PRŪSIJOS LEGENDOS – tinklaraštis, kurį rašo Tatjana Kolivai.
Kai mūsų garlaivis slydo saulės spinduliuose auksu žaižaruojančiu marių paviršiumi pro plūdurus, žyminčius farvaterį saugiam įplaukimui į Prieglių, nė nesitikėjome, kad netrukus horizonte pasirodys didingas Karaliaučius su grandiozine pilimi, iškilusia virš viso miesto, ir gausybe ne mažiau garbingų bokštų.
Kairėje pusėje pro mus praplaukė Holsteinas, viena gyviausių ir mėgstamiausių karaliaučiečių poilsio vietų. Krante buvo susirinkusi didžiulė minia, ir kai mūsų garlaivis „Kregždė“ plaukė pro šalį, mus sveikino mojuodami skrybėlėmis ir šaukdami „valio“, į ką mes nepraleidome progos entuziastingai atsiliepti. Nuo Holsteino iki Karaliaučiaus kairiuoju Priegliaus krantu driekiasi graži alėja, beveik bet kuriuo paros metu užpildyta pėsčiųjų, raitelių ir karietų, o dešinįjį upės krantą iki pat Friedrichsburgo forto pylimų puošia vešlios pievos. Dalį šių derlingų žemumų vietiniai vadina Nasser Garten – „drėgnuoju sodu“.
Nors gyvenimo Karaliaučiuje prie Priegliaus net iš tolo negalima lyginti su gyvenimu Londone prie Temzės ar Hamburge prie Elbės, vis dėlto jis yra įdomiausias reginys. Karaliaučius – labai savitas jūrų uostamiestis, kupinas spalvingo, triukšmingo, gyvo ir linksmo šurmulio.
Ypač originalios plaukiojančios lenkų kolonijos. Jos atvykėliui iškart krinta į akis. Tai didžiuliai plaustai, tiksliau sakant, platformos, siekiančios dviejų šimtų pėdų ilgį, vadinamos vytinėmis1. Jų gyventojai – vien žydai. Čia, uoste, tokių platformų yra begalė. Jos glaudžiai prišlietos viena prie kitos. Dėl nesibaigiančios prekybos jose grūdais, mediena, linais ir visokiausiomis kitomis prekėmis, taip pat dėl neįsivaizduojamo šurmulio jos labai prisideda prie gyvo uostamiesčio įvaizdžio.
Karaliaučiaus vaizdas iš tolo, ypač nuo marių, yra įprasta daugiabokščio miesto panorama. Jo apylinkės – plokščia lyguma, bet žemės čia derlingos, kraštovaizdžiai spalvingi, ir žiūrint į juos iš aukštesnių vietų, jie labai malonūs akiai, juolab kad juos labai pagyvina vandenų platybės. Be pačios pilies, atsigręžusios į mus vakariniu fasadu su puikiąja Maskvėnų sale, virš beribės pastatų jūros iškyla septyni bokštai. Tačiau nei architektūros kilnumu, nei didingumu keliautojo akies jie sužavėti negali. Bet žvelgiant į Karaliaučių, siela keistai stipriai sujaudinama! Kiek daug šis miestas per amžius nuveikė ir kiek daug iškentėjo! Kokių puikių pavyzdžių jis davė pasauliui ir kokius didžius genijus pagimdė ir priglaudė!
Kantas, Herderis, Hamannas, Dinteris, Werneris čia gyveno ir dirbo, o Besselis, Burdachas, Herbartas, Jacobis, Rosenkranzas, Voigtas ir daugelis kitų tebegyvena ir tebedirba čia žmonijos labui. Būtent šiomis siauromis, nekarališkomis Karaliaučiaus gatvelėmis nelemto karo2 metu, vilkėdamas paprastą kareivišką milinę, susikūprinęs vaikščiojo karalius Frydrichas Vilhelmas III3, užkariaudamas žmonių širdis paprastu bendravimu ir maloniu būdu...
