„Pati būtis yra palyginimas…“
(Osipas Mandelštamas).
Didelį indėlį į žaliųjų Karaliaučiaus nėrinių formavimą įnešė apželdinti priemiesčiai, tapę miesto rajonais. 1905–1910 m. prie senojo miesto buvo prijungti Kalthof, Tragheimsdorf, Vorder- ir Mittelhufen, Lawsken, Ponarth, Schönfließ, Amalienau, Groß Ratshof, Carolinenhof, Mühlenhof, Neue Bleiche, Rosenau. 1910 m. gruodžio 1 d. šios teritorijos užėmė 24,11 km2, jose gyveno 30 868 gyventojai. Iki 1927 m. birželio 10 d. prisidėjo Juditten, Devau, Kummerau, Neuhufen, Friedrichswalde, Maraunenhof, Ratshof ir Speichersdorf, taip Karaliaučiui atiteko dar 40,2 km2. Iki 1928 m. lapkričio 15 d. į miesto ribas buvo įtraukti Ballieth, Metgethen, Jerusalem (418 ha, 253 gyventojai), iki 1929 m. sausio 1 d. – Groß Holstein ir Spandienen (820 ha, 391 gyventojas). 1933-iaisiais – Altenberg (278 gyventojai), Beydritten, Charlottenburg, Lauth, Moditten, Quednau, Palmburg, Seligenfeld, Neuendorf (7138 ha). Iš viso priemiesčiai prie „vidinio miesto“ pridėjo 7416 ha su 13190 gyventojų.
Apžvelkime žaliųjų erdvių variantus, kurie laikui bėgant iki XX amžiaus pradžios susiklostė kai kuriuose miesto rajonuose, suplanuotuose kaip „miestas-sodas“.
Juditten (Juditten)
Tolimas vakarinis priemiestis su nedideliais sodų žaluma apsuptais namais į Karaliaučiaus sudėtį buvo įtrauktas tik 1927 m. birželį, jį užstatinėjo statybų bendrovė Villenkolonie Juditten.
XIII amžiaus pabaigoje Juditteno kaimelyje iškyla bažnyčia-tvirtovė, kurios mūrinės sienos buvo penkių pėdų storio. Šiandien Juditteno bažnyčia – seniausias Kaliningrade išlikęs pastatas. Iki XX amžiaus Rytų Prūsijoje išliko vos keturios XIII amžiuje pastatytos bažnyčios – vietiniai pagonys prūsai, aktyviai priešindamiesi užkariautojams, griovė ir degino krikščionių šventoves, todėl, matyt, tais laikais pastatyta Juditteno bažnyčia kartu atliko ir tvirtovės funkcijas.
Nors 1945 m. pavasarį šiame Karaliaučiaus rajone vyko įnirtingi mūšiai, Juditteno bažnyčia nenukentėjo ir 1945–1948 m. tarnavo vokiečių evangelikų bendruomenei, o vėliau buvo naudojama kaip sandėlis.
Juditten ir vietos bažnyčia.
Pokario metais daugybė karo nepaliestų bažnyčių buvo išardytos, akmenys ir plytos naudojami kaip statybinė medžiaga, ir už jų griovimą, net tų, kurios buvo paimtos saugoti kaip istorijos paminklai, niekas nebuvo traukiamas atsakomybėn. Septintajame dešimtmetyje Juditteno bažnyčia ir prie jos esančios kapinės buvo nuniokotos ir išplėštos.
Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje Kaliningrado srityje buvo įkurta stačiatikių bendruomenė, kuriai buvo perduoti bažnyčios griuvėsiai. Beveik visiškai perstatytas ir 1986 m. gruodį pašventintas statinys tapo pirmąja veikiančia stačiatikių cerkve per 40 krašto pokario istorijos metų.
Šiaurės vakarų pusėje nuo bažnyčios buvo gerai prižiūrimas patrauklus miško parkas, kurio dalį užėmė nedidelis, sudėtingiau suplanuotas parkas. Šiuo metu įspūdingas skroblų, bukų, kaštonų ir pušų žaliasis masyvas išlikęs palei Pavėsingąją alėją, iš vakarų jį riboja Nikolskajos gatvė, o šiaurinė masyvo dalis beveik siekia Taikos prospektą.
Šio miško parko, kuris dar XX amžiaus pradžioje vadinosi Pfarrwald (Parapijos miškas), istorija siekia gana tolimus laikus.
