Kaip žinoma, viduramžiais upės buvo pagrindiniai susisiekimo keliai – šiltuoju metų laiku vandens, o žiemą rogių keliai. Be to, didelius statybinio miško kiekius plukdyti upe buvo apskritai vienintelis ekonomiškai naudingas maršrutas. Vasarą upė taip pat yra patikima teritorijos gynyba nuo priešo kariuomenės, juk ginti upės krantą kur kas lengviau nei kautis atvirame lauke. Tačiau tiesiant susisiekimo kelius skersai upės tėkmės, upė tampa rimta kliūtimi ir reikalauja tiltų ar keltų perkėlų. Ši trumpa istorinė geografinė ekskursija buvo būtina, kad suprastume Lomsės salos vaidmenį Karaliaučiaus likime ir priežastis, kodėl ji vystėsi būtent taip, o ne kitaip.
Pavadinimas Lomsė, kaip ir dauguma toponimų Karaliaučiaus apylinkėse, kilo iš prūsų kalbos. Šiuo žodžiu prūsai vadino pelkėtą vietovę prie upės, o tai visiškai atitiko tikrovę. Lomsė buvo žemiausiai jūros lygio atžvilgiu esanti ir dažniausiai užliejama teritorija iš visų, kada nors priklausiusių Karaliaučiui. Gruntinio vandens lygis čia kilo iš vakarų į rytus, rytinėje dalyje virsdamas tikra pelke.
Šiaurės vakarinė Lomsės salos dalis Beringo plane (1613).
Lomsės sala minima 1286 m., suteikiant miesto teises Altstadtui. Ši teritorija (tarp kitų) buvo užrašyta miestui ūkinei veiklai vykdyti. Lomsė, kaip ir Laakas, turėjo miesto dalies (Stadtteil), o ne laisvosios gyvenvietės (Freiheit) statusą.
Lomsė rekonstruotame žemėlapyje Karaliaučiaus miestų, laisvųjų gyvenviečių ir rajonų iki jų sujungimo 1724 m.
Žemė saloje buvo perduota Altstadtui su sąlyga, kad ji bus naudojama tik miškui sandėliuoti. Kadangi aprašydami senuosius laikus vis tiek vienaip ar kitaip grįžtame į šiandieną ir į viską žvelgiame iš savo laiko pozicijų, tokie rajonai dabar vadinami „pramoninėmis zonomis“. Tai lyg ir miestas, bet neskirtas žmonėms gyventi. O jei kas pramoninėje zonoje ir gyvena, tai prieštaraudamas taisyklėms. Žinoma, altstadtiečiai galėjo išplėsti ūkinės veiklos rūšių Lomsėje skaičių, tačiau greitai suprato, kad tokie dalykai kaip žemdirbystė ir gyvulių ganymas saloje neturi perspektyvų, kitaip nei jos krantų naudojimas medienai sandėliuoti ir pjauti. Ši vieta Lomsėje gavo „Malkų pievos“ (Holzwiesen) vardą, nuo jos vėliau prasidėjo ir to paties pavadinimo gatvė Holzwiesenstraße. Tačiau tikrai vystytis kaip sandėlių rajonas Lomsė pradėjo tik nuo 1404 m., kai buvo pastatytas Malkų tiltas (Holz-Brücke). Šiuo tiltu Altstadto gyventojai pagaliau galėjo laisvai patekti į salą, nesinaudodami valtimis ir baržomis. Aikštė prie nulipimo nuo tilto buvo naudojama prekybai galvijais ir pavadinta „Jaučių turgumi“ (Ochsenmarkt). Vėliau šioje vietoje pastatė Altstadto skerdyklą, kuri čia veikė iki XIX a. pabaigos. Tuo metu miestiečiai stengėsi iškelti tokius antisanitarinius objektus kaip galvijų turgūs ir skerdyklos už miesto ribų.
Nuo „Jaučių turgaus“ palei krantą, atsuktą į Knypavą ir Vorstadtą, pamažu ėmė formuotis gatvė. Kad pastatų joje neapsemtų patvankų vandenys, gatvė buvo tiesiama ant supilto pylimo.
Pylimas nuolat augo priešingo (pietinio) salos kranto link, todėl kilo viliojanti idėja pratęsti pylimą iki Lomsės galo, ten pastatyti tiltą per Senąjį Prieglių ir taip gauti kelią į Notangą ir Lenkiją aplenkiant Knypavą. Mat leidimą statyti tiltą pietinėje salos dalyje Altstadtas gavo dar 1377 m. iš didžiojo magistro Winricho von Kniprode / Kniprode (1310–82), tačiau statybų pradžia dėl įvairių priežasčių vis buvo atidėliojama. Suprantama, Knypavos gyventojai šį sumanymą perprato ir, susirūpinę tokiomis perspektyvomis, ėmė kreiptis į ordino valdžią. Į tai 1434 m. didysis magistras Paulius von Rusdorfas / Rusdorf (1385–1441) surengė derybas su Altstadtu, po kurių patikino Knypavos magistratą, kad palei krantą bus statomi tik klojimai ir tvartai, be to, sutartu atstumu nuo vandens. Lomsėje Altstadtas neturės jokių uosto įrenginių, mugių, gyvenamųjų kvartalų.
Lomsės sala Karaliaučiaus žemėlapyje (1885).
Pylimas, pavadintas „Gluosnių“ (Weidendamm), toliau slinko į pietus, tačiau tiltas per Senąjį Prieglių buvo pastatytas tik 1520 m., paskutiniais Vokiečių ordino valstybės gyvavimo metais.
Lomsė prieškariniame 1944 m. žemėlapyje.
Jei būtume visai tikslūs, žinoma, kad 1520-aisiais tiltas, pavadintas Naujuoju (Neue Brücke), jau buvo. Kartais jo pastatymo data nurodomi 1500-ieji ar apie tai. Atsiradus Naujajam tiltui, Altstadtas pagaliau gavo sausumos kelią į Prūsijos pietus aplenkiant Knypavą. Tačiau pastaroji neliko skolinga ir 1542 m. „prastūmė“ leidimą statyti savo tiltą iš Knypavos salos į Lomsės salą. Neue Brücke nebuvo pakeliamas. Kad pro jį galėtų praplaukti valtys ir baržos, jį teko padaryti aukštesnį už kitus Karaliaučiaus tiltus. Todėl ilgainiui jis buvo pervadintas Aukštuoju tiltu (Hohe-Brücke).
