ARTIMASIS ROSSGARTENAS
Didžioji dalis žemių į rytus nuo Pilies tvenkinio (Schloßteich), nusidriekusių iki Sackheimo (Sackheim), kunigaikščių laikais buvo beveik neužstatyta ir buvo ariamos žemės bei ganyklos. Jau minėti Kryžiaus vartai (Kreuzthor) stovėjo ties riba tarp Burgfreiheito (Burgfreiheit) ir Rossgarteno (Roßgarten). Kalthofo gatvė (Kalthöfische Straße, dabar ją labai sąlygiškai galima sugretinti su Jaroslavskaja ir Balandžio 9-osios gatvėmis – red. past.) buvo vieškelis, besidriekiantis per pievas ir laukus iki kunigaikščio dvaro – Kalthofo (Kalthof) valdos. (Žodis „Rossgarten“ pažodžiui reiškia „žirgų sodas“, tačiau istoriškai susiklostė, kad jis reiškia „aptvertą žirgų ganyklą“. Kalthofo dvaras buvo dabartinėje Gagarino gatvėje, ten, kur dabar išlikusios parko liekanos ir pastatyta protestantų bažnyčia – red. past.)
Pamažu naujakurių šiame rajone daugėjo, ir tai privertė kunigaikštį Albrechtą (Albrecht von Brandenburg-Ansbach, 1490–1568) 1545 m. vasario 15 d. išleisti specialų įsaką, suteikiantį šiai vietovei kunigaikštiškos slabados privilegijas, t. y. padarantį gyvenvietę savarankišką. Kiaulių griovys (Schweinegraben), vėliau pervadintas Gulbių – (Schwanengraben), – tai vandentaka, ištekanti iš Aukštutinio tvenkinio (Oberteich) ir įtekanti į Pilies (Schloßteich), – tapo šiaurine Artimojo Rossgarteno (Vorder Roßgarten) riba (vokiečių kalboje žodžiai kiaulė (Schwein) ir gulbė (Schwan) skamba panašiai. Todėl nemalonias asociacijas keliantis griovio pavadinimas buvo pakeistas skambesniu. Kiaulių-Gulbių tiltelis buvo žemiausioje dabartinės Kliničeskaja gatvės vietoje – red. past.)
Seniūnas ir aštuoni jo padėjėjai sudarė teismą. 1576 m. spalio 10 d. gyvenvietei buvo suteiktas herbas: baltas žirgas žaliame lauke.
Rossgarteno turgus. Į kairę eina Zomšininkų, į dešinę – Karaliaus gatvė, tiesiai – Rossgartenas.
Anksčiau niekuo neišsiskyrusi Rossgarteno turgaus aikštė (Roßgärter Markt, dabar žiedinė sankryža, kurioje susikerta Frunzės, Kliničeskaja, Ševčenkos ir Zaraiskaja gatvės) tapo labai judria vieta.
Karininkų kazino Artimojo Rossgarteno ir Karaliaus gatvių kampe.
Ją kerta dvi pagrindinės arklinio tramvajaus (Pferdebahn) linijos. Pirmoji jungia Karaliaus vartus su geležinkelio stotimi, antroji eina nuo Rossgarteno vartų iki Steindammo vartų.
Namas su elektriniu laikrodžiu, stovintis pačioje Karaliaus gatvės (Königstraße, dabar Frunzės gatvė) pradžioje, anksčiau buvo gubernatoriaus namas (Gouvernementshaus), vėliau tapo karinio intendanto rezidencija (Militär-Intendantur), dabar čia karininkų kazino (Offizier-Kasino). Kunigaikščio Albrechto laikais čia buvo žirgų kiemas (Schirrhof), 1724 metais perstatytas į fon Winterfeldo pulko (Regiment v. Winterfeld) kareivines. Dar visai neseniai pagrindinis šio komplekso pastatas taip stipriai išsikišo į Karaliaus gatvę, kad trukdė eismui. Siaura vieta buvo pašalinta tik 1887 metais, prieš imperatoriaus Vilhelmo I (Wilhelm I, 1797–1888) vizitą į Karaliaučių, nugriovus dalį pastato.
