Prūsija paliko nepaprastai turtingą archeologinį paveldą. XVIII–XIX a. Karaliaučiuje buvo sukaupta viena reikšmingiausių archeologijos kolekcijų Europoje. XX a. pirmojoje pusėje, įvairiais duomenimis, ji turėjo nuo 250 iki 450 tūkstančių saugojimo vienetų, tarp jų keramikos, ginklų, papuošalų, monetų, kasdienio buities reikmenų ir kt.
XVIII a. pradžia laikoma archeologijos „Karaliaučiaus mokyklos“ atsiradimo metu. Gausybė tuometinių publikacijų Rytų Prūsijos visuomenėje kurstė susidomėjimą regiono protoistorija. 1720 m. išleistoje knygoje „Litographia Angerburgica“ botanikas Georgas Andreasas Helwingas iš Angerburgo (dabar – Vengoževas, Lenkija), domėjęsis prūsų senienomis ir pats kasinėjęs senovinį nekropolį, pirmą kartą ne tik aprašė savo archeologinius radinius, bet ir mėgino juos moksliškai įvertinti. Didžiausią garsą mokykla pelnė XX a. 3–4 dešimtmečiais, vadovaujant Maxui Ebertui, Karaliaučiaus universiteto „Albertina“ profesoriui, o vėliau – Carlui Engeliui, vokiečių priešistorės tyrinėtojui, pagrindiniam Rytų Prūsijos archeologui, įsitikinusiam „gyvenviečių archeologijos“ metodo šalininkui.
Manoma, kad paskutinis XIX a. dešimtmetis ir pirmasis XX a. ketvirtis buvo „Prussia“ klestėjimo laikotarpis, kai lauko ir tiriamoji veikla buvo nepaprastai vaisinga.
Ernstas Augustas Hagenas
(1797, Karaliaučius – 1880, Karaliaučius)
1816 m., baigęs gimnaziją Altštate, įstojo į „Albertiną“, kur studijavo gamtos mokslus ir mediciną. 1821-aisiais įgijo daktaro laipsnį, o paskui perėjo prie meno istorijos ir literatūros, rašė poemas, kurias įvertino net Goethe.
1825 m. Hagenas tapo profesoriumi, o 1830-aisiais vadovavo pirmajai Prūsijoje meno istorijos katedrai. Jam aktyviai prisidedant Karaliaučiuje atsirado dailės galerija, Dailės akademija, draugija „Prussia“ ir to paties pavadinimo senienų muziejus.
Ernstas Augustas Hagenas beveik iki pat savo gyvenimo pabaigos dalyvavo Karaliaučiaus kultūriniame gyvenime, parašė keletą darbų apie Prūsijos istoriją ir knygą apie Karaliaučiaus teatrų istoriją.
Jo tėvas, Karlas Gottfriedas Hagenas (1749–1829), – mokslininkas farmacininkas, Karaliaučiaus universiteto fizikos, chemijos, botanikos ir mineralogijos profesorius, farmacijos kaip mokslo pradininkas.
Vyresnysis Ernsto Augusto brolis Karlas Heinrichas Hagenas (1785-1856) buvo teisės ir ekonomikos profesorius bei aukšto rango vyriausybės valdininkas. Jaunesnioji sesuo Florentine Hagen (1800–1838) ištekėjo už fiziko matematiko Franzo Ernsto Neumanno (1798–1895), o vyresnioji – Johanna Hagen (1794–1885) – už astronomo fiziko Friedricho Besselio (1784–1846).
1945 m. šimtmečius trukusi vokiečių provincijos istorija baigėsi – po Antrojo pasaulinio karo ji buvo padalyta tarp Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos (tuomet – SSRS). Ir muziejaus „Prussia“ kolekcija taip pat buvo suplėšyta į gabalus: dalis jos tuo metu negrįžtamai prarasta pasaulio mokslui, kita išsibarstė po pasaulį, ir tik labai nedaug kas po virtinės nelaimių sugrįžo į Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejų.
Aukso amžius
Nuostabios archeologijos kolekcijos, padėjusios pamatus būsimam muziejui, sukūrimas Rytų Prūsijoje XIX a. viduryje – entuziastų, mėgėjų, o visai ne profesionalių archeologų nuopelnas. Tokio mokslo tuomet tiesiog dar nebuvo.
Viskas prasidėjo XVIII amžiuje, kai Mohrungene (Karaliaučiaus apygarda, dabar – Morongas, Lenkija) atsirado Fizikos ir ekonomikos draugija (Physikalisch-Ökonomische Gesellschaft), kurta naujovėms provincijos žemės ūkyje diegti. Tačiau 1798-aisiais būstinę perkėlus į Karaliaučių, jos veiklos kryptis pasikeitė. Dabar organizacija užsiėmė mėgėjiška archeologija bei etnografija ir vienijo žmones, neabejingus priešistorinei provincijos praeičiai. Laikydami savo dalyvavimą ne šiaip pomėgiu, o garbės reikalu, archeologo kastuvą į rankas ėmė įvairiausių profesijų atstovai – amatininkai, pirkliai, dailininkai, valstybės tarnautojai, universiteto įžymybės... Jie ir padėjo pamatus kolekcijai „Prussia“ – muziejui, išgarsėjusiam visame pasaulyje.
1844 m. lapkričio 19 d., švenčiant Karaliaučiaus universiteto „Albertina“ 300 metų jubiliejų, prie Fizikos ir ekonomikos draugijos buvo įkurtas Priešistorės skyrius, kuris, atsiskyręs kaip savarankiška Senienų tyrimo draugija, gavo pavadinimą „Prussia“.
Jos pirmininku buvo išrinktas profesorius Ernstas Augustas Hagenas, universitete vadovavęs pirmajai Prūsijoje meno istorijos katedrai. Draugija ketino užsiimti istorijos tyrimais, rinkti senovės Prūsijos – tarpupio tarp Vyslos ir Nemuno (tuomet – Memelio) – liaudies dainas ir padavimus, „kolekcionuoti ir saugoti prūsų senienas ir bet kokios rūšies meno kūrinius...“. Tačiau praktikoje pagrindine jos veikla tapo provincijos teritorijoje padarytų archeologinių radinių paieška, tyrimas ir išsaugojimas.
Organizacijos veiklos rezultatai buvo skelbiami reguliariai leidžiamame žurnale, vadintame taip pat – „Prussia“. Vienas nuolatinių jo autorių buvo Georgas Bujackas, kuris ir vadovavo projektui nuo 1878 m. iki savo mirties 1891-aisiais. Šiose pareigose jį pakeitė lyginamosios kalbotyros ir senovės istorijos dėstytojas Karaliaučiaus universitete Adalbertas Bezzenbergeris, ketvirtį amžiaus (1891–1916) vadovavęs „Prussia“ ir išgarsėjęs, kaip rašė meno istorikas Richardas Dethlefsenas, „uoliu darbu su kastuvu ir dar uolesniu mokslininko darbu“.
Pirmoji vietos archeologų entuziastų kaupiamos kolekcijos saugojimo vieta buvo universiteto biblioteka, buvusi adresu Königstraße 65/67 (nuotraukoje viršuje; dabar šioje vietoje stovi visiškai neišraiškingas namas Nr. 37–41 Frunzės gatvėje).
Čia pat 1876 m. (kai kuriais duomenimis – 1878-aisiais) Fizikos ir ekonomikos draugijos pagrindu atidarytas Rytų Prūsijos provincijos muziejus, kurio direktoriumi paskirtas vienas žymiausių vokiečių istorikų, laikomas prūsų archeologijos kaip mokslo pradininku, Otto Tischleris – kartu ir Fizikos ir ekonomikos draugijos bibliotekininkas bei kolekcijos saugotojas. Jis vykdė savo kasinėjimus ir, remdamasis Dolkaimo kapinyno (Kovrovas, Zelenogradsko rajonas) medžiaga, sukūrė vertingą chronologinę bazę. Tyrimų rezultatų ataskaita buvo paskelbta pirmajame muziejaus kataloge, išėjusiame 1879 m. Iki šiol Europos archeologijos mokslas remiasi chronologine sistema, kurią iš esmės sukūrė archeologas mėgėjas. Prūsų archeologijos mokyklos pradininkas Tischleris, kaip ir jo kolegos, šios disciplinos niekada nestudijavo.
1879 m., pasibaigus kasinėjimų sezonui, Otto Tischleris surengė savo archeologinių radinių parodą Karaliaučiaus viešbutyje „Hotel de Prusse“ – tuo metu nuolatinių patalpų draugija dar neturėjo. Parodą aplankė pats kronprincas Frydrichas Vilhelmas, vėliau tapęs Prūsijos karaliumi ir Vokietijos kaizeriu (imperatoriumi) Frydricho III vardu.
Otto Tischleris
(1843, Breslau – 1891, Karaliaučius)
Vokiečių archeologas, prūsų archeologijos ir prūsų archeologijos mokyklos pradininkas Otto Tischleris mokėsi Karaliaučiaus ir Heidelbergo universitetuose, studijavo chemiją, matematiką, fiziką. Dalyvavęs Austrijos–Prūsijos–Italijos ir Prancūzijos–Prūsijos karuose, susidomėjo prūsų senienomis ir beveik visą gyvenimą paskyrė savo aistrai – archeologijai, priešistorės tyrimams, atliko daug kasinėjimų Rytų Prūsijoje.