Čia reikia pažymėti, kad Lomsė vis dėlto buvo įsisavinama kur kas lėčiau nei kitos miesto žemės ir laisvosios gyvenvietės, o priežastis buvo vis tos pačios pelkės ir potvyniai. Kita vertus, pirmajame žinomame Karaliaučiaus plane (Brauno planas, 1581) matome, kad į Knypavą atsuktas Lomsės krantas jau sutvirtintas pylimu, kurio rytinėje pusėje stovi namai.
Galbūt altstadtiečiams įsisavinti pelkėtas vietas padėjo olandai, kurie ėmė kurtis Karaliaučiuje valdant kunigaikščiui Albrechtui ir turėjo žemių sausinimo patirties savo tėvynėje. Kaip ten bebūtų, melioracijos darbai saloje buvo vykdomi aktyviai.
Kitame miesto plane (Beringo planas, 1613) matyti, kad namais užstatytų skersinių gatvių skaičius pasiekė mažiausiai tris, dar dvi gatvės eina palei Naujojo Priegliaus krantinę. Tačiau šios dvi gatvės nėra užstatytos namais, jose tvarkingomis rietuvėmis sukrautas miškas. Prie Naujojo tilto 1559 m. buvo pastatyta karčema, taip pat pavadinta Naująja (Neuer Krug), kurios savininkas privalėjo eiti tilto prižiūrėtojo pareigas. Ilgą laiką ši karčema su masyvia, gynybinį įrenginį primenančia tvora buvo vienintelis statinys pietinėje Weidendammo dalyje.
Kai 1626 m. aplink Karaliaučiaus miestus ir jų laisvąsias gyvenvietes pradėtas statyti bastionų žiedas, jo projektuotojas, matematikos profesorius Johannesas Strausas / Straus (1590–1630), susidūrė su problema, kaip šį žiedą pratęsti Lomsės saloje. Fortifikacijos kanonai reikalavo, kad tvirtovė savo forma kuo labiau artėtų prie apskritimo. Tačiau Lomsėje šio apskritimo tąsa būtų ėjusi gerokai pelkėta vietove, be to, pati sala rytinėje dalyje buvo laikoma nepraeinama kariuomenei su apgulos artilerija. Todėl bastioninis frontas čia buvo nutiestas apgyvendintų teritorijų riba. Dėl to fortifikacinės linijos kontūras įgijo įgaubtą kampą, o tai pagal XVII a. galiojusią teoriją reiškė silpną gynybos vietą. Čia, fronto centre, buvo panaudotas vadinamasis ragų įtvirtinimas (hornverkas) – olandų į tvirtovių statybos praktiką įdiegtas fortifikacinis elementas, skirtas pašalinti bastioninei sistemai būdingus trūkumus.
Kurfürstendammo gatvė.
Hornverko naudojimas Rytų Europai buvo veikiau egzotika, bent jau Karaliaučiaus gynybos sistemoje jis daugiau niekur ir niekada nebuvo sutinkamas. Be minėto hornverko, įtvirtinimus Lomsėje sudarė du pusbastioniai (prie abiejų Priegliaus atšakų) ir vienas bastionas.
Hinterlomse gatvė.
Kiti 200 metų Lomsei praėjo be jokių esminių pokyčių ir reikšmingų įvykių. Rajonas beveik nebuvo užstatomas, miesto kvartalai daug kur net nesiekė pylimų įtvirtinimų. Užtat gerokai išsiplėtė miško sandėliai – Malkų pieva dabar driekėsi palei upę iki pat miesto ribų. Palyginti su kitais miesto rajonais, laikas čia, regis, buvo sustojęs. Tačiau tai nereiškia, kad per tuos 200 metų čia apskritai nevyko nieko įdomaus. Tam tikri Lomsės istorijos epizodai verti paminėjimo.
XVII a. didžiausia Lomsės įžymybe buvo Simono Dacho / Dach (1605–59), prūsų poeto, Albertinos profesoriaus ir rektoriaus, poetų būrelis. Dabar jį paprastai prisimena dėl garsios dainos „Ännchen von Tharau“, kurios žodžius jis parašė. Tačiau amžininkai galėtų papasakoti apie jį kur kas daugiau. Jie pabrėždavo ne tik jo poetinį talentą, vadindami Dachą „prūsų poezijos tėvu“, bet ir išskirtines dvasines savybes, norą padėti gabiems studentams, remti ir palaikyti draugus poetus, teisingai spręsti universitete kilusius klausimus.
Dachą mylėjo ir gerbė kolegos, jo eilėraščius mėgo paprasti karaliaučiškiai, visokeriopai jį rėmė Hohenzollernų dinastijos atstovai, o kurfiurstas Jurgis Vilhelmas vadino jį savo rūmų poetu.
Simonas Dachas vienas pirmųjų ėmė rašyti „aukštąją poeziją“ vokiečių, o ne lotynų kalba. Manoma, kad būtent Dachas subūrė aplink save Karaliaučiaus poetus ir muzikus: Heinrichą Albertą / Albert (1604–51), Johanną Stobaeusą / Stobaeus (1580–1646), Robertą Roberthiną / Roberthin (1600–48), Christophą Kaldenbachą / Kaldenbach (1613–98), Johanną Titzą / Titz (1619–89) ir kitus, nors kartais tokio susivienijimo iniciatoriumi vadinamas Roberthinas. Kitaip nei anksčiau gyvavę poetų ir muzikų cechai, Dacho būrelis neturėjo nei įstatų, nei privilegijų, o buvo vien kūrybinis susivienijimas, pagrįstas asmenine jo narių draugyste. Draugai rinkdavosi Heinricho Alberto sode prie Weidendammo, vasaros pavėsinėje tarp moliūgų ir cukinijų. Ant moliūgų jie dažnai rašydavo juokingus ketureilius, todėl pats Dacho būrelis gavo „Moliūgų trobelės“ (Kürbislaube arba Kürbishütte) vardą. „Moliūgų trobelėje“ lankydavosi ne tik kūrybinių profesijų atstovai, bet ir meno mėgėjai, tarp kurių buvo įtakingų valdininkų. O pats Heinrichas Albertas išgarsėjo savo muzika tai pačiai dainai „Ännchen von Tharau“.
Hochmeisterstraße gatvė.