Be Tolimojo Rossgarteno skersgatvio (Roßgärter Hinter Gasse) ir Zomšininkų gatvės (Weißgerberstraße), dabar pėsčiųjų takas nuo tilto per Žemutinį tvenkinį iki Kliničeskaja gatvės), šis rajonas neturi kitų praėjimų ir pravažiavimų į Pilies tvenkinio krantą. Pasažas (Passage) dešinėje Artimojo Rossgarteno (Vorder Roßgarten) gatvės pusėje kartu yra ir praėjimas į Karaliaus gatvę. Jį 1884 metais pagal berlyniečių pavyzdį pastatė fabrikantas Robertas Neumannas (Robert Neumann). Tai aukštas pastatas su milžinišku stikliniu stogu. Viduje yra daugybė krautuvėlių (dabar pasakytų – butikų – red. past.), varjetė teatras (Spezialitätentheater), taip pat apžvalgos aikštelė, vadinama „Panorama“, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į miestą. Prie įėjimo į Pasažą – populiarus didelis restoranas, kuriame visada labai gyva. (Sugriauto Pasažo vietoje dabar įrengtas skveras Kliničeskaja ir Frunzės gatvių sankirtoje, besiribojantis su „Jantarenergo“ pastatu – red. past.)
Pasažo viduje; jis jungė Rossgarteną su Karaliaus gatve Neue Sorge.
Beveik priešais Pasažą, vakarinėje Artimojo Rossgarteno gatvės pusėje, name Nr. 49 (dabar aikštelė priešais Istorijos ir meno muziejų Kliničeskaja gatvėje) veikia daugybę eksponatų turintis Technikos ir amatų muziejus (Kunstgewerbliche und technische Museum, XX amžiuje jis buvo perkeltas į zoologijos sodo teritoriją – red. past.)
Buvę grafo Keyserlingko rūmai.
Muziejus priklauso Politechnikos ir amatų sąjungai (Polytechnischen und Gewerbeverein), kuri buvo įkurta 1875 metais kelių anksčiau veikusių organizacijų pagrindu: Politechnikos draugijos, kurią 1845 metais įsteigė Walteris Simonas, 1832 metais įkurtos Amatininkų draugijos ir Meno draugijos. 1882 metais valstybė šiam muziejui Artimojo Rossgarteno gatvėje nupirko žemės, ir dėl to čia pavyko išsaugoti neįkainojamus dekoratyvinės taikomosios dailės kūrinius. Tačiau ploto stoka neleidžia jų čia palankiai eksponuoti. (Nemaža muziejaus eksponatų dalis 1895 metais buvo perduota Etnografijos muziejui Tiergartene (Zoologijos sode), kuris prieškario metais buvo evakuotas į dabartinį Lenkijos miestą Olštyneką – red.)
Toje pačioje gatvės pusėje, toliau link Gulbių tilto, stovi neseniai perstatyti Vadovybės rūmai (Palais des kommandierenden Generals / General-Kommando). Anksčiau čia buvo grafo Keyserlingko (Heinrich Christian von Keyserlingk, 1727–1787) valda. 1809 metais rūmus nupirko karalius Frydrichas Vilhelmas III (Friedrich Wilhelm III, 1770–1840), ir ilgą laiką jie vadinosi Kronprincų rūmais (Kronprinzliche Palais).
(Grafų Keyserlingkų rūmai savo laiku buvo Karaliaučiaus kultūrinio ir politinio gyvenimo centras. Juose lankėsi Imanuelis Kantas, Rusijos princas Pavelas, Rusijos švietėja Daškova ir kitos įžymybės. Rūmai, pagal dabartinį išdėstymą, stovėjo į šiaurę nuo Istorijos ir meno muziejaus pastato. – Red. past.)
Medžioklės kiemo gatvė (Jägerhofstraße) jungia Artimąjį Rossgarteną su Karaliaus ir Kalthofo (Kalthöfischen Straße) gatvėmis. Pastaroji anksčiau buvo Levandų skersgatvis (Lawendelgasse). Jos tik iš dalies priklauso Artimajam Rossgartenui.
