyškūs šešėliai gąsdina baikštų mūsų dienų apšvietimą. Tik įkvėpimo sūnūs drįsta šaukti juos iš praeities bedugnės – kaip Ulisas, šaukiantis draugų šešėlius iš niūrių mirties buveinių, – kad savo liūdnose giesmėse išsaugotų nuostabių tautų permainų atminimą.“ – Svajojau apie valandą, atsirėmęs į koloną. – Ant sienos pavaizduota nėščia markgrafo sutuoktinė, kuri, pamiršusi savo padėtį, puola ant kelių ir su nuoširdžiu uolumu meldžia dangų išsaugoti gyvybę didvyriui, einančiam nugalėti priešų. Gaila, kad čia menas neatitinka siužeto jaudinamumo! – Ten pat matyti daugybė įvairiaspalvių vėliavų, markgrafo trofėjų.
Prancūzas, samdytas lakėjus, kuris mane lydėjo, tikino, kad iš ten yra požeminis perėjimas už miesto, į seną bažnyčią, iki kurios bus apie dvi mylias, ir rodė man mažas dureles su laiptais, vedančiais po žeme. Ar tai tiesa, ar ne, nežinau: bet žinau, kad viduramžiais tokius perėjimus kasdavo visam atvejui, kad išsaugotų turtus ir gyvybę nuo galingojo rankos.
Vakar vakare atsisveikinau su savo bendrakeleiviu, ponu F*, kurio draugiškumo niekada nepamiršiu. Nežinau, kaip jam, bet man buvo liūdna su juo skirtis. Jis su prancūze išvažiavo į Berlyną, kur, galbūt, dar jį pamatysiu.
Šiandien buvau pas mūsų konsulą, poną I*, kuris priėmė mane maloniai. Jis papasakojo man daug ko, ko klausiausi su malonumu; ir nors jau seniai gyvena vokiečių mieste ir labai gerai kalba vokiškai, vis dėlto nė kiek nesuvokietėjo ir išsaugojo nepaliestą rusišką būdą.
Jis davė man laišką pašto viršininkui, kuriame prašė skirti man geriausią vietą pašto karietoje.
Vakar likimas supažindino mane su vienu jaunu prancūzu, kuris vadina save įgudusiu dantų gydytoju. Sužinojęs, kad į Schenko užeigą atvyko užsieniečiai, – jam pasakė, kad prancūzai, – jis prisistatė ponui F* su visa komplimentų našta. Aš ten buvau – ir taip susipažinome. „Paryžiuje yra man lygių mene, – pasakė jis, – todėl nenorėjau ten likti, išvažiavau į Berlyną, išgydžiau, išvaliau daugybę vokiškų dantų; bet turėjau reikalų su didžiausiais šykštuoliais, todėl – išvažiavau iš Berlyno. Dabar važiuoju į Varšuvą. Lenkų ponai, girdėti, moka vertinti nuopelnus ir talentus: pabandysime, pagydysime, išvalysime! O iš ten išvyksiu į Maskvą – į jūsų tėvynę, pone, kur, žinoma, rasiu daugiau protingų žmonių nei kur nors kitur.“ – Šiandien, kai tik baigiau pietus, jis atėjo pas mane su popieriais ir, pasakęs, kad pažįsta žmones iš pirmo žvilgsnio ir kad jau visiškai manimi pasitiki, ėmė skaityti... traktatą apie dantų ligą.
