Valdant Rusijos gubernatoriams (1757–1762 m.)

Iki 1740 m., kai Prūsijos sostą užėmė Frydrichas II, Prūsija buvo valstybė, kurios valdos driekėsi nuo Žemutinio Reino iki Nemuno, tačiau nesudarė vientisos teritorijos. Idėją sujungti šias valdas į vieną visumą iškėlė dar kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas. Jis taip pat pirmasis mėgino savo naudai išspręsti „Pomeranijos klausimą“, kad teritoriškai sujungtų Prūsiją ir Brandenburgą. Tačiau sėkmės nepasiekė. To įgyvendinti nepavyko ir pirmiesiems Prūsijos karaliams – Frydrichui I ir Frydrichui Vilhelmui I.

Ir štai atėjo Frydricho II eilė. Spręsdamas, ar valstybės kūrimo pastangas, kaip įprasta, nukreipti į rytus, ar vienijimą pradėti nuo vakarinių Hohencolernų valdų, jis pasirinko rytus¹.

Prieš tapdama viena pirmaujančių Europos valstybių, Prūsijos karalystė turėjo įveikti europinių „grandų“ (Austrijos, Prancūzijos, Anglijos, Rusijos), pavydžiai saugojusių savo išskirtinę padėtį, pasipriešinimą. Kad patektų į tokį „klubą“, Prūsijai būtų tekę sugaišti metus ir dešimtmečius, kaip, beje, vėliau ir atsitiko. Tačiau jaunam ir ambicingam Prūsijos karaliui laukti buvo nepakeliama, ir jis imasi radikalių sprendimų.

Veržiantis į rytus, Prūsijai neišvengiamai teko susidurti su Rusijos interesais. Nors tuo metu Rusija su Prūsija dar nesiribojo, dėl savo aktyvios politikos Baltijos regione ir Kurše ji buvo arti to.

Prūsijos ir Rusijos priešprieša Pabaltijyje žadėjo būti ilga ir sudėtinga, todėl Frydrichas išsikelia uždavinį pirmiausia užsitikrinti savo interesus Silezijoje. Ir šį uždavinį jis, Europos nuostabai, lengvai išsprendžia. Du Silezijos karai – 1740–1742 ir 1744–1745 m.² – leido Prūsijai padėti materialinį pamatą tai priešpriešai su pirmaujančiomis Europos valstybėmis, kuri kilo per 1756–1763 m. Septynerių metų karą. Įgijus Sileziją, Prūsijos karalystės gyventojų padaugėjo perpus, o valstybės pajamos išaugo trečdaliu. Išaugusios valstybės pajamos ir Frydricho II įgyvendintos ekonominės priemonės leido jam sukaupti solidų finansinį rezervą karo atvejui. Būdamas talentingas karvedys, jis pasirodė esąs ne mažiau gabus organizatorius ir, nepaisant nuostolių Silezijos karuose, sukūrė vieną geriausių Europos armijų. Vos per penkiolika metų, nuo 1740 iki 1755 m., jos dydis išaugo nuo 100 tūkst. iki 145 tūkst. karių, o jau pirmaisiais karo metais pasiekė 180 tūkst. Armijoje viešpatavo griežčiausia drausmė, buvo sukauptos milžiniškos karinės atsargos. Ir nors visiškai įgyvendinti pasirengimo karui planų nepavyko (Frydrichas manė, kad karui vesti jam reikia 20 mln. talerių, o iki 1756 m. jis sukaupė tik 13,5 mln.), visa tai darė Prūsijos armiją grėsmingu varžovu bet kuriam priešininkui³.

Kartu gresianti priešprieša su Rusija Pabaltijyje reikalavo adekvačiai įvertinti savo pagrindinį priešininką šiame regione. Tenka konstatuoti, kad Frydrichui to padaryti nepavyko. Apie Rusijos kariuomenę jis buvo menkos nuomonės: „Rusų nėra ko bijoti, nes jie turi mažai gerų generolų, o jų kariuomenė niekam tikusi“⁴.

Vadovaudamasis tokiomis nuostatomis, Frydrichas II nustojo bijoti Rusijos, o praregėjo gerokai vėliau, kai priėjo prie tos pačios išvados, kurią dar buvo padaręs jo tėvas Frydrichas Vilhelmas I, jam būdingu kareivišku tiesmukumu pažymėjęs, kad „rusų lokį lengva paleisti nuo grandinės, klausimas tik, kas sugebės jį vėl prirakinti“.

Praėjus keleriems metams po Septynerių metų karo, karalius filosofas Frydrichas II, vartodamas tą patį kareivišką žodyną, pasakys: „Reikia siekti, kad Rusija niekada nesikištų į vokiečių reikalus; geriausia palikti lokį jo guolyje ir neleisti jam net pastebėti, kad juo reikia arba jo bijoma“⁵.

Savo ruožtu ir Rusijos vadovybė blaiviai vertino Prūsijos karaliaus galimybes. Rusijos kancleris A. Bestuževas-Riuminas manė, kad po 1740–1748 m. karo „Prūsijos karalius tapo tokiu kaimynu, kuris pavojingesnis už visus... jį privalu laikyti nuolatiniu ir natūraliu Rusijos priešu“⁶. Ir ne tik vertino, bet ir mėgino realiai priešintis. Kai 1752 m. Frydrichas ėmė rengtis pulti Hanoverį, tuomet priklausiusį Anglijos karūnai, Rusija paskelbė, kad prie Prūsijos provincijos sienų siųs savo 150 tūkstančių karių armiją. Frydrichas buvo priverstas atsisakyti sumanymo, o Bestuževas-Riuminas vėl pažymėjo, kad „būtų nereikalinga aiškinti, koks žalingas Jos imperatoriškosios didenybės interesams yra Prūsijos karaliaus sustiprėjimas“, kuris „savo kaimynams tapo sunkus ir pavojingas“⁷.

Apskritai reikia pažymėti, kad įsitikinimas, jog Prūsijos karalius yra pavojingiausias Rusijos priešas, kilo iš pačios imperatorienės Elžbietos Petrovnos. Šis įsitikinimas formavosi kaip atsakas į kandžius Frydricho II sąmojus jos adresu, kurie jai tapdavo žinomi. Nemenką vaidmenį čia suvaidino ir karaliaus atsisakymas grąžinti į Rusiją Prūsijos tarnyboje buvusius rusų karius. Šie kariai buvo aukšto ūgio, todėl juos dar Petras I, Kotryna I ir Ona Ivanovna siuntė Frydrichui Vilhelmui I, o šis iš jų formavo elitinius dalinius. Kariai ištarnavo visus terminus, paseno ir norėjo grįžti į Rusiją, tačiau Frydrichas neleido. Toks Prūsijos karaliaus poelgis tik sustiprino Elžbietos Petrovnos priešiškumą. Prieita net iki abipusio pasiuntinių atšaukimo⁸.

Tiesa, šis santykių nutraukimas dar nereiškė karo pradžios. Karas prisėlins iš kitos pusės. Mat iki XVIII a. vidurio Europai lemiamas tebebuvo Prancūzijos ir Austrijos antagonizmas.

Septynerių metų karo dalyviai. Mėlyna ir žalia spalvomis pažymėtos priešiškų koalicijų šalys dalyvės. „Mėlynajai“ priklausė Anglija, Prūsija, Portugalija, Hanoveris ir jų sąjungininkai, „žaliajai“ – Prancūzija, Austrija, Rusija, Saksonija, Ispanija, Švedija ir jų sąjungininkai.

Tačiau per vienus 1756 metus visa nusistovėjusi diplomatinė sistema sugriuvo, susikūrė naujos sąjungos, taip iš esmės pakeitusios politinį Europos žemėlapį, kad specialistai tai pavadino „diplomatine revoliucija“. Šią „revoliuciją“ lėmė du esminiai veiksniai – stiprėjanti Prūsijos ekspansija Vidurio Europoje ir smarkiai paaštrėjusi anglų ir prancūzų kova dėl kolonijų Šiaurės Amerikoje ir Indijoje⁹.

Susidūrimai kolonijose darė karą Europoje neišvengiamą. Tokiu atveju iškart išryškėjo Anglijos silpnoji vieta. Mat angliškasis Hanoveris buvo pažeidžiamas, jei jį užpultų prancūzai. Kad apsaugotų savo valdas, karalius Jurgis II, kartu buvęs ir Hanoverio kurfiurstas, tiesiog „nupirko“ Frydrichą II, pasiūlydamas jam didelę pinigų sumą už tai, kad Prūsija užtikrintų Hanoverio saugumą. Frydrichas ilgai nedvejojo ir, sulaužydamas sąjungos sutartį su Prancūzija, 1756 m. sausį pasirašė Vestminsterio konvenciją, arba Vaitholo sutartį, kuria faktiškai buvo įforminta Anglijos ir Prūsijos sąjunga¹⁰.

Versalyje Prūsijos klasta visus sukrėtė, ir ten nedelsė deramai atsakyti. Senoji Prūsijos sąjungininkė Prancūzija visiems netikėtai sudaro sąjungą su Prūsijos „priešu Nr. 1“ – Austrija. Čia ateina Rusijos eilė. Dar 1755 m. rugsėjį Rusija sudarė su Anglija vadinamąją subsidijų konvenciją, pagal kurią už anglų pinigus įsipareigojo, be kita ko, garantuoti Hanoverio saugumą. Todėl Vaitholo sutartis privertė ir Rusiją tarti savo žodį. Jis buvo konkretus: „Neseniai Londone tarp Anglijos ir Prūsijos karalių sudarytas traktatas tokiu pavidalu griauna tikrąją čia (Peterburge. – G. K.) su Anglija sudarytos konvencijos prasmę.“ Šie žodžiai reiškė, kad Rusija vienašališkai nutraukia subsidijų konvenciją su Anglija, ir kartu atsirado idėjų „palankiai nuteikti Prancūziją“ ir sutaikyti ją su Austrija¹¹.

Taip ryškėjo naujos Europos koalicijos, nukreiptos prieš Prūsiją, kontūrai; Prūsijos sąjungininke buvo (tiesa, tik pinigais) Anglija. Vietiniai prieštaravimai peraugo į visos Europos masto karą dėl teritorijų perdalijimo, į kurio orbitą buvo įtraukta ir Rusija.

Tiesioginių interesų Vakaruose tuo metu Rusija neturėjo – jie buvo pietuose, kelyje į Juodąją jūrą. Tačiau būtent ši aplinkybė lėmė Rusijos sąjungą su Austrija, kuri pažadėjo jai pagalbą kovoje su Turkija mainais į bendrus veiksmus prieš Prūsiją. Vienos diplomatija pasirodė stipresnė už Prūsijos ir Anglijos diplomatiją, stengusiąsi patraukti rytų milžiną į savo pusę. Po slaptų derybų ir gudrių sandorių didžiausios Europos valstybės 1756 m. galutinai susibūrė į dvi priešiškas grupuotes: Prūsija ir Anglija – vienoje pusėje, Austrija, Prancūzija ir Rusija – kitoje.

Frydricho II veiksmai – jis pirmasis pradėjo karo veiksmus ir jau 1756 m. rudenį privertė kapituliuoti Saksoniją – kėlė rimtą susirūpinimą Peterburge. Rusijos vyriausybė puikiai suvokė, kad vos tik Frydrichas užsitikrins savo sienų saugumą iš Austrijos pusės, jis gali pradėti veržtis į Pabaltijį. Tokiu atveju Rusija galėjo būti nustumta į rytus, atkirsta nuo Europos, netekti jūrų kelių ir tiesioginių ryšių su sąjungininkais ir būti priversta viena kovoti su karingu, puikiai ginkluotu priešu. Kai kurių istorikų nuomone, kova dėl Pabaltijo tapo svarbiausiu, gyvybiniu uždaviniu. Būta ir agresyvių bei prekybinių siekių, tačiau jie buvo antraeiliai¹².

Rusijos karo tikslai buvo suformuluoti visiškai konkrečiai: „Susilpninus Prūsijos karalių, padaryti jį šiai pusei nebaisų ir nekeliantį rūpesčių; Vienos dvarą sustiprinus Šlezijos (Silezijos. — G. K.) jam sugrąžinimu, padaryti sąjungą prieš turkus svarbesnę ir veiksmingesnę; įpareigojus Lenkiją Karališkosios Prūsijos jai perdavimu, mainais gauti ne tik Kuršą, bet ir tokį iš lenkų pusės suapvalinimą, kuriuo ne tik dabartiniai nesiliaujantys rūpesčiai ir neramumai dėl jų pasibaigtų, bet galbūt atsirastų ir būdas Baltijos jūros prekybą sujungti su Juodosios jūros prekyba ir tuo būdu turėti savo rankose beveik visą Levanto prekybą“¹³.

Rusija buvo pasirengusi įsikišti į ginkluotą konfliktą jau 1756 m. rugsėjį, tačiau imperatorienės Marijos Terezijos prašymu šis įsikišimas buvo atidėtas keliems mėnesiams. Austrija rimtai baiminosi, kad Rusija, pasiekusi sėkmės kovoje su Frydrichu II, taip sutrikdys Europos pusiausvyrą. Vienoje su nerimu buvo svarstoma galimybė, kad Prūsijos provincija bus prijungta prie Rusijos, ir tai laikyta „didele nelaime ir politine žala“. Žinoma, toks nerimas buvo perteklinis, nes Rusijos pretenzijos į Prūsiją susiformavo tik 1760 m.¹⁴, tačiau jis rimtai drumstė sąjungininkų santykius.

Veikėjai

Prūsijos karalius Frydrichas II (pačiame viršuje kairėje)

Prancūzijos karalius Liudvikas XV (pačiame viršuje dešinėje)

Anglijos karalius Jurgis II (kairėje)

Austrijos imperatorienė Marija Terezija

Rusijos imperatorienė Elizaveta Petrovna (apačioje)

Europos karo sluoksniuose vyravo nuomonė, kad labiausiai pažeidžiama Prūsijos karalystės dalis buvo jos izoliuota to paties pavadinimo provincija. Jos užėmimas nereikalavo iš Rusijos kariuomenės ypatingų pastangų. Jei neatsižvelgsime į politinius aspektus, iš esmės būtent todėl Rusijos kariuomenei, besirengusiai veikti visų pirma pietryčių Pabaltijyje, ir buvo skiriamas pagalbinis vaidmuo.

Į šias aplinkybes, planuodamas pasirengimą karui, atsižvelgė ir Frydrichas II. Taip, provincija buvo patogus placdarmas galimai diversijai prieš rusiškąjį Pabaltijį. Tačiau pasikeitus aplinkybėms, kaip ir nutiko 1757 m., ji reikalavo ir ypatingo rūpesčio. Negalima teigti, kad Frydrichas neskyrė dėmesio savo pozicijoms provincijoje stiprinti.

Rusijos karinė vadovybė manė, kad geriausiai parengti Prūsijos gynybos punktai buvo Klaipėda, Karaliaučius, Piliava ir priešmostiniai įtvirtinimai prie Marienverderio. Atsižvelgiant į provokiškas miestiečių nuotaikas, prie tvirtovių buvo galima priskirti Gdanską ir Elbingą. Miestų įtvirtinimus paprastai sudarė žemės pylimai, sustiprinti palisadais¹⁵, su grioviais. Pylimus stiprino bastionai, o Klaipėda dar turėjo ir citadelę, iš kurios buvo galima apšaudyti sąsiaurį ir dengti priešmostinius Dangės įtvirtinimus. Tvirtovėje buvo apie 80 pabūklų ir 800 parengtų rezervistų¹⁶.

Kur kas labiau išplėtotą įtvirtinimų sistemą turėjo Karaliaučius. Jos pagrindą sudarė tvirtovės statiniai ir citadelė, pastatyti dar XVII a. pirmojoje pusėje. Jiems įgulti buvo skirti du įgulos batalionai ir du rezervistų arba miesto milicijos būriai.

Kovingiausias iš šių būrių buvo pirmasis – 3000 pėstininkų ir 150 raitelių. Pėstininkai buvo ginkluoti muškietomis, o raiteliai – pistoletais ir kardais. Antrasis būrys buvo kur kas silpnesnis – jį sudarė amatininkai ir savanoriai, ginkluoti špagomis, šakėmis ir dalgiais. Batalionai buvo dislokuoti priemiestyje, saugojo vartus, sandėlius, citadelę. Dalis raitelių tarnavo forpostuose pavojingiausiomis kryptimis. Pagal kovinį tvarkaraštį, priešui užpuolus, kiekvieną tvirtovės bastioną turėjo užimti 100 vyrų ir dviejų karininkų komanda¹⁷.

Numatydama karą, 1756 m. pavasarį vokiečių karinė vadovybė atkreipė dėmesį į būtinybę atkurti žemės įtvirtinimus, per šimtmetį gerokai sunykusius. Pavyzdžiui, tarp Brandenburgo vartų ir citadelės buvo visiškai sugriuvęs brustveris. Tačiau tik 1757 m. pavasarį, jau pradėjus Rusijos kariuomenei, vadovaujamai generolo feldmaršalo S. Apraksino, žygį į Prūsiją, šiems tikslams buvo skirta 5000 talerių ir 400 žmonių. Iki rugpjūčio dalis apkasų, griovių ir palisadų buvo atkurta, bet ne visiškai¹⁸. Daugiausia šie darbai buvo vykdomi siekiant sukurti kliūtis raitelių antpuoliui¹⁹.

