Akivaizdu, kad jei egzistavo „naujoji Bleiche“, tai kažkur turėjo būti ir „senoji“. Tik ji nepaliko apie save atminimo toponime. Viena iš tokių įmonių buvo Devau / Devau (Rižskojės gyvenvietė Kaliningrado ribose), galbūt ji ir yra ta pati „senoji Bleiche“. Pats audinių balinimo procesas buvo toks: juos ištiesdavo saulėje ant medinių rėmų, o kartais ir tiesiog ant švarios žolės. Audinys būdavo drėkinamas vandeniu, kad greičiau balintųsi. Saulės šviesos ultravioletiniai spinduliai ardė natūralius dažiklius, esančius lino pluošte, ir skalbiniai tapdavo balti. Visas procesas naujiems audiniams trukdavo 40 dienų. Taip pat buvo balinami ir išskalbti skalbiniai, jiems balinimo ciklas būdavo gerokai trumpesnis. Tiesą sakant, tuo metu buvo žinomi receptai, gerokai sutrumpinantys balinimo laiką. Tam buvo naudojamas kaolinas (baltasis molis) ar net kalkės. Tačiau balinimas naudojant šias šarminių savybių turinčias medžiagas ardė audinių pluoštą. O audinys tuo metu kainavo visai nepigiai. Todėl didžiausią populiarumą vis dėlto įgijo ekologiškas būdas, naudojant tik vandenį ir saulės šviesą. Suprantama, kad ideali vieta tokiam balinimui buvo į pietus atgręžtas šlaitas netoli kokio nors švaraus vandens šaltinio. Idealiu buvo laikomas upės krantas, nes rytiniai upės rūkai drėkino audinį ir lengvino balintojų darbą. Vietovė prie Neue Bleiche kaip tik ir buvo toks šlaitas. Šalia tekantis Freigrabeno / Freigraben (Parkovyj) upelis buvo švaraus vandens šaltinis.
Pati Neue Bleiche XVIII a. pabaigoje buvo dviejų namų gyvenvietė, į kurią nuo Ausfallo vartų / Ausfaltor vedė medžiais apsodinta alėja. Tarp dvaro ir miesto pylimo driekėsi vadinamosios miesto pievos (Stadtwiesen / Stadtwiesen).
Tačiau Neue Bleiche gyveno ne vien audinių balinimu. 1865.09.11 buvo pradėtas eksploatuoti Karaliaučiaus–Piliavos / Pillau (Baltijskas) geležinkelis. Neue Bleiche šiame geležinkelyje buvo atidaryta stotis. Tuo metu išpopuliarėjo užmiesčio pasivaikščiojimai savaitgaliais. Į stotį atvykstantiems turistams buvo atidaryta įstaiga / Etablissiments (tariama „etablisman“), apėmusi restoraną ir viešbutį. Čia buvo galima apsistoti, papietauti po pasivaikščiojimo, pabendrauti su kitais poilsiautojais. Šalia restorano buvo Žibuoklių kalnas (Veilchenberg / Veilchen-Berg), nuo kurio atsiverdavo puikus vaizdas į visas apylinkes, įskaitant Karaliaučių.
Neue Bleiche 1800 metų miesto žemėlapyje.
1871 metais Neue Bleiche buvo trijų sodybų gyvenvietė Karaliaučiaus apskrityje (Landkreis). Neue Bleiche gyveno trys šeimos ir vienas viengungis. Neue Bleiche gyventojų parapijos bažnyčia buvo Altstadto bažnyčia.
Buvo numatyta, kad Neue Bleiche turėjo sudaryti dvaro apygardą (Gutsbezirk) Karaliaučiaus apskrityje, tačiau ji taip ir nebuvo sukurta. Dėl to Neue Bleiche turėjo atskiros gyvenvietės, nepriklausančios nei bendruomenėms, nei dvarų apygardoms, statusą. 1874.04.30 Neue Bleiche buvo įtraukta į įsteigtą Hufeno / Hufen valsčių (Amtsbezirk). Iki 1885 metų Neue Bleiche gavo dvaro statusą nesudarant dvaro apygardos.