Amžininkus žavėjo jo grojimas vargonais katedroje, kurios etatiniu vargonininku jis buvo. „Moliūgų trobelė“ gyvavo iki 1641 m., kai teritorija, kurioje buvo Heinricho Alberto sodas, pateko į pylimų įtvirtinimų statybos zoną.
Irklavimo klubo „Prussia“ valčių elingas adresu Weidendamm 18–20.
Priegliaus miestų, jų laisvųjų gyvenviečių ir rajonų sujungimas į vieną Karaliaučių, įvykęs 1724-06-13, galutinai panaikino visus dirbtinius Lomsės raidos apribojimus. Liko tik objektyvūs gamtiniai veiksniai, dėl kurių karaliaučiškiai ir toliau laikė Lomsės salą sandėlių ir žemės ūkio priedėliu. 1742 m., padedant karaliui Frydrichui II, Lomsėje buvo įveistos šilkmedžių plantacijos. 1750 m. gauti pirmieji 20 svarų žaliavinio šilko. Tačiau apskritai eksperimentą plėtoti šilko gamybą Karaliaučiuje galima laikyti nesėkmingu – per atšiaurią 1771–72 m. žiemą medžiai iššalo. Užtat ši Prūsijos karaliaus iniciatyva vėliau davė pavadinimą gatvei, kuri taip ir buvo pavadinta – Plantage.
XVIII a. pabaigoje Lomsėje prie Medaus tilto buvo įrengtas anatomijos teatras. Iki to laiko šios įstaigos iš reginių ir pramogų vietų virto grynai mokslinėmis įstaigomis, kuriose studentai pažino žmogaus kūno sandaros paslaptis ir chirurgijos būdus. Tačiau tai nebuvo vienintelė Lomsės įstaiga, susijusi su vietos universitetu.
Kadaise, pirmojoje XVIII a. pusėje, Hinterlomse gatvėje gyveno logikos ir metafizikos profesorius, teologijos daktaras Johannas Davidas Kypke / Kypke (1692–1758), kuris, be daugelio kitų nuopelnų, buvo Immanuelio Kanto mokytojas.
Profesorius Kypke turėjo sūnėną Georgą Davidą Kypke (1724–79), kuris buvo Kanto draugas dar nuo bendrų mokslų „Collegium Fridericianum“ laikų. Jis, kaip ir Kantas, taip pat baigė Karaliaučiaus universitetą, o po kurio laiko grįžo į jį kaip Rytų kalbų profesorius. 1778 m. Kypke įsteigė bendrabutį neturtingų šeimų studentams, kuris jo garbei buvo pavadintas „Kypkenaum“ / „Kypkenaum“. Jis buvo Hinterlomse gatvėje. Po metų Georgas Kypke mirė ir testamentu paliko 10 000 talerių, iš kurių „Kypkenaum“ turėjo būti išlaikoma 13 studentų.
Tik artėjantis XIX amžius, geležies ir garo, gamyklų ir geležinkelių amžius, Lomsės įvaizdžiui suteikė industrializacijos bruožų. XIX a. pradžioje karčemos prie Aukštojo tilto vietoje emigrantai iš Anglijos atidarė odų dirbtuvę, kuri taip ir vadinosi – „Angliškasis odų fabrikas“ / Englische Leder Fabrique. Kiek vėliau jos vietoje pradėjo veikti cukraus fabrikas. Šis fabrikas savo ruožtu užsidarė iki 1860 m., o šalia Aukštojo tilto ėmė veikti lentpjūvė.
Naujoji sinagoga Lindenstraße gatvėje.
1843–45 m. prie Weidendammo buvo pastatyta Leopoldo Steinfurto / Steinfurt (1804–64) liejykla ir mašinų gamykla. Iki XIX a. pabaigos ši gamykla buvo didžiausia salos pramonės įmonė.
Priegliaus ir Lomsės vaizdas iš paukščio skrydžio (XX a. 4-asis dešimtmetis). Sinagogos jau nebėra...
1871 m., jau po įkūrėjo mirties, įmonė įsigijo antrą sklypą gamybai plėsti. Tačiau vėliau ir ši teritorija tapo per ankšta. 1903 m. prasidėjo gamyklos cechų perkėlimas į Ratshofą, baigtas iki 1906 m.
1843 m. pradėti Karaliaučiaus Antrojo pylimų žiedo statybos darbai. Ir vėl frontas Lomsėje tapo fortifikacijos komisijos kliūtimi. Šį kartą nuspręsta taisyklingo tvirtovės žiedo nelaužyti ir jo dalį statyti neapgyvendintoje salos dalyje. Iš pradžių generolo leitenanto Ernsto Ludwigo von Asterio / Aster (1778–1855) projektu Lomsėje numatyta pastatyti keturis ravelinus. Tačiau iki pagrindinių darbų pabaigos 1862 m. Lomsėje nieko nebuvo pastatyta. Prie šio tvirtovės ruožo grįžta tik 1889 m., kai pačia bastioninio žiedo fortifikacine verte jau buvo smarkiai suabejota. Lomsėje apsiribota paprastu žemių pylimu su priešais jį iškastu grioviu. Maždaug pylimo centre buvo įrengtas taip pat žemių Pievų liunetas / Wiesen-Lünette, o pats frontas Lomsėje taip pat gavo Pievų fronto / Wiesen-Front vardą.
1894-uosius galima laikyti masinės gyvenamųjų namų statybos Lomsės saloje pradžios metais. Pamažu buvo griaunami klojimai ir sandėliai, o jų vietoje kilo gyvenamieji namai.
Tačiau užstatymas nesiveržė į salos gilumą, o nauji namai vis taip pat grupavosi Lindenstraße, Weidendammo ir keliose kitose netoliese esančiose gatvelėse. Jie buvo statomi (prieškario Karaliaučiaus mastais) be ypatingų architektūrinių puošmenų, ką kartais kritikuodavo miesto gyventojai ir svečiai. Buvęs „Jaučių turgus“ buvo apsodintas liepomis, o susidariusi aikštelė naudota kaip paprastas turgus, gavęs Lindenmarkt vardą. Jis buvo įsikūręs visai šalia Naujosios sinagogos.