..Ne tokia paguodžianti dabartinė Karaliaučiaus materialinė padėtis. Esantis Prūsijos pakraštyje, jis nutolęs nuo jos centro, o ir nuo visos likusios Vokietijos. Be to, dabar jo kadaise gyva prekyba su Lenkija, Kuršu ir kitomis Rusijos provincijomis visiškai nutrūko dėl Rusijos įvestų pasienio barjerų.
Kadaise Karaliaučiaus universitetas buvo vienas klestinčiausių, jame mokėsi turtingi Kuršo ir Lenkijos sūnūs, jie veždavo čia pinigus ir įkvėpdavo jam gyvybės, o dabar čia mokosi beveik vien studentai iš skurdžios provincijos, ir tai jų skaičius kartais nesiekia nė keturių šimtų.
Karaliaučiaus literatūrinis gyvenimas taip pat be galo skurdus. Šiame dideliame, talentų ir žinių taip turtingame mieste, išskyrus vieną nedidelį privilegijuotą laikraštuką, leidžiamą ant prasto, sugeriamąjį primenančio popieriaus, neleidžiama nei žurnalų, nei periodinių leidinių, kurie galėtų likusiai Vokietijai pranešti, kuo gyvena nuo likusio vokiškojo pasaulio beveik izoliuotas Karaliaučius. Mėginimai pradėti leisti tokius leidinius kaip Luftballon ir Die Ostseeblätter4 žlugo dėl materialinių priežasčių.
Karaliaučiuje mažai šiuolaikiniams dideliems miestams būdingos prabangos, nėra jame ir erdvių prospektų. Tik kelios vietos, tarp jų Karališkasis sodas prie teatro ir vadinamasis Vorstadtas5 – plati elegantiška gatvė, visiškai vertos metropolijų. Čia, kaip ir visuose senuosiuose Baltijos miestuose, vyrauja siauros gatvelės ir aukšti namai su frontonais, bet pačiam miestui toli iki Dancigo ar Liubeko prabangos. Tiesa, hanzietiškos Kneiphofo gatvelės ar ant kalvos šlaito pastatytas Löbenichtas yra unikalūs, ir juos verta paminėti atskirai.
* * *
Mūsų garlaivis priplaukė prie prieplaukos Priegliaus krantinėje. Iš čia iki gyviausios miesto dalies buvo ranka pasiekiama. Netoliese yra ir birža. Šioje vietoje Karaliaučius, be abejonės, padaro ryškiausią įspūdį atvykėliams, ypač tiems, kurie gyvena žemyno gilumoje ir retai, jei ne pirmą kartą, atsiduria jūrų uoste.
Kelionė garlaiviu turi tą pranašumą prieš visus kitus keliavimo būdus, kad keliautojas kelyje nejaučia nei nuovargio, nei alkio, nei troškulio ir iškart atvykęs gali imtis pažinti miestą.
Ėmėme ieškoti nakvynės vietos, kad paliktume ten daiktus ir tuoj pat išsiruoštume pasivaikščioti. Bet greitai jos rasti nepavyko. Viskas buvo užimta, o ten, kur dar buvo laisvų vietų, už vieną naktį įžūliai reikalavo viso luidoro: poryt buvo laukiama atvykstant karaliaus, ir miestą buvo užplūdę svečiai. Žodžiu, rizikavome įsirengti bivaką po atviru dangumi. Bet viską išsprendė laimingas atsitiktinumas: jis atvedė į mūsų glėbį draugus, kurie padėjo mums greitai įsikurti padorioje vietoje.