Kol jis skaitė, samdytas lakėjus atėjo pasakyti, kad kaimyninėje užeigoje apsistojo rusų kurjeris, gvardijos kapitonas. „Allons le voir!“ {Eikime, pažiūrėkime į jį! (pranc.). – Red.} – tarė prancūzas, paslėpęs traktatą kišenėje. Nuėjome kartu – ir vietoj kapitono radau raitosios gvardijos vachmistrą, poną ***, jauną malonų žmogų, kuris važiuoja į Kopenhagą. Jis pirmą kartą siųstas kurjeriu ir nemoka vokiškai, kuo labai stebėjosi mus prieangyje apsupę Prūsijos karininkai. Iš tiesų nepatogu važinėti po svetimas šalis mokant tik prancūzų kalbą, kuria ne visi kalba. – Kol kalbėjomės, vienas iš stovėjusių prieangyje gavo laišką iš Berlyno, kuriame jam rašo, kad netoli šios sostinės apiplėšė paštą, papjovė postiljoną ir atėmė kelis tūkstančius talerių: nemaloni žinia tiems, kurie ten važiuoja! – Palinkėjau savo tėvynainiui laimingo kelio.
Senojoje pilyje, arba rūmuose, pastatytuose ant kalvos, keliautojai apžiūri arsenalą ir biblioteką, kurioje rasite keletą sidabru apkaustytų foliantų ir kvartantų. Ten pat yra vadinamoji Maskvos salė, 166 žingsnių ilgio ir 30 pločio, kurios skliautas suvestas be kolonų ir kur rodo seną aštuonkampį stalą, vertą 40 000 talerių.
Kodėl ši salė vadinama Maskvos sale, negalėjau sužinoti. Vienas pasakė, neva todėl, kad čia kadaise sėdėjo rusų belaisviai; bet tai nelabai tikėtina.
Čia yra padorių sodų, kuriuose galima su malonumu pasivaikščioti. Dideliuose miestuose labai reikalingos viešos pasivaikščiojimo vietos. Amatininkas, menininkas, mokslininkas, baigęs darbą, ilsisi gryname ore, ir jam nereikia eiti už miesto. Be to, sodų garai gaivina ir valo orą, kuris dideliuose miestuose visada būna pilnas puvėsių dalelių.
Mugė prasideda. Visi pasipuošia geriausiais savo drabužiais, ir gatvėse viena po kitos susitinka minios. Svečius priima prieangyje, kur patiekia arbatos ir kavos.
Jau išsiunčiau savo lagaminą į paštą. Važiuojantys viešąja karieta gali turėti šešiasdešimt svarų be mokesčio; mano – mažiau nei šešiasdešimt.
Adieu! {Sudie! (pranc.). – Red.} Mano tėvynainis Gabrielis, kuris, jo paties žodžiais, dar nerado darbo, atėjo pasakyti, kad pašto karieta netrukus bus paruošta.
Myliu jus taip pat, mano draugai, kaip ir anksčiau; bet išsiskyrimas man jau nebe toks skaudus. Pradedu mėgautis kelione. Kartais, galvodamas apie jus, atsidūstu; bet lengvas vėjelis raibina vandenį, nedrumsdamas jo skaidrumo. Tokia jau žmogaus širdis; šią minutę dėkoju likimui, kad ji tokia. – Tik būkite laimingi, mano draugai, ir niekada dėl manęs nesirūpinkite! Berlyne tikiuosi gauti iš jūsų laišką.
Marienburgas, birželio 21 d. naktį
Prūsijos vadinamoji pašto karieta visai nepanaši į karietą. Ji yra ne kas kita kaip ilgas uždengtas furgonas su dviem suolais, be diržų ir be spyruoklių. Išsirinkau sau vietą ant priekinio suolo. Turėjau du bendrakeleivius, kapitoną ir jaunesnįjį leitenantą, kurie atsisėdo gale ant lagaminų. Maniau, kad mano vieta palankesnė; bet pasekmės parodė, kad jų pasirinkimas buvo geresnis už manąjį. Kapitono tarnas ir vadinamasis širmeisteris, arba palydovas, atsisėdo pas mus į karietą ant kito suolo. Liūdnos mintys, kuriomis prisipildė mano galva išvydus gotišką mūsų vežimo vaizdą, greitai išsisklaidė. Mieste visur mačiau malonų šventės vaizdą – visur besilinksminančius žmones; mano karininkai buvo labai mandagūs, o tarp mūsų užsimezgęs pokalbis mane gana sudomino. Kalbėjome apie turkų ir švedų karą, ir kapitonas iš geros širdies gyrė mūsų kareivių narsumą, kurie, jo nuomone, vargu ar prastesni už prūsus. Jis pasakojo paskutiniojo karo anekdotus, kurie visi buvo Prūsijos karių garbei. Jam labai norėjosi, kad karaliui taika atsibostų. „Laikas vėl kautis, – kalbėjo jis, – mūsų kareiviai pragulėjo šonus; mums reikia egzercicijos, egzercicijos!“ Mano taikią širdį tai užgavo.