Su Neue Bleiche pavadinimu susijęs epizodas Karaliaučiaus fortifikacijos istorijoje, kuris pats savaime galėtų tapti atskiro straipsnio, o gal net ir knygos apie šimtmečių puolimo ir gynybos priemonių varžybas tema. Tačiau formatas įpareigoja tilpti į porą pastraipų. Reikalas tas, kad Karaliaučiaus Antrojo pylimų žiedo projektavimo ir statybos procesas sutapo su vamzdinės artilerijos revoliucijos pradžia. Todėl fortifikacijos komisija, vadovaujama generolo majoro ir inžinierių korpuso vado Friedricho Ludwigo fon Asterio / von Aster, įtardama, kad artilerija artimiausiu metu žengs didelį žingsnį į priekį, be tradicinio pylimų žiedo suprojektavo priešakinius įtvirtinimus – liunetus. Pagal projektą šie liunetai buvo iškeliami keliais šimtais metrų prieš pagrindinį gynybinį pylimą. Komisijos sumanymu tokie įtvirtinimai turėjo trukdyti priešui išdėstyti šturmo pralaužimo baterijas tiesioginio šūvio atstumu nuo pylimo. Po daugelio metų fortifikacijos istorikai tokių priešakinių liunetų įrengimą ėmė laikyti būtent generolo fon Asterio projektų ypatybe.
Vykdant pagrindinius pylimų žiedo statybos darbus, už jo ribų buvo palikta 12 esplanadų – rezervuotų žemės sklypų, kuriuose buvo draudžiama statyti.
13-oji esplanada pagal projektą turėjo būti Lomzės saloje, bet ji taip ir liko projekte. Kai pagrindinio pylimo, bastionų, ravelinų ir tvirtovės vartų statybos darbai buvo baigti, pradėjo statyti liunetus. Iš viso jų buvo pastatyti trys. Po to idėja su liunetais buvo pripažinta nepagrįsta. Pirma, todėl, kad artilerija per Karaliaučiaus pylimų žiedo statybos metus padarė tokią pažangą, kokia fon Asterio komisijai nė nesisapnavo. Liunetų nutolinimas keliais šimtais metrų naujiems šaudymo nuotoliams tapo nereikšmingu dydžiu. Antra, pati mažų ir izoliuotų liunetų idėja buvo nelabai sėkminga. Dar XVII a. pabaigoje didysis prancūzų fortifikatorius Sébastienas markizas de Vaubanas / Vauban (1633–1707) pabrėždavo, kad jokių mažų izoliuotų įtvirtinimų neturi būti. Jei jie skirti laikinai gynybai, tai jų įgula paliks savo pozicijas ir atsitrauks į pagrindinio pylimo liniją pačiam pirmam pavojui iškilus. Jei jie skirti atkakliai gynybai be galimybės atsitraukti, tai tokius įtvirtinimus ginantys kariai jausis pasmerkti, palikti likimo valiai, todėl atiduos savo gynybos ruožą priešui, vos tik pasitaikys tokia galimybė.
Ausfallo vartai. Priekiniame plane – vienas iš liunetų, gilumoje – Neurossgarteno bažnyčia.
Fon Asterio liunetai buvo panašūs į kelis kartus sumažintus fortus, kuriais Karaliaučių apjuos dar po kokių 15–20 metų. Tačiau tai kaip tik tas atvejis, kai dydis turi reikšmės. Įdomu, kad liunetų skaičius pagal fon Asterio projektą (12) tiksliai sutampa su didžiųjų Karaliaučiaus fortų skaičiumi.
