PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje Tatjanos Kolivai.
Prūsiją retai lanko keliautojai, trokštantys praplėsti savo žinias apie ją. Todėl tam tikra prasme ji vis dar tebėra terra incognita. Tie keli piligrimai, kurie rašė apie Prūsiją, dažniausiai sukuria visiškai klaidingą jos vaizdą. Beveik visi jie vaizduoja ją kaip tuščią, niūrią laukinę vietovę, kurios gyventojai yra to paties kultūros lygio kaip ir jų kaimynai lenkai bei rusai. Prancūzai apskritai mano, kad čia viskas siaubinga. Dėl savo mėgstamo užsiėmimo – istorijos studijų – man teko skaityti prūsų kronikas, kai kurios iš jų jau seniai tapo bibliografine retenybe: Simono Grunau, Kasparo Hennenbergerio, Pauliaus Weisselio ir Kristupo Hartknocho. Kiekvienoje iš šių senų knygų radau rojų, vadinamą Prūsija, kurią gamta dosniai apipila savo palaima. Todėl 1814 metais leidausi į kelionę po Prūsiją, kuri suteikė man puikią galimybę išsiaiškinti prieštaringus savo pirmtakų teiginius.
[ 1814 ]
Prūsijos siena. — Atvykimas į Memelį. — Miesto padėtis. — Architektūra. — Gyvenimo būdas. — Silpnoji lytis. — Pramoginiai pasivaikščiojimai vandeniu ir sausuma. — Pavojingas plaukimas. — Kuršių marios. — Smėlio seklumos. — Legenda apie jas. — Prekyba. — Kontrabanda. — Muitininkų pagrobimas. — Kelionė į Lietuvą. — Nuostabus vaizdas iš Prökulso. — Plaukimas į Heydekrugą. — Rusnė. – Lašišų žvejyba. — Nemunas. — Lietuviai. — Jų papročiai ir būdas. — Lietuviškoji Žemuma. — Zalcburgiečiai.
Lengviau atsikvėpiau, kai po ilgo ir varginančio muitinės patikrinimo užkarda Palangoje1 už manęs pagaliau nusileido ir aš kirtau Prūsijos sieną. Mane apėmė laimingas jausmas pagalvojus, kad vėl esu laisvoje vokiečių žemėje, kur galima be baimės išsakyti savo mintis žodžiais, kur dvasinis penas, kurio reikia kiekvienam išsilavinusiam žmogui, nėra draudžiamas ir nelaikomas kontrabanda, ir kur joks siauraprotis cenzorius nesprendžia, ką man derėtų, o ko nederėtų skaityti. Taigi, sudie, mieloji Kuršo žeme! Išsaugosiu atmintyje tavo gerus gyventojus, o muitininkų savivalę, sukėlusią man nemažai apmaudžių minučių, greitai pamiršiu po šiuo malonesniu dangumi.
Įvažiavimo į Prūsiją, kad ir kaip norėtum, nepavadinsi maloniu, nes nesibaigiantys smėlynai, prasidedantys Kurše, nenutrūkstamai driekiasi iki pat Memelio. Nėra visiškai jokio daikto, už kurio galėtų užkliūti akis. Todėl miegas, lengvai įveikiantis jus lėtai slenkančioje karietoje, yra palaima. Bet štai pagaliau pasiekiau savo kelionės tikslą: gilią tylą, kurią drumstė tik karietos girgždesys, pakeitė garsus, gyvas šurmulys, ir svetinga užeiga pasitiko keliautoją, išvargintą ne kelio, o nuobodulio.
Memelis stūkso tuščioje, niūrioje lygumoje, kurią skalauja Baltijos jūra ir Kuršių marios, abiejuose Dangės2 krantuose – nedidelės, lėtai tekančios, bet vandeningos upės, kuri šioje vietoje įteka į kanalą, jungiantį marias su jūra.
Aplinkui nerasi nei sodų, nei promenadų, nei žalių pievų, nei pavėsingų miškų. Visur smėlis ir nieko daugiau, tik smėlis ir monotoniški vandenys, kurių horizonte matyti didingos Kuršių nerijos kopos.
Memelio užstatymas netaisyklingas, bet miestas neblogas. Kai kurios jo gatvės visai vertos sostinės, tačiau, kaip ir visuose pajūrio miestuose, geras skonis retai pasireiškia, kai kalbama apie miesto architektūrą. Lindenstrasse neabejotinai gražiausia iš visų gatvių, ji apsodinta keturiomis liepų eilėmis, kurių pavėsyje mėgsta vaikštinėti miestiečiai, nes tai vienintelė promenada. Šioje gatvėje esantis viešbutis Das Argelandersche Haus3 išsiskiria rafinuota architektūra ir patogiais interjerais.
Dangės krante stovi pirklio Consentiuso namas, kuriame 1807 metais gyveno Prūsijos karalius ir karalienė. Jis pastatytas itališku stiliumi, plokščiu stogu ir įrengtas su kilniu skoniu. Panašumas į kronprinco rūmus Berlyne, kuriuose dabar gyvena karalius, palengvino karališkajai porai buvimą šiame name.
Nepaisant nuošalios padėties, Memelis net tiems, kurie čia apsistoja trumpam, yra labai maloni vieta. Nepaprastas aktyvumas, viešpataujantis čia bet kuriuo paros metu, teikia keliautojui daug pramogų. Daugybė didelių jūrinių laivų, kurie, kraunami ir iškraunami, plaukioja upe, mažesni laivai, gabenantys maisto produktus ir prekes, laivų savininkai, darbininkai, lietuviai, rusai, žydai, lenkai, anglai, besistumdantys gyvame šurmulyje; čia pat kamšomi laivai, pakuojamos prekės, triūsia muitininkai, o miesto pakraščiuose nesiliaudami sukasi šimtas vėjo malūnų. O jei jūroje kyla audra ir locmanai skuba įvesti laivus į uostą, visas reginys tampa dar patrauklesnis.
Jei rusas ar vokietis ketina aplankyti Angliją, jam derėtų kurį laiką praleisti Memelyje, kad priprastų prie kai kurių anglų papročių ir jų laikysenos, kuri iš pradžių atstumia bet kurį ne britą.
Memeliečiai, savo užsienio prekybos reikalus tvarkantys beveik vien su anglais, taip įsimylėję šių salų gyventojų papročius ir manieras, kad mėgdžioja juos kiekviena proga, ir komiškų situacijų čia netrūksta. Žmonės kalba tik angliškai, ypač didžiuosiuose prekybos namuose, valgo, geria, žaidžia ir linksminasi angliškai; turi tuos pačius kaprizus kaip anglai ir yra tokie pat šiurkštūs bei nekalbūs kaip jie. Nepažįstamasis, dėl savo rekomendacijų pakviestas į draugiją, gali valandų valandas likti paliktas pats sau, ir niekam net į galvą neateis užmegzti su juo pokalbį. Susirinkusieji elgiasi taip, lyg jo čia nebūtų, o kiekvienas jo užduotas klausimas nutraukiamas vienskiemeniu atsakymu. Tik sužinoję, kad naujokas atvyko iš prekybinio miesto, susirinkusieji gali angliškai jo paklausti: kiek vertas tas ar kitas žmogus? Tai yra, kokį kapitalą jis turi? Moterys retai įsitraukia į pokalbį, ypač prie stalo: jos išeina, vos tik baigiasi valgis ir ateina metas gerti be saiko ir tikslo.