1865 m. jis įstojo į Karaliaučiuje įkurtą Fizikos ir ekonomikos draugiją, nuo 1869-ųjų vadovavo jos bibliotekai, vėliau buvo archeologijos kolekcijos administratorius. 1880 m. Leipcigo universitete įgijo filosofijos daktaro mokslo laipsnį. Buvo Nyderlandų antropologijos ir archeologijos draugijos garbės narys, Vienos antropologijos draugijos, Berlyno antropologijos, etnologijos ir priešistorės draugijos bei Vokiečių gamtininkų akademijos „Leopoldina“ narys.
Sosto įpėdinio apsilankymas pasirodė labai naudingas. Būsimasis monarchas buvo taip sužavėtas, kad 1881 m. muziejaus eksponatams skyrė penkias patalpas Karaliaučiaus pilies šiauriniame flygelyje ir perdavė muziejui saugoti vietos senienų kolekciją iš Karališkojo valstybės archyvo.
Tais pačiais metais Karališkojoje pilyje buvo atidarytas muziejus neoficialiu pavadinimu „Prussia“. Be to, iki pat Frydricho III mirties į draugijos kasą nepertraukiamai plaukė pinigai, o tai leido, be kita ko, toliau leisti žurnalą, nušviečiantį Draugijos veiklą ir populiarinantį istoriją bei archeologiją.
„Prussia“ ekspozicija nuolat pildėsi, be kita ko, ir privačių kolekcininkų dėka – jie noriai rėmė muziejų, dovanodami senienas iš savo rinkinių. Sukaupta artefaktų kolekcija pasidalijo ir Fizikos ir ekonomikos draugija, perdavusi muziejui beveik visas retas knygas. Jų buvo tiek daug, kad teko ieškoti atskiros patalpos bibliotekai, kurios fondą XX a. pradžioje sudarė beveik 5000 tomų.
Turėdamas tokią eksponatų gausą ir įvairovę, muziejus tapo nepaprastai populiarus ne tik Rytų Prūsijos provincijoje, bet ir toli už jos ribų. 1903 m. užregistruotas tuo metu tokiai įstaigai rekordinis lankytojų skaičius – 12503. Muziejuje lankėsi ir muziejaus medžiaga remdamiesi savo mokslinius darbus rašė daugelis žymių Europos mokslininkų, tarp jų – germanų archeologijos profesorius Berlyno universitete, priešistorinio laikotarpio tyrinėtojas ir „gyvenviečių archeologijos“ metodo pradininkas Gustafas Kossinna, švedų archeologas, Stokholmo universiteto profesorius, tipologinio metodo archeologijoje bendraautoris Nilsas Åbergas, vokiečių priešistorės tyrinėtojas, Halės-Vitenbergo Martino Liuterio universiteto priešistorės katedros profesorius ir Halės valstybinio priešistorės muziejaus direktorius Martinas Jahnas ir daugelis kitų.
Ramybė mums tik sapnuojasi
1881–1923 m. kolekcija ne kartą keitė adresą. Be kita ko, ir dėl to, kad ji augo. Nuo 1881 m. muziejus kartu su biblioteka buvo įsikūręs Karaliaučiaus pilies šiauriniame flygelyje. 1904 m. grįžo į Königstraße 65/67. 1905-aisiais Rytų Prūsijos provincijos muziejaus priešistorinė kolekcija, tarpininkaujant provincijos vyriausybei, buvo perduota muziejui „Prussia“. 1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, muziejus beveik dvejiems metams buvo uždarytas lankytojams. 1923 m. jis persikėlė į trečiąjį Karaliaučiaus pilies pietinio sparno aukštą. Čia buvo įkurti keturi skyriai: priešistorinis, etnografinis, ordino laikų bažnytinio meno skyrius, o Maskvėnų salėje įsikūrė „Tanenbergo mūšyje dalyvavusių pulkų vėliavų salė“, kuri 1924 m. pasipildė eksponatų kolekcija iš Miesto meno muziejaus. Tų pačių metų liepą buvo atidaryta nauja muziejaus ekspozicija, kuri, kaip savo knygoje „Muziejaus „Prussia“ istorija“ rašo Vladimiras Kulakovas, „užėmė visą pilies pastatų suformuoto keturkampio vakarinės dalies kompleksą“.
1925-aisiais dėl rimtų ekonominių sunkumų draugija „Prussia“ nebegalėjo išlaikyti muziejaus ir buvo priversta perduoti jį provincijos vyriausybės jurisdikcijai, o tai ne itin palankiai atsiliepė muziejaus kolekcijos pildymui tuo laikotarpiu. Tada muziejus oficialiai imtas vadinti Provincijos kraštotyros muziejumi (Landeskundliches Provinzialmuseum). Tačiau už provincijos ribų jį ir toliau vadino ne kitaip kaip „Kolekcija „Prussia“.
Karaliaučiaus pilyje veikė Rytų Prūsijos muziejų valdyba ir Prūsijos muziejus, nuo 1921 m. į pietrytinę pilies dalį persikėlė Miesto meno kūrinių rinkinys, o nuo 1942 iki 1944 m. vasario – Gintaro kambarys.
Karaliaučiaus pilis XX a. pradžioje.
Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje draugija „Prussia“ pateko į tuo metu vokiečių archeologijoje populiarios etninės koncepcijos įtaką; ją propagavo vokiečių archeologas ir folkloristas Wilhelmas Gaerte, nuo 1922 m. muziejaus direktorius, o nuo 1926-ųjų – draugijos „Prussia“ pirmininkas. Išgarsėjo jis tuo, kad 1929 m. Karaliaučiuje išleido pirmąją gausiai iliustruotą mokslo populiarinimo knygą apie prūsų senienas „Urgeschichte Ostpreussens“ (Rytų Prūsijos priešistorė).
Wilhelmas Gaerte
(1890, Eitkūnai – 1958, Hanoveris)
Wilhelmas Gaerte buvo vokiečių archeologas ir folkloristas. Savo laiku laikytas didžiausiu Rytų Prūsijos priešistorės žinovu. Nuo 1909 m. Karaliaučiaus universitete studijavo klasikinę archeologiją, filologiją ir folklorą. 1914-aisiais įgijo daktaro laipsnį. 1925 m. užėmė muziejaus „Prussia“ direktoriaus postą ir pavertė jį pirmaujančiu Vokietijos imperijos rytinės dalies regioniniu muziejumi.
Dėl riboto noro bendradarbiauti ir „neaiškių santykių su lenkais Mazūrijoje“ 1938 m. nacionalsocialistų buvo pašalintas iš Vokiečių centro partijos. 1945-aisiais pabėgęs iš Rytų Prūsijos, apsigyveno Žemutinėje Saksonijoje, Hanoveryje.
Iki šiol pasaulio archeologams, tarp jų ir Rusijos, ji yra informacijos aruodas apie radinius, padarytus provincijoje XIX – XX a. pradžioje. Gaerte direktoriavimo laikotarpiu suaktyvėjo archeologiniai tyrimai, todėl muziejaus kolekcija vėl ėmė pildytis.
Vokietijoje į valdžią atėjus naciams, muziejaus „Prussia“ mokslinė veikla praktiškai nutrūko. Naujoji valdžia reikalavo, kad istorija būtų pateikiama liaudžiai pagal jos ideologiją ir padėtų pagrįsti žmonių nekenčiančias rasinio pranašumo idėjas.
Dar 1930 m., kalbėdamas archeologų suvažiavime Karaliaučiuje, Gustafas Kossinna ragino taip interpretuoti istoriją, kad būtų paaiškintas XIII a. vokiečių užkariautojų atėjimo į Prūsiją neišvengiamumas.
1934 m. gruodžio 10 d. draugija „Prussia“ nustojo egzistuoti savarankiškai ir, „derinant prie oficialiosios ideologijos“, buvo įjungta į Reicho vokiečių priešistorės sąjungą, kuriai vadovavo tas pats Wilhelmas Gaerte.
1936 m. dėl vietos stokos Karaliaučiaus pilyje kolekcija buvo padalyta. Priešistorinis skyrius persikėlė į masonų ložės „Trys karūnos“ pastatą Hintertragheim 31 (dabar – Sergejevo g. 2). Tačiau jis pasirodė per ankštas jo archeologijos kolekcijai (tiksliau, vadinamajai mokomajai kolekcijai, anksčiau saugotai muziejaus fonduose) ir čia pat persikėlusiai bibliotekai. Priešistorinio skyriaus ekspozicijos liko pietinio pilies flygelio salėse.
1938-ųjų birželio 1 d. priešistorinis skyrius buvo išimtas iš muziejaus jurisdikcijos, reformuotas ir pervadintas „Karaliaučiaus žemės priešistorės žinyba“; jai vadovavo archeologas Wolfgangas La Baume, valstybinis kraštotyros muziejų kuratorius.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą kolekcijoje „Prussia“ buvo daugiau nei 400 tūkstančių eksponatų.