Natūralu, kad Karaliaučiaus įtvirtinimai, miestą atakavus stipriam būriui, greičiausiai nebūtų padėję jam ilgai gintis. Kita vertus, prieigas prie Karaliaučiaus tiek iš jūros, tiek iš sausumos užtvėrė eilė stiprių pozicijų. Piliava labai gerai saugojo Karaliaučių iš jūros. Sausumoje buvo parengti Kalenen, Taplaukių, Petersdorfo, Tepliavos ir Labguvos gynybiniai rajonai. Jų ypatumas buvo tas, kad pozicijų išdėstymas šiuose rajonuose buvo glaudžiai susietas su pelkėta ir miškinga vietove į rytus nuo Kuršių marių ir Deimenos upės. Karaliaučiui pridengti, jei priešas pultų kairiuoju Prieglaus krantu, buvo parengta pozicija prie Vėluvos. Prie šio miesto į Prieglių įteka Alna, o tai gerokai palengvino gynybos parengimą. Įveikęs šią poziciją, priešas neišvengiamai turėjo išeiti prie Tepliavos, kur priešmostiniai įtvirtinimai jam sudarė naują kliūtį. Beje, Tepliavos įtvirtinimai per Deimeną buvo susieti su Labguvos pozicija. Rusai tai gerai žinojo, ir Labguvai užimti buvo skirtas specialus desantas, kurio išlaipinimas vis dėlto nepavyko²⁰.

Prūsijos pusė ėmėsi ir gynybos priemonių prieš nereguliariosios kariuomenės veiksmus. Frydrichas II vos prieš pat karo pradžią įsitikino, kad Rusijos ketinimai artėjančiame kare yra rimti. Taip, jis manė, kad su reguliariąja Rusijos kariuomene prūsų pajėgos susidoros gana lengvai. Tačiau „totoriškas“ nereguliariųjų dalinių antpuolis jam kėlė rimtą nerimą. Todėl Prūsijos vadovybė nusprendė kovoti su kazokais ir kalmukais pasitelkdama raižytą vietovę ir vietos gyventojų patriotizmą. Šiuo tikslu pasienyje buvo ketinama organizuoti vadinamąją „liaudies gynybą“, tačiau per vėlai sumanyta ir dar nesistemingai įgyvendinta priemonė taikiems gyventojams atnešė veikiau ne naudos, o, priešingai, žalos.

Prūsijos vadovybė neatsižvelgė į tai, kad tokių raitelių kaip kalmukai negalėjo sustabdyti silpnas vietos gyventojų kordonas. Iš tiesų rusų kariai šūvio galėjo laukti iš už kiekvieno krūmo, ir pavienių raitų žvalgų žūties atvejų būta.

Tačiau šie atvejai nereguliariuosiuose daliniuose sukėlė vietos gyventojams lemtingą įtūžį – šie daliniai ėmė ugnimi ir kardu valyti užimtą teritoriją. Norėdamas užkirsti kelią tokiems veiksmams, Apraksinas, sau pačiam nenaudai, buvo priverstas sulaikyti šiuos dalinius giliame savo užnugaryje ir pasitelkti juos tik esant ypatingam reikalui.

Reikia pasakyti, kad strateginiu požiūriu Prūsijos karinė vadovybė pasiekė sėkmės dar prieš prasidedant karo veiksmams provincijoje. Mat rusams puolimas trumpiausiu keliu Ryga–Karaliaučius buvo itin nenaudingas. Pasinaudodami vietovės ypatumais ir parengtomis pozicijomis, besiginantieji galėjo gana mažomis pajėgomis sulaikyti puolančiuosius. Todėl Rusijos karinė vadovybė pagrindine puolimo prieš Karaliaučių kryptimi pasirinko ilgesnį maršrutą – per Kauną. Kita vertus, nebuvo galima palikti nuošalyje Klaipėdos, nes šioje tvirtovėje esanti kariuomenė visada galėjo kelti grėsmę puolančiųjų flangui. Rusai buvo priversti pulti dviem kolonomis, o pastangų išskaidymas ne visada lemia pagrindinę sėkmę. Be to, pačioje Prūsijoje vietovė kairiajame Prieglio krante apskritai buvo palankesnė rusų puolimui prieš Karaliaučių nei puolimas dešiniuoju krantu. Tuo tarpu strateginiu požiūriu reikėjo pulti, priešingai, dešiniuoju krantu – dabar jau tai buvo trumpiausia kryptis. O Prūsijos vyriausiojo vado H. Lėvaldo priemonės pozicijoms dešiniajame krante sustiprinti privertė rusus pulti jiems nepalankia kryptimi ir taip užtęsti žygio trukmę²¹.

Karinis ir civilinis Prūsijos provincijos valdymas prieš karą buvo sutelktas feldmaršalo Hanso Lėvaldo rankose. Lėvaldas gimė 1685 m. netoli Labguvos ir tarnybą pradėjo dar kurfiursto Frydricho III laikais. Didelė jos dalis prabėgo gimtojoje provincijoje. Jis tarnavo Barštyne, Frydlande, buvo Piliavos, Klaipėdos ir Karaliaučiaus komendantas. 1748 m. tapo vyriausiuoju provincijos kariniu vadu, o 1751 m. – feldmaršalu²². Todėl visai logiškas atrodė jo paskyrimas atsakingu už Prūsijos gynybą.

Bendras feldmaršalui pavaldžios reguliariosios kariuomenės skaičius siekė 30 tūkst. žmonių, iš jų: 20 260 pėstininkų, 7614 raitelių, 2214 žmonių (6 kuopos) – „tinkamai organizuotos milicijos“. Milicijos kuopos buvo formuojamos Jansborke, Lyke, Treuburge, Geldapėje, Stalupėnuose ir Pilkalnyje. Kuopą sudarė 1 karininkas, 4 puskarininkiai, 18 raitų ir 12 pėsčių eigulių, trimitininkas ir 333 kareiviai²³.

Rusų istorikų nuomone, 1757 m. balandį Rusijos vadovybės planas Lėvaldui tapo daugmaž aiškus. Kad galėtų pasipriešinti priešui, jis išdėstė savo pajėgas tarp Tilžės ir Nordenburgo, o vyriausiąją būstinę įkūrė Įsrūtyje; du stiprūs būriai, sudaryti daugiausia iš raitelių, vadovaujami generolų Kanico ir Riušo, buvo pasiųsti iš Tilžės ir Ragainės prie Nemuno.

Veikėjai

Generolas feldmaršalas Stepanas Fiodorovičius Apraksinas (kairėje)

Prūsijos generolas feldmaršalas Johannas fon Lėvaldas

Likusi kavalerija buvo telkiama prie Angerburgo ir Olecko. Pasienio ruožą nuo Klaipėdos iki Jansborko saugojo milicija. Buvo numatyta, kad Lėvaldas priešinsis rusams, prireikus trauksis Karaliaučiaus link ir kartu naikins maisto atsargas. Paskui turėjo atvykti Frydrichas su savo armija ir pereiti į kontrpuolimą. Sprendimas apsiriboti pasyvia gynyba buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Lėvaldas neužėmė Kauno ir apskritai nieko nepadarė, kad apsunkintų rusams persikėlimą per Nemuną²⁴.

Nagrinėjant Rusijos armijos, skirtos veiksmams Prūsijoje, skaičių ir sudėtį, būtina atsižvelgti į šias aplinkybes.

Prūsija, stojusi prieš pagrindinių Europos valstybių koaliciją, iš pat pradžių nusileido joms ginkluotųjų pajėgų dydžiu. Rusijos kanclerio Bestuževo gautomis žiniomis, 1755 m. Europos valstybių kariuomenių dydis buvo toks:

Rusija – 331 422 žm.

Prancūzija – 211 753 žm.

Prūsija – iki 145 000 žm.

Austrija (be imperijos ir tvirtovių kariuomenės) – 139 000 žm.

Anglija – 91 179 žm.

Saksonija – 8 000 žm.²⁵

Tiesa, tokia triuškinama skaitinė persvara nereiškė, kad armijos Vidurio Europoje bus panaudotos visos. Ypač tai pasakytina apie Rusiją, Prancūziją ir Angliją. Antai Rusija puolamiesiems veiksmams galėjo išstatyti kiek daugiau nei 200 tūkst. žmonių. Tačiau ne viename karo teatre. Bendras Rusijos armijos, skirtos dalyvauti Prūsijos žygyje, skaičius 1757 m. gegužę viršijo 128 tūkst. žmonių. Vis dėlto rikiuotės tarnybą ėjo tik 98 tūkst., iš jų pėstininkų buvo 72 tūkst., reguliariosios kavalerijos – 7 tūkst., nereguliariosios – 16 tūkst. Taip pat reikia turėti omenyje, kad 1757 m. žygyje Rusijos armiją silpnino ne tiek kovos veiksmai, kiek ligos, susijusios su labai ilgu žygiu ir karštu oru. Antai pirmaisiais žygio mėnesiais armijoje buvo iki 11 tūkst. ligonių, o tų pačių metų spalį, traukiantis, – jau daugiau nei 58 tūkst., kai sveikų buvo 47 tūkst.²⁶. Ir vis dėlto rusų kariuomenės skaitinė persvara buvo neabejotina.

Rusijos pulkai išžygiavo 1757 m. pavasarį iš Rygos. Dviem kryptimis – per Klaipėdą ir Kauną – Rusijos armija įžengė į Prūsijos teritoriją ir patraukė bendra Karaliaučiaus kryptimi.

Atskirasis Rusijos armijos korpusas, vadovaujamas generolo anšefo V. Fermoro, po neilgo bombardavimo iš jūros liepos 6 d. privertė pasiduoti Klaipėdos tvirtovę. Tačiau, turėdamas triuškinamą pajėgų persvarą (16 tūkst. prieš 800 žmonių!), Fermoras leido prūsų būriui palikti miestą garbingiausiomis sąlygomis (su ginklais) ir tuo sukėlė nepasitenkinimą Rusijos armijoje. Paskui Fermoras perėjo su savo korpusu per Tilžę ir pasiekė Įsrūtį, kur rugpjūčio 18 d. susijungė su pagrindinėmis rusų pajėgomis.

Apraksino armija žygiavo per provincijos teritoriją, susidurdama nors ir su silpnu, bet ginkluotu pasipriešinimu. Aktyviausiai prūsų kariuomenė rusus puolė prie Gumbinės ir Įsrūtyje. Pastarasis du kartus ėjo iš rankų į rankas. Gana spartus rusų išsiveržimas prie Įsrūties privertė Lėvaldą užimti gynybinę poziciją prie Vėluvos, dešiniajame Prieglio krante. Apraksinas nusprendė nestoti į mūšį iš anksto sau nepalankiomis sąlygomis ir ėmėsi apėjimo manevro. Norkitų apylinkėse jis persikėlė į kairįjį Prieglio krantą Allenburgo kryptimi, kad, aplenkęs prūsų pozicijas ties Alnos žiotimis prie Prieglio, išeitų prie Karaliaučiaus iš pietryčių.

Prūsų žvalgyba pastebėjo šį rusų manevrą, ir Lėvaldas savo ruožtu taip pat perkėlė kariuomenę ir užėmė sau palankią poziciją netoli Gros Jėgersdorfo kaimo. Rugpjūčio 30 d. anksti rytą Apraksinas davė komandą kariuomenei pradėti žygį Allenburgo link. Kelias, kuriuo pajudėjo armija, ėjo per siaurą žemumą, paskui per mišką kilo į kalną ir netikėtai išvesdavo į plačius laukus prieš Gros Jėgersdorfą. Čia, ties miško pakraščiu, rusų laukė mūšio rikiuote išsirikiavusi prūsų armija. Lėvaldas smogė dar neišsiskleidusioms rusų rikiuotėms.

„Pirmoji ugnis prasidėjo iš priešo pusės... Prūsai ėjo kuo narsiausiai ir tvarkingiausiai pulti mūsų armijos, besitęsiančios palei mišką, ir, priėję reikiamu atstumu, paleido į mūsiškius tvarkingą salvę... iš mūsų pusės nė vienu šautuvo šūviu nebuvo atsakyta...

Prūsai, iššovę salvę, nesustodami žengė toliau ir, žygiuodami užtaisę savo šautuvus bei priėję dar arčiau mūsiškių, visa savo pirmąja linija paleido į mūsiškius kitą tvarkingą salvę... iš mūsų pusės ir į šią salvę nebuvo atsakyta nė vienu šautuvo šūviu... Toliau stebėdami, pamatėme, kad prūsai ir po šios salvės žengė vis toliau ir žygiuodami užtaisinėjo savo šautuvus, o juos užtaisę ir priėję gerokai arčiau, paleido į mūsiškius trečią baisiausią ir tvarkingą salvę... nespėjo priešai trečios salvės iššauti, kai ir iš mūsų pusės pratrūko patrankų ir šautuvų ugnis, ir nors ne salvėmis, o be tvarkos, tačiau daug smarkesnė nei priešo. Nuo tos akimirkos ir prūsai liovėsi šaudę salvėmis. Ugnis iš abiejų pusių tapo nenutrūkstama nė minutei, ir mes jau nebegalėjome atskirti priešo šaudymo nuo mūsiškio. Išsiskyrė tik patrankų šūviai, ypač mūsų slaptųjų Šuvalovo haubicų, kurias pagal ypatingą jų garsą ir tirštus juodus dūmus galėjome aiškiai matyti ir atskirti nuo kitų patrankų šūvių, kurie, kaip ir šautuvų ugnis, iš abiejų pusių tapo kuo žiauriausi ir nenutrūkstami“²⁷.

Pagrindinį prūsų pėstininkų smūgį atlaikė 2-oji divizija, vadovaujama generolo anšefo V. Lopuchino, kuris šiame mūšyje žuvo. Rusų pulkai, patyrę didelių nuostolių, buvo prispausti prie miško, stojo į kovą vyras prieš vyrą, bet vis dėlto atsilaikė. Lehwaldtas mėgino plėtoti sėkmę Holšteino princo raitelių ataka. Ją atremiant pasižymėjo kazokai, įvilioję prūsus į savo išsidėstymo vietą po artilerijos ir kavalerijos smūgiu: „Baterija... dar laiku spėjo apsukti savo patrankas, ir jos paleista kartečės salvė turėjo kuo geidžiamiausią pasisekimą, nes, kadangi jai teko iššauti skersai vienas paskui kitą šuoliuojančių prūsų eskadronų, tai, išrovusi beveik visą eskadroną, ji tuo nutraukė jų veržimąsi ir šuoliuojančius ne tik sustabdė, bet ir privertė stačia galva atgal apsisukti“²⁸.

Mūšis prie Gross-Jägersdorfo Rytų Prūsijoje 1757 m. rugpjūčio 30 d. Alexanderio von Kotzebue piešinys.

Lehwaldtas surengė dar keletą atakų prieš rusų kovines rikiuotes, keisdamas puolimo kryptis, tačiau sėkmės nepasiekė. Tuo tarpu rusai, pamažu atsigavę po netikėtų pirmųjų prūsų atakų, ėmė taisyti padėtį. Kai į mūšį įsitraukė visos trys rusų divizijos, remiamos artilerijos, 10 valandų trukusio mūšio likimas buvo nulemtas. Tas pats Bolotovas rašė: „Kad ir kaip prūsai giriasi savo pranešimuose, jog traukėsi tvarkingai, tačiau tvarkos ten nė su žiburiu nebuvo galima rasti. Jie akimirksniu dingo mums iš akių, ir visas laukas buvo jais nuklotas“²⁹.

Karo kampanijos pradžia, pažymėta pergale prie Gross-Jägersdorfo, rusams teikė vilčių, o prūsus gluminio. Tačiau, šių džiaugsmui, Apraksinas šios pergalės vaisiais nepasinaudojo. Rusų kariuomenė kelias dienas stovėjo mūšio lauke ir galiausiai priešą prarado iš akių. Lehwaldtas po triuškinamo pralaimėjimo taip pat nevaldė padėties ir, trauktdamasis, greitai praėjo kairiuoju Prieglio krantu per Vėluvą ir kitame krante užėmė įtvirtintą poziciją prie Petersdorfo. Pozicija buvo Alnos ir Prieglio upių santakoje. Aukštuose krantuose supilti žemių brustverai, grioviai – sausi ir pripildyti vandens – darė ją sunkiai įveikiamą puolantiesiems. Apraksinas, matyt, galėjo iškart užimti Vėluvą, bet delsė, ir Lehwaldtas su savo kariuomene ten tvirtai įsitvirtino. Rusams neliko nieko kito, kaip žygiuoti anksčiau pasirinkta kryptimi į Alnavą, prie kurios kariuomenė priartėjo rugsėjo 6 d. Tuo puolimas baigėsi, ir po kelių dienų rusų kariuomenė pasuko atgal.

Feldmaršalą Apraksiną, vadovavusį rusų kariuomenei, apkaltins bailumu, išdavikišku elgesiu ir net tiesiogine išdavyste. Kai kurie istorikai jo atsitraukimą sies su imperatorės Elžbietos Petrovnos liga. Tikrąją priežastį, dėl kurios rusų vadovybė po pergalės Gross-Jägersdorfo mūšyje atsisakė puolimo prieš Karaliaučių ir atitraukė kariuomenę į Lietuvą, o paskui į Kuršą, tardymų metu nurodė pats Apraksinas – tai didžiulis maisto trūkumas ir karių netektys³⁰.

Tų metų vasara Prūsijoje iš tiesų buvo nepaprastai karšta. Kariuomenės žygio žurnale buvo įrašyta: „nepakeliami karščiai, kurie patys savaime daro žygį sunkų, atėmė iš mūsų dar ir galimybę gauti proviantą bei pašarą vandeniu, nes dėl jų upės taip nusenko, kad laivai praplaukti negalėjo“.

Pagrindinė aprūpinimo arterija buvo Nemuno upė. Tačiau nusenko upė ir net Kuršių marios. „Teko gabenti proviantą kariuomenei vietinių gyventojų vežimais, o tai reikalavo tiek pat darbo, kiek ir laiko“³¹. Vietos ištekliais pasikliauti nebuvo galima – tai patvirtino žvalgyba. Rusų kariuomenės žygio žurnale buvo pranešama: „Kiek iki šiol turėjome vargo gaudami proviantą, o pašaro patyrėme visišką stygių, to jokiu būdu negalima palyginti su tuo, kas paaiškėjo šį mėnesį, nes daugiau kaip 20 varstų aplinkui išsiųsti būriai nerado nė pėdsako, kur būtų galima gauti pašaro. Priešas, nesitikėjęs čionykštės atakos (Gross-Jägersdorfo mūšio. – G. K.), vėl toliau už Deno upės link Karaliaučiaus pasitraukė, taip kad žvalgyti pasiųstas pulkininkas Krasnoščiokovas su būriu, sugrįžęs, raportavo, jog, nujojęs iki aštuonių varstų nuo Karaliaučiaus, nieko nematė, išskyrus baisiausio niokojimo ir nusiaubimo pėdsakus, kuriuos priešas padarė savo žemėje ir savo pavaldiniams, kad tuo apsunkintų mūsų žygį, dėl ko gyventojai ne tik neteko visų javų ir gyvulių, bet ir jų namų daiktai sulaužyti ir sugadinti“³².

Taip pat negalima buvo neatsižvelgti į tai, kad Lehwaldtas, pralaimėjęs mūšį, sugebėjo išsaugoti kariuomenę ir net papildyti ją landmilicijos sąskaita iki 25 tūkstančių vyrų. Jis pasitraukė į Tepliavą, kur turėjo nemažų gynybinių įtvirtinimų ir natūralią vandens kliūtį: Prieglio upę ir į ją įtekančią Deimos upę. Lehwaldtas jautėsi užtikrintai, nes visoje Prūsijoje jam į pagalbą buvo kuriami rezervistų daliniai. Žvalgai pranešinėjo Apraksinui: „Landmilicija surinkta į mažus korpusus ir turi visą amuniciją; suskirstyta į kuopas, batalionus ir pulkus ir be paliovos mokoma“. Ir toliau: „Iš kiekvieno valstiečio kiemo, kur tik yra du vyrai, vienas į tą landmiliciją paimtas“³³.

Atsižvelgdama į visas nepalankias aplinkybes, kariuomenės Karo taryba (o ne pats Apraksinas) priėmė sprendimą: „Nuo čionykštės vietos pasukti į šalį ir geresnėmis vietomis skverbtis iki Tilžės, o ten atvykus... dar šį rudens metą užvaldyti Labguvos vietovę ir Deimos upę ir tokiu būdu nusitiesti kelią pakankamam proviantui gauti“³⁴.

Apraksino viltys dėl Tilžės nepasiteisino. Maisto ir ten pasirodė labai mažai, ir rusų vyriausiasis vadas, padaręs keletą taktinio ir strateginio pobūdžio klaidų (visų pirma nesistengė išlaikyti Tilžės), persikėlė į dešinįjį Nemuno krantą ir išvedė kariuomenę į žiemos stovyklas.

Vyriausybė neatsižvelgė į teisinamuosius feldmaršalo paaiškinimus, atleido jį nuo kariuomenės vadovavimo ir jo vieton paskyrė generolą anšefą V. Fermorą, iškėlusi jam uždavinį 1757 m. lapkritį pradėti puolimą ir užimti „be reikalo paliktus gerus miestus ir amtus Prūsijoje... užvaldyti Labguvą ir Tepliavą“, o toliau veikti Karaliaučiaus, Piliavos ir Brandenburgo kryptimi. Naujasis vyriausiasis vadas tikėjosi išžygiuoti tik pavasarį, tačiau gruodžio viduryje gavo kategorišką nurodymą užimti Karaliaučių³⁵.

Puolimas prasidėjo dviem kolonomis. Viena žygiavo iš Klaipėdos Kuršių marių ledu, antroji – per Tilžę. Kolonoms susijungus, kariuomenė turėjo traukti į Labguvą ir Karaliaučių. Proviantą pasiėmė mėnesiui, o atsargas vėlesniam laikui planuota gabenti iš Rygos sausuma.

Prūsai beveik nesipriešino, nes Lehwaldtą Frydrichas II dar rudenį atšaukė kovoti su švedais. Nedideli sienai saugoti skirti daliniai nieko negalėjo padaryti, o šauktinių būriai išsiskirstė namo. 1758 m. sausio 14 d. Karaliaučių paliko jo įgula. Po dviejų dienų Piliavos komendantas von Wuthenowas paliko likimo valiai gana gerai apginkluotą tvirtovę ir pasiėmė su savimi pinigų iždą. Tą dieną, kai rusų kariuomenė užėmė Labguvą, dauguma aukščiausiosios valdžios institucijos pareigūnų, įskaitant ministrus, evakavosi į Gdanską. Visuotinės sumaišties sąlygomis valdžios funkcijas provincijoje perėmė apygardų (kamerų) vadovai. Sausio 18 d. Labguvos amtmonas Rachowas, sutikdamas rusų avangardą, pranešė: „...iš Karaliaučiaus, iš tenykštės vyriausiosios kamerų valdybos, į visus čionykščius amtus išsiuntinėti įsakai Jūsų Imperatoriškosios Didenybės kariuomenę visur be pasipriešinimo sutikti ir priimti“³⁶.

Dar anksčiau, sausio 12 d., Fermoras pranešė Rumiancevui, kad „...vakarykštę dieną gavo iš Rusnės amto nuo amtmono Kuwerto malonią žinią, jog tame amte jokios kariuomenės nėra ir beveik visa Prūsija pasiduoda Jos Imperatoriškosios Didenybės valdžion...“.

Veikėjai

Generolas feldmaršalas Piotras Aleksandrovičius Rumiancevas (kairėje)

Vyriausiasis generolas Vilimas Vilimovičius Fermoras

Apskritai Kuwertas labai aktyviai padėjo rusams užimti Žemutinį Panemunį. Nors Kuwerto veiksmus galima paaiškinti noru išvengti galimų vietos gyventojų ir rusų kariškių santykių paaštrėjimų – be to, jis labai uoliai rėmėsi dideliu ligonių skaičiumi savo amte, – vis dėlto gana keistai atrodė jo noras karo meto negandas perkelti nuo savo gyventojų artimiausiems kaimynams. Pavyzdžiui, generolui majorui P. Rumiancevui, kurio divizija užėmė Rusnę, jis pranešė, kad kaimyniniame Kaukėnų amte ligų beveik nėra (girdi, geriau traukti ten). Kaukėnų amtmonas Schreiberis, kitaip nei Kuwertas, elgėsi kitaip. Suprasdamas, kad okupacijos neišvengti, jis stengėsi, kad rusų kariuomenė jo kaimus užimtų kuo labiau valdomai. Tuo tikslu jis iš karto pasiūlė apsistoti keliuose kaimuose ir kartu pranešė, kad ten yra ir šieno, ir avižų³⁷.

Apskritai Prūsijos valdininkų veiksmai šiuo laikotarpiu buvo gana prieštaringi. Viena vertus, jie siekė išsaugoti nepaliestas savo valdas ir gyvenvietes, kita vertus, vėlesni istorikai jų veiksmus apibūdino kaip „virtimą klusniais rusų tarnais“. Šiuo požiūriu būdingas Gumbinės apygardos kamerų prezidento Domhardto pavyzdys: vėliau vokiečiams jis tapo jei ne nacionaliniu, tai bent provincijos didvyriu, neva vadovavusiu pasipriešinimui rusams. Gumbinė buvo nuošalyje nuo pagrindinių rusų kariuomenės pajėgų kelio į Karaliaučių ir prie Vyslos, todėl buvo užimta vėliau. Tačiau Domhardtas vienas pirmųjų rašė generolui Rumiancevui apie Gumbinės apygardos „priėmimą globon“, prašydamas tik, kad „už tokį savanorišką paklusnumą (gyventojai) nebūtų pernelyg apsunkinti kariuomenės apgyvendinimu“³⁸.

Ta pačia dvasia elgėsi ir toji provincijos vadovybės dalis, kuri liko vietoje ir neevakavosi į Gdanską. Numatant neišvengiamą provincijos užėmimą, kurį įvykdys rusų kariuomenė, buvo nuspręsta pereiti „po kita karūna“.

Sausio 21 d. Prūsijos delegacija – tribunolo viceprezidentas Grabowskis, patarėjas Aueris ir Karaliaučiaus burmistras Hindersinas – atvyko į Kaimeną, kur jau buvo susirinkę visi „apygardų amtų patarėjai“. Delegacija turėjo laišką, kurį pasirašė septyni aukšti pareigūnai: tikrasis slaptasis, valstybės ir karo patarėjas bei obermaršalas Wallenrodtas, tikrasis slaptasis, valstybės ir karo patarėjas Lesgewangas, kamerų direktorius Reckas ir kiti³⁹.

Laiške buvo išdėstytos „nepaprastai drąsios kapituliacijos sąlygos“, kaip išsireiškė pirmasis jų publikuotojas generolas D. Maslovskis. Tokios drąsios, kad iš esmės leido gyventojams gyventi net geriau nei ankstesnio karaliaus valdymo laikais.

Iš viso „prašyta“ 17 punktų. Ypatingo dėmesio vertas pirmasis. Jame skelbta: „Karaliaučiaus miestą su jo privilegijomis, laisvėmis, teisėmis ir pirmenybėmis, kaip jos iš kiekvieno prigimtinio valdovo kartas nuo karto buvo gaunamos, atitinkamai ginti.“ Praktiškai Karaliaučiaus gyvenime niekas neturėjo keistis. O toliau buvo išvardytos papildomai reikalaujamos lengvatos:

riboti Karaliaučiuje apgyvendintos kariuomenės skaičių;

palikti savo vietose civilinius valdininkus ir dvasininkus, išsaugant jų ankstesnes algas ir kitas pajamas;

suteikti miestui teisę disponuoti iždu; neriboti prekybos, nenutraukti nei vandens, nei sausumos ryšių tiek provincijos viduje, tiek su užsieniu; užtikrinti vietos bajorijos teises ir galimybę gauti pajamas iš dvarų; taip pat išsaugoti pirklių, aludarių teises ir privilegijas bei dar keletą kitų lengvatų⁴⁰.

Išklausęs delegaciją, Fermoras, nors ir užsiminė neturįs atitinkamų įgaliojimų spręsti tokius svarbius klausimus, vis dėlto „suteikė (deputatams) vilties dėl visuotinės monarchės malonės“ ir pažadėjo „jų prašymus pateikti aukščiausiajam sprendimui“⁴¹.

Netikėtas parlamentarų pasirodymas Kaimene maloniai sujaukė Fermoro planus. Dar išvakarėse jis ketino po nepaprastai sunkaus žygio leisti kariuomenei pailsėti ir tik tada įžengti į Karaliaučių. Nuo šio sumanymo teko atsisakyti.

Sausio 22 d. trečią valandą nakties rusų pėstininkai išžygiavo iš Kaimeno ir iki vienuoliktos valandos užėmė Karaliaučiaus forštatus (priemiesčius).

Prūsijos milicijos „miestiečių sargyba“ užleido savo postus pulkininko Jakovlevo grenadieriams. Karaliaučius faktiškai atsidūrė rusų rankose. Prasidėjo pasirengimas sutikti rusų vyriausiąjį vadą Fermorą, spalvingai aprašytas Bolotovo „Užrašuose“: „Jo įvažiavimas į šį miestą buvo prašmatnus ir didingas. Visos gatvės, langai ir namų stogai buvo nusėti nesuskaičiuojama daugybe žmonių. Jų susirinko be galo daug, nes visi godžiai troško išvysti mūsų kariuomenę ir patį vadą, o kai prie to dar prisidėjo varpų skambėjimas visame mieste ir trimitų bei litaurų garsai visuose bokštuose ir varpinėse, nesiliovę per visą eitynių laiką, visa tai teikė joms dar daugiau prašmatnumo ir didingumo“⁴².

Fermoras su palyda, prasibrovęs pro smalsių žiūrovų minią, įvažiavo į pilį. Ten jį pasitiko likę vietos valdžios nariai, vadovaujami Lesgewango, ir įteikė „miesto raktus“. Klausimas apie „Karaliaučiaus“ raktus istorinėje literatūroje iškyla periodiškai ir dažniausiai turi grynai simbolinę reikšmę. Tačiau raktai iš tiesų buvo perduoti. Abejones išsklaido pats Fermoras, savo raporte apie sausio įvykius pranešęs: „Tuo pat metu čionykštė valdžia atnešė man čionykštės Frydrichsburgo citadelės ir Piliavos tvirtovės raktus“⁴³.

Kariuomenė toliau žygiavo į Karaliaučių. Jau sutemus į miestą atvyko artilerijos brigada, kiek vėliau – likę Rezanovo brigados pulkai. Pabūklai buvo išdėstyti pilies aikštėje, dalis kariuomenės – pačiame mieste, tačiau dauguma pulkų ir eskadronų, nuo ryto supusių Karaliaučių, ilgai liko be pastogės. Gyventojai apsistoti pas save kvietė tik karininkus. Didingo priėmimo nuramintas vyriausiasis vadas, regis, užmiršo pagrindinį veikėją – kareivį, kuris, nuo trečios valandos nakties įveikęs daugiau kaip dvidešimt varstų, liko nakvoti lauke. Nepaisant to, apsieita be incidentų: drausmė buvo gana griežta, ir atvejų, kai namai būtų užimami savavališkai ar skriaudžiami vietos gyventojai, nebuvo⁴⁴.

Reikia pažymėti, kad Fermoras, būdamas rusų kariuomenės, užėmusios didelę provincijos dalį kartu su jos pagrindiniu miestu, vyriausiuoju vadu, išliko vyresniuoju kariniu viršininku, tačiau kol kas neturėjo jokių nurodymų dėl taikaus gyvenimo provincijoje sutvarkymo. Todėl jis numatė tik vieną priemonę, kurią taikė dar Apraksinas, – krašto gyventojų prisiekdinimą.

Teisinis šių veiksmų pagrindas buvo 1757 m. gruodžio 31 d. (pagal senąjį kalendorių) Elžbietos Petrovnos įsakas. Įsake pažymėta, kad per „ankstesnę kampaniją“ (1757 m. vasarą) „gyventojai patys savo noru pasidavė mūsų globai“. Imperatorienė apgailestavo, kad jos kariuomenė tuomet buvo priversta palikti jau užimtas žemes, o kai kurios vietovės „buvo išdegintos ir nusiaubtos“. Visa tai buvo padaryta „prieš Mūsų valią“. Dabar gi imperatorienė Prūsijos gyventojams garantavo „palankumą ir malones“, vis su ta pačia sąlyga, kad jie savo noru pereis jos „globon“⁴⁵.

Sausio 23 d. Fermoras įsakė prisaikdinti gyventojus ir valdininkus. Rusų ir vokiečių istorikų nuomone, priesaika gerokai pakeitė Kaymene sudarytos „sutarties“ sąlygas. Antai prūsų pusė tikėjosi, kad visi „asmenys ramiai valdys savo dvarus, kad ir kur jie būtų“. Nuosavybės išsaugojimą žadėjo ir Elžbietos Petrovnos įsakas, tačiau tik tiems gyventojams, kurie liks provincijoje. Būtent šią aplinkybę ir pabrėžė Fermoras, įsakydamas „aprašyti turtą tų... kurie prieš (rusams) įžengiant į miestą pasitraukė... paskelbti, kad jų kaimai ir namai mieste bus sekvestruoti (perimti valdyti iki karo pabaigos), nes jie... išdrįso... iš miesto pasišalinti, o jeigu jie nesugrįš, visas jų kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas bus konfiskuotas“. Jis taip pat sugriežtino reikalavimus, susijusius su lėšų naudojimu provincijoje. Visos pajamos turėjo plaukti į Rusijos iždą, „o be leidimo niekur nebūtų išleidžiamos“. Ypatingas dėmesys skirtas ištikimybei duotai priesaikai. Čia vyriausiasis vadas pasiliko sau teisę pagal įstatymus bausti visus atsimetėlius: „...prieš (imperatorienės) interesus nei slapta, nei atvirai nieko nesiimti“⁴⁶.

Provincijos gyventojams prisaikdinti buvo skirti du mėnesiai, o ši procedūra prasidėjo sausio 24 d. Karaliaučiuje. Tai buvo Frydricho II gimtadienis, ir galima tik numanyti, ką jautė širdyje karaliui atsidavę gyventojai. Iškilmingiausiai priesaika buvo priimama karališkosios pilies bažnyčioje. Pirmiausia buvo perskaitomas imperatorienės manifestas. Paskui pastorius skelbė priesaikos tekstą. Bažnyčioje susirinkusieji garsiai jį kartojo, prisiekdami „būti ištikimi ir paklusnūs Rusijos vyriausybei“. Pirmiausia prisiekė aukščiausi pareigūnai, po jų – universiteto profesoriai ir dėstytojai, įvairių įstaigų valdininkai⁴⁷. Čia buvo ir privatdocentas Imanuelis Kantas, nors šiuolaikiniai kantologai filosofo parašo po priesaikos tekstu kol kas nerado. Tačiau tai nereiškia, kad Kantas vengė pareikšti ištikimybę Rusijos imperatorienei.

Išliko jo laiškas Elžbietai dėl ordinarinio (etatinio) logikos ir metafizikos profesoriaus pareigų, kuriame jis pareiškia norą ištikimai ir sąžiningai tarnauti naujajai valdžiai⁴⁸.

Rusų valdžios atstovai buvo skiriami tik į didžiausius rusų kariuomenės užimtus miestus. Karaliaučiaus komendantu tapo generolas Rezanovas, o vyriausiuoju komendantu – brigadininkas Treidenas, Tilžės – majoras Meisteris, Piliavos – pulkininkas leitenantas Gerbelis. Komendantų, taip pat vyresniųjų karininkų pareigos apsiribojo vidaus tvarkos priežiūra. Visais kitais atvejais vietos valdžia liko savarankiška, nebent galėjo gauti nurodymą „pateikti žiniaraštį, kiek visokios rūšies grūdų ir pašaro turi visi gyventojai“. Už rusų kariuomenės aprūpinimą maistu tiekėjams buvo mokami pinigai. „Pajamoms ir šiam bei kitiems Prūsijos miestams skiriamai piniginei kontribucijai rinkti“, taip pat „pagal karo paprotį rinkti pašarų ir provianto kontribuciją kariuomenei išlaikyti“ buvo skiriami specialūs pareigūnai. Nurodymai buvo įforminti atitinkamais įsakais „Karaliaučiaus valdybos kanceliarijai, taip pat Karaliaučiaus ir Gumbinės kamerų prezidentams, magistratui ir konsistorijai... kuriai tuomet pat nurodyta, kaip bažnyčiose per pamaldas melstis už Jos imperatoriškosios didenybės ir visos imperatoriškosios šeimos aukščiausiąją sveikatą“⁴⁹.

Fermorui buvo pavaldus ir vietinis spaudos leidinys, leidžiamas su Rusijos dvigalvio erelio atvaizdu (prūsiški herbai visose oficialiose vietose iki sausio pabaigos buvo pakeisti).

1758 m. vasario 19 d. į Karaliaučių atkeliauja Elžbietos Petrovnos įsakas, kuriuo Fermoras skiriamas Prūsijos generalgubernatoriumi. Tame pačiame įsake buvo pateikti atsakymai į Kaymeno prašymo „punktus“. N. M. Korobkovas, analizuodamas šį įsaką, padarė išvadą, kad jis tapo „savotiška konstitucija“ naujajai Rusijos provincijai. Ir esmė net ne ta, kad buvo paskirta aukščiausioji provincijos vadovybė, per kurią vietos institucijos galėjo palaikyti ryšius su centrine valdžia. Caro įsaku buvo nustatytos tokios provincijos lengvatos, kokių ji neturėjo ankstesnėje savo padėtyje. Štai pagrindiniai įsako punktai:

„1-as. Karaliaučiaus miestas su jo privilegijomis, laisvėmis, teisėmis ir pranašumais bus ginamas.

2-as. Lengvoji kariuomenė be kraštutinio ir būtino reikalo niekada nebus į jį įvedama apsistoti; todėl

3-ias. Miestas ir gyventojai tuomet gali būti tvirtai užtikrinti, kad jokių netvarkų ir prievartos nepatirs.

4-as. Visiška tikėjimo išpažinimo ir viešųjų pamaldų laisvė paliekama nepažeista, kaip buvo iki šiol.

5-as. Bažnyčios, mokyklos, ligoninės bei kitos prieglaudos ir našlaičių namai paliekami su jų įstaigomis ir valdomis, o apie pajamas turi būti pateikti tikslūs žiniaraščiai.

6-as. Pasaulietiniai ir bažnytiniai tarnautojai, kurie ir toliau uoliai eis savo pareigas, išlaiko ankstesnį atlyginimą ir pajamas.

7-as. Visi iždai ir pajamos be išimties priklauso mums, tačiau jeigu kurios pajamos ypatingai ir išimtinai priklauso miestui, apie tai svarstyti turi būti pateikti tikslūs žiniaraščiai, nurodant savo teisę į jas.

8-as. Rotušėms paliekami jų archyvai ir registratūros.

9-as. Privačios bibliotekos paliekamos jų savininkų žinioje, o apie viešąsias turi būti pateikti tikslūs registrai.

10-as. Laisvą, neribotą ir patikimą vidaus ir užsienio prekybą, išskyrus kontrabantą (kontrabandą. – G. K.), vandeniu ir sausuma ne tik leidžiame vykdyti, bet ir dar labiau rūpinsimės jos apsauga, o savo laivynui įsakysime į Karaliaučių ir iš Karaliaučiaus plaukiančius laivus ne tik laisvai praleisti, bet prireikus dar ir suteikti jiems reikiamą pagalbą bei rodyti visokeriopą palankumą.

Rusijos sidabrinis rublis iš Septynerių metų karo laikų.

11-as. Viešuosiuose sandėliuose ir aruoduose esančios prekės, kam jos bepriklausytų, lieka jų savininkų žinioje, tačiau už tas, už kurias muitas dar nesumokėtas, jis turi būti tiksliai ir visas paimtas į mūsų iždą.

12-as. Visų luomų gyventojai apskritai paliekami ramiai valdyti visą savo turtą.

13-as. Išvykusieji su savo šeimynomis ir turtu gali patikimai ir saugiai grįžti ir tik visus prie savęs turimus karinius ginklus privalo atiduoti saugoti mūsų karinėms komandoms.

14-as. Visi paštai išlaiko nekliudomą savo eigą, taip pat visiems iš kaimų ir miestų atvykstantiems ir išvykstantiems suteikiama vienoda laisvė ir apskritai leidžiamas bet koks įvežimas.

15-as. Visi cechai ir gildijos paliekami su jų privilegijomis ir teisėmis, laisvai verčiantis savo amatais ir verslais.

16-as. Apskritai niekas nebus prievarta verčiamas stoti į tarnybą, kaip ir, priešingai, nebus draudžiama tiems, kas panorės savo tarnyba nusipelnyti ypatingos mūsų malonės.

17-as. Miestas ir visa Prūsijos karalystė gali visiškai pasikliauti mūsų dosnumu ir malone tol, kol kiekvienas išliks deramai paklusnus ir rūpinsis vien savo luomo reikalais“⁵⁰.

Komentuojant šio įsako „punktus“, galima teigti, kad Prūsija, net ir ne visa apimtimi patenkinus Kaymeno susitarimą, gavo tokias teises, laisves ir lengvatas, kokių neturėjo nė viena vidinė Rusijos gubernija.

Visų pirma įsaku buvo patvirtintos visos lengvatos, kurias anksčiau turėjo įvairios bendruomenės ir pavieniai asmenys. Buvo garantuojama religijos laisvė, vidaus ir užsienio prekybos laisvė. Negana to, pastaroji atsidūrė Rusijos laivyno globoje, o šis vyravo Baltijos jūroje.

Visos valstybinės Prūsijos provincijos pajamos plaukė į iždą. Iš esmės tai tik patvirtino ankstesnį Fermoro potvarkį, tačiau įsaku nuo iždo buvo atleisti visuomeniniai pinigai: bažnytinės išlaidos, labdaros draugijų pajamos... Dvarų savininkams buvo leista grįžti į savo valdas, be to, buvo užtikrintas laisvas pravažiavimas per Rusijos kariuomenės užimtą teritoriją. Visų, tarnavusių Frydrichui II, dvarai buvo sekvestruojami. Įdomi dar viena įsako nuostata. Kalbama apie tarnybą – tiek karinę, tiek civilinę. Buvo patvirtinta, kad nė vienas provincijos gyventojas nebus prievarta paimtas į Rusijos tarnybą, tačiau norintiems kelias atviras. Ir tai tuo metu, kai Prūsijos kariuomenė buvo komplektuojama itin griežtai, pavyzdžiui, Saksonijoje. Toks pat liberalumas buvo taikomas ir Prūsijos valdininkams, kurie galėjo tarnauti Rusijos administracijoje arba netarnauti.

Be to, imperatorienės įsake visas skyrius buvo skirtas Karaliaučiaus universitetui: jam buvo garantuotos visos išlaidos ir paskelbta visiška mokymo laisvė.

Visa tai vėliau leido Fritzui Gause'ui įvertinti rusų administracijos valdymo režimą kaip humanišką: „Rusų kareiviai laikėsi geros drausmės... Miestiečiams beveik nebuvo jokių apribojimų nei judėjimo laisvei, nei ūkinei veiklai... rusų valdžia nerekvizavo patalpų sau, nes įstaigose ir bažnyčiose toliau tarnavo prūsų valdininkai ir pastoriai... Rusai labai gerbė universitetą ir nelietė mokymo laisvės...

Rusų karininkai buvo laukiami svečiai ložėse ir pirklių namuose, dalyvavo baliuose, važinėjimuose rogėmis ir maskaraduose. Karaliaučiaus gyventojai išdrįso rūkyti tabaką gatvėse ir išmoko gerti punšą; jų papročiai tapo laisvesni. Rublis buvo aktyvesnis už talerį“⁵¹.

Oficialias teises valdyti provinciją gavęs Fermoras stengėsi išplėsti savo veiklos sritį ir imtis administracinės bei ūkinės veiklos. Tačiau tam reikėjo išsamiau pažinti provinciją, jos organizacinę struktūrą, gyventojų skaičių ir t. t.

Fermoro pavedimu pulkininkas Jakovlevas parengė karinį statistinį provincijos aprašymą. Tačiau Jakovlevo surinktos žinios buvo daugiausia pažintinio pobūdžio. Jo rašte, pavyzdžiui, nurodyta, kad Prūsijoje auginamos visų rūšių javai, gausu šieno ir daržovių. Provincijai trūko miško. Kartu Jakovlevas pranešė, kad kraštas buvo smarkiai išsekintas mokesčių. Nuo Septynerių metų karo pradžios, be įprastų mokesčių, Frydrichas II surinko Prūsijoje 600 000 talerių paskolos forma. Palyginimui pasakysime, kad Prūsijos išlaidos Rusijos kariuomenei išlaikyti nuo 1758 m. sausio iki 1759 m. rugsėjo (t. y. per panašų laikotarpį) neviršijo 94 509 talerių⁵².

Pulkininko Jakovlevo dėka turime patikimiausių žinių apie provincijos gyventojus. Bendras jų skaičius siekė 521 232 žmones. Miestų gyventojai sudarė 20 procentų, iš jų Karaliaučiuje gyveno 40 tūkstančių, o kituose miestuose – vidutiniškai po tūkstantį. Reikia atsižvelgti į tai, kad per karo metus bendras gyventojų skaičius sumažėjo, nes 1756 ir 1757 m. buvo vykdomi rekrutų šaukimai į Prūsijos kariuomenę, o dalis gyventojų, ypač iš pasienio rajonų, pasitraukė į Lenkiją. Be to, prieš pusę amžiaus čia nusiautė niokojantis maras. Jei pridursime, kad provincijos teritorija apėmė žemes, dabar priklausančias Lenkijai ir Lietuvai, bendras gyventojų tankumas atrodė labai nedidelis. Prūsijai karas tokiomis sąlygomis buvo ypač sunkus⁵³.

Gerokai vėliau rusams paaiškėjo, kaip buvo sutvarkytas provincijos administracinis teritorinis valdymas. Tuo metu, kai provinciją užėmė Rusijos kariuomenė, ją sudarė trys apskritys: Semba, Notanga ir Oberlandas. Apskritys savo ruožtu buvo skirstomos į 33 amtus. 1751 m. amtai buvo įtraukti į devynias naujai sudarytas justicijos kolegijas. Kiekviena apskritis turėjo po tris justicijos kolegijas. Amtų skaičius jose nebuvo vienodas. Antai Sembos apskrityje 1-osios Klaipėdos justicijos kolegijos žinioje buvo tik vienas pagrindinis Klaipėdos amtas, 2-osios Įsrūčio – trys pagrindiniai amtai: Tilžės, Ragainės ir Įsrūčio, 3-iosios Neuhauseno – šeši: Tepliavos, Labguvos, Schaakeno, Neuhauseno ir Žuvininkų ir t. t. Iš viso Prūsijos provincijoje tuo metu kartu su Karaliaučiumi buvo 63 miestai. Kiekvienas miestas turėjo savo magistratą ir miesto teismą. Provincija turėjo savo vyriausybę – Regierung, sudarytą iš valstybės ministrų. Be įprastų provincijos reikalų, valstybės ministrai kuravo religines įstaigas, universitetą, ligonines ir našlaičių namus, mokyklas ir t. t. Aukščiausia teismo įstaiga buvo laikomas tribunolas. Jo sprendimai apeliacine tvarka nebuvo skundžiami, ir tik išimtiniais atvejais, kai buvo kreipiamasi ne į žemesniosios instancijos teismą (Hofgericht), o iškart į tribunolą, buvo leidžiama paduoti apeliaciją karaliaus teismui.

Taip pat veikė Karaliaučiaus miesto teismas ir Prancūzų teismas, nagrinėjęs prancūzų kolonistų bylas ir pavaldus vyriausiajam prancūzų teismui Berlyne. Ekonominę amtų veiklą ir mokesčių rinkimą kuravo dvi kameros: viena jų buvo Karaliaučiuje, o kita – Gumbinėje.

Kameroms priklausė licento kolegija, rinkusi uosto muitą, ir akcizo kolegija, rinkusi smulkius mokesčius provincijos miestuose. Be to, vyriausybė ir magistratai vadovavo daugelio kitų komisijų ir departamentų veiklai. Pavyzdžiui, Karaliaučiaus kamerai, be mokesčių rinkimo organų, priklausė fabrikų valdyba, priešgaisrinė ir policijos valdybos⁵⁴.

Dėmesį patraukia etatinių pareigų provincijos ir vietos valdžios organuose užpildymo tvarka. Daugumai pareigų buvo rengiama konkursinė atranka. Norint užimti vietą dvasinėje ar švietimo įstaigoje, reikėjo turėti teologijos fakulteto baigimo dokumentą ir išlaikyti atitinkamą egzaminą konsistorijoje. Norint užimti pareigas teismų žinyboje, reikėjo pereiti viešą patikrinimą Hofgerichte. Be to, tribunole ir Hofgerichte pusė pareigų buvo skiriama bajoriškos kilmės asmenims, o kita pusė – mokslininkams, kilusiems ne iš bajorų. Justicijos kolegijos direktoriumi galėjo būti tik bajoras. Kalbant apie karinę organizaciją, provincijoje buvo dislokuoti penki pėstininkų, penki dragūnų ir du husarų pulkai. Be to, Karaliaučiuje, Klaipėdoje ir Piliavoje stovėjo po vieną įgulos pulką. Dauguma pulkų turėjo savo kantonus, iš kurių gaudavo papildymą. Tačiau gauti duomenų, į kuriuos pulkus ir kiek papildymo atvyko prieš karą, nepavyko. Abiejų kamerų valdininkai pareiškė, kad tikslų papildymo skaičių žinojo tik pulkų vadai⁵⁵.

Rusijos gubernatoriai, bendradarbiaudami su tokia išplėtota provincijos ir vietos valdymo struktūra, atsidūrė keblioje padėtyje. Žinoma, paprasčiausia būtų buvę pakeisti vokiečių valdininkus rusais, tačiau iškilo kalbos problema: kur rasti tiek vokiečių kalbą mokančių rusų, kad jais būtų galima sukomplektuoti 33 vietos valdymo organus? Tokio uždavinio jiems ir nebuvo keliama. Matyt, pakako „paimti į savo rankas“ tokius organus kaip Regierung, licento kolegija ir akcizo direktoriumas, taip pat policijos valdybą ir komisiją (renkančią iš miestiečių pinigus kariuomenės apgyvendinimui apmokėti). Tačiau iš Rusijos administracijos vadovų nei Fermoras, nei Korfas neišmanė krašto civilinio valdymo organizacijos; ja pradėjo domėtis tik Suvorovas, o galutinis vaizdas susidarė tik valdant Paninui. Todėl provincija negalėjo deramai prisidėti prie Rusijos karinių pastangų.

Kalbant apie rusų administraciją Prūsijoje, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad daugelyje šiuolaikinių leidinių autoriai neskiria generalgubernatoriaus nuo paprasto gubernatoriaus, nors šios dvi pareigybės čia egzistavo lygiagrečiai.

Pirmuoju naujosios Rusijos provincijos generalgubernatoriumi buvo paskirtas Vilimas Fermoras. Jis liko ir Rusijos kariuomenės vyriausiuoju vadu.

Tačiau kovą jis išvyko prie Vyslos, kur buvo telkiama kariuomenė naujiems žygiams. Valdyti provinciją tapo sudėtinga. Todėl administracines funkcijas nuspręsta perduoti atskiram gubernatoriui, pavaldžiam vyriausiajam vadui (generalgubernatoriui)⁵⁶. Gegužės pradžioje Fermoras paskelbė visiems kariniams viršininkams, „kad mano darbams Prūsijos karalystės generalgubernatoriaus pareigose palengvinti paskirtas generolas leitenantas Korfas su 500 rublių per mėnesį alga iš Prūsijos pajamų“⁵⁷.

Kaip liudija amžininkai, tokiam atsakingam pavedimui Korfas buvo „ne itin tinkamas, o jo gabumai tokie menki, kad jis... net ir tuomet ne tik nemokėjo rašyti rusiškai, bet net pasirašyti savo vardo, o visada pasirašydavo vokiškai“⁵⁸.

Korfui Peterburge duotoje instrukcijoje buvo pažymėta, kad, nepaisant Prūsijos provincijos užkariavimo, „norime mes vis dėlto visiems laikams palikti savo didžiadvasiškumo ir gailestingumo atminimą“. Naujai paskirtam gubernatoriui buvo nurodytas kelionės maršrutas (per Rygą ir Klaipėdą trumpiausiu keliu į Karaliaučių) ir jo įgaliojimai („perimti vadovavimą ne tik visoms civilinėms valdyboms, bet ir mūsų kariuomenei, kuri sudaro įgulas Karaliaučiuje, Piliavoje, Klaipėdoje ir Tilžėje“). Iš pradžių Korfui nustatytas 500 rublių per mėnesį atlyginimas iš Prūsijoje renkamų pajamų netrukus buvo padidintas. Korfui buvo leista atsivežti iš Peterburgo septynis „tarnus“. Kartu buvo nurodyta: „šiuo griežčiausiai įsakome, kad visuose Prūsijos karalystės miestuose ir vietovėse būtų palaikoma gera tvarka ir griežta drausmė, o ypač kad visur greitai būtų vykdomas teisingumas, neparodant nė menkiausio šiurkštumo ir nedarant skriaudų; visa tai patikime jūsų priežiūrai ir rūpesčiui“. Korfo, kaip gubernatoriaus, veiklą lengvino tai, kad „Prūsijos karalystės valdžia sutvarkyta pagal jos teises ir mes niekuo jų nepakeitėme, tad jums belieka tik žiūrėti, kad mūsų Karaliaučiui ir visai Prūsijos karalystei jos prašymu suteikti punktai, išdėstyti čia pridedamoje mūsų įsako generolui Fermorui, duoto praėjusio šių metų sausio 24 d., kopijoje, būtų neliečiamai saugomi ir kad kiekviena įstaiga, stropiai eidama savo pareigas, neatsipalaiduotų“⁵⁹.

Konkretesnius nurodymus jam turėjo duoti Prūsijos generalgubernatorius V. Fermoras. Korfas išvyko į Karaliaučių birželio 8 d. ir atvyko ten 1758 m. liepos 11 d., kai Fermoro Prūsijoje jau nebebuvo, nes Rusijos kariuomenė tuo metu buvo karo veiksmų teatre, Prūsijos gilumoje. Fermoras, nesulaukęs Korfo, paliko jam sąrašą uždavinių, kuriuos gubernatorius turėjo įvykdyti artimiausiu metu. Tarp jų: mokesčių rinkimas (reikėjo surinkti 1 mln. efimkų trimis etapais: pirmasis etapas jau buvo baigtas, antrasis baigėsi liepos 12 d., o trečiasis – rugsėjo 12 d.); tvirtovės įrenginių rekonstrukcija ir jų parengimas „gynybai“; provincijos sienos Vyslos upe apsauga, pavedant ją Rusijos kariuomenei; tvarkos palaikymas tarp provincijos gyventojų („nors visi davė priesaiką, tačiau dėl įgimto atsidavimo karaliui pasitikėti jais nedera, o reikia budria akimi stebėti ir turėti tokių patikimų žmonių, kurie praneštų apie nedraugus, apie susirašinėjimą“).

Atskiru punktu buvo nurodytas gintaro gavybos klausimas: „Gintaro gaudymą jūros pakrantėse reikia gerai prižiūrėti, kad dideli ir brangūs gabalai negalėtų būti kokia nors klasta paslėpti ar išgabenti už sienos“⁶⁰.

Gubernatoriaus Korfo valdymas buvo gana liberalus. Nei renkant mokesčius, nei slopinant kai kurių tarnyboje likusių vokiečių valdininkų antirusišką veiklą nebuvo taikoma karo metui taip būdinga griežta politika. Kartu jis gyveno prabangiai. Korfo sekretorius A. Bolotovas vėliau prisiminė: „...visą savo buvimo Karaliaučiuje laiką jis gyveno tiesiog puikiai ir didingai, ir ne kaip generolas leitenantas, o kaip koks valdantysis kunigaikštis... Drabužiai, karietos, livrėja, žirgai, tarnai, stalas ir visa kita buvo pas jį tokie puošnūs ir didingi, kad jis atkreipė į save visų Prūsijos gyventojų dėmesį; o kai prie viso to ilgainiui pridėjo dar ir labai dažnas vaišes, į kurias kviesdavo visus žymiausius Karaliaučiaus gyventojus, ir stengėsi teikti įvairiausių pramogų, tai ...jo rangas visiems tapo toks svarbus, tarsi jis iš tiesų būtų koks valdantysis hercogas ir monarchas...“⁶¹

Korfas išliko Prūsijos gubernatoriumi iki 1760 m. pabaigos, kai buvo perkeltas į Sankt Peterburgą generalinio policmeisterio pareigoms.

Fermoras ir Korfas buvo vokiečių kilmės. Matyt, tuo ir aiškintinas jų požiūris į vietos gyventojus kaip į tautiečius. Jie darė ir nuolaidų, dažnai nepateisinamų. Oficialiai jie vadovavosi 1758 m. kovo 6 d. Elizavetos Petrovnos manifestu, kuriame buvo nurodyta: „...teikiamės mes ir pačio karo metu kiek įmanoma rūpintis gerove žemių, kurios nekaltos dėl savo blogos dalios, todėl jų prekybos ir komercijos ne nutraukti, bet ginti ir remti“⁶².

Prekyba buvo tas įrankis, kuriuo Rusijos vyriausybė ir aukščiausieji jos atstovai Prūsijoje tikėjosi pelnyti vietos gyventojų palankumą, suprasdami, kad Karaliaučius visų pirma yra prekybos miestas.

Visokeriopai buvo skatinama rusų pirklių iniciatyva užmegzti prekybinius ryšius su Prūsijos prekeiviais. Dokumentai išsaugojo mums Spiridono Falino iš Ostaškovo, Aleksejaus Zboilovo iš Velikije Lukų, Akinfo Antonovo iš Toropeco ir kitų vardus – jie atvykdavo su savo prekėmis į vietos rinką arba tiekdavo produkciją Rusijos kariuomenei. (Kitaip nei kitos nugalėtojų kariuomenės, kurios buvo aprūpinamos nugalėtųjų sąskaita, Rusijos kariuomenė dalį maisto produktų ir kitų būtinų prekių gaudavo iš imperijos.)

Kartu, nepaisant vyriausybės raginimų plėtoti prekybą, jos apimtys buvo nedidelės, todėl imperatorienė 1758 m. gegužės 23 d. buvo priversta išleisti dar vieną įsaką: „Vis dėlto daugelis abejoja, ar siųsti savo prekes ir laivus į Prūsijos karaliaus žemes. Todėl šiuo antrą kartą skelbiame, kad, kadangi mes nepalenkiamai rūpinamės laisvos bendros komercijos Baltijos jūroje plėtra, teikiamės, kad ji ne tik su Prūsijos karaliaus žemėmis iš čia ir iš kitų vietų būtų vykdoma be kliūčių, bet kad ir kitos Prūsijos karalystės sritys... ja naudotųsi ir neturėtų iš mūsų laivyno jokių trukdžių“⁶³.

O kaip vietos pirkliai? Jie nebuvo diskriminuojami. Priešingai, jau nuo 1758 m. sausio maisto ir pašarų tiekimo rangos buvo perduotos vietos pirkliams, vadovaujamiems Adolfo Saturguso. Kartais būdavo įvedami grūdų išvežimo, prekybos su Hamburgu ir Liubeku apribojimai. Tačiau tai lėmė karo aplinkybės.

Vienas sudėtingiausių klausimų, kuriuos teko spręsti Rusijos administracijai, buvo susijęs su religinių apeigų atlikimu. Pačiame Karaliaučiuje atsidūrė daug rusų: nemažai kariškių (nuo 1758 m. kovo – Azovo ir Archangelsko pėstininkų pulkai, ligoninė, komendantūra), pirkliai.

Tuo tarpu mieste buvo 18 bažnyčių, iš jų keturiolika liuteronų, trys kalvinistų ir viena Romos katalikų. Stačiatikių bažnyčių nebuvo⁶⁴.

Kokią išeitį rasdavo? Naudojosi pulkų cerkvėmis. Kilnojamosios, su kuklia bažnytine įranga, jos pakaitomis (juk pulkai keisdavosi) būdavo įrengiamos karališkojoje pilyje ir laikomos įgulos cerkve. Piliavoje, kur įgulą sudarė iš pradžių Permės, o vėliau Troicko ir Sibiro pėstininkų pulkų batalionas, stačiatikių cerkvės taip pat nebuvo. Tokiomis aplinkybėmis gubernatorius Korfas kreipėsi į imperatorienę su prašymu „atsiųsti į Karaliaučių, Piliavą ir Klaipėdą po vieną cerkvę su tinkama bažnytine įranga“. 1759 m. balandį Rusijos Sinodui buvo duotas aukščiausiasis nurodymas „Karaliaučiuje, Piliavoje ir Klaipėdoje parengti tinkamus namus arba tenykščias viešąsias kirchas“, o 1760 m. (!) liepos 20 d. archimandritas Jefremas praneša apie savo atvykimą į Karaliaučių ir prašo duoti nurodymus skirti cerkvėms atitinkamus pastatus. Korfas Prūsijos sostinėje pasiūlė šešias patalpas, tarp jų: Maskvėnų salę pilyje, virš liuteronų bažnyčios; Karališkąjį namą gatvėje, „einančioje Gumbinės link“ (buvusi Königstraße, dabar Frunzės gatvė); liuteronų-katalikų bažnyčią, „vadinamą lenkiška“, Steindammo gatvėje... Dvasininkai pasirinko bažnyčią, dabar geriau žinomą kaip Steindammo kircha. Tai buvo viena seniausių Karaliaučiaus bažnyčių, žinoma dar nuo 1256 m. Nuo 1526 m. ja naudojosi lenkų ir lietuvių parapijiečiai. Apie tai praneša ir Korfas: „...geriausia ir tinkamiausia išrinko tą pačią bažnyčią, kuri pastatyta Karaliaučiuje pirmoji ir vadinama Mikalojaus...“. 1760 m. rugsėjo 4 d. iškilmingai, gausiai susirinkus vietos gyventojams, cerkvė buvo pašventinta. Daug kas liudijo, kad Karaliaučiaus gyventojai domėjosi rusų papročiais ir tradicijomis: bet kuri rusų šventė sutraukdavo minias žmonių. Ir po cerkvės pašventinimo, kai sekė dieviškoji liturgija ir „labai puikus pamokslas“... „visą tą laiką, kuris truko nuo dešimtos valandos priešpiet iki pirmos valandos popiet, žmonės visa tai stebėjo su didžiausia nuostaba, o labiausiai juos stebino cerkvės puošybos ir įrangos didingumas bei bažnytinės giesmės“⁶⁵.

Veikėjai

Rusijos imperatorė Kotryna II (viršuje)

Vyriausiasis generolas baronas Nikolajus Andrejevičius Korfas

Generolas feldmaršalas grafas Piotras Semionovičius Saltykovas (dešinėje)

Vyriausiasis generolas Piotras Ivanovičius Paninas (apačioje kairėje)

Generolas leitenantas Vasilijus Ivanovičius Suvorovas (apačioje dešinėje)

...Europoje vyko karas. O Prūsiją pasiekdavo tik silpni jo atgarsiai. Tuo tarpu Rusija kare dalyvavo tiesiogiai ir jautė visą jo naštą. Ekonomika ir finansai seko. Rusijos visuomenė vis garsiau reiškė nepasitenkinimą tuo, kad naujoji provincija iš esmės neturi jokių pareigų padėti kariuomenei.

Be to, matyt, kol Rusijos valdžia laikėsi sumanymo pasibaigus karui iškeisti užkariautą Prūsijos provinciją į Kuršą, ją visiškai tenkino padėtis šioje provincijoje, nekelianti jokių nenumatytų rūpesčių. „Ramybė ir tyla“ gyventojų ir Rusijos valdžios santykiuose tenkino visus. „Tvirtai stovėjome Rytų Prūsijoje; senoji jos sostinė Karaliaučius buvo paverstas rusų gubernijos miestu, – rusų visuomenė jame nerūpestingai linksminosi, o rusų generalgubernatoriai taikiai valdė visas užkariautas sritis.

Į Karaliaučių atvyko rusų dvasinė misija su archimandritu priešakyje; buvo kaldinamos rusiškos monetos ir galiausiai visi užkariautos šalies gyventojai buvo prisaikdinti Rusijos imperatorei“ – taip glaustai apibendrinama tuometinė padėtis Karaliaučiuje, kurios poveikis rusų visuomenėje buvo juntamas dar ir praėjus šimtui metų po aprašomų įvykių⁶⁶.

Tokiomis sąlygomis Peterburge natūraliai susiformavo idėja visiškai prijungti Prūsijos provinciją prie Rusijos. Taip, provinciją buvo užėmusi Rusijos kariuomenė, ją valdė Rusijos gubernatorius, joje vis plačiau buvo taikomi Rusijos įstatymai. Tačiau tarptautiniu požiūriu tai dar nebuvo teisėta Rusijos valda. Reikėjo tarptautinio pripažinimo. Rusija kariavo sąjungoje su keliomis Europos valstybėmis, tad pirmiausia, žinoma, reikėjo jų sutikimo tokiam žingsniui. 1760 m. balandžio 30 d. imperatorė Jelizaveta Petrovna savo ranka patvirtino kanclerio M. L. Voroncovo parengtą Prūsijos prijungimo prie Rusijos projektą. Po kurio laiko jis, kaip Rusijos pasiūlymas, buvo įteiktas pasiuntiniams grafui Esterházy (Austrija) ir markizui de L’Hôpital (Prancūzija)⁶⁷.

Promemorijoje buvo nurodyta, kad pagal ankstesnius susitarimus ir naują Austrijos ir Prancūzijos sąjungos traktatą, sudarytą 1759 m. gruodžio 30 d., dauguma vienaip ar kitaip kare dalyvaujančių valstybių gaus „atlygį“. Joms priklauso Austrija ir Prancūzija, Saksonija ir netgi „Danijos dvaras – vien beveik už savo neutralumą“. Tačiau Rusijos pusė manė, kad šiuose susitarimuose atsižvelgta ne į visas aplinkybes. Ypač į tas, kurios susijusios su Rusija. Pavyzdžiui, kai karas baigsis ir visos Rusijos sąjungininkės, besiribojančios su Prūsija, grįš prie taikaus gyvenimo, „jos didenybė (imperatorė Jelizaveta Petrovna. – G. K.) ir tada atsidurs dideliuose sunkumuose, kaip sugrąžinti taip toli nužygiavusią kariuomenę ir išsaugoti nesuskaičiuojamomis išlaidomis Prūsijoje įrengtus sandėlius bei ten atgabentą artileriją“. Be to, Rusijos nuomone, minėti susitarimai nepadeda pažaboti Prūsijos agresyvumo. Dėl šių ir daugelio kitų aplinkybių Jelizaveta Petrovna siūlė „imperatorei karalienei Marijai Terezijai ir karaliui Liudvikui XV“, kad ne kaip Rusijos dėl karo patirtos žalos atlyginimas, o kaip Rusijos indėlio į Europos saugumą „sutramdant ramybės drumstėją“ pripažinimas pokarinėje taikos konferencijoje „Prūsijos karalystė“ (turima omenyje Prūsijos provincija. – G. K.) ...būtų užleista“. Juo labiau kad provincija „jos imperatoriškosios didenybės ginklu iš tiesų užkariauta ir kurios gyventojai savo noru prisiekė ištikimybę jos imperatoriškajai didenybei“. Ši provincija – tai „vien karalystės vardu skambus, o pats savaime gana menkas įsigijimas... įrodymui pakanka, kad ji Romos imperijai nepriklauso, kad Brandenburgo namai ne visada ją valdė, kad jai užkariauti nereikia pradėti naujo karo – ji jau užkariauta“. Rusijos imperatorė manė, kad taip ji „vertai ir teisingai gaus garbingą atlygį“. Sąjungininkės turėjo tik priversti Frydrichą II „visiškai jos atsisakyti“ ir suteikti „tam savo garantiją“⁶⁸.

Tačiau sąjungininkių derybos užsitęsė. Paskui mirė Jelizaveta Petrovna, ir iš mirtinos priešės Rusija tapo kilniaširdiškiausia Prūsijos ir Frydricho II drauge. Apie promemoriją tiesiog pamiršo.

„Berlyno užėmimas 1760 m. rugsėjo 28 d.“ (Alexander von Kotzebue, 1849).