Jei jau ryžtuosi taurelei kitai, leidžiu sau gerti tik lengvus prancūziškus vynus, tačiau portveinas ir madera, kurie čia paprastai patiekiami po pietų, dažniausiai taip stipriai pagardinti romu, kad iš tiesų reikia gimti šiame šauniame mieste, kad išgertum kelis butelius šio gėralo be jokių pasekmių sveikatai.
Pagaliau išgertuvės baigiasi, vėl pasirodo damos, o su jomis arbata ir, netikėtai, kortos. Jei nenorite vėl vaidinti bežadžio manekeno, esate priversti dalyvauti žaidime, kuriame galima pralošti kelis šimtus rublių. Tai trunka iki vėlyvos nakties, ir, pasimėgavę šalta vakariene bei nemenka punšo porcija, einate namo virškinti to, ką suvalgėte. O kita diena pakartoja ankstesniąją. Štai taip, su tam tikromis variacijomis, čia atrodo pasaulietinis gyvenimas.
Buvau ir keliuose damų vakarėliuose, apie kuriuos mažai ką galima pridurti. Damos prastai kalba prancūziškai, prastai dainuoja, gana vidutiniškai skambina fortepijonu ir negailestingai kankina gitaros stygas. Vietinėms moterims visiškai svetima bet kokia sistemingo išsilavinimo užuomina, todėl pokalbis su jomis anaiptol nėra patrauklus.
Susirinkę jauni džentelmenai visiškai nepakenčiami: jei vokietės, apsimetančios prancūzėmis, kelia veikiau užuojautą, tai vokiečiai, vaidinantys anglus, yra šlykštūs.
Kartu vietinės silpnosios lyties atstovės pagrįstai gali pretenduoti į tai, kad būtų vadinamos gražiomis: jų ūgis, laikysena, veido spalva, formos – aukščiau visų pagyrų. Teisybės dėlei negalima nesižavėti ir jų skoniu bei drabužių elegancija. Bet kai kalba pasisuka apie intelektinę raidą, gražuolės – pripažinkite mano delikatumą – nespindi. Jos dėl to nekaltos: joms netrūksta gebėjimo lavintis pačioms, bet jos neturi galimybės ugdyti savo dvasios. Memelyje nėra mokslininkų, išskyrus nedaugelį tų, kurie turi būti ex officio4, nėra dailininkų, nėra knygynų, nėra tapybos ir meno kūrinių rinkinių – visiškai nieko, kas galėtų ištobulinti skonį, užimti protą, sušvelninti papročius. Teatras čia neapsakomai skurdus. Patys memeliečiai tai jaučia ir retai jį lanko. Todėl geroms moterims nieko kito nelieka, kaip tik užsiimti savo apdarais, kortomis ir miesto paskalomis, kurios atpasakojamos kiekvienam, kas tik nori jų klausytis.
Pramogos čia – pasiplaukiojimai Kuršių mariomis ir vaikščiojimas basomis kopomis iki kelių smėlyje. Pasiplaukiojimuose iš tiesų daug malonumo, nors jie ne visada saugūs, nes oras jūroje permainingas ir bet kurią akimirką gali kilti audra. Tačiau kaip galima laikyti malonumu vaikščiojimą po kepinančia saule smėlio debesyse per nesibaigiančias kopas, man lieka nesuprantama. Ir vis dėlto, kad nepasirodyčiau nemandagus, man teko dalyvauti šiame vadinamajame malonume.
Klemmenhofas – vienintelė vieta netoli Memelio, kur apylinkės ne kad gražios, bet bent jau ten pakanka pavėsio. Tačiau ji lankoma nedažnai, nes memeliečiai pavėsio nemėgsta.
Plaukimas Kuršių mariomis man vos netapo paskutinis. Puikus oras paskatino draugiją, kuriai priklausiau ir aš, leistis į pasiplaukiojimą, ir mes sėdome į atvirą laivą su stiebu, burėmis ir vairu. Juo nuplaukėme gana didelį atstumą mariomis, nes pūtė palankus vėjas.
Netrukus dangų ėmė traukti debesys. Vėjas pasikeitė, kilo audra, bangos tapo aukštos, ir mes ėmėme bijoti dėl savo gyvybės.
Norėjome kuo greičiau pasiekti artimiausią krantą, bet, deja, savo ketinimą įgyvendinti buvo nelengva – atsidūrėme beviltiškoje padėtyje. Paaiškėjo, kad, kol plaukėme, vairininkas aptiko mūsų pasiimtą svaigalų atsargą ir dabar gulėjo ant denio negyvai girtas. Damos puolė mums į glėbį, laivo supimas stiprėjo kas minutę, ir mirtis bangose ėmė atrodyti neišvengiama. Tada vėjas taip staigiai paguldė valtį ant šono, kad burės atsigulė ant vandens.
Staiga vienas iš vyrų pribėgo prie vairo, patraukė jį į save su milžiniška jėga, kurią gali suteikti tik mirties baimė, ir taip neleido valčiai visiškai apvirsti. Mūsų laimei, vėjas kaip tik šiek tiek aprimo, todėl galėjome greitai nuleisti bures, ir vien šiai aplinkybei buvome skolingi už savo išsigelbėjimą.
Po kelių valandų audra nurimo, papūtė palankus vėjas, ir pavakare laimingai atvykome į Memelį. Oras jame visą dieną buvo geras, dangus visiškai giedras, ir niekas čia net nenutuokė, kokiame pavojuje neseniai buvome.
Kuršių marios pelnė prastą jūrininkų reputaciją, nes yra liūdnai pagarsėjusios savo nenuspėjamumu. Labai daug laivų čia sudužo. Mariose dažnai siaučia audros ir štormai, tuo metu kai pati Baltijos jūra lieka visiškai rami. Ne veltui prūsų tautinis prakeiksmas skelbia: „Kad tave užkluptų kuršių darganos!“
Man atrodo, kad dėl stiprių audrų, kurios daro šią vidaus jūrą tokią pavojingą, kaltos aukštos Kuršių nerijos kopos. Šis staiga kylantis stiprus vėjas man priminė fioną5 Šveicarijos ežeruose. Bangų smūgiai mariose trumpesni ir aštresni nei jūroje, todėl keliautojai, nepratę plaukti tokiomis sąlygomis, labai greitai pradeda kentėti nuo jūros ligos.
