Piliavos
herbas
Wogram gyvenvietė dabartinio miesto vietoje pirmą kartą minima 1258 metais. 1363 ir 1430 metais minima Pil (Pile, Pillen) gyvenvietė. Oficialūs miesto įkūrimo metai — 1686.
1510-09-10 smarki audra pramušė naują sąsiaurį tarp Sembos ir Aistmarių nerijos, pakeitusį senąjį, ant kurio kranto stovėjo Lochstedto pilis. 1543 metais Piliavoje buvo pastatytas pirmasis blokhauzas. 1550 metais pradėti pilti žemių gynybiniai pylimai, 1601 metais pylimai atnaujinti 1625–70 m. vyko mūrinių tvirtovės įtvirtinimų statybos darbai. 1626–35 m. Piliava priklausė Švedijai; 1632 metais Švedijos karaliaus Gustavo II Adolfo įsakymu (kitais duomenimis, 1735 metais Brandenburgo kurfiursto ir Prūsijos kunigaikščio Georgo Friedricho nurodymu) fortifikatorius Abrahamas zu Dohna pradėjo statyti bastioninę citadelę. 1642 metais ir 1662-10-18 Piliavoje lankėsi kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas, antrą kartą – su kariuomene, kad numalšintų savivaldybių maištą.
1697 metais Piliava sutiko Petro I Didžiąją pasiuntinybę. Vėliau Petras Piliavoje lankėsi dar du kartus: 1711 ir 1716 metais.
Fontanas priešais rotušę Turgaus aikštėje.
1725-01-18 Piliava gavo miesto statusą. Nuo 1758-01-24 iki 1762 metų, per Septynerių metų karą, ją valdė Rusijos administracija.
Įspūdingiausiai Piliavos tvirtovė atrodo iš TKS borto.
1807-06-01 miestą blokavo prancūzų kariuomenė, tačiau į jį įžengė tik po Tilžės taikos sudarymo. Antrą kartą prancūzai įžengė į Piliavą 1812-04-30 ir be mūšio atidavė ją Rusijos armijai 1813-01-26.
XIX a. 6-ajame dešimtmetyje mieste atsirado miesto laikraštis ir telegrafas. 1865-09-11 atidarytas geležinkelio susisiekimas su Karaliaučiumi. 1871 metais buvo rekonstruota Piliavos tvirtovė. 1901-11-15 atidarytas jūrų kanalas. 1902 metais Piliava, Alt Pillau ir Wogram buvo sujungtos.
1918-11-09 mieste kilo revoliucinis sukilimas, buvo suorganizuota Darbininkų ir kareivių taryba, užgrobta dalis laivų, tačiau 1919-03-09 sukilimas buvo numalšintas. 1921 metais Piliava tapo Vokietijos karinio jūrų laivyno baze.
Valčių stotis prie pagrindinio įėjimo į tvirtovę.
1934 metais pradėtas statyti aerodromas. 1935 metais pastatytos „Himmelreichs“ kareivinės. 1938 metais nutiestas promenadas palei jūros pakrantę.
Rytų Prūsijos laivininkystės bendrovės laineris švartuojasi Piliavos uoste.
1945 m. balandžio 25–26 d. Piliavą šturmu paėmė Raudonosios armijos daliniai.
1946-11-27 miestas buvo pervadintas Baltijsku. Nuo 1952 metų jis yra TSRS / RF karinio jūrų laivyno Baltijos laivyno bazė. 2004 metais Baltijske atidarytas prekybos uostas. 2008 metais įkurtas Baltijsko rajonas.
Lankytinos vietos: citadelė (1632, Baltijos laivyno objektas), fortai „Stiehle“ (1889), „Rytinis“ (1889), įtvirtinimas „Neuhäuser Schanze“ (1887–97), sovietiniai tolimačių bokštai, Piliavos švyturys (1813-16), liuteronų bažnyčia (1866) ir katalikų bažnyčia (1910), buvusio miesto teismo pastatas (1903, Karinio jūrų laivyno muziejus), locmanų bokštas (1936), buvusi mokykla (1903–10, gimnazija), kareivinių kompleksas (1904), šiaurinis ir pietinis molai (1883), vandens bokštai (1904 ir 1927), geležinkelio vandens bokštas (1905), bendras sovietų karių kapas (259 žm., pamin. 1949), laivyno karininkų namai (1934), G. Hageno paminklas (1887), V. Lenino paminklas (1961), memorialinis kompleksas (1976), torpedinių katerių karių didvyrių memorialas (1987), Stalag-1A stovyklos aukų paminklas (10-asis dešimtmetis), Petro I paminklas (1998), Elžbietos I paminklas (2004).