XIX a. pabaigoje Lomsėje atsirado tramvajaus bėgiai. Tramvajų eismas Lindenstraße ir Weidendammu prasidėjo 1898-03-06. Buvo ir tramvajaus linijos posūkis į Knypavos salą per Medaus tiltą. Tačiau kai 1905 m. buvo pastatytas Imperatoriaus tiltas (Kaiser-Brücke), tramvajaus linijos per Medaus ir Aukštąjį tiltus paliktos kaip techninės. Dabar 1 ir 11 maršrutai ėjo iš Vorstadto per Imperatoriaus tiltą, toliau per Lomsę ir pro Malkų tiltą sukdavo Löbenichto link.
Kryžiaus bažnyčia.
1894 m. Lomsė buvo pasirinkta Naujosios sinagogos statybos vieta. Senoji Synagogenstraße / Synagogen Straße gatvėje Vorstadte jau nebetalpino visų norinčiųjų. Sinagogos statyba baigta 1896 m. Ji priklausė liberaliajai žydų bendruomenei.
Malkų tiltas XXI amžiuje (2024).
Judaizmo liberalizmo šalininkai (kitaip nei ortodoksai) manė, kad žydai turi aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir prisitaikyti prie gyvenamosios aplinkos, o ne aklai sekti senovės kanonais. Naujoji liberalioji sinagoga iškilo vietoje sandėlio (Speicher), nugriauto būtent šiam tikslui. Pastatas išėjo neordinarus ir lengvai atpažįstamas. Šalia Naujosios sinagogos 1904 m. buvo pastatyta žydų vaikų prieglauda (architektas Fritzas Behrendtas / Behrendt, 1877–1967). Jos pastatas išliko iki mūsų dienų.
Reikia paminėti ir Lomsės sportinį gyvenimą. Dar karališkosios Prūsijos laikais sąsiaurį tarp Lomsės ir Knypavos čiuožimo mėgėjai naudojo kaip čiuožyklą. Buvo galima čiuožti ir Pilies tvenkinyje (Schlossteich), tačiau ten ledas buvo mokamas. Prie Weidendammo buvo žinomiausio Karaliaučiaus irklavimo klubo „Prussia“ būstinė. O Altstädtische Holzwiesenstraße gale, ant Naujojo Priegliaus kranto, buvo irklavimo bazė ir sportinių valčių elingai.
Prieš karą buvo planų tuščioje Lomsės dalyje (maždaug dabartinio stadiono vietoje) pastatyti atvirų sporto įrenginių kompleksą, tačiau šie planai taip ir liko neįgyvendinti.
1930–33 m. Lomsėje buvo pastatyta pirmoji krikščionių šventovė – Kryžiaus bažnyčia / Kreuzkirche. Berlyno architekto Arthuro Kicktono / Kickton (1861–1944) suprojektuotas pastatas gerokai nutolo nuo kanoninio liuteronų bažnyčios įvaizdžio ir išsiskyrė iš kitų Karaliaučiaus bažnyčių. Beje, pats architektas Kicktonas garsėjo tuo, kad dalyvavo atstatant Pirmojo pasaulinio karo metu sugriautas Rytų Prūsijos bažnyčias, ir buvo laikomas dideliu Vokietijos kulto pastatų žinovu.
Po to Lomsės gyvenime buvo dvi baisios naktys. Pirmoji – 1938 m. lapkričio 9–10-osios naktis. Tą naktį, pavadintą „Krištoline“, per Vokietiją nusirito suplanuota žydų pogromų banga. Karaliaučiuje nacių smogikai, be kita ko, sudegino Naująją sinagogą Lomsės saloje. Antroji naktis (1944-08-29–30) buvo tiesioginė pirmosios pasekmė. Savo pavadinimo ji negavo, tačiau žinoma kaip antrasis Didžiosios Britanijos Karališkųjų oro pajėgų Karaliaučiaus bombardavimas. Lomsės užstatymas pateko į jo zoną. Dauguma salos statinių išdegė, tačiau bendroje apgadintų ir sunaikintų Karaliaučiaus pastatų masėje jie sudarė tik nedidelę dalį. O po septynių mėnesių, per miesto užėmimo operaciją (1945 m. balandžio 6–9 d.), per Lomsę praėjo 3-iojo Baltarusijos fronto šturmo grupės.
Stadiono „Rostech Arena“ statyba (2016).
Pasibaigus kovoms, Lomsė atiteko 4-osios komendantūros (4-asis Karaliaučiaus rajonas) valdymui. Perdavus valdymą civilinei valdžiai, 1947 m. liepos 25 d. Lomsė buvo įtraukta į Kaliningrado Maskvos rajoną. Salai suteiktas naujas vardas – Oktiabrskio (Spalio).
Sinagogos statyba (2018).
Tačiau šis pavadinimas ne tik neprigijo tarp žmonių, kurie salą vadino tiesiog „Sala“, bet ir pasirodė ne iki galo teisiškai įteisintas. Ilgą laiką tai buvo viena, kaip dabar sakoma, depresyviausių miesto vietų. Dykviečių gyvenamajam fondui atkurti ir statyti pokario Kaliningrade buvo apstu, todėl statyti ir remontuoti ką nors „Saloje“ iškart po karo nebuvo reikalo. Oktiabrskajos gatve paleistas tramvajų eismas. Išlipę stotelėje „Levaja naberežnaja“ (Kairioji krantinė) už Knypavos salos (tuomet jau pervadintos Centrine sala), kaliningradiečiai patekdavo į tvora aptvertą teritoriją, kurioje veikė „Pramoninių prekių turgus asmeniniams daiktams ir buities reikmenims parduoti“, liaudyje vadinamas „baracholka“ (blusų turgumi). Jis buvo atidarytas 1968-03-24 kaip „priverstinė priemonė“. Čia žmonės pardavinėjo ir pirko drabužius ir avalynę, galanterijos prekes, indus ir kitus buities reikmenis.
Vieni atsikratydavo dar tinkamų senų daiktų, kiti „stumdavo“ netikusius pagal dydį, tačiau nemažą dalį prekeivių sudarė vadinamieji farcovščikai – spekuliantai, perpardavinėjantys iš jūreivių supirktas importines prekes. Patys jūreiviai ir jų šeimų nariai taip pat būdavo „baracholkoje“ kaip pardavėjai.
Jei jums reikėdavo nusipirkti firminių džinsų, itališkų batų, importinės ar rygietiškos kosmetikos, užsienio atlikėjų įrašų plokštelių, gero madingo palto ar kailinės kepurės – geriausias (o kartais ir vienintelis) pasirinkimas buvo čia. Tiesa, ir kainos kando. Arčiau 8-ojo dešimtmečio pabaigos čia ėmė rodytis ir amerikietiškos cigaretės, japoniški elektroniniai laikrodžiai ir importinė radijo aparatūra.