„Dieve mano! – po ilgų vargų ieškant būsto sušuko vienas iš mūsų, kilęs iš Elbingo. – Nebeatpažįstu Karaliaučiaus! Žmonių čia padaugėjo mažiausiai dešimt kartų, o kas dar blogiau – dabar čia pilna neišauklėtų kaimo stuobrių, o Karaliaučiaus gatvelės ir taip gana siauros. Vaikai mano, bijau, kad čia bus daug grūsties, mažai galimybių padoriai papietauti, o pabaigoje mums pateiks milžinišką sąskaitą.“
Pagaliau išsiruošėme pasivaikščioti ir Žaliuoju tiltu perėjome į vadinamąjį Kneiphofą – miesto dalį, esančią saloje tarp dviejų Priegliaus atšakų. Namai šioje miesto dalyje visi senoviniai, be to, čia yra katedra, universitetas, rotušė ir Junkerhofas6.
Pastaruosiuose dviejuose pastatuose, be abejonės, būtų vertėję apžiūrėti jų rokoko stiliaus interjerus. Bet mes čia neužsibuvome, o mėginome labai prastu grindiniu nusigauti iki pilies, kad nuo jos maždaug trijų šimtų pėdų aukščio bokšto pamatytume miesto ir apylinkių panoramą.
„Karaliaučius, – vėl prabilo mūsų draugas iš Elbingo, – kaip ir Roma, pastatytas ant septynių kalvų, o ant aukščiausios iš jų stovi pilis. Miestą, kaip žinote, 1255 metais ant Tvankstos kalvos įkūrė Bohemijos karalius Otakaras, o 1257 metais čia buvo padėti šio milžiniško statinio pamatai. Karaliaučiaus pilis į ją žvelgiančiajam iš kiekvienos pusės rodo vis kitą veidą ir yra penkių amžių stilių mišinys7.“
Šiaurinis pilies sparnas, ypač ta jo dalis, kur yra slaptojo archyvo patalpos, įdomesnis už kitus, nes beveik nepakitęs išliko toks, koks buvo pastatytas dar Vokiečių ordino laikais...
...Aš gi savo ruožtu norėčiau atkreipti skaitytojo dėmesį į vakarinį sparną, kuris, drįsčiau teigti, neturi analogų. Jo rūsiai naudojami kaip vyno rūsiai, virš jų yra pilies bažnyčia, o dar aukščiau, virš jos skliautų, – Maskvėnų salė, kurioje eksponuojama senovinių ginklų kolekcija ir kartkartėmis rengiami įvairūs iškilmingi renginiai.
Pietinį sparną užima Rytų ir Vakarų Prūsijos oberprezidento Heinricho von Schöno apartamentai. Jis džiaugiasi didele bendrapiliečių pagarba ir jos nusipelno aukščiausiu laipsniu. Kitose pilies dalyse, be vyriausybės ir konsistorijos8 tarnybinių patalpų, yra karališkieji kambariai, kurie vis dėlto, atvirai kalbant, vargu ar verti, kad į juos būtų užsukama.
Apžiūrėdamas pilį, pirmiausia mieliau būčiau pažvelgęs į „Kruvinojo teismo“ (vok. Blutgericht) rūsių gelmes. Bet tai rizikinga! Mat „Blutgericht“, nepaisant savo kiek baugaus pavadinimo, yra ne kas kita, kaip jaukus vyno restoranėlis, kuriame galite paragauti kilniausių svaiginančio nektaro pavyzdžių, kokius kada nors išliejo vynmedis. Todėl tikri žinovai, kokie buvome ir mes, rizikuoja taip įsigilinti į jo gelmes, kad nebesuras kelio atgal.
Todėl greičiau aukštyn! Užlipkime į bokštą! Kašteliono dukra, aukšta beveik šešių pėdų ūgio mergina, vedė mus dviem šimtais penkiasdešimt penkiais stačių laiptų pakopomis, kurios, regis, vedė tiesiai į dangų.
Aukštai pūtė stiprus vėjas, bet iš ten atsiveriantis žiedinis vaizdas iki tolimiausio horizonto ir ypač po mūsų kojomis gulinčio, gėlėse ir žalioje lapijoje skendinčio senovinio miesto panorama buvo pats žaviausias ir nuostabiausias reginys, kokį tik galima įsivaizduoti.
