„Centrinis“ parkas yra šiaurės vakarinėje Kaliningrado dalyje, aukštame pietiniame Sembos plynaukštės šlaite, ir šiuo metu užima 23,5 ha teritoriją tarp Mira prospekto ir Dmitrijaus Donskojaus gatvės. Parko reljefas gana sudėtingas: jį sudaro lygūs ir kalvoti plotai, gilus upelio, susidarančio iš dviejų atšakų, „tarpeklis“ ir šių atšakų vagų daubos. Parko padėtis vietovėje neabejotinai buvo įdomus ir patrauklus pagrindas kurti žaliąją zoną „angliškuoju“ kraštovaizdžio stiliumi. Šis žymiausias Kaliningrado parkas turi ilgą, kartais romantišką istoriją, daugiausia susijusią su jo savininkais, ir šioje istorijoje galima išskirti kelis laikotarpius:
- Pirmasis laikotarpis, kuris yra ankstesnis už privataus, o vėliau viešojo parko formavimosi etapus ir jiems nepriskiriamas: būsimo parko teritorija – tai žemės, iki 1786 metų priklausiusios vietiniam dvarininkui Pointeriui;
- Antrasis laikotarpis, trukęs 10 metų, nuo 1786 iki 1796 m., – romantiškas „angliškas“ Karaliaučiaus oberburmistro, advokato, rašytojo ir poeto Theodoro von Hippelio sodas – Gippels Garten;
- Trečiasis laikotarpis (nuo 1796 iki 1872 m.) – privatus Louisenwahl sodas, priklausęs patarėjui Busoltui (Gotthilf Christoph Wilhelm Busolt) ir jo šeimai, o nuo 1872 iki 1914 m. – karališkajai šeimai (iki karo su Napoleonu sodo pavadinimas buvo rašomas prancūziškai – Louisenval, o nuo karo laikų – vokiškai, Luisenwahl);
- Ketvirtasis parko gyvenimo laikotarpis sutampa su XX a. 3-iojo dešimtmečio Karaliaučiaus želdynų sistemos formavimosi laikotarpiu. Naujas buvusio privataus sodo suklestėjimas susijęs su jo planinės struktūros pokyčiais ir viešosios Luisenwahlio teritorijos įtraukimu į bendrą žaliąjį miesto apdarą;
- Penktasis parko istorijos etapas prasidėjo pokariu, kai jis tapo M. I. Kalinino kultūros ir poilsio parku, o pastaraisiais metais – „Centriniu“ parku, kurio žemės sklypas priklauso to paties pavadinimo savivaldybės kultūros įstaigai, o miesto bendrojo plano schemoje apibrėžtas kaip bendrojo naudojimo želdynų teritorija. „Daugiafunkcis visamiestinės reikšmės parkas, skirtas aktyviam ir ramiam įvairių miesto gyventojų grupių poilsiui, kurio infrastruktūroje yra žaidimų atrakcionai, kavinė, šaudykla, šokių salė, spurgų kavinė, mokamas tualetas, staliaus dirbtuvės“.
Vaikai iš visos apylinkės žiemą plūsdavo į Luisenwahlį pasivažinėti rogutėmis nuo kalno.
Norint pabandyti įvertinti „Centrinio“ parko istorinę ir meninę vertę bei gamtinį ir rekreacinį potencialą, verta bent trumpai susipažinti su pradiniais jo istorijos etapais.
1786 m. kriminalinės policijos viršininkas ir oberburmistras miesto, kuriame gyveno 50 tūkstančių gyventojų, vyko gyva prekyba, o tuo metu klestėjo humanitariniai mokslai, Theodoras Gottliebas von Hippelis (1741–1796), į šias pareigas karaliaus Frydricho Didžiojo paskirtas sulaukęs 40 metų, nupirko iš tūlo Pointerio dvarą Mittelhufene (Mittelhufen), prestižiniame artimajame Karaliaučiaus priemiestyje. Dvaro žemės driekėsi Freigrabeno (Freigraben) upelio šlaitais nuo dabartinio Mira prospekto (tais laikais – Hufeno alėjos (Hufenallee), siauro vieškelio, kuriuo užmiesčio namų savininkai jodavo ar važiuodavo arkliais į savo rezidencijas) iki dabartinės Dmitrijaus Donskojaus gatvės (tada – Senojo Piliavos kelio).