Be blusų turgaus, saloje buvo nedidelė pramoninė zona su sandėliais prie sugriauto Kaizerio tilto. Oktiabrskajos gatvės pradžioje vienišas stovėjo žydų vaikų prieglaudos pastatas. Tolumoje matėsi iš dalies apgadintas Kryžiaus bažnyčios pastatas, kurį sovietiniuose vadovuose kažkodėl vadino „lenkų bažnyčia“. „Bažnyčioje“ veikė žvejybos tinklų gamybos ir remonto fabrikas, bet retas kaliningradietis apie tai net nutuokė. Likusią salos dalį užėmė dykvietė (prieškario užstatymo vietoje) ir sodų sklypai (kiek rytiau). Atrodė, kad istorija padarė fantastišką kilpą laike – buvusią Lomsę vėl ėmė įsisavinti žemdirbiai sodininkai, sandėlių darbuotojai ir prekeiviai.
Oktiabrskio sala.
Tik XX a. 8–9-ojo dešimtmečių sandūroje į salą atkreipė dėmesį architektai. Tuo metu Kaliningrade pradėjo veikti stambiaplokštės namų statybos gaminių cechas, todėl Oktiabrskio sala buvo užstatoma išimtinai plokštiniais namais.
Naujoji sinagoga Oktiabrskajos gatvėje (buv. Lindenstraße).
Pirmieji iš jų atsirado 1982–83 m. (Generolo Karbyševo krantinė 4 ir 6), ir tuomet tai buvo bene aukščiausi Kaliningrado namai – dešimties aukštų. Pačių kaliningradiečių nuomonės apie juos išsiskyrė į diametraliai priešingas. Vieni manė, kad gyventi tokiuose namuose patogu ir prestižiška, kiti kritikavo ir pačius namus, ir vietą, kurioje jie pastatyti. Kita vertus, aprūpinimo būstu problema tuomet buvo tokia aštri, kad į namus su džiaugsmu kėlėsi tiek plokštinių namų šalininkai, tiek jų priešininkai. Iki 9-ojo dešimtmečio pabaigos buvo pastatyta trys dešimtys namų nuo penkių iki dešimties aukštų ir kelios parduotuvės. O štai mokyklų ir darželių gyventojams nenumatyta. Iš miesto žemėlapių dingo Molotobojnajos, Kuznečnajos, Mogiliovskajos ir Gomelevskajos gatvės, kurios ir anksčiau buvo tik pravažiavimai per dykvietę. Užtat atsirado naujos gatvės: Solnečnyj bulvaras (1986), Veteranų krantinė (1986) ir Generolo Pavlovo gatvė (1987). Visos šios trys gatvės neturėjo jokio ryšio su prieškario laikais, nes buvo projektuojamos ir tiesiamos neatsižvelgiant į senus žemėlapius.
Tik Veteranų krantinę galima su didele išlyga gretinti su Karaliaučiaus krantine Hohes Ufer.
1985 m. miesto valdžia pradėjo tais laikais ambicingą Antrojo estakadinio tilto, turėjusio kirsti Oktiabrskio salą ir abi Priegliaus atšakas, statybos projektą. Statybos prasidėjo žvaliai, tačiau netrukus virto sustingusiu ilgalaikiu statiniu. Kaip tuomet sakydavo vietos humoristai: dabar turime dvi įžymybes – Sovietų namus, kuriuose niekas nedirba, ir tiltą, kuriuo niekas nevažiuoja. 1988 m. Kryžiaus bažnyčia perduota Maskvos patriarchato Rusijos stačiatikių bažnyčiai stačiatikių šventovei įrengti. 10-ajame dešimtmetyje sala gyveno kasdienį miegamojo rajono gyvenimą ir nieko įsimintino joje nevyko. Nebent porą devynaukščių pripažino avariniais, nes po jais gruntas pasirodė per daug nepatvarus, o vieną jų net išardė.
2005 m., Karaliaučiaus 750-mečio proga, Kaiser-Brücke vietoje pastatė naują pakeliamą pėsčiųjų tiltą, išore primenantį senąjį. Senąjį pavadinimą palaikė netinkamu, ir tiltas gavo „Jubiliejinio“ vardą. Vėlesniais metais pradėtas statyti „Žvejų kaimelio“ pastatų kompleksas – upės krante nugriauta pramoninė zona, o vietoj jos pastatyti pseudoistoriniai pastatai su švyturio formos dominante.
„Žvejų kaimelis“, antrame plane – 2024 m. išardyti Sovietų namai.
Miesto istorijos mėgėjams „Žvejų kaimelis“ sukėlė veikiau neigiamų emocijų – nei geografiškai, nei savo pavadinimu, nei stiliumi, nei statybos medžiagomis jis niekaip neatitiko istorinio užstatymo išsaugojimo ir atkūrimo idėjos. Tačiau turistams kompleksas patiko, ką liudija gausios nuotraukos socialiniuose tinkluose.
Stadiono „Rostech Arena“ vaizdas nuo Priegliaus.
Tačiau kardinalus salos pertvarkymas prasidėjo kiek vėliau – 2018 m. pasaulio futbolo čempionato atidarymui. Išsamus visų atliktų darbų aprašymas užimtų per daug vietos ir galėtų tapti atskiro straipsnio tema. Todėl apsiribosime išvardijimu: buvo nugriauta ir iš naujo pastatyta antroji estakada (2015), atliktas didelio masto vakarinės Lomsės dalies paaukštinimas gruntu ir pastatytas futbolo stadionas „Kaliningrad“ (dabar „Rostech Arena“, 2018) su didžiule automobilių stovėjimo aikštele ir automobilių keliais aplink. Tuo pat metu buvo perstatytas Aukštasis tiltas. Kapitališkai suremontuotas Malkų tiltas, suteikiant jam prieškario išvaizdos elementų. Pradėta (bet nebaigta) Rytinės estakados statyba, nors jau prieš pasaulio čempionatą ja buvo galima atvažiuoti į salą. Be to, 2016 m. Oktiabrskio sala pagaliau įgijo savo mokyklą. Neapsieita ir be lydinčių neigiamų reiškinių: statant stadioną ir automobilių stovėjimo aikštelę buvo visiškai sunaikintas tvirtovės pylimas ir Pievų liunetas, kurio taip ir nespėta įregistruoti kaip istorijos paminklo. Ekologai skundėsi, kad buvo sunaikintos natūralios upių ir pelkių paukščių perėjimo vietos. Sodų sklypų, kurių daugelio dokumentai nebuvo tinkamai įforminti, nugriovimą lydėjo skandalai ir protesto akcijos.