Nors mokslinė veikla šiuo laikotarpiu buvo praktiškai sustabdyta, parodų rengimą visaip skatino Rytų Prūsijos gauleiteris Erichas Kochas. Pavyzdžiui, 1937 m. jis padėjo vakariniame pilies flygelyje surengti naujausių vokiečių ir švedų archeologų kasinėjimų Viskiauteno (dabar – Mochovojė, Zelenogradsko r., Kaliningrado sr.) vikingų kapinyne rezultatų pristatymą.
1943 m., kare įvykus lūžiui, „Prussia“ kolekcija buvo dar kartą išskaidyta. Dėl britų aviacijos antskrydžių pavojaus didžioji mokomosios kolekcijos dalis, daugiausia metaliniai dirbiniai, ir visas ekspedicijų archyvas buvo evakuoti į Karlshofą prie Rastenburgo (dabar – Karolevas, Varmijos-Mozūrų vaivadija, Lenkija). Dėl visa kita, kaip vėliau paaiškės, taip pat buvo planų, tačiau ne visiems jiems buvo lemta išsipildyti...
Karo negandos
1944-aisiais antrajame pietinio flygelio aukšte buvo parengta paskutinė paroda – „Arklys Rytų Prūsijos priešistorėje“. Jos kuratorius buvo vis tas pats La Baume, be viso kito, Baltijos regiono žirgų aprangos specialistas. Deja, paties kuratoriaus žiniomis, eksponuoti daiktai buvo visiškai sunaikinti gaisro, kilusio į pilį pataikius angliškai bombai. Per tą 1944 m. rugpjūčio 30 d. Karaliaučiaus centro bombardavimą ir gaisrą pilyje ypač nukentėjo Maskvėnų salė. Išliko tik kai kurie joje saugoti metaliniai ir kauliniai dirbiniai, kuriuos 1951 m. rado pirmasis Kaliningrado architektas Arsenijus Maksimovas ir vėliau pardavė vietos kraštotyros muziejui. Eksponatų jis ieškojo su kažkokiu piliečiu (spėjama, užsieniečiu), pavarde Neimanas.
Nors iki bombardavimo Maskvėnų salėje buvo saugoma ir daug dirbinių iš tauriųjų metalų, į muziejų sugrįžo tik geležiniai ir kauliniai dirbiniai...
Deja, reti eksponatai iš Karališkosios pilies pietinio flygelio taip ir nebuvo evakuoti. Daugybę artefaktų 1945-ųjų vasarą rado sovietų archeologo profesoriaus Aleksandro Jakovlevičiaus Briusovo (poeto Valerijaus Briusovo tikrojo brolio) grupė. Surinktos muziejinės vertybės buvo supakuotos į 30 šaudmenų dėžių ir, saugomos Karaliaučiaus komendantūros karių, išsiųstos į Maskvą, į RSFSR Ministrų Tarybos Kultūros įstaigų reikalų komitetą. Tačiau pakeliui jos paslaptingai be pėdsakų dingo, taip ir nepasiekusios SSRS sostinės.
XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje SSRS KGB darbuotojai perėmė buvusio kolekcijos „Prussia“ kuratoriaus Wolfgango La Baume, tuo metu gyvenusio Vakarų Vokietijoje, laišką. Savo pažįstamam, lenkų profesoriui Jerzy Antoniewicziui, jis rašė, kad 45-ųjų balandį „Prussia“ eksponatai buvo sveiki ir nepažeisti ir prieš ateinant sovietų kariuomenei buvo provincijos sostinėje. Laiške jis paminėjo vietovardį Quednau ir 3-iąjį Karaliaučiaus fortą. Būtent ten, jo žodžiais, ir buvo paslėpta dalis legendinės kolekcijos lobių. Tai liudijo, kad naciai nespėjo išvežti iš Karaliaučiaus visų muziejaus eksponatų. Remdamasi gauta informacija, sovietų vyriausybė sudarė prarastų kultūros vertybių paieškos komisiją ir išsiuntė ją slaptai misijai į buvusią provincijos sostinę, į fortą Nr. 3. Taip atsirado byla Nr. 13 su grifu „Visiškai slaptai“ dėl prūsų lobių paieškos. Tačiau paieškos buvo bevaisės. 3x5 m dydžio patalpoje rasta tik krūva tuščių dėžių. Galima tik spėti, kad tai buvo būtent tos dėžės, dingusios pakeliui į Maskvą. Susprogdinus pilį, byla Nr. 13 buvo uždaryta. Komisija nusprendė, kad jokių lobių 3-iajame forte nėra. Net jei ir manytume, kad jų ten buvo, per 1945-uosius juos tiesiog išgrobstė „naujakuriai“.
1944–1945 m. sandūroje du vagonai muziejaus turto skirtingu metu buvo išsiųsti į Vakarų Pomeraniją, į Broocko dvarą prie Demmino. Tiesa, į paskirties vietą atvyko tik vienas, kurio turinys buvo paliktas nerakintoje rūmų palėpėje, laisvai prieinamas pirmajame aukšte prisiglaudusiems pabėgėliams. Vertingą krovinį iš antrojo vagono, kuris dėl techninio gedimo nepasiekė Broocko dvaro, iškrovė tuščioje Demmino kirpykloje. Tolesnis šios „Prussia“ dalies likimas nežinomas.
1946 m. balandį komersantas, vėliau Demmino apygardos kraštotyros muziejaus direktorius Lotharas Dimeris pastebėjo, kad prie pilies vaikai žaidžia akmeniniais kirviais.
Adalbertas Bezzenbergeris
(1851, Kaselis – 1922, Karaliaučius)
Vokiečių filologas ir archeologas, Getingeno ir Karaliaučiaus universitetų dėstytojas, baltistikos pradininkas. Nuo 1894 m. – Rusijos mokslų akademijos narys korespondentas.
Buvo germanisto Heinricho Bezzenbergerio sūnus. 1869-aisiais baigęs gimnaziją Kaselyje, pasekė tėvo pėdomis – studijavo germanistiką Getingeno universitete. Tačiau, paveiktas Theodoro Benfey, ją metė ir ėmėsi lyginamosios istorinės kalbotyros. 1872 m. apgynė disertaciją iš komparatyvistikos. 1873-aisiais perėjo į Miuncheno universitetą, kur susidomėjo indoeuropeistika.
1874 m. Bezzenbergeris apgynė disertaciją Getingene ir gavo privatdocento vardą. 1879-aisiais tapo vienu iš Lietuvių literatūros draugijos įkūrėjų ir Karaliaučiaus universiteto ordinariniu profesoriumi bei sanskrito katedros vedėju. Čia jis padėjo baltistikos pamatus ir ėmėsi baltų archeologijos. 1884 m. išrinktas Getingeno mokslų akademijos nariu. 1890–91 mokslo metais Bezzenbergeris tapo Karaliaučiaus universiteto prorektoriumi, o 1919–20 ir 1920–21 mokslo metais – jo rektoriumi.
Adalberto Bezzenbergerio garbei buvo pavadinta gatvė Karaliaučiuje.
Jis parašė išsamią ataskaitą apie archeologinių radinių grobstymą ir niokojimą: „Aš radau prūsų kolekcijos dalis [...] vienoje iš pilies patalpų neįtikėtinai apleistos būklės [...] Panašu, kad kolekcija patyrė įvairių pažeidimų. Akivaizdu, kad čia sistemingai ieškota aukso ir sidabro, nes radau daugybę paskubomis suplėšytų paketų...“ Visos dėžės buvo išpakuotos, beveik visas popierius suglamžytas arba suplėšytas į skutus. Didelės lentelės suplėšytos. Ir taip visur. Dimeris spėjo, kad dokumentais buvo kūrenama ugnis virtuvėje.
Prūsų kolekcijos likučius komersantas išgelbėjo ir saugojo savo sandėlyje iki 1949 m., iš kur jie (125 medinės dėžės), lydimi Wolfgango La Baume ir Wilhelmo Unverzagto, buvo nugabenti į Rytų Berlyną – Mokslų akademijos žinion. Tačiau ir ten „Prussia“ ištiko nesėkmė: dėl netinkamo saugojimo ir trūkusių vandentiekio vamzdžių muziejaus eksponatai buvo dar labiau sugadinti.
Dėl kažkokių priežasčių Rytų Berlyne paslėptos prūsų kolekcijos likimas buvo laikomas paslaptyje, todėl ilgą laiką ji laikyta prarasta. Ir tik 1990 m., po beveik 40 metų tylos, 80 tūkstančių dokumentų ir 50 tūkstančių daiktų (daugiausia iš geležies, bronzos, sidabro, akmens, stiklo, tekstilės ir odos) buvo perduoti Rytų Berlyno Senovės istorijos muziejui. Vėliau, 1992-aisiais, jie pateko į Valstybinį priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejų (Šarlotenburgo pilis), kur ir saugomi iki šiol.