Beveik marių viduryje yra smėlio sekluma, besidriekianti per visą jų plotį. Ji tik keliomis pėdomis žemiau vandens lygio, todėl jūrininkai šioje pavojingoje vietoje turi būti atsargūs ir pasitelkti visą savo meistriškumą, kad neužplauktų ant seklumos.
Liaudies legenda apie šios smėlio seklumos atsiradimą pasakoja taip:
„Lietuviškajame marių krante kadaise gyveno milžinas. Tas krantas buvo pelkėtas dėl dažnų Nemuno, kuris čia įteka į jūrą, potvynių, ir milžinui tai labai nepatiko. Jo mylimoji milžinė gyveno nerijoje, sudarytoje iš aukštų smėlio kalvų, ir kai ji žingsniuodavo per septynių mylių pločio marias aplankyti savo milžino, nuolat sušlapindavo batus dumblėtame krante.
Tada milžinė nusprendė pakelti savo mylimojo krantą, tam ji prisisėmė pilną prijuostę smėlio ir ėmė su juo žingsniuoti per marias. Deja, našta buvo per sunki, milžinės prijuostė plyšo, ir visas smėlis išbiro į vandenį. Taip atsirado smėlio sekluma.“
Reikia pažymėti, kad šioje legendoje viską daro moteris. Tautose, kuriose moteriškoji lytis pasyvesnė, milžinę būtų palikę ramybėje, o smėlį nešti būtų pavedę jos kavalieriui.
Prekyba Memeliui labai svarbi, tačiau eksportas apima tik kelias prekių rūšis, iš kurių svarbiausia – mediena. Tašyti sijos, stiebai, rąstai, laivų statybos mediena, lentos, juostelės ir latos išvežamos milžiniškais kiekiais. Kalbant apie lentas, Memelis apskritai yra pagrindinis Prūsijos valstybės prekybos centras. Be to, išvežami grūdai, nors ir nedaug, potašas, plunksnos, šeriai, žalios odos, linai, kanapės, linų ir kanapių sėmenys, taip pat ribotais kiekiais – vietinės gamybos šiurkščios medžiagos. Kitos eksporto prekės turi menką reikšmę. Mažiausiai 9/10 visų eksporto produktų keliauja į Angliją; eksporto į kitas šalis apimtys labai mažos. Anksčiau Memelis siųsdavo grūdus į Angliją maišuose iš marškinių drobės. Kadangi drobės įvežimas į britų uostus buvo draudžiamas, tokiu būdu ji būdavo gabenama kontrabanda, tačiau kadangi Anglija dabar gauna pakankamai drobės iš Škotijos ir daugiausia iš Airijos, šis pajamų šaltinis Memeliui išnyko.
Kontrabandinė prekyba Memelyje vyksta milžiniškais mastais ir visiškai atvirai. Tai susiję su Rusijos sienos artumu.
Dauguma pirklių laiko didelius sandėlius pas kaimynystėje gyvenančius dvarininkus, o šie imasi prekių gabenimo ir nelegalaus perkėlimo per sieną ir taip uždirba daugiau nei iš žemdirbystės. Kolonijinės prekės, kurios Prūsijoje paprastai apmokestinamos didesniais mokesčiais nei Rusijoje, kontrabanda patenka iš Rusijos pusės, o iš Memelio į Rusiją nelegaliai gabenami manufaktūros gaminiai. Kol Rusija neįves tobulesnės muitų sistemos, ši kontrabandinė prekyba visada išliks svarbiu Memelio pajamų šaltiniu. Rusijos gyventojai turi didelę manufaktūros prekių paklausą, o vos šimtoji jų dalis pagaminama pačioje šalyje, tačiau dauguma prekių uždrausta įvežti, o kitos apmokestinamos tokiais dideliais mokesčiais, kad tai vilioja pelno ieškančius prekeivius ir skatina juos imtis abejotinų aferų.
Be to, nesuskaičiuojama muitinės tarnautojų armija gauna tokį menką atlyginimą, kad šiems žmonėms reikėtų turėti antžmogiškų dorybių, kad liktų nepaperkami. Be to, ir kazokai, saugantys sieną nuo kontrabandininkų, nevengia užmegzti su jais „dalykinių“ santykių.
Ir galiausiai, kaip galima taip patikimai uždaryti kelių šimtų mylių sieną tarp Prūsijos ir Austrijos6 valstybių, kad pro ją negalėtų prasiskverbti kontrabandininkai? Vien tam prireiktų nemažo tarnautojų etato. Jei finansų ministerija sumažintų muitus ketvirtadaliu ir geriau apmokėtų muitininkų darbą, Rusijos valstybė laimėtų milijonus. Tačiau, žinoma, kartu būtina ir griežtesnė muitininkų priežiūra, nes kol jų santykiuose su prekeiviais liks vietos „žmogiškajam faktoriui“, jokios reformos nepadės.
Beje, vietos pirkliai ir neslepia, kad užsiima kontrabanda. Jie visiškai laisvai apie ją kalbėjo mūsų pasivaikščiojimų kopomis metu ir net rodė man kontrabandinių prekių sandėlius.
Kontrabanda vaidino ypač svarbų vaidmenį bendrojo prekybos barjero laikotarpiu. Tuomet ji buvo vykdoma taip gudriai, kad visas vietos prancūzų konsulo budrumas, nukreiptas kovai su šiuo gėdingu reiškiniu, nuėjo veltui.
Tai, kaip buvo sukamos tokios operacijos, liudija memeliečių apsukrumą. Noriu papasakoti apie vieną atvejį, kuris čia tapo plačiai žinomas. Netrukus po prancūzų konsulo atvykimo reide pasirodė laivas, pagal visus požymius angliškas. Dingstimi, kad pučia priešingas vėjas, jis į uostą neįplaukė. Konsulas įsakė laivo kapitonui atsiųsti laivo dokumentus. Pamatęs juos, suprato, kad jie suklastoti, o krovinys laive – Anglijos nuosavybė. Tada konsulas nedelsdamas pasiuntė į laivą kelis muitininkus, kad šie areštuotų laivo krovinį. Paramos grupe su jais išvyko keli puskarininkiai, kad užkirstų kelią galimam jūreivių nepaklusnumui.
Būtent to ir tikėjosi anglai. Vos tik prancūzai atsidūrė laive, ginkluoti jūreiviai juos užpuolė, paėmė į nelaisvę, tada pakėlė inkarą ir išplaukė į atvirą jūrą. Man pasakojo, kad kontrabandinės prekės naktį buvo iškrautos iš laivo į krantą, o prancūzai išvežti į Angliją. Šio incidento pamokytas, konsulas ėmė leisti memeliečių laivams likti reide, nors būtent iš ten ir buvo vykdoma didžioji dalis kontrabandinės prekybos, ir apribojo savo dėmesį vien uostu. Ši nelegali prekyba, taip pat Prūsijos karališkojo dvaro buvimas čia 1807 metais atnešė miestui klestėjimą, kokį sunku rasti bet kuriame kitame tokio dydžio mieste.