Kita vertus, kol 1762 m. kare nebuvo pakeistos pusės, Rusija dar valdė Prūsijos provinciją, todėl Peterburgas padarė išvadą: jei įmanomas galutinis jos prijungimas prie Rusijos, tegul Prūsija jau dabar neša karo naštą lygiai su visomis kitomis Rusijos provincijomis. Tačiau dabartinė provincijos vadovybė tokio kurso pakeitimo įgyvendinti nesugebėjo, ir tada, 1760 m. pabaigoje, Rusijos vyriausybė vietoj Korfo pasiuntė V. I. Suvorovą, kuris gubernatoriaus pareigas pradėjo eiti 1761 m. sausio 5 d.⁶⁹

Būsimojo generalisimo tėvas buvo įtakingas karinių sluoksnių žmogus, Karo kolegijos narys. Siekiant pagerinti veikiančios kariuomenės aprūpinimą maistu, 1760 m. balandžio 20 d. V. I. Suvorovas buvo paskirtas generaliniu proviantmeisteriu. Lauko provianto valdyba tuo metu buvo įsikūrusi Karaliaučiuje. Tais metais mieste lankydavosi daug Rusijos karinių ir civilinių valdininkų. Taigi dar vieno valdininko pasirodymas nebuvo nieko neįprasto. Pirmieji jo buvimą pajuto vietos gyventojai. Tiesiogiai dalyvaujant V. I. Suvorovui, buvo pradėti kurti nuolatiniai provianto pervežimo transportai, formuojamas vežimų parkas, kurio aptarnavimas buvo pavestas gyventojams. Visa tai vyko planingai, už iždo lėšas⁷⁰.

Palankų gyventojų atgarsį sukėlė naujojo gubernatoriaus veikla atkuriant apsaugos įrenginius Labguvos apylinkėse. 1761 m. sausį smarki audra sugriovė pakrančių pylimus, nunešė tiltus. Dėl to buvo užlieti septyniasdešimt kaimų. Į stichinės nelaimės vietą atstatymo darbams organizuoti buvo pasiųstas Permės pulko kapitonas Aleksandras Obrezkovas. Gubernatorius asmeniškai kontroliavo, kaip šalinami audros padariniai, reikalavo iš Obrezkovo savaitinių ataskaitų: kur padaryta, kaip, kiek vežimų dirbo. Išliko jo laiškas kapitonui: „Tris Jūsų raportus gavau. Poručiką Kareliną pasilikite sau į pagalbą. Teisingai teikiate amtmonams vilties dėl taisymo išlaidų sumažinimo. Tarnaukite iždui. Gumbinės kamerai duotas nurodymas, kad amtmonai norintiems stoti į darbą kliūčių nedarytų“⁷¹.

Įdomi Obrezkovo ataskaita apie atliktus darbus (skubiausi iš jų buvo baigti iki 1761 m. lapkričio, kiti tęsėsi ir 1762 m., kol naujasis gubernatorius Paninas pavasarį jų nesustabdė). Joje pagal mėnesius ir dienas nurodyta, kiek dirbo žmonių su vežimais ir be jų, kiek pervežta žemių, kiek per dieną sumokėta už darbą. Pažymėti sekmadieniai, prastų orų ir liuteronų švenčių dienos – kai darbai nebuvo vykdomi. Pateiktos medžiagų sąnaudos ir jų kaina. Netgi popieriui ir rašalui – keturi taleriai. Ir rezultatas: išlaidos sudarė 6295 talerius 56 grašius, palyginti su planu sutaupyta apie 35 procentus. Ir kaip finalas – Suvorovo padėka: „...nepraleidžia progos už tokį jūsų rūpinimąsi ir stropumą saugant interesus pareikšti jums pagyrimą ir mano pasitenkinimo rekomendaciją“⁷².

Tai, kad daugelis Prūsijos inžinerinių statinių buvo gana apgriuvę, buvo visiems žinoma. Rusų vadovybė savo valdymo pradžioje mėgino juos sutvarkyti.

Tačiau dėl lėšų stygiaus imperatorienė Elžbieta Petrovna 1759 m. įsakė laikinai šiuos darbus nutraukti⁷³. Netrukus paaiškėjo, kad darbų sustabdymas buvo klaida. Ypač grėsminga padėtis susiklostė Piliavoje.

Pati tvirtovė to meto mastais buvo gana reikšmingas fortifikacinis statinys. Ji turėjo penkis bastionus, buvo sustiprinta ravelinais, vandens pripildytu grioviu, pagalbiniu pylimu – kontrgardu. Pačioje tvirtovėje buvo įrengti parako rūsiai, grūdų magazinas (sandėlis), arsenalas. Buvo ir visa, ko reikėjo įgulai gyventi, pradedant komendanto namu ir baigiant kirche bei kareivių patalpomis. Tvirtovės statiniai vaidino svarbų vaidmenį ir taikos metu. Jų priedangoje buvo įsikūręs „forštatas“, kuriame veikė pasienio miestui reikalingos tarnybos. Čia buvo ir „muitų sargybinė“, „valstybinis pašto kiemas“, miesto sandėliai. „Kanalas laivams stovėti“ buvo naudojamas pakrovimo ir iškrovimo darbams. Įplauką į jį dengė specialus gynybinis įrenginys. Rusijos karinės vadovybės nuomone, Piliavos tvirtovė prireikus galėjo atlikti svarbų vaidmenį besitęsiančiame kare. Visų pirma ji buvo arčiau karo veiksmų teatro nei, tarkime, Klaipėdos tvirtovė. Be to, ji turėjo tiesioginį vandens kelią į pagrindinį provincijos miestą. Ir, žinoma, Rusijos administracija jai skyrė ypatingą dėmesį.

1758 m. vasarą pasirodė rašytinis gubernatoriaus Korfo nurodymas „Dėl uosto Piliavoje pataisymo“. Darbus atliko vietos gyventojai, vadovaujami rusų inžinierių, o finansuojama buvo iš gubernijos lėšų⁷⁴.

1760 m. balandžio 15 d. tvirtovės komendantas pulkininkas Chomutovas pranešė gubernatoriui, „kad mūriniai ir mediniai tvirtovės statiniai daug kur labai sugriuvę“, ir prašė atsiųsti inžinerijos karininką juos apžiūrėti.

Tų pačių metų birželį Korfas gavo naują laišką su pagalbos prašymu, „nes tiltas priešais raveliną visiškai sunyko“. Jei jo nesuremontuos, tai „visas susisiekimas tarp tvirtovės ir forštato nutrūks“. Tvirtovės komendantas prašė atsiųsti specialistų ir skirti pinigų remontui, o reikalingas statybines medžiagas žadėjo rasti vietoje⁷⁵.

Korfas tuo metu nesiryžo pažeisti imperatorienės įsako, nors aplinkybės reikalavo imtis priemonių. Jis kreipiasi į savo tiesioginį viršininką – generalgubernatorių V. Fermorą. Vėliau, 1760 m. lapkritį, kreipimasis siunčiamas į Peterburgą, Konferencijai: Piliavos ir Klaipėdos tvirtovėms suremontuoti reikėjo 49 091 rub. 45 kap. Pinigų Karaliaučiaus iždoje buvo, reikėjo tik leidimo juos išleisti. Kol Konferencija svarstė, gruodžio 27 d. buvo išsiųstas pranešimas jau Rusijos kariuomenės vyriausiajam vadui generolui feldmaršalui A. Buturlinui: jei nebus atliekamas „pataisymas“, žiemos audros pridarys dar daugiau žalos. Ir čia būta konkretaus pasiūlymo: kol bus gautas Konferencijos atsakymas, prašyta leidimo mokėti Piliavos gyventojams už atliktus darbus bent po 15 grašių įprastą dieną ir po 12 – trumpą. Tačiau greito atsakymo nepavyko gauti nė iš vieno adresato. Niekas nesiryžo prisiimti atsakomybės⁷⁶.

Tik 1761 m. vasario 11 d. Buturlinas atsiuntė naujajam gubernatoriui atsakymą, kuriame buvo nurodyta naujų statinių nestatyti, o senuosius atkurti, tačiau tik gavus pritarimą pagrindinės artilerijos ir fortifikacijos kanceliarijos, kuri buvo Peterburge. Iš esmės tai buvo Buturlino išsisukinėjimas nuo konkretaus sprendimo, todėl Suvorovas – atkaklus, ūkiškos gyslos žmogus – kovo 1 d. vėl kreipiasi į vyriausiąjį vadą, primindamas, kad „tvirtovėje nemažai atgriuvo“ ir susidarė grėsminga padėtis, kai „Piliavos tvirtovei dėl apgadintų vietų gresia labai didelis pavojus, nes dėl besitęsiančių stiprių ir nepaprastų vėjų bolverkas (sutvirtinta kranto dalis. – G. K.) palei glasį (nuolaidus pylimas priešais išorinį tvirtovės griovį. – G. K.) taip sugedo, kad žemė iš išorinės pusės nugriuvo beveik per du sieksnius, ir jei netrukus nebus atlikti pataisymui reikalingi pasiruošimai, tai jūra be abejonės susijungs su tvirtovės grioviu, ir dėl to miestas gali būti atkirstas nuo tvirtovės“. Suvorovas savo rizika, pažeisdamas imperatorienės draudimą, greitai pradeda darbus ir jau 1761 m. kovo 12 d. praneša Rusijos kariuomenės vyriausiajam vadui Buturlinui, „kad daugelis apgadintų vietų jau atstatytos į ankstesnę geresnę būklę“⁷⁷.

Prieškarinėje Piliavoje ši vieta vadinosi „Russische Damm“, dabartiniame Baltijske pavadinimas išliko – „Rusų damba“.

Tačiau bene reikšmingiausias V. I. Suvorovo, kaip gubernatoriaus, veiklos įvykis buvo amtų nuomos kampanija.

Prūsijoje galiojo tvarka, pagal kurią žemės su jose esančiais kaimais būdavo išnuomojamos tam tikram laikui. Jam pasibaigus nuoma būdavo atnaujinama iš naujo sudarant sutartį. Tačiau per ilgus metus visa tai tapo tuščiu formalumu. Nuomininkai amtmanai iš esmės valdė sklypus nuolat⁷⁸.

Suvorovas kreipėsi į Senatą, prašydamas leisti jam organizuoti naujų sutarčių sudarymą konkurso būdu. Siekdamas gauti didesnes pajamas iš amtų, jis pasiūlė išnuomoti žemę (kurios ankstesnis naudojimosi terminas buvo pasibaigęs) bet kuriam gyventojui, kuris daugiau sumokės. Taip buvo užtikrinamos papildomos pajamos. Pavyzdžiui, už Friedrichsbergo amtą pagal kontraktą kasmet buvo mokama 2 037 taleriai 24 grašiai 4 pfenigai. Varžytinėse amtas atiteko miestiečiui iš Tepliavos su 400 talerių per metus antkainiu. Suvorovo veiksmai sulaukė nevienareikšmio vertinimo. Senatas jiems pritarė. Senieji amtmanai pasirodė nekonkurencingi. Pasipylė skundai. Padėtis buvo dviprasmiška. Pirma, nuošalyje likdavo tikrieji ūkininkai, amtai dažnai atitekdavo atsitiktiniams žmonėms, neturintiems žinių ir patirties žemės ūkyje. Antra, didėjo pajamos į iždą. Gubernatorius matė, kad pajamos gali būti dar didesnės, ir, nepaisydamas amtmanų nepasitenkinimo, planavo sumanytą tęsti kitais metais. Bet nespėjo...⁷⁹

V. I. Suvorovas, kaip ir kiti gubernatoriai, buvo artimas dvarui, gerai išmanė visus priešiškų politinių grupuočių reikalus. Kaip Petro I auklėtinis, jis buvo jo dukters Elžbietos Petrovnos šalininkas, tačiau, pajutęs, kad jos valdymas eina į pabaigą, perėjo į didžiosios kunigaikštienės Kotrynos Aleksejevnos, būsimosios imperatorienės, stovyklą. Už tai ir nukentėjo: vos į sostą įžengus Petrui III, buvo atleistas iš gubernatoriaus pareigų ir iškviestas į Peterburgą. Jam grėsė tremtis, pridengta paskyrimu Tobolsko gubernatoriumi, tačiau Suvorovas į Sibirą nevažiavo ir netgi dalyvavo nuverčiant Petrą III⁸⁰.

Lygiai metus truko Suvorovo gubernatoriavimas Prūsijoje. Nedaug jis spėjo nuveikti, tačiau į viską gilinosi kruopščiai, nuodugniai, sumažino švaistūniškų balių ir maskaradų skaičių. Liovėsi rengiami pietūs pilyje gausiems valdininkams.

Gubernatorius „savo valdymo metu buvo pernelyg uolus valstybės naudai ir ne taip palankus prūsams kaip jo pirmtakas, bet kartais imdavosi reikalų, ne visai jiems malonių“⁸¹. Padėtis provincijoje pasikeitė. Jos mokesčių našta ir prievolės buvo padidintos; pradėti rinkti rekrūtų pinigai, imta naudoti vietos miškų turtus.

Tačiau Rusijoje keičiasi valdžia. Beveik tuo pat metu, kai Prūsijos ir Rusijos kare įvyko kulminacinis momentas – 1761 m. gruodį generolas Rumiancevas paėmė Kolbergo tvirtovę, o tai pranašavo greitą Frydricho II pralaimėjimą ir vėlesnę karo pabaigą, – miršta imperatorienė Elžbieta, ir į sostą įžengia Petras III.

Frydricho II šalininkas Petras III tą pačią dieną išsiunčia pas jį savo pasiuntinį Andrejų Gudovičių – germanofilą, neseniai baigusį studijas Karaliaučiuje, Halėje ir Leipcige⁸², – su žinia apie savo įžengimą į sostą ir ketinimą užmegzti amžiną draugystę su Prūsija. Rusijos istorikai mano, kad šiuos ketinimus Petras III įgyvendino jau pirmuoju 1762 m. balandžio 24 d. traktatu, kuriuo Frydrichui II besąlygiškai buvo atiduotos visos rusų kariuomenės užimtos teritorijos⁸³.

A. Mylnikovo nuomone, Petro III veiksmuose grąžinant rusų kariuomenės užimtas Prūsijos žemes galima įžvelgti momentų, kurie juos jei ne pateisina, tai bent paaiškina, o Rusijos caro prūsofiliškos nuotaikos nebuvo beribės⁸⁴. Tačiau tuometei (beje, ir šiandieninei) Rusijos visuomenės nuomonei Petro III veiksmai atrodė keisti, besiribojantys su išdavyste. Juk rusų kariuomenei paėmus Kolbergą, karas jau grėsė gyvybiškai svarbiems Prūsijos karalystės centrams, ir Frydrichas II buvo pasirengęs atsisakyti savo rytinės provincijos. Instruktuodamas savo pasiuntinį Golcą dėl taikos derybų su Rusija, jis nurodė: „Jie (rusai) pasiūlys atitraukti savo kariuomenę už Vyslos, grąžinti mums Pomeraniją, tačiau norės pasilikti Prūsiją arba visam laikui, arba iki visuotinės taikos sudarymo. Su pastaruoju sutikite; bet jei jie norės pasilikti Prūsiją visam laikui, tegul atlygina man kitur...“⁸⁵.

Rusijos caro veiksmai karaliui tapo išsigelbėjimu. O jau visiškai neįtikėtinas atrodo Petro III sprendimas perleisti Frydricho II pusėn vieną geriausių rusų kariuomenės korpusų, nors ir be dalyvavimo kovos veiksmuose.

1762 m. pradžioje Prūsija intensyviai ir ne be sėkmės zondavo galimybę sudaryti separatinę taiką su Austrija. Prancūzija ėmė rodyti taikingas nuotaikas Anglijos atžvilgiu. Sąjungininkų tvirtumas akivaizdžiai įskilo. Žinoma, Rusijai iškilo rimtas pavojus atsidurti tarptautinėje izoliacijoje. Frydrichas II, suprasdamas visą Rusijos padėties sudėtingumą, visomis priemonėmis siekė išsaugoti taip netikėtai atsiradusį sąjungininką. Todėl Petras III gauna iš karaliaus garantijas, kad šis visokeriopai, net ir kariniu būdu, padės išvaduoti jo gimtąjį Šlėzvigą iš danų okupacijos, parems vietoj E. Birono išrinkimą Kuršo hercogu Holšteino princo Georgo Liudviko, imperatoriaus dėdės, o į Lenkijos sostą – Rusijai draugiško karaliaus⁸⁶.

Ir vis dėlto, nepaisant akivaizdžiai neigiamų Rusijos istorikų Petro III veiksmų vertinimų, esama aplinkybių, į kurias, tyrinėjant tą laikotarpį, negalima neatsižvelgti. Be to, jos vienokiu ar kitokiu mastu atitinkamai veikė padėties raidą Prūsijos provincijoje.

Antai 1762 m. gegužės 5 d. tarp Rusijos ir Prūsijos sudaromas taikos traktatas, pagal kurį rytinė provincija turėjo būti grąžinta Frydrichui II. O gegužės 14 d. Petras III pasirašė įsaką Admiraliteto kolegijai, kuriame sakyta, kad dėl „Europoje tebesitęsiančių neramumų mūsų kariuomenė iš dabartinių savo vietų greitai sugrąžinta būti negali, bet juo labiau priversta nedelsiant papildyti iš čia jai įrengtus sandėlius“ (taip pat ir Piliavoje bei Karaliaučiuje). Atsižvelgiant į tai, buvo įsakyta parengti išplaukti į jūrą Kronštato eskadrą („bet iki mūsų įsako neišsiųsti“), o Revelio eskadrą, vadovaujamą kontradmirolo G. A. Spiridovo, priešingai, kuo greičiau pasiųsti „kreiseriuoti nuo Rygos įlankos iki Štetino įlankos, dengiant transporto laivus“⁸⁷.

