Bažnyčia buvo stačiakampis pastatas su į jį įkomponuotu bokštu, kuris turėjo apskritą kupolą ir frontoną vakaruose. Priešais frontoną stovėjo akmeninės evangelistų skulptūros, 1775 m. Andreaso Schmidto sukurtos iš smiltainio (žr. toliau), vėliau pakeistos kopijomis. Bažnyčios įėjimo durys turėjo puikius drožinius, jos buvo statybos laikotarpio. Šiaurėje buvo krikšto koplyčia su reljefu, vaizduojančiu Kristaus krikštą (1775 m.). Aukšti apskritų arkų langai buvo stačiakampėse nišose.
Sakykla stovėjo centrinėje navoje šiaurinėje pusėje. XVIII a. paveikslai, vienas jų – Rembrandto kopija, „Nuėmimas nuo kryžiaus“, „Judita su Holoferno galva“ ir kt. Krikštykla – 1752 m. Vargonai – 1790 m.
Viduje bažnyčia turėjo tris navas, atskirtas kolonomis, į kurias rėmėsi skliautuotos lubos su 1892–1893 m. tapyba. Altoriaus centre buvo kolonomis įrėmintas paveikslas.
Katalikų bažnyčia buvo sugriauta 1944 m. rugpjūtį per britų aviacijos antskrydžius. Paskui ji nukentėjo 1945 m. balandį, sovietų kariuomenei šturmuojant Karaliaučių.
Po karo iš jos buvo likusi navos dėžė be stogo ir bokštas be kupolo su sugriautomis viršutinės dalies perdangomis. Vis dėlto pastatas buvo paimtas valstybės saugoti.
Katalikų bažnyčia Karaliaučiaus žemėlapio fragmente.
Tačiau dėl priežiūros stokos ji tapo avarinės būklės. 1961 m., apžiūrėjusi bažnyčią, komisija padarė išvadą, kad katalikų bažnyčios pastatas atstatyti netinka dėl kiaurų plyšių sienose, trūkstamų architektūrinių konstrukcinių elementų ir nusėdusių, giliai suskilusių pamatų. Tuo remdamasi komisija prašė išbraukti šį statinį iš valstybės saugomų sąrašo.
Paskui bažnyčia ėmė planingai, neskubėdama irti. Jos griuvėsiai galutinai nugriauti iki septintojo dešimtmečio vidurio. Iš dalies per vietą, kur stovėjo bažnyčia, eina Maskvos prospektas.
* * *
Šeštajame dešimtmetyje Rytų Prūsijos persikėlėlių laikraštyje „Ostpreussen-Warte“, leistame Žemutinės Saksonijos Getingene, buvo paskelbtas buvusio Karaliaučiaus gydytojo ir aistringo kraštotyrininko Herberto Mühlpfordto rašinių ciklas „Karaliaučiaus kampeliai“. Kai kuriuos iš jų jau seniai išvertė Tatjana Kolivaj ir jie prieinami mūsų svetainėje, kiti dar laukia savo valandos. Toliau siūlome jūsų dėmesiui sakmės epizodą, tiesiogiai susijusį su Katalikų bažnyčia.
Katalikų bažnyčios aikštė
Pasukus iš triukšmingos Karaliaus gatvės (Königstraße) į tylią Landhofmeisterio gatvę (Landhofmeisterstraße), galėjo pasirodyti, kad ji baigiasi aklaviete prie Katalikų bažnyčios (Katholische Kirche), kurios griežtas, bet elegantiškas pastatas buvo matyti gatvės gale. Tačiau taip nebuvo: gatvės gale tarp senų namų buvo galima lengvai praeiti į Katalikų bažnyčios aikštę. Ir tai buvo dar vienas idiliškas mūsų gimtojo miesto kampelis.
Į rytus ir į vakarus nuo bažnyčios du platūs laiptai vedė žemyn į Sackheimą (Sackheim), kurio judėjimą ir triukšmą slėpė įspūdingas bažnyčios pastatas. Aplinkinė žaluma buvo malonus fonas. Aikštės šiaurėje stovėjo žavus baroko stiliaus Kapelionijos (Katholische Kaplanei) pastatas su keturšlaičiu stogu, gražiu portalu ir išraiškingu frontonu. Išorinius laiptų maršus, vedančius į prieangį prie pagrindinio įėjimo, puošė kaltiniai turėklai, dekoruoti rokoko stiliaus kutais, kurie, regis, linksmai skimbčiodavo kiekvieną kartą papūtus vėjui. Balustrai buvo atlikti dar meistriškiau (žr. toliau).
Kapelionija, buvusi kaimynystėje su bažnyčia.
Vakarinėje pusėje aikštė ribojosi su kapelionijos sodu, kuriame stovėjo sodo paviljonas – nedidelis namelis su kupolu ir piliastrais.
Katalikų bažnyčia Sackheimo ir Prieglaus fone.
Už sodo tvoros čia buvo Löbenichto miesto kiemas (Löbenichtscher Stadthof), liaudyje vadinamas „Kiškių kampeliu“ (Der Kohlhasenwinkel / Kiškių kampelis kopūstų lauke).
Dabar pažvelkime į bažnyčią iš šio idiliško kampelio!
Senoji katalikų bažnyčia, kurios kertinis akmuo padėtas 1614-aisiais ir kuri dar buvo be bokšto, sudegė. 1765–1777 metais ją perstatė architektas Johannas Samuelis Lilienthalis (Johann Samuel Lilienthal, 1724–1799). Tarp privačių aukų statybai buvo didelė suma iš Slaptosios tarybos nario Franzo Friedricho Saturguso (Franz Friedrich Saturgus, 1697–1754). Užsidirbęs milžiniškus pinigus per pirmąjį rusų okupacijos laikotarpį Karaliaučiuje, tiekdamas grūdus rusų kariuomenei, jis galėjo sau leisti dosnius gestus. Apie šį gabų žmogų išsamiau pakalbėsime kitoje vietoje.
Bažnyčia buvo pastatyta veikiama griežto ir taupaus oficialaus Berlyno architektūros stiliaus, todėl atrodė kiek šaltai ir griežtai. Tačiau puikus bokšto kupolas savo didžiule mase sukūrė reikiamą efektą, savo galia nustelbdamas kitas detales.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