Apsiginklavau prieš karą visa savo iškalba, aprašydamas jo baisumus: aimanas, nelaimingų aukų, kraujo upe nešamų į aną pasaulį, raudas; kraštų nusiaubimą, tėvų ir motinų, žmonų ir vaikų, draugų ir giminaičių sielvartą; mūzų našlaitystę, kurios slepiasi tamsoje, kaip audringu metu vargšės raudongurklės ir zylutės slepiasi krūmuose, ir t. t.
Negailestingas mano kapitonas juokėsi ir šaukė: „Mums reikia egzercicijos, egzercicijos!“ Pagaliau pastebėjau, kad ėmiausi Danaidžių darbo; nutilau ir nukreipiau visą dėmesį į malonias kelio apylinkes. Mūsų postiljonas negailėjo arklių; ir taip nepastebimai nuvažiavome iki arklių pakeitimo, kur vos turėjome laiko paskubomis pavakarieniauti.
Naktis buvo maloni. Kelis kartus užmigau, bet neilgam, pajutau pranašumą, kurį turėjo mano bendrakeleiviai. Jie galėjo gulėti ant lagaminų, o man reikėjo snausti sėdint. Auštant atvykome į kitą stotį. Kad bent kiek atsigautume po neramios nakties, mes su kapitonu išgėrėme po kokius penkis puodelius kavos – kas iš tiesų mane atgaivino.
Vietos prasidėjo visai nemalonios, o kelias prastas. Šventapilė, mažas miestelis už septynių mylių nuo Karaliaučiaus, primena pagonybės laikus. Čia kadaise stūksojo didingas ąžuolas, tylus daugelio amžių gimimo ir mirties liudininkas, – ąžuolas, šventas senovės šio krašto gyventojams. Po jo niūriu šešėliu jie garbino stabą Kurchą, aukojo jam aukas ir šlovino jį savo laukinėmis giesmėmis. Amžina šios natūralios šventyklos prieblanda ir lapų šnaresys pripildydavo širdis siaubo, kuriuo pagonybės žyniai apgaubdavo dievų garbinimą. Taip druidai slėpė savo religiją miškų tankmėje; taip graikų orakulų balsas sklido iš tamsos gelmių! – Vokiečių riteriai tryliktajame amžiuje, kardu pavergę Prūsiją, sugriovė pagonybės aukurus ir ant jų griuvėsių pastatė krikščionybės šventovę. Išdidusis ąžuolas, garbingas augalų karalystės senolis, audrų ir viesulų užkarda, krito nuo triuškinančios nugalėtojų rankos, naikinusių visus stabmeldystės paminklus: nekalta auka! – Prietaringas padavimas sako, kad ilgą laiką negalėjo nukirsti ąžuolo; kad visi kirviai atšokdavo nuo storos jo žievės kaip nuo kieto deimanto; bet kad pagaliau atsirado vienas kirvis, kuris sulaužė kerus, atskyręs medį nuo šaknies; ir kad nugalėjusio kirvio atminimui šią vietą pavadino Heiligenbeil, tai yra šventųjų kirvis. Dabar šis šventųjų kirvis garsėja kažkokiu ypatingu alumi ir balta duona.