Grįžkime prie trijų pastatytų liunetų. Vienas iš jų buvo pastatytas pakeliui į Neue Bleiche, todėl gavo šios gyvenvietės pavadinimą. Jis išliko iki mūsų laikų, tiesa, labai pakeistu pavidalu. Dabar tai kalva Pergalės parke, ant kurios po 1945 metų balandžio 6–9 dienų miesto šturmo buvo įrengtas per šturmą žuvusių sovietų karių brolių kapas. Kad vaizdas būtų išsamus, pažymėsiu, kad dar vienas liunetas pagal šiuolaikinę vietą buvo „Junost“ parke ir vadinosi Böttchershöfchen / Böttchershöfchen. Kitaip nei Neue Bleiche liunetas, jis išlaikė vandens griovį ir pylimų formas. Centre buvo nedidelis reditas personalui slėptis. 2004 metais statant vadinamąjį „rusų kalbos plėtros centrą“ reditas buvo nugriautas. Iš jo liko tik vandens griovys. Trečiasis liunetas Mühlenhof / Mühlenhof buvo dabartinio taros kombinato teritorijoje (Dzeržinskio g.).
1889 metais per Neue Bleiche nutiesta dar viena geležinkelio atšaka – į Labguvą / Labiau (Poleskas), vėliau pratęsta toliau – iki Tilžės / Tilsit (Sovetskas).
Žmogui, išmanančiam šiandieninių Kaliningrado srities geležinkelių geografiją, gali pasirodyti keista, kad šiaurės rytų krypties traukiniai iš Karaliaučiaus išvažiuodavo griežtai į vakarus. Tačiau iki eismo naujuoju Imperijos geležinkelio tiltu (dabar Dviaukštis tiltas) atidarymo 1926 metų rugpjūčio 26 dieną geležinkelis į Labguvą išeidavo iš miesto ribų pro Geležinkelio vartus, eidavo per Neue Bleiche ir Ratshofo (Vozdušnyj gyvenvietė) teritoriją, painia trajektorija apeidavo Amalienau / Amalienau ir nueidavo Labguvos kryptimi dabartinės Festivalnaja alėjos linija. Tiesa, pati Neue Bleiche stotis netrukus buvo uždaryta ir pertvarkyta į techninę stotį krovininiams sąstatams, vykstantiems į Kosse / Kosse rajono įmones.
1901.09.09 buvo pašventinta Karalienės Luizės atminimo bažnyčia / Königin-Luise-Gedächtniskirche Luisenwahlio / Luisenwahl parke (Centrinis kultūros ir poilsio parkas). Ši bažnyčia tapo Neue Bleiche gyventojų parapijos bažnyčia. 1904-aisiais Neue Bleiche dvarą Karaliaučiaus savivaldybė išpirko už 225 000 markių. 1905.04.01 kartu su kitomis priemiesčių teritorijomis jis buvo įtrauktas į Karaliaučiaus miesto sudėtį.
Juliuso Lau restoranas „Neue Bleiche“.
Susidaręs Neue Bleiche miesto rajonas, be paties Neue Bleiche dvaro, apėmė didžiulę žaliąją zoną nuo Alte Pillauer Landstraße / Alte Pillauer Landstraße (Dmitrijaus Donskojaus g.) šiaurėje iki geležinkelio į Piliavą (Baltijską) pietuose.
Rytuose rajonas prasidėjo nuo miesto pylimų įtvirtinimų ir baigėsi vakaruose ties Kastanienallee / Kastanienallee (Kaštonų alėja). Nuo XIX a. pabaigos šiaurės rytinę Neue Bleiche dalį užėmė miesto kapinės – Naujosios Steindammo, Antrosios Altstadto, Naujosios Kneiphofo (Katedros), Pirmosios Tragheimo ir Antrosios Neurossgarteno. Čia reikia pažymėti, kad šis istorinis rajonas buvo pats „neoficialiausias“ iš visų kitų. Dažnai miesto planuose ir žemėlapiuose jis buvo tiesiog žymimas kaip didelio istorinio Hufeno / Hufen rajono dalis. Kartais aprašant Neue Bleiche ji būdavo apribojama vien Stadtwiesen pievomis ir dvaru. O čia, šiame straipsnyje, jis pristatomas pačiomis plačiausiomis įmanomomis ribomis.