Jaunystėje Theodoras Hippelis su draugais lankydavosi tūlame Heseno sode (vėliau – inspektoriaus D. sodas), kuris taip pat buvo šiame romantiškame priemiestyje ir atitiko to meto parkų grožio sampratą – buvo natūralus. Hippelis ilgam išsaugojo atminimą apie šį jo sielą sujaudinusį sodą ir, net būdamas jau brandaus amžiaus, išsinuomojo gretimą sodą, kad, inspektoriui D. ir jo šeimai išvykus, galėtų vaikščioti po šį savo jaunystės sodą. Vėliau Hippelis nupirko seną dvarą, esantį netoli (ne daugiau kaip 0,5 km) nuo Steindammo vartų, kurį sudarė nedidelis namas su penkiais ar septyniais gyvenamaisiais kambariais ir sodybos teritorija, besidriekianti Freigrabeno upelio krantais.
Tuo metu oberburmistro užmiesčio namas buvo pats paskutinis kitų privačių Hufeno priemiesčio rezidencijų virtinėje – dvaro namelis stovėjo beveik prie Senojo Piliavos kelio (Alte Pillauer Landstraβe, dabar – Dmitrijaus Donskojaus gatvė), apatinėje parko dalyje. Prie namo, pasislėpusio pavėsingoje natūralaus bukų ir skroblų masyvo gilumoje, palei upelį vedė senų liepų alėja. XVIII a. viduryje palei Senąjį Piliavos kelią, šalia oberburmistro užmiesčio namo, dar stovėjo amatininkų namai, kalvės ir karčema „Pieno namai“, kurioje iki pat 1914 metų buvo patiekiama pieno, grietinės, varškės ir grietinėlės.
Užmiesčio namo sienos netrukus buvo papuoštos paveikslais ir graviūromis, kurių tapybos mėgėjas ir kolekcininkas Hippelis turėjo daugybę, o žemė padalyta į du sodus: sodą-daržą, buvusį visai prie namo, ir romantišką, netrukus plačiai išgarsėjusį Hippelio sodą – jo idėjų ir sodų bei parkų meno žinių įkūnijimą, atspindėjusį kai ką iš to, ką jis buvo matęs Berlyne ir Vysbadene, tačiau gerokai pakeistą ir savaip interpretuotą. Gilus upelis, tekantis po niūrokų skroblų, liepų ir bukų natūralaus miško masyvo skliautu, sudėtingas reljefas, aukšti krantai buvo sėkmingai panaudoti angliškojo stiliaus sodo struktūrai suformuoti, ir šiam sodui trūko tik vieno – erdvės: sodas buvo palyginti siauras. Beje, šis trūkumas buvo būdingas daugumai Karaliaučiaus ir jo priemiesčių sodų – žemė buvo brangi.
Luisenwahlis Hufeno žemėlapyje.
Sodo išvaizda ir jo kūrėjo asmenybė paprastai būna gana glaudžiai susijusios: koks žmogus buvo Theodoras von Hippelis ir kaip atrodė jo sodas?
