Kneiphofo
herbas
Nemaža pilių ir gyvenviečių (pavyzdžiui, ta pati Labguvos / Labiau, dabar Polesko, pilis) atsidurdavo iš visų pusių apsuptos vandens, tačiau jos būdavo statomos upės vingyje, o paskui iškasdavo dirbtinį, nelabai platų ir nelabai gilų kanalą, užbaigiantį vandens žiedą. Kneiphofo atveju turime sąmoningai statytą gyvenvietę, nuo likusio pasaulio atskirtą plačiomis vandens kliūtimis, kurių tėkmės žmogus nevaldo.
Kneiphofas, matyt, imtas apgyvendinti iškart pastačius Krautuvių tiltą (Krämerbrücke) 1286 metais. Šis tiltas vedė iš Altstadto per Naująjį Prieglių (arba, kaip jis tada vadintas, Lipcą / Lipza) į salą. Kitaip statyti tiltą į šią pelkėtą ir tuščią teritoriją nebūtų buvę jokios prasmės.
XIV a. pradžioje ordino dokumentuose sala gauna Vogtwerderio / Vogtwerder vardą, kurį galima išversti kaip „fogto upės sala“. 1322 m. buvo pastatytas antrasis tiltas per Notangos Prieglių (Natangische Pregel), kurį dabar vadiname Senuoju Priegliumi. Šis tiltas, pavadintas Žaliuoju (Grüne Brücke), tapo bene garsiausiu iš Karaliaučiaus tiltų. Jau iki 1324 m. saloje atsiranda pirklių namų, suformavusių gatvę tarp tiltų. Ateityje ji taps pagrindine Kneiphofo gatve ir bus pavadinta Kneiphofo Ilgąja (Kneiphöfische Langgasse).
Katedros aikštė XVIII amžiaus graviūroje.
Tai, kad Kneiphofas 1327 metais gavo miesto teises, tikriausiai glaudžiai susiję su Katedros statyba. Sprendimas ją statyti laiko atžvilgiu sutampa su Kneiphofo miesto įkūrimu ir, matyt, tapo savotiška miestiečių „prievole“.
Kneiphofas rekonstruotame žemėlapyje su Karaliaučiaus miestais, priemiesčiais ir rajonais iki jų sujungimo 1724-aisiais.
Juk miesto teisės dar vadinamos „miesto privilegijomis“, ir už šias privilegijas naujakuriai turėjo saloje skirti vietą katedrai ir aplink ją esančiai teritorijai (taip pat ir tradicinėms kapinėms prie bažnyčios sienų). Šiaip ar taip, Kneiphofas miesto teises gavo, o 1330 m. prasidėjo ir katedros statyba. Čia derėtų pažymėti, kad statyti saloje buvo kur kas sunkiau ir brangiau nei kaimyniniuose Altstadte ir Löbenichte. Pelkėtas gruntas reikalavo bet kokiam kapitaliniam pastatui naudoti ąžuolinius arba maumedžio polius. Ant tokių polių stovi ir Katedra. Tačiau nepaisant šių gudrybių, per savo gyvavimo metus katedra į gruntą nugrimzdo daugiau nei metru. Be to, naujakuriams reikėjo numatyti apsaugos nuo vėjo varomų potvynių priemones.
Žinomas atvejis, kai staiga pakilus vandeniui jo lygis katedros viduje siekė parapijiečiams iki kelių.
Vis dėlto pranašumai gyventi mieste, turinčiame savo teisę, statutą, herbą, antspaudą, turgų ir privilegijas, skatino kneiphofiečius įveikti visus sunkumus. Kaip ir kituose miestuose, Kneiphofe gana greitai norinčiųjų įsikurti jo sienose skaičius viršijo salos teritorines galimybes. Pasakyti, kad žmonės gyveno ankštai, – nieko nepasakyti. Namai tiesiog lipo vienas prie kito, pažeisdami visas įmanomas šiuolaikines priešgaisrines normas. Tačiau kartu buvo griežtai draudžiama išeiti už pamatams skirto sklypo ribų, „prisiimti“ viešųjų teritorijų, siaurinant gatves ir aikštes. Ūkinei veiklai už miesto sienų 1329 m. Kneiphofui buvo suteiktos žemės į pietus nuo Prieglio (t. y. jau Notangoje), kurios vėliau tapo miesto priemiesčiu – Priekiniu priemiesčiu (Vordere Vorstadt).
Kneiphofas Saksonijos laikraščio „Illustrirte Zeitung“ viršelyje (1844 m. rugpjūtis).
Čia ne kartą vartojant žodį „Kneiphofas“ (Kneiphof), derėtų pažymėti, kad Kneiphofu (išvertus – „alaus kiemas“) naujasis miestas saloje imtas vadinti visai ne iš karto. Įkūrimo laikais jis vadintas senu prūsišku vardu Knipav / Knipaw. Būta ir kitų variantų – Knipab / Knipab ir Knypabe / Knypabe.
Pietinis Kneiphofo krantas (dešinėje): senoji birža (centre) ir Žaliųjų vartų bokštas.
Tegu niekas nesistebi, kad ta pati vieta turi tris skirtingas rašybas – tai buvo vokiška iš klausos užrašyta prūsiško žodžio transkripcija, nes prūsų kalba rašto neturėjo. Ir pati vokiečių kalba tuo metu neturėjo kokios nors nustatytos gramatikos, bet kuris raštininkas galėjo savo nuožiūra užrašyti miesto pavadinimą, parinkdamas tas raides, kurios, jo nuomone, geriausiai atitiko vardo skambesį. Prūsų kalboje Knipav arba Knipab reiškė „žemą, pelkėtą vietą“, galbūt „pelkėtą vietą prie upės“ ir galbūt net „pelkėtą salą upėje“ – kaip tik toks tais laikais ir buvo Kneiphofas. Kol galutinai įsitvirtino Kneiphofo vardas, naujasis miestas spėjo pakeisti kelis pavadinimus, kurie dažnai gyvavo lygiagrečiai.
Ant pirmojo iš išlikusių Kneiphofo antspaudų (1383 m.) aplink užrašyta SIGILLUM: BURIENSIUM: DE: NOVO KONIGSBERCK, ką galima išversti kaip „Naujojo Karaliaučiaus gyvenvietės antspaudas“.
Dar buvo vartojamas Pregelmünde / Pregelmünde pavadinimas (galūnė „-münde“ vokiečių kalboje žymi miestus ir vietoves, esančias atitinkamų upių žiotyse). Tačiau vis dėlto laimėjo laiko patikrintas prūsiškas variantas „Knipav“, virtęs „Alaus kiemu“ (Kneiphof). Šis pavadinimas neturėjo jokios prasminės reikšmės, nes alaus daryklų tais laikais gausiai buvo visuose Prūsijos miestuose, o Kneiphofe jų buvo net mažiau nei kaimyniniuose Altstadte ir Löbenichte.
Būdamas (gana sąlygiškai) saugomas Karaliaučiaus pilies, Kneiphofas vis dėlto prisiminė nerašytą feodalinės visuomenės taisyklę: kiekvienas feodalas turi teisę į savo gynybą. O miestas, kaip prisimename iš viduramžių istorijos kurso, buvo kolektyvinis feodalas. Todėl, nepasikliaudami siuzereno (ordino) pareiga jį ginti ir nelabai tikėdamiesi Prieglio vandenų, Kneiphofo gyventojai ėmė statyti savo gynybines sienas ir bokštus aplink miesto teritoriją.
Žalieji vartai, tiltas ir senoji birža 1864-aisiais.
Du esami tiltai (Krautuvių ir Žaliasis) ir du nauji – Vidurių (Kettelbrücke, 1377) ir Kalvių (Schmiedebrücke, 1379) – saugojo vartai su virš jų iškilusiais bokštais, o Kneiphofo kampuose stovėjo bokštai.
Kneiphofo Ilgoji ir Žalieji vartai XIX a. viduryje.
Kaip ir kituose miestuose, Kneiphofe buvo miesto sukarintas būrys, kurį, laikydamasi vasalinės sutarties su ordinu (miesto teisių), savivaldybė turėjo sutelkti ne tik savo gynybai, bet ir dalyvauti ordino karo žygiuose. Tiesa, patys ordino riteriai į tokius karius žiūrėjo su dideliu ir neslepiamu išankstiniu nusistatymu, pasitelkdami juos tik išskirtiniais atvejais ir kaip pagalbinę jėgą.
Jau 1370 metais jaunas Kneiphofo miestas įgijo pirmąją savo legendą, pirmąjį savo didvyrį. Juo tapo batsiuvys Hansas Saganas / Sagan. Per Rūdavos mūšį, kai ordino kariuomenė ir miesto būrys stojo prieš galingą lietuvių, rusų ir totorių antpuolį, batsiuvys Saganas pakėlė nuo žemės nukritusią ordino vėliavą ir taip užkirto kelią prasidedančiai panikai Karaliaučiaus gynėjų gretose, po to jie perėjo į kontrpuolimą ir laimėjo. Kuklus batsiuvys už savo žygdarbį gavo bajoro statusą ir atitinkamą priešdėlį (von / von) prie pavardės. Visas jo vardas ėmė skambėti Hansas von Saganas (kai kuriomis legendos versijomis – net paties imperatoriaus Karolio IV, 1316–78, iniciatyva). Įvykis buvo apdainuotas poemose ir himnuose, o Sagano atvaizdas įamžintas statula ant Kneiphofo rotušės, taip pat paveiksle „Rūdavos mūšis“ ir daugelyje kitų meno kūrinių.
Sagano žygdarbio dėka per „Alaus šventę“, kuri vykdavo nuo ordino laikų iki 1619 metų, atsirado tradicija kviesti į pilį 300 Kneiphofo gyventojų su burmistru priešakyje.
Kasmet jie iškilmingu maršu praeidavo per Altstadto Turgaus aikštę (Altstädtischer Markt), jų garbei valdžia rengdavo iškilmingą puotą, per kurią miestiečius vaišindavo kovo alumi. Nors istorija apie Hansą Saganą, matyt, į šventės audinį buvo įpinta post factum, Kneiphofo šlovę ji neabejotinai padidino.
Tačiau šiuolaikiniai vokiečių istorikai vis labiau linksta manyti, kad legenda apie Hanso Sagano žygdarbį buvo išgalvota nuo pradžios iki galo, o tai Kneiphofo didvyrį iš istorinių asmenų perkelia į išgalvotus personažus. Bet juk iš tiesų maloniau manyti, kad legenda turi istorines šaknis ir kad kadaise gyveno drąsus batsiuvys Hansas Saganas, sugebėjęs ryžtu ir bebaimiškumu apversti visas to meto feodalines sampratas apie garbę, narsą ir paprastų žmonių vaidmenį valstybės likime.
Kneiphofo rotušė Duonos prekystalių gatvėje (Brodbänkenstraße).
1440 metų vasarį Kneiphofas tapo vienu iš Prūsų sąjungos miestų steigėjų. Prūsų sąjunga siekė išsivaduoti iš Vokiečių ordino jurisdikcijos, gerokai išplečiant savivaldybių teises ir savivaldos ribas, kaip nutiko kai kuriems laisviesiems Vokietijos miestams.
Magistrato posėdžių salė Kneiphofo rotušėje.
Keturiolika metų prabėgo politiniuose ginčuose, keičiantis raštais, reikalaujant naujų teisių, kol iki 1454 m. padėtis atsidūrė aklavietėje. Tuomet Prūsų sąjunga kreipėsi į Lenkijos karalių, prašydama priimti miestus į savo jurisdikciją ir suteikti savivaldybėms platų laisvių sąrašą. Kneiphofo vardu tokio žingsnio iniciatoriumi tapo jo burmistras Jürgenas Largenbeinas / Largenbein. Miestiečiai stojo į atvirą konfrontaciją su ordinu – net iki to, kad mėgino sugriauti pietinę Karaliaučiaus pilies sieną. Tačiau čia Kneiphofo laukė netikėtas posūkis. Jei pačiame Kneiphofe dauguma miestiečių pritarė savo burmistro politinėms pažiūroms, tai kaimyniniame Altstadte ordinui ištikimi miestiečiai sukilo, o pagrindinis Altstadto maištininkas ir Prūsų sąjungos šalininkas – miesto burmistras Andreasas Brunau / Brunau (apie 1400–57) – buvo priverstas bėgti į Kneiphofą, kur slėpėsi ir kiti Prūsų sąjungos šalininkai.
Buvo akimirka, kai Kneiphofas tapo sala dukart – ne tik geografine, bet ir Prūsų sąjungos salele, apsupta teritorijų, kurias kontroliavo ordino valstybės šalininkai.
1455 m. balandžio 13 d. Elbingo (Elblongas, Lenkija; vok. Elbing) komtūras ir būsimasis didysis magistras Heinrichas Reussas von Plauenas (mirė 1470) su savo būriu nesėkmingai mėgino pulti Kneiphofą iš pietų. O 1455 m. balandžio 15 d. Kneiphofą apsupo jungtinė ordino, Altstadto ir Löbenichto kariuomenė. Balandžio 18–19 d. įvyko nedidelių susirėmimų, neatnešusių sėkmės nė vienai pusei. Tada Heinrichas Reussas von Plauenas surengė tikrą „desanto operaciją“: kadangi tiltai į Kneiphofą anksčiau buvo sugriauti, išsilaipinimas saloje vyko iš laivų ir valčių.
Pietinio Kneiphofo kranto ir katedros vaizdas nuo Biržos stogo.
Tai buvo vienintelis istorijoje atvejis, kai Kneiphofo miesto įtvirtinimai visiškai atliko savo paskirtį. Ordino ataka buvo atremta, ir prasidėjo apgultis.
Centrinė nava ir Katedros altorius Kneiphofe.
Šalys telkė jėgas. Ordino kariuomenei į pagalbą atvyko būriai, iš viso 300 vyrų, sudaryti iš sembų ir samdinių, vadovaujami Balthasaro von Sagano / Sagan (1415–72), Hanso ir Adolfo von Gleicheno / Gleichen, Johanno von Wartenburgo / Wartenburg ir Botho von Eulenburgo / Eulenburg (mirė 1480). Livonijos landmeisteris atsiuntė ordinui į pagalbą dar 500 samdinių. O į Kneiphofą prasiveržė pastiprinimas – apie 400 dancigiečių laivais. Nė viena pusė neturėjo pakankamos persvaros, kad imtųsi ryžtingų veiksmų – šturmo ar blokados pralaužimo. Karo veiksmai apsiribojo periodiniais artilerijos susišaudymais. Apgultis baigėsi praėjus trims mėnesiams nuo jos pradžios, 1455 m. liepos 14 d. Kai vandeniu prasiveržti atvykę dancigiečiai per keturias kautynių dienas patyrė nesėkmę, Kneiphofo Prūsų sąjungos šalininkai pradėjo derybas dėl pasidavimo. Jų rezultatu Andreasas Brunau buvo priverstas palikti Karaliaučių ir išvyko į Elbingą, Kneiphofo miesto taryba buvo visiškai pakeista, o savivaldybių valdymui paskirti ordino valdininkai. Taip baigėsi Kneiphofo dalyvavimas Trylikos metų kare, tačiau nesibaigė vietos laisvamanybės istorija...
1523 metais Kneiphofas tapo vieta, iš kurios Rytų Prūsijoje pradėjo plisti Liuterio mokymas. 1523 m. rugsėjo 27 d. pastorius Briesmannas Katedroje pasakė pirmąjį protestantišką pamokslą. Kiek vėliau čia buvo paleista katalikiška katedros kapitula. Jos užimta teritorija – trečdalis salos – 1528 m. buvo perduota Kneiphofo savivaldybei.
Tačiau dar svarbesnis indėlis į Reformacijos reikalą buvo Kneiphofo vaidmuo kuriant Albertiną – pirmąjį protestantiškos valstybės universitetą. Kunigaikštis Albrechtas, įsiklausydamas į jį supusių liuteronų pamokslininkų ir teologų nuomonę, užsidegė idėja atidaryti Karaliaučiuje universitetą – savotišką aukštąją krikščionišką mokyklą, kurios pagrindinis tikslas būtų sukurti valstybėje evangelikišką mokslinę aplinką, o pakeliui būtų rengiami ir kiti reikalingi kadrai – gydytojai, teisininkai, valdininkai... 1540-aisiais su Kneiphofo miesto valdžia vyko derybos dėl to, kad anksčiau jam perduotas kapitulos teritorijas kunigaikštis atsiima universiteto statybai, o mainais suteikia Kneiphofui teisę pastatyti jam svarbų tiltą, vėliau pavadintą Medaus tiltu (Hönig-Brücke). Galima spėti, kad miesto valdžia ilgai svarstė visus tokio pasiūlymo „už“ ir „prieš“, bet galiausiai nusprendė, kad visai valstybei reikšminga mokslo ir mokymo įstaiga miesto teritorijoje atneš jam daugiau naudos nei rūpesčių.
Šiaurės rytinis Kneiphofo kampas: gimnazija ir katedra.
Taigi 1542 metais įvyko du svarbūs įvykiai: buvo pastatytas paskutinis iš septynių garsiųjų Karaliaučiaus tiltų – Medaus (Honigbrücke), o gruodžio 11 d. tarp Katedros ir šiaurinio salos kranto buvo atidaryta kunigaikščio gimnazija, tapusi tam tikru tarpiniu universiteto kūrimo etapu.
Senosios Albertinos kiemas.
Parengus visus steigimo dokumentus, jos pastate 1544 metų rugpjūčio 17 d. buvo iškilmingai atidarytas universitetas, kunigaikščio garbei pavadintas Albertina. Tuos metus aptemdė tik gaisras rytinėje Kneiphofo dalyje. Tuomet sudegė keli namai ir daugybė krautuvėlių, o pačios katedros bokštuose buvo apgadinti mediniai elementai. Vėliau bokštai buvo atstatyti tokie, kokius juos žinome iš daugybės prieškarinių nuotraukų.
Valdant kunigaikščiui Albrechtui, Kneiphofas sustiprino savo, kaip prekybos centro, padėtį, plečiantis kunigaikštystės dalykiniams ryšiams su Olandija.
Olandų pirkliai visais įmanomais būdais ėmė pirkti namus Kneiphofe, rinkdamiesi brangiausius pastatus pagrindinėje salos gatvėje – Kneiphofo Ilgojoje. Net užtvarą prie įplaukos į Prieglių imta vadinti „olandišku medžiu“ (Holländerbaum).
Tiesa, netrukus olandai ėmė kurtis ir kituose Prieglio miestuose. 1550 metais Georgiaus Brauno / Braun knygoje buvo išspausdinta nežinomo dailininko graviūra, kurioje pavaizduotas Karaliaučius, tiksliau – trys Prieglio miestai, pilis ir už miesto sienų atsiradę priemiesčiai. Joje gerai matyti visi penki Kneiphofo tiltai, vartai su bokštais prie kiekvieno tilto pradžios, ištisinė gynybinė siena pietinėje salos pusėje. Taip pat matyti, kad Kneiphofą kerta penkios skersinės gatvės, o prie katedros yra aikštė. Išilginės gatvės graviūroje neįžiūrimos, tačiau aišku, kad be jų išsiversti buvo neįmanoma. Kneiphofo tiltai dar neturi pakeliamųjų mechanizmų, todėl į miestą atplaukę prekybiniai laivai švartuojasi prie Kai krantinės (Kai) Hundegatto sąsiaurio (Hundegatt) pusėje.
Užsienio ryšių plėtra turėjo ir kitą pusę: 1564, 1580, 1597, 1601–02 m. per Prūsiją, Karaliaučių ir taip pat Kneiphofą nusirito maro epidemijos. Ypač sunki padėtis susiklostė 1602-aisiais, kai nuo ligos mirė net Kneiphofo burmistras, buvo sustabdyta turgaus prekyba, uždarytas universitetas, o miestiečiai stengėsi išgelbėti savo gyvybes artimiausiuose kaimuose. Tais metais kapinės nespėjo priimti mirusiųjų srauto.
Kneiphofas (kairėje) XX amžiaus pirmosios pusės aerofotonuotraukoje. Katedra – apatiniame kairiajame kampe.
Didžiausias namų tankis Kneiphofe skatino dvi baisiausias viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų miestų nelaimes – epidemijas ir gaisrus.
Kneiphofo vaizdas XX a. pirmojoje pusėje iš paukščio skrydžio.
Kunigaikščio Albrechto mirtis, regentystė, valdžios perėjimas Brandenburgo kurfiurstams Kneiphofą paveikė tiek pat, kiek kaimyninių miestų ir visos Prūsijos likimą. Nauju 1620 metų miesto nuostatu buvo sureguliuoti kai kurie prieštaravimai tarp kunigaikščio valdžios ir savivaldybių, taip pat priimti vienodi įstatymai visiems trims miestams, o tai juos suartino. Kneiphofo priemiesčiai Vorstadtas (Vorstadt) ir Haberbergas (Haberberg) buvo užstatomi namais ir dabar driekėsi iki pat Nasser Garteno. Kai 1626-aisiais prasidėjo bendrų miesto įtvirtinimų – Pirmojo bastionų žiedo – statyba, išsaugoti viduramžių Kneiphofo sienas ir bokštus nebeliko reikalo. Tie, kurie trukdė miesto gyvenimui, buvo išardyti, kiti bus ardomi vėliau, kai prireiks. Prie dar 1592 m. pastatytų Žaliųjų vartų (Grünes Tor), pavadintų pagal tiltą, kurio perėją jie saugojo, stovėjo pašto pastatas. Čia, tarp pašto ir vartų, rinkdavosi pirkliai, sudarydavę tarpusavio sandorius. Tačiau tai, kad viduramžių miesto statutas draudė „svečiui“ prekiauti su „svečiu“ – tik su vietos pirkliais, – o patys sandoriai miesto teritorijoje buvo apmokestinami muitu, privertė pirklius 1624 metais už miesto ribų, prie Žaliojo tilto, įrengti pirmąją biržą, kuri stovėjo prie Kneiphofo kranto ant polių. Ši birža tapo bendra Kneiphofui, Altstadtui ir Löbenichtui.
Pačiuose Žaliuosiuose vartuose gyveno Karaliaučiaus muzikantai – ypatingos gildijos nariai, kurių pareiga buvo atlikti choralus nuo pagrindinio Karaliaučiaus pilies bokšto.
1668-aisiais tolimame Niurnberge gimė Christophas Egidiusas Negeleinas / Negelein (mirė 1746). 1694 m. jis nusipirko namą Kneiphofo Ilgojoje ir buvo priimtas į tarnybą valstybės sekretoriumi Karaliaučiuje, pakeliui užsiimdamas prekyba ir skolinimu. Būtent Negeleino namą su vaizdu į upę 1697 metais laikinu būstu pasirinko bombardyras Piotras Michailovas, kurio vardu nesėkmingai slėpėsi Rusijos caras Petras I. Petras taip susibičiuliavo su Negeleinu, kad vėliau visada apsistodavo jo namuose Kneiphofe, nepaisydamas pasiūlymų apsigyventi pilyje. Pats Negeleinas 1711-aisiais (kitais duomenimis – 1717) tapo Kneiphofo burmistru ir šias pareigas ėjo iki miestų sujungimo 1724 metų birželio 13 d. Tais pačiais 1724-aisiais jam buvo suteiktas bajoro titulas ir valstybės prekybos patarėjo pareigos.
Prieglio arka pietiniame Kneiphofo krante.
Sujungtame Karaliaučiuje Kneiphofas buvo vienas iš centrinių jo rajonų, kurio pagrindinėmis įžymybėmis liko Albertinos universitetas ir Katedra. XVIII ir XIX amžių pramonės revoliucija senajam miestui beveik neatsiliepė, nes plėtoti čia manufaktūras, o juo labiau stambias gamyklas ir fabrikus dėl tankaus užstatymo tiesiog nebuvo kur.
Valtininkų kova kartimis prie Kneiphofo kranto 1613 m. Beringo plane.
Nyko amatininkų ir cechų gamyba, Kneiphofe vis daugiau liko tik gyvenamųjų namų, prekybos įstaigų, administracinių tarnybų ir institucijų. 1864 metais buvo nugriauti Žalieji vartai prieš to paties pavadinimo tiltą – jie ėmė trukdyti važiuoti į salą. Antai 1851 m. juose teko iškasti daugiau nei pusės metro gylio griovį, kad pravažiuotų karaliaus Frydricho Vilhelmo III raitelio statula, kurią tranzitu vežė per Kneiphofą. Iš esmės buvo perstatyti ir patys tiltai: 1881–82 m. – Medaus, 1886 m. – Vidurių, 1896 m. – Kalvių, 1900 m. – Krautuvių, 1907 m. – Žaliasis. Pastarasis imtas laikyti gražiausiu Karaliaučiaus tiltu, todėl dažniau už kitus pasitaiko prieškarinėse nuotraukose.
Visi tiltai turėjo pakeliamuosius tarpatramius ir tramvajaus bėgius. XX a. pradžioje tramvajai važinėjo visais Kneiphofo tiltais. Viena linija ėjo Kneiphofo Ilgąja per Krautuvių ir Žaliąjį tiltus su atsarginiu atšakojimu per Vidurių tiltą. Antroji linija ėjo per Kalvių tiltą pro katedrą ir toliau per Medaus tiltą.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kneiphofas turėjo šešias išilgines gatves (iš vakarų į rytus), dvi išilgines pravažas, aštuonias skersines gatves (viena iš jų vadinosi aikšte) ir dar dvi aikštes. Veikianti tramvajaus linija saloje tuo metu buvo viena – Kneiphofo Ilgąja per Žaliąjį ir Krautuvių tiltus. Tačiau bėgių per kitus tiltus neišmontavo, o paliko dėl visa ko. Be to, salą su Laaku (Lastadija) jungė keltas. Į Kneiphofą buvo nutiestos trys dujotiekio magistralės ir vandentiekis. Nepaisant „viduramžiškos“ išvaizdos, ordino laikotarpio namų (jei neskaičiuosime katedros) Kneiphofe jau nebuvo, tačiau dar stovėjo Prūsijos karalystės epochos ir net kunigaikštystės laikų pastatai.
Imanuelio Kanto kapo ekshumacija prieš nugriaunant koplyčią 1880 metais.
1944 metų rugpjūčio 30-osios naktį Kneiphofą ištiko nelaimė, kokios nebuvo per visą jo šešių šimtmečių istoriją: 189 Didžiosios Britanijos Karališkųjų karinių oro pajėgų bombonešiai numetė ant Karaliaučiaus 480 tonų padegamųjų ir fugasinių bombų. Kneiphofas atsidūrė ugnies audros, kurios katastrofiškos pasekmės neprilygstamos, epicentre, o jo salinė padėtis nepadėjo greitai atvykti gaisrininkų komandoms.
Kneiphofas XX amžiaus antrojoje pusėje. Čia paukščiai negieda...
Ugnis apgadino visus miesto pastatus ir statinius, sudegė ir įgriuvo katedros stogas, jos vidaus įranga išdegė visiškai. Toks pat likimas ištiko ir senąjį universiteto pastatą. Iš Kneiphofo namų faktiškai liko tik apdegusios sienos, kurių daugelis dėl aukštos temperatūros buvo iš dalies sugriuvusios. Visai gali būti, kad ir šį kartą miestas būtų buvęs atstatytas iš griuvėsių, svarbiausi pastatai atkurti ankstesnio pavidalo, senosios gatvės išsaugotos amžių senumo ribose... Tačiau nelaimė viena nevaikšto – per Karaliaučiaus šturmą 1945 m. balandžio 6–9 d. pietiniu salos krantu ėjo viena pagrindinių gynybos linijų mieste.
Tiltai buvo susprogdinti, o į priešą atgręžti pastatų fasadai paversti atramos punktais ir ugniavietėmis. Juos tiesiogine ugnimi daužė pabūklai, minosvaidžiai mėtė savo sviedinius į stogų netekusius pastatus, o iš oro vermachto ir folksšturmo pozicijas ugnimi liejo atakos aviacija…
Reikia pasakyti, kad, nepaisant žiauriausio Kneiphofo namų ir kitų statinių sugriovimo, jų likimas nebuvo taip besąlygiškai nulemtas, kaip kartais pateikiama sovietiniuose ir rusiškuose kraštotyros leidiniuose. Tai įrodo faktas, kad 1948 metais Kaliningrado miesto vykdomasis komitetas senosioms vokiškoms Kneiphofo gatvėms suteikė naujus rusiškus vardus. Pateiksime šių jau visų pamirštų gatvių pavadinimus, kad pajustume to meto koloritą: Bordiurnaja (Junkergarten / Junkergarten gatvės dalis), Bordiurnyj skersgatvis (Johann-Jacoby-Straße / Johann-Jacoby-Straße), Brustvernaja (Kai / Kai), Verchnegorodskaja (Magistrstraße / Magistrstraße), Verchnegorodskij skersgatvis (Ruppstraße / Ruppstraße), Kamnelomskaja (Köttelstraße / Köttelstraße), Kubanskaja (Schönberger Straße / Schönberger Straße), Lichoslavskaja (Kneiphofische Hofgasse / Kneiphofische Hofgasse), Tiumenskaja (Kleine Domstraße / Kleine Domstraße), Ugolnaja (Kohlmarkt / Kohlmarkt). Be to, Kneiphöfische Langgasse tapo Majakovskio gatvės dalimi, vėliau pervadintos Leninskij prospektu. Tačiau, regis, niekas net nesvarstė Kneiphofo užstatymo atkūrimo galimybės.
Imanuelio Kanto memorialas prie Katedros sienų Kneiphofe.
Jo pastatų griuvėsius iškart pavertė plytų ir plytų nuolaužų „telkiniu“. Pastarosios buvo naudojamos keliams pilti ir vietoj skaldos betone. Taip išgautos medžiagos čia pat buvo kraunamos į baržas. Dalis plytų panaudota pačiame mieste gyvenamajam fondui ir visuomeniniams pastatams atstatyti, dalis iškeliavo į karo sugriautus SSRS miestus.
1924 metų balandžio 22 d. buvo iškilmingai paminėtas miestą išgarsinusio filosofo dviejų šimtų metų jubiliejus.
Iki 1950-ųjų vidurio išardė viską, ką buvo galima išardyti, o po to teritoriją išlygino taip, kad tik retas atsidengęs pamatų kraštas priminė, jog kadaise čia buvo miestas. Lygios kaip stalas salos pakraštyje stovėjo tik aprūkę katedros griuvėsiai su išlikusiu ir nuo suodžių (taip pat pokarinių užrašų) nuplautu Imanuelio Kanto kapu. Sala gavo Centrinės pavadinimą, tačiau niekas jos taip nevadino. Jei kas nors ką nors kviesdavo pasivaikščioti į Kneiphofą, taip ir sakydavo: „Einam prie Kanto kapo?“ Be to, iki 1970-ųjų ši sąvoka virto liaudišku toponimu, tariamu vienu žodžiu jau be sąsajos su kapu ir pačiu Kantu – „Magilakanta“.
1972 metais virš buvusios Kneiphofo Ilgosios buvo pastatytas Estakadinis tiltas. Prieš jo statybą buvo nugriauti po karo supaprastintu pavidalu atstatyti Krautuvių ir Žaliasis tiltai. Nuo Estakadinio tilto į Kneiphofą įrengti pėsčiųjų nusileidimai.
Tiesa, tais metais saloje niekas ypač nevaikštinėjo – čia buvo pernelyg tuščia ir nejauku. Reti smalsūs kaliningradiečiai pralįsdavo pro katedros angose įrengtas groteles, kad apžiūrėtų griuvėsius iš vidaus. Oficialios ekskursijos prie katedros paprastai ilgai neužsibūdavo.
Taip tęsėsi iki 1984 metų, kol tarp užaugusių medžių ir krūmų nebuvo sukurtas Skulptūrų parkas. Tais laikais tai buvo labai drąsi idėja – negyvenamoje saloje sukurti plačią kompoziciją iš 26 skulptorių iš RTFSR, Latvijos ir Lenkijos kūrinių: A. M. Belašovo (1933–2011), J. F. Belašovos (1906–71), P. I. Bondarenkos (1917–92), L. V. Bukovskio (1910–84), S. Horno-Popławskio (1902–97), E. Ž. Leimanės (1910–2004), N. S. Mogilevskio (1895–1975), V. P. Mokrousovo (1936–2021), R. Ch. Muradiano (g. 1938), J. G. Orechovo (1927–2001), M. V. Perejaslaveco (1949–2020), N. G. Petinos (1932–2022), L. S. Romanovos (g. 1949), V. J. Semionovos (1928–2023), L. G. Terentjevos (1937–95), V. I. Fedorino (1936–2007), L. M. Cholinos (1918–1998), A. N. Černickio (1918–2010), V. B. Šelovo (1928–2013).
Kalėdų mugė Kanto saloje (2022).
Parke buvo surinkta turtinga dendrologinė įvairių šalių ir regionų medžių bei krūmų kolekcija, įrengta centrinė alėja, pastatyti suolai ir apšvietimas. Po šios transformacijos Centrinė sala tapo populiaria kaliningradiečių ir miesto svečių pasivaikščiojimų ir poilsio vieta.
Kneiphofo maketas Istorijos ir architektūros muziejuje „Königsberg“ Zelenogradske (2023).
Tačiau dar didesnį populiarumą salai atnešė Katedros atkūrimo darbai. Jie prasidėjo 1992 metais, o 1994-aisiais visas miestas galėjo stebėti, kaip sraigtasparniu ant pagrindinio bokšto montuojamas kupolas. Nuo 1995 m. sala tampa įvairiausių švenčių ir festivalių centru, kurių XX a. paskutiniojo dešimtmečio antrojoje pusėje kartais surengdavo po kelis per metus. Iki 2000 m. baigėsi didelio masto statybos darbų katedroje etapas, įskaitant Kanto kapo restauravimą. Tolesni darbai jau buvo susiję su interjerų atkūrimu, vargonų įrengimu, muziejaus ir koncertų salės atidarymu. Kaliningradiečiai salą besąlygiškai ėmė vadinti „Kanto sala“. Atsirado tradicija salą ir ypač Kanto memorialą lankyti vestuvių kortežams.
2016 m. balandžio 13 d. sprendimu miesto taryba pervadino Centrinę salą Imanuelio Kanto sala – tai iš esmės įteisino susiklosčiusį status quo.
Šiuo metu buvęs Kneiphofas yra viena populiariausių pasivaikščiojimų, ekskursijų, fotosesijų, įvairiausių švenčių ir mugių vietų. Ne kartą buvo keliamas klausimas dėl dalinio istorinio užstatymo atkūrimo saloje, tačiau apskritai visuomenės nuomonė apie tokią idėją iki šiol (2024) buvo neigiama. Mat vietos gyventojai supranta: vos tik bus panaikintas veto kapitalinei statybai saloje, ji tuoj pat visais įmanomais būdais bus užstatyta beveidžiais prekybos centrais ir „apart-viešbučiais“, kaip jau ne kartą nutiko (ir tebevyksta!) su ženklinėmis istorinėmis Kaliningrado ir srities vietomis.
Apipavidalinimui panaudotos nuotraukos iš Rytų Prūsijos fotoarchyvo ir Michailo Ogorodnikovo.
– – – – – – – – –
Skyrius „Kneiphofas“
iš vietos autorių knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“,
išleistos XIX amžiaus pabaigoje
2012–2014 m. „Pregolioje“, „Baltijskij almanach“ meniniame priede,
buvo paskelbtas Karaliaučiaus autorių – daktaro Richardo Armstedto, Altstadto gimnazijos profesoriaus, ir daktaro Richardo Fischerio, Kneiphofo gimnazijos vyresniojo mokytojo, – knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“ („Heimatkunde von Königsberg i. Pr.“, 1895, Kommissionsverlag von Wilhelm Koch, Königsberg) vertimas, kurį atliko nežinomas vertėjas. Publikacijos idėja priklausė Igoriui Vladimirovičiui Afoninui. Tekstą adaptavo ir paaiškinimais papildė Aleksejus Borisovičius Gubinas ir Igoris Fiodorovičius Avtuchovas. Toje knygoje buvo atskiras skyrius ir apie Kneiphofą. Gerokai jį paredagavę, siūlome jį jūsų dėmesiui kaip priedą prie teksto, kurio autorius –
Aleksejus Jevgenjevičius Petrušinas.
– – – – – – – – –
Der Kneiphof
Kneiphofas – jauniausias iš trijų Karaliaučiaus miestų. Miestu jį 1327 metais, Palmių sekmadienį (Palmsonntag; stačiatikių tradicijoje – Verbų), balandžio 6 d., paskelbė Vokiečių ordino didysis magistras Werneris von Orselnas (Werner von Orseln, apie 1280–1330). Iki to laiko, nuo 1324 metų, ten jau buvo pradėta statyba dabartinės Kneiphofo Ilgosios gatvės (Kneiphöfsche Langgasse) rajone.
Sala, kurioje įsikūrė miestas, jo istorijai tik prasidedant vadinosi Vogtswerderiu (Vogtswerder) arba tiesiog Werderiu, kas vokiškai reiškia „salelė“, o fogtas – Vokiečių ordino (Deutscher Orden) laikų vietininkas, kuris ją valdė; tačiau pats naujasis miestas steigimo dokumentuose jau vadinamas Knipab (Knipab). Galima spėti, kad pavadinimas buvo kažkaip susijęs su miesto padėtimi – jį nuo aplinkos skyrė Prieglio (Pregel) atšakos. Aiškinimą, kad žodis Kneiphof yra Kniprode-Hof santrumpa – didžiojo magistro Winricho von Kniprodės garbei, – reikia atmesti, nes Kneiphofo pavadinimas buvo vartojamas dar iki jo valdymo. Vėlesniuose dokumentuose miestas kurį laiką vadintas Pregelmünde (Pregelmünde – Prieglio žiotys).
Kneiphofo herbas: žaliame lauke iš vandens kyla ranka mėlyna rankove, laikanti karūną. Abipus rankos yra du medžioklės ragai. Karūna simbolizuoja Bohemijos karalių Otakarą (Ottokar II. Přemysl), tariamą Karaliaučiaus įkūrėją (Königsberg). Abu ragai reiškia bebrų, ūdrų ir paukščių medžioklę – jų šiose vietose buvo labai daug. Iš abiejų pusių herbą laiko lokiai.
Dekoratyviniai raktai nuo Kneiphofo Junkerių kiemo.
Pagal formą miestas sala Kneiphofas yra netaisyklingos formos stačiakampis. Pagrindinė ir seniausia gatvė dabar vadinasi Kneiphofo Ilgoji (Kneiphöfsche Langgasse, dabar – erdvė po Estakadiniu tiltu).
Lygiagrečiai jai ir statmenai Priegliui eina keturi skersgatviai: Junkerhofo (Hofgasse), Vidurių (Köttelgasse), Schönbergo skersgatvis (Schönbergergasse, pavadintas burmistro, turėjusio čia savo namų, vardu), Mažasis Katedros skersgatvis (Kleiner Domplatz) ir dar du nereikšmingi skersgatviai, įvairiais laikais vadinti skirtingai.
Trys išilginės Kneiphofo gatvės: Mėsos prekystalių gatvė (Fleischbänkenstraße), Duonos prekystalių gatvė (Brodbänkenstraße) ir Magistrų gatvė (Magisterstraße). Rytinėje salos dalyje, kur yra Katedros kvartalas, pirmosios dvi išeina į Katedros aikštę, o paskutinė driekiasi lygiagrečiai pietiniam krantui beveik iki Medaus tilto (Honigbrücke).
Ilgiausia, pietinė, salos miesto krantinė vadinasi Prieglio (Pregel Gasse). Priešingame krante nuo seno buvo prekiaujama daržovėmis, matyt, todėl šiaurinė krantinė vadinama Kopūstų turgumi (Kohlmarkt). Vakarinė krantinė, priešais kurią yra Lastadijos (Lastadie) sandėlių rajonas, vadinasi Kai. Rytinis krantas, iš kurio Medaus tiltu buvo galima pereiti iš Kneiphofo į kitą Karaliaučiaus salą – Lomzę, savo pavadinimo nesulaukė. Ten nebuvo miestiečių namų ir prieplaukų, todėl, galbūt, jis ir neįgijo savo adreso. Senovėje Kneiphofas palei krantus buvo apsaugotas gynybinėmis sienomis ir sargybos bokštais su vartais prie tiltų.
Logiška manyti, kad vartų buvo tiek, kiek tiltų, – penki: Krautuvių (Krämerthor), Žalieji vartai (Grüne- oder Langgassenthor), Vidurių (Köttel- oder Kittelthor), Kalvių vartai (Schmiedethor), Medaus arba Bažnyčios vartai (Honig- oder Kirchenthor). Krautuvių vartai, buvę šiaurinėje Kneiphofo Ilgosios gatvės dalyje, buvo papuošti batsiuvių meistro Hanso von Sagano (Hans von Sagan) skulptūra ir Rūdavos mūšio (Rudau) paveikslu. Šie vartai priklausė Altstadtui ir buvo nugriauti 1752 metais.
Pietiniame Kneiphofo Ilgosios gale įvažiavimas į miestą buvo pro Žaliuosius vartus, pavadintus taip dėl spalvos, kuria juos dažydavo. 1592 metais vartai įgijo aukštą, didingą bokštą. Jie ne kartą buvo remontuoti ir išstovėjo iki 1864 metų. Bokštas buvo miesto muzikantų būstas. Iš čia jie kasdien keliomis melodijomis pranešdavo apie biržos darbo pradžią ir pabaigą. Per dideles šventes muzikantai grodavo iškilmingas melodijas. Kilus gaisrams, jie trimituodavo pavojų. Per Kalėdas muzikantai su savo pameistriais eidavo per miestą, rinkdami iš miestiečių dovanas ir aukas, – šis paprotys gyvas ir mūsų laikais. Iškart už Žaliųjų vartų buvo to paties pavadinimo tiltas, per kurį perėję patenkame į Priekinį priemiestį (Vordere Vorstadt, pietinis Kneiphofo priemiestis).
Vorstadte 1329 metais Altstadtas įsteigė Šv. Jurgio ligoninę (St. Georghospital), kas XIV amžiuje, matyt, tapo viena iš priežasčių, paspartinusių Žaliojo tilto statybą.
Vidurių vartai pietiniame to paties pavadinimo skersgatvio gale buvo nugriauti 1866 metais. Per Vidurių tiltą (Köttelbrücke) iš Kneiphofo buvo galima patekti į dabartinę Biržos gatvę (Börsenstraße). Kai Vokiečių ordinas 1339 metais suteikė Kneiphofui teisę Priekinio priemiesčio teritorijoje įkurti savo Lastadiją (Lastadie), ši Kneiphofo dalis ėmė sparčiai užsistatyti. Todėl netrukus prireikė antro tilto, kurį pastatė 1377 metais. Būtent tais metais, kaip liudija dokumentas, buvo suteiktos privilegijos skerdyklai, buvusiai kitoje Prieglio pusėje (Köttel- oder Schlahthof). Žemutinės saksų kalbos žodis „Köttel“ reiškia „žarnas“ (vok. Gedärme). Seniau mėsininkus vadindavo „Kottler“ arba „Köttler“ (Kottler oder Köttler). Iš medžio pastatytas Vidurių tiltas buvo nugriautas 1885 metais ir pakeistas geležiniu.
Kalvių vartai Schönbergo skersgatvio gale buvo nugriauti 1736 metais. Kalvių tiltas (Schmiedebrücke) pastatytas 1376 metais Altstadto ir Kneiphofo lėšomis. Juo buvo galima patekti prie netoliese buvusio Medaus (arba Bažnyčios) tilto ir pereiti į Lomzės salą. (Kalvių tilto statyba buvo susijusi su tuo, kad Altstadto gyventojams patekti į Lomzės salą per Löbenichtui priklausiusį Malkų tiltą anksčiau buvo šiek tiek keblu.)
Medaus vartai (Honigthor), dengę Kneiphofą iš rytų, buvo išardyti 1787 metais. Medaus tiltas per Prieglių pastatytas 1542 metais. Jis yra jauniausias iš Karaliaučiaus tiltų. Jo statyba susijusi su ginčais, kilusiais tarp Altstadto ir Kneiphofo dėl pievų, buvusių į rytus nuo Kneiphofo, kaimyninėje Lomzės (Lomse) saloje. Altstadto vykdyta Malkų ir Aukštojo tiltų (Holzbrücke und Hohe Brücke) statyba kėlė pagrįstą Kneiphofo gyventojų nerimą, nes prekybos keliai į pietus, prekybai su Notanga (Natangen), anksčiau ėję per Kneiphofo tiltus, dabar pasuko tiesiai į Altstadtą ir atėmė iš Kneiphofo muitų rinkliavas už prekių vežimą per jo tiltus. Kneiphofo valdžia kreipėsi į kunigaikštį Albrechtą (Albrecht von Brandenburg-Ansbach, 1490–1568), prašydama leisti pastatyti tiltą į Lomzės salą. Kunigaikštis sutiko su tilto statyba su sąlyga, kad Kneiphofas turės aprūpinti kunigaikščio įsteigtos Aukštosios mokyklos (Hohenschule) statybą, ir buvo išduotas sąrašas, ką būtent turi pateikti kneiphofiečiai: kelis kaimus, pinigų, daugiau nei 100 vežimų akmenų ir plytų.
Kadangi šis tiltas iš Kneiphofo į Lomzę buvo pastatytas Altstadto gyventojams pakenkti, iš pradžių jis vadinosi Pajuokos tiltu (Hohnbrücke), tačiau vėliau jį pervadino Medaus tiltu (Honigbrücke). Pagal kitą versiją, „Medaus“ pavadinimas atsirado todėl, kad kunigaikštis mėgino palenkti Kneiphofo gyventojus dviem tonomis medaus ir leidimu pastatyti prekybos palapines tarp katedros ir naujojo tilto, kad gautų jų sutikimą įvesti naują mokestį. (Labiausiai tikėtina versija sako, kad tiesiog Lomzės salos bitininkai prie tilto prekiavo medumi.)
Be minėtų vartų bokštų, Kneiphofo gynybiniai įtvirtinimai turėjo ir kitų bokštų. Iš jų tiksliai žinoma trijų vieta.
Pirmasis bokštas stovėjo pietvakarinėje Kneiphofo dalyje, Kai krantinėje (Der Kai), ten, kur dabar yra didžioji perkėla per Prieglių (Pregel).
Antrasis bokštas buvo Mažojo Katedros skersgatvio gale, šalia Kneiphofo bendruomenės sodo. Jis vadinosi Mėlynuoju (Blauer Turm) pagal spalvą, kuria jį dažydavo (pagal analogiją su Žaliaisiais vartais). Vėlesniais laikais Mėlynasis bokštas buvo kalėjimas ir, liaudies pasakojimais, savo pavadinimą gavo dėl to, kad būdvardis „blau“ (mėlynas) skamba panašiai kaip vokiškas žodis „zerbläuen“ (Zerbläuen), reiškiantis „žiauriai sumušti“. Esą tie, kurie jame atlikdavo bausmę, išėję pasakodavo apie tokius sumušimus. Mėlynąjį bokštą nugriovė 1735 metais.
Trečiasis bokštas tebestovi pietrytiniame salos kampe, netoli Medaus tilto. Anksčiau jis vadinosi Parako bokštu (Pulverturm). Nugriovus Mėlynąjį bokštą, jis keistu būdu perėmė jo pavadinimą. 1879 metais šio naujojo Mėlynojo bokšto aukštą palapinės formos stogą sumažino, ir dabar jis atrodo negražiai, panašus į dėžę. (Kartais vokišką pavadinimą Blaue Turm į rusų kalbą verčia kaip „Žydrąjį bokštą“, o tai nevisiškai tikslu.)
Dėl palankios padėties tarp Prieglio atšakų Kneiphofas greitai tampa klestinčiu miestu. Jei Altstadtas turėjo tam tikrą antspaudą dėl glaudžių ryšių su pilimi, o Löbenichtas garsėjo laukais ir pievomis, tai Kneiphofe klestėjo amatai ir prekyba. Saloje namus sau statydavosi kilmingiausios ir turtingiausios Karaliaučiaus šeimos. Keturių Karaliaučiaus dalių ypatumai pastebėti nedideliame eilėraštyje:
Im Kneiphof die Pracht,
In der Altstadt die Macht,
Im Loebenicht der Acker,
Auf dem Sackheim der Racker
Altstadte – valdžia ir įstatymas,
Kneiphofe – aukso skambėjimas,
Löbenichte – alus ir arimai,
Sackheime ir dieną baisu.
Perėję Medaus tiltu iš Lomzės (Lomse) į Kneiphofą ir judėdami toliau Katedros gatve (Domstraße), už kelių žingsnių dešinėje pamatysime Gailestingumo aikštę (Kneiphöfscher Pauperhausplatz). Šioje aikštėje yra miesto prieglauda benamiams (Kneiphöfsches Pauperhaus), įkurta 1580 metais. 1803 metais ji susijungė su panašia Löbenichto (Löbenicht) įstaiga. Vakarinėje aikštės pusėje stovi Miesto aukštosios mergaičių mokyklos (Städtische höhere Mädchenschule) pastatas.
Jau XIX amžiaus pradžioje imta kreipti dėmesį į moterų ugdymą ir steigti aukštąsias mergaičių mokyklas.
Tokių ugdymo įstaigų steigimo planą Berlyne parengė grupė įtakingų žmonių, 1810 metais susibūrusių į draugiją, pagerbdami karalienę Luizę (Luise Mecklenburg-Sterlitz, 1776–1810). Kneiphofo mergaičių mokyklos direktoriumi tapo superintendentas daktaras Weissas (Dr. Weiß). Mokykla įkurta 1811 metų lapkričio 4 d. Iš pradžių ji nuomojosi patalpas name Nr. 23 Duonos prekystalių gatvėje, vėliau Gesecuso aikštėje, o 1867-aisiais persikėlė į Kneiphofo gimnazijos (Kneiphöfsches Gymnasium), kuri iš čia išsikėlė, pastatą. Šis pastatas buvo pastatytas 1827 metais buvusio vienuolyno vietoje; vienuolyno pastatas buvo naudojamas mokyklai ir sugriuvo per Sekminių atostogas 1825 metais. (Mokyklos pastatas buvo pristatytas prie pietrytinės Katedros dalies, kur dabar yra aikštelė su paminklu Julijui Ruppui.)
Visai šalia mergaičių mokyklos kyla masyvus Katedros (Königsberger Dom) pastatas. 1333 metų rugsėjo 13 d. Vokiečių ordino didysis magistras Lutheris von Braunschweigas (Luther von Braunschweig, apie 1275–1335) leido statyti katedrą, perkeltą iš Altstadto į Kneiphofą. Ši diena laikoma Karaliaučiaus Katedros įkūrimo diena. Joje amžino poilsio atgulė ir pats Lutheris von Braunschweigas, ir Sembos vyskupas Johannas, palaiminę statybos pradžią. Naujoji šventovė buvo skirta Mergelei Marijai ir Prūsų apaštalui šventajam Adalbertui (Jungfrau Maria und heiligen Adalbert dem Apostel der Preußen). Maždaug po dviejų šimtmečių, 1523 metų rugsėjo 27 d., Katedroje pamokslą pasakė pirmasis liuteronų pastorius Johannesas Briesmannas (Johannes Brießmann, 1488–1549). Paskutinė katalikų procesija nuo katedros miesto gatvėmis praėjo 1519 metais. 1528 metais kunigaikštis Albrechtas perdavė ją Kneiphofo gyventojams. Įkūrus Albertiną, šventovė tapo universitetine.
Karaliaučiaus Katedra architektūriškai nėra labai patraukli, tačiau dėl savo istorinio vaidmens ir nemažų matmenų tapo viena pagrindinių vietos įžymybių. Pagal pirminius planus ji vakarinėje pusėje turėjo turėti du bokštus. Tačiau po 1544 metų gaisro iki 1553 metų buvo atstatytas tik vienas. Su juo ji ir išstovėjo iki mūsų dienų.
Nors katedra pastatyta ne vieno stiliaus, langų arkų ir skliautinių lubų formose dominuoja gotika. Katedros aukštis nuo pagrindo iki smailės – 57 metrai, aukštis su stogu – 30 metrų, ilgis – 88,5 metro, plotis – 29 metrai.
Maždaug stogo viduryje, tiesiai virš altoriaus, kyla nedidelis bokštelis – vadinamasis Ankstyvųjų mišių bokštelis (Mettentürmchen).
Katalikiškais laikais jame kabojo varpas, skelbęs ankstyvųjų mišių (jutrinės) pradžią. Pagrindinis įėjimas į katedrą yra vakaruose, šiaurėje ir pietuose yra šoniniai įėjimai.
Viduje katedra skirstoma į tris dalis: pačią bažnyčią, chorą ir kunigaikščių kapavietę. Bažnytinė katedros dalis susideda iš 17 metrų iki lubų aukščio vidurinės navos ir dviejų šoninių navų, kurios dviem metrais žemesnės už centrinę ir dvigubai siauresnės. Šoninės navos nuo vidurinės atskirtos šešiomis kolonomis kiekviena. Šiaurinėje šoninėje navoje yra krikštykla, kurioje stovi senovinė aštuonkampė granitinė krikštykla-baseinėlis. Krikštyklą padovanojo rotušės narys Peteris Resekirchas (Peter Resekirch). Virš krikštyklos nuo lubų kabo medinis varpo formos kupolas, papuoštas įvairiomis figūrėlėmis. Šiaurinėje centrinės navos dalyje yra sakykla, 1589 metais pagaminta iš olandiško smiltainio miestiečio Sigismundo Scharffo (Sigismund Scharff) lėšomis.
Rytinę katedros dalį užbaigia altorius, sukurtas iš savanoriškų Kneiphofo piliečių aukų 1591 metais. Virš viršutinės altoriaus dalies beveik iki skliauto kyla didelis iš medžio išdrožtas nukryžiuotasis. Ant kolonos kairėje nuo altoriaus kabo garsaus Vitenbergo tapytojo Lucaso Cranacho (Lucas Cranach, 1472–1553) paveikslas, vaizduojantis Madoną. Vargonus 1888 metais pagamino Karaliaučiaus meistras Terletzkis (Max Terletzki, mirė 1903). Tai vieni didžiausių ir gražiausių vargonų Vokietijoje.
Choras nuo bažnyčios atskirtas iki lubų siekiančia stiklo siena. Choro ilgis – 35 metrai, plotis – iki 10 metrų, aukštis – iki 15 metrų. Iš pradžių čia vykdavo pamaldos katedros kanauninkams ir buvo pastatytas raižytas ąžuolinis suolas; jis ir dabar stovi savo senojoje vietoje. Nuo Reformacijos laikų suolas naudojamas kaip pastovas karstams. Tarp sienas puošiančių epitafijų – iš dalies medinių, iš dalies marmurinių ar iš kito vertingo akmens – reikėtų išskirti esančias pietinėje pusėje epitafijas didžiajam magistrui Lutheriui von Braunschweigui, landhofmeisteriui Johannui Ernstui von Wallenrodtui (Johann Ernst von Wallenrodt, 1615–1697) ir katedros pastoriui Johannesui Briesmannui, o šiaurinėje pusėje – Sembos vyskupui Georgui von Polentzui (George of Polentz, 1478–1550).
Pietinėje pusėje taip pat yra Vokiečių ordino didžiojo magistro Lutherio von Braunschweigo ir pastoriaus Johanneso Briesmanno biustai, o šiaurinėje pusėje – Sembos (Samland) vyskupo Georgo von Polentzo biustas.
Georgas von Polentzas buvo kilęs iš Saksonijos ir iš pradžių nesiekė dvasininko karjeros. 1511-aisiais jis kartu su savo draugu Albrechtu įstojo į Vokiečių ordiną.
1516 metais jis tampa Karaliaučiaus pilies hauskomtūru (valdytoju). 1519 metais buvo išrinktas Sembos vyskupu. 1525 metais jis vienas pirmųjų tarp vyskupų perėjo į liuteronų mokymo pusę ir ėmė vykdyti Reformaciją Vokiečių ordino valstybėje. Savo valdas – trečdalį Sembos su Žuvininkų (Fischhausen, dabar Primorsko gyvenvietė), Medenau (Medenau, Logvino gyvenvietė), Povundeno (Powunden, Chrabrovo gyvenvietė) ir Laptau (Laptau, Muromskojės gyvenvietė) pilimis – jis perdavė kunigaikščio Albrechto nuosavybėn, o pats apsigyveno Balgos (Balga) pilyje, kur ir mirė 1550 metais. Jo palaikai buvo perkelti į Katedrą.
Johannesas Briesmannas buvo pirmasis evangelikų pastorius Karaliaučiuje. Jis gimė Kotbuse, dvasinį kelią pradėjo kaip vienuolis pranciškonas. Paskui Vitenberge perėjo į liuteronybę ir 1523 metais atvyko į Prūsiją. Čia jis iki 1546 metų tarnavo Katedros pastoriumi. Senyvas Sembos vyskupas pakvietė jį tapti „Sembos vyskupijos prezidentu“. Johannesas Briesmannas mirė 1549 metais. Trečiuoju Prūsijos evangelistu, Liuterio nuomone, po Briesmanno ir Johanneso Poliandro (Johann (Graumann) Poliander, 1487–1541), tapo Paulius Speratas (Paul Speratus, 1484–1551).
Rytinė katedros choro dalis – kurfiurstų kapavietė. Viduryje yra vadinamoji „tumba“ – sarkofagas iš švediško smiltainio. Ant sarkofago dangčio natūralaus dydžio pavaizduoti kunigaikštis Albrechtas (Albrecht von Brandenburg-Ansbach, 1490–1568) ir jo pirmoji žmona Dorotėja (Dorothea af Danmark, 1504–1547). Šoniniuose paviršiuose pavaizduoti jų šeši vaikai, iš kurių tėvus pergyveno tik duktė Ona Sofija (Anna Sophie von Preußen, 1527–1591), vėliau tapusi Meklenburgo Johanno Albrechto (Johann Albrecht I. zu Mecklenburg, 1525–1576) žmona. Ji pavaizduota stovinti vakarinėje sarkofago pusėje. Kiti penki vaikai, mirę kūdikystėje, pavaizduoti gulintys su kapų vainikais. Po tumba yra kripta. Ją sudaro trys siauri rūsiai, besidriekiantys iš rytų į vakarus. Čia sudėti karstai.
Šiauriausias rūsys užmūrytas nuo 1809 metų. Jame ilsisi Vokiečių ordino didieji magistrai, turėję rezidenciją Karaliaučiuje: Ludwigas von Erlichshausenas (Ludwig von Erlichshausen; apie 1410–1467), Heinrichas Reussas von Plauenas (Heinrich Reuß von Plauen, apie 1400–1470), Heinrichas Reffle von Richtenbergas (Heinrich Reffle von Richtenberg; apie 1415–1477), Martinas Truchsessas von Wetzhausenas (Martin Truchsess von Wetzhausen, 1435–1489) ir Johannas von Tiefenas (Johann (Hans) von Tiefen; apie 1440–1497). Nėra čia tik Saksonijos kunigaikščio Frydricho, kuris buvo markgrafo Albrechto Brandenburgiečio pirmtakas Vokiečių ordino didžiųjų magistrų eilėje: jis mirė Saksonijoje ir palaidotas Meisene (Sachsen, Meißen).
Be kurfiurstų ir jų šeimų, be kunigaikščio Albrechto ir dviejų jo žmonų, čia palaidotas antrasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Frydrichas (Albrecht Friedrich von Preußen, 1553–1618).
Jo žmona Marija Eleonora (Marie Eleonore von Jülich-Kleve, 1550–1608) ir jų duktė Ona (Anna von Preußen, 1576–1625), išreiškusi norą būti palaidota šalia tėvų, taip pat ilsisi katedroje. Čia pat palaidotas Onos sūnus kurfiurstas Jurgis Vilhelmas Brandenburgietis (Georg Wilhelm von Brandenburg, 1595–1640).
Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Frydrichas (kunigaikštis 1568–1618 metais) gimė 1553 metų balandžio 29 d. Neuhauseno pilyje; jis – Brandenburgo kunigaikščio Albrechto sūnus nuo antrosios žmonos Onos Marijos Brunsvikietės (Anna Maria von Braunschweig, 1532–1568). Tėvams mirus 1568 metais, jis dar nebuvo pilnametis, ir jo globėjais tapo keturi vyriausybės patarėjai, vėliau – skiriami kurfiurstai. Įžeistas regentų globos, patarėjų priežiūros, prasidėjusių religinių ginčų, jaunuolis pamažu pateko į psichikos sutrikimą, vėliau perėjusį į nepagydomą ligą. Neilgai prieš šį liūdną momentą jis buvo susižadėjęs su princese Marija Eleonora von Jülich-Kleve. Iš jų vaikų išgyveno tik dvi dukterys, iš kurių vyresnioji Ona buvo sužadėta su kurfiurstu Jonu Zigmantu (Johann Sigismund, 1572–1619), o antroji, Eleonora (Eleonore von Preußen, 1583–1607), tapo antrąja Joachimo Frydricho (Joachim Friedrich von Brandenburg, 1546–1608) žmona; šis neilgai prieš vestuves tapo Brandenburgo žemės valdovu. Šiomis santuokomis buvo glaudžiai susietos Brandenburgo ir Prūsijos valdančiosios dinastijos (mat Jonas Zigmantas buvo Joachimo Frydricho sūnus). O Lenkija nuo 1563 metų iš Prūsijos gaudavo tik leno įsipareigojimus.
Po kunigaikščio Albrechto Frydricho mirties Prūsija susijungė su Brandenburgo markgrafyste. Lygiai tokia pati padėtis susiklostė ir su kunigaikštiene Marija Eleonora paveldint Jülich-Kleve žemę Brandenburgo naudai. Albrechtas Frydrichas mirė 1618 metų rugpjūčio 27 d. Žuvininkų pilyje (Fischhausen).
Patalpos, kurioje ilsisi kilmingi kunigaikščių ir kurfiurstų palaikai, sienos papuoštos tapyba ir skulptūromis su mirusiųjų atvaizdais.
Didžiausias yra kunigaikščio Albrechto antkapis, užpildęs visą rytinę sienos erdvę ir siekiantis 13 metrų aukščio.
Greičiausiai jis padarytas dar kunigaikščiui gyvam esant, vadovaujant danų dvaro tapytojui Jakobui Binckui (Jakob Binck, 1485–1568), didžiojo Niurnbergo dailininko Albrechto Diurerio (Albrecht Dürer, 1471–1528) mokiniui. Antkapis pagamintas Antverpene ir į Karaliaučių atgabentas 1570 metais – ši data iškalta memoriale. Vidurinę monumento dalį užima besimeldžiančio klūpančio kunigaikščio Albrechto figūra. Kraštuose išdėstyti keturių biblinių išminčių atvaizdai. Jakobas Binckas savo rankomis pagamino epitafiją kunigaikštienei Dorotėjai, mirusiai 1547 metais. Ji buvo pirmoji kunigaikščio Albrechto žmona, ir jos atvaizdas yra ant šiaurinės sienos. Kairėje nuo monumento kunigaikščiui Albrechtui yra iš Elando kalkakmenio padarytas marmurinis antkapis markgrafienei Elžbietai (Elisabeth von Brandenburg-Küstrin, 1540–1578), markgrafo Jurgio Frydricho (Georg Friedrich I. von Brandenburg-Ansbach, 1539–1603) žmonai, mirusiai 1578 metais. Jurgis Frydrichas 1577–1603 metais buvo sergančio kunigaikščio Albrechto Frydricho globėjas, apie ką antkapyje padarytas įrašas. Tie metai Prūsijai buvo labai sunkūs, ir mėgstamas Jurgio Frydricho posakis buvo: „Mano laikas – nerime, mano viltis – Dieve“ (Meine Zeit mit Unruh, meine Hoffnung zu Gott). Pietinėje pusėje yra paminklas antrajai kunigaikščio Albrechto žmonai – kunigaikštienei Onai Marijai.
Prieš išeidami iš katedros, apžiūrėkime jos bokštą. Čia yra kanclerio Martino von Wallenrodto (Martin von Wallenrodt, 1570–1632) biblioteka (Wallenrodtsche Bibliothek). Kanclerio sūnus Johannas Ernstas von Wallenrodtas (Johann Ernst von Wallenrodt, 1615–1697) ėjo landhofmeisterio pareigas nuo 1660 iki 1697 metų ir 1650 metais gavo iš Kneiphofo miesto valdžios teisę eksponuoti savo knygas katedros bokšto kambaryje. Biblioteka ten yra iki šiol. Joje daugybė vertingų knygų ir dokumentų, tarp jų – apsauginis raštas, kurį imperatorius Karolis V (Karl V, 1520–1556) išdavė Martynui Liuteriui (Martin Luther, 1483–1546), kai šis turėjo stoti prieš imperijos seimą Vormse. Šį itin vertingą istorinį dokumentą į Prūsiją atvežė trečioji bažnyčios reformatoriaus duktė Margareta (Margarete Luther-Kunheim, 1534–1570), ir vėliau jis pateko į kanclerio von Wallenrodto rankas.
Iš išorinės šiaurinės sienos pusės palei chorą driekiasi negražus paviljonas – profesorių kripta, pastatyta 1588 metais ar kiek vėliau. Čia laidodavo profesorius; paskutinis profesorius, palaidotas kriptoje 1804 metų vasario 28 d., buvo Imanuelis Kantas (Immanuel Kant, 1724–1804). 1809 metais kripta buvo uždaryta, o visi paminklai perkelti. Užtat Kanto karstą padėjo rytiniame kriptos gale, karo patarėjo Scheffnerio (Johann Georg Scheffner, 1736–1820) iniciatyva pastatę čia dengtą galeriją, kuri netrukus imta vadinti Stoa Kantiana (Stoa Kantiana). Iki kito didžiojo filosofo gimtadienio (1810 m. balandžio 22 d.) garsus skulptorius Schadow (Johann Gottfried Schadow, 1764–1850) iš Kararos marmuro padarė ir čia pastatė Kanto biustą. Vėliau, maždaug 1826 metais, Stoa Kantiana priežiūra buvo patikėta universitetui. Baigus statyti pastatą Parado aikštėje (Paradeplatz), Kanto biustas buvo perkeltas į naujosios Albertinos senato kambarį.
XIX a. 8-ajame dešimtmetyje ėmė burtis Didžiojo velionio gerbėjų komitetas, siekęs deramai atkurti Kanto palaidojimo vietą.
Tada buvo pastatyta koplyčia, dabar stovinti rytiniame Stoa Kantiana gale. 1881 metų birželio 9 d. įvyko iškilmingas jos atidarymas, dalyvaujant miesto valdžiai. Virš kriptos, kurioje ilsisi filosofo karstas, padėtas akmuo, kurį padovanojo tas pats Scheffneris. Šalia ant baltojo Kararos marmuro cokolio stovi skulptoriaus Siemeringo (Rudolph Siemering, 1835–1905) sukurtas Kanto biustas iš tos pačios uolienos, tiksli Schadow biusto kopija. Rytinę sieną puošia Rafaelio paveikslo „Atėnų mokykla“ kopija, kurią atliko vietos dailininkas profesorius Neide (Emil Adolph Neide, 1843–1908). Ant vakarinės sienos – Kanto posakis iš jo „Praktinio proto kritikos“: „Dvi mintys pripildo visą mano esybę nuostaba, kuo dažniau ir įdėmiau apie tai mąstau: beribis dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje“ (Zwei Dinge erfüllen das Gemüt mit immer neuer und zunehmender Bewunderung je öfter und anhaltender sich das Nachdenken damit beschäftigt: der bestirnte Himmel über mir und das moralische Gesetz in mir). Kasmet balandžio 22 d. koplyčia gausiai puošiama, į ją ateina daug žmonių, tarp jų – Kanto draugijos nariai. Karaliaučius gerbia didžiojo filosofo atminimą. (1924 metais koplyčios vietoje pagal architekto Friedricho Lahrso (Friedrich Lahrs, 1880–1964) projektą buvo įrengtas naujas memorialas, išlikęs iki mūsų dienų.)
Kneiphofo katedros bendruomenės kapinės iš pradžių buvo pietinėje Katedros pusėje. 1810 metais šias kapines panaikino, antkapius pašalino. Po to pašventino naują sklypą Haberberge (Haberberg, vienas iš pietinių Karaliaučiaus rajonų), kur nuo 1785 metų jau buvo katedros bažnyčios parapijos kapinės Brandenburgo vartų aikštėje. (Dabar ši vieta yra tarp Bagrationo gatvės ir stoties aikštės, į rytus nuo Brandenburgo vartų.) Tačiau netrukus Haberbergo kapinės prisipildė, ir kapinėms buvo skirta vieta ant Žibuoklių kalno (Veilchenberg, dabar pietinė Dmitrijaus Donskojaus gatvės pusė).
Didelė aikštė į vakarus ir į šiaurę nuo katedros anksčiau vadinosi Šventojo Petro (Peterplatz). Dabar ji – Didžioji Katedros aikštė (Großer Domplatz). Jos rytinėje dalyje, besiribojančioje su Gailestingumo aikšte (Pauperhausplatz), stovi senas Collegium Albertinum (Kollegium Albertinum) pastatų kompleksas, anksčiau besidriekęs palei krantą iki Vyskupo kiemo (Bischofshof) šiauriniame Kneiphofo krante. 1541 metais toje vietoje, kur dabar yra Kneiphofo gimnazija (Kneiphöfsche Gymnasium), kunigaikščio Albrechto nurodymu įkurta aukštoji mokykla, pavadinta Pedagogiumu, arba Partikuliaru (Pädagogium oder Partikular). Mokykla turėjo rengti studentus ir mokytojus. Be antikinių kalbų, joje buvo studijuojama teisė, teologija ir medicina. Kai laikui bėgant trys aukštesniosios Karaliaučiaus miesto mokyklos pasiekė pakankamai aukštą lygį, Partikuliaro nebereikėjo ir 1619 metais jį uždarė. Mokiniai perėjo į miesto mokyklas, mokytojai ėmė dėstyti universitete, kuriam ir perdavė Partikuliaro pastatą.
Collegium Albertinum (Karaliaučiaus universitetas) buvo atidarytas 1544 metų rugpjūčio 17 d.
Prūsija neturėjo pakankamai teologų ir mokslininkų Reformacijos idėjoms įtvirtinti ir aiškinti. Šį trūkumą ir turėjo užpildyti universitetas.
Jo išlaikymui kunigaikštis Albrechtas skyrė Žuvininkų miesto pajamas. Be to, pagalbą iš savo lėšų teikė kunigaikštienė Dorotėja.
Kad naujai įkurtas universitetas neatsiliktų nuo panašių kitų šalių mokymo įstaigų, kunigaikštis siekė, kad jo kūrinį pripažintų Prūsijos siuzerenas – Lenkijos karalius (Sigismund II. August, 1520–1572). Mums labai keista atrodo tai, kad kunigaikštis prašymą patvirtinti universitetą nusiuntė ir Romos popiežiui (Paul III, 1468–1549). Dar keisčiau, kad kunigaikštis būtų galėjęs gauti popiežiaus sutikimą, tačiau sutrukdė tuo pat metu pateiktas kreipimasis į Šventosios Romos imperijos imperatorių (Karl V, 1500–1558), kuris dėl Prūsijos perėjimo į liuteronų tikėjimą buvo jo atžvilgiu nusiteikęs itin priešiškai.
(Kunigaikščio Albrechto deklaracija apie universiteto įkūrimą buvo paskelbta 1544 metų birželio 20 d. ir išsiuntinėta į kelias šalis ir miestus. Iškilmingas atidarymas ir pašventinimas įvyko 1544 metų rugpjūčio 17 d. Tačiau tais laikais aukštoji mokykla turėjo gauti oficialų savo statuso patvirtinimą arba iš Romos popiežiaus, arba iš imperatoriaus, o šie neskubėjo suteikti privilegijų protestantiškam universitetui. Todėl pirmieji Karaliaučiaus universiteto išduoti diplomai formaliai buvo negaliojantys. Tik kai kunigaikštis Albrechtas kreipėsi į savo siuzereną Lenkijos karalių Žygimantą Augustą, šis 1560 metų kovo 28 d. pasirašytu dekretu suteikė Karaliaučiaus universitetui tokias pat teises, kokiomis naudojosi Krokuvos. 1560 metų rugsėjo 30 d. karaliaus privilegija buvo iškilmingai paskelbta visuotiniame profesorių, kunigaikščio dvaro didikų ir trijų miestų atstovų susirinkime, po kurio galėjo įvykti pirmasis teisėtas magistro diplomo gynimas. — Red. past.)
Virš įėjimo į Collegium Albertinum pastatą iš katedros pusės išliko kunigaikščio Albrechto su kalaviju ant peties atvaizdas. Jo sumažinta kopija, išlieta iš sidabro ar aukso, nuo 1817 metų tapo oficialiu Albertinos ženkleliu (Albertus), kurį nešiojo visi studentai.
Aukštoji mokykla Karaliaučiuje greitai suklestėjo. Geriausiais metais joje mokėsi daugiau nei tūkstantis studentų.
Tarp pirmųjų jos dėstytojų verta paminėti pirmojo rektoriaus Georgo Sabinuso (Georg Sabinus, 1508–1560) vardą.