Rusų istorikas ir archeologas Vladimiras Kulakovas savo knygoje „Muziejaus „Prussia“ istorija“ rašo: „Dalį kolekcijų ... Raudonosios armijos kariai vėliau rado buvusios Allensteino apygardos teritorijoje (dabar Olštynas, Varmijos-Mozūrų vaivadija, Lenkija) ... Šie artefaktai, matyt, atitinka pirmąją dėl bombardavimų pavojaus evakuotos pagrindinės muziejaus „Prussia“ fondų dalies siuntą. Minėta medžiaga, sprendžiant iš rašytinio V. La Baume liudijimo, 1943 m. buvo išsiųsta iš Karaliaučiaus į Rastenburg/Carlshof (Kętrzyn/Karolewo, woj.Warmińsko-Mazurskie Polski) ... kur ir buvo iš dalies išgrobstyta, kaip manoma, kareivių ... V. La Baume patarimu lenkų archeologas Jerzy Antoniewiczius 1959–1960 m. išsiuntė šiuos radinius į Varmijos ir Mozūrų muziejų Olštyne.“
Lobių fortas
Kai tapo aišku, kad Raudonoji armija tuoj tuoj įžengs į Karaliaučių, didžiausia ir vertingiausia kolekcijos „Prussia“ dalis, buvusi Karaliaučiaus pilies pietinio sparno pirmajame aukšte, buvo paslėpta. Kur – Kaliningrado archeologai nežinojo. Ilgą laiką manyta, kad ji žuvo per gaisrą pilyje po bombardavimo. Tačiau tolesnis jos likimas pasirodė kiek sudėtingesnis.
Pirmieji naujakuriai sovietiniame Karaliaučiuje, Šiaurės kalno rajone, pasirodė 1945 m. Jie apsigyveno senuose namuose. Iš ankstesnių gyventojų likusių namų apyvokos daiktų atsikratydavo, nenorėdami palikti nieko „priešiško“. Nauji vietos gyvenimo šeimininkai suformavo tikrų tikriausią sąvartyną prie forto Nr. 3 „Karalius Frydrichas III“, kur netrukus atsirado „juodųjų“ kasinėtojų, kurie tarsi varnai puolė prie išmesto turto kalnų. Vargu ar juos domino buvusios provincijos istorija. Jie ieškojo vertingų daiktų, ginklų, metalo – to, iš ko buvo galima uždirbti. Tačiau pats 3-iasis fortas jiems liko neprieinamas, nes jį užėmė kariuomenė.
Tuo tarpu kai kuriuos eksponatus Kaliningrado gyventojai rasdavo atsitiktinai. Sklido gandai, kad pasitaikydavo net auksinių daikčiukų. Tiesa, iki muziejaus jie nenukeliavo. Iš sidabrinių monetų berniūkščiai darydavo blizges žvejybai arba tiesiog pasilikdavo jas sau atminimui.
Fortas Nr. 3 „Karalius Frydrichas III“.
Wolfgangas La Baume
(1885, Vurcenas – 1971, Liudvigshafenas)
Vokiečių priešistorės tyrinėtojas Wolfgangas La Baume 1903–1907 m. studijavo gamtos mokslus Jenoje ir Berlyne. 1908-aisiais įgijo daktaro laipsnį ir dirbo asistentu Gamtos istorijos muziejuje. Nuo 1911 m. buvo Vakarų Prūsijos provincijos muziejaus Dancige kuratorius, o 1923-aisiais tapo jo direktoriumi. Tais pačiais metais La Baume įkūrė Dancigo vokiečių priešistorės draugiją. 1924 m. jis gavo Dancigo technikos instituto priešistorės ir ankstyvosios istorijos profesoriaus vardą. 1928–1933 m. vadovavo Karaliaučiaus universiteto priešistorės ir ankstyvosios istorijos katedrai. Be mokslinio darbo, La Baume aktyviai vykdė archeologinius kasinėjimus Vyslos žemupyje; jų rezultatai tapo jo darbų apie regiono priešistorę pagrindu. 1938 m. buvo paskirtas „Karaliaučiaus žemės priešistorės žinybos“ vadovu ir provincijos kraštotyros muziejų valstybiniu kuratoriumi. Po išvarymo 1945 m. La Baume dirbo Tėvynės senienų muziejuje Gotorpo pilyje Šlėzvige, o nuo 1950-ųjų vadovavo J. G. Herderio tyrimų tarybos Marburge priešistorės ir ankstyvosios istorijos skyriui. Jo sūnus Peteris La Baume (1916–1977) taip pat buvo priešistorės tyrinėtojas.
Nuo 1967 m. forte Nr. 3 prasidėjo pirmieji tyrimai, bet lydimi karininko – patekimas į režiminį objektą, iki 10-ojo dešimtmečio vidurio naudotą kaip kariniai sandėliai, buvo ribotas. Paviršutiniška forto patalpų apžiūra rezultatų nedavė. 1981 m. čia buvo filmuojamas filmas „Įsakymas: pereiti sieną“, ir prieš filmavimą prieinamos forto patalpos buvo kruopščiai išvalytos. Kartu su šiukšlėmis į sąvartyną galėjo būti išvežtos ir „Prussia“ muziejinės vertybės. Kariškiams jį palikus, 1999 m. statinys perėjo į privačias rankas. Vėl valymas, šiukšlių išvežimas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Mokslo bendruomenė iki to laiko kolekciją laikė prarasta.
Tačiau kiek vėliau, tais pačiais 1999 m., Kaliningrado, Maskvos ir Sankt Peterburgo antikvariniuose turguose ėmė išnirti senoviniai daikčiukai, ant kai kurių iš jų buvo išlikęs garsusis Tischlerio žymėjimas. Kaliningrado istorijos ir meno muziejaus specialistai spėjo, kad kalbama apie daiktus iš kolekcijos „Prussia“, ir neapsiriko. Į tyrimą įtraukti kriminalinės paieškos darbuotojai pradėjo tyrimą, kuris pasirodė labai rezultatyvus. Vienas antikvarinės parduotuvės savininkų atnešė į muziejų keletą daiktų, kuriuos išvakarėse buvo priėmęs parduoti. Užtat pardavėjų pėdsakais pasekę darbuotojai pas juos rado kur kas daugiau – apie tris tūkstančius archeologinių radinių. Daugelis buvo rimtai pažeisti, kai kurie apskritai – tik fragmentais.
KSIMM darbuotojai Anatolijus Valujevas ir Konstantinas Skvorcovas su kolegomis nuodugniai ištyrė fortą ir vis dėlto rado ten garsiosios archeologijos kolekcijos pėdsakų.
Kaliningrado merija paieškos darbams jiems skyrė tais laikais nemenką sumą – 10 tūkstančių rublių. Šių pinigų užteko neilgam, tačiau net per mėnesį darbo neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis, šaltyje, Valujevo darbo grupė kruopščiai ištyrė kiekvieną centimetrą, sijojo smėlį ir šiukšles, ieškodama net menkiausių dalelių, ir išgelbėjo beveik 16 tūkstančių archeologinių vertybių. Kaip skelbiama Rytų ir Vakarų Prūsijos istorijos ir regiono tyrimų draugijos interneto svetainėje, tai buvo daiktai, datuojami laikotarpiu nuo akmens amžiaus iki viduramžių – segės, gintaras, sidabrinės monetos, kalavijų ašmenys, akmeniniai įrankiai, juvelyriniai dirbiniai iš aukso, sidabro, bronzos... Spėta, kad ten buvo paslėptas ir Imanuelio Kanto paminklas. Bronzinės statulos, liudininkų teigimu, iš tikrųjų buvo saugomos trečiajame forte, tačiau kokios – nežinoma. Jos buvo supjaustytos į gabalus, galbūt tam, kad būtų priduotos į metalo laužą. Tačiau nė vieno fragmento archeologai jau nerado. Paslėpta „Prussia“ buvo negailestingai grobstoma, išparduodama, išsibarstė po privačius rinkinius. Žemėje liko tik nuolaužos, kurios nedomino plėšikų.
2000 m. kolekcija pasipildė dar 10 tūkstančių eksponatų. Jie taip pat buvo rasti šiukšlėse, kuriomis buvo užpiltos duobės forto teritorijoje.
Ligi pamatų, o paskui
Dėl lėšų stokos archeologams teko nutraukti darbus forte ir imtis sensacingų radinių restauravimo. Todėl, siekiant išgelbėti garsiąją kolekciją ir padėti Kaliningrado kolegoms konservuoti bei kataloguoti jos eksponatus, buvo pasitelktas Hamburgo fondas ZEIT-Stiftung Ebelin und Gerd Bucerius (Ebelin ir Gerdo Buceriusų fondas, laikraščio ZEIT). Be jokio biurokratinio vilkinimo jis suteikė finansinę paramą ir sudarė bendradarbiavimo sutartį su Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejumi, aprūpindamas restauravimo dirbtuves įranga ir medžiagomis. Be to, fondas pakvietė muziejaus mokslo darbuotojus, archeologus Anatolijų Valujevą ir Konstantiną Skvorcovą į Vokietiją stažuotis dideliuose muziejuose ir restauravimo dirbtuvėse. Prie prūsų artefaktų identifikavimo darbo prisijungė ir Rusijos mokslų akademijos Archeologijos institutas, atstovaujamas Vokiečių archeologijos instituto nario korespondento Vladimiro Kulakovo. Šiandien restauruotos vertybės įtrauktos į nuolatinę Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejaus ekspoziciją.