TOLIMASIS ROSSGARTENAS
Šis rajonas pradėtas užstatinėti tik 1560 metais. Būtent tada tam tikras Davidas Puschas (David Pusch) buvo paskirtas seniūnu ir jam buvo suteiktas žemės sklypas tarp Kiaulių griovio (Schweinegraben) ir Senojo šliuzo (alten Schleuse). Tapęs čia hūfos savininku, jis pagal Kulmo teisę galėjo pastatyti smuklę ir ja valdyti. Jo įkurta aludė gavo pavadinimą „Mėlynoji smuklė“ (Blaue Krug).
(Terminu „hufen“ čia turimas omenyje ne Karaliaučiaus rajonas, o senas ploto matas „hufe“ arba „gufe“, lygus maždaug 66 margams arba 16,5 hektaro. Tačiau šiuo atveju galima manyti, kad žodis „hufen“ reiškia tiesiog žemės sklypą – Red. past.)
Tolimojo Rossgarteno (Hinter Roßgarten) pavadinimas atsirado ir paplito tarp 1576 ir 1596 metų. 1596 m. gegužės 5 d. slabada iš markgrafo Georgo Friedricho gavo savo antspaudą su jaučio siluetu ir užrašu: „Sigel des Gerichts aufm eußersten Rosgarten“ (Tolimojo Rossgarteno teismo antspaudas).
Paeikime Tolimojo Rossgarteno gatve (dabar šiaurinė Kliničeskaja gatvės dalis) Rossgarteno vartų kryptimi, ir kairėje pamatysime naują komendantūros pastatą. Šį žemės lopinėlį 1693 metais nupirko Karaliaučiaus komendantas hercogas von Holsteinas (Friedrich Ludwig von Schleswig-Holstein-Sonderburg-Beck, 1653–1728). Vėliau pastatas perėjo fon Borcko šeimos (von Borck oder Borcke) nuosavybėn ir imtas vadinti Borcko sodu (Borckscher Garten). Šis pavadinimas išsilaikė ilgai. Tuo metu sodas buvo visiems prieinamas. Čia buvo rengiami koncertai. Dėl puikios vietos prie Pilies tvenkinio (Schloßteich, dabar – Žemutinis) ir nuostabių senų medžių sodas buvo labai mėgstamas miestiečių.
Rossgartenas rekonstruotame Karaliaučiaus miestų, slabadų ir rajonų iki jų sujungimo 1724-aisiais žemėlapyje.
Priešais komendantūros pastatą, Senojo Rossgarteno Bažnyčios gatvės (Alt-Roßgärter Kirchenstraße, dabar Nerčinskaja g.) kampe, stovi Gailestingumo ligoninė (Krankenhaus der Barmherzigkeit). Šis svarbus medicinos centras prasidėjo nuo visai nedidelio pastato, o dabar turi didelę reikšmę visai Rytų Prūsijai.
Komendantūra, išlikusi iki mūsų dienų.
Dar 1847 metais grafaitės Magda ir Klara zu Dohna (Magda und Klara zu Dohna), tuometinio Pirmojo armijos korpuso vado generolo grafo Friedricho zu Dohnos (Friedrich Ferdinand Alexander Burggraf und Graf zu Dohna-Schlobitten, 1771–1831) dukterys, sumanė įkurti čia, Karaliaučiuje, diakonisių namus pagal Kaiserswerthe prie Reino veikusių namų pavyzdį. Tačiau politinis nestabilumas 1848-aisiais trukdė įgyvendinti šiuos kilnius tikslus. Tik 1848 m. lapkričio 20 d., pulkininko von Plehwe (Bernhard Joachim von Plehwe, 1792–1858) pastangomis, reikalas pajudėjo iš mirties taško. Naujosios gydymo įstaigos tikslais buvo paskelbti: 1. Pagalba paguoda ir gydymu stokojančioms sergančioms moterims, nepriklausomai nuo ligos pobūdžio ir konfesinės priklausomybės. 2. Slaugių, dirbsiančių ligoninėse ir privačiuose namuose, rengimas.