Braunsbergas, kur pietavome ir trečią kartą keitėme arklius, yra gana gausiai apgyventas miestelis. „Čia gyveno ir mirė Kopernikas“, – pasakė man kapitonas, kai pravažiavome vieną mažą miestelį. – „Taigi tai Frauenburgas?“ – „Būtent.“
Kaip apmaudu man buvo, kad negalėjau pamatyti tų kambarių, kuriuose gyveno šis garsus matematikas ir astronomas ir kur jis, remdamasis savo stebėjimais ir skaičiavimais, nustatė žemės judėjimą apie savo ašį ir apie saulę – žemės, kuri, jo pirmtakų nuomone, stovėjo nejudėdama planetų centre ir kurią po jo Tycho Brahe norėjo vėl sustabdyti, bet veltui! – Taigi Pitagoro idėjos, iš kurių juokėsi graikai, labiau tikėję savo jutimais nei filosofu, prisikėlė Mikalojaus Koperniko sistemoje? – Šis astronomas buvo laimingesnis už Galilėjų: prietarai – nors jis dar gyveno po jų skeptru – neprivertė jo priesaika išsižadėti tiesos mokymo. Kopernikas mirė ramiai savo taikiame būste, o Tycho Brahe turėjo palikti savo filosofinę pilį ir tėvynę. Mokslai, kaip ir religija, turėjo savo kankinių.
Prieš vakarą atvykome į Elbingą, nedidelį, bet prekybinį ir labai padoriai pastatytą miestą, kur stovi du ar trys pulkai. Paštas čia turėjo užtrukti daugiau nei valandą. Nuėjome į užeigą, kur, išskyrus šeimininką ir svečius, viskas buvo gana švaru. Išvažiavęs iš Karaliaučiaus, dar nebuvau matęs padoriai apsirengusio žmogaus. Du lošė biliardą: vienas – žaliu kaftanu, rusvai pilka liemene ir riebaluotu peruku, per keturiasdešimt metų žmogus, o kitas – jaunuolis margu trumpu fraku; pirmasis lošė labai prastai ir pyko, o kitas norėjo iš jo pasišaipyti, kvatojo visa gerkle po kiekvieno jo nepataikymo, žvilgčiojo į mus ir į veidrodį ir be paliovos taisėsi storą suteptą kaklaraištį. Karikatūra po karikatūros ateidavo į užeigą, ir kiekviena karikatūra reikalavo alaus ir pypkės. Man buvo labai nuobodu. Be to, jaučiau stiprų kraujo bangavimą nuo kavos ir nuo kratančio pašto karietos judėjimo.
Išėję sėsti, radome prie karietos jauną karininką ir seną moterį, kurie prisistatė mūsų palankumui ir pareiškė, kad važiuoja su mumis. Taip mums pasidarė kur kas ankščiau. Mano karininkai džiaugėsi nauju bendrakeleiviu, su kuriuo galėjo kalbėtis apie praėjusią apžiūrą. Moteris, kilusi iš Švedijos Pomeranijos, išgirdusi, kad aš rusas, iškėlė rankas į dangų ir sušuko: „Ak, piktadariai! Jūs žudote mūsų vargšą karalių!“ Karininkai juokėsi, ir aš juokiausi, nors ne visai iš geros širdies.
Tuo tarpu gražus vakaras nuteikė mano sielą maloniems įspūdžiams. Abiejose kelio pusėse driekėsi turtingos pievos; oras buvo gaivus ir grynas; gausios bandos savo bliovimu ir mūkimu šventė saulėlydį.
Valstietės melžė karves, įkvėpdamos gydomų pieno garų; pienas sudaro visų tenykščių kaimų turtą. Gyventojai priklauso, jei neklystu, perkrikštytojų sektai, Wiedertaufer. Giria jų dorovę, taikumą ir sąžiningumą.
Jų ranka nepakyla prieš artimą. „Žmogaus kraujas, – sako jie, – šaukiasi dangaus.“ – Atėjusios nakties tyla užmerkė mano akis.
Dabar esame Marienburge, kur turėjau laiko parašyti jums tiek puslapių. Šis miestas vertas dėmesio tik tuo, kad jo senovinė pilis kadaise buvo Vokiečių ordino didžiųjų magistrų sostinė.