Memelyje buvau jau dvi savaites, mano viešnagė čia užsitęsė, nes negalėjau išvykti į Karaliaučių, kol negausiu reikalingų rekomendacinių laiškų. Todėl nusprendžiau prastumti laiką ir nuvykti į trumpą kelionę po Lietuvą. Man apie ją pasakojo tiek daug gero, kad panorau artimiau susipažinti su šiuo kraštu. Lydėti mane šioje kelionėje pasisiūlė jaunas mokslininkas iš Karaliaučiaus, atsitiktinai čia užtrukęs, ir tai buvo juo maloniau, kad jis kalbėjo lietuviškai.
Pirmąsias penkias mylias nuo Memelio kelias daugiausia eina per nesvetingus tyrus, kuriuos pertraukia tik keli derlingi ariami laukai prie Prökulso7 gyvenvietės.
Nuo Prökulso šventoriaus, į kurį užsukau, kol buvo šeriami arkliai, atsiveria platus ir nepaprastai gražus vaizdas, o tai labai stebina šioje apskritai niūrioje vietovėje.
Už uosto matyti platūs pasėlių laukai, toliau marios su žaliuojančia pakrante ir pagaliau Kuršių nerija su baltomis kopomis, kurios iš čia atrodo tarsi Alpių ledynų grandinė.
Nė vienas memelietis neatkreipė mano dėmesio į šį nuostabų vaizdą, ir tai, man regis, įrodo, kad žmogus, gyvendamas šalia gamtos, jos nepastebi, gražiems peizažams teikdamas pirmenybę kimšte prikimštos piniginės vaizdui.
Nuo Memelio iki Heydekrugo8 pasitaiko daugybė nedidelių upelių, kai kurie iš jų gana srauniai įteka į marias. Netoli Heydekrugo, svarbaus prekybos miesto, vietovė tampa derlinga, ir čia viskas byloja apie vieno turtingiausių Prūsijos regionų artumą. Mano pakeleivis, gerai pažinojęs šiuos kraštus, patarė man nusiųsti savo karietą atgal į Memelį, nes dėl daugybės kanalų ir upių kelionė vandeniu bus lengvesnė ir malonesnė. Paklausiau jo patarimo ir nesigailėjau.
Pasisamdėme valtį iki Rusnės9, gražaus miestelio vos per mylią nuo Heydekrugo. Mūsų kelionė plačiu kanalu vyko tarp derlingų pievų, kurių vešli žolė mane pribloškė. Dirvožemis ir augmenija man pasirodė tokie pat turtingi kaip Zelandijoje. Net galvijai, ganęsi šen bei ten kanalo krantuose, mano nuostabai, savo dydžiu niekuo nenusileido olandiškiems. Pagaliau priplaukėme plačiai išsiliejusią Rusnę10, didžiausią iš trijų pagrindinių Nemuno atšakų, kuris čia įteka į marias. Rusnė – pirmojo rango upė, vandeninga ir didinga, tekanti tarp pievų, neatnešanti su savimi smėlio ir nesudaranti salų. Švarus, ryškus vandens paviršius, žali žydintys krantai, turtingos ganyklos su nesuskaičiuojamomis puikiausių galvijų bandomis sudaro žaviausią idilišką paveikslą. Jaučiausi čia neįtikėtinai jaukiai.
Rusnės miestelis labai svarbus Memelio medienos prekeiviams, nes jie visi čia laiko savo kontoras, kuriose priimamos, apdorojamos, rūšiuojamos ir toliau į Memelį gabenamos medienos siuntos, atkeliaujančios iš lenkiškosios Lietuvos.
Todėl šis miestas labai gyvas ir turtingas. Dar vienas svarbus pajamų šaltinis – lašišų žvejyba, kuri šiose vietose tokia gausi, kad Tilžė, Memelis ir Karaliaučius pakankamai aprūpinami šia skania žuvimi iš čia.
Lašišos gaudomos upės protakoje, tam tikru atstumu nuo miesto, štai kaip: protaka per visą plotį užtveriama medine užtvanka, turinčia pakankamai angų vandeniui praleisti, tačiau per mažų, kad žuvis galėtų pro jas prasprūsti. Ši užtvanka iškyla virš vandens maždaug trimis pėdomis, o už jos, tam tikru atstumu, aštuoniomis devyniomis pėdomis virš vandens lygio iškyla antra užtvanka. Kai lašiša, sekdama savo instinktu, plaukia prieš srovę ir priartėja prie pirmosios užtvankos, ji peršoka per ją. Tačiau antroji jai per aukšta, todėl, kadangi ji niekada negrįžta atgal, jai tenka likti užtvankos ribose, kur žvejai retkarčiais užmeta tinklus, kad išgaudytų ten susikaupusią žuvį. Žvejojama pavasarį ir rudenį, todėl galimybės ją pamatyti neturėjau.
Pernakvojome labai padorioje užeigoje, kur buvome gerai aptarnauti. Kartu mums pavyko susitarti su vietos valtininku, kad kitą dieną jis nuplukdytų mus į Tilžę. Kadangi paprašėme, kad jis priplauktų prie kranto ten, kur mes panorėsime, už jo paslaugas teko gana brangiai sumokėti, nors irtis prieš lėtą srovę nėra itin sunku. Tačiau turėjome tą pranašumą, kad galėjome visiškai disponuoti savo laiku, o tai labai vertinga kelionėje, skirtoje susipažinti su šalimi.
Nemunas, kaip jį vadina lenkai ir rusai, arba Memelis, kaip jį vadina vokiečiai, – galinga ir didinga upė, kuri, sprendžiant iš vaizdinio įspūdžio, dydžiu nenusileidžia Dunojui, tačiau toli gražu ne tokia srauni kaip jis. Nemunas prasideda netoli Kozanos (Kozana), tampa laivybinis dešimt mylių šiapus Gardino ir įteka į Kuršių marias trimis atšakomis, neskaitant smulkių protakų ir kanalų. Galingiausia iš trijų atšakų – Rusnė, kitos dvi vadinamos Timberiu11 ir Gilija12.
Nemunas yra pagrindinis eksporto prekių išvežimo kelias, taigi ir Tilžės, Memelio bei Karaliaučiaus gerovės šaltinis, nes juo į šiuos miestus keliauja visos prekės iš didžiosios dalies lenkiškosios, dabar rusiškosios Lietuvos.