Naujoji ligoninė buvo pašventinta 1849 m. gegužės 18 d. Jos globėja tapo pati karalienė. Gegužės 30 d. atvyko pirmieji pacientai. Iš pradžių buvo vos 12 lovų. 1856 m. sausio 16 d. buvo atidarytas vyrų skyrius. 1859 metais buvo jau 80 lovų. Dabar ligoninė tapo dar didesnė. 1894 metais čia gydėsi 1 056 ligoniai (vyrai, moterys ir vaikai), kasdien buvo priimama po 180 žmonių, bendras užimtumas siekė 9 687 lovadienius, 24 žmonės kasdien buvo gydomi nemokamai. Vietos darbdaviai ligoninėje gali įsigyti samdomų darbuotojų medicininio aptarnavimo abonementą.
Be įprastų pacientų, gydymo įstaiga padeda ir nepajėgiems žmonėms. Tam 1894 m. liepos 15 d. buvo atidaryta nauja lazaretė. Pernai joje gydėsi 49 neįgalieji ir pagyvenę žmonės, suskirstyti į tris medicininės priežiūros kategorijas. Naujojo chirurgijos skyriaus statybą planuojama baigti 1895 m. spalio 1 d.
Gailestingumo ligoninės koplyčios eksterjeras.
Dabar ligoninėje dirba šeši gydytojai, gydantys vidaus, išorines ir kitas ligas, taip pat okulistai, ausų ir gerklės specialistai. Jiems padeda du asistentai. Diakonisių (liuteronių gailestingųjų seserų) skaičius išaugo iki 440. 181 slaugytoja čia atlieka praktiką, o dar 259 mokosi profesijos.
Gailestingumo ligoninės koplyčios viduje.
Šios seserys dirba 43 ligoninėse ir klinikose, 13 leprozorijų ir epileptikų sanatorijose Carlshofe bei 1895 metais naujai pastatytoje Šventosios Magdalenos prieglaudoje netoli Steindammo vartų. (Vėliau prieglauda persikėlė į Stresemanno gatvę, 109–111 – dabar kalėjimas Sovietų prospekte – red.) Be to, slaugytojos dirba 11 našlaičių mergaičių prieglaudų ir 27 vaikų darželiuose, taip pat bendruomenių ir privačiose klinikose. Tai svarbus, reikalingas ir kilnus, bet labai sunkus darbas!
Kaip ir sėkminga Gailestingumo ligoninės raida, puikus labdaros pavyzdys mūsų laikais yra Savivaldybės ligoninės (Städtischen Krankenhaus), esančios arčiau Rossgarteno vartų (Tolimasis Rossgartenas, 63–66), istorija.
Ligoninių vargšams Karaliaučiuje nebuvo iki 1797 metų. Neturtingus ligonius tiesiog nuveždavo į Altštato Naująjį bokštą (Neuer Turm der Altstadt), kuris buvo kalėjimas ir ligoniams gydyti visiškai netiko. Tada miesto prezidentas ir slaptosios tarybos narys Gervais (Gervais) kartu su miesto tarėju Neumannu (Neumann) iškėlė idėją skirti ligoniams kelis kambarius miesto verpimo ir darbo namuose (Städtischen Spinn- und Arbeitshaus), kurie stovėjo dabartinės Savivaldybės ligoninės vietoje.
Čia kiekvienam ligoniui ketinta suteikti švarią lovą šiltoje ir šviesioje patalpoje, be to, kiekvienas gaudavo po keturis prūsiškus grašius per dieną išlaikymui.
Tie, kurie nebuvo prikaustyti prie lovos, turėjo užsidirbti pragyvenimui verpdami. Be to, trys gydytojai turėjo nemokamai gydyti savo rajono vargšus gyventojus mainais už nemokamą būstą ir 50 talerių atlyginimą.
Savivaldybės ligoninė, skirta 24 lovoms, buvo atidaryta 1797 m. rugpjūčio 31 d. Per pirmuosius savo veiklos metus ji priėmė 155 pacientus.
1811 metais verpimo dirbtuvės ir darbo namai buvo sujungti su pataisos įstaiga Knypavos Malkų pievos gatvėje (Kneiphöfsche Holz Wiese, dabar tai rytinė Staropregolskaja krantinės dalis) ir perkelti į Vorstadtą. Dėl to ligoninėje iškart atsilaisvino 15 kambarių 120 ligonių. 1830 metais įsigijus gretimos prieglaudos (Fahrenheidscher Armenstift), kuri buvo perkelta į Sackheimą, pastatą, pavyko žengti dar vieną svarbų žingsnį ligoninės raidoje. Tais metais ligoninė galėjo priimti jau 790 žmonių. 
Savivaldybės ligoninė, pastatyta arčiau Rossgarteno vartų.
1832 metais buvo atidarytas skyrius raupais susirgusiems. Tolesnė ligoninės raida ir statybos vyko gerokai sparčiau, o tai ypač pastebima mūsų dienomis. Dabar planuojama statyti naują chirurgijos korpusą 100 ligonių, kurio numatoma kaina – 286 tūkstančiai markių.
Naujasis Savivaldybės ligoninės korpusas Tolimajame Rossgartene.
Ryškiausia įstaigos augimo iliustracija – atvykusių ir gydytų pacientų skaičiaus padidėjimas nuo 155 ligoninės įkūrimo metais iki 3149 1894–95 metais. Nuo 1891 metų rugsėjo neturtingiems pacientams buvo įvestas reguliarus nemokamas maitinimas.
Ligoninei taip pat priklauso psichiatrijos skyrius, į kurį priimami pacientai iš Karaliaučiaus (o išimtiniais atvejais ir iš kitur), sergantys išgydomomis psichikos ligomis. Nuo 1892 m. spalio 1 d. šis skyrius kartu yra ir universiteto psichiatrijos klinika.
Ligoninės administracinės išlaidos 1895/96 metams sudaro 183 400 markių. Nuosavos pajamos prognozuojamos 77 300 markių, todėl reikia 106 100 markių miesto subsidijos.
Be direktoriaus ir ambulatorinio skyriaus gydančiojo gydytojo, ligoninėje dirba trys gydytojų asistentai.
(Čia pateikti gydymo įstaigų, veikusių pastatuose dabartinės srities ligoninės Kliničeskaja gatvėje teritorijoje, aprašymai. Būtent čia buvo Gailestingumo ligoninė ir Miesto ligoninė. Naujų Miesto ligoninės korpusų statyba iš esmės buvo baigta iki 1895 metų, o naujų Gailestingumo ligoninės korpusų – 1928-aisiais. – Red. past.)
Senojo Rossgarteno Bažnyčios gatvėje stovi abiejų Rossgarteno dalių parapijoms priklausanti Altrossgarteno bažnyčia (Senojo Rossgarteno). Iš pradžių ji vadinosi tiesiog Rossgarteno bažnyčia. Dabartinį pavadinimą jai suteikė, kai į vakarus nuo Steindammo buvo pastatyta Neurossgarteno (Naujojo Rossgarteno) bažnyčia.
Rossgarteno bažnyčia (kairėje). Priekiniame plane – BFU Klinikinės diagnostikos centras (Balandžio 9-osios g. 60).
Rossgarteno gyventojai, kaip ir Tragheimo gyventojai, kadaise buvo Lėbenichto bažnyčios parapijiečiai; ten jiems buvo skirta nedidelė vieta už sakyklos. Kai slabados gyventojų ėmė daugėti, kurfiurstas Georgas Vilhelmas leido Rossgartenui pasistatyti savo bažnyčią.
Rossgarteno bažnyčios nava.
Prieš 1625 metų Kalėdas buvo pašventinta nedidelė bažnyčia, stovėjusi dabartinės vietoje. Netrukus paaiškėjo, kad ji neatitinka gyventojų poreikių, ir jau 1651 m. birželio 5 d. buvo padėtas pirmasis naujosios pamatų akmuo. Statyba vyko lėtai, nes buvo vykdoma aplink dar veikiančią senąją bažnyčią. Tik 1692–1693 metais statybos buvo užbaigtos pastatant bokštą, nors pati bažnyčia buvo pašventinta dar 1683-iaisiais. Jos interjeras iki šiol labai kuklus. Vėtrungė ant stogo vaizduoja žirgą ir Prūsijos erelį. Bažnyčia buvo pašventinta Švenčiausiosios Trejybės garbei.