Nuo senosios moters, mano priešininkės, čia išsivadavome; bet jos vietą užims aukštas karininkas, kuris dabar sėdi šalia manęs, laukdamas pašto išvykimo. – Švinta. Sudie! Iš Dancigo tikiuosi dar ką nors prirašyti.
Dancigas, 1789 m. birželio 22 d.
Pravažiavę Dancigo priemiestį, sustojome Prūsijos miestelyje Stolzenberge, stovinčiame ant aukšto to paties pavadinimo kalno. Dancigas po mūsų kojomis kaip ant lėkštutės, tad galima suskaičiuoti stogus. Šis puikiai pastatytas miestas, jūra, uostas, laivai prieplaukoje ir kiti, išsibarstę po banguojančią, neaprėpiamą vandenų platybę, – visa tai kartu sudaro tokį vaizdą, mieliausieji mano draugai, kokio dar nebuvau matęs savo gyvenime ir į kurį žiūrėjau dvi valandas tylėdamas, giliai tyloje, saldžiai užsimiršęs.
Bet šio miesto spindesys nuo tam tikro laiko išblėso. Prekyba, mylinti laisvę, vis labiau traukiasi ir smunka nuo slegiančios galingojo rankos. Kaip griežčiausio ordino vienuoliai, susitikę vieni su kitais niūrioje savo buveinių tamsoje, vietoj bet kokio pasisveikinimo mirštančiu balsu ištaria: „Atmink mirtį!“, taip šio miesto gyventojai giliame nusiminime šaukia vieni kitiems: „Dancigai! Dancigai! Kur tavo šlovė?“ – Prūsijos karalius uždėjo pernelyg didelį muitą visoms prekėms, siunčiamoms iš čia į jūrą, nuo kurios Dancigas yra už kokių penkių ar šešių varstų.
Škotai, kurie atsiunčia čia savo silkes, naudojosi Dancige visomis piliečių teisėmis, nes kadaise škotas Douglasas suteikė miestui svarbią paslaugą. Tie gyventojai, su kuriais kalbėjausi, negalėjo man pasakyti, kuo būtent buvo Douglaso paslauga. Toks dėkingumo ženklas daro garbę šiam miestui.
Nežinojau, kad paštas čia užtruks taip ilgai, kitaip būčiau spėjęs apžiūrėti Dancige kai kuriuos dėmesio vertus dalykus. Dabar jau vėlu: tuoj kinkys arklius. Labiausiai norėčiau pamatyti garsųjį Eichelio paveikslą pagrindinėje liuteronų bažnyčioje, vaizduojantį Paskutinįjį teismą. Prancūzijos karalius – nežinau, kuris – siūlė už jį šimtą tūkstančių guldenų. – Norėčiau pamatyti ir profesorių Trendelenburgą, kad padėkočiau jam už jo parašytą graikų kalbos gramatiką, kuria naudojausi ir ateityje tikiuosi naudotis {Autorius tuomet pradėjo mokytis graikų kalbos; bet vėliau jau nebeturėjo laiko apie ją galvoti.}. – Didžiausias miesto pastatas – rotušė. Apskritai visi namai penkių aukštų. Ypatingas stiklų švarumas puošia jų išvaizdą.
Dancigas turi savo pinigus, kurie, tačiau, už miesto ribų neina; ir pačiame mieste labiau mėgstami prūsiškieji.
Į vakarus nuo Dancigo kyla trys smėlio kalnai, kurių viršūnės kur kas aukščiau už miesto bokštus; vienas iš šių kalnų yra Stolzenbergas. Apgulties atveju priešo baterijos iš ten gali sugriauti miestą. Ant Hagelsbergo kalno kadaise buvo plėšikų pilis; jos keliamo siaubo aidas toli atsiliepdavo apylinkėse. Ten rodo rusų, žuvusių 1734 metais, kai grafas Münnichas šturmavo miestą, kapą. Apgultieji žinojo, iš kurios pusės bus puolimas, todėl įgula ir gyventojai sutelkė ten visas savo jėgas ir kovėsi kaip pasmerktieji. Žinoma, kad miestas palaikė Stanislovą Leščinskį prieš Augustą III, už kurį užsistojo Rusija. Pagaliau Dancigas pasidavė.