Dėl savo padėties Tilžė specializuojasi tarpininkavimo prekyboje, o Memelis sutelkė savo rankose beveik visą medienos prekybą, Karaliaučius – grūdų. Tokio, regis, keisto darbo pasidalijimo priežastį man paaiškino taip: rusiškosios Lietuvos lietuviai neturi pakankamai jūreivystės įgūdžių, kad savo nerangiais laivais (vytinėmis) plauktų audringomis Kuršių mariomis, todėl XVIII a. pradžioje grafienė Truchsess zu Waldburg savo lėšomis Karaliaučiaus prekybos labui liepė iškasti kanalą, sujungusį Nemuną su Deimės upe, įtekančia į Prieglių. Juo galima nusigauti iš Memelio ir Tilžės į Karaliaučių aplenkiant marias13.
Tačiau šis kanalas nepakankamai platus didžiuliams medienos sieliams. Todėl pietinėje Nemuno atšakoje, Gilijoje [kai mediena plukdoma Karaliaučiaus kryptimi – red.], jie išardomi rąstas po rąsto ir surišami į naujus, tačiau mažesnius, o tai, žinoma, atima daug laiko ir darbo. Užtat [Memelio kryptimi – red.] sieliai gali be sustojimo plaukti iki Rusnės, kur Memelio prekeiviai turi savo kontoras. Ten sudaromi sandoriai, po kurių pardavėjai sielininkai grįžta namo sausuma. Grūdų pardavėjai geriausius pirkėjus randa Karaliaučiuje, o atgaliniu fraktu paprastai veža iš ten [į Tilžę, Heydekrugą, Memelį ir t. t. – red.] druską, silkes, geležį ir prabangos prekes.
Rusijos imperatorius ir Prūsijos karalius kartą norėjo padaryti Nemuną laivybinį visu ilgiu, tam kiekvienas iš monarchų paaukojo po 200 000 talerių. Nelemtas karas, padaręs galą daugeliui gerų sumanymų, sutrukdė įgyvendinti šį planą, kuris turėjo plėtoti Lietuvą ir praturtinti Karaliaučių.
Iki Tilžės Nemunas teka tarp pievų ir laukų, kuriems derlingumu mažai kas prilygsta. Žemę čia visur kerta kanalai, ir ji visiškai lygi. Begalinės, spalvingos pievos su pjovėjais, ganyklos, kuriose ganosi nesuskaičiuojamos sočių galvijų bandos ir nepaprastai gražūs žirgai, fone – nesuskaičiuojamos šieno kupetos, dar likusios nuo pernykštės pjūties, – visa tai kartu sudaro nepaprastai patrauklų paveikslą, kuris, nors ir negali lygintis su didingais Italijos ir Šveicarijos gamtovaizdžiais, be perdėto nenusileidžia gražiausioms Zelandijos ir Vakarų Fryzijos vietoms.
Daugelyje vietų, kur žemė yra žemiau vandens lygio, prie Nemuno dar senais laikais žemėms nusausinti buvo supilti galingi pylimai.
Sakoma, kad ši upė, kurioje nėra seklumų ir nebūna galingo ledonešio, kartais pridaro didelių nuostolių savo pavasariniais potvyniais. Todėl pylimų priežiūrai skiriama daug dėmesio, o bet koks tyčinis jų pažeidimas užkertamas skiriant pažeidėjams griežtas bausmes. Antai aš norėjau nulaužti gluosnio šakelę nuo krūmo ant pylimo, bet vairininkas įspėjo mane to nedaryti, nes už tai gresia kalėjimas.
Žemė tarp Rusnės ir Gilijos užima apie penkiasdešimt kvadratinių mylių plotą ir yra tokia derlinga, kad net kviečiams auginti per riebi. Čia susitelkta į pievų kultivavimą ir daržininkystę. Be to, daržovės ir vaisiai iš vietos daržų tokios kokybės, kad juos siunčia į patį Karaliaučių. Taip pat auginama šiek tiek anyžių ir miežių. Pievos šienaujamos tris kartus per metus, ir gaunamas toks puikus šienas, kad arkliai sotūs be pašarinių grūdų net per sunkiausius darbus. Šiuo šienu šeriamos net kiaulės. Šios žemės turi tą pranašumą, kad čia negyvena nei turtingi dvarininkai, nei katalikai, nei žydai. Kiekvienas, susipykęs su diduomene ar esantis minėtų dviejų religinių grupių priešas, ras čia ramų uostą, kur nematys savo nedraugų. Čia taip pat nėra miestų.
Šios vietovės ir apskritai lietuviškosios Prūsijos dalies gyventojai iš pradžių yra senųjų prūsų gentis, išsaugojusi savitus papročius ir savo tarmę, tikrą seserį senosios prūsų kalbos, dabar – išskyrus apie du šimtus žodžių – visiškai prarastos.
Prūsijos lietuviai papročiais, kalba ir išvaizda taip skiriasi nuo buvusių lenkiškųjų, o dabar rusiškųjų lietuvių, kad tarp jų nėra net išorinio panašumo. Prūsijos vyriausybės rūpestingas požiūris į įvairių tautybių savitumą ir ypatybes yra puikus jos humaniškumo įrodymas. Pamokslininkai ir mokyklų mokytojai, kuriems labai gerai mokama, privalo sakyti pamokslus ir mokyti lietuvių kalba, ir net valdininkai privalo tvarkyti dokumentus lietuviškai.
Biblija, giesmynai ir mokykliniai vadovėliai vyriausybės reikalavimu spausdinami šia kalba ir visada turi būti knygynuose pakankamu kiekiu, kad niekam jų netrūktų.
Lietuviai yra aukšto, kilnaus stoto. Jie liekni, o dėl išdidžios laikysenos atrodo dar aukštesni. Jų veido bruožai išraiškingi, dažnai kiek gudrūs. Paprastai jie mėlynakiai, tamsiai kaštoniniais plaukais ir gaivios veido spalvos. Moteriškoji lytis beveik visada graži, tačiau mažiau liekna nei vyriškoji. Retai esu matęs tiek žydinčių, sveikata trykštančių merginų kaip čia. Taip pat stebina jų gyvumas ir linksmumas. O štai kalbant apie damų drabužius… – nieko fantastiškesnio dar nebuvau matęs!
Savo gražius kaštoninius plaukus jos prisidengia skarele, tačiau moka ją rišti šimtu įvairių būdų, tad kartais galai sudaro porą įspūdingų šuns ausų. Tačiau skarelė – kasdienis kostiumo elementas, o šventinis galvos apdangalas – spalvota ar juoda kepurė cukraus galvos pavidalo su nupjauta smaila viršūne; arba kepurė, panaši į karišką kiverį, arba turbano pavidalo kepuraitė, viršuje vainikuota savotišku rato formos susukimu.
Moters krūtinė pridengta ne skara, o tik aptemptais marškiniais, dengiančiais dalį kaklo. Šviesios spalvos, dažniausiai rausvos ar žalsvos, suvarstoma liemenė atrodytų visai neblogai, jei marškinių rankovių siūlės nebūtų apsiūtos plačiomis nuodingai ryškiomis juostelėmis, žeidžiančiomis akį nederančiu spalvų junginiu.