Dar iki XVIII amžiaus vidurio nuo Karaliaučiaus tvirtovės vartų šia kryptimi iki pat Žuvininkų / Fischhausen (Primorsko) miesto driekėsi tankus miškas, buvęs kurfiurstų ir karalių medžioklės plotais. Miškai buvo pilni žvėrių: elnių, šernų ir briedžių. Įvairios šio miško dalys turėjo skirtingus pavadinimus: arčiau miesto – Caporner Heide, toliau (Kostrovo / Blüdau apylinkėse) – Blüdauscherforst, o vakarinėje dalyje Fischhauseno (Žuvininkų) miesto miškas vadinosi Fischhauserstadtwald.
XVI amžiuje netoli dabartinių šiaurinių miško parko ribų buvo dvaras, apie kurį žinoma, kad XVII amžiuje jis priklausė dvarininkui Bernhardui Chariziui. Po to, kai 1697 metais jį medžioklės metu kartą aplankė kurfiurstas Frydrichas III, Charizijus pavadino savo dvarą ir jam priklausantį aplinkinį mišką Friedrichswalde (Frydricho miškas).
Juditteno žaliosios zonos Karaliaučiaus žemėlapyje.
Dabartinės Mendelejevo gatvės teritorija (Kaliningrado Centrinio rajono dalis), esanti netoli prieškarinio Juditteno, dar XIX amžiaus viduryje buvo apaugusi tankiu mišku.
Senelių namai Juditteno miško parke.
Šiame miške savaitgaliais ir šventėmis visada vaikštinėdavo daug miestiečių, be to, būtent čia labai dažnai vykdavo miesto šventės. Prie Juditteno gyvenvietės išlikęs šio miško likutis kaip žalia sala egzistavo ir XX amžiaus pradžioje, tačiau jo pirmykštis tankumas buvo prarastas, nutiesus kelią į Amalienau rajoną ir Hammerweg gatvę (dabar Taikos prospektas). Miško masyvas virto miesto miško parku, ką liudija atitinkamas teritorijos suplanavimas, gerai matomas 1927 m. žemėlapyje, ir, matyt, tuo metu jis gavo „Parapijos miško“ pavadinimą (žr. aukščiau).
1760 metais žemes netoli bažnyčios vakarinėje miško masyvo dalyje nusipirko vyno pirklys Schindelmeisteris, vėliau jas valdė komercijos patarėjas Christophas Richteris, o 1814-aisiais anksti mirusios karalienės Luizės atminimui jo nedidelis dvaras buvo pavadintas Luisenthal (Luizės slėnis). Vėliau šioje vietovėje dar vienas objektas bus pavadintas karaliaučiečių širdis užkariavusios karalienės garbei: netoli Juditteno 1875 m. buvo pastatytas vienas iš dvylikos fortų (Nr. 6), XIX amžiaus pabaigoje apjuosusių Karaliaučių, – Karalienės Luizės fortas.
Kaip žinoma, XIX amžiuje daugelis dvarų Karaliaučiuje ir jo apylinkėse dėl įvairių aplinkybių tapo „pramogų sodais“ – etablismanais.
Tokiu sodu tapo ir Luisenthal – buvęs dvaro namas, matyt, veikė kaip restoranas, ir 1910-ųjų Karaliaučiaus vadove nurodomas „naujas restoranas Luisenthal parke“. Kai kurie medžių egzemplioriai ir šiuo metu (2008) rodo parko vietą miško parko masyve – tai svetimšalė baltažiedė robinija su baltais kvapniais žiedais ir paprastasis kaštonas, kuris tradiciškai įeina į Karaliaučiaus parkus puošiančių medžių sąrašą.
1898 metais miesto miškas (toks buvo žaliosios teritorijos į šiaurę nuo bažnyčios statusas) kartu su Luisenthal parku užėmė 20,632 ha. XX amžiaus pradžioje pietvakarinėje miesto miško dalyje stovėjo pastatas, kuriame veikė karo invalidų prieglauda Kaiser Wilhelm Heimstätte, globojama imperatoriaus Vilhelmo II (šiame pastate šiuo metu veikia srities tuberkuliozės dispanseris, Ąžuolų alėja, 5).
Su Juditteno priemiesčio plėtra ir jo įtraukimu į Karaliaučiaus sudėtį glaudžiai susijęs miesto valdininko, 1878–1913 m. miesto tarybos pirmininko Theodoro Ludwigo Clemenso Krohnės / Theodor Ludwig Clemens Krohne (1846–1925) vardas.
Luisenthal. Linkėjimai iš Juditteno!
Dėl aktyvaus priemiesčio užstatymo miškas Judittene atsidūrė pavojuje ir tik tikslingos Theodoro Krohnės gamtosauginės veiklos dėka buvo išgelbėtas nuo kėsinimųsi. Po šių įvykių istorinės žaliosios teritorijos gelbėtojo, garbės miesto piliečio, garbei Juditteno miško parkas gavo Theodor-Krohne-Wäldchen (Theodoro Krohnės miškelis) pavadinimą. Theodoro Krohnės vardas buvo susijęs su daugeliu šlovingų to meto miesto sumanymų – Karaliaučiaus teritorijos plėtra, Koncertų salės prie Pilies tvenkinio statyba ir promenados aplink jį įrengimo pradžia, tačiau bene reikšmingiausias jo darbas buvo 20 ha istorinio miško parko išsaugojimas miestui.