Kur kas gražesnės už bažnyčią yra daugybę kartų apdainuotos vietos kapinės, kuriose stiebiasi nepaprastai gražios liepos. (Sprendžiant iš Karaliaučiaus žemėlapių, kapinės užėmė teritoriją į šiaurę ir šiaurės rytus nuo bažnyčios. Dabar kapinių vietoje stovi devynaukščiai namai Balandžio 9-osios gatvėje – red. past.)
Įdomybė yra ir šalia bažnyčios esantis šulinys, kurio vanduo, jei tikėsime vietos legenda, buvo laikomas šventu, kol jo šeimininkė neėmė už jį imti pinigų. Nuo tos akimirkos jis prarado stebuklingąją galią.
Nuo Senojo Rossgarteno Bažnyčios gatvės Lietuvių pylimo (Litthauer Wallstraße) link driekiasi Senojo Rossgarteno Pamokslininko gatvė. Čia, be berniukų liaudies mokyklos (Knaben-Volksschule) ir vaikų lopšelio, įdomybė yra katalikų apaštalų bendruomenės koplyčia (Kapelle der Katholisch-apostolischen Gemeinde). (Šių statinių vietoje dabar stovi biurų pastatas, fasadu atsuktas į maršalo Vasilevskio aikštę – red. past.)
Asociacijos „Popamokinis ugdymas“ (Verein Kinderhort) misija – apsaugoti vaikus nuo dvejų iki keturiolikos metų nuo smurto ir užtikrinti jiems gerą auklėjimą. Šiuo tikslu buvo įkurti liaudies vaikų darželiai ir berniukų bei mergaičių popamokinės veiklos programos. Asociacija taip pat išlaiko antrąjį klubą Lomzės (Lomse) saloje.
A. Mendthal likerių ir degtinės fabrikas Tolimajame Rossgartene.
Katalikų apaštalų bendruomenę 1830 metais įkūrė kilęs iš Škotijos Edwardas Irvingas (Edward Irving, 1792–1834). Jos narius vadina irvingininkais. Mokymo šalininkai atkūrė senovės krikščionybės aplinką. Jų pamaldos išsiskiria prabangiu ir rafinuotu stiliumi. Bendruomenėje viešpatauja griežta tvarka ir pamaldumas. Karaliaučiuje bendruomenė gyvuoja nuo 1853 metų.
Rossgarteno vartai.
Iš pradžių bendruomenė nuomojo vieną salę Altštato Girdyklos skersgatvyje (Altstädtischen Tränk Gasse), Laako ir Lastadijos pasienyje. Tačiau vėliau Rossgartene, adresu Senojo Rossgarteno Pamokslininko g. 4, buvo pastatyta nauja koplyčia. Bendruomenės augimas 1890 metais lėmė, kad buvo įrengta dar viena pamaldų salė adresu: Knypava, Junkerhofo skersgatvis 22 (dabar Kanto sala).
Tolimojo Rossgarteno gatvė (dabar Kliničeskaja g.) baigiasi ties Rossgarteno vartais (Roßgärter Thor). Jie buvo pastatyti toje vietoje, kur tvirtovės pylimuose dar 1705 metais buvo padarytas praėjimas. Vidinė vartų pusė papuošta medalionais su mūsų šauniųjų ginkluotųjų pajėgų generolų – Gerhardo Scharnhorsto ir Neidhardto von Gneisenau, išsivadavimo karo su Prancūzija didvyrių – portretais. (Rossgarteno vartai išliko maršalo Vasilevskio aikštėje, tačiau dabar jie tarnauja ne kaip vartai, o kaip restoranas – red. past.)