Iš pradžių Neue Bleiche rajone nebuvo vykdoma jokia kapitalinė statyba, jis tebebuvo didelė žalioji zona. Tik per Neue Bleiche gatvę buvo permestas įspūdingas plytų akvedukas, kurio viduje buvo paslėptas miesto kanalizacijos kolektorius. Tačiau paskui buvo suprojektuotos naujos gatvės, o rytinėje ir vakarinėje istorinio rajono dalyse prasidėjo pirmųjų pastatų statyba – jais pasirodė esančios medicinos įstaigos. 1910–1914 m. Alte Pillauer Landstraße plente buvo pastatytas universiteto psichikos ir nervų ligų klinikos pastatas. Pirmojo pasaulinio karo metu jos korpusai buvo pertvarkyti į karo ligoninę. Tai buvo toli gražu ne vienintelė medicinos įstaiga Neue Bleiche rajone. 1921–1923 m. buvo pastatytas stomatologijos instituto pastatas (architektas Hansas Gerlachas / Gerlach, 1885–1980).
Su Gerlacho vardu susiję dar du medicinos paskirties pastatai šiame rajone: 1925-aisiais pagal jo projektą buvo pastatytas universiteto odos ligų klinikos pastatas, o 1928 metais – poliklinikos pastatas Alte Pillauer Landstraße gatvėje.
Tais pačiais 1928 m. architektas Friedrichas Lahrsas / Lahrs (1880–1964) pastatė žymiausią rajono pastatą Alte Pillauer Landstraße gatvėje – Rytų Prūsijos provincijos finansų valdybą. Vakarinėje Neue Bleiche dalyje, besiribojančioje su Ratshofu, XX a. 3–4-ojo dešimtmečių sandūroje taip pat pradėti statyti individualūs ir mažabučiai gyvenamieji namai. Ant Freigrabeno upelio 4-ajame dešimtmetyje buvo įrengtas vaizdingas tvenkinys. Parke kairiajame upelio krante buvo pastatytos pavėsinės. Nepaisant to, kad parkas buvo tarp kapinių ir psichiatrijos klinikos, jis buvo populiarus tarp romantiškai nusiteikusių karaliaučiečių. Jų paslaugoms buvo ir Juliuso Lau / Lau restoranas, tęsęs Neue Bleiche karčemos tradicijas. Į restoraną užsukdavo užkąsti ir miesto sodininkai, kuriems buvo išdalyti sklypai tose pačiose Neue Bleiche miesto pievose.
Šiame ramybės ir nerūpestingumo kampelyje net naujos epochos Rytų Prūsijos gyvenime pradžia praėjo beveik nepastebimai, nebent restorane ėmė rodytis žmonės vermachto uniformomis, o lankytojai pietaudami aptarinėjo laikraščių naujienas apie eilines Vokietijos kariuomenės pergales.
Restorano „Neue Bleiche“ lankytojos.
Ir net kai miesto centras sudegė per naktinius bombardavimus, Neue Bleiche nebuvo sugriautas nė vienas namas, čia neatskriejo nė viena skeveldra. Užtat balandžio mūšiai dėl miesto čia išsiskleidė visa savo griaunamąja galia.
Naktinis mūšis Neue Bleiche tapo vienu iš svarbiausių 1945 metų balandžio 6–9 dienų Karaliaučiaus šturmo įvykių. Tvirtovės komendantas Otto Laschas / Lasch (1893–1971), būdamas neprastas karvedys, dar balandžio 7-ąją (2-ąją šturmo dieną) paprašė armijos vadovybės leidimo prasiveržti iš miesto visomis įgulos pajėgomis Piliavos kryptimi, kur buvo pagrindinė vokiečių kariuomenės dalis. Savo prašymą jis motyvavo būtinybe išvesti civilius gyventojus iš apsupto miesto ir išgelbėti tvirtovės įgulą, kuri artimiausiu metu neišvengiamai pateks į visišką apsuptį. Tačiau Laschas gavo atsisakymą ir išgirdo tik primygtinį reikalavimą atkakliai ginti miestą. Balandžio 8-ąją 11-osios gvardijos armijos daliniai forsavo Prieglių ir susijungė su 43-iosios armijos daliniais Ratshofo rajone. Akimirksniu visiems tapo aišku, kad Karaliaučiaus likimas nulemtas. Dabar jau ir partinė (NSDAP) viršūnė, gauleiterio pavaduotojo Grossherro su padėjėjais, kuriems buvo pavaldžios folksšturmo divizijos, asmeniu, pradėjo per savo liniją reikalauti iš aukštesnės vadovybės leidimo prasiveržti.