Lankytinos vietos Aistmarių nerijoje: muziejus „Senasis liunetas“, fortas „Vakarinis“ (1869–71), Neutief aerodromas (1937–39), bendras sovietų karių kapas (1063 žm., pamin. 1952).
Gyventojų skaičiaus kaita: 1768 – 1123, 1782 – 1300, 1810 – 2315, 1816 – 2521, 1828 – 3674, 1831 – 3929, 1875 – 3196, 1880 – 3225, 1890 – 3303, 1905 – 7374, 1910 – 7079, 1933 – 7577, 1939 – 10 980, 1959 – 17 378, 1979 – 23 568, 2002 – 33 252, 2010 – 32 697, 2012 – 32 778, 2014 – 32 922, 2015 – 33 095, 2016 – 33 212, 2017 – 33 181, 2018 – 33 317, 2019 – 33 551, 2020 – 33 658 gyventojai.
Šiuolaikinė nuotrauka (pačiame viršuje): Michailas Ogorodnikovas.
Skyriaus „Sembos krantai“ fragmentas
iš vietos autorių knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“,
išleistos XIX amžiaus pabaigoje
2012–2014 m. „Priegliuje“, „Baltijos almanacho“ meniniame priede, buvo paskelbtas Karaliaučiaus autorių — Altstadt gimnazijos profesoriaus dr. Richardo Armstedto ir Kneiphofo gimnazijos vyresniojo mokytojo dr. Richardo Fischerio — knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“ („Heimatkunde von Königsberg i. Pr.“, 1895, Kommissionsverlag von Wilhelm Koch, Königsberg) vertimas, atliktas nežinomo vertėjo. Publikacijos idėja priklausė Igoriui Vladimirovičiui Afoninui. Tekstą adaptavo ir paaiškinimais papildė Aleksejus Borisovičius Gubinas ir Igoris Fiodorovičius Avtuchovas. Toje knygoje buvo atskiras skyrius apie Karaliaučiaus apylinkes, kurio dalis skirta Aistmarėms (Frisches Haff), nerijai ir Piliavos miestui. Gerokai jį paredagavę, siūlome jį jūsų dėmesiui kaip Aleksejaus Jevgenjevičiaus Petrušino teksto papildymą.
– – – – – – – – –
Aistmarės (Frisches Haff) yra keturkampio formos, ištęstos iš pietvakarių į šiaurės rytus. Jų ilgis — apie 65 kilometrus, plotis — nuo 9 iki 22 kilometrų, plotas — 860 kvadratinių kilometrų. Vidutinis gylis — nuo 3 iki 5 metrų. Farvaterio gylis tarp Piliavos (Pillau) ir Prieglaus žiočių yra maždaug keturi metrai, o to akivaizdžiai nepakanka šiuolaikinei laivybai. Šiuo metu palei šiaurinį marių krantą statomas 6,5 metro gylio kanalas, nuo smėlio sąnašų apsaugotas pylimu.
Piliavoje Aistmarės jungiasi su Baltijos jūra sąsiauriu, vadinamu Tief (Tief, reiškia farvaterį arba vandens kelią — red. past.) Kad nebūtų painiojamas su senuoju sąsiauriu, anksčiau sąsiauris Piliavoje buvo vadinamas Neutief (Naujasis sąsiauris). Senasis sąsiauris buvo prie Alttief vietovės (Alttief, pažodžiui — Senasis sąsiauris), nerijoje priešais Balgos pilį. Jis tapo nelaivuojamas 1456 metais, nes „svečiai“ iš Dancigo, siekdami atkirsti Kryžiuočių ordinui priėjimą prie jūros, nuskandino jame penkis laivus. Dabartinis sąsiauris prie Piliavos egzistavo jau XIV amžiuje, bet buvo užtvertas užtvanka. 1497 metais smarki audra ją nugriovė. 1510 metais, atlikus gilinimo darbus, sąsiauris Piliavoje buvo atvertas laivybai.