Jos nedėvi sijonų – vietoj jų moterų klubus juosia smulkiais langeliais austas audeklo gabalas, siekiantis kelius ir prilaikomas siauros juostos, apjuostos aplink liemenį. Jei damos pasilenkia ką nors pakelti nuo žemės arba gūsingas vėjas pradeda išdykėlišką žaidimą su šia drabužio dalimi, droviai sielai tenka nusukti akis, kad nereikėtų rausti dėl šių naivių, paprastų gražuolių. Ant gražiai nuaugusios lieknos kojos maunama arba kraujo raudonumo kojinė su žaliais tarpukojais, arba žolės žalumo su raudonais tarpukojais; mėlynos kojinės dėvimos rečiau.
Batai turi trijų colių kulnus. Švenčių dienomis moterys užsimeta ant pečių keturkampį spalvotą audeklą, panašų į mūsų damų šalis.
Vietinė vyrų apranga labai kukli. Aplink paprasto kirpimo apsiaustą, į vyrų madą patekusį litevkos vardu, o čia vadinamą žiponu, rišama siaura austa juosta arba odinis diržas. Lietuviai dėvi labai plačias kelnes, o vietoj batų, ypač vasarą, – sandalus.
Šių tikrų gamtos vaikų charakteryje yra ne tik daug šviesos, bet ir daug šešėlių, kaip visada būna neišsilavinusių žmonių. Jei jiems nebūdingos apšviestojo pasaulio ydos, tai jiems trūksta ir tų žmonijos dorybių, kurios yra tik auklėjimo padarinys. Lietuviai protingi, apskaičiuojantys, taupūs, darbštūs, atkaklūs, drąsūs, rimti, išdidūs, tvarkingi, svetingi. Tačiau jie taip pat įtarūs, melagingi, savanaudžiai, uždari, užsispyrę ir be jokio saiko linkę į girtavimą.
Atjauta jiems tokia svetima, kad, pamatę ką nors mirtinai pavojuje, jie derasi su juo dėl jo išgelbėjimo kainos, prieš ištiesdami pagalbos ranką. Mačiau daug jų girtavimo pavyzdžių, todėl galiu tvirtinti, kad čia jie gerokai lenkia rusus, tik su tuo skirtumu, kad, priešingai nei rusai, jie niekada nepragers paskutinių marškinių. Lietuvis iš visų jėgų dirba, kad užsidirbtų pinigų išgėrimui, bet jis niekada, kaip rusas, neparduos nei savo namų turto, nei reikalingo daikto, kad galėtų atsiskaityti už svaigalus. Ir jei išgėrimu rusą galima suvilioti padaryti bet ką, tai lietuvis net būdamas girtas niekada nepadarys to, ko nepadarytų būdamas blaivus.
Kalbant apie jausmingąją meilę, lietuviai vyrai paprastai nėra pasileidę, o tai tikriausiai susiję su dažnu alkoholio vartojimu, kuris, kaip žinoma, silpnina vaisingumo galias. Kita vertus, jie pakantūs moters dorovei, tad paleistuvaujanti mergina gali tikėtis gauti vyrą lygiai taip pat, kaip ir ta, kuri išsaugojo nekaltybę iki vestuvių. Silpnoji lytis dalijasi vyrų privalumais ir trūkumais, tačiau moterys laikosi daugiau padorumo gerdamos svaigalus, kuriuos įpila į dubenį ir valgo šaukštais tarsi sriubą. Kita vertus, jos jausmingesnės už vyrus ir gana atlaidžios abejotino pobūdžio pasiūlymams. Tai, ką mačiau, mane įtikina, kad šiuo klausimu jų papročiai gana laisvi.
Lietuviai iki šiol pilni prietarų. Jie šventai tiki raganų, vaiduoklių ir pikto žvilgsnio egzistavimu, tiki geromis ir blogomis dienomis ir laiko būrimą bei kerėjimą tikėjimo dalyku.
Svarbų vaidmenį jų prietaruose vaidina nykštukai, arba žemės dvasios, kurias jie vadina puškaičiais, laikydami juos ir namų sergėtojais, ir smulkiais kenkėjais. Jie net atlieka jiems aukojimo liejimus, ką mačiau savo akimis. Taip pat, kai ugnis židinyje kyla kamuoliais, į ją būtinai įmeta druskos, nes tiki, kad namų dvasia per druską duoda žinoti savo norus.
Nors lietuviai pardavėjai be sąžinės graužaties apgaudinėja pirkėjus ir moka pasipelnyti iš kito keblios padėties, vagystę jie laiko didele gėda ir vagių tarp savęs nepakenčia. Šiuo požiūriu jie visiška priešingybė rusams, kurie vagystėje yra tikri virtuozai ir kartais naudojasi savo pirštų miklumu be jokio reikalo.
Joks arabas negali mylėti žirgų labiau nei juos myli lietuvis. Jie gimę raiteliai, ir, vos atitrūkęs nuo motinos krūties, lietuvių berniukas jau sėdi ant žirgo. Net trumpiausią kelią lietuvis įveikia tik raitas. Raitas jis joja piršlytis pas savo nuotaką, į savo paties vestuves, reikalais pas kaimynus, ir lygiai taip pat, balne, jis palydi savo mirusiuosius paskutinėn kelionėn. Kiekvieną laisvą minutę jis praleidžia su savo keturkojais draugais, tačiau, prisipažinsiu, jis turi svarią priežastį džiaugtis šiais nuostabiais gyvūnais, nes nieko gražesnio už lietuvių žirgus nerasi. Jų eksterjeras puikus: kojos stiprios, švarios, taisyklingai pastatytos, ir kilni sausa galva.
Lietuvių kalba, kadangi jos nevartoja ir nepuoselėja mokslininkai, labai skurdi žodžiais, bet labai vaizdinga ir spalvinga, be to, maloniai skamba. Jos žodyne nėra nereikalingų priebalsių, o tai palengvina tarimą.
Posakį lak laima latet – „taip išaudė Laima“ – vargu ar galima perteikti trumpiau, melodingiau ir prasmingiau kuria nors kita pasaulio kalba nei lietuvių.
Lietuvis, nors yra pamaldus liuteronas, vis dėlto išsaugojo atminimą apie savo senuosius dievus, kurių vardus jis bent jau iki šiol prisimena, net jei jų nebegarbina. Jis turi Laimą – likimo deivę; kai griaudžia griaustinis – tai pyksta Perkūnas, o mirties dievas Pikuolis pasiima pas save mirusiuosius.
Įdomu, kad lietuvių kalba, kaip ir graikų, turi dviskaitą. Ji ypač tinka poezijai, ir beveik kiekvienas lietuvis, panašiai kaip italas, yra improvizatorius.