Praėjusio amžiaus pradžioje šis miškelis buvo išgelbėtas nuo užstatymo ir išliko iki mūsų laikų, tačiau dėl pusę amžiaus trukusio apleistumo yra prastos būklės.
Miško parko takai užžėlę, tankus skroblų ir klevų savaiminukų jaunuolynas iškraipo jo istorinį planą, tiršta paunksnė po medžių lajomis trukdo susidaryti žolės dangai ir skatina perteklinį dirvožemio drėgnumą. Žolės dangos netekęs dirvožemis yra išplaunamas, todėl pradeda formuotis daubos ir išplovos. Žemutinėje, pietinėje parko dalyje išliko keli bukai, kaštonai ir kiti seni medžiai, bet vyrauja savaime išaugę klevai; aukščiau, ant kalvos, taip pat išliko senų medžių (iš viso miško parke 40–50 % senų medžių), tačiau lengvai atsikuriantis skroblas užkariavo visą erdvę tarp jų. Aukščiau ir į šiaurę nuo miško parką kertančios Pavėsingosios alėjos – šviesi, atvira pušyno erdvė su retomis išlikusiomis pušimis ir dažnais jau nebeegzistuojančių medžių kelmais, kurią supa skroblų ir bukų masyvas, statiu šlaitu besileidžiantis į gilią upelio griovą. Šis upelis prasideda nuo Geriamojo vandens kanalo, drenuoja miesto kvartalus, kerta visą parką iš šiaurės į pietus ir neša savo, kartais labai nešvarius, vandenis Mendelejevo upelio link, susijungdamas su juo pačioje pietinėje parko dalyje, o toliau – į Prieglių.
Miško parko teritorijoje jau daug metų vyksta statybos darbai: pastatyta mokykla, statomas naujas kanalizacijos kolektorius, kurio statybvietė palaidojo po savimi dalį degraduojančio parko žaliosios erdvės.
Tichonenkos gatvė XX amžiaus pradžioje.
…Ir vis dėlto miško parkas, kuriame žavi ir niūrus skroblų šešėlis, ir saulėtas pušynas su netikėtu žiogų čirpimu, karštu smėliu ir kvapniais alyviniais čiobrelių žiedais, ir didingas bukų masyvas, panašus į apleistą šventyklą, iki šiol yra viena didžiausių žaliųjų dėmių Kaliningrado žemėlapyje.
…Karaliaučiaus miesto parkuose (buvusiame Albertinos universiteto botanikos sode, Miesto sodininkystėje, Tiergartene) dažnai naudota viena puošniausių buko formų – raudonlapis bukas. Dabar bevardžiame miško parke priešais bukyną stovi galingas raudonlapis bukas. Dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių nei parkas, nei šis iššaukiančiai gražus medis nereikalingi miestui, šis buvęs Parapijos miškas nereikalingas ir Šv. Mikalojaus cerkvei. Šešiasdešimt metų jis stovi apleistas ir galbūt netrukus dėl miško parko masyvo degradacijos vėl patirs užstatymo kėsinimųsi, nuo kurių buvo išgelbėtas maždaug prieš šimtą metų…
Žaliajame Judittene su jo sodais ir darželiais prieškariu buvo dar trys nedidelės viešos apželdintos teritorijos – Spittel parkas / Spittel-park, buvęs Spittel dvaro parkas, įsikūręs netoli dabartinio Pergalės prospekto (dabar dykvietė); apželdinta Gottschedo aikštė / Gottsched Platz to paties pavadinimo gatvės viduryje (dabar skveras Seržanto Mišino gatvėje). Aikštė buvo pavadinta XVIII amžiuje gyvenusio Johanno Christopho Gottschedo, Juditteno bažnyčios pastoriaus sūnaus, atminimui; jis mokėsi Karaliaučiaus universitete ir vėliau tapo žinomu literatūros kritiku, poetu ir to meto Vokietijos visuomenės stabu, tačiau jaunystėje buvo priverstas bėgti į saksų Leipcigą, nes Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I, vertinęs aukštaūgius kareivius, galėjo jį paimti į savo kariuomenę… Trečioji, didžiausia iš paminėtų žaliųjų teritorijų, – bevardis dvaro parkas, buvęs tarp Gottschedstraße (dabar Seržanto Mišino g.) ir Friedrichswalder Allee (dabar Mendelejevo g., užstatyta).
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