Daug vertingų sidabro, bronzos ir stiklo eksponatų XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo rasta ir Karaliaučiaus pilies pietinio sparno griuvėsiuose, prieš ją susprogdinant. Visi jie taip pat pateko į Kraštotyros muziejaus (dabar – KSIMM) fondus.
Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejus.
Tarp radinių – 15 „Prussia“ inventoriaus knygų. Nuo 2007 m., kaip skelbiama draugijos „Prussia“ interneto svetainėje, padedant Lenkijos valstybiniam archyvui, Olštyno restauravimo dirbtuvėse atsirado galimybė atkurti 1584 katastrofiškos būklės puslapius ir taip išsaugoti juos moksliniams tyrimams.
Iki 1970 m. Karaliaučiaus pilies griuvėsiai kartu su pradėtais kasinėjimais buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. Toks buvo „išmintingas“ partinės valdžios sprendimas, atitikęs tų metų kultūrinę ir ideologinę politiką. Paminklai, kartais esantys unikaliu krašto istorijos ir kultūros pažinimo šaltiniu, buvo naikinami vienu plunksnos brūkštelėjimu. Tokia politika lėmė, kad dešimtmečiais iš Kaliningrado srities buvo išvežami tūkstančiai vertingiausių istorijos ir meno daiktų, tarp jų ir daugybė prieškarinių muziejinių rinkinių.
Tiek sovietinio Kaliningrado gyventojų, tiek valdžios psichologinę būseną suformavo ką tik pasibaigęs karas, kai bet kokia užuomina apie Rytų Prūsijos tradicijų išsaugojimą ir rūpinimasis paminklais buvo laikomi jei ne išdavyste, tai šventvagyste milijonų vokiečių nacizmo aukų atminimo atžvilgiu. „Pildos svajonės ir troškimai, / Dienos įsibėgėja greit. / Visur auga mūsų pastatai, – /Juos stato rusų žmogus!“, – 1947 m. rašė pokario Kaliningrado poetas Slojkovas.
Ant senojo pasaulio griuvėsių pokariu susidūrė dvi jėgos. Pasyviojoje pusėje – išlikusios buvusios vokiečių provincijos kultūros ir materialinės vertybės, aktyviąja konflikto puse buvo jos naujieji valdovai. Jų "metodai“ pasmerkė Rytų Prūsijos paveldo likučius visiškam sunaikinimui. Laimei, "generalinei partijos linijai" – išmušti iš liaudies sąmonės "prūsišką dvasią" – inteligentijos atstovų dėka nebuvo lemta įsigalėti. Tarp jų buvo mokytojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, muziejininkai.
Visi tie, kurie nuoširdžiai pamilo šią žemę ir siekė geriau pažinti jos istoriją. Ir kurie suprato, kad istorinės atminties stoka atima iš žmogaus ryšį su žeme, kurioje jis gyvena.
Carlas Engelis
(1895, Magdeburgas – 1947, Fünfeicheno (Piatidubkos) lageris prie Noibrandenburgo)
Pirklio sūnus, protestantas Carlas Friedrichas Wilhelmas Engelis mokėsi gimnazijoje Magdeburge. Nuo 1913 m. studijavo filosofiją ir gamtos mokslus Miunchene. 1914-aisiais savanoriu išėjo į frontą, buvo sužeistas. Tarp apdovanojimų – 2-ojo laipsnio Geležinis kryžius.
1918 m. jis pateko į anglų nelaisvę. Išlaisvintas dirbo knygų leidykloje. Nuo 1925-ųjų reguliariai skelbė straipsnius apie Vidurio Vokietijos archeologijos paminklus. 1927 m. spalį Engelis įsidarbino Magdeburgo gamtos ir kraštotyros muziejuje, tęsdamas studijas Tiubingeno universitete, o po metų apgynė daktaro disertaciją apie akmens amžiaus archeologiją.
1929 m. Engelis perėjo asistentu į muziejų „Prussia“ Karaliaučiuje. Rytų Prūsijoje jis dalyvavo keliose archeologinėse ekspedicijose, tarp jų 1929–1931 m. – Linkūnų kapinyne netoli Tilžės. 1937 m. kartu su Wolfgangu La Baume paskelbė pietinių Baltijos valstybių radinių atlasą „Kulturen und Völker der Frühzeit im Preußenlande“ (Ankstyvojo laikotarpio kultūros ir tautos Prūsijoje).
Tuo pat metu nuo 1934 m. Engelis dėstė Rygos Herderio universitete, kur gavo profesoriaus vardą, o vėliau vadovavo Greifsvaldo universitetui, toliau vadovaudamas ir Rygos universitetui.
Pačioje karo prieš SSRS pradžioje, 1941-ųjų birželį, Engelis buvo paskirtas priešistorės tyrimų vadovu Reichskomisariate „Ostland“ ir priskirtas Reichskomisariato IIa mokslo ir kultūros valdybai; į komisariatą įėjo Baltijos šalys ir Baltarusija. Čia jis sukūrė valstybinių muziejų struktūrą pagal prūsišką modelį. Kartu rėmė Reichsleiterio Rosenbergo operatyvinės grupės kasinėjimus, kurių tikslas buvo gauti „ideologiškai naudingų rezultatų“ apie germanų gyvenvietes ir valdovus ankstyvųjų viduramžių Rusijoje.
Įsitikinęs „gyvenviečių archeologijos“ pagal Kossinną šalininkas, Carlas Engelis mėgino etniniu ir istoriniu aspektu aiškinti „aiškiai išskirtas archeologines kultūrines provincijas“. Tuo remdamasis jis sukonstravo Rytų Prūsijos, Romos imperijos epochoje susidėjusios iš kelių kultūrinių grupių, erdvinį suskirstymą, kuris tiksliai sutapo su ankstyvųjų viduramžių genčių teritorijomis. Savo pagrindiniu uždaviniu Engelis laikė didelės monografijos apie Rytų Prūsijos provincijos priešistorę ir protoistoriją parašymą, tačiau darbas liko nebaigtas.
Archeologijos paminklų tyrimai Kaliningrado srities teritorijoje prasidėjo 1947 m., tačiau jie buvo sezoniniai ir trumpalaikiai. Lėšų vietos archeologijos mokyklai plėtoti skirdavo menkai. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje padėtis šiek tiek pasikeitė. Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejus persikėlė į naują pastatą (buvusi Stadthalle ant Žemutinio tvenkinio, iki Antrojo pasaulinio karo – Pilies tvenkinio, kranto) ir atnaujino ekspozicijas.
„Jei iki 1945 m. vien muziejaus „Prussia“ Karališkojoje pilyje archeologijos kolekcijose buvo daugiau nei 240 000 saugojimo vienetų, tai šiandien Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejaus archeologijos fonde yra tik apie 10 000 saugojimo vienetų“, – rašo KSIMM direktoriaus pavaduotojas, Vokietijos archeologijos instituto garbės narys Anatolijus Valujevas publikacijoje „Muziejaus archeologijos ekspozicija papildomojo jaunimo ugdymo ir auklėjimo sistemoje“. – „Be to, nemažų archeologijos rinkinių turėjo ir kiti Karaliaučiaus muziejai, bibliotekų, aukštųjų ir vidurinių mokyklų kolekcijos, platus provincijos muziejų tinklas.“
2016 m. Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejaus direktorius Sergejus Jakimovas ir Berlyno Priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejaus direktorius profesorius Matthiasas Wemhoffas pasirašė bendradarbiavimo sutartį pagal tarptautinį mokslinių tyrimų projektą „Buvusios Rytų Prūsijos teritorija Romos imperijos ir Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu. I–VII mūsų eros amžių radiniai iš Karaliaučiaus muziejaus „Prussia“.
Bendromis pastangomis buvo sudaryta KSIMM fonduose saugomų prūsų kolekcijos artefaktų mokslinė kartoteka, suskaitmeninti I–VII a. po Kr. radiniai. Projekto duomenų bazė nuolat plečiama.
Pagaliau 2021 m. „Skaitmeninis muziejus „Prussia“ tapo prieinamas internete, apie tai galima perskaityti oficialioje Kaliningrado muziejaus svetainėje: „Virtualųjį katalogą sukūrė Berlyno Priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejus pagal mokslinių tyrimų projektą „Tyrimų tęstinumas ir tęstinumo tyrimas“, įgyvendinamą finansiškai remiant Vokietijos mokslinių tyrimų bendrijai (DFG). Virtualusis katalogas internete sujungia per Antrąjį pasaulinį karą negrįžtamai prarasta laikytą senienų kolekciją ir padaro unikalų rinkinį prieinamą visiems naudotojams.“
Spalvotos iliustracijos – iš knygos „Kolekcijos „Prussia“ Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejaus fonduose“.
Šaltiniai
Heidemarie Eilbracht, Norbert Goßler, Timo Ibsen, Christoph Jahn und Jaroslaw Prassolow, letzte Änderung am 19.05.2013. Vom Rand in die Mitte — neue archäologischer Forschungen im ehemaligen Ostpreußen, 2014.