Šiai tautai dainavimas nepaprastai svarbus: paprastai daina prasideda kaip ekspromtas, tačiau vis dėlto išlaiko prasmę ir atitinka duotą temą. Pirmiausia savo improvizatorių talentą lavina merginos. Kiekvieną kartą susirinkusios jos paeiliui dainuoja dainas, kurias vadina „dainos“. Kalbos žinovai mus tikina, kad šios dainos kupinos poezijos. Jų tema paprastai yra meilė.
Lietuvos ūkis išsiskiria tvarka ir praktiškumu. Per visą savo kelią neradau nė vienos sukiužusios trobelės, nė vienos pakrypusios tvoros, nė vieno užšiukšlinto griovio. Visur pastebėjau klestėjimą ir įspūdingiausias veiklumo apraiškas. Kadangi lietuviai turi nedaug ariamos žemės, bet daugiau pievų, jie daugiausia verčiasi gyvulininkyste ir žirgininkyste – ir labai sėkmingai. Tačiau pieno jie tinkamai neperdirba, ir galbūt būtent todėl nėra tokie turtingi kaip olandų ūkininkai. Lietuviai gamina sviestą, bet beveik visiškai apleidžia sūrių gamybą. Pieną jie naudoja kumeliukams, veršiams ir kiaulėms auginti. Negalima neigti, kad iš to jie laimi kur kas mažiau, nei laimėtų, jei gamintų iš jo sūrį.
Galvijai dydžiu ir grožiu konkuruoja su fryzų veisle ir duoda daug riebaus pieno. Lietuviams lauko darbams nereikia jaučių, todėl, kai buliukams sukanka treji ketveri metai, jie juos parduoda skerdimui. Už šiuos jauniklius mokama labai gerai, nes mėsa turi visiškai ypatingą skonį ir yra labai paklausi.
Tai, kad kumeliukai girdomi pienu, pirmiausia rūgpieniu ir pasukomis, yra, kaip rodo patirtis, klaida. Jauni arkliai greitai auga ir tampa gražūs, tačiau jie anaiptol neištvermingi, lengvai prakaituoja ir greitai pavargsta. Vyriausybė net mėgino apie tai pamokyti lietuvius, tačiau šie atkakliai daro savo ir juokiasi iš gerų patarimų, nes visus be išimties vokiečius laiko kvailais.
Tilžę, Karaliaučių ir Memelį lietuviai aprūpina sviestu, taip pat vaisiais ir daržovėmis, kuriuos atgabena į šiuos miestus valtimis. Būtinybė daug keliauti vandeniu daro juos gerais laivininkais.
Moteriškoji lytis labai įgudusi verpti ir austi. Mačiau čia keletą puikios plonos drobės pavyzdžių, tačiau paprastai drobė gaminama tik savo reikmėms, nes dirvožemis linų auginimui nepalankus. Lietuviai labai įgudę gaminti įvairiausias juostas. Ypač gražios jiems pavyksta šilkinės kojinių raištės, papuoštos gėlėmis, raštais ir aukso bei sidabro raidėmis, kurios labai dailios. Paprastai jie dovanoja jas savo artimiesiems ir mylimiesiems, bet taip pat gamina pagal užsakymą pardavimui. Tokias dailias dovanas lietuvės yra įteikusios Rusijos imperatoriaus šeimai ir Prūsijos karališkosios giminės nariams.
Labai nustebau, pamatęs lietuvaitės staklėse raištę, į kurią buvo įaustas prancūziškas devizas, nors jaunoji audėja, kaip ir jos motina, net nesuprato, kokios tai raidės, o juo labiau nežinojo, kad tai prancūzų kalba. Beje, moterys neapsiriboja vien moteriškais darbais – jos skaldo malkas, irkluoja valtis, žvejoja ir mielai triūsia su arkliais, o tai atrodo ne itin padoriai, turint omenyje jų aukščiau aprašytus drabužius.
Lietuvių maistas paprastas, bet maistingas ir sotus. Jie valgo juodą, bet skanią duoną, daug mėsos ir raugintų kopūstų, dar daugiau žuvies. Yra ir keletas tautinių patiekalų, kuriuos jie labai mėgsta. Antai labai skanūs pyragai iš kvietinių miltų, pieno ir kiaušinių, „kisielius“ – viralas14 iš miltų, sviesto ir pieno, ir „šaltenos“ – savotiški pyragėliai su mėsos ar sūrio įdaru, kepti svieste. Lietuvių gėrimai, be naminės degtinės, – dviejų rūšių alus: skystas alus, panašus į paprastą girą, ir dvigubas alus ypatingoms progoms ir vaišėms, vadinamas „allaus“. Abi alaus rūšys skanios ir sveikos. Kava, arbata, vynas ir cukrus jiems beveik nežinomi net iš vardo.
Lietuvių papročių paprastumą ir visišką prabangos dalykų nežinojimą tikriausiai lemia tai, kad tarp jų nėra išsilavinusio luomo. Jie neturi nei bajorijos, nei stambių dvarininkų, nei mokslininkų, nei ponų. Jie gyvena toli nuo miestų, kuriuos lanko du tris kartus per metus tik tam, kad parduotų savo prekes, todėl miesto pagundos jiems lieka nežinomos. Liaudies švietėjai taip pat vargu ar pakeis jų mąstyseną, nes už provincijos ribų lietuvių kalbą suprasti nelengva. Jų pastoriai ir mokyklų mokytojai paprastai yra pastorių ir mokytojų sūnūs.
Vaikai keletą metų mokosi Karaliaučiuje, o paskui paveldi šias pareigas po savo tėvų. Jie niekada nenuvyksta toliau Karaliaučiaus, likęs pasaulis jiems lieka nežinomas.
Vos tik gali išlaikyti šeimą, jie veda savo apylinkės pamokslininkų dukteris, ir kadangi taip buvo ir tebėra nuo Reformacijos pradžios, ši tautelė ir jos papročiai lieka nesumišę. Griežtai kalbant, tai taikytina tik lietuviams, gyvenantiems prie Nemuno, Tovės15 ir Frydricho kanalo iki pat Tilžės. Ši 60–70 kvadratinių mylių teritorija čia vadinama Niederungu – „žemuma“16, o jos gyventojai, kitaip nei kiti lietuviai, vadinami kuršiais, nes gyvena netoli Kuršių marių.
Lietuvos aukštumos sudaro didžiąją šios didelės provincijos dalį. Čia yra keli svarbūs miestai, tarp jų Memelis, Tilžė, Įsrutis, Gumbinė, kuriuose be lietuvių gyvena daug vokiečių, todėl kalba ir papročiai ten jau ne tokie archajiški. Šią provinciją, kurią XVIII amžiaus pradžios maras17 pavertė beveik dykyne, Frydrichas Vilhelmas I apgyvendino 30 tūkstančių zalcburgiečių, ištremtų iš savo tėvynės dėl religinių įsitikinimų.