Theo Hippelis, Girdavos (Gerdauen, dab. Železnodorožno gyvenvietė) mokyklos rektoriaus sūnus, dar vaikystėje išsiskyręs savo intelektu, Karaliaučiaus universitete studijavęs teologiją, žavėjęsis poezija ir ugdęs savyje askezę, po Septynerių metų karo su delegacija, lydėjusia Gintaro kambarį, padovanotą Rusijos carui Petrui I, aplankęs Rusiją, ja sužavėtas ir laikęs ją „jo supratimui neįmanoma šalimi“, grįžęs į Karaliaučių puolęs studijuoti teisės ir vėliau tapęs puikiu advokatu, galiausiai užima aukštas valdininko pareigas. Rašytojas ir poetas, masonų ložės „Trys karūnos“, kuriai priklausė nemažai aukščiausių valdininkų, profesorių, karininkų, stambių pirklių ir bajorų, narys, daugelio iškilių to meto asmenybių draugas, „pagrindinė galva“, kaip jį vadino Kantas, Hippelis buvo prieštaringas žmogus: gyveno asketiškai, bet turėjo prabangią paveikslų kolekciją, kurią praėjus 40 metų po jo mirties jo sūnėnas perdavė miestui ir kuri tapo miesto Dailės muziejaus pagrindu. Oberburmistras ir policijos viršininkas, jis buvo nepaprastai efektyvus administratorius, tačiau istorijoje liko kaip literatas, parašęs romanų, traktatų apie santuoką ir satyrinių kūrinių. Jo eilėse kartu skamba mirties, Dievo ieškojimo motyvai, pamokomumas ir nepaprasta ironija. Jaunystėje patyręs nelaimingą meilę, jis bandė nusižudyti, liko nevedęs, siekė vienatvės, buvo linkęs į melancholiją ir egzaltaciją, mokėjo būti griežtas ir šaltakraujis.
La Belle Époque (Gražioji epocha) Luisenwahlio takeliuose XX amžiaus pradžioje.
Jis kupinas ironijos – laisvo proto žaismo, pro kurio prizmę žvelgia į pasaulį, ir kartu blaškosi ieškodamas idealo, atspindėdamas jį keistame mistinių jėgų žaisme, veržiasi į aukštąsias dvasios sferas, į nesugrąžinamos praeities pasaulį.
Karaliaučiuje su Hippelio vardu siejama daug įvykių: 1790 m. įsteigta Meno mokykla, sutvarkyta dalis Filosofų pylimo, nusausinta klampynė tarp Pilies bažnyčios, Priegliaus krantinės ir pašto pastato, pagerintas kelias nuo Steindamo vartų į Mittelhufeną, kuris, kad būtų lengviau važiuoti, buvo išgrįstas rąstais.
Viskas jo sode priminė mirtį, kurią jis apdainavo, ir atspindėjo jo keistą, liguistą santykį su ja. Parkas buvo sentimentalus, liūdesio kupinas kraštovaizdis su gausybe prasmingų sentencijų. Jos turėjo priversti lankytoją susimąstyti apie gyvenimo trapumą.
Dalis sodo priminė kaimo kapines, papuoštas gėlėmis ir nusėtas antkapiais bei bevardžiais kauburėliais... Ant pirmosios plokštės, kuria prasidėjo šis sodas, buvo užrašyta: „aš, tu, jis, mes, jūs, jie“. Nejučia atkreipi dėmesį, kad įvardžio „ji“ nėra. Sklypo centre gulėjo plokštė su užrašu: „Čia visi lygūs – ponas ir jo baudžiauninkas, didis ir menkas, kilnus ir blogas. Danguje ir apačioje – viskas vienoda. Laimingas gyvenimas tęsis be manęs ir tavęs. Mokykis, keleivi, būti to vertas!“ Vieną sodo alėją puošė medyje išpjaustyta frazė: „Šis gyvenimas yra koridorius. Trumpas jis ar ilgas – bet kuriuo atveju – dėkoju.“ Kitoje vietoje išsiskyrė trys keliai: vienas vedė per tiltą, kitas kilo aukštyn, trečias nubėgo gilyn į parką. Čia lankytojo laukė toks posakis: „Įsimylėjėliai eina į slėnį, mąstytojai ieško aukštumų. Rinktis kankina, bet mes einame, kur einame.“
Aukštutinėje sodo dalyje tuo metu plytėjo atvira pieva, ir ten po sidabrine tuopa stovėjo suolas. Iš čia atsiverdavo vaizdas į Karaliaučių, Priegliaus upę ir jos pievas. Sodo dalį vakariniame šlaite (kur dabar plyti didelė laukymė) užėmė vaismedžiai. Tačiau net žydinčių obelų ir vyšnių vaizdas vaikštant po Hippelio sodą „lankytojams neteikė džiaugsmo, palikdamas prislėgtumo ir nerimo jausmą“. Tai buvo labai asmeniškas sodas – savo šeimininko ir savo šeimininkui skirtas sodas.
