Sig transit gloria mundi
– Taip praeina pasaulio šlovė.
Ši gana didelė teritorija vakarinėje miesto dalyje su natūralios kilmės augmenija atsidūrė „mieste tarp sienų“, t. y. „Vidiniame mieste“, kai iki XVII a. vidurio buvo supiltas Pirmasis Karaliaučiaus gynybinis pylimas, apėmęs ne tik jau esamus miesto pastatus, bet ir gretimas žemes. Liaudies sodas savo istorijos pradžioje buvo dviejuose miesto rajonuose – pietinė, siauresnė dalis apėmė Laak, šiaurinė buvo Neurossgarten, netoli Ausfallo vartų (Ausfalltor). Šie senoviniai vartai, atveriantys kelią į Piliavą (dabar Baltijskas), statant antrąjį pylimų žiedą atsidūrė žemiau naujųjų, modernizuotų įtvirtinimų lygio, todėl virto tuneliu po naujuoju pylimu (šiuo metu ant šių vartų įrengta nedidelė stačiatikių koplytėlė, skirta čia 1945 m. balandį žuvusių sovietų karių atminimui).
Iki 1753 m. Liaudies sodas, matyt, buvo nedidelis miško masyvas – tam tikra rezervinė neužstatyta miesto teritorija; vėliau jis jau žinomas kaip Miesto sodas (Stadtgarten), iš esmės likdamas miško parku su minimaliu sodo sutvarkymu.
Nuo 1780 m. parko žemumoje buvo įrengti keli arteziniai šuliniai, kurių pagalba miesto valdžia bandė išspręsti geriamojo vandens problemą viename iš Karaliaučiaus rajonų – Laak. Šulinių sienos buvo išklotos rąstais, o patys šuliniai iš viršaus uždengti specialiais statiniais, išoriškai primenančiais namelius.
1838 m. medicinos daktaro Kesselio iniciatyva įkurta „Miesto gražinimo draugija“ (Gründung des Kesselschen Verschönerungsvereinst) rūpinosi miesto žaliųjų teritorijų, taip pat ir šio miesto sodo, tvarkymu: valymu, poilsio vietų įrengimu, gėlių sodinimu. Kiek galima spręsti iš Karaliaučiaus topografinio žemėlapio (1890), šiuo laikotarpiu sodas jau buvo prižiūrimas žalias masyvas su kietos dangos takais, gėlynais ir poilsio vietomis su suoleliais.
Sodas sulaukė dėmesio miestiečių, nelepinamų galimybės praleisti laiką gamtoje, – tankiai užstatytuose „Vidinio miesto“ kvartaluose visi sodai buvo privatūs.
Be to, XIX a. pabaigoje kvartalų statyba miesto tvirtovės sienų viduje vyko ypač aktyviai. Liaudies sodo teritorija tuo metu vėl sumažėjo: pietine riba tapo geležinkelis, jo statiniai užėmė buvusią pietinę sodo dalį. O prasidėjusio XX a. pradžioje dar vieną gabalėlį pietinėje sodo dalyje atkerta nauja Friedricho Eberto gatvė (dabar Gornaja gatvė). Iš sodo atimta žemė pamažu išparduodama statybos firmoms, vykdžiusioms planinę miesto statybą… [Pažįstamas vaizdas, ar ne?]
Vakarinę sodo dalį šiuo laikotarpiu ribojo siaurasis geležinkelis, kurio pirmoji stotis buvo prie Parkstraße (Parko gatvės) – siauros, pasagos formos, giliai įsirėžusios į žaliąją Liaudies sodo teritoriją. Kiek anksčiau pietinė ir vidurinė likusios sodo teritorijos dalis buvo užstatyta pastatų kompleksu, kurio patalpas dabar užima įstaiga, mieste žinoma Milicijos mokyklos vardu (Rusijos VRM Sankt Peterburgo universiteto Kaliningrado filialas). Šis pastatų kompleksas Karaliaučiuje atsirado jau iki 1931 m. ir buvo skirtas Žemės biržai ir Darbo biržai: jei tikėti Fritzu Gause, to meto Karaliaučiuje buvo daugiau kaip 30 tūkstančių bedarbių.
Ausfallo vartai, tolumoje – Neurossgarteno bažnyčios smailė, tarp jų – Liaudies sodas (ir Albertinos botanikos sodas).
Taigi didelė Liaudies sodo dalis atiteko statyboms.
Karaliaučiaus darbo biržos pastatas.