Pilies bažnyčia mažai įdomi: čia galima pamatyti pirmųjų Juodojo erelio ordino riterių herbus, kuriais 1701 metais jos sienas papuošti liepė karalius Frydrichas I. Maskvėnų salė, artėjant ištikimybės priesaikos9 ceremonijai, buvo restauruota, bet vis tiek atrodė siaubingai tuščia ir kažkokia nusiaubta. Tai didžiulė patalpa – šimto penkiasdešimties žingsnių ilgio ir trisdešimt trijų žingsnių pločio. Salės aukštis palyginti nedidelis, nuo devyniolikos iki dvidešimties pėdų.
Kadangi artėjo vakaras, nusileidome į „Blutgericht“. Kaip gyva čia buvo, visur virė gyvenimas, sėdėjo daugybė žmonių! Matėsi tik linksmi, palaimingi veidai! Jau prieškambaryje sutikome draugų, kurie vadavosi nuo gyvenimo rūpesčių šaudydami šampano kamščiais į lubas. Didžiulė statinė jiems buvo stalas, o nedidelės statinaitės – kėdės. Bet mes lengvų kelių neieškojome ir nuėjome toliau. Vyresni žmonės dėl viešpataujančios drėgmės ir šalčio čia lankytis nemėgsta, todėl ilgus apatinio aukšto stalus paprastai užima tik nerūpestingas romantiškas jaunimas. Gilumoje tamsoje vos matyti didžiulės statinės, o nuo lubų kabantis žibintas dieną naktį dega, suteikdamas visam vaizdui kažkokio rembrantiško kolorito. Bet kas aprašys mūsų džiaugsmą ir nuostabą, kai staiga išvydome savo likimo draugus, kuriuos laikėme vis dar kalėjime kenčiančiais kaliniais! O jie buvo čia, visi kartu sėdėdami nedidelėje jaukioje kompanijoje. Karaliaus Frydricho Vilhelmo amnestija10 juos visus sugrąžino į gyvenimą, ir dabar jie prie kilnaus Reino vyno šūksniais ir dainomis šventė savo prisikėlimo beveik iš numirusių šventę.
Taigi draugų ratas prasiplėtė, atnešė gitarų. Solo, kvartetas ir choras keitė vienas kitą, garsai nuostabiai aidėjo viršuje po aukštais skliautais, ir mūsų džiaugsmas iš tiesų neturėjo ribų. Kažkas pasiūlė visiems eiti prie Pilies tvenkinio pasivaikščioti mėnesienoje. Pasiūlymas buvo sutiktas plojimais.
Vakarėlis pilies restorane „Blutgericht“ XIX amžiaus pirmojoje pusėje. Piešinys iš žurnalo Der Wanderer durch Ost- und Westpreußen (vok. Prūsijos klajūnas).
Vos išmušus devynioms ir nuo pilies bokšto pagal gerą senovinį paprotį atsklidus rago garsui, pučiančiam pamaldžios giesmės melodiją, mes procesija patraukėme per pilies kiemą.
Priekyje žengė mūsų draugas iš Elbingo, už jo ėjo gitaristai, toliau – dainininkai, o oriai procesiją užbaigė kelneriai11, nešini vyno pintinėmis.
Elbingietis buvo puikios nuotaikos. Meistriškiausiai parodijuodamas girtuoklio eiseną, jis uždainavo šią dainelę, kurią vėliau mums kartojo begalę kartų, kol visi išmokome ją atmintinai.
Grįžtu kartą aš namo, į savo kiemą,
Ir gatvė man keistai atrodo kažkokia.
Grįžtu kartą aš namo, į savo kiemą,
Ir gatvė man keistai atrodo kažkokia.
Kairė ar dešinė – kur gi ta pusė?
Gatve, o gatve, tu juk girta visiškai!
Ko tu ten, mėnuli, vaipais, kreivai žiūri?
Akis primerkęs, keistai taip spoksai.
Taurelę vyno, broli, viršaus patraukei,
Gėda tau, juk tu jau senis seniausias!