Ilgos sodo alėjos vedė žemyn palei upelio vagą. Vienos drėgnos, tamsios alėjos gale buvo nedidelis grotas su suolu, o prieš jį augo dvi liepos. Ši vieta dabar yra prie laiptų, vedančių iš parko aukštyn, į Dmitrijaus Donskojaus gatvę. Hippelio liepos išliko, joms ne mažiau kaip 250 metų, tačiau niekas jų nesaugo ir jomis nesirūpina.
Karalienės Luizės atminimo pusrotondė parke pastatyta po šimtmečio. Ji išdėstyta simetriškai šiam grotui ir savo kontūrais jį primena, o jos centre taip pat pasodinta liepa. Matyt, pusrotondė buvo sumanyta kaip Hippelio groto pora.
Įrengęs užmiesčio namą pagal savo skonį, jis ir čia, kaip ir savo eilėraščiuose, apdainavo mirties temą. Theodoro von Hippelio užmiesčio name viršutiniai kambariai buvo apipavidalinti kaip pavėsinės. Atskirai sode stovinti virtuvė buvo dekoruota kaip atsiskyrėlio grotas, kuriame buvo nedidelė koplytėlė. Vienas iš kambarių-pavėsinių buvo skirtas „dviejų velionių“ atminimui – taip jis vadino save ir savo mirusią mylimąją. Čia alegoriniuose piešiniuose buvo apdainuota Jo meilė Jai: nuo mylimosios vardo, išpjaustyto jauno medžio kamiene, iki jos kapo atvaizdo. Savo sodą oberburmistras lankydavo kasdien, bet kuriuo metų laiku ir esant bet kokiam orui…
Savo testamente Theodoras von Hippelis nurodė būtinai parduoti šį sodą. Tuo metu jis jau buvo išgarsėjęs ir už Karaliaučiaus ribų, todėl jį dažnai lankydavo atvykę aristokratai. Tai labai nepatiko šeimininkui, kuris čia ieškojo tik vienatvės ir ramybės.
Tuo metu Karaliaučiuje ir užmiestyje buvo nemažai sodų, tačiau Hippelio sodas tarp jų išsiskyrė, o jo įsigijimas laikytas prestižiniu pirkiniu. Garsusis šeimininkas buvo ne tik Karaliaučiaus oberburmistras, bet ir karaliaus sprendimu miesto „prezidentas“ – tokį titulą turėjo tik Berlyno oberburmistras. Po jo mirties dvaras su namu 1796 m. atiteko labai turtingam Gotthilfui Christophui Wilhelmui Busoltui (1771–1831), kuriam tuo metu buvo 25 metai. Turtus jam atnešė sėkminga santuoka su Louise Gramatzkie zu Reichtum. Galbūt todėl naująjį dvarą jis ir pavadino žmonos garbei – Luizenvaliu (Louisenwahl), t. y. „Luizės pasirinkimu“.
Namelis, priglaudęs Prūsijos karališkąją porą 1808–09 m., kurį 1812-aisiais atmetė Napoleonas.
Karo su Napoleonu metais karališkoji sutuoktinių pora su vaikais buvo priversta bėgti iš prancūzų okupuoto Berlyno. Juos svetingai sutiko stambūs pirkliai ir kiti pasiturintys karaliaučiečiai.
Tarp jų buvo ir Busoltai, 1808 ir 1809 m. priėmę juos buvusiame Hippelio sode. Busolto namas stovėjo šiaurinėje Hufeno alėjos pusėje – tuo metu tai buvo siaura, rąstais grįsta gatvė. Namą supo nedidelis vaistažolių daržas, gėlynai ir vaismedžių sodas.