Christoph Jahn, Heino Neumayer, Izabela Szter. Die Odyssee der Prussia-Sammlung an das Museum für Vor- und Frühgeschichte Berlin und ihre wissenschaftliche Rekonstruktion.
Christine Reich. Verloren geglaubte Geschichte — Die Prussia-Sammlung im Museum für Vor- und Frühgeschichte, Ostpr. Schriften des Archäologischen Landesmuseums 9, Schleswig 2009.
Кулаков В.И. История Mузея «Пруссия». г. Калининград 2011.
Гуревич Ф.Д. Древности северо-западных областей РСФСР в I тысячелетии н.э. Отдельный оттиск. Материалы и исследования по археологии СССР, №76. М.-Л.1960. С.328-452.
Флориан Феррбёф. Городские элиты Кёнигсберга: между традицией и обновлением (1815–1914).
Aleksandra Rzeszotarska-Nowakiewicz. Prussia-Museum w Krolewcu. (Музей «Пруссия» в Крулевце).
Войцех Новаковски. «Кёнигсбергская школа» археологии с ее начала и до 1945 года.
Timo Ibsen. 100 Jahre Sammeltaetigkeit — Die Prussia-Sammlungvon ihren Anfaengen bis zum 2. Weltkrieg (100-летняя деятельность по собиранию коллекции «Пруссия» с момента основания до Второй мировой войны).
Christoph Jahn und Izabela Szter. Kurze Entwicklungsgeschichte des Prussia-Museums in Königsberg
sowie zu Teilen der vor- und frühgeschichtliche Sammlung
des PRUSSIA-Museums im Museum für Vor- und Frühgeschichte, Berlin
Hans-Jörg Froese. Prussia: Eine legendäre Geschichte
Телеканал Культура. “Сокровища «Пруссии»"
* * *
2008 m. Kaliningrado leidykla „Živiom“ išleido žinomo Rusijos archeologo Vladimiro Kulakovo knygą „Karaliaučiaus pilies istorija“, kurioje yra visas skyrius, skirtas dramatiškai garsiosios prūsų senienų kolekcijos istorijai. Siūlome jį jūsų dėmesiui. Visą knygą galima atsisiųsti iš svetainės Prussia.Online.
Muziejaus „Prussia“ likimas
1844 m. lapkritį Karaliaučiuje įvyko Baltijos regiono ir Vokietijos kultūriniam gyvenimui svarbus įvykis: žinomas meno istorikas profesorius Ernstas Augustas Hagenas (1797–1880) ir archyvo patarėjas Friedrichas Adolfas Meckelburgas, susirinkę kavinėje „National“ Paradeplatz aikštėje su šešiais savo kolegomis, įkūrė Senienų tyrimo draugiją „Prussia“. Draugijos darbo tikslas, kurį nurodė jos steigėjai, buvo „prūsų senienų ir bet kokios rūšies meno daiktų paieška ir išsaugojimas“. Po metų draugija „Prussia“ paveldėjo dalį archeologinių radinių rinkinio, anksčiau priklausiusio Fizikos ir ekonomikos draugijai, įkurtai Mohrungeno mieste (dabar – Morongas, Varmijos-Mozūrų vaivadija, Lenkija). Taip buvo padėti pamatai vienam didžiausių Baltijos jūros baseino šalių rinkinių. Visas minėtos draugijos archeologinių radinių rinkinys, dalyvaujant jo saugotojui Otto Tischleriui, perėjo naujajam muziejui 1879-aisiais.
1874 m. šių muziejinių rinkinių pagrindu Karaliaučiuje buvo įsteigtas Rytų Prūsijos provincijos muziejus. Jo didžiausiam priešistoriniam skyriui (būsimajam muziejui „Prussia“), sujungus muziejaus fondus, vadovavo prūsų archeologijos tėvas Otto Tischleris. Glaudi šio muziejaus ir Senienų tyrimo draugijos „Prussia“ sąjunga sėkmingai tęsėsi. 1878–1939 m. buvo leidžiamos šios draugijos ataskaitos, vadintos „Prussia žiniomis“ (Prussia-Berichte). Leidinio puslapiuose daug vietos skirta Rytų Prūsijos provincijos muziejaus fondų artefaktų analizei. 1879 m. buvo išleistas pirmasis šio muziejaus katalogas. Jo sales 1879 m. rugsėjo 6 d. aplankė kronprincas Frydrichas, po septynerių metų tapęs kaizeriu Frydrichu III (1831–1888) ir valdęs 99 dienas.
Jis su dideliu susidomėjimu apžiūrėjo eksponatus, tarp kurių garbingą vietą užėmė radiniai, ką tik iškasti Otto Tischlerio kasinėjimų metu Dolkaimo plokštiniame kapinyne (dabar – Kovrovo gyvenvietė Zelenogradsko rajone). Būsimajam imperijos sosto įpėdiniui labai patiko muziejuje viešpatavusi tvarka ir kūrybinė nuotaika, kuria pasižymėjo jo darbuotojų darbas.
Šio aukšto asmens gauto teigiamo įspūdžio pasekmė – 1881 m. rugsėjį į muziejaus „Prussia“ (taip muziejus ėmė neoficialiai vadintis) fondus perduota vietos senienų kolekcija, iki tol saugota Karaliaučiaus karališkajame archyve.
XX a. 3-iajame dešimtmetyje Senienų tyrimo draugijos „Prussia“ vadovybė (ir atitinkamai muziejaus direkcija) buvo įsikūrusi name Nr. 65/67 Königstraße gatvėje (dabar – Frunzės g.).
1936 m. vasarą muziejaus „Prussia“ fondai buvo perkelti į ložės „Trys karūnos“ pastatą (Hintertragheim g. 31, netoli „Park-Hotel“ pastato, dabar – Sergejevo g.). Netrukus, 1938 m. birželio 1 d., muziejaus „Prussia“ priešistorinis skyrius tapo savarankiškas ir pavadintas „Žemės priešistorės įstaiga“. Jai vadovavo tuomet jaunas prūsų archeologas Wolfgangas La Baume (matyt, prancūzų imigrantų palikuonis).
Karaliaučiaus pilyje iki 1944 m. buvo suformuotas didžiausias Baltijos regione muziejinis senienų rinkinys. Šių retenybių, kurių buvo daugiau nei 240 tūkstančių saugojimo vienetų, masyvą sudarė muziejaus „Prussia“ (Prussia-Museum), nuo 1925 m. lapkričio 27 d. oficialiai įsikūrusio dviejuose pilies flygeliuose, archeologijos kolekcijos. Anksčiau buvo manoma, kad iki 80 % šio muziejaus medžiagos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo negrįžtamai prarasta, ir tai padarė nepataisomą žalą Europos kultūrai. Tačiau laikas įnešė savo pataisų. Paaiškėjo, kad prūsų archeologinės „Atlantidos“ likimas dar nėra iki galo aiškus.
Vokiečių archeologė Christine Reich nustatė, kad dar 1943 m. dalis „Žemės priešistorės įstaigos“ fondų ir aprašų geresniam išsaugojimui buvo pervežta į Karlshofo dvarą (dabar – Karolevas, Varmijos-Mozūrų vaivadija, Lenkija).
1944 m. gruodį – 1945 m. sausį du vagonai muziejaus eksponatų geležinkeliu buvo išsiųsti į dabartinės šiaurės vakarų Lenkijos teritoriją. Vėliau šie radiniai atsidūrė Broocko dvare netoli Rytų Vokietijos miesto Demmino, kur laimingai išgulėjo iki 1949 m. Šiose išgelbėtose dėžėse kartu su radiniais buvo lauko archeologiniai aprašai, kasinėjimų planai, negatyvų rinkinys.
1949 m. Priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejaus direktorius Wilhelmas Unverzagtas pervežė šiuos radinius ir archyvinę medžiagą iš Demmino į Rytų Berlyną ir perdavė VDR mokslų akademijos žinion, kurios žinioje visi šie lobiai ir buvo visą pokario laikotarpį. Informacijos apie juos Europos ir SSRS mokslo pasaulyje nebuvo. 1994 m. visas šis turtas sugrįžo į Priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejų Šarlotenburgo rūmuose (Berlynas).
Savo laiške, išsiųstame prieš Karaliaučiaus žlugimą (Feldfpost Nr 09846) ir iš dalies paskelbtame Heinricho Lange, žinomas prūsų archeologas W. La Baume praskleidžia paslapties uždangą, gaubusią paskutines muziejaus „Prussia“ gyvavimo dienas. Kita muziejaus „Prussia“ fondų dalis ir pagrindinis muziejaus ekspozicijos radinių masyvas (įskaitant auksinius ir sidabrinius papuošalus) po 1944 m. rugpjūčio 30 d. Pilį ištikusio sugriovimo buvo supakuoti į 34 dėžes ir pervežti į fortą Nr. 3 prie Quednau gyvenvietės (fortas, 1894 m. gavęs „Karaliaus Frydricho III“ vardą, dabar – prie Severnaja Gora gyvenvietės). Kai kurie eksponatai į fortą buvo transportuoti tiesiog muziejaus vitrinose. Naująją muziejinio saugojimo vietą 1945 m. vasario 24 d. aplankė už juos atsakingas saugotojas Wolfgangas La Baume.