Visos šios smulkmenos Prūsijos gyventojams nebuvo žinomos, tačiau kai kurie Peterburgo svyravimų atgarsiai galėjo pasiekti karinę provincijos vadovybę. Vietos gyventojai, žinodami apie Petro III simpatijas Frydrichui II, atsižvelgdami į Rusijos caro Prūsijai suteiktas mokesčių politikos lengvatas ir kitus dėmesio ženklus, galutinai patikėjo, kad provincija netrukus sugrįš po karaliaus ranka. Juolab kad buvo nustatytas terminas – praėjus dviem mėnesiams po 1762 m. gegužės 5 d. traktato pasirašymo.

Prūsija turėjo pereiti Frydricho II jurisdikcijon. Ši data tapo žinoma visiems, tačiau oficialus pranešimas apie taikos sutartį spaudoje turėjo pasirodyti tik po jos ratifikavimo.

Veikėjai

Rusijos imperatorius Petras III (kairėje)

Generolas feldceichmeisteris, kunigaikštis Grigorijus Grigorjevičius Orlovas

Taigi Rusijos gubernatorius P. I. Paninas turėjo rengtis perduoti valdžią provincijoje, o jį pakeitęs F. M. Vojeikovas – galvoti, kaip čia sutvirtinti Rusijos valdžią.

P. I. Paninas gubernatoriumi buvo paskirtas Kalėdų išvakarėse – 1762 m. sausio 6 d.⁸⁸ Jo valdymas Karaliaučiuje truko neilgai, tačiau buvo išskirtinai sudėtingas, nes jam teko rūpintis, kaip parengti grąžinti Prūsijos karaliui Frydrichui II per karą rusų kariuomenės užimtas žemes. Kovose užgrūdintas generolas neturėjo administracinio darbo patirties, tačiau vis dėlto sugebėjo išskirti svarbiausia – tai, ką būtina buvo išspręsti, kad kariuomenė būtų sėkmingai išvesta iš Prūsijos. Visa pasirengimo, pirmiausia valdžios perdavimui, darbų našta krito būtent ant jo pečių, ir jis manė, beje, visiškai pagrįstai, kad visos valdžios pasikeitimo priemonės turi būti pradėtos įgyvendinti teisėtu pagrindu, o ne savavališkai: „O kadangi visas šio traktato vykdymas savo pradžią turi nuo sudarytos taikos paskelbimo ir publikavimo...“ Tuo tarpu Paninas, kitaip nei vietos gyventojai, kurie apie traktato pasirašymą sužinojo palyginti greitai, ilgą laiką neturėjo jokios oficialios informacijos šiuo klausimu. Kreipimasis pavaldumo tvarka nieko neišaiškino. Rusų kariuomenės vyriausiasis vadas P. S. Saltykovas į jo užklausą nieko teigiamo pranešti negalėjo. „Taikos kopiją turiu tik žiniai“, – leidimo ją skelbti nebuvo⁸⁹.

Gegužės 31 d. Paninas, pagaliau gavęs žinią apie taiką ir apie jam pavestas pareigas „perduoti karalystę prūsams“, kreipėsi į patį imperatorių, prašydamas paaiškinti kai kuriuos „punktus“. Jis klausė, ką daryti su artilerija, šaudmenimis, ginkluote (traktate buvo kalbama tik apie miestų, žemių, tvirtovių perdavimą). Išvežti juos ar perduoti?

Iždas turėjo grynųjų pinigų, buvo likę druskos atsargų, Karaliaučiuje buvo kaldinamos rusiškos monetos – monetų kalykloje buvo 1000 pūdų vario (pardavimo kaina 10 rub. už pūdą); buvo miltų atsargų – 4813 četverčių, avižų – 28 288, miežių – 1431. Kur dėti šias atsargas? Ką daryti su ligoniais ir sužeistaisiais (Karaliaučiuje – 833, Piliavoje – 255, Klaipėdoje – 198, iš viso 2154 žmonės)? Gubernatorius reikalavo nurodymų, kur išsiųsti rusų cerkves ir jų reikmenis, kur siųsti valdininkus, bylas.

Tuo tarpu taikos traktato paskelbimas Karaliaučiuje vėlavo, o Prūsijos karaliaus atstovai, nelaukdami oficialių nurodymų, ėmė kelti savo reikalavimus.

Ypač aktyvus buvo Gumbinės kameros prezidentas Domhardtas, Frydricho II sprendimu laikinai vadovavęs abiejų kamerų ūkinei veiklai. Liepos 4 d. jis nusiuntė Paninui griežto tono raštą, kuriame pranešė perimantis visą valdžią ir reikalavo paaiškinti reikalų perdavimo tvarką. Domhardtas rašė, kad iškilmingos taikos iki šios dienos nebuvo, nebus ir rytoj, nors rusai ir laukia žinios iš Peterburgo. Todėl „iš anksto klausiame, kaip teiksitės miesto perdavimą atlikti?“ Kiti punktai buvo išdėstyti apskritai įsakmia forma: „Kad rytoj ryte Frydrichsburgo tvirtovė su visais priklausančiais reikmenimis būtų atiduota prūsų komendantui pulkininkui fon Heidekui. 3. Kad iš visų valstybinių vietų, tiek mieste, tiek prie vartų, kareiviai būtų pakeisti, o vietoj jų rytoj ryte būtų pastatyti magistrato sargybiniai... 4. Kad iki šiol Klaipėdoje, Piliavoje paskirti komendantai būtų taip pat pakeisti, o tenykštės tvirtovės su reikiamais reikmenimis atiduotos prūsų karininkams“⁹⁰.

Paninas turėjo atsižvelgti į Petro III simpatijas Frydrichui II, į kurias ir tikėjosi Prūsijos valdžia, tačiau paaukoti tvarkos provincijoje ir Prūsijos miestuose dislokuotos Rusijos kariuomenės saugumo jis negalėjo. Todėl ir jo atsakymas, ir veiksmai buvo santūrūs. Paninas pranešė, kad „nuo rytdienos Valdyba, kamerinė justicija, policija ir kitos įstaigos vietos kolegijai ir departamentui perduodamos“. Kartu dalis Domhardto reikalavimų buvo atmesta. Antai buvo pranešta, kad Frydrichsburgo tvirtovėje laikoma daug amunicijos, „kurios civilinei sargybai patikėti negalima“. Paninas įsakė Karaliaučiaus komendantui pulkininkui Reinsdorfui, taip pat Klaipėdos ir Piliavos komendantams pakeisti sargybas magistrato (miesto) sargyba „prie valstybinių įstaigų ir miesto vartų“.

Liepos 7 d. Paninas perdavė savo pareigas vietoj jo paskirtam F. M. Vojeikovui⁹¹. Pats Paninas gavo įsakymą išvykti pas kariuomenę, kuri pagal Petro III sumanymą turėjo rengtis karui su Danija dėl Holšteino paveldo.

Tačiau karas neįvyko, o į valdžią atėjusi Jekaterina suteikė Paninui generolo anšefo laipsnį ir pavedė jam svarbią užduotį: „Žinodami jūsų uolumą ir atsidavimą mums, maloningiausiai suteikiame jums visateisio generolo laipsnį ir įsakome perimti į savo visišką vadovybę generolo Rumiancevo vadovaujamą korpusą, su kuriuo, gavę šį raštą, nedelsdami grįšite į Rusiją“⁹². Vojeikovui pradėti eiti pareigas palengvino liepos 7 d. iš Sankt Peterburgo gauta depeša su atsakymais į Panino užklausimus dėl provincijos perdavimo tvarkos. Šie atsakymai suteikė gubernatoriui tam tikrą veiksmų laisvę. Buvo rekomenduojama rinkos kainomis parduoti Rusijos sandėliuose sukauptas druskos ir vario atsargas. Gautais pinigais buvo galima išlaikyti vokiečių ligoninėse gulinčius sergančius ir sužeistus rusų karius. Artileriją, šaudmenis ir ginkluotę buvo nurodyta tinkamai saugoti ir niekam, jokiu pretekstu neperduoti. Negana to, buvo liepta išlaikyti rusų sargybą: „Mūsų įgulos, nors ir bus pakeistos karaliaus įgulomis, privalo ten pasilikti iki mūsų įsako.“ Svarbiausias atsakymas buvo pateiktas 13 punkte: „Dėl amžinosios taikos sudarymo tarp mūsų ir jo didenybės Prūsijos karaliaus, aukščiausiai įsakome jums šioje karalystėje paskelbti, viešai paskelbiant taikos traktatą, ir tuo pačiu tos karalystės visų luomų gyventojus... nuo mums duotos... pavaldinių priesaikos laisvais paskelbti.“ Taigi Vojeikovas gavo juridines teises perduoti provinciją naujajai valdžiai⁹³.

Liepos 8 d. Vojeikovas paskelbia proklamaciją, kuria gyventojai atleidžiami nuo ištikimybės Rusijai priesaikos, provincijos gyventojų duotos dar 1758 m. sausio 24 d.

Tą pačią dieną Rusijoje įvyksta perversmas, į valdžią ateina Jekaterina II. Iš Sankt Peterburgo į veikiančiąją kariuomenę tuoj pat buvo išsiųstas kurjeris, turėjęs vyriausiajam vadui generolui feldmaršalui P. S. Saltykovui pristatyti įsaką dėl naujosios imperatorės įžengimo į sostą. Kurjerio, gvardijos karininko Koromyševo, kelias ėjo per Karaliaučių, kur jis atvyko maždaug liepos 13–14 d. Nors įsakas buvo slaptas, kurjeris žodžiu papasakojo Vojeikovui apie Sankt Peterburge įvykusį įvykį. Oficiali žinia apie Jekaterinos II įžengimą į sostą iš vyriausiojo vado Saltykovo Karaliaučių pasiekė liepos 16 d. Kitą dieną atkeliavo imperatorės įsakas, adresuotas tiesiogiai Vojeikovui⁹⁴.

Liepos 17 d. atsakomajame raporte Saltykovui Vojeikovas pranešė vyriausiajam vadui apie savo veiksmus, kurių ėmėsi dar negavęs oficialaus įsako, „kad šį miestą vėl į mūsų valdžią perimti dispoziciją padaryti“, ir apie pasirengimą prisiekti ištikimybę naujajai imperatorei. Štai priemonės, kurių jis ėmėsi savo atsakomybe:

1. „Į Frydrichsburgo tvirtovę, kurioje jau buvo prūsų komendantas, o įgula ten susidėjo iš labai nedaug žmonių – iš dalies iš prūsų invalidų, iš dalies iš miestiečių, – mūsų kareivius tiek iš batalionų, tiek iš artilerijos komandos, prisidengiant darbais, atliekamais mūsų tenykščiams sandėliams ir cehauzams ištuštinti, įvesti įsakiau.“

2. Ėmėsi priemonių padidinti rusų kareivių, ėjusių sargybos tarnybą ir prižiūrėjusių tvarką viešose vietose, skaičių. Pastarąjį sprendimą naujajai valdžiai jis grindė tuo, kad

„dabartinė mugė, o ypač čia prūsų pusės rengiamos taikos iškilmės, prasidėjusios praėjusį trečiadienį, kai visas miestas dvi naktis buvo iliuminuotas, reikalauja, kad tarp mūsų kareivijos ir jų miestiečių, kartais kylančių muštynių atveju, visa tai būtų galima malšinti ir tuo geriau drausmę išlaikyti“.

Jekaterinos II portretas (Fiodoras Rokotovas, 1763).

3. Artilerijos viršininkui pulkininkui Burcevui įsakė parengti artileriją ir šaudmenis ugniai atidengti, „o kareivijai, stovinčiai tiek odvachtoje, tiek pikietuose, šautuvus laikyti užtaisytus, visa tai laikant paslaptyje“.

4. Įsakė nustatyti batalionų susirinkimo vietas aliarmo atveju.

Po liepos 16 d. Karaliaučiuje buvo paskelbtas Jekaterinos II manifestas, aukotos padėkos pamaldos, prisiekdinti Rusijos kareiviai ir visi Rusijos piliečiai. Vojeikovas gavo Saltykovo nurodymą imtis visų priemonių tvarkai provincijoje palaikyti ir šiuo tikslu neleisti prūsų valdininkams eiti savo pareigų. Tačiau „didžiausias jūsų rūpestis turi būti ne tik ramybę ir tylą Prūsijos karalystėje išsaugoti, bet ir visa tai įgyvendinti, kas jos gyventojų paklusnumui... tarnauti gali, o ypač privalote nė kiek nedelsdami visoje karalystėje jos valdymą kartu su pajamomis rusų valdininkais ir buvusius postus rusų kariškiais užimti...“. Buvo manoma, kad „ramybės ir tylos“ galima pasiekti tik tada, kai „visi į Prūsijos karalystę jau atvykę valdytojai apskritai nuo savo pareigų tuojau pat jūsų turi būti nušalinti, ir nors iki duoto įsako ar mano orderio savo namuose lieka, tačiau jūsų ekscelencija nepalikite be priežiūros tiek jų poelgių, tiek to, kad ko nors iš surinktų pajamų sau nepasiliktų, budriai stebėkite...“⁹⁵.

Nerimą kėlė padėtis Karaliaučiuje. Teko nutraukti vietos gyventojų šventinius renginius. Todėl miesto komendantui Reinsdorfui buvo duotas specialus nurodymas, kuriuo jam buvo įsakyta ne tik paskelbti manifestą ir prisiekdinti Rusijos pavaldinius, surengti prūsų herbų nuėmimą nuo rotušės ir kitų pastatų, ką jis ir padarė, bet ir įrengti reikiamas sargybas, atimti iš vietos gyventojų ginklus, įspėti kariškius, kad „gyventojams nemalonumų nedarytų“. Dalį provincijoje buvusios kariuomenės Vojeikovas nusprendė perkelti arčiau Karaliaučiaus. Štai ką jis rašė pulkininkui Bilovui į Zinteną: „Gavę šį raštą, tuojau pat teiksitės jūsų kilnybe, pasiėmę su savimi kiek tik bus galima iš Kirasyrų pulko raitų ir ginkluotų kirasyrų, vykti į Karaliaučių kuo skubiausiai, tačiau, neįžengę į miestą, pirmiausia patys prisistatyti pas mane, o komandą išdėstyti už miesto... P.S. Kad kirasyrai turėtų šovinius su kulkomis, ir labai čia paskubėkite“⁹⁶.

Atrodė, kad intuityvūs Vojeikovo veiksmai rado paramą pirmajame imperatorės manifeste: „Rusijos šlovė, savo pergalingais ginklais iškelta į aukštą laipsnį, sudarius naują taiką su pačiu jos piktadariu, iš tiesų jau atiduota į visišką vergiją“⁹⁷.

Tačiau šis manifestas pirmiausia buvo skirtas Rusijos visuomenei, nepatenkintai taika su Prūsija. Specialiu reskriptu Frydrichui II buvo pranešta, kad „mes sudarytą taiką su jo didenybe tęsime šventai ir nepažeidžiamai“. Nei Saltykovas, nei Vojeikovas tuomet negalėjo žinoti, kad tuo pat metu generolas Černyševas, vadovavęs Frydrichui II skirtam korpusui, gavo specialų reskriptą, kuriuo buvo įsakyta pareikšti Prūsijos karaliui, kad „mes sudarytą taiką su jo didenybe tęsime šventai ir nepažeidžiamai“⁹⁸.

Todėl Vojeikovo ir Saltykovo veiksmai Prūsijoje sukėlė natūralų taikių gyventojų nepasitenkinimą. Pasipylė skundai, protestai – jie pasiekė net Peterburgą. Saltykovui buvo įsakyta „ištaisyti savo skubotumą“, o jau vyriausiasis vadas įsako Vojeikovui sukviesti pas save prūsų valdininkus ir pranešti jiems, kad jo taikytos priemonės buvo nulemtos nežinojimo apie Rusijos sostinėje susiklosčiusią padėtį. Padėčiai paaiškėjus, jie gali grįžti prie savo pareigų⁹⁹.

Tokių prieštaringų pirmųjų naujosios Rusijos imperatorės politinių žingsnių vargu ar galima paaiškinti, kaip tai daro kai kurie istorikai, Jekaterinos II dėkingumu Prūsijos karaliui už tai, kad jis prisidėjo prie kadaise niekam nežinomos ir nekilmingos princesės Fikės likimo susiklostymo. Greičiausiai juos lėmė būtinybė išvesti Černyšovo rusų korpusą iš Frydricho II pavaldumo. Tai patvirtina vėlesni įvykiai. 1762 m. liepos 11 d. prie Vyslos buvo išsiųstas specialus kurjeris su įsakymu „visą Prūsijos karalystę išlaisvinti iš okupacijos“. Tačiau tas pats kurjeris atvežė Saltykovui ir kitą, paties Jekaterinos ranka rašytą laišką. Šį laišką viename savo darbų cituoja Jekaterinos II biografas V. A. Bilbasovas. „Pone generole feldmaršale! Iš kartu siunčiamos depešos pamatysite, ką aš paskelbiau pasauliui. Tačiau būkite tikras, kad ir aš, ir visi ištikimi tėvynės sūnūs esame labai patenkinti jūsų poelgiu, kad liepėte užimti Prūsijos karalystę. Gal Dievas leis šią nepakenčiamą taiką perdaryti savaip. Neskubėkite ir būkite atsargus: jei Prūsijos karalius grafo Černyšovo nepaleistų, kad mūsų placdarmas tikrai liktų mūsų rankose. Iš tiesų visi jums sako ačiū. Jekaterina“¹⁰⁰.