Tik apie 20.00 balandžio aštuntąją į Lascho vadavietę atėjo pranešimas, kad jam leidžiama prasiveržti į vakarus smogiamosiomis grupėmis, tačiau nuo Lascho ir jo štabo nenuimama pagrindinė užduotis toliau ginti miestą ir išlaikyti įgulos kontroliuojamus miesto rajonus.
Tokiomis sąlygomis menki sėkmingo prasiveržimo šansai sumažėjo iki nulio. Šiems smogiamiesiems būriams sudaryti ir detaliam operacijos planui parengti buvo skirtos vos kelios valandos. Tiesa, išlikusių prasiveržimo dalyvių atsiminimai rodo, kad pasiruošimas jam prasidėjo kiek anksčiau, nei buvo gautas leidimas operacijai. Lascho sugalvota schema, kai civiliai gyventojai evakuojasi būdami tarpuose tarp smogiamųjų grupių, neatlaiko jokios kritikos. Prasiveržimas, net ir sėkmės atveju, vyktų kinžalinėje Raudonosios armijos šturmo grupių ugnyje, aukų skaičius tarp civilių gyventojų būtų katastrofiškas. Juolab kad pramušti spragą apsuptyje (priešingai paties Lascho reikalavimams) turėjo tik dalis visos turimos kariuomenės grupuotės.
Tačiau ir šis planas pradėjo griūti tiesiog iš karto. Prasiveržimui skirti daliniai dėl nuolatinės Raudonosios armijos ugnies ir griuvėsių gatvėse negalėjo visa sudėtimi ir laiku atvykti į pradines pozicijas.
Kaliningrado srities administracijos pastatas, praeityje – Rytų Prūsijos finansų valdyba.
Užtat partinė vadovybė, atsakinga už civilių gyventojų surinkimą, išvedė žmones iš rūsių ir slėptuvių per anksti. Didžiulio žmonių skaičiaus judėjimas sužlugdė sumanymą slapta išvesti smogiamuosius batalionus į pradines pozicijas.
Į placdarmą, kur pradėjo rinktis batalionai, smogė sovietų artilerija. Dėl to dar prieš prasiveržimo pradžią žuvo 548-osios liaudies grenadierių divizijos vadas generolas Sudau, o 61-osios pėstininkų divizijos vadas generolas Sperlis buvo sužeistas.
Pati prasiveržimo operacija prasidėjo balandžio 9-ąją 02.00 nakties. Pagrindinė smūgio kryptis ėjo nuo Astronomijos bastiono per Neue Bleiche, ypač per rajone esančias kapines. Prasiveržimo grupė sėkmingai įveikė dabartinio Pergalės parko teritoriją ir geležinkelio atšaką, bet Neue Bleiche kapinėse vokiečių kariuomenė pateko į Raudonosios armijos padalinių kryžminę ugnį. Netikėtumo efektas veikė labai trumpai, užpultiems Raudonosios armijos kariams atskubėjo pastiprinimas. Iš dalies praradusi orientaciją vietovėje, vokiečių jungtinė prasiveržimo grupuotė nustojo egzistuoti kaip vientisa visuma. Raudonarmiečių ugnyje ji suskilo į grupes po kelias dešimtis kareivių, kurios vėliau veikė atskirai viena nuo kitos. Didžioji dalis tų, kurie išliko gyvi mūšyje kapinėse, grįžo atgal į Karaliaučių. Tik kelios kareivių ir karininkų grupės išėjo į Prieglio kranto rajoną. Prasiveržimas joms virto prasiskverbimu. Šios nedidelės grupės, periodiškai atsišaudydamos nuo priešo, sugebėjo prisidengdamos rytiniu rūku praeiti pelkėmis į pietus nuo Groß Holsteino / Groß Holstein (Pregolskio gyvenvietė) ir susijungti su Sembos kariuomenės grupuote.