Siaurasis geležinkelis, juosdamas Liaudies sodą iš vakarų, ėjo žemiau sodo ir Deutschordenring gatvės (dabar Gvardeiskij prospektas) lygio – ši žemumėlė, vadinta labai poetiškai – Lilienthal (Lelijų slėnis), buvo nutiesta Litauerwallstraße (Lietuvių pylimo) link ir toliau Königstraße (dabar Frunzės gatvė) į šiaurės rytinius miesto rajonus Kalthof ir Devau (Gagarino gatvės rajonas).
Taigi XX a. pradžioje Liaudies sodas užėmė jau kiek mažiau nei pusę savo istorinės teritorijos ir buvo tarp Deutschordenring iš vienos pusės ir Ausfalltorstraße (dabar Generolo Butkovo gatvė) bei Steindammer Wall (dabar Generolo Galickio gatvė) iš kitos. XVIII a. ir XIX a. pradžioje šiaurinė Liaudies sodo dalis pereidavo į bendruomenių kapinių teritorijas, tačiau 1928 m. Karaliaučiaus plane kapinių vietoje jau stovi kareivinės ir kiti karinės žinybos pastatai. Tuo pačiu laikotarpiu prie senosios, kaštonais apsodintos Deutschordenstraße prisišlieja pagal to paties Ernsto Schneiderio planą apželdintos geležinkelio atšakos daubos, Astronominio, Butterbergo, Krauseneck ir Laak bastionų teritorijos, taip pat apželdinti tvenkinio, kurio pagrindas buvo vandeniu užpildytas buvusių gynybinių įtvirtinimų griovys, krantai. Savo funkcijas išsaugojusi šiaurinė Liaudies sodo dalis, matyt, buvo neperspektyvi statyboms dėl savo padėties reljefe ir šalia ėjusio siaurojo geležinkelio. Be to, išlikusioje sodo dalyje stovėjo 1873 m. pradėtas statyti ir 1877 m. atidengtas memorialinis statinys – paminklas Prancūzijos–Prūsijos karo 1870–1871 m. metu žuvusiems kariams. Paminklo projektą sukūrė inžinierius statybininkas, pavarde Krügeris; paminklas buvo iš Saksonijos smiltainio, aštuonkampis, jį vainikavo kolona, iškelianti į viršų išskėstais sparnais erelį. Paminklo perimetrą puošė aštuonios besikaitaliojančios plokštės – keturios bronzinės ir keturios smiltainio.
Ant paminklo plokščių buvo iškalti šūkiai, kurių autorystė priskiriama Karaliaučiaus universiteto profesoriams: „Aukščiausias kario turtas – meilė savo tautai“ (Felixas Dahnas); „Ne jūsų atlygis, o mūsų dėkingumas“ (Ernstas Wichertas).
Pietinėje paminklo pusėje buvo iškalta mirštančio kario kaukė ir Geležinio kryžiaus atvaizdas, taip pat vietovių, kur mūšiuose dalyvavo Pirmojo armijos korpuso kariniai daliniai, pavadinimai.
Mūsų dienomis [XXI a. pr.] išlikę memorialo griuvėsiai; sovietmečiu paminklo pagrindas be memorialinių lentų buvo panaudotas nedidelei vaikų karuselei įrengti.
Šiaurinėje sodo dalyje buvo 1817 m. pašventintos Garbės kapinės (Ehren Friedhof), kuriose amžinojo poilsio atgulė daug vietos universiteto profesorių. Liaudyje jos dažnai buvo vadinamos Profesorių kapinėmis, nes netoliese buvo Neurossgarteno bažnyčia ir dar kelios kapinės.
Galbūt todėl Wagnerio gatvė (Wagnerstraße) iki 1889 m. vadinosi Totenstraße – Mirusiųjų gatvė, juk būtent šia gatve paskutinėn kelionėn veždavo į Neurossgarteno bažnyčios kapines. Vėliau gatvė buvo pavadinta garsaus chirurgo Karlo Ernsto Albrechto Wagnerio, 1858–1871 m. vadovavusio Albertinos chirurgijos klinikai, garbei (buvusios Karaliaučiaus universiteto klinikos pastate dabar veikia Uosto ligoninė). Prancūzijos–Prūsijos karo 1870–1871 m. metu Albrechtas Wagneris, armijos korpuso vyriausiasis gydytojas, mirė nuo šiltinės ir buvo palaidotas Karaliaučiaus Profesorių kapinėse, tačiau visus vėlesnius metus kliniką ir toliau vadino Wagnerio klinika.
