Karaliaučiaus kampeliai

Blynų kampeliai

„Blynų kampelių“ (Der Flinsenwinkel / Flinsenwinkel) Karaliaučiuje iki XX amžiaus¹ išliko tik du. Vienas – Haberberge, kitas – Sackheime. Žinoma, taip juos vadino tik vietiniai, kalbėdami tarpusavyje.

Pirmasis oficialiai vadinosi Thomasgasse skersgatviu (Thomasgasse), ir į jį buvo galima patekti iš Žemutinio Haberbergo gatvės, pasukus į Didįjį Smėlio skersgatvį (Gr. Sandgasse) arba per Avių skersgatvį (Schafgasse).

Antrasis skersgatvis-kampelis buvo Sackheime, vadinosi Friedmanno gatve (Friedmannstraße) ir vedė prie senosios įgulos ligoninės sienos. Ligoninė buvo pastatyta teritorijoje, kuri kadaise buvo senojo Dönhoffų dvaro sodas. Iki šio „blynų kampelio“ nuo Karaliaus gatvės (Königstraße) buvo galima nueiti Stačiąja gatve (Steile Straße).

Abu „blynų kampai“ liaudyje dar buvo vadinami Grįžtamaisiais skersgatviais (Kehrwiedergasse)², kaip anksčiau Šiaurės Vokietijoje vadindavo aklagatvius. Abu dažnai tapdavo įnirtingų Haberbergo ir Sackheimo gatvės peštukų mūšių arena.

„Blynų kampelis“ skamba mažų mažiausiai apetitiškai: kam iš mūsų neteka seilės pagalvojus apie mūsų nuostabius Rytų Prūsijos blynelius, ar jie būtų bulviniai, miltiniai, obuoliniai, ar ryžiniai? Vien mintis apie juos primena saldų, viliojantį kvapą, kylantį nuo keptuvės.

Pumpurų kampelis

„Pumpurų kampeliu“ (Der Knospenwinkel / Knospenwinkel) žargono nevengiantys karaliaučiškiai vadino niūrią, į aklagatvį panašią Voigdto gatvės (Voigdtstraße) atkarpą Sackheime. Oficialų pavadinimą ji gavo vietos pastoriaus garbei; jam netgi buvo skirta atminimo lenta ant namo, kuriame jis gyveno, adresu Sackheimo Bažnyčios g. 18:

„Daktaras Karlas Ferdinandas Voigdtas. 1804–1887.

Rytų Prūsijos Gustavo Adolfo draugijos

įkūrėjo atminimui“³.

Ši Voigdto gatvės atkarpa imta vadinti „pumpurų kampeliu“ dėl ten gyvenusių pagyvenusių moterų, mėgusių save vadinti „senais pumpurais“, – liaudiškas pavadinimas, kaip dažnai nutinka, gana plačiai paplito.

Ramūs kampeliai

Netoli Karaliaučiaus tvirtovės sienų ir vartų buvo keturios nuostabios ramios vietelės. Patys įtvirtinimai turi savo ilgą istoriją, nusipelniusią atskiro straipsnio.

Šie kampeliai susiję su jais ir turi priminti mūsų mylimo miesto grožį.

Pirmasis buvo netoli Ausfallo vartų, šalia Astronomijos bastiono (Bastion Sternwarte). Čia Karaliaučiaus parkų valdyba įrengė nuostabų akmenų sodą. Kažkodėl ypač malonu būdavo jį aplankyti šiltomis pavasario dienomis.

Antrasis – puikus rožynas prie tvirtovės pylimų tarp Karaliaus ir Rossgarteno vartų, tvirtovės griovio krante. Iki jo buvo galima nueiti Lietuvių pylimo gatve (Litauer Wallstraße), paskui per kazematų tunelį (Kasemattentunnel) arba per Medinį tiltą (Holzbrücke), permestą nuo Karaliaus vartų per tvirtovės griovį. Čia karštomis vasaros dienomis tvyrojo nuostabi vėsa, o lankytojus apgaubdavo saldus, tirštas nesuskaičiuojamų rožių kvapas.

Trečiasis mūsų ramių kampelių sąrašo punktas – rožynas, įrengtas buvusiame Žemių įtvirtinime E (Erdwerk E) Maraunenhofe. Nuo iš visų pusių vandens apsuptos aukštumėlės buvo galima grožėtis nuostabiais gėlynais, kurