Į pietus nuo aukštumos, ant kurios yra Neuroßgartenas (Neu-Roßgarten), buvusiose Prieglaus salpos pievose įsikūręs vienas iš vakarinių Altstadto (Altstadt) priemiesčių, vadinamas Laak (Laak). Žodis Laak atėjo iš vokiečių kalbos žemutinės saksų tarmės ir reiškia užtvindytą vietą arba pelkėtą pievą. Su rajonais Neuroßgarteno plokščiakalnyje Laak, be jau minėto Žemutinio Rollbergo (Unter Rollberg), sujungtas Bažnyčios kalno gatve (Neu-Roßgärter Kirchenberg, dabar Jerevano gatvė), kuria galimas transporto eismas.
Ilgiausia Laako gatvė, vadinama taip pat kaip ir pats rajonas, rytuose šliejasi prie senųjų Altstadto Laako vartų (Schwanen Thor / Laken Thor, Laako vartai – antrasis Gulbių vartų pavadinimas – red.) ir Altstadto Ilgosios gatvės (Altstädtische Langgasse). Nuo jų ji driekiasi vakarų kryptimi iki Ausfallo vartų skersgatvio (Ausfallthorgasse). Jos rytinė dalis nuo Laako vartų iki Naujojo kanalo (Neuen Graben, dabar Krasnojarsko gatvė) vadinama Žemutiniu Laaku (Unter Laak). Vakarinė – nuo Naujojo kanalo iki Ausfallo vartų – Aukštutiniu Laaku (Ober Laak).
XVI amžiuje šių gatvių nebuvo nė kvapo. To meto dokumentuose minimas tik Altstadto miesto kiemas (Altstädtische Stadthof). XVII a. pradžioje dabartinėje Žemutinio Laako gatvėje stovėjo eilė menkų namelių, prisiglaudusių visai prie Neuroßgarteno aukštumos. Pietinė Laako dalis tada dar nebuvo apgyvendinta, nors kelias iš vakarų iki Naujojo kanalo jau buvo nutiestas.
(Palyginti neseniai, matyt, iki XIII a. vidurio, viena iš Prieglaus atšakų tekėjo per Laak. Paskui ji užako, ir teritorija virto pelkėta žemuma. Pamažu, atliekant daug darbo reikalaujančius drenažo darbus ir statant kanalus vandeniui nuvesti, šią miesto dalį pavyko paversti gyvenamuoju ir pramoniniu rajonu – red. past.)
Taigi, jei eisime Altstadto Ilgąja gatve į vakarus, palikę už nugaros Altstadto gimnaziją (Altstädtischen Gymnasium), dešinėje pamatysime Žemutinio Rollbergo gatvės angą, o kairėn suks Statybų kiemo skersgatvis (Bauhofsgasse), gavęs pavadinimą nuo Altstadto statybų kiemo, kurį dabar nuo jo visiškai atskiria miesto lombardo pastatas.
Laak žemėlapio rekonstrukcijoje, vaizduojančioje Karaliaučiaus miestus, slobodas ir rajonus iki jų sujungimo 1724-aisiais.
Žemutinio Laako gatvės ir Statybų kiemo skersgatvio kampe stovi pagal naujausius technikos reikalavimus įrengtas Miesto gaisrinės depo (Städtischen Feuerwehr) pastatas.
Vaizdas į Statybų kiemo skersgatvį ir Miesto gaisrinės depą iš Žemutinio Rollbergo gatvės.
(Čia aprašomas dabartinės Viktoro Hugo gatvės, kurioje yra sporto kompleksas „Junost“, rajonas. Šiame rajone iš Karaliaučiaus liko tik vandentiekio ir kanalizacijos siurblinė. Miesto kiemo ir gaisrinės depo pastatus ištiko tas pats liūdnas likimas kaip ir Laak bei kaimyninį Altstadtą, nušluotus nuo žemės paviršiaus – red. past.)
Gaisrus seniau gesindavo daugiausia patys vietos gyventojai. Tačiau kadangi nei jie, nei gaisrininkai neturėjo tikros kovos su ugnimi patirties, suvaldyti ugnies stichiją pavykdavo labai retai. Gaisrai buvo Karaliaučiaus prakeiksmas, ypač dažnai degdavo uosto sandėliai. Iki 1773 metų mieste nebuvo bendros priešgaisrinės tarnybos. Net moksleiviai buvo mokomi gesinti gaisrus. Visi miesto gyventojai buvo suskirstyti į 33 gaisrininkų komandas. Tie, kurie nenorėjo į jas stoti, galėjo išsipirkti.
Katastrofiškas 1811 metų gaisras paskatino magistratą paraginti pirklių luomo jaunimą įkurti Kilnojamojo turto gelbėjimo draugiją (Mobiliar-Rettungsverein). Dar esmingesnė gaisrų gesinimo reforma įvyko 1859 metais, kai buvo įkurta miesto Profesionali gaisrinė apsauga (Berufs-Feuerwehr). Ši organizacija buvo sukurta pagal analogišką Berlyno pavyzdį. Jai vadovavo direktorius, jam buvo pavaldūs du brandmeisteriai. Komandą sudarė 13 karininkų ir 72 eiliniai. 60 iš jų buvo kvalifikuoti gaisrininkai.
Šiuo metu gaisrinė apsauga Karaliaučiuje padalyta į tris dalis: Altstadto, Löbenichto ir Kneiphofo (Altstadt, Löbenicht, Kneiphof). Kiekvienoje išimtinai gaisrinės apsaugos reikmėms turi būti laikomi nuolat pasirengę išvykti arkliai. Be šių trijų pagrindinių gaisrinių dalių, yra gaisrinės postas geležinkelio prekių stotyje uoste (Kaibahnhof). Jam išlaikyti Karališkasis Rytų geležinkelis (Königl. Ostbahn) kasmet skiria šešis tūkstančius markių. Panašus postas yra ir pilies bokšte, jį išlaiko vyriausybė.
Kad būtų užtikrinta priešgaisrinė sauga spektaklių dienomis, Miesto teatre budi ugniagesių komandos.
Už tam tikrą mokestį gaisrininkų paslaugomis gali pasinaudoti ir privatūs asmenys. Gaisrinių dalių sargybinės su visais miesto rajonais sujungtos telegrafu, telefonu ir automatine gaisro signalizacija numeriu 72.
Be savo pagrindinės užduoties, gaisrinė apsauga turėjo atlikti kai kuriuos darbus, kuriems taip pat reikėjo kvalifikuotų specialistų. Daugiausia jie buvo susiję su šulinių, vamzdynų ir kitų panašių infrastruktūros objektų statyba. 1895–96 metais gaisrinei apsaugai išlaikyti savivaldybė skyrė 109 870 markių.
Altstadto miesto kiemas (Altstädtische Stadthof) Arklidžių skersgatvyje (Stallengasse) tarnauja švarai ir tvarkai palaikyti. Kiemas tam turi viską, ko reikia: arklius, vežimus ir kitą inventorių. Ši tarnyba šalina gatvių šiukšles, įvairiausias atliekas, sniegą ir ledą. Kai nebuvo kanalizacijos, jos atsakomybės sričiai priklausė ir nešvarumų surinkimas bei išvežimas.
(Pirmiau buvo minėta, kad miesto kiemas buvo sporto komplekso „Junost“ rajone. Arklidžių skersgatvis vėliau buvo pervadintas garsaus poeto garbei ir tapo Simono Dacho gatve (Simon Dach Straße). Jei ji būtų išlikusi, šiaurinėje dalyje jungtų Krasnojarsko ir Viktoro Hugo gatves – red. past.)
Paėję toliau į vakarus ir atsidūrę Aukštutinio Laako gatvėje, dešinėje pamatysime valstybinę liaudies mokyklą berniukams ir mergaitėms (Volksschulegebäude für Knaben und Mädchen). Visai netoli jos stovi 1887 metais pastatytas Anatomikumo pastatas. (Mokykla stovėjo dabartinio dvylikaaukščio Nr. 19 vietoje, šalia mokyklos-licėjaus Nr. 23 Maskvos prospekte. Anatomikumo pastatas buvo vakariau ir neišliko – red. past.)
Miesto gaisrinės depas, dešinėje – uosto gaisrinės stebėjimo bokštas.
Aukštutinio Laako gatvės gale yra akcinei bendrovei priklausanti Liejyklų sąjungos gamykla (Uniongießerei).
Liejykla Aukštutinio Laako gatvėje.
Įmonę 1828 metais įkūrė anglas Charlesas Hughesas (Charles Huges) ir pirkliai Dultzas (Carl August Dultz, 1794-1868), Laubmeyeris (Ernst Friedrich Wilhelm Laubmeyer) ir Schnellis (Gustav Schnell). Ši gamykla nepaprastai svarbi tiek Karaliaučiui, tiek visai Rytų Prūsijai. 1894 metais gamykloje dirbo 643 darbininkai, taip pat 44 tarnautojai, meistrai ir inžinieriai, ir šis skaičius, žinoma, svyravo. Apyvarta siekė 2 260 000 markių. Liejykla pagamino 29 500 centnerių ketaus liejinių ir 980 centnerių metalo liejinių. Užsakovams buvo pristatyti 38 garvežiai. (Ši gamyba XIX a. pradžioje buvo perkelta į Schichau rajoną. Paskui ji buvo pertvarkyta į laivų statyklą. Šiuo metu ji vadinasi „Jantar“ ir sėkmingai tebedirba – red. past.)
Laako gatvės pietų kryptimi, kurios nuves mus iki Prieglaus: Senojo kanalo, Licento, Naujojo kanalo (Alter Graben, Licent-Grabenstraße, Neuer Graben – atitinkamai dabartinės Jurijaus Savenkos, Mariupolio, Krasnojarsko gatvės). XVII a. pradžioje šių gatvių dar nebuvo (jų vietoje buvo grioviai! – red.), tačiau buvo joms statmeni Arklidžių, Paukščių, Virvių, Girdyklos skersgatviai (atitinkamai Stallgasse, Vogelgasse, Reifschlägergasse, Tränkgasse), užstatyti sandėliais ir besidriekiantys nuo Hundegatto į vakarus, į rajono gilumą. Ant daugumos šių skersgatvių sandėlių išliko senoviniai sandėlių ženklai (Speicher- / Handelsmarken)
(Skersgatviai buvo dabartinio sporto komplekso „Junost“ rajone ir neišliko. Laako priemiesčio teritorija, pagal dabartinę orientaciją, užėmė iš rytų į vakarus ištęstą siaurą juostą, užimančią pusę erdvės tarp Maskvos prospekto šiaurėje ir upės pietuose, nuo Viktoro Hugo gatvės rytuose iki Generolo Galickio gatvės vakaruose – red. past.)
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen / bildarchiv-ostpreussen.de.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