Šie persikėlėliai nuostabiai atsilygino už žmogišką karaliaus valstybininko gestą, nes visi be išimties buvo įstatymus gerbiantys, darbštūs žmonės, atnešę čia savo tėvynės kultūrą. Net ir šiandien zalcburgiečių ūkis – tai pagyrimas geram namų ūkio tvarkymui. Iš pirmo žvilgsnio matyti, kad persikėlėlių iš Zalcburgo laukai įdirbami geriau už kitus. Šie kolonistai beveik visiškai gyvena savo bendruomene, su niekuo nesimaišydami. Meilė tėvynei taip giliai įsirėžusi jų sąmonėje, kad per kelias kartas šie pabėgėliai vis dar jaučiasi svetimi svetingoje šalyje, priėmusioje juos išskėstomis rankomis, suteikusioje jiems gerovę ir visas savo piliečių teises. Vis dėlto zalcburgiečiai lojalūs savo naujajai tėvynei ir jaučiasi visai laimingi, tačiau protėvių šalis jiems tebėra brangi, ir jie laikosi atskirai nuo kitų savo naujųjų bendrapiliečių.
PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje Tatjanos Kolivai.
VERTĖJOS PASTABOS
1. Palanga (liet. Palangà; iki 1917 metų – Polangen, Palangen, vok. Polangen) – miestas ir kurortas Klaipėdos apskrityje, vakarų Lietuvoje. Pavadinimas gali būti kilęs iš baltiškos šaknies, reiškiančios „žemą klampią vietą“.
2. Dangė (pasen. Danga; liet. Dangė) arba Danė (liet. Danė) – upė Lietuvoje, teka per Kretingos rajono, Klaipėdos rajono ir Klaipėdos miesto teritoriją Klaipėdos apskrityje, šalies šiaurės vakaruose. Įteka į Kuršių marias.
3. Kai 1807/08 metais Memelis tapo Prūsijos rezidencija, pirklys Argelanderis priėmė į savo šeimą Prūsijos princus, o karališkoji pora gyveno pirklio Consentiuso name, vėliau – rotušėje. Sklypo fasadas į gatvę buvo 80 metrų ilgio, o gylis – 150 metrų, todėl sode buvo pakankamai vietos karalienės Luizės vaikams. Jų žaidimų draugas buvo Wilhelmas Argelanderis, vėliau žymus Bonos astronomas. Namas nugriautas apie 1890 metus, o jo vietoje pastatytas paštas.
4. ex officio – pagal pareigas (lot.).
5. Fionas (vok. Föhn) – stiprus, gūsingas, šiltas ir sausas vietinis vėjas, pučiantis nuo kalnų į slėnį.
6. Čia originale, matyt, spaudos klaida, ir turėta omenyje Prūsijos ir Rusijos siena.
7. Prökuls – Priekulė (liet. Priekulė, vok. Prökuls) – miestas Klaipėdos apskrities Klaipėdos rajone, Lietuvoje, Priekulės seniūnijos administracinis centras. Gyventojų apie 1500. Įsikūręs Minijos upės krante, už 22 km nuo Klaipėdos miesto.
8. Heydekrug (Heydekrug) – dabar Šilutė (liet. Šilutė) – miestas Lietuvoje, Šilutės rajono centras. Įkurtas kaip žuvų turgus Georgo Tallato 1511 metais Rytų Prūsijos teritorijoje.
9. Rusnės miestelis (dabar Rusnės miestas Lietuvoje) prie Nemuno protakos (vok. Ruß).
10. Rusnės upė – Rusnė (liet. Rusnė, vok. Russ) – Nemuno dalis nuo Gilijos upės ištakų iki to paties pavadinimo Rusnės salos. Iki XIX amžiaus Rusnė kartu su Gilija (dabartine Matrosovka) buvo laikoma Nemuno atšaka, tačiau po kelių upėje atliktų hidrotechninių darbų, įskaitant Gilijos ištakų vietos perkėlimą dirbtinai iškastu kanalu, prarado atskiro geografinio vieneto reikšmę. Šiandien pavadinimas Rusnė šiai Nemuno daliai vartojamas itin retai, daugiausia lietuviškuose šaltiniuose.
11. Golovkino kanalas (Timberis) (vok. Timber) – kanalas Kaliningrado srityje.
12. Matrosovka (pasen. Gilija, Gilge; vok. Gilge) – upė Rusijoje, teka per Kaliningrado srities Slavsko rajono teritoriją. Kairioji Nemuno atšaka.
13. 1671 metais Brandenburgo Didysis kurfiurstas ir Prūsijos kunigaikštis Frydrichas Vilhelmas (1620–1688) sudarė sutartį su statybos meistru ir generalinio štabo viršininku Philippe'u de la Chièze'u dėl kanalo, jungiančio Gilijos ir Deimės upes, statybos. Po jo mirties 1673 metais jo žmona Katharina de la Chièze (1650–1703) tęsė jo pradėtą darbą. Antrą kartą ištekėjusi, taip pat žinoma kaip Katharina Truchsess zu Waldburg, ji už savo pastangas gavo teisę rinkti mokestį už plaukimą kanalu. 1710 metais Frydricho kanalas (Friedrichsgraben) tapo valstybės nuosavybe.
14. Vzvaras (ukr. uzvar; nuoviras, viralas) – gėrimas, gaunamas ilgai kaitinant vandenį ar alų su žolelėmis, šaknimis, vaisiais ar uogomis.
15. Tovarnaja (Tava, Tavelle) – upė Kaliningrado srities Slavsko rajone. Dešinioji Matrosovkos atšaka, Baltijos jūros baseinas, įteka į Kuršių marias. Oficialus upės pavadinimas – Tovarnaja – vartojamas žinynuose ir žemėlapiuose. Žvejai ir vietos gyventojai dažnai vartoja pavadinimą Tava.
16. Niederung (Elchniederung). Elchniederungo apskritis (vok. Landkreis Elchniederung, pažod. „Briedžių slėnis“) – buvusi Rytų Prūsijos apskritis. Apskritis buvo Rytų Prūsijos šiaurėje ir šiaurėje ribojosi su Šilokarčemos apskritimi, šiaurės rytuose – su Tilžės apskritimi, rytuose – su Ragainės apskritimi, pietryčiuose – su Įsruties apskritimi, pietuose – su Labguvos apskritimi, o vakaruose jos natūralią ribą sudarė Kuršių marių krantas.
17. Didžiojo Šiaurės karo (1700–1721 m.) metu Rytų ir Vidurio Europoje kilo stiprus maro protrūkis, kurio pikas buvo 1708–1712 m. Ši epidemija tikriausiai buvo pandemijos, apėmusios didžiulę teritoriją nuo Vidurinės Azijos iki Viduržemio jūros, dalis.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