Kairė ar dešinė – kur gi ta pusė?
Gatve, o gatve, kaip tu girta!
Ir žibintai taip neaiškiai šviečia,
Ramiai vietoje niekaip nestovi,
Vis mirguliuoja – tai ten, tai čia,
Ech, ponai, juk jūs visi girti!
Kairė ar dešinė – kur gi ta pusė?
Gatve, o gatve, išgerkim iki dugno! 12
Pro vartus rytiniame pilies sparne, pro sargybinę išėjome į Prancūzų gatvę, paskui priėjome prie Pilies tvenkinio.
Vakaras prie Pilies tvenkinio Karaliaučiuje. Franzo Abrescho /Franz Abresch/ graviūra plieno plokštėje pagal Bernhardo Peterso /Bernhard Peters/ piešinį (apie 1850 m.). Iliustracija iš antrosios dvitomio „Klajonės Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrantėmis“ knygos
Kuo būtų Karaliaučius be šio nuostabaus vandens telkinio!? Jo ramūs žali vandenys, iš visų pusių apsupti aukštų, garbingų liepų ir kaštonų, jaukių sodų, altanų ir pavėsinių pačių įvairiausių formų, žadina Karaliaučiaus gyventojams ir svečiams pačius kilniausius ir poetiškiausius jausmus.
Iš tiesų ši ypatinga vieta yra maža, šilta, sielai artima oazė didžiulėje šaltojo išskaičiavimo, būdingo dideliam miestui, teritorijoje. Čia nuostabiais vasaros vakarais šiaurietis gali pajusti pietietiško gyvenimo skonį. Čia svajoja įsimylėjėliai, vandens paviršiumi slysta gulbės, o mėnulis šviečia visu savo grožiu. Būtent čia Karaliaučiaus poetai medžioja vaizdinius ir idėjas.
Mūsų pasivaikščiojimas vandeniu buvo vienas ryškiausių epizodų per visą laiką, kurį praleidome Karaliaučiuje. Naktis buvo nepaprastai nuostabi, giedra ir šilta. Meistriškai ir beveik aistringai skambėjo mūsų vyrų kvarteto balsai. Pilies tvenkinys vis labiau gyvėjo: valtys viena po kitos atsistūmė nuo kranto, jo paviršiuje susidarė maža flotilė, mėnulis apšvietė daugybę gražių moterų veidų. Damos kartkartėmis su įkvėpimu plojo dainininkams.
Tada suskambo nepralenkiamas vieno iš mūsų bendrakeleivių tenoras:
„Sakoma, kad pradžioje rožės kadais,
Kaip lelijos, baltavo lyg sniegas.
Bet Dievas moterį sukūrė, ir sumišę
Jos tuoj nuraudo, purpuru nušvito....“ 13
Ši daina užbaigė nepamirštamą kelionę, ir mes, nurimę, išsiskirstėme į savo butus.
Kitą dieną, anksti ryte, apėjome Karaliaučių jo tvirtovės pylimais, o paskui pasivaikščiojome gražiomis alėjomis, apaugusiomis liepomis, svarainiais, tuopomis ir bukais.
Apsilankėme observatorijoje, didžiojo Friedricho Besselio dirbtuvėje, esančioje aukščiausiame tvirtovės pylimo taške, iš kur mums atsivėrė nuostabūs vaizdai.
Priešais mus kaip ant delno gulėjo gyvas Prieglius su visais savo vingiais ir posūkiais, matomas, kaip mums atrodė, beveik iki pat jo įtekėjimo į Aistmares.
Kadangi rytdienai karališkosios poros atvykimui jau viskas buvo paruošta, šįkart nusprendėme pradėti pasivaikščiojimą po miestą nuo Brandenburgo vartų, kad į pilį eitume gėlėmis ir girliandomis papuoštu keliu. Šie Karaliaučiaus Brandenburgo vartai dėl meistriško papuošimo dabar stulbinamai priminė savo garsiuosius bendravardžius Berlyne ir buvo nuostabus reginys, ypač iš tolo.