1. neuestes 1510. versandete Tief
(naujausias sąsiauris, užneštas dumblu 1510 metais)
2. Balgasche Tief so nach Versandung des bei Lochstädt entstand und nach her sich wieder zufüllte
(sąsiauris priešais Balgą, iškastas po to, kai buvo užneštas Lochstedto sąsiauris, ir vėliau vėl užpiltas)
3. ältestes Tief im Jahre 1311. oder 1395. versandet
(seniausias sąsiauris, užneštas dumblu 1311 arba 1395 metais)
Gėlas marių vanduo lėtai maišosi su Baltijos jūros vandenimis, net spalva skiriasi nuo jūros vandens. Jo srovę kartais galima stebėti palei vakarinę Sembos pakrantę nuo Piliavos iki Brüsterorto kyšulio (Brüsterort, dabar — Taranas).
Šis Aistmarių žemėlapis ir trys jo fragmentai (gestochen von C.Jäck Berlin 1803, žr. aukščiau), nėra tiesioginės iliustracijos Armstedto ir Fischerio „Karaliaučiaus kraštotyros“ fragmentui, kuriame kalbama apie du sąsiaurius (1 ir 2 — Senąjį ir Naująjį). Čia pateikiama hipotezė, pagal kurią egzistavo Seniausias sąsiauris (3) prie Lochstedto pilies; tai dar 1891 metais suabejojo vietos istorikas Adolfas Bötticheris (Adolf Bötticher, 1842–1901), remdamasis kažkokiu Panzeriu ir teigdamas, kad sąsiauris prie Lochstedto „yra Simono Grunau prasimanymas“ — red. past.
Savo ruožtu, pučiant vakarų vėjui, sūrus jūros vanduo per sąsiaurį veržiasi į Aistmares, o jei audra trunka kelias dienas, Priegliumi pasiekia net Karaliaučių.
(Marių pavadinimas Frisches Haff greičiausiai kilo iš vokiško žodžio „frisch“ (Frisch) — šviežias, vėsus. Kitos versijos sieja jį su skoliniais iš prūsų kalbos ar netgi nurodo, kad kadaise marių krantuose galėjo gyventi fryzai, dabar gyvenantys Vokietijos šiaurėje ir Nyderlanduose. Savo ruožtu etnonimas „fryzai“ tikriausiai kilęs iš senųjų germanų žodžių Frese, Fries — „kraštas“, „krantas“. Taigi pažodžiui — „pakrantės gyventojai“ — red. past.)
Tarp marių ir jūros, pietinėje smėlėtos nerijos, nusidriekusios iš šiaurės į pietus, dalyje yra nedidelis Piliavos miestelis. Dėl ypač palankios padėties, pirmarūšio uosto, prekybos plėtros ir gamtos grožio Piliava tapo labai populiari.
1626 metais Švedijos karalius Gustavas Adolfas (Gustav II Adolf, 1594–1632), norėdamas susikurti patogią poziciją kovoje su Lenkija, užėmė Piliavą ir įsakė čia pastatyti redutus, kurie tapo būsimos tvirtovės pagrindu.
Didžiojo kurfiursto paminklas švyturio fone.
Didysis kurfiurstas (Friedrich Wilhelm, 1620–1688) 1680 metais išplėtė vietinę nedidelę gyvenvietę, pastatydamas laivų statyklą, o vėliau ir karinį uostą, kuris turėjo tapti jo užjūrio ekspedicijų atspirties tašku.
Vandens bokštas, suprojektuotas architekto Hanso Hoppo.