Apie jokią civilių gyventojų evakuaciją tokiomis sąlygomis negalėjo būti nė kalbos, o visa prasiveržimo operacija patyrė visišką fiasko.
Pasibaigus karo veiksmams, Neue Bleiche įėjo į Karaliaučiaus Septintąjį rajoną, o paskui nuo 1947.07.25 – į Kaliningrado Stalingrado rajono sudėtį (nuo 1961.11.05 – Spalio rajonas). Buvusiame Neue Bleiche buvo išsaugota ar atkurta dauguma administracinių ir gyvenamųjų pastatų. Išimtimi tapo pats Neue Bleiche dvaras (geležinkelio stotis ir restoranas), kuris buvo sugriautas per karo veiksmus. Prieškarinėse kapinėse buvo nugriauti paminklai ir antkapiai, jų teritorija ilgainiui virto miesto mišku. Tačiau apskritai kardinalūs pokyčiai Neue Bleiche sovietmečiu nepalietė. Per laikotarpį nuo XX a. 6-ojo iki 10-ojo dešimtmečio šiame istoriniame rajone buvo pastatyta ne daugiau kaip 10 naujų namų.
Pergalės parke.
2000 metų gegužės 8 dieną už gynybinio griovio, buvusio Butterbergo bastiono glasio vietoje (dabar memorialas „1200 didvyrių gvardiečių“), buvo atidarytas Pergalės parkas.
2007 metais Kolomenskajos gatvėje buvo pastatytas nedidelis gyvenamųjų namų kompleksas iš privačių ir mažabučių namų. Privatūs namai atsirado palei Velosipednaja doroga. 2016–2020 m. Marato gatvėje pastatyti keturi daugiabučiai namai. Statytojai ne kartą taikėsi į kapinių teritoriją, bet kol kas žalioji zona palei Dmitrijaus Donskojaus gatvę laikosi. Jei neskaičiuosime to, kad dalyje Pirmųjų Tragheimo kapinių vis dėlto pastatė gyvenamąjį kompleksą iš dviejų 12 aukštų namų (2024-aisiais – ruošiami pridavimui).
2024 metų duomenimis, buvusio Neue Bleiche rajono teritorijoje išliko 24 prieškariniai pastatai, trys iš kurių yra regioninės reikšmės kultūros paveldo objektai. Vietinės reikšmės kultūros paveldo objekto statusą turi sovietų karių brolių kapas ant Neue Bleiche liuneto kalvos.
Trumpas Neue Bleiche gatvių sąrašas
(1928–1932 m. laikotarpiui)
Alte Pillauer Landstraße / Alte Pillauer Landstraße – gatvė susiformavo seno kelio, vedusio iš Karaliaučiaus į Žuvininkus / Fischhausen (Primorskas) ir toliau į Piliavą (Baltijskas), vietoje. Šis kelias prasidėjo nuo sankryžos prie Steindammo vartų, toliau ėjo dabartinio geležinkelio linija, sukdavo ir už „Baltikos“ stadiono sutapdavo su dabartine Dmitrijaus Donskojaus gatve. Iki pat XX a. pradžios senasis kelias į Piliavą nebuvo užstatytas namais, jo kairėje pusėje (išvažiuojant iš miesto) XIX a. pabaigoje buvo įrengtos kelios kapinės. Būdama viena ilgiausių Karaliaučiaus gatvių (2,05 km), Alte Pillauer Landstraße tik iš dalies priklausė Neue Bleiche rajonui, būdama jo šiaurine riba.