Alter Garten gatve, pro Haberbergo bažnyčią, išėjome į plačiausią ir elegantiškiausią Karaliaučiaus gatvę – Vorstädtische Langgasse. Ji garsėja gražiais pastatais. Šis rajonas labai gyvas, galima sakyti, kad jis – žydų gyvenimo centras, čia yra ir jų gana įspūdingo dydžio sinagoga.
Visai šalia Haberbergo bažnyčios mums parodė vandentiekio bokštą, kurio sieną puošė spalvingas drąsaus batsiuvio Hanso von Sagano atvaizdas. Pasak legendos, 1370 metais, įsiliepsnojus mūšiui tarp Vokiečių ordino riterių ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės, jis pakėlė nukritusią vėliavą, taip įkvėpdamas jau besitraukiančius Ordino riterius, ir atvedė juos į pergalę.
Pro Žaliuosius vartus su gražiu, iš tolo matomu bokšteliu išėjome į Kneiphöfische Langgasse gatvę. Ji iki šiol išsaugojo didžiąją dalį savo savitumo.
Aukšti daugelio namų prieangiai, papuošti grotelėmis ir skulptūromis, čia vadinami volmais14. Geru oru, ypač vasarą, jie tarnauja kaip papildomi kambariai, kuriuose mėgsta leisti laiką vietos gyventojai. Čia geria kavą, plepa su kaimynais ir, žinoma, aptarinėja praeivius.
Ši gyva gatvė mums gyvai priminė Italiją: čia taip pat vaikštinėjo dailiai apsirengusios damos, be to, dauguma netikėtai gražios tokiam nuo Europos sostinių nutolusiam miesteliui.
Pagaliau išėjome į Altstadto Senosios bažnyčios aikštę, skendinčią medžių žalumoje ir gėlių lysvėse. Jos fonas – eilė namų su ne itin išraiškingais frontonais. O virš viso to įspūdingai iškyla pilis.
Paskui pasukome Löbenichto link Altstädtische Langgasse gatve, kuri tarp visų kitų išsiskiria 6–7 aukštų namais. Löbenichto grindiniu dundantys sunkūs aludarių furgonai ir saldus salyklo kvapas primena, kad šis rajonas – jų buveinė. Vietinės alaus rūšys labai populiarios.
Pasivaikščioję po Löbenichtą, patraukėme prie daugybės didelių grūdų sandėlių, esančių Priegliaus krantuose, ir, perėję Venecijos salą (vok. Insel Venedig, dar vadinamą Klapperwiese)15, atsidūrėme vadinamajame Filosofų pylime, kuriuo kadaise mėgo vaikštinėti didysis Kantas. Šią gatvę savo laiku nutiesti įsakė Theodoras Hippelis, būdamas Karaliaučiaus burmistru. Vėliau nepraleidome progos praeiti pro garsųjį geltonąjį namą Prinzessinstraße gatvėje ir perskaitėme virš jo lauko durų tokį užrašą:
IMMANUELIS KANTAS
čia gyveno ir dėstė
nuo 1785 metų iki 1804 metų vasario 12 dienos.
Dabar šiame name gyvena dantistas, o visai šalia yra pirtis, kurioje mielai apsilankėme...
Taip pat apžiūrėjome katedrą, kurią pradėta statyti 1333 metais paprastu gotikos stiliumi be jokių puošybų. Iš pastato matyti, kad vėliau pritrūko lėšų, o ir skonio, kad darbas būtų užbaigtas taip pat kruopščiai, kaip buvo pradėtas. Iš dviejų bokštų, kurie turėjo puošti statinį, pradėtas statyti tik vienas, vėliau paskubomis užbaigtas, todėl bokšto aukštis visiškai neproporcingas dideliam katedros ilgiui ir pločiui.