Jis taip pat parengė Piliavos tvirtovės išplėtimo iki dabartinio jos pavidalo projektą, tačiau jo įgyvendinimas daugiausia prasidėjo tik valdant karaliui Frydrichui I (Friedrich I, 1657–1713) XVIII amžiaus pirmojoje pusėje. Tam buvo naudojami akmenys iš tuo tikslu tada nugriautų senųjų Balgos, Lochstedto ir Žuvininkų pilių. Frydrichas Didysis (Friedrich II. der Große, 1712–1786) nelaikė Piliavos tvirtovės svarbiu objektu ir nuo 1770 metų pradėjo ją palaipsniui parduoti ir griauti. Tačiau jo sūnėnas ir įpėdinis Frydrichas Vilhelmas II (Friedrich Wilhelm II. von Preußen, 1744–1797) visiškai atkūrė tvirtovę. Kartu Piliavos citadelės gynybinis pajėgumas buvo sustiprintas pastačius papildomus išorinius įtvirtinimus, ir ji išliko iki mūsų dienų.
1807 metais tvirtovė suvaidino svarbų vaidmenį. Birželio 18 d., po Napoleonui pergalingo Friedlando mūšio (1807-06-14), prancūzų būrys atvyko į Piliavą ir pareikalavo pasiduoti. Gavę atsisakymą, prancūzai apgulė tvirtovę.
Nepaisant to, kad nerija ir miesto pakraščiai buvo užimti priešo, tvirtovės įgula narsiai gynėsi iki Tilžės taikos sudarymo. 1813 metais Piliava tapo pirmąja Prūsijos tvirtove, išlaisvinta nuo prancūzų. Būtent tada oberleitenantas von Tresckowas (von Tresckow), turėdamas vos 300 kareivių, išstojo prieš prancūzų generolą Castellą (Pierre François Gilbert Castella, 1751–1825), kuriam vadovaujant buvo 1600 žmonių, ir privertė jį palikti tvirtovę ir miestą.
Piliavoje dabar gyvena apie 3 300 gyventojų. Miesto teises Piliava gavo 1725 metų sausio 18 d. Jos herbe — eršketas gintaro karūnoje. Piliavos reikšmę pirmiausia lemia jos, kaip neužšąlančio Karaliaučiaus išorinio uosto, kuris net per atšiauriausias žiemas lieka atviras laivybai, vaidmuo.
Geležinkelio stotis Piliavoje buvo tiesiai prieplaukoje.
Į Piliavą įplaukiančių laivų saugumą pirmiausia užtikrina švyturys, pastatytas 1805–1813 metais senojo, sunykusio locmanų bokšto vietoje.
Šiaurinis molas, saugantis įplaukimą į Piliavos uostą.
Jo aukštis — 31,38 m virš jūros lygio, vėliava ant švyturio praneša apie vandens srovės kryptį sąsiauryje. Naktį jūreiviams kelią rodo ryški jo lempa. Iš švyturio apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabi miesto, uosto ir aplinkinių vandenų panorama.
Du galingi molai, saugantys įplaukimą į sąsiaurį ir uostą, buvo pastatyti XIX amžiaus pradžioje. Jie išsikiša į jūrą maždaug kilometrą ir sudaro nepalaužiamą barjerą jūros bangoms. Šiaurinio molo gale įrengtas nedidelis švyturys. Eismo per sąsiaurį saugumu rūpinasi locmanų tarnyba. Jos pastatas, pastatytas 1815 metais, stovi ant marių kranto.
Iš Piliavos uostų ypač minėtinas vidinis, esantis rytuose. Šį uostą nuo marių bangų saugo Rusų pylimas (Russische Damm), 1759–1760 metais pastatytas rusų, kuriems tuo metu priklausė Rytų Prūsija.
Dabar jis tarnauja laivų statyklos ir daugybės šalia esančių dirbtuvių reikmėms. Antrasis pylimas, nusidriekęs į rytus nuo Rusų pylimo, juosia vadinamąjį Naftos uostą (Petroleumhafen), kuriame švartuojasi naftos produktus gabenantys laivai. Buvęs vyriausiasis statybos direktorius Hagenas (Gotthilf Hagen, 1797–1884) suvaidino svarbų vaidmenį kuriant ir modernizuojant visus šiuos puikius įrenginius. Karaliaučiaus pirkliai atidavė jam pagarbą, 1887 metais ant Rusų pylimo pastatydami granitinį paminklą.