Neurossgarteno bažnyčia buvo pradėta statyti 1644 m., 1737 m. joje įrengti garsaus meistro Casparini vargonai, 1685–1695 m. pastatyto jos bokšto aukštis – 90,7 m. Jei neskaičiuosime pilies donžono, tai buvo aukščiausias miesto bokštas; jo smailė buvo dengta spindinčiu variu ir vainikuota kryžiumi bei karūna, tokiais pat kaip Altstadto, kuriam ši bažnyčia iš pradžių priklausė, herbe. Bažnyčios statybos išlaidos buvo padengtos savanoriškomis miesto gyventojų įmokomis.
Neurossgarteno bažnyčia ilgą laiką buvo aukščiausia mieste ir buvo orientyras laivams.
Po baisių mūšių dėl Karaliaučiaus 1945 m. balandį daugelis Profesorių kapinių paminklų su išraiškingomis skulptūromis ir senovinėmis kaltinėmis tvorelėmis išliko, tačiau 7-ajame dešimtmetyje buvo planingai sunaikinti, o kapinių žemės atiteko garažams ir gamyklos „Sojuzgazavtomatika“ gamybinei bazei.
Paminklas Karaliaučiaus universiteto profesoriams (2014).
Dabar ši teritorija apleista ir yra apgailėtina, šiukšlėmis nusėta dykvietė: keli seni, dar kapinių laikų medžiai (kaštonai), gamyklos plytų sienos nuolaužos, benamių guoliai, laužaviečių pelenai… Čia, be kitų profesorių, buvo palaidoti: Friedrichas Wilhelmas Besselis (Friedrich Wilgelm Bessel), astronomas, 1784–1846; Robertas Caspari (Robert Caspari), botanikas, vienas iš universiteto Botanikos sodo direktorių, 1818–1887; Theodoras Gottliebas Hippelis (Theodor Gottlib Hippel), Karaliaučiaus miesto prezidentas (toks titulas buvo suteikiamas tik Berlyno burmistrui ir, išimties tvarka, vieninteliam Karaliaučiaus burmistrui – T. G. Hippeliui), 1741–1796 (kitais duomenimis, palaidotas prie bažnyčios); Karlas Lehrsas (Karl Lehrs), filologas, 1802–1878; Franzas Neumannas (Franz Neumann), fizikas, 1798–1895; Karlas Rosenkranzas (Karl Rosenkranz), hėgeliškosios mokyklos filosofas, 1805–1871; Albrechtas Wagneris (Albrecht Wagner), chirurgas, 1827–1871.
Šioje žinomų pavardžių eilėje – vokiečių matematikas ir garsus astronomas, kilęs iš Vestfalijos (Mindeno miestas), 1810 m. per Velykas pakviestas į Karaliaučiaus universitetą iš Kelno universiteto, Friedrichas Wilhelmas Besselis, kuris Karaliaučiuje išgyveno 36 metus, čia mirė ir 1846 m. kovo 17 d. kaip žymus visuomenės narys buvo palaidotas prie Neurossgarteno bažnyčios, tačiau net jo kapas, nepaisant nuopelnų žmonijai, nebuvo išsaugotas. Būsimasis garsus astronomas anksti atskleidė savo gabumus: būdamas Bremeno prekybos namų mokiniu, nuo 15 metų privačiai mokėsi matematikos ir astronomijos, nuo 1806 m. dirbo asistentu privačioje observatorijoje netoli Bremeno. Mokslinį Besselio palikimą sudarė apie penkis šimtus labai plataus teminio spektro darbų. Jo vardas amžiams liko ne tik istorijoje, bet ir šiuolaikinėje astronomijoje, matematikoje, geodezijoje.
Pradėjęs dirbti Albertinoje 1810 m., F. W. Besselis 1811–1813 m. aukščiausiame senųjų Karaliaučiaus pylimų taške pastatė universiteto observatoriją, kuri, iškilusi virš Liaudies sodo teritorijos ant Butterbergo kalvos, buvo ne tik mokslinis universiteto turtas, bet ir viena ryškiausių miesto įžymybių.