Saltykovo susirašinėjimas su Vojeikovu rodo, kad prieštaringi Rusijos imperatorės nurodymai dėl Prūsijos likimo vis dėlto smarkiai supainiojo padėtį provincijoje, kurioje iš esmės susiklostė dvivaldystė.

Pagaliau paskutinis Rusijos Prūsijos gubernatorius gavo 1762 m. liepos 25 d. Saltykovo orderį, kuriuo buvo nurodyta pranešti apie galutinį sprendimą perduoti provinciją, nuo šiol nesikišti į vidaus reikalus ir leisti Prūsijos garnizonams užimti tvirtoves.

Prūsijos žemėlapis (XIX a. pradžia).

Ir, svarbiausia, Vojeikovas buvo informuotas, kad Jekaterina II pavedė savo pasiuntiniui Prūsijoje Repninui išspręsti klausimą, kad Frydrichas II paskirtų „ypatinguosius komisarus“ Rusijos kariuomenės išvedimui, maisto atsargų ir pašarų išvežimui¹⁰¹.

Atėjo atsakingiausias metas — Rusijos kariuomenės grįžimas į Rusiją. Pagrindinė šio darbo organizavimo našta teko generolui leitenantui Fiodorui Matvejevičiui Vojeikovui. Saltykovas nurodė jam nelaukti Repnino atsakymo, o pranešti Karaliaučiaus vyriausybei apie Rusijos pasiuntiniui duotą pavedimą, pasistengti patikslinti kariuomenės judėjimo maršrutus per Tilžę ir Gumbinę, maisto ir pašarų, kuriuos Prūsijos valdžia galėtų pristatyti mūsų kariuomenei, kainas ir kiekį. „O jūs pridurkite ir galite suteikti vilties, kad greitai įvykdžius šį reikalavimą paspartės kariuomenės grįžimas... į Rusiją“¹⁰².

Iš Karaliaučiaus kanceliarijos buvo gautas atsakymas, kad Rusijos kariuomenei bus padėta maistu ir pašarais, tačiau tam reikia duomenų: apie kariškių ir arklių skaičių, maršrutų trukmę, kariuomenės išvedimo terminus. Savaime suprantama, Rusijos vadovybė negalėjo pateikti žinių, kurios visoms tautoms yra karinė paslaptis, todėl buvo nuspręsta kuo labiau naudotis savo atsargomis ir tik išimtiniais atvejais kreiptis pagalbos.

Kariuomenės išvedimas prasidėjo 1762 m. rugpjūtį. Tačiau tam tikra jos dalis dar liko Prūsijoje. Nors bendras pačioje provincijoje dislokuotų karių skaičius buvo nedidelis (apie keturis tūkstančius be Černyšovo korpuso), išvedimą stabdė daugybė kliūčių, susijusių su valstybės turto, ginkluotės, sužeistųjų (2154 žmonės) išvežimu, iš gyventojų nuomojamų vežimų trūkumu, ginčais su Prūsijos valdžia įvairiais finansiniais ir materialiniais klausimais. Padėtis aplink likusius garnizonus darėsi vis sudėtingesnė. 1762 m. spalio pradžioje Vojeikovas praneša imperatorei, kad Prūsijos gubernatorius Lehwaldtas „dažnais tiek žodiniais, tiek raštiškais reikalavimais itin primygtinai siekė, kad kuo skubiau būtų ne tik ištuštintos Piliavos ir Klaipėdos tvirtovės, bet ir iš paties Karaliaučiaus išvestos kelios karinės komandos ir išdėstytos kitose netoliese esančiose vietose“. Su prašymu išvesti kariuomenę kreipėsi ir Pavyslio miestų Torunės, Marienburgo, Elbingo magistratai. Toks „masinis“ spaudimas verčia Vojeikovą reaguoti. Jis išveda dalį batalionų iš Karaliaučiaus ir Piliavos ir toliau išvežinėja turtą bei ginkluotę¹⁰³.

Vojeikovą veikė ir Prūsijos dvaras. Frydrichas II pranešė Rusijos pasiuntiniui kunigaikščiui N. Repninui, kad jam rašo iš Karaliaučiaus, jog ten esama iki aštuonių batalionų Rusijos kariuomenės. Kokia to priežastis? Atsakydamas Rusijos pasiuntiniui, Vojeikovas turėjo pakartoti savo laišką Jekaterinai II, kad paaiškintų padėtį Prūsijos karaliui. Kartu jis pranešė, kad buvo nuspręsta išparduoti grūdų atsargas, tačiau Prūsijos valdžia siūlo per mažą kainą¹⁰⁴.

Kariuomenės grįžimo į Rusiją procesas pasirodė nelengvas ir ne toks greitas, tad iki 1762 m. pabaigos jis nebuvo užbaigtas. Rusijos kariuomenės vyriausiajam vadui P. I. Saltykovui išvykus į Rusiją, Vojeikovas liko Prūsijoje vyriausiuoju Rusijos kariniu vadu.

1763 m. balandžio 22 d. Jekaterina II nusiuntė Vojeikovui tokio turinio laišką: „Fiodorai Matvejevičiau. Feldmaršalo Saltykovo nebuvimas prie komandos privertė jus palikti prie komandos“¹⁰⁵. Tai vienas iš paskutinių dokumentų, fiksuojančių vėliausius Rusijos kariuomenės buvimo Prūsijoje terminus. Tais pačiais 1763 m., netrukus po grįžimo į Rusiją, F. M. Vojeikovas buvo paskirtas Kijevo ir Naujosios Rusijos generalgubernatoriumi.

Taip Rusijai baigėsi Septynerių metų karas. Dėl Petro III veiksmų Rusija nedalyvavo sudarant Hubertusburgo taiką 1763 m. vasarį. O Prūsija šios taikos dėka ne tik išsaugojo per Silezijos karus gautas teritorijas, bet ir gerokai sustiprino savo padėtį Europos arenoje.

__________________

1 – Туполев Б. М. Фридрих II, Россия и первый раздел Польши // Россия и Германия. М., 1998. С. 55.

2 – Istoriografijoje šie du karai kartais laikomi vienu — 1740—1748 m. — Žr., pvz., Яковлев Н. Н. Европа накануне Семилетней войны. М., 1997. С. 7.

3 – Коробков Н. М. Семилетняя война (1756—1762 гг.). М., 1940. С. 53, 54.

4 – Politische Korrespondenz Friedrichs des Großen. Bd. V. Berlin, 1880. S. 64.

5 – Politische Korrespondenz Friedrichs des Großen. Bd. II. Berlin, 1879. S. 406.

6 – Цит. по: Масловский Д. M. Русская армия в Семилетнюю войну. Вып. 1. СПб., 1886. С. 125.

7 – Цит. по: Соловьев С. М. История России с древнейших времен. М., 1964. Т. 23. С. 193—194.

8 – Коробков Н. М. Указ. соч. С. 19; Яковлев Н. Н. Указ. соч. С. 24; Черкасов П. П. Двуглавый орел и королевские лилии. М., 1995. С. 54; Пуцилло М. Русские великаны на прусской службе (1711—1746). М., 1878. С. 25-27.

9 – Черкасов Ц. П. Указ. соч. С. 50.

“Анисимов Е. В. Россия в середине XVIII века // В борьбе за власть: Страницы политической истории России. XVIII в. М., 1988. С. 139—140. Tiesa, P. P. Čerkasovas mano, kad Frydrichas pats primetė savo valią anglams. Žr. nurod. veik., p. 60.

11 – Архив кн. Воронцова (в дальнейшем — АВ). Т. 3. М., 1871. С. 377, 379.

12 – См., напр.: Коробков Н. М. Указ. соч. С. 24—25.

13 – Сб. РИО. 1872. № 9. С. 27-29.

14 – Русская старина. 1873. Т. VII. С. 706—713.

15 – Palisadas — ištisinė tvora iš viršuje nusmailintų rąstų.

16 – Масловский Д. М. Указ соч. С. 149—150.

17 – Beckhern С. Geschichte der Befestigungen Konigsbergs. Konigsberg, 1890. S. 83—84.

18 – Hasenkamp X. Ostpreussen unter dem Doppelaar. S. 112—117; Beckhern C. Ebd. S. 84.

19 – Tiesa, D. Maslovskis mano, kad atstatyti įtvirtinimai, jei ir galėjo kaip nors sulaikyti raitiją, tai tik reguliariąją. Nereguliarioji raitija, kurią sudarė kazokai ir kalmukai, tokias kliūtis vis tiek būtų įveikusi. Tai gerai suprato ir Karaliaučiuje, todėl, gavusią žinią apie rusų puolimą, miesto valdžią apėmė panika. — Žr. Масловский Д. М. Указ. соч. С. 150.

20 – Масловский Д. М. Указ. соч. С. 151.

21 – Масловский Д. М. Указ. соч. С. 153.

22 – Stamm H.-U. Schicksal in sieben Jahrhunderten. 1980. S. 75.

23 – Коробков H. M. Указ. соч. С. 98; Stamm H.-U. Ebd. S. 'll.

24 – Коробков H. M. Там же.

25 – Масловский Д. М. Указ. соч. С. 53.

26 – Масловский Д. М. Указ. соч. С. 68; Коробков Н. М. Указ. соч. С. 76, 78; Семека С. А. Медицинское обеспечение русской армии во время Семилетней войны 1756—1763 гг. М., 1951. С. 55.

27 – Болотов А. Т. Жизнь и приключения Андрея Болотова, описанные им самим для своих потомков. СПб., 1871. Т. 1. С. 524—529. Šuvalovo haubicų baterijai, kurią kariuomenė gavo prieš pat žygį, vadovavo poručikas Ivanas Ganibalas, būsimasis A. S. Puškino senelis. — См.: Масловский Д. М. Указ. соч. Приложения к первому выпуску. Табл. 24.

28 – Болотов А. Т. Указ. соч. С. 535—536.

29 – Цит. по: Коробков Н. М. Указ. соч. С. 124.

30 – Rusų istorikai iki šiol ginčijasi, ar sprendimas trauktis buvo pagrįstas. Apraksiną palaikė D. M. Maslovskis, o N. M. Korobkovas Maslovskio argumentus laikė neįtikinamais. — См., напр.: Короб­ков Н. М. Указ. соч. С. 131. См., также: Кретинин Г. В. Генерал-фельдмаршал Апраксин в Пруссии // Вопросы истории. 1998. № 7. С. 147—151.

31 – Российский государственный военно-исторический архив (РГВИА). Ф. ВУА. Д. 1657 (А). Л. 664—668. См. также: Голованова Л. Д. Кретинин Г. В. О походе русской армии в Пруссию в 1757 году // Калининградские архивы: Материалы и исслед. Калининград, 1998.

32 – Журнал о военных действиях российской императорской армии. СПб., 1761. Ч. ГС. 30.

33 – Масловский Д. М. Указ. соч. С. 259.

34 – РГВИА. Ф. ВУА. Д. 1657 «А». Л. 633.

35 – АВ. М., 1877. Т. 4. С. 350; Коробков Н. М. Указ. соч. С. 147.

36 – Масловский Д. М. Указ. соч. М., 1888. Вып. 2. С. 45—46.

37 – РГВИА. Ф. ВУА. Д. 1663 «А». Л. 5; Масловский Д. М. Указ. соч. Приложения 2-го выпуска. С. 8.

38 – Масловский Д. М. Указ. соч. Вып. 2. С. 46.

39 – РГВИА. Ф. ВУА. Д. 1657 «А». Л. 664-668; АВ. Т. 4. С. 337.

40 – Масловский Д. М. Указ. соч. Вып. 2. Приложение 12.

41 – Там же. Вып. 2. С. 47, 55.

42 – Болотов А. Т. Указ. соч. Т. 1. С. 626.

43 – Семилетняя война. Материалы о действиях русской армии и флота в 1756—1762 гг. М., 1948. С. 235—236; Журнал о военных действиях... С. 51.

44 – Масловский Д. М. Указ. соч. Вып. 2. С. 48. Maslovskis čia remiasi šiuo šaltiniu: Hasenkamp Н. Ebd. S. 268.

45 – Масловский Д. М. Указ. соч. Приложения 2-го вып. С. 19—20.

46 – Там же. Вып. 2. С. 51—52.

47 – Коробков Н. М. Указ. соч. С. 150—151.

48 – Филиппов М. М. Эм. Кант. Его жизнь и философская деятельность. СПб., 1893. С. 21—22.

49 – РГВИА, Ф. ВУА. Д. 1657 (А). С. 664-668.

50 – Масловский Д. М. Указ. соч. Приложения 2-го вып. С. 106—108.

51 – Гаузе Ф. Кенигсберг в Пруссии. 1994. С. 140—141.

52 – Масловский Д. М. Указ. соч. Приложения вып. 2. С. 27—34; Коробков Н. М. Указ. соч. С. 152.

53 – АВ. 1873. Т. 6. С. 443.

54 – Масловский Д. М. Указ. соч. Приложения 2-го вып. С. 35—43.

55 – Там же. С. 44—48.

56 – Prūsijos gubernatoriais buvo N. A. Korfas (1758—1760), V. I. Suvorovas (1761), P. I. Paninas (1762 m. sausis — birželis), F. M. Vojeikovas (1762 m. birželis — rugpjūtis). Generalgubernatoriaus pareigybė buvo panaikinta V. I. Suvorovo prašymu.

57 – Масловский Д. Указ. соч. Вып. 2. С. 139.

58 – А. Т. Болотов в Кенигсберге: Из записок А. Т. Болотова, написанных им самим для своих потомков. Калининград, 1990. С. 69.

59 – Полное собрание законов Российской империи. Т. XV. Ст. 10833.

60 – РГАДА. Ф. 25. On. 1. Д. 9. Л. 1-10.

61 – А. Т. Болотов в Кенигсберге. С. 90—91.

62 – РГАДА. Ф. 25. On. 1. Д. 128. Л. 2.

63 – РГАДА. Ф. 25. On. 1. Д. 128. Л. 14.

64 – РГВИА.Ф. ВУА. Д. 1657 (А). Л. 664—668; А. Т. Болотов в Кенигсберге. Калининград, 1990. С. 59.

65 – РГАДА. Ф. 25. On. 1. Д. 25. Л. 31—32, 59—60. Более подробно см.: Кретинин Г. В. Под Российской короной, или Русские в Кенигсберге. 1758—1762. Калининград, 1996. С. 46—48.

“ Присоединение Пруссии к России. Листки из записной книжки «Русской старины» // Русская старина. СПб. 1873. Т. VIE С. 705.

67 – Там же. С. 705-706.

68 – Там же. С. 706—713.

69 – А. Т. Болотов в Кенигсберге. С. 138.

70 – РГАДА. Ф. 25. On. 1. Д. 312. Л. 2.

71 – Там же. Д. 376. Л. 1, 9 и далее.

72 – Там же. Л. 72-73, 103, 151-158, 160.

73 – РГАДА. Ф. 25. On. 1. Д. 144. Л. 2; Д. 328. Л. 45.

74 – Там же. Д. 144. Л. 2.

75 – Там же. Д. 328. Л. 2, 6.

76 – Там же. Л. 45.

77 – Там же. Л. 46.

78 – Масловский Д. Указ. соч. Приложения 2-го вып. С. 44—45.

79 – РГАДА. Ф. 25. On. 1. Д. 393. Л. 1-19.

80 – Штелин Я. Я. Записки // Русский архив. 1909. № 7. С. 531.

81 – А. Т. Болотов в Кенигсберге. С. 170.

82 – Бантыш-Каменский Д. М. Биографии российских генералиссимусов и генерал-фельдмаршалов. СПб., 1840. Ч. 3. С. 10, 31, 286.

83 – См., напр.: Коробков Н. М. Указ. соч. С. 321.

84 – Мыльников А. С. Искушение чудом: «Русский принц», его прототипы и двойники-самозванцы. Л., 1990. C. 83.

85 – Цит. по: Коробков Н. М. Указ. соч. С. 320.

86 – Мыльников А. С. Указ. соч. С. 82.

87 – Там же. С. 82-84.

88 – РГАДА. Ф. 25. On. 1. Д. 431. Л. 1.

89 – РГАДА. Ф. 25. On. 1. Д. 529. Л. 70-71.

90 – Там же. Л. 94.

91 – Panino raportas apie pareigų perdavimą buvo pasirašytas birželio 27 d. (senuoju stiliumi). — РГАДА. Ф. 25. On. 1. Д. 438. Л. 26. См. также: Коробков Н. М. Указ. соч. С. 326.

92 – Энциклопедический словарь. Брокгауз и Ефрон. Т. 44. С 595—596'

93 – РГАДА. Ф. 25. On. 1. Д. 529. Л. 87.

94 – РГАДА. Ф. 25. On. 1. Д. 530. Л. 23.

95 – РГАДА. Ф. 25. On. 1. Д. 530. Л. 1-21.

96 – РГАДА. Ф. 25. On. 1. Д. 530. Л. 6.

97 – Бильбасов В. А. Исторические монографии. СПб., 1901. Т. 5. С. 333.

98 – Там же. С. 333.

99 – РГАДА. Ф. 25. On. 1. Д. 454. Л. 4.

100 – Бильбасов В. А. Указ. соч. С. 333—334.

101 – РГАДА. Ф. 25. On. 1. Д. 454. Л. 21.

102 – Там же.

103 – РГАДА. Ф. 25. On. 1. Д. 500. Л. 4, 5, 23, 26.

104 – РГАДА. Ф. 25. On. 1. Д. 500. Л. 26-27.

105 – РГАДА. Ф. 25. On. 1. Д. 438. Л. 37.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.