Į šiaurę nuo uostų, netoli kaimų dvynių Alt-Pillau ir Wogram (Zwillingsdörfer Alt-Pillau und Wogram), kyla Schwalbenbergo arba Schwalkebergo kalnas (Schwalbenberg / Schwalkeberge, Kregždžių kalnas), nuo kurio galima pasigrožėti nuostabiu vaizdu į miestą, laivus ir marių platybes. Kalno viršūnę puošia mūrinis orientyras „Landmarke“ (Landmarke), savo forma primenantis atverstą knygą.
„Landmarke“ ant Schwalbenbergo kalno.
Orientyro aukštis — 14 metrų. Jis buvo pastatytas 1812 metais ir susideda iš trijų kolonų su smailiu špiliu ir vėjarodžiu virš vidurinės. Kolonos tarpusavyje sujungtos sienomis su gotikinėmis arkomis.
Locmanų bokštas, pastatytas XX amžiuje.
(Kitais duomenimis, „Landmarke“ pagal Schinkelio (Karl Friedrich Schinkel, 1781–1841) projektą atsirado Piliavoje 1806 metais ir buvo susprogdinta 1914 metais dėl nežinomų priežasčių. Terminas „Landmarke“ kilęs iš masonų tradicijų, kur jis reiškia „taisykles“ arba „priesakus“. Greičiausiai tai ir paaiškina jos formą. Miesto pavadinimas „Pillau“ kilęs iš prūsų žodžio „pil“ — tvirtovė. Pirmosios žinios apie prūsų gyvenvietę čia siekia 1258 metus — red. past.)
Piliavos apylinkės anksčiau buvo apaugusios tankiais miškais iki pat Žuvininkų (Fischhausen). Tačiau kai švedai 1657 metais bandė pulti Piliavą iš sausumos, tvirtovės komendantas Pierre'as de la Cave'as (Pierre de la Cave, 1605–1679) įsakė negailestingai iškirsti visus medžius beveik iki Lochstedto (Lochstedt), taip pat nerijoje iki Alttief (Alttief). Dėl to beveik iš karto prasidėjo sparčiai slenkantys smėliai, grėsę net uostui. Paaiškėjo, kad teks imtis miško atkūrimo priemonių, tačiau darbai prasidėjo tik 1793 metais. Dėl to į šiaurę nuo Piliavos atsirado naujas priemiestis — dabartinis Plantacijos (Plantage) rajonas. Kopos buvo apsodintos medžiais ir gretimame kurortiniame miestelyje Neuhäuser (dabar Mečnikovo gyvenvietė Baltijsko ribose). Taip generolo de la Cave'o klaida buvo ištaisyta.
Jūros kurortas Neuhäuser (Neuhäuser, dabar Mečnikovo gyvenvietė Baltijsko ribose) yra šeši kilometrai į šiaurę nuo Piliavos. Iš pradžių čia atsirado turtingų Karaliaučiaus pirklių vilų kolonija. Dabar kasmet čia apsilanko daugiau nei tūkstantis poilsiautojų.
Nutiesus geležinkelį, ši vietovė pagražėjo ir ėmė sparčiai augti. Kiek atokiau nuo stoties, ant gražios kalvos, stūkso vietos kurhauzo (Kurhaus) pastatas. Prie pat bangų mūšos, ant jūros smėlio, pastatytas paplūdimio paviljonas (Strandhalle). Toliau į pietus, miške, arčiau Piliavos, ant Jubiliejinės aukštumos (Jubiläumshöhe) stovi apžvalgos bokštas. Puikus vaizdas į jūrą ir apylinkes atsiveria ir nuo Blynų kalno (Pfannkuchenberg) — aukščiausio šios nerijos dalies taško.
Į šiaurę nuo Neuhäuser pusiasalį visu pločiu dengia lapuočių miškas su nuostabiais senais medžiais. Jį dalija geležinkelio linija ir kelias į Piliavą; vakarinėje dalyje jis žinomas kaip Grybų miškas (Pilzenwald), o rytinėje vadinamas Marių mišku (Hafswald). Tai šiauriausia vieta, kur iki šiol išliko nemažai europinių raudonlapių bukų, dar vadinamų „variniais“.
Statybos direktoriaus Hageno paminklas.
Nuotrauka: Bildarchiv Ostpreußen.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