Georgas Sabinusas, tikroji pavardė – Schülleris (Schüller, reiškia „mokinys“), pagal to meto papročius pakeitė savo vardą slapyvardžiu, kuriuo naudojosi kaip poetas; gimė Brandenburge prie Havelio burmistro šeimoje. (Georgo Schüllerio pasirinktas slapyvardis Sabinus, t. y. „sabinas“, kilęs iš lotynų genties sabinų, gyvenusių būsimosios Romos vietoje, pavadinimo.) Jis mokėsi Vitenbergo ir Padujos universitetuose, kur studijavo teisės ir filosofijos mokslus bei eilėdaros meną. Vitenberge prisijungė prie evangelikų mokymo ir netrukus susidraugavo su Melanchtonu (Philipp Melanchthon, 1497–1560) – žinomu Martyno Liuterio bendražygiu. 1536 metais Sabinusas vedė 14-metę Melanchtono dukterį. Frankfurto prie Oderio universitete jis rodė taurinančios įtakos studentams pavyzdį. 1544 metais Liuterio rekomendacija kunigaikštis Albrechtas pakvietė Sabinusą į Karaliaučiaus universitetą rektoriumi. Tačiau čia jam nesusiklostė santykiai su kolegomis ir prasidėjo šeimyniniai nesklandumai. Dėl šių priežasčių jis 1547 metais atsisakė rektoriaus posto, o 1555 metais paliko universitetą ir grįžo į Frankfurtą prie Oderio. Ten jis mirė 1560 metų gruodžio 2 d., praėjus aštuoniems mėnesiams po savo draugo Philippo Melanchtono mirties. Jo žmona mirė Karaliaučiuje 1547 metų vasario 26 d.
Buvusi universiteto pastato Kneiphofe aula (Aula, aktų salė) dabar yra miesto bibliotekos, kurią 1541 metais įkūrė pastorius Johannesas Poliandras (Johannes Poliandr), knygų saugykla. Jau tada biblioteka turėjo daugiau nei tūkstantį tomų. Dėl vėlesnių dovanojimų, ypač miesto tarybos sekretoriaus Bartscho (Stadtsekretär Bartsch), perdavusio vertingą 500 Biblijų rinkinį, ir miesto seniūno Henschės (Stadtältesten Dr. Hensche), bibliotekos fondas nuolat didėja. Čia saugoma daug svarbių rankraščių ir senųjų kronikų, taip pat mokslinių knygų ir kitokių retenybių.
Toje vietoje, kur stovėjo ankstesnis partikuliaro pastatas ir universiteto Naujoji kolegija (Neues Kollegium), dabar yra Kneiphofo miesto gimnazija (Kneiphöfsches Stadtgymnasium). Tai seniausia mokymo įstaiga Prūsijoje – Katedros mokykla (Dom- oder Karhedralschule). Ji įkurta 1304 metais ir buvo Šventosios Dvasios gatvėje (Heiligengeiststraße) šalia senosios katedros (Altstadte). Paskui 1333-aisiais mokykla perkelta į dabartinę Katedros aikštę (Domplatz), tačiau ir vėliau ne kartą keitė adresus. Pagaliau 1560 metais mokykla gavo vietą, kurioje išbuvo daugiau nei tris šimtmečius. Iki 1865 metų jai prieglobstį teikė (buvęs) vienuolynas, buvęs ten, kur dabar yra Miesto aukštoji mergaičių mokykla (Städtische höhere Mädchenschule). Po bažnyčios reformacijos pertvarkyta pagal Vitenbergo mokyklų pavyzdį, ji imta vadinti Lotynų mokykla (Lateinschule). 1810 metais, kartu su Löbenichto mokykla (Löbenitsche Schule), ji tapo Aukštąja miestiečių mokykla (höhere Bürgerschule), o nuo 1831 metų buvo pertvarkyta į Gimnaziją (Gymnasium).
Dabartinis gimnazijos pastatas, papuoštas Albrechto ir Melanchtono medalionais, buvo pastatytas 1864 metais. Šiame pastate mokykla pradėjo veikti 1865 metais.
Ypač reikėtų paminėti du joje dirbusius iškilius pedagogus: poetą Simoną Dachą (Simon Dach, 1605–1659) ir istorijos profesorių Georgą Pisanskį (Georg Christoph Pisanski, 1725–1790).
Simonas Dachas, mylimiausias savo Prūsijos amžininkų poetas, gimė 1605 metų liepos 29 d. Klaipėdoje (Memelyje), kur jo tėvas dirbo vertėju (iš lietuvių kalbos). Ten pat jis mokėsi vietos mokykloje, o paskui lankė Katedros mokyklą Karaliaučiuje. Ją baigęs studijavo Vitenbergo universitete, kur mokėsi teologijos ir poezijos. Mokslus jis baigė Karaliaučiaus universitete. 1633 metais Simonas Dachas tapo Katedros mokyklos kolaboratoriumi (mokytoju), per trejus metus pakilęs iki konrektoriaus (rektoriaus padėjėjo, pavaduotojo). 1639 metais Dachas buvo pakviestas į Albertiną poezijos profesoriumi ir dirbo ten 20 metų. Jis mirė 1659 metų balandžio 16 d. nuo greitai progresavusios džiovos. Simono Dacho dvasiniai ir pasaukliniai eilėraščiai bei giesmės spinduliuoja šviesų, niekuo nesudrumstą gyvenimo džiaugsmą, būdingą jauniems, tik pradedantiems savo kelią žmonėms. Daugeliui jų muziką sukūrė dar jo amžininkai, pavyzdžiui, „Aš, Viešpatie, su Tavimi ir Tavo valioje“. Šį eilėraštį Simonas Dachas parašė savo draugo Roberto Roberthino, Prūsijos vyriausybės vyriausiojo sekretoriaus ir gana žinomo poeto, atminimui.
Katedros vargonininkas Heinrichas Albertas, siejęs su Simonu Dachu artima draugyste, savo draugo vestuvėms parašė muziką garsiajai Dacho dainai „Taravos Anikė“, dabar laikomai liaudies daina. Simonas Dachas rašė ir dramas, tačiau jos neturėjo tokios sėkmės kaip eilėraščiai ir dainos.
Gyva vaizduotė, nuostabių atradimų dovana – visa tai jam būdinga. Simono Dacho pjesė „Sorbuisa“ (Borussia – lotyniškas Prūsijos pavadinimas) buvo kelis kartus suvaidinta dalyvaujant Didžiajam kurfiurstui ir jo seseriai karalienei Marijai Eleonorai, Švedijos karaliaus Gustavo Adolfo žmonai. Didysis kurfiurstas Simonui Dachui buvo labai palankus ir padovanojo poetui nedidelį dvarą.
Georgas Christophas Pisanskis gimė 1725 metų rugpjūčio 13 d. dvasininko šeimoje Johannisburge (Johannisburg, dabar Pišo (Pisz) miestas Lenkijoje), lankė miesto mokyklas Johannisburge ir Angerburge (Angerburg, dabar Vengoževo (Węgorzewo) miestas Lenkijoje). 1742 metais atvyko į Karaliaučių, įstojo į universitetą, kur studijavo teologiją, filosofiją ir ypač uoliai – matematiką. 1748 metais jis tampa Altstadto mokyklos kolaboratoriumi, čia pasiekęs konrektoriaus ir prorektoriaus pareigas. 1759-aisiais jis buvo išrinktas Katedros mokyklos rektoriumi ir oriai ėjo šias garbingas pareigas iki mirties 1790 metais. Karšta meilė mokslams padėjo jam praskinti kelią ir į Karaliaučiaus universitetą, kur jis, neturėdamas mokslo vardo, skaitė teologijos, filosofijos ir istorijos paskaitas. Iškilus pedagogas paliko daugybę darbų apie tėvynės istoriją ir literatūrą. Jo „Prūsijos literatūros istorija“ ir šiandien yra vertingas žinių apie mūsų krašto dvasinį gyvenimą šaltinis. Aliejiniais dažais nutapytas Pisanskio portretas puošia Kneiphofo gimnazijos konferencijų salę.
Katedros mokyklos vardas ir tradicijos 1836 metais paveldėjimo keliu atiteko iš jos išsiskyrusiai Kneiphofo mokyklai (Kneiphöfsche Elementarschule).
Persikėlusi į Haberbergą (Haberberger Schulstraße, 12–13), ji oficialiai imta vadinti Antrąja miesto vidurine mokykla (II. Städtische Mittelschule).
Prie Kneiphofo miesto gimnazijos vakaruose šliejosi Vyskupo kiemas (Bischofshof) – apgriuvęs statinys, pastatytas 1542 metais. Jis turėjo būti Sembos vyskupo Polentzo būstas. Tačiau vyskupas jį užleido pastoriui Briesmannui. Panaikinus Sembos vyskupiją 1567 metais, šiame pastate imta rengti Sembos konsistorijos posėdžius. Konsistoriją perkėlus į pilį, kur ji tebėra iki šiol, pastatas Kneiphofe 1840–1844 metais buvo naudojamas kaip sporto salė, vėliau – kaip universiteto chemijos laboratorija. Paskui iki 1895 metų stovėjo tuščias. Pagaliau jį nupirko miestas ir jo vietoje ketina pastatyti sporto salę Kneiphofo miesto gimnazijai.
Šalia vyskupo namo yra pastatas, priklausantis vietos Prekybininkų sąjungai (Kaufmännischer Verein). Tai 1882–83 metais pastatytas Kneiphofo Artūro kiemas (Artushof), skirtas visuomeniniams renginiams.
Vakarinėje erdvios Didžiosios Katedros aikštės dalyje stovi masyvus Imperijos valstybinio banko (Kaiserliche Reichsbank) pastatas.
Karališkoji banko kontora buvo įkurta 1768 metais. Ji buvo name, vadinamame burmistro Negeleino namu (Hause des frühern Bürgemeisters Negelein). Šiame istoriniame pastate apsistodavo Petras I per savo vizitus į Karaliaučių), dabar tai Simono namas (Simonsches Haus) Kneiphofo Ilgojoje, 2. Dabartinis banko pastatas iš Schindelmeisserių (Schindelmeisser) šeimos valstybei perėjo 1845 metais ir buvo parengtas tiems tikslams, kuriems tarnauja dabar.
Pagrindiniai Imperijos valstybinio banko uždaviniai – reguliuoti pinigų apyvartą Vokietijoje, supaprastinti atsiskaitymus, užtikrinti palūkanų normas, saugoti vertybes lombarduose, užtikrinti indėlių saugumą, vykdyti imperijos iždo priežiūros funkcijas. Vadinasi, visa imperijos finansinė veikla pavaldi Valstybinio banko direkcijai. Banko prezidentą tvirtina imperatorius ir Bundesratas, kaip ir jo valdybos (direktorijos) narius.
Visoje Vokietijos teritorijoje veikia šio banko skyriai. Karaliaučiaus skyrius – vienas didžiausių.
Bendra visų Karaliaučiaus banko skyrių apyvarta (surinkimas) 1894 metais sudarė 13 194 214 000 markių, tuo tarpu Berlyne ji sudarė 33 647 542 000 markių, o Hamburge – 12 330 555 900 markių.
Vakarinėje dalyje į Didžiąją Katedros aikštę išeina dvi prekybinės gatvės – Mėsos prekystalių ir Duonos prekystalių, kurių pavadinimai liudija, kad anksčiau jose dirbo ir prekiavo daugybė kepėjų ir mėsininkų. Pasivaikščiosime Duonos prekystalių gatve ir kirsime Schönbergerio skersgatvį, pavadintą gerbiamos Kneiphofo šeimos garbei. Tačiau liaudyje ši gatvė dažniau vadinta „Schenkberger-Straße“ arba „Schemper-Gasse“. (Kas, ko gero, primena vokiškus žodžius „Schenke“ – smuklė, karčema, ir „Schemper“ – putojantis alus, nuo prancūziško „Champagne“, „šampanas“.) Tuo metu mes artėjame prie Kneiphofo rotušės.
Didelis kvartalas, kurio beveik visą tūrį užima Rotušė (Rathaus), pagrindiniu šiauriniu fasadu išeina į Duonos prekystalių gatvę, iš vakarų jį riboja Junkerhofo skersgatvis (Hofgasse). Pietinėje pusėje driekiasi Magistrų gatvė. Magistrų gatvės pavadinimas aiškinamas tuo, kad joje gyveno universiteto mokytojai, o lotyniškai „mokytojas“ – „magistras“. Skersgatvis vadinamas Junkerhofo, nes jame buvo Kneiphofo Junkerių kiemas (Junker Hof, žr. skyrių „Altstadtas“).