Vėliau, prisimindamas malonią karališkosios šeimos viešnagę Busoltų namuose, karalius Frydrichas Vilhelmas III savo miegamojo sieną papuošė nedidele akvarele, vaizduojančia šį užmiesčio namą. Ją tikriausiai nutapė vienas iš jo sūnų. Kitoje akvarelėje buvo pavaizduota sodo dalis – gėlynas prie pietinės namo pusės su kriaukle-pavėsine, apaugusia augalais ir skirta poilsiui. Žinoma, kad kitoje namo pusėje buvo neišvengiamas daržas su tradicinėmis daržovėmis ir prieskoniais – šiek tiek pakitęs, bet visiškai barokinis „vaistažolių daržas“. Nuo namo pietų kryptimi driekėsi siaura dauba su Freigrabeno (Parko) upeliu ir parku palei jį, užimančiu maždaug 600 m ilgio ruožą.
Napoleonas, 1812 m. žygiuodamas į Rusiją, trims dienoms užsibuvo 1806–07 m. užkariautame Karaliaučiuje. Jis ketino apsistoti Busolto name, prisimindamas, kad Berlyno okupacijos metu ten gyveno karališkoji šeima. Imperatorius tikėjosi išvysti prabangią karalių užmiesčio rezidenciją, todėl pamatęs šį paprastutį namelį buvo priblokštas. Jis pasuko arklius atgal į miestą ir nakvojo pilyje.
1861 m. jau gana senyvas kaizeris Vilhelmas I atvyko į Karaliaučių karūnuotis ir ta proga aplankė šį dvarą. Čia vaikystėje jis su tėvais praleido dvi vasaras, palikusias malonių prisiminimų. Vėliau, 1872 m., jis nupirko ir namą, ir sodą. Jis taip pat liepė toje parko vietoje, kur mėgo ilsėtis jo motina, jauna mirusi karalienė Luizė (Königin Luise), pastatyti marmurinį biustą jos garbei. Biustą jis užsakė garsiam skulptoriui Christianui Rauchui (Christian Rauch), karalienės Luizės kamerdinerio sūnui. Atminimo akmuo buvo padėtas 1872 m. rugsėjo 2 d. Nedidelė, žavinga baltojo marmuro Luizės galvutė buvo įrėminta pusrutulio formos medalionu. Ji rėmėsi į cementinio akmens pusrotondę, kurios kraštus puošė dvi akmeninės gėlių vazos. Šis skulptoriaus Ch. Raucho ir akmentašio Bellerto kūrinys buvo pastatytas parke ir pašventintas 1874 m. rugsėjo 2 d. Paminklo užrašas skelbė: „Prūsijos globėjai, nepamirštamajai karalienei Luizei – nuo Karaliaučiaus miestiečių“ (Dem Genius Preuβens der unvergeβlichen Königin Luise — die Königsbergerger Bürger. 1874).
Pusrotondė su karalienės Luizės biustu retušuotame XX a. pradžios atvirute.
Pusrotondė, netekusi architektūrinių elementų, kadaise ant jos stovėjusių vazų ir marmurinės karalienės galvutės, išliko iki šių dienų. Visa kita dingo nežinomomis aplinkybėmis. Liepa, 1874-aisiais pasodinta prie pusrotondės laiptų, tebėra gyva…
Mecklenburg-Strelitz namų princesės, Prūsijos karalienės Luizės Augustės Vilhelminos Amalijos vardu Karaliaučiuje buvo pavadinti:
- Teatras, pastatytas Hufeno alėjoje 1911–1912 m. pagal architekto Walterio Kuckucko projektą (dabar jo vietoje stovi perstatytas Srities dramos teatras);
- Luisenhöh gatvė (Luisenhöh), vedusi nuo Hufeno alėjos į Luisenwahlį;
- Fortas Nr. 6 „Karalienė Luizė“ (Fort VI Königin Luise) vakariniame miesto pakraštyje;
- Luizės alėja (Luisenallee, dabar Komsomolskaja g.);
- Gimnazija Karaliaus gatvėje (Königstraβe, dabar 41-oji mokykla);
- Neoromaninio stiliaus memorialinė evangelikų kirchė, suprojektuota architekto Friedricho Heitmanno (1853–1921), kurios kertinis akmuo padėtas 1889 m.; ji pašventinta ir atidaryta 1901 m. rugsėjo 9 d. šiaurinėje kapinių dalyje prie Luisenwahlio parko, netoli vieno iš šiaurinių įėjimų į parką ir karalienei skirtos pusrotondos.