…Čia, ant Butterbergo, kadaise, Ordino laikais, stovėjo kartuvės. Ši stati aukštuma virš gilios daubos, viena iš septynių Karaliaučiaus kalvų, prūsų buvo vadinama Glappenbergu pagal vis sukylančių vietinių gyventojų vado vardą – jis, riteriams numalšinus vieną iš sukilimų (1269–1273), buvo sugautas ir čia, ant šios kalvos, nubaustas mirtimi…
Vėliau ir iki pat 1811 m. ant Butterbergo kalvos, Windmühlenplatz (Vėjo malūno aikštėje), stūksojo vienas iš daugybės tuometinio Karaliaučiaus vėjo malūnų, nugriautas statant observatoriją.
Observatorija ir paminklas Prancūzijos–Prūsijos karo didvyriams.
Buvo laikotarpis, kai Karaliaučiaus Liaudies sode greta stovėjo net dvi observatorijos.
Ženklus reiškinys: Prūsijai labai sunkiu metu senasis miestas užleidžia vietą naujajam XIX a. Karaliaučiui – dideliam mokslo ir prekybos centrui.
Liaudies parkas (VolksPark) 1880 m. žemėlapyje.
…Napoleonui, kuris, 1812 m. per Karaliaučių traukdamas į Rusiją, pamatė observatorijos statybas, priskiriama frazė: „Dieve mano, Prūsijos karalius po jam nesėkmingo karo (turimas omenyje 1806–1807 m. karas) dar randa laiko galvoti apie tokius dalykus…“.
Liaudies sodas iš trijų pusių supo observatorijos pastatą, kurio planas buvo kryžiaus formos. Observatorija buvo nedidelio ploto, tačiau plačiai žinoma… Skulptūrinius Besselio portretus vėliau buvo galima išvysti ant naujojo Karaliaučiaus universiteto fasado ir ant paminklo Frydrichui Vilhelmui III.
…Antrieji Karaliaučiaus pylimų įtvirtinimai buvo supilti XIX a. viduryje, kai observatorija jau stovėjo ant Butterbergo. Matyt, todėl vienas iš gynybinio pylimo bastionų (pastatytas 1831 m., architektas Johannas Mülleris / Johann Valerian Theodor Müller, 1771-1839), esantis netoli Liaudies sodo, kitapus Deutschordenring gatvės, buvo pavadintas Observatorijos (Sternwarte, dabar Astronominiu) bastionu.
Besselio observatoriją lankė ir joje stebėjimus atliko garsūs to meto astronomai – vokiečiai, lenkai, rusai ir amerikiečiai, o Rusijos mokslų akademija išrinko garsųjį astronomą garbės užsienio nariu.
1831 m. pagal to paties Johanno Müllerio projektą buvo pastatyta nauja observatorija. Beje, Mülleriui priklausė ir teatro Parado aikštėje projektas. Naujoji observatorija buvo įrengta su bokštu, turinčiu besisukantį kupolą, ir moderniausiu tam laikotarpiui teleskopu.
1884 m. skulptoriaus Johanno Friedricho Reuscho (Johann Friedrich Reusch, 1843–1906) sukurtas bronzinis F. W. Besselio biustas buvo pastatytas Liaudies sode, supusiame naująjį observatorijos pastatą (neišliko).
Zoologijos muziejus.
Garsiojo astronomo garbei pavadino nedidelę gatvę, juosusią Botanikos sodą iš šiaurės pusės, ir observatorijos adresas tapo Besselstraße 4 (gatvės pavadinimas išliko ir mūsų dienomis).
Miesto parkas (Stadt Park) ir dvi observatorijos 1881 m. Karaliaučiaus žemėlapyje.
Skulptorius Reuschas, nors į miestą atvyko tik 1881 m., buvo gerai žinomas Karaliaučiaus meistras, vietos dailės akademijos dėstytojas, kelių žinomų Karaliaučiaus paminklų autorius, tarp jų – kunigaikščiui Albrechtui, kaizeriui Vilhelmui I (1797–1888), „geležiniam kancleriui“ Otto fon Bismarckui (1815–1898), faktiškai valdžiusiam valstybę Vilhelmo I valdymo metais, ir bronzinės skulptūros „Deutsche Michel“ (Deutsche Michel), pastatytos šalia Wrangelio bokšto (Wrangelsturm). Bokštas ir dabar stovi Profesoriaus Baranovo gatvėje, kaip ir žemas postamentas be Michelio (skulptūra prarasta pokario metais; Vokietis Michelis – apibendrintas personažas, įkūnijantis vokišką dvasią, kažkas panašaus į rusų Ivanušką, paprastas, nenusimenantis, darbštus valstietis, matyt, todėl bronzoje įamžintas Michelis rankose laikė spragilą grūdams kulti).