Užtat katedros vidaus įranga įspūdinga. Skliautai didingi ir aukšti, todėl lankytojams, įeinantiems pro neproporcingai žemą įėjimo portalą, atsiveria puiki kolonų perspektyva, siekianti pat altorių. Pastatas vaizdingai apšviestas spalvotų vitražų smailiųjų arkų langų angose.
Tarp daugybės medinių skulptūrų kai kurios labai vertingos ir vertos dėmesio. Gaila tik, kad katedra, kaip ir dauguma protestantų bažnyčių Vokietijoje, labai perkrauta šeimų kriptomis ir visokiausiais įrašais.
Jei atsistosite Katedros aikštėje, tai dešinėje nuo katedros nutiesta tuopomis apsodinta alėja, o kairėje matyti siena su dviem vėjų nugairintais akmeniniais portalais, prie kurių smarkiai pasidarbavo laikas. Jie beveik paslėpti aukštų, puikių, plačiašakių liepų pavėsyje. Čia yra įėjimas į Albertiną, Karaliaučiaus universitetą. Tai seni apgriuvę pastatai, kuriuose yra studentų auditorijos, ir jiems jau seniai reikia kapitalinės restauracijos. Prie katedros šliejasi Stoa Kantiana, kur palaidotas didysis Immanuelis Kantas.
Štai, ko gero, trumpai ir viskas apie Karaliaučių. Gaila, kad vargu ar šiuose trumpuose užrašuose mums pavyko perteikti tą džiaugsmą, kurį patyrėme būdami šiame nuostabiame mieste, bendraudami su karaliaučiečiais, kuriems turime padėkoti už svetingumą ir malonumą, parodytą mums – svetimšaliams. Čia praleistos dienos amžiams liks mūsų širdyse.
PRŪSIJOS LEGENDOS – tinklaraštis, kurį rašo Tatjana Kolivai.
VERTĖJOS PASTABOS
1. Vytinės /Wittinen/ – burinės baržos, naudotos vidaus laivybai Lietuvoje . Kiti lenkiški ir lietuviški jų pavadinimai buvo wicina, strug , bajdak ir kurak. Laivai buvo ilgi ir negilios grimzlės. Jie turėjo stiebą su keturkampe bure, be dangos, tik lentas, sujungtas karnų pluoštu, kaip denį. Aukšti bortai laivo priekyje ir gale. Tokias baržas buvo galima vilkti mažomis upėmis. XIX amžiaus pabaigoje jos daugiausia buvo naudojamos Nemune ir Kuršių mariose. Jos aptarnavo Klaipėdos prekybą su Lenkija ir Karaliaučiumi. Daugiau apie vytines ir sielininkus (dzimkus) galima paskaityti straipsnyje „Karaliaučiaus uoste“. Autorių teiginys, kad sielininkai buvo vien žydai, švelniai tariant, neatitinka tiesos. Žydas paprastai būdavo tik kapitonas...
2. Turimi omenyje vadinamieji Trečiosios ir Ketvirtosios koalicijos karai – napoleoninės Prancūzijos ir jos satelitų 1805–1807 m. karai prieš didžiųjų valstybių koaliciją, į kurią įėjo, be kita ko, Rusija ir Prūsija.
3. Frydrichas Vilhelmas III (vok. Friedrich Wilhelm III) – Prūsijos karalius nuo 1797 m. lapkričio 16 d. Frydricho Vilhelmo II ir Frederikos Luizės Hesenietės-Darmštatietės sūnus, Frydricho II Didžiojo brolio vaikaitis, Rusijos imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos, Nikolajaus I sutuoktinės, tėvas, Rusijos imperatoriaus Aleksandro II senelis. Karų su Napoleonu ir Vienos kongreso dalyvis.
4. Luftballon – pažodžiui „Oro balionas“, Die Ostseeblätter – „Baltijos lapeliai“. Vertėjai pavyko nustatyti, kad šie laikraščiai buvo leidžiami Karaliaučiuje 1840 m.