Dvi kirchės smailės – aukštesnė ir antroji, mažesnė, – turėjo simbolizuoti karališkąją porą. Kirchė buvo pašventinta dalyvaujant karalienės Luizės proanūkiui – paskutiniam Vokietijos imperatoriui Vilhelmui II – ir jo sutuoktinei, Šlėzvigo-Holšteino-Zonderburgo-Augustenburgo princesei, kuriuos 1918 m. Vokietijos revoliucija nuvertė nuo sosto.
1914 metais karališkosios šeimos dvaras – Luisenwahlio parkas, kaizerio padovanotas miestui, – tapo municipaline nuosavybe. Sodo planas nuo Hippelio laikų nebuvo keičiamas, tačiau kadangi Mittelhufeno priemiestis (Mittelhufen) 1905 m. buvo įtrauktas į miesto ribas, aplink viešąjį Luisenwahlio parką iškilo daugybė mūrinių pastatų, o kadaise siauras, medinėmis trinkomis grįstas Hippelio kelias tapo plačia Hufeno alėja, kuri, šiek tiek patraukusi parką, atkirto Busolto namą, dar vadinamą Luizės nameliu, nuo pagrindinės parko teritorijos, plytinčios į pietus nuo šios gatvės abipus upelio (vėliau šiame name veiks Mütterheim – prieglauda vienišoms neturtingoms motinoms). Teritoriją į pietus nuo karalienės Luizės kirchės užėmė Altštato parapijos 3-iosios kapinės, besitęsiančios iki Senojo Piliavos kelio (dabar Dm. Donskojaus g.). Iš rytų pusės prie parko šliejosi soduose skendintis gyvenamųjų namų kvartalas, o žemiau antrosios Freigrabeno (dabar – Parko) upelio atšakos, vadintos Hufenfreigrabenu (Hufenfreigraben), su parku ribojosi Tragheimo 2-osios ir Neurosgarteno 3-iosios kapinės. Į pietus nuo parko, nuo dabartinės Dmitrijaus Donskojaus gatvės iki pat geležinkelio, buvo dar šešerios įvairių konfesijų kapinės. Iš šiaurės parką ribojo Hufeno alėja (Mira pr.), o iš pietų – Senasis Piliavos kelias.
Luisenwahlis Amalienau žemėlapyje – apsuptas kapinių.
Praėjusio amžiaus 3-iajame dešimtmetyje, kai mieste pagal vieningą planą, kurio idėja priklausė miesto sodų ir parkų direktoriui Ernstui Schneideriui, buvo vykdomi dideli būsto statybos ir želdynų kūrimo darbai, Luisenwahlio parko teritorija susijungė su kitomis žaliosiomis teritorijomis, išsidėsčiusiomis į pietus ir šiaurės rytus nuo jo.
Taip nutiko visų pirma dėl to, kad parko teritorija buvo padidinta sutvarkius dalį rytinės Freigrabeno (Parko) upelio atšakos – šie darbai prasidėjo 1931 m. 1937-aisiais sutvarkytos upelio slėnio teritorijos buvo nutęstos iki pat Hufeno alėjos, o požeminė perėja po gatve sujungė Luisenwahlį su Tiergarteno (Tiergarten, zoologijos sodas) teritorija. Šią promenadą, pavadintą Jülchentalio vardu pagal vienos iš gatvelių, vedusių nuo Hufeno alėjos į Luisenwahlį, pavadinimą, įrengė su laiptais nuo stačių šlaitų, suformavo sudėtingą alėjų ir takelių tinklą, todėl čia tapo galima maloniai pasivaikščioti promenada, iškilusia aukštai virš upelio.