Mano bendrakeleiviai karininkai norėjo apžiūrėti miesto įtvirtinimus, bet sargybiniai jų neįleido ir grasino šauti. Jie pasijuokė iš perdėto griežtumo ir grįžo atgal. Kareiviai daugiausia seni ir apsirengę netvarkingai. Magistratas komendanto vietą paprastai patiki kokiam nors užsienio generolui su didele alga.
Pirmoji stotis nuo Dancigo
Dancige prie mūsų prisijungė karininkas, jaunas prancūzų pirklys ir magistras. Jiems ir kapitono tarnui širmeisteris ten paėmė atvirą furgoną. Karininkas atsisėdo pas mus į karietą, kur dar buvo likusi viena vieta, kurią norėjo užimti magistras; bet prancūzas pakėlė triukšmą, įrodinėdamas savo pirmenybę, ir širmeisteris išsprendė reikalą jo naudai, sužinojęs, kad jis iš tiesų užsirašė pašte anksčiau. Magistras labai prašė mūsų, kad kaip nors susispaustume ir duotume jam vietą karietoje, moksliškai aiškindamas, kad jam su širmeisteriu ir tarnu bus nuobodu; bet jis pamokslavo kurtiems, kaip sako vokiečiai. Prancūzas, kelionei labai gerai apsirengęs, triumfuodamas atsisėdo ant suolo tarp dviejų karininkų, pašaipiai gailėdamas vargšo magistro, kurį permerks pradėjęs krapnoti lietus. Naujasis mūsų bendrakeleivis, karininkas, norėdamas sėdėti erdviau, žvilgčiojo į jį labai kreivai ir ėmė jį spausti. Prancūzas labai mandagiai pareiškė, kad jam pasidarė ankštoka. „Tuo blogiau jums“, – piktai atsakė jam karininkas; užsirūkė pypkę ir ėmė pūsti jam į nosį ir į burną dūmų debesis. Prancūzas čiaudėjo, kosėjo ir pagaliau paklausė, ką tai turėtų reikšti? – „Tai, kad jūs nešdintumėtės į furgoną pas magistrą.“ – „Pone!“ – išdidžiai tarė prancūzas. – „Pone! – su apmaudu atsakė karininkas. – Jums sakoma, kad nešdintumėtės nuo mūsų.“
Prancūzas oriai tikino, kad turi lygią su juo teisę sėdėti karietoje; bet karininkas, prastas juristas, ėmė berti ant jo pelenus su žarijomis, sakydamas, kad Vezuvijus po dūmų išmeta liepsną. To dar maža: jis įrėmė jam į šoną savo kardo rankeną.
Vargšas prancūzas, matydamas, kad kantrybe neišsisuks, pro ašaras prašė karininką palikti jį ramybėje iki pirmojo arklių pakeitimo, žadėdamas ten persėsti į furgoną. Senieji mano bendrakeleiviai, prisijuokę iki soties, pasigailėjo kankinio ir įkalbėjo savo kolegą pasitenkinti jo pažadu. Ir aš juokiausi, tačiau nuoširdžiai gailėjau prancūzo, nors jis tuoj pat viską pamiršo ir pralinksmėjo.
Dabar keičia arklius ir ruošia mums lengvą vakarienę.
Išvažiavęs iš Dancigo, žiūrėjau į jūrą, kuri mėlynavo dešinėje pusėje. Daugiau į akis nepakliuvo nieko įdomaus, išskyrus erdvią Dancigo pasivaikščiojimo vietą, kur buvo labai mažai žmonių, nes dangų iš visų pusių dengė debesys...
Visą Nikolajaus Karamzino knygą „Rusų keliautojo laiškai“ galima skaityti daugelyje svetainių. Pavyzdžiui, čia.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