Jo sudarytas evakuotų eksponatų aprašas paskutinėmis karo dienomis buvo saugomas Karaliaučiuje. Šių neįkainojamų dokumentų likimas neaiškus. Deja, dalis eksponatų taip ir liko muziejaus „Prussia“ salėse.
Kaip liudija Heinricho Lange surinkta informacija, tarp jų – spintos ir vitrinos su neolito epochos radiniais (piltuvėlinių taurių kultūra?) likučiai, taip pat preparuotas ir salėje eksponuotas romėniškojo laikotarpio žirgo kapas su bronzinėmis (?) galvos aprangos detalėmis. Visi šie kompleksai buvo sunaikinti 1944 m. rugpjūčio gaisro ir iš muziejaus salių nebuvo išvežti. Pagal gauleiterio Ericho Kocho įsakymą „Dėl Karaliaučiaus tvirtovės stiprinimo“ (1945 m. kovas) visi pirmojo aukšto langai ir kai kurios Pilies patalpų durys (įskaitant Pietinį flygelį su muziejaus salėmis) buvo užmūrytos plytomis. Taip Pilis buvo ruošiama gynybai. Taigi dalis eksponatų buvo faktiškai užmūryta salėse ir ten išgyveno Raudonosios armijos dalinių vykdytą Karaliaučiaus šturmą.
Iškart po šio šturmo pabaigos sovietų vyriausybė, susirūpinusi į Vokietiją iš vermachto okupuotų sovietinių teritorijų išvežtų šalies kultūros vertybių likimu, ėmėsi jų paieškos darbų Prūsijos žemėje. Vykdant šias akcijas žinomam archeologui, Rytų Europos bronzos amžiaus senienų specialistui, profesoriui Aleksandrui Jakovlevičiui Briusovui pilies patalpose, dar laikiusiose paskutinių 1945 m. balandžio šūvių aidą, pavyko rasti nemažai istorijos ir meno paminklų. Tarp jų buvo ir archeologijos eksponatų. Didelė šių radinių dalis, kaip savo dienoraščio įrašuose mini A. J. Briusovas, buvo išsiųsta į Maskvą. Matyt, ši medžiaga buvo skirta Valstybinio istorijos muziejaus (Raudonoji aikštė, namas Nr. 1), kuriame dirbo Aleksandras Jakovlevičius, fondams. Tačiau muziejaus fonduose jo radinių taip niekas ir nepamatė. Jų likimas iki šiol neaiškus.
Dalis muziejaus „Prussia“ eksponatų liko naujajame Rusijai srities centre – Kaliningrade. Daugiau nei 90 saugojimo vienetų (tik juodojo ir, rečiau, spalvotojo metalo) 1950-aisiais vietos kraštotyros muziejus nupirko iš „ieškotojų“ A. V. Maksimovo ir B. F. Neimarko, radusių juos pietinio (?) ir vakarinio pilies flygelių griuvėsiuose.
Matyt, valant Rytų Prūsijos šlovės salės, buvusios Vakarinio flygelio 4-ajame aukšte, likučius, ten saugoti eksponatai buvo numesti žemyn ir ten surinkti „ieškotojų“. Mūsų laimei, ne visi radiniai pateko jiems į rankas. Dalis jų įriedėjo pro Vakarinio flygelio rūsio langelius ir buvo rasti 2001–2005 m. per čia vykdytus Rusijos mokslų akademijos Archeologijos instituto Baltijos ekspedicijos kasinėjimus.
Jau 1992 m. paaiškėjo, kad dar 1943 m. dalis muziejaus fondų iš Karališkosios pilies buvo evakuota į vakarus ir dabar saugoma Priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejuje Berlyne.
Ilgiausiai neaiškus liko muziejaus ekspozicijos, buvusios šešiose pilies pirmojo aukšto salėse ir apėmusios kiekvienam Europos archeologui žinomus „chrestomatinius“ eksponatus, likimas. Manyta, kad ši „prūsų Atlantida“ amžiams dingo iš žmonių akių.
Dar karo metu, 1945 m. sausio pradžioje, dalis muziejaus „Prussia“ archeologijos kolekcijų buvo pervežta į vieną iš miesto tvirtovės Karaliaučiaus išorinio įtvirtinimų žiedo fortų. Tai buvo padaryta po to, kai 1944 m. rugpjūčio pabaigoje anglų bombonešiai sugriovė istorinį Karaliaučiaus centrą. Kai kuriuos muziejaus eksponatus, matyt, bandyta išgabenti jau iš liepsnojančios pilies, tačiau griūvančios senovinės sienos neleido operatyviai evakuoti. Tik 1966–1967 m. muziejaus darbuotojas V. N. Strokinas pilies griuvėsiuose rado dėžių su inventoriaus aprašais ir eksponatais likučius kartu su šiuos radinius saugojusio (gabenusio?) vermachto kareivio kaulais ir amunicija. Jis amžiams liko po sugriuvusiais muziejaus skliautais. Savo muziejaus „Prussia“ ekspozicijos likučių paieškos darbą V. N. Strokinas vykdė Kaliningrado kraštotyros muziejaus vadovybės pavedimu. Jis buvo atliekamas metodikomis, toli gražu ne archeologinėmis.
Aplinkybės, kuriomis buvo padaryti šie įdomiausi radiniai, kaip ir kiti, amžiams liks iki galo neišaiškintos.
Karaliaučiaus vadovybė sugebėjo paslėpti prūsų retenybes nuo pavojaus tik paskutinių karo metų pradžioje. Šią informaciją 1959 m. vienas pirmaujančių Baltijos regiono archeologų, imperijos Rytų Prūsijos provincijos Senienų departamento direktorius Wolfgangas La Baume pranešė laiške lenkų kolegai profesoriui Jerzy Antoniewicziui. Vėliau, 1968-aisiais, karo veteranas I. I. Alčiakovas pranešė, kad 1946 m. viename iš forto „Karalius Frydrichas III“ požemių jis rado į dėžes supakuotų akmeninių įrankių, kaulinių ir bronzinių dirbinių.
Sprendžiant iš pokario Kaliningrado gyventojų V. A. Ivanovo ir L. E. Titovo pranešimų, minėto forto kazematuose buvo „senovinių monetų, ietigalių, akmenų su etiketėmis“, „...gintaro dirbinių šukių, sidabrinių ir bronzinių žvėrių figūrėlių, keraminių dubenų ir vazų“. Visas šias žinias rūpestingai surinko žinomas prarastų kultūros vertybių likimo tyrinėtojas A. P. Ovsianovas ir labai apibendrintai minėjo savo pranešimuose ir publikacijose nuo 1994 m. Anksčiau, 1969 m., keletas laiškų su muziejaus „Prussia“ radinių slėptuvės vietos nuorodomis (tarp jų V. La Baume laiškai) iš kompetentingų institucijų pateko į Kaliningrado geologinės-archeologinės ekspedicijos žinią. Tiesa, ši informacija nei tada, nei „perestroikos“ epochoje jokiu būdu nepatraukė atitinkamų kultūros institucijų dėmesio, o archeologams šie laiškai iki A. P. Ovsianovo juos paskelbiant 1998-aisiais buvo neprieinami.
Vilties šviesa atgauti dingusius Gintaro krašto istorijos lobius sužibo tik 1998 m. Tada Kaliningrado antikvarinėje rinkoje ėmė rodytis įvairūs senoviniai daiktai, susiję su buvusios Rytų Prūsijos archeologija.
Tarp jų buvo akmens, kaulo, bronzos ir sidabro dirbinių. Kai kurios iš šių senienų, liudininkų pasakojimais, turėjo inventorinius numerius ir, sprendžiant iš aprašymo, buvo palyginamos su įvairiais eksponatais iš muziejaus „Prussia“ kolekcijų. Daugelis šių radinių žinomi iš išlikusių muziejaus katalogų ir mokslinių publikacijų.
Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejaus darbuotojams, gavusiems žinių apie tai, kad pas kolekcininkus atsirado daiktų iš muziejaus „Prussia“, teko laikinai persikvalifikuoti į seklius, nes sužinoti, iš kur būtent išgautos istorijos relikvijos, buvo labai nelengva. Buvo tik miglota informacija, kad archeologiniai daiktai patenka iš vieno iš penkiolikos fortų, iki 1945 m. priklausiusių miesto tvirtovės Karaliaučiaus išorinių įtvirtinimų sistemai. Muziejaus darbuotojai kreipėsi pagalbos į vietos Istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo mokslinės gamybinės centrą (MGC), kurio balanse yra minėti fortifikaciniai statiniai.