Pirmasis paminėjimas apie Kneiphofo Rotušę siekia 1374 metus. Jau 1387 metais pastatą teko perstatyti. Ta jo dalis, kuri atgręžta į Duonos prekystalių gatvę, pastatyta 1695 metais, kitos – vėliau. Senoviniai akmeniniai dvigubi laiptai su dviem lokiais skydininkais kraštuose veda į pagrindinio įėjimo portalą. Virš jo kyla lieknas bokštas, papuoštas jungtiniu Karaliaučiaus miesto herbu. Jei įeisime vidun, pirmiausia pateksime į aukštą patalpą su akmens plytelėmis ant grindų – rotušės holą (Rathaushalle). Dešinėje už jo sienos – magistrato posėdžių salė (Sitzungsaal des Magistrats). Siena, skirianti holą nuo salės, papuošta Prūsijos valdovų portretais. Čia taip pat kabo garsioji Rechlino drobė „Mūšis prie Leipcigo“ (Carl Gustav Rechlin, 1802–1875, „Schlacht bei Leipzig“, šis mūšis rusakalbei auditorijai geriau žinomas kaip Tautų mūšis, 1813 m. spalio 16–19 d.). Paveiksle pavaizduotas Karaliaučiaus landveras, vadovaujamas majoro Fricciuso (Friccius), 1813 metų spalio 19 d. šturmuojantis Leipcigo Grimos vartus (Grimmaisches Tor). XVIII a. pradžios lubų tapyba alegoriškai vaizduoja Frydricho I (Friedrich I, 1657–1713) karūnavimą Karaliaučiuje.
1724 metų birželio 13 d. trims miesto dalims susijungus į vieną Karaliaučių, rotušė Kneiphofe tapo bendra visam miestui.
Miestiečių įtakai miesto valdymo sistemai buvo padarytas galas, nes pareigas užėmė paskirti valdininkai. Laikai, kai į miesto valdžią galėjo patekti tik turtingi ir įtakingi piliečiai, liko praeityje. Dabar visiems reikalams rotušėje vadovavo biurokratija. Vietos policija buvo pakeista valstybine (karališkąja), pavaldžia Policijos prezidiumui. Prūsijos miestų nuostatai (Preußische Städteordnung), galiojantys nuo 1808 metų lapkričio 19 d. ir patobulinti 1831 ir 1853 metais, vėl pasikeitė: į miesto administraciją grįžo miestiečiai, tačiau jau gerokai pakitusiu pavidalu. Dabar jų valdymo vaidmuo pasidalijo į dvi šakas: renkamą miesto atstovų susirinkimą ir magistratą.
Dėl laisvos vietos stokos rotušėje Miesto švietimo valdyba įsikūrusi valdiškame pastate Katedros gatvėje, 6. Čia pat nuo 1893 metų veikia Statistikos taryba, kurios uždavinys – greitai ir kruopščiai apdoroti visus skaičius ir duomenis, reikalingus magistrato darbui.
Savivaldybei pavaldūs Miesto taupomųjų kasų (Städtische Sparkasse) skyriai, įsikūrę pietvakarinėje rotušės pastato dalyje. Ši nepaprastai svarbi įstaiga įkurta 1828 metais komercijos patarėjo Tammnau (Tammnau) siūlymu. 1894 metais Miesto taupomojoje kasoje trijų procentų indėlio sąlygomis buvo laikoma 33 618 382 markės. Indėlininkų tais pačiais metais gauta suma sudarė 831 849 markes. Taupomosios kasos filialas yra Pasaže Nr. 5.
Vakarinį rotušės kvartalo sparną užėmė Junkerių kiemas (Junkerhof). Jo pagrindinėje salėje vykdavo miesto deputatų posėdžiai. Ši salė buvo kapitališkai suremontuota 1704 metais. Jos lubos, kaip ir pagrindinėje rotušės salėje, buvo išraiškingai dekoruotos lipdiniais.
Vienas žinomiausių mūsų laikų dailininkų, profesorius daktaras Heydeckas (Johannes Heydeck, 1835–1910), ant lubų sukūrė freską, vaizduojančią tų meno rūšių ir pramogų, kurios buvo puoselėjamos šioje salėje, alegorijas. Dar ir šiandien salė, be tiesioginės paskirties, naudojama tiek privačių asmenų, tiek įvairių įmonių ir organizacijų renginiams. Pastato vestibiulis miesto patarėjo Walterio Simono (Walter Simon, 1857–1920) siūlymu buvo papuoštas tapytu Imanuelio Kanto (Immanuel Kant, 1724–1804) portretu.
Kneiphofo Junkerių kiemas daugeliu atžvilgių buvo panašus į Altstadto. Kiekviena profesinė bendruomenė čia taip pat turėjo savo „kampą“. Skyrėsi tik aludarių kampo pavadinimas – čia jis kažkodėl buvo Rožių (Rosenwinkel).
Kneiphofo Junkerių sodas (Kneiphöhscher Junkergarten), skirtas vasaros miestiečių pramogoms, įkurtas 1440-aisiais tarp Vidurių ir Žaliojo tiltų.
Vėliau Sodas buvo šalia senosios biržos (alte Börse) ir kartais naudojamas kaip vasaros prekyvietė. 1840 metais karalius Frydrichas Vilhelmas IV (Friedrich Wilhelm IV, 1795–1861), minėdamas priesaikos ceremoniją ir reikšdamas pagarbą miestui, surengė čia pokylį, per kurį visas Junkerių sodas buvo paverstas viena milžiniška palapine. Pastaruoju metu senasis šios teritorijos tarp tiltų pavadinimas – Junkerių sodas – buvo atkurtas.
Vidurių skersgatvis skiria Junkerių sodą nuo Kneiphofo bendruomenės sodo, kuris, sprendžiant iš išlikusio dokumento, buvo įkurtas kaip Vokiečių ordino maršalo Ulricho von Jungingeno dovana 1407 metais. (Atsižvelgiant į viduramžių Karaliaučiaus miestų užstatymo tankį, žodį „sodas“ šiuo atveju reikėtų suprasti kaip nedidelę apželdintą erdvę, šiek tiek primenančią nedidelį šiuolaikinį miesto skverą.)
Tarp Kneiphofo gatvių pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į Kneiphofo Ilgąją, kuri pirmą kartą minima labai senuose dokumentuose ir jau tada, sprendžiant iš jų, buvo pagrindinė prekybos arterija šioje miesto dalyje. Nutiesus geležinkelį iki Karaliaučiaus ir pastačius pagrindinę stotį (Hauptbahnhof) netoli Kneiphofo, Ilgosios, kuri praktiškai jungia miestą salą su stotimi, reikšmė neišmatuojamai išaugo. (Prisiminkime čia, kad Vorstadtas buvo pietinis Kneiphofo priemiestis, vadinasi, Vorstadto Ilgoji gatvė, Žaliuoju tiltu sujungta su Kneiphofo Ilgąja ir ėjusi iki stoties, buvo pastarosios tęsinys.) Gatvėje ėmė atsirasti turtingų prekybininkų namų su jų kontoromis. Šių pastatų stilius solidus ir malonus, be perdėtos prabangos. Dar ir dabar čia dėl jų išlieka santykinė ištikimybė senojo Karaliaučiaus charakteriui, nors didėjantis gatvės eismo intensyvumas kelia reikalavimų, atimančių iš vietos architektūros jos savitumą.
Žiūrint į namų Kneiphofo Ilgojoje eksterjerus, ypač nuotraukose iki 1864 metų, galima pastebėti, kad anksčiau beveik prieš visus juos būdavo masyvūs iki trijų metrų aukščio priestatai, vadinti volmais ir atlikę prieangio vaidmenį (Wolm, sinonimai: Podest, Beischlag, reiškiantys atitinkamai: prieangis, pjedestalas, priestatas). Nuo volmų į gatvę vedė laiptai su geležiniais turėklais, kurie buvo puošiami žalvariniais rutuliukais ir kitais dekoratyviniais elementais, žvilgėjusiais saulėje.
Vasarą volmus uždengdavo markizėmis (medžiaginiais stogeliais), ir visa šeima sėdėdavo pavėsyje, mėgaudamasi grynu oru.
Namų durys buvo papuoštos drožiniais, turėjo sunkius žalvarinius plaktukus, kuriuos dabar pakeitė skambučiai. Įėję pro duris, patenkame į erdvų paradinį prieškambarį aukštomis lubomis, apšviečiamą pro didelius langus. Grindys išklotos akmens plytelėmis. Čia pat stovi dvi trys spintos iš ąžuolo ar kriaušės medienos, prie lango – stalas ir kelios kėdės. Ši patalpa daugiausia naudojama šiltuoju metų laiku pietums ir vakarienėms. Iš prieškambario einame į erdvią pirklio kontorą. Ir čia dideli langai įleidžia daug šviesos. Prie kontoros šliejosi du nedideli pagalbiniai kambariai, skirti poilsiui ir laikyti visam, kas padėjo sėkmingai tvarkyti reikalus. Tamsūs drožinėti ąžuoliniai laiptai vedė į pirmąjį aukštą (pagal rusų tradiciją jis būtų vadinamas antruoju), kur buvo miegamieji, svečių priėmimo ir apgyvendinimo kambariai ir salė, kurios langai išėjo į gatvę. Masyvūs baldai, aptraukti sunkiu šilko damastu, didelės spintos stiklinėmis durelėmis ir su brangių porcelianinių indų rinkiniu užbaigia tipiško Ilgosios gatvės namo vaizdą. (Tarnų kambariai pagal to meto tradiciją buvo virš šeimininkų – antrajame (trečiajame) aukšte ar dar aukščiau.)
Dabar vis sunkiau rasti namų senoviniais, turtingai dekoruotais fasadais – jie daugiausia išnyko, o su jais dingo ir senųjų gatvių žavesys. Vienas iš retų išlikusių pavyzdžių – vyno prekybos firmos „Steffens und Wolter“ (Steffens und Wolter) namas Kneiphofo Ilgojoje, 27.
Volmai, suteikę namams tokią patrauklią išvaizdą, buvo paaukoti vis didėjančiam gatvės eismo intensyvumui – visi jie buvo nugriauti iki XIX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigos.
Iškart už buvusių Žaliųjų vartų, kuriais Kneiphofo Ilgoji gatvė baigėsi pietuose, iki naujosios biržos pastatymo Vorstadte stovėjo senoji birža. Nuo 1728 metų, uždarius Altstadto biržą (Altstädtischen Börse), ji buvo viso miesto pirklių susitikimų vieta. Senosios biržos pastatas buvo pastatytas ant polių olandišku pavyzdžiu 1624 metais. Jos šiaurinė dalis kybojo virš Prieglio, pagrindinis įėjimas buvo tiesiai nuo Žaliojo tilto. Iš pradžių tai buvo atvira aikštelė, ir tik 1729 metais iš Prieglio pusės ją apkalė lentomis. Visa konstrukcija liko medinė net tada, kai atsirado sienos ir lubos, kurias puošė olandų meistro Gregerio Singknechto (Greger Singknecht) paveikslai ir Karaliaučiaus profesoriaus Samuelio Fuchso (Samuel Fuchs) posakiai.
Ypač dideliems susirinkimams buvo naudojama Žaliojo tilto aikštelė: prie turėklų lankytojams statydavo suolus. Per tokius sambūrius vežimų ir raitelių eismas tiltu ir Priegliu po tiltu būdavo sustabdomas. Dėl apgriuvimo senąją biržą lankyti 1798 metais uždraudė policija.
1800 metais pagal vyriausiojo malūnų statybos inspektoriaus Dittricho (Obermühlenbauinspektor Dittrich) projektą prasidėjo naujojo biržos pastato statyba, ir jau 1801 metų rugsėjo 1 d. naujas pastatas stovėjo maždaug senosios biržos vietoje.
Tai buvo paprastas medinis statinys graikų šventyklos formos su pusapvaliu olandišku stogu, kurį vainikavo aštrus kraigas. Didelė elipsės formos salė užėmė beveik visą pastato plotą. Pastato kampai nuo salės buvo atskirti pusapvalėmis sienomis, ir juose buvo keturios nedidelės salės įvairioms kanceliarinėms ir kitiems reikmenims laikyti. Šis pastatas, kurio statyba kainavo 126 tūkst. markių, labai greitai nebetenkino pirklių. Be to, dėl 1864 metais paskelbtų planų platinti Ilgąją ir nugriauti Žaliuosius vartus biržos prie Kneiphofo kranto likimas taip pat buvo nulemtas. 1867 metais nuspręsta pradėti statyti naują didelę biržą Vorstadte. Ją pastačius 1875 metais, senasis pastatas buvo nugriautas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