Balkestraße / Balkestraße susiformavo apie 1914 m. ir gavo savo vardą Kryžiuočių ordino Prūsijoje landmeisterio Hermanno fon Balko / Hermann von Balk (mirė 1239 m.) garbei. Iki karo ji kirto geležinkelį ties Astronomijos bastionu virš bėgių esančiu tiltu, kuris buvo sugriautas 1945 m. balandžio pradžioje per miesto šturmą. 1928-aisiais Balkestraße gatvėje buvo pastatytas universiteto stomatologijos klinikos (stomatologijos instituto) pastatas. Po karo gatvė nebuvo pervadinta ir nustojo egzistuoti. Dabar tai bevardis privažiavimas priešais Astronomijos bastioną (pietinė gatvės dalis) ir toks pat bevardis privažiavimas priešais, už geležinkelio. Gatvėje išliko vienas prieškarinis pastatas – stomatologijos klinika, 2024 metais jį užima srities vyriausybės ministerijos.
Gaußstraße / Gaußstraße pirmą kartą pažymėta miesto žemėlapyje 1928 m. Gatvė jungėsi su Alte Pillauer Landstraße ir buvo pavadinta vokiečių matematiko Carlo Friedricho Gausso (1777–1855) garbei. Jei neskaičiuosime dviejų namų sankryžoje su Alte Pillauer Landstraße, tai iki karo gatvė taip ir nebuvo užstatyta namais. Po karo tapo Kolomenskajos gatvės dalimi. Buvusioje Gaußstraße išliko vienas prieškarinis namas, priklausantis Dmitrijaus Donskojaus gatvei (Nr. 35).
Salzastraße / Salzastraße buvo suprojektuota prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o planuose pirmą kartą atsiranda 1927 m. Pavadinta Kryžiuočių ordino didžiojo magistro Hermanno fon Salzos / Hermann von Salza (apie 1179–1239) garbei. Po karo nebuvo pervadinta, bet tapo Marato gatvės dalimi priešais srities vyriausybės pastatą (Dmitrijaus Donskojaus g. 1). 2019.07.03 ši Marato gatvės dalis buvo pervadinta Dmitrijaus Donskojaus skersgatviu. Buvęs Rytų Prūsijos finansų valdybos pastatas (Dmitrijaus Donskojaus g. 1) yra vienintelis prieškarinis namas buvusioje Salzastraße.
Kastanienallee / Kastanienallee – iš šios ilgos Karaliaučiaus gatvės (ilgis 1,22 km) Neue Bleiche priklausė tik nedidelė jos atkarpa pačioje pradžioje. Ši atkarpa buvo vakarinė rajono riba. 1945.11.23 Ypatingosios karinės apygardos vado K. Galickio įsakymu Kastanienallee buvo sujungta su Krausallee / Krausallee į Kaštonų alėjos gatvę, t. y. faktiškai išsaugojo savo pavadinimą. Kastanienallee išliko nemažai prieškarinių pastatų, penki iš kurių priklausė Neue Bleiche.
Neue Bleiche / Neue Bleiche – gatvė, gavusi vardą pagal dvaro pavadinimą, atsirado kelio iš Neue Bleiche į Kosse vietoje ir tik šiaurinėje dalyje priklausė Neue Bleiche. 1948.07.29 ji buvo pervadinta Katuščečnajos gatve. Paskui gatvė kaip tokia išnyko, nors pagal oficialius dokumentus tapo Velosipednaja doroga gatvės dalimi, tačiau tai neatitinka tikrovės. Prieškarinių statinių joje neliko.
Neunkirchener Ring / Neunkirchener Ring atsirado seno kelio iš Karaliaučiaus į Neue Bleiche vietoje, paskui apie 1905 m. buvo pratęsta toliau į Amalienau. Iki XX a. 4-ojo dešimtmečio vadinosi tiesiog Ring / Ring („žiedas“). Rytinėje dalyje taip ir nebuvo užstatyta namais. Po karo oficialiai nebuvo pervadinta, bet beveik visiškai su ja sutampa dabartinė Velosipednaja doroga. Prieškarinių pastatų gatvėje Neue Bleiche ribose neišliko.