Tuo pat metu asfaltu buvo užklotos ir garsiosios „Lomsės kasyklos“. Mat Karaliaučiuje Lomsės sala buvo naudojama kietosioms buitinėms atliekoms šalinti. Paprasčiau tariant, ten buvo sąvartynai. Būtent juose ilgus metus knaisiojosi užmarštin nugrimzdusio miesto materialinės kultūros vertintojai, ieškodami vertingų stiklo ir porceliano artefaktų.
2011 m. buvo padėtas pirmasis atkuriamos sinagogos pamatų akmuo. Jos iškilmingas atidarymas įvyko 2018-11-08, beveik lygiai po 80 metų nuo sunaikinimo. Naujasis pastatas, kaip ir Jubiliejinio tilto atveju, nėra tiksli prieškarinio kopija. Be to, jis pastatytas naudojant šiuolaikines gelžbetonio technologijas. Tačiau apskritai projektą ir pačią išore panašaus pastato statybos idėją galima pavadinti sėkmingais.
Šiuo metu vyksta antrasis salos užstatymo etapas – ją numatoma paversti verslo ir kultūros rajonu su gyvenamojo užstatymo elementais ir parkų zonomis. 2018-08-03 federaliniu įstatymu Oktiabrskio sala gavo specialiosios ekonominės zonos, dažniau vadinamos „ofšoru“, statusą. Tuo pat metu buvo oficialiai įteisintas jos pavadinimas – „Oktiabrskij“. Tik laikas parodys, ką šie pokyčiai atneš kaliningradiečiams.
Trumpas Lomsės gatvių sąrašas
(1928–33 m. laikotarpiu)
Altstädtische Holzwiesenstraße žinoma nuo ordino laikų kaip kelias į „Malkų pievą“ (Holzwiese), nuo kurios ir gavo pavadinimą. Po karo Ypatingosios karinės apygardos 1945-11-23 įsakymu pervadinta Drovianajos (Malkų) gatve – tai buvo neblogas toponimo variantas, artimas senojo pavadinimo vertimas. Tačiau 1980-19-18 Kaliningrado vykdomojo komiteto sprendimu Drovianajos gatvė buvo sujungta su Molotobojnajos gatve į Generolo Karbyševo krantinę. Po karo palei krantą pastatyti keli barakinio tipo namai, nugriauti 9-ojo dešimtmečio pradžioje, užstatant salą plokštiniais namais. Vienintelis gatvėje išlikęs prieškario pastatas – irklavimo klubas „Prussia“, dabar irklavimo sporto draugijos „Dinamo“ bazė.
Bittrichstraße – gatvelė pietinėje Lomsės dalyje, ėjo nuo Seidlerstraße iki Weidendammo. Susiformavo XX a. 2-ajame dešimtmetyje. Po karo nepervadinta. Prieškario pastatų joje neišliko. Dabar tai Generolo Pavlovo gatvės dalis už namo Oktiabrskajos g. 57.
Weidendamm („Gluosnių pylimas“) – sunku pasakyti, ar šios gatvės pavadinimas kilo nuo gluosnių sąžalynų krante, ar nuo gluosnių vytelių naudojimo žemių pylimui sutvirtinti. Pylimo statyba prasidėjo 1455 m. Kelias čia buvo mažiausiai iki 1520 m., kai Weidendammo gale buvo pastatytas Naujasis tiltas (Neue Brücke), vėliau pervadintas Aukštuoju (Hohen-Brücke). Nuo tada iki mūsų dienų gatvė tvirtai išlaiko „pagrindinės“ salos gatvės vardą. 1945-11-23 Ypatingosios karinės apygardos vado įsaku Weidendammas buvo sujungtas su Lindenstraße ir Brückestraße gatvėmis į Vladimirskajos gatvę. Tačiau šis toponimas gyvavo neilgai, ir jau 1946-08-01 miesto civilinių reikalų valdyba suteikė Vladimirskajai naują pavadinimą – Oktiabrskaja. Prieškario pastatų prie Weidendammo neliko. 1985–91 m. palei nelyginę gatvės pusę pastatyti keli plokštiniai namai. 2006–10 m. lyginėje pusėje iškilo pseudoistorinis pastatų kompleksas „Žvejų kaimelis“.
Wiesenwallstraße – gatvė atsirado XIX a. pabaigoje ir ėjo palei gynybinį pylimą iš vidinės pusės. Po karo nepervadinta, ilgainiui tapo bevardžiu keliu sodininkų bendrijoje. Statant stadioną užpilta.
Seidlerstraße – nedidelė gatvelė, susiformavusi XX a. 2-ajame dešimtmetyje, vedė nuo Hohes Ufer į salos gilumą. Po karo nepervadinta. Šalia jos buvę ūkiniai pastatai nugriauti po 1966 m. 2017 m. gatvės vietoje pastatytas namo Oktiabrskajos g. 57 rytinis sparnas.
Kurfürstendamm – gatvė pagal planą turėjo eiti iš šiaurės į pietus per Lomsę lygiagrečiai su Weidendammu, maždaug 200 metrų į rytus nuo jo, tačiau pietinėje dalyje taip ir nebuvo nutiesta iki galo. 1945-11-23 pervadinta Mogiliovskajos gatve, tačiau po karo faktiškai nustojo egzistuoti. Prieškario pastatų joje neišliko. Maždaug gatvės linija 1982–83 m. pastatyti plokštiniai namai Generolo Karbyševo krantinė 4 ir 6.
Lindengrabenstraße – nedidelė gatvelė, vedanti nuo Lindenstraße į Plantage. Susiformavo maždaug XVII a. viduryje, o XVIII a. pradžioje jau minima Lindengrabengasse vardu. Šalia jos tekėjo to paties pavadinimo griovys Lindengraben. Po karo nepervadinta ir išnyko. Dabar jos vietoje – prekybos centro „Viktorija“ automobilių stovėjimo aikštelė.
Viešbutis „Kaiserhof“ (dešinėje) Naujajame žvejų kaimelyje.