Observatorijos ir net jos bokštas po karo išliko, tačiau praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo sunaikinti be jokių matomų priežasčių, kaip ir Profesorių kapinės, valstybės paimtos saugoti kaip istorijos paminklas, bet, nepaisant to, neišgyvenusios 7-ojo dešimtmečio. Dabar, nuo praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio, vieta, kur stovėjo observatorija, pažymėta F. W. Besselio antkapine plokšte (rasta ir restauruota 1989 m.). Kalvos, tankiai apaugusios klevais, tarp kurių išliko ir keli seni medžiai puokštiniais vainikais, viršūnėje, po senų išlikusių ąžuolų pavėsiu, neprižiūrimo ir dabar bevardžio žalio masyvo, buvusio Liaudies sodo, prieblandoje, visai šalia Karaliaučiaus universiteto Botanikos sodo, guli ši plokštė, prie kurios veda nedideli laiptai, apsupti senų liepų, tarp nudžiūvusių jaunų eglaičių ir vešlių kiaulpienių – vietoj observatorijos, vietoj Liaudies sodo, vietoj istorinių Profesorių kapinių kapų…
Į vakarus nuo šios liūdnos ir retai lankomos vietos, buvusiame Lelijų slėnyje, šiuo metu yra tai, kas Karaliaučiuje vadinosi Liaudies sodu, o dabar [XXI a. pr.] yra 8,0 ha ploto dykvietė prie Generolo Galickio gatvės, drėgna, apleista, tankiai apaugusi savaime išdygusiais medžiais. Ko čia stebėtis, juk čia, už kelių dešimčių metrų nuo Memorialo gvardiečiams, žuvusiems mūšiuose dėl Karaliaučiaus, yra lietaus ir buitinės kanalizacijos priimtuvas – buvęs Lelijų slėnis, užlietas purvinu vandeniu.
Uosiai sausomis šakomis, liepos ir savo amžių baigiantys kaštonai, kurių kamienų apimtis siekia iki 3 metrų, primena, kad čia kadaise buvo labai senas sodas, vienas iš trijų seniausių šio senovinio miesto sodų, kuriame, tiesa, nebuvo pasodinta egzotinių, svetimšalių medžių rūšių, juk tai buvo ne privatus, o Liaudies sodas, tačiau vis dėlto jis buvo neabejotina Karaliaučiaus architektūrinio meninio įvaizdžio dalis.
1910 m. miesto vadove pažymima, kad šis sodas „jau 40 metų puošia Karaliaučių, kaip ir naujosios apželdintos promenados teritorijos prie Pilies tvenkinio ir Monetų aikštėje pietinėje Pilies tvenkinio dalyje“.
Datų, nuo kurių skaičiuojama Liaudies sodo istorija – 1753 ir 1870 m., – neatitikimas aiškinamas, tikriausiai, dviejų šios istorijos laikotarpių buvimu: pirmuoju laikotarpiu, nuo 1753 m., – beveik natūralus miško masyvas; antruoju laikotarpiu, kurio pradžią reikėtų sieti su paminklo Prancūzijos–Prūsijos kare žuvusiems kariams pastatymu čia ir kuris prasidėjo 1875 m., – prižiūrimas miesto sodas su žydinčiais parteriais, sutvarkytas miestiečių poilsiui. Tiesa, jau 1928 m. vadovo tekste galima atkreipti dėmesį į posakį „Liaudies sodo likučiai“. Ir vis dėlto visai greta esančios Botanikos sodo, apželdintos observatorijos kalvos teritorijos, Liaudies sodo likučiai su Profesorių kapinėmis ir Lelijų slėniu, apželdinti žemių pylimai – buvusių gynybinių įtvirtinimų bastionų glasisai – formavo miesto kraštovaizdyje žavią, įdomaus planavimo, sudėtingame reljefe išsidėsčiusią istorinę senamiesčio kvartalų žaliąją zoną.
Memorialo 1200 gvardiečių Gvardeiskij prospekte fragmentas.
1945 m. gegužės 8 d. generolas pulkininkas K. N. Galickis, 11-osios gvardijos armijos vadas, įsakė virš sovietų karių brolių kapo pastatyti memorialinį statinį.
Paminklas Pirmojo pasaulinio karo didvyriams prie Astronominio bastiono.