Feuchtwangenstraße / Feuchtwangenstraße – maža gatvelė, vedusi nuo Alte Pillauer Landstraße iki geležinkelio. Susiformavo po Pirmojo pasaulinio karo. Vardą gavo Kryžiuočių ordino didžiojo magistro Siegfriedo fon Feuchtwangeno / Siegfried von Feuchtswangen (iki 1273–1311) garbei. Namų joje pastatyta nebuvo. Po karo nebuvo pervadinta, bet tapo Marato gatvės dalimi. 2019.07.03 ši Marato gatvės dalis buvo pervadinta Dmitrijaus Donskojaus skersgatviu. Dabar Feuchtwangenstraße vietoje – nedidelė Dmitrijaus Donskojaus skersgatvio atkarpa tarp srities vyriausybės pastatų ir Dm. Donskojaus g. 3a–3v.
Friedrich-Ebert-Straße / Friedrich-Ebert-Straße susiformavo po Pirmojo pasaulinio karo. Savo pavadinimą gavo 1925-aisiais pirmojo Veimaro respublikos prezidento Friedricho Eberto (1871–1925) garbei. 1933 m. naciai ją pervadino Franz-Seldte-Straße / Franz-Seldte-Straße Reicho darbo ministro vardu, nes pati gatvė prasidėjo nuo darbo biržos (Arbeitsamt, dabar Rusijos VRM Sankt Peterburgo universiteto Kaliningrado filialas). 1946.08.01 miesto civilinių reikalų valdybos įsakymu Hornstraße / Hornstraße ir Franz-Seldte-Straße gatvės buvo sujungtos ir pervadintos Zaovražnajos gatve. 1961.04.07 Kaliningrado miesto vykdomojo komiteto sprendimu gatvė vėl buvo padalyta į dvi: buvusi Hornstraße tapo Seržanto Koloskovo gatve, o Franz-Seldte-Straße – Gornajos gatve. Tačiau tai buvo ne paskutinis jos pervadinimas. 2017.08.16 Gornajos gatvė buvo pervadinta Generolo feldmaršalo Rumiancevo gatve. Paskutinio pervadinimo metu gatvėje nebuvo nė vieno namo.
Hertzstraße / Hertzstraße – nedidelė gatvelė, besijungianti su Alte Pillauer Landstraße. Susiformavo XX a. 3-iajame dešimtmetyje ir buvo pavadinta fiziko Heinricho Rudolfo Hertzo / Hertz (1857–1894), atradusio elektromagnetines bangas (radijo bangas), garbei. Simboliška, kad šios gatvės gale buvo radijo transliacijos stotis. Iki karo gatvė taip ir nebuvo užstatyta – be dviejų namų, esančių sankryžoje su Alte Pillauer Landstraße, pačioje Hertzstraße buvo pastatytas vos vienas namas. Po 1946 m. buvo pervadinta Marato gatve. Gatvėje išliko vienas prieškarinis namas, dabar priklausantis Dmitrijaus Donskojaus gatvei (Nr. 47).
Erlichshausenstraße / Erlichshausenstraße buvo suprojektuota apie 1914 m., bet miesto planuose atsirado tik 1927-aisiais. Pavadinimą gavo Kryžiuočių ordino didžiojo magistro Ludwigo fon Erlichshauseno / Ludwig von Erlichshausen (1410–1467) garbei. Po karo Erlichshausenstraße nebuvo pervadinta ir nustojo egzistuoti. Paskui gatvės vietoje atsirado sodininkų bendrija „Sodas Nr. 1“. Šios sodininkų bendrijos gatvės geografiškai nesutampa su buvusia Erlichshausenstraße ir neturi su ja nieko bendra.
Neue Bleiche gyventojų skaičiaus dinamika: 1818 – 10, 1867 – 23, 1871 – 16, 1885 – 34, 1905 – 34 gyventojai.
Neue Bleiche gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 16 – krikščionys evangelikai, vaikai iki 10 metų – 2, raštingi – 11 (85 %), akli – 1.
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen / bildarchiv-ostpreussen.de, Michailas Ogorodnikovas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