Pietų kryptimi Luisenwahlis taip pat gavo papildomą žaliąją pasivaikščiojimų zoną: sutvarkyta arkine požemine perėja po dabartine Dmitrijaus Donskojaus gatve palei žemyn, į Prieglių, tekantį Freigrabeno upelį buvo galima nueiti iki buvusios užtvankos, o 3-iajame dešimtmetyje jau – Neue Bleiche (Neue Bleiche) gatvės, apsodintos senais medžiais ir ėjusios palei vakarinę kapinių ribą Senuoju Piliavos keliu iki Veilchenbergo (Veilchenberg, Žibuoklių kalnas) sodų, šalia kurių buvo šešerių kapinių želdynai, o ten jau netoli – buvusių gynybinių įtvirtinimų Astronomijos bastionas ir jų apželdintos promenados, paplūdimiai prie tvenkinio ties Ausfallo vartais ir Liaudies sodas su universiteto observatorija.
3-iajame dešimtmetyje viešosios Luisenwahlio parko želdynų teritorijos planas buvo pakeistas, papildytas tvarkymo elementais – laiptais, trylika tiltelių per upelį, gausiomis alėjomis ir takų tinklu, apžvalgos aikštelėmis, mažosiomis architektūros formomis, nedideliais kriokliais ir brastomis per upelį iš akmenų ir išvirtusių medžių, tačiau šio paskutiniojo XVIII a. trečdalio parko stilistiniai bruožai liko nepakitę – tai tebebuvo Prūsijoje mėgstamas romantinis kraštovaizdžio parkas, kuriame jautėsi Hippelio, Prūsijos karalių buvimas, jo medžius matė Napoleonas Bonapartas, virš jo sklandė garsiojo Peterio Lenné (Peter Joseph Lenné, 1789–1866), žymiausių XIX a. vokiečių kraštovaizdžio parkų kūrėjo, idėjos.
1929–1930 m. žiema pasitaikė nepaprastai šalta, ir pirmojo parko savininko vaismedžių sodas, užveistas daugiau nei prieš šimtą keturiasdešimt metų dešiniojo upelio kranto šlaite, visiškai iššalo.
Tuo pačiu metu dabartinis Mira prospektas dar labiau paplatėjo ir praryjo dalį parko, tačiau šiai netekčiai atminti plačios važiuojamosios dalies viduryje buvo išsaugota nedidelė skiriamoji salelė su galingais bukais ir liepomis, kuri iki šiol stebina mus ir žadina vaizduotę savo originalumu – šiuolaikiniame Mira prospekte stūkso gyvas paminklas tai parko daliai, kuri dėl būtinybės virto keliu.
Kaizerio medžioklės namelis Romintene (Radužnojė), atvežtas į pokarinį Luisenwahlį (Centrinį parką). Jį ir šiandien galima ten pamatyti netoli centrinio įėjimo.
1949 m. Kaliningrade miesto vykdomojo komiteto sprendimu buvo atidarytas Kultūros parkas, kuriam suteiktas M. I. Kalinino vardas.
Dar 1947 m. buvusio Luisenwahlio miesto parko – būsimojo centrinio Kaliningrado miesto parko, tuo metu kartu su zoologijos sodu priklausiusio vienai įmonei „Zoopark“, – teritorija buvo išplėsta, palyginti su prieškarine: dabar į ją pateko dešinėje ir kairėje buvusios nuniokotos kapinės ir dalis aikštės kartu su karalienės Luizės kirche.
6-ajame dešimtmetyje į Kultūros parką buvo pervežti rąstiniai statiniai iš šimtamečių eglių, anksčiau stovėję Romintene (Rominten, dabar Radužnojės gyv., Nesterovo r.), kur 1891 m. skandinaviškuoju stiliumi buvo pastatyta kaizerio medžioklės pilis. Juose įsikūrė ir ilgai dirbo parko „Centrinis“ administracija.
Šiuo metu parkas turi vieną centrinį įėjimą iš Mira prospekto, įrengtą su pusapskritimio plano tvora ir arkiniais įėjimo portalais. Per karą išlikusi karalienės Luizės atminimo kirchė 1968–1976 m. rekonstruota pagal architekto J. M. Vaganovo projektą ir pritaikyta Lėlių teatrui. Karalienės Luizės atminimo pusrotonda yra netoleruotinos būklės. Nuo pagrindinės alėjos jos beveik nesimato, nes ją užstoja ūkiniai pastatai. Pietinėje parko dalyje buvo nedidelis atviras Žaliasis teatras, šalia kurio 1928 m. buvo pastatyta stela su reljefiniu Franzo Schuberto atvaizdu (skulptorius Walteris Rosenbergas, neišlikusi). Po bareljefu buvo įamžinta frazė: „Dainos valdovui – Schubertui nuo Karaliaučiaus dainos bičiulių sąjungos“.