Paminklo 1200 gvardiečių, paaukojusių gyvybes sunkiuose mūšiuose dėl miesto tvirtovės Karaliaučiaus, darbai truko keturis mėnesius, ir 1945 m. rugsėjo 30 d. Gvardeiskij prospekte buvo atidengtas memorialas 11-osios gvardijos armijos kariams. Paminklą kūrė Maskvos architektai I. D. Melčiakovas ir S. S. Nanušjanas, lietuvių skulptoriai B. Pundzius, R. Vaivada, K. Jarošiūnas ir kt., vadovaujami Lietuvos TSR nusipelniusio meno veikėjo, nusipelniusio architekto J. N. Mikėno. Statybos darbus atliko 11-osios gvardijos armijos kariai, statybos viršininkas – gvardijos pulkininkas leitenantas M. V. Bevzo. Memorialas 1200 gvardiečių yra Gvardeiskij prospekte, šalia Astronominio bastiono ir Ausfallo tvirtovės vartų. Kitapus Gvardeiskij prospekto, beveik priešais, jau daugiau kaip pusę amžiaus yra apleista žalioji zona, buvęs Liaudies sodas, kurio nepatrauklią būklę aprašėme aukščiau.
Nuo praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigos buvo planuojama žemiau už memorialo, ant tvenkinio, nusidriekusio nuo Gornaja gatvės iki Generolo Butkovo gatvės galo, kranto, įkurti Pergalės parką – antrąjį Memorialinio komplekso etapą. Atminimo akmuo kaip ketinimų ženklas gulėjo ant tvenkinio kranto iki 2000 m., kai Kaliningrado srities gubernatoriaus iniciatyva parkas buvo įkurtas (kraštovaizdžio architektė T. G. Vedenejeva, želdynų architektė L. N. Telyševa).
Parko teritorija apima dalį žaliosios zonos, besiribojančios su seniai funkcinę reikšmę praradusiais tvirtovės grioviais.
XX a. pradžioje griovius išvalė, vanduo juose, liudininkų teigimu, ir po karo buvo skaidrus. Šiuos tvenkinius supo paplūdimio zona, įrengta miestiečių poilsiui. Iki 2000 m. teritorija apaugo savaime išdygusiomis mažavertėmis rūšimis: gudobelėmis, šeivamedžiais, tuopomis ir kt. Įkuriant parką, dauguma medžių ir krūmų buvo pašalinti, paliekant tik parko centre milžinišką bronzinalapį miškinį buką (Fagus silvatica) bei klevus ir skroblus ant kalvos su sovietų karių palaidojimais netoli Gornaja gatvės.
Naujajame parke gerai matyti planavimas ir sodinimo būdai. Nuo tiltelio per tvenkinį atsiveria vaizdas į naująjį Memorialą gvardijos divizijų, dalinių ir karvedžių garbei – jo raudonas marmuras tarsi pralietas kraujas. Keli visai jauni raudonalapiai svyrančios formos klevai ir kraujaraudonė gudobelė kartoja šią spalvą tarsi atskiri lašai. Už Memorialo pasodintos vakarinės tujos – kai ir jei medeliai paaugs, tai bus kirpta gyvatvorė, užstojanti geležinkelio bėgius ir sukurianti tinkamą foną paminklui. Erdvę priešais memorialinį statinį puošia spygliuočių – kadagių (kazokinio ir kolonos formos) – sodiniai; jų neryškūs, pilkšvo atspalvio spygliai simbolizuoja žilus plaukus, atėjusius kartu su sunkia pergale.
Prie pietvakarinės ribos parką juosia skroblų alėja – kol kas jauni ir permatomi, vėliau jie taps tamsiai žali su šilkine raštuota žieve, romantiškai liūdni medžiai išskėstais vainikais.
Parko erdvę kampu vienas kito atžvilgiu kerta dvi margalapės formos Drummondo klevų alėjos – ryškūs, puošnūs medžiai, dalijantys parką į kelias šviesias aikšteles.
Parko formavimas apskritai nebaigtas – trečiasis Memorialo 1200 gvardiečių etapas bus įrengtas piečiau (nuo šilumotiekio ir toliau į pietus) ir apims vasaros teatrą, vaikų žaidimų aikštelę, kavinę ir kt. …Kada nors ploni naujojo Pergalės parko, pirmojo rusų parko, įkurto Kaliningrade, medeliai pasieks apie 3 metrų apimtį…
Michailo Ogorodnikovo iliustracijos ir nuotraukos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