5. Vorstadt – pažodžiui „priemiestis“.
6. Junkerių kiemas /Junkerhof (vok.) Nuoroda į Vikipediją (vok.)
7. Apie Karaliaučiaus istoriją galima paskaityti ČIA.
8. Konsistorija – kai kurių protestantų konfesijų (liuteronų, kalvinistų ir pan.) bažnytinio valdymo organas.
9. Vertėjai nepavyko nustatyti, apie kokią ištikimybės priesaiką, tarp ko ir ko, šiuo atveju kalbama (t. y. Karaliaučius, 1840/41 metai).
10. Frydricho Vilhelmo IV (1795–1861) valdymas. 1840 metais įžengęs į Prūsijos sostą, Frydrichas Vilhelmas IV užbaigė savo tėvo restauracijos politiką ir padarė galą konfliktui su katalikais, suteikdamas jiems kai kurių svarbių lengvatų. Jis taip pat nutraukė senųjų liuteronų persekiojimą, išlaisvino liuteronų pastorius, leido jiems sukurti savo organizaciją ir statyti savo bažnyčias, nors ir su tam tikrais apribojimais – be bokštų ir varpų. Daug mirties nuosprendžių buvo panaikinta, nutrauktas vadinamasis „demagogų persekiojimas“, o visi liberalūs mąstytojai paleisti iš kalėjimo. Išliko tik spaudos cenzūra.
11. Kelneris [padavėjas] „Blutgericht“ buvo vadinamas kiuferiu (der Küfer).
12. Rusijoje šis eilėraštis pirmą kartą buvo išspausdintas 1859 metais žurnale „Arlekin“ su prierašu „vertimas iš vokiečių kalbos“, paskui, po daugelio metų, 1904 m. įtrauktas į Soikino leidyklos išleistą dainų rinkinį pavadinimu „Girto studento daina“. Abiem atvejais žodžių autorius nebuvo nurodytas, o 1863 m. muziką jam parašė kompozitorius ir pianistas A. I. Diubiukas. Ir daina „Gatve, gatve“ tapo plačiai žinoma Rusijoje. Šiuo metu Rusijoje eilėraščio autorystė klaidingai priskiriama XIX amžiaus rusų poetui Vasilijui Sirotinui.
13. Eilėraštis „Moters sukūrimas“ /Die Schöpfung des Weibes/, Karlo Simrocko; muzika Ferdinando Stegmayerio. Į rusų kalbą, regis, nebuvo verstas. T. K.
14. „Volmai (die Wolme) – maždaug 10 pėdų aukščio prieangiai, į kuriuos vedė laiptai. Šie prieangiai buvo aptverti paprasčiausios išvaizdos geležinėmis grotelėmis, o puošė juos dideli žalvariniai rutuliai, kuriuos karaliaučiečiai paprastai vadino „blizgančiais rutuliukais“, nes nušveisti juos iki blizgesio buvo kiekvienos šeimininkės garbės reikalas. Vasarą volmai buvo uždengiami markizėmis, ten pastatomi suolai. Suaugusieji išeidavo į juos pakvėpuoti grynu oru, o vaikai ištisus metus naudojo šiuos kvazibalkonėlius kaip žaidimų aikšteles.“
Ištrauka iš vokiečių rašytojos Fanny Lewald „Mano gyvenimo istorijos“ / Meine Lebensgeschichte, S. 35.1863.
15. Klapperwiese – pažodžiui „klegančioji pieva“ (vok.). Kitas variantas – Venecijos sala (Insel Venedig). Šis pavadinimas pirmą kartą užfiksuotas kaip šnekamasis 1737 m., o oficialiai pripažintas 1763 m. Gausūs grioviai, raižę žemės sklypą prie Priegliaus, kėlė juokingų asociacijų su Venecijos kanalais. Pagal dabartinį išdėstymą Venecijos sala – tai bevardė pravažiuojamoji gatvė nuo Portovaja gatvės Polockaja gatvės link. Nuoroda.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