Pokario metais XX a. ketvirtojo dešimtmečio parko planas iš esmės nebuvo pakeistas: jis liko peizažiniu parku, kurio kraštovaizdžio dominantė – upelis. Pagal kūrėjų sumanymą centrinė parko dalis – daugiausia šviesi, atvira plačių laukymių erdvė, pamažu pereinanti į parko struktūroje vyraujančius pusiau atvirus plotus su būdingu šviesos ir šešėlių žaismu. Šiaurinė ir pietinė parko dalys buvo uždaros, pavėsingos vietos su susiglaudusiomis medžių lajomis, tačiau proporcingai tamsių, uždarų vietų parke buvo kur kas mažiau nei saulėtų. Atvirų, pusiau atvirų ir uždarų parko erdvinių struktūrų santykis buvo 2:3:1.
Iki Antrojo pasaulinio karo palei upelio vagą specialiai įrengta promenada buvo galima praeiti po Senuoju Piliavos keliu (Dmitrijaus Donskojaus g., nuotraukoje). Analogiškas sprendimas tuomet buvo įgyvendintas ir praėjimui iš Luisenwahlio į Tiergarteną (zoologijos sodą) po Hufeno alėja (Mira pr.).
Dabar šviesių ir tamsių erdvių santykis pasikeitė, parkas apleistas, o pagrindinės šiuolaikinio parko funkcinės zonos, kuriose įrengti atrakcionai, išsidėsčiusios buvusiose trečiosiose Altstadto bendruomenės kapinėse.
Pačiai istorinio parko teritorijai pokariu neteko patirti nei didesnės rekreacinės apkrovos, nei kraštovaizdžio architektų įsikišimo: parkas užauga savaime išdygusiais medžiais, nyksta ir dažniausiai naudojamas kaip tranzitinė teritorija – pagrindinė alėja jungia Mira prospektą su Dmitrijaus Donskojaus gatve. Parko dalis palei rytinę upelio vagą – ta pati Jülchentalio promenada, kuri lėtai, bet atkakliai buvo formuojama praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, – dabar nebepriklauso parko teritorijai, ir galima manyti, kad jos nepalies parko likimas, jei šis bus restauruotas. Kompozicinis parko vientisumas, jo prieinamumas (trys įėjimai šiaurinėje ir trys pietinėje dalyje), sutvarkyta pasivaikščiojimų zona palei rytinę upelio vagą, jungusi parką su zoologijos sodu, gerai apgalvotos viešosios poilsio vietos jaukumas – šiuo metu prarasti. Parke išliko istoriniai želdiniai – 150 ir net 200 metų amžiaus ąžuolai, bukai, liepos, skroblai ir klevai, tačiau savaime išdygę nereiklūs klevai ir kai kurie sovietmečio sodinimai slepia pirminį jo planą. Vienintele šviesia parko vieta liko dalis pievos, kurios vietoje kadaise plytėjo Hippelio užmiesčio sodybos vaismedžių sodas.
Parko kraštovaizdžio dominantė – Freigrabeno (Parkovyj) upelis – jau daugelį metų teršiamas buitinėmis nuotekomis iš daugybės teisėtų ir neteisėtų prisijungimų. Upelio vagoje besikaupiančios sąnašos skatina krantų išplovimą ir naujos vagos susidarymą. Upelio slėnis užliejamas, ypač pietinėje parko dalyje; amžiaus pradžioje akmenimis išgrįsta upelio vaga padengta storu dumblo ir pūvančios medienos sluoksniu. Nevalingai prisimenamos André Maurois eilutės: „…Tai buvo labai senas miestelis. Jis buvo per daug matęs, kad dar kuo nors stebėtųsi…“
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