Buvo tikimasi rasti fortą, kuriame vyksta nesankcionuoti „kasinėjimai“. Tačiau, kaip paaiškėjo, tokie darbai vyksta visuose tuose fortuose, į kurių teritoriją šiuo metu patekti laisva. Dar vienu apčiuopiamu „juodųjų kasinėtojų“ atrastų muziejaus „Prussia“ senienų „įrodymu“ tapo tai, kad Maksimas Pestrikovas, vienos Kaliningrado antikvarinės parduotuvės darbuotojas, perdavė Srities istorijos ir meno muziejui dalį rastų archeologijos kolekcijų, nupirktų iš „nežinomų asmenų“. Bendras artefaktų skaičius (daugiausia – smulkūs anksčiau sveikų muziejaus eksponatų fragmentai) siekė tris tūkstančius vienetų, jų datavimas – nuo akmens amžiaus iki vėlyvųjų viduramžių. Tarp perduotų daiktų buvo titnaginių įrankių, įvairių bronzos dirbinių (segės, sagtys, apkalai, diržų galai, kabučiai ir kt.), romėniškojo laikotarpio stiklo ir pastos karolių, keraminių indų fragmentų, žirgo aprangos detalių, taip pat kitų prūsų senienų. Keletas radinių turėjo su muziejaus „Prussia“ kolekcija susijusį žymėjimą. Šis perdavimo muziejui faktas tapo papildomu impulsu suaktyvinti tikslios senienų „sandėliavimo“ vietos paieškas. Dalį radinių 2000 m. pavyko išpirkti iš antikvarų įmonės „LUKOIL-Kaliningradmorneft“ finansinės paramos dėka, ir eksponatai pateko į Srities istorijos ir meno muziejaus fondus.
Galiausiai paieškos baigėsi tikra sėkme: tiriant fortą Nr. 3, prie įėjimo į vieną iš jo kazematų 1999 m. gruodį buvo rasta keletas XI–XII a. prūsų balnakilpių. Tiesa, šiuos muziejaus eksponatus, kaip paaiškėjo, anksčiau buvo matęs pats A. P. Ovsianovas, tačiau, nebūdamas specialistas, palaikė juos „lietvamzdžių lankais“ (!!!) ir paliko be dėmesio. Vis dėlto džiugu suvokti, kad 2001-aisiais būtent šis ieškotojas tapo premijos „Už pasiaukojimą“ laureatu – ją Avenirui Petrovičiui įteikė D. S. Lichačiovo tarptautinis labdaros fondas, be kita ko, ir už „dalies Karaliaučiaus archyvo iš muziejaus „Prussia“ (apie 40 tūkstančių eksponatų)“ suradimą... (interneto pranešimo leksika išsaugota). Vis dėlto „lankų“ radinys neliko nepastebėtas pažangiosios visuomenės.
Kitą dieną po bevaisio A. P. Ovsianovo „žygio“ į fortą Nr. 3 ten atėjo archeologai, vadovaujami A. A. Valujevo. Rastos patalpos, užverstos šiukšlių sluoksniu, likusiu po ankstesnių „karinių“ šeimininkų, palikusių savo ankstesnę dislokacijos vietą 1998 m. Šis šiuolaikinis kultūrinis sluoksnis, jau perkastas kasinėtojų (būtent jie ir „išmetė“ savo radinius į antikvarinę rinką), vis dėlto turėjo archeologinių daiktų. Senųjų muziejaus kolekcijų likučiams surinkti buvo suburta grupė iš Srities istorijos ir meno muziejaus darbuotojų, jau daugelį metų dalyvaujančių Baltijos archeologinės ekspedicijos darbuose. Į grupę įėjo muziejaus krašto istorijos skyriaus vedėja S. A. Koval, muziejaus darbuotojai K. N. Skvorcovas, N. I. Celovalnik, O. V. Chorževskaja. Grupės darbui vadovavo vyresnysis muziejaus mokslo darbuotojas A. A. Valujevas.
Darbai vyko 1999–2001 m. Pirmajame jų etape iš kazematų vidaus patalpų nuosekliai buvo šalinami pokariniai sluoksniai, kuriuose buvo eksponatų. Gruntas etapais sijotas per stambų ir smulkų sietus.
Po to ant medinio, panašaus į mokyklinį stalo (rasto viename iš netoliese esančių kazematų) buvo atliekamas pirminis rastų daiktų rūšiavimas ir kruopšti visų archeologinių daiktų, įskaitant smulkiausius jų fragmentus, atranka. Taip rankomis ir šaltyje buvo apdorota daugybė tonų grunto. Antrasis darbų etapas apėmė išsamią visų forto patalpų apžiūrą, siekiant aptikti kitas patalpas, kuriose galėjo būti muziejaus kolekcijų likučių. Prireikus gruntas iš šių patalpų taip pat buvo sijojamas ir peržiūrimas. Keliose patalpose zondais ir metalo detektoriumi buvo tiriama ir erdvė po grindimis bei pertvaros.
Iš viso darbų metu rasta daugiau nei 60000 archeologinių daiktų. Deja, didžioji jų dalis buvo fragmentiška – tai, greičiausiai, pokario metais kolekcijai padarytų pažeidimų pasekmė. Tačiau nereikėtų atmesti galimybės, kad muziejaus „Prussia“ kolekcijos patyrė nuostolių per bombardavimą, kurį naktį iš 1944 m. rugpjūčio 29-osios į 30-ąją Karaliaučiaus centrui surengė anglų aviacija. Tik apytiksliai galima įsivaizduoti radinių kelią iš Pilies, kurį jie nukeliavo 1945 m. Kalėdų laikotarpio dienomis. Į medines dėžes sukrauti sveiki eksponatai galėjo būti sumaišyti su nuolaužomis, į kurias per bombardavimą virto dalis muziejaus ekspozicijos. Dėžės buvo sudėtos į forto Nr. 3 kazematus, parinktus joms kaip laikina prieglauda nuo karo negandų. Tačiau 1945 m. pavasario įvykiai – Karaliaučiaus blokada ir sovietų kariuomenės vykdytas jo šturmas – pavertė kazematų sienas muziejaus ekspozicijos slėptuve ilgiems metams. Pokario dešimtmečiais tam tikra radinių dalis galėjo dingti, forte Nr. 3 dislokavus karinius dalinius. Vis dėlto šio forto pavertimas „uždaru“ objektu iš esmės išgelbėjo nemažai prūsų istorinių retenybių. Nepaisant to, kad dėžės, kuriose buvo saugomi eksponatai, netrukus po karo buvo sudegintos, o didelės skulptūros iš spalvotųjų metalų atiduotos „į metalo laužą“. Su įvairiausiomis šiukšlėmis ir pelenais sumaišytą dėžių turinį karinio jūrų laivyno kariai, tvarkę karinio dalinio teritoriją, ne kartą permetinėjo iš vieno kazemato į kitą, kad tik nesimatytų. Vis dėlto (o gal – dėl to, kad „šiukšlių iš trobos“ kariai neiššluodavo) jau per pirminį išrinkimą, vykusį 1999 m. gruodį, pavyko identifikuoti keletą artefaktų, ne kartą skelbtų mokslinėje literatūroje. Prieš restauravimą tolesniam išgelbėtų prūsų archeologijos retenybių „iššifravimui“ buvo pasitelktas Rusijos mokslų akademijos Archeologijos instituto mokslinis potencialas. Šis Rusijos mokslui unikalus identifikavimas leido sugrąžinti pasaulio kultūros bendruomenei tuos mūsų žemyno istorijos lobius, kurie buvo laikomi amžiams pražuvusiais mirtinoje pasaulinio karo liepsnoje. Forte „Karalius Frydrichas III“ padaryti radiniai, tiesiogine ir perkeltine prasme prisikėlę iš pelenų, neturi realios vertės kolekcininkams, tačiau yra labai vertingi šiuolaikiniam mokslui.
Mūsų nustebusių amžininkų akyse muziejaus „Prussia“ ekspozicija, laikyta amžiams prarasta, atgimsta tarsi pasakų Feniksas. Šis tikrai epochinis įvykis įrašys naują skyrių į neįkainojamą Europos – mūsų bendrų namų – istorijos knygą. Atgimusios muziejaus „Prussia“ ekspozicijos atvejis – vieno iš nedaugelio „XX amžiaus mitų“, tapusių istorine tikrove, pavyzdys.
Pati Senienų tyrimo draugija „Prussia“ nežuvo Antrojo pasaulinio karo ugnyje. Ją 1972 m. spalio 6 d. atkūrė vyresnysis mokyklų patarėjas Erichas Grimoni, Kurtas Erzbergeris, Ulrichas Albinusas ir penki jų kolegos. Visi jie buvo kilę iš Rytų Prūsijos ir šventai gerbė savo Tėvynės praeities tyrimo tradicijas. Jų darbas vyko „senosios Karaliaučiaus draugijos tradicijų dvasia“. Nuo 1984 m. ir šių eilučių rašymo metu Draugijai vadovauja medicinos profesorius Güntheris Brilla (Bona). Deja, šiuolaikiniai vokiečių istorikai, etnografai ir archeologai neįsitraukę į Senienų tyrimo draugijos „Prussia“ veiklą ir apskritai toli nuo pietryčių Baltijos regiono istorijos problemų. Kasmetiniai Draugijos narių susirinkimai vyksta Lorenzo Grimoni vadovaujamame muziejuje „Miestas Karaliaučius“ (Duisburgas).
Vladimiro Kulakovo knyga „Karaliaučiaus pilies istorija“ prieinama svetainėje Prussia.Online.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