Lindenstraße susiformavo apie 1404 m. kaip „Jaučių turgus“ (Ochsenmarkt). Vėliau virto gyviausia Lomsės gatve. Joje buvo (nuo 1896 m.) Naujoji liberalioji sinagoga ir Lindenmarkt turgus. Gatve kursavo 1 ir 11 maršrutų tramvajai. Po karo sujungta su Weidendammu ir Brückestraße ir pervadinta Vladimirskajos gatve. Tačiau jau 1946-08-01 gatvė gavo Oktiabrskajos pavadinimą, o Lindenstraße tapo jos dalimi. Lindenstraße gatvėje išliko vienas prieškario pastatas – žydų vaikų prieglauda (1904), kuri yra kultūros paveldo objektas.
Plantage susiformavo XIX a. nesėkmingų šilkmedžių sodinių vietoje. Po karo, 1945-11-23, pervadinta Nivelirnajos gatve, tačiau jau 1948 m. vadinosi Drovianoj skersgatviu, vėliau tapo Kuznečnajos gatvės dalimi. Vienintelis šioje gatvėje išlikęs prieškario pastatas – Kryžiaus bažnyčia. Šalia jos jau pokario metais pastatyti keli dviejų butų namai. 1982–83 m. gatvės vietoje iškilo plokštiniai namai. Nameliai gatvės gale apie 1985 m. iškeldinti ir nugriauti statant Antrąją estakadą. O 2001 m. jos pradžioje pastatyta universalinė parduotuvė „Viktorija“. Kartais Plantage siejama su dabartiniu Solnečnyj bulvaru, tačiau iš tikrųjų jie neturi nieko bendra.
Vorderlomse („Artimoji Lomsė“) ėjo lygiagrečiai ir visai šalia Hinterlomse („Tolimosios Lomsės“) gatvės. Po karo, 1945-11-23, pervadinta Gomelskajos gatve. Tačiau iš tikrųjų kaip gatvė nebeegzistavo.
Hinterlomse („Tolimoji Lomsė“). Hinterlomse gatvėje buvo labdaringas studentų bendrabutis „Kypkenaum“. Po karo nepervadinta. Dabar „Kypkenaum“ vietoje – prekybos centras „Viktorija“.
Hohes Ufer – nedidelė gatvelė palei Senojo Priegliaus krantą, susiformavo XX a. 2-ajame dešimtmetyje. Po karo nepervadinta. Šalia jos buvę gamybiniai pastatai nugriauti po 1966 m. Dabar čia yra Veteranų krantinės dalis prieš Antrąjį estakadinį tiltą.
Hochmeisterstraße – gatvė šiaurės vakarinėje salos dalyje, ėjo lygiagrečiai su Altstädtische Holzwiesenstraße, bet buvo gerokai trumpesnė. Atsirado XIX a. pabaigoje. 1945-11-23 pervadinta Molotobojnajos gatve, tačiau po karo faktiškai nustojo egzistuoti. Prieškario pastatų neišliko. 1983 m. skersai buvusios Hochmeisterstraße pastatytas plokštinis namas adresu Generolo Karbyševo krantinė 4.
Scheffnerstraße – nedidelė gatvelė, atsiradusi XX a. pradžioje. Gatvė jungė Hochmeisterstraße ir Plantage. Po karo nepervadinta ir išnyko. Dabar jos vietoje – aikštelė su prekybos paviljonais ir namo Generolo Karbyševo krantinė 18 kiemas.
Steinfurtstraße susiformavo 1905 m., statant Imperatoriaus tiltą. Gatvė vedė nuo Weidendammo iki šio tilto. Po karo nepervadinta. Dabar čia – „Žvejų kaimelio“ teritorija prie Jubiliejinio tilto.
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen, Michailas Ogorodnikovas, Aleksejus Petrušinas.
– – – – – – – – –
Skyrius „Lomsė“
iš vietos autorių knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“,
išleistos XIX a. pabaigoje
2012–2014 m. „Pregolia“, „Baltijos almanacho“ meniniame priede,
buvo paskelbtas Karaliaučiaus autorių – Richardo Armstedto, Altstadto gimnazijos profesoriaus, ir Richardo Fischerio, Knypavos gimnazijos vyresniojo mokytojo, daktarų – knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“ („Heimatkunde von Königsberg i. Pr.“, 1895, Kommissionsverlag von Wilhelm Koch, Königsberg) vertimas, kurį atliko nežinomas vertėjas. Publikacijos idėja priklausė Igoriui Vladimirovičiui Afoninui. Tekstą adaptavo ir paaiškinimais papildė Aleksejus Borisovičius Gubinas ir Igoris Fiodorovičius Avtuchovas. Toje knygoje buvo ir atskiras skyrius apie Lomsės salą. Minimaliai paredagavę, siūlome jį jūsų dėmesiui kaip priedą prie
Aleksejaus Jevgenjevičiaus Petrušino teksto.
– – – – – – – – –
Lomse
Norėdami aplankyti likusią Altstadtui priklausiusią miesto dalį, pereikime per Holz-brücke (Malkų tiltą) į kitą Priegliaus krantą. Čia atsidursime saloje, esančioje į rytus nuo Knypavos. Dar 1535 m. Altstadto gyventojams nebuvo leidžiama Lomsėje nieko statyti. Tačiau rūsiai, gardai gyvuliams ir daržinės, praminti kopūstų sandėliais, ten tyliai atsirado lyg savaime. Netrukus ėmė rastis ir namai.
Tik mūsų laikais (primename, knyga rašyta XIX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje – red.) ši miesto dalis ėmė traukti dėmesį – 1894 m. Karaliaučiaus administracija numatė Lomsės salos užstatymo planą, įskaitant Krantinės gatvės (Uferstraße) pratęsimą iki Lietuvių užtvaro (Litthauerbaum): sandėliai rytinėje Liepų gatvės (Lindenstraße, dabar Oktiabrskajos gatvė) pusėje turi užleisti vietą gyvenamiesiems namams. Statoma sinagoga (Synagoge) neabejotinai taps šios miesto dalies pasididžiavimu. 1894 m. gegužės 27 d. buvo padėtas pirmasis jos pamatų akmuo. Pelkėtas gruntas pareikalavo polinių pamatų, į kuriuos buvo sukalti 12–13 m ilgio pušies rąstai. Monumentalus statinys turės įspūdingą kupolą, vainikuotą šešiakampe Dovydo žvaigžde – amžinybės simboliu. Planuojamas frontono plotis – 23,5 metro.