Gerhardas Scharnhorstas (Gerhard Johann David von Scharnhorst, 1755–1813) buvo valstiečio iš Hanoverio sūnus. 1801 metais įstojo į Prūsijos kariuomenės tarnybą. 1806 metais išgyveno nelaimingą Auerštato mūšį ir gavo bajoro titulą. Tais pačiais metais, Blücheriui kapituliavus prie Liubeko, pateko į nelaisvę.
Po derybų buvo paleistas, iškart grįžo į rikiuotę ir dalyvavo 1807 m. vasario 7–8 d. mūšyje prie Prūsų Ylavos. Sudarius taiką Tilžėje, Scharnhorstas ėmė reformuoti Prūsijos kariuomenę iš kareivių kariuomenės į liaudies kariuomenę, panaikindamas visas kliūtis gerų nebajoriškos kilmės kareivių paaukštinimui į karininkus ir uždrausdamas orumą žeminančias bausmes. 1813 metų pavyzdžio Prūsijos kariuomenė buvo jo kūrinys.
1813 m. gegužės 2 d. mūšyje prie Großgörscheno (pas mus žinomas kaip Liuceno mūšis – pirmasis generalinis mūšis tarp Napoleono ir jungtinės rusų–prūsų kariuomenės, vadovaujamos Rusijos generolo Wittgensteino, – red.) Scharnhorstas buvo sužeistas, tačiau, nekreipdamas dėmesio į žaizdą, su kariuomene patraukė į Prahą ir tame žygyje mirė nuo gautos žaizdos padarinių.
Generalinio štabo viršininko pareigose Gerhardą von Scharnhorstą pakeitė Neidhardtas von Gneisenau (August Wilhelm Antonius Graf Neidhardt von Gneisenau, 1760–1831), pirmą kartą pasižymėjęs 1807 metais, kai prancūzų kariuomenė apgulė Kolbergą, kurį jam pavyko išlaikyti iki Tilžės taikos sudarymo. Vadovaujamas Blücherio, 1813 m. rugpjūčio 26 d. kovėsi mūšyje prie Kacbacho. Paskui 1813 m. spalio 16, 18 ir 19 d. – prie Leipcigo.
Sudarius Paryžiaus taiką, Gneisenau buvo suteiktas aukštas grafo titulas, o 1815 m. birželio 18 d. jis dalyvavo mūšyje su Napoleonu prie Vaterlo. Vėliau Gneisenau gavo generolo feldmaršalo laipsnį. Mirė Poznanėje nuo choleros.
Wrangelio gatvė (dabar Černiachovskio gatvė) yra į vakarus nuo Rossgarteno vartų ir driekiasi pro tvirtovės sienas, juosiančias Aukštutinį tvenkinį, iki Tragheimo vartų. (Tvirtovės sienos pietiniame Aukštutinio tvenkinio krante neišliko, kaip ir Tragheimo vartai dabartinių Baranovo ir Gorkio gatvių sankirtoje – red. past.) Į rytus nuo Rossgarteno vartų prasideda Lietuvių pylimas, besidriekiantis iki Karaliaus vartų ir toliau – iki Sackheimo vartų. Tarp Rossgarteno ir Karaliaus vartų yra Herzogsacker (vertus iš vokiečių kalbos – Kunigaikščio dirva). Čia vyksta rikiuotės pratybos. Vietovė gavo pavadinimą savo savininko – hercogo Holsteino – vardu. (Dabar Herzogsacker teritorija rajone tarp Pionerskaja gatvės ir Grigo skersgatvio užstatyta naujais namais – red. past.) Herzogsacker apsuptas daugiausia pavieniui stovinčių namų, priklausančių karinei žinybai, iš kurių didžiausios – „Kronprinz“ kareivinės. (Pastatas išliko, jo patalpos nuomojamos. O dabar pabandykime nubrėžti Tolimojo Rossgarteno ribas šiuolaikiniame Kaliningrado žemėlapyje. Iš vakarų jį riboja Žemutinis tvenkinys, iš šiaurės – Rossgarteno vartai, nuo kurių riba eina į pietryčius Lietuvių pylimu. Ties „Kronprinz“ kareivinėmis ji pasuka į vakarus Žemutinio tvenkinio link – red. past.)
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen / bildarchiv-ostpreussen.de.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