Naująją sinagogą sudarys: pagrindinė sinagoga su šventove, priešsinagogė su vestibiuliu, taip pat didelės pagalbinės patalpos, tokios kaip vestuvių salė, posėdžių salė, konfirmacijos salė, biblioteka.
Visos šios patalpos bus įrengtos šiauriniame ir pietiniame šoniniuose sparnuose. Pagrindinio sinagogos pastato salėje bus 1 450 sėdimų vietų. Moterims skirtos specialios vietos choruose. Pastatas bus šildomas, numatytas elektros apšvietimas.
Bendra sąmata, įskaitant žemės kainą, sudarė 700 tūkst. markių. Projektą parengė Berlyno firma „Architektai Cremeris ir Wolffensteinas“ („Architekten Cremer & Wolffenstein in Berlin“). Statybas planuojama baigti iki 1896 m.
(Sinagoga iš tiesų buvo pastatyta iki 1896 m. Per 1938 m. „Krištolinę naktį“ fašistai ją sudegino. XXI a. 2-ajame dešimtmetyje sinagoga buvo pastatyta iš naujo – red.)
Skerdyklų korporacija (Schlachthof) įsikūrusi visai šalia Malkų tilto (Holzbrücke). Baigus statyti didžiulę naują skerdyklą Rozenau (Rosenau, 1895 m. rugpjūčio 19 d.), senosios skerdyklos bus nugriautos. Miestas sumokėjo mėsininkų korporacijai 220 tūkst. markių kompensaciją už senųjų skerdyklų nugriovimą ir su tuo susijusį privilegijų sumažėjimą. Altstadto Malkų pievos (Altstädtischen Holzwiesen, dabar Generolo Karbyševo krantinė), besidriekiančios palei Prieglių priešais Löbenichtą, atlieka savo senąją paskirtį: yra visų rūšių medienos sandėliavimo vieta.
Liepų gatvė, arba, kaip ją dar vadina, Liepų turgus (Linden Markt, dabar Oktiabrskajos gatvė), iki 1811 m. vadinosi Jaučių turgumi (Ochsenmarkt). Su Knypava (Kneiphof) ją jungia Medaus tiltas (Honigbrücke). Namai šioje gatvėje stovi tik jos rytinėje pusėje. Priegliaus krantas į pietus nuo Medaus tilto beveik tuščias ir naudojamas kaip upės garlaivėlių prieplauka.
Lomsė dalijama į Artimąją ir Tolimąją (Vorder- / Hinter-Lomse). Abi šios gatvės yra už sinagogos ir eina lygiagrečiai su Liepų turgumi.
(Šis padalijimas praktiškai neteko reikšmės dar pačioje XX a. pradžioje. Vorder-Lomse ir Hinter-Lomse gatvės buvo visai greta už sinagogos – red.)
Pavadinimo „Lomsė“ etimologijos kol kas nepavyksta įtikinamai pagrįsti. Bet kuriuo atveju, nenustatyta jokio ryšio su Lomžos tvirtovės prie Narevo miesto (Narew) pavadinimu.
(Pavadinimas „Lomsė“ siejamas su senąja slaviška reikšme: klampi pieva, raistas – red.)
Lomsėje yra neturtingų studentų prieglauda Kypkeanum (Kypkeanum). Pastatas pavadintas Rytų kalbų profesoriaus Kypkės (Georg David Kypke, 1724–1779), testamentu palikusio 10 tūkstančių talerių šiam bendrabučiui pastatyti, garbei.
Už Kypkeanum yra Plantacija (Plantage), sudaranti pastebimą vietos peizažo dalį. Ji buvo įkurta magistrato potvarkiu 1753 m., kuris savo ruožtu atsirado pagal Frydricho Didžiojo 1742 m. įsakymą. Karalius norėjo įveisti Karaliaučiuje šilkmedžių plantacijas tolesnei šilko gamybai. Miestas, gildijos ir cechai pagal išgales prisidėjo prie šio projekto įgyvendinimo. Taip pat bandyta pasėti dažinių augalų. Tačiau po kai kurių pradinių sėkmių teko nusivylus pripažinti, kad nei klimatas, nei dirvožemis šiam sumanymui nepalankūs. (Pridėkite prie sąrašo Priegliaus potvynius!) Iki 1779 m. dauguma augalų žuvo, o 1783 m. plantacijos teritorija buvo parduota keliems pirkėjams, tarp kurių buvo ir profesorius Kypke. Be Plantage, bandymų įveisti šilkmedžius Karaliaučiuje imtasi dar keliose vietose. (Šie bandymai buvo nesėkmingi).
Gluosnių pylimas (Weidendamm, pietinė dabartinės Oktiabrskajos gatvės pusė) buvo supiltas dar 1455 m., tačiau ir 1613 m. čia nebuvo nė vieno namo. Tik nedidelė užeiga gūžėsi prie Aukštojo tilto. Mūsų dienomis (primename, kad knyga rašyta XIX a. 10-ajame dešimtmetyje – red.) gatvė užstatyta šiuolaikiniais namais. Tačiau ir jie kenčia nuo potvynių. Vienas reikšmingiausių statinių čia – von Steinfurto mašinų gamykla (Maschinenfabrik von Steinfurt).
(Žodis „Weide“ vokiečių kalboje turi dvi reikšmes – ganykla ir gluosnis. Abi reikšmės tinka šiai vietai. Trylikos metų karo metu čia buvo supiltas apsauginis pylimas, kad priešiškos Knypavos būriai negalėtų prasiskverbti į Altstadtą. Kalbant apie Steinfurto gamyklą, ji vėliau buvo perkelta į kitą vietą – dabartinės Vagonų gamyklos teritoriją. Dabartinėje Lomsės saloje, galima sakyti, nieko neliko iš senojo, išskyrus sinagogos priestatą. Knygoje nepaminėta, kad kiek į pietus nuo Medaus tilto XVII a. buvo nedidelis sodelis su „Moliūgų trobele“ (Kürbishütte / Kürbislaube), kur rinkdavosi to meto vietos poezijos ir muzikos mylėtojai, tarp jų ir poetas Simonas Dachas. Būtent čia, galbūt, gimė garsioji daina „Ännchen von Tharau“ – red.)
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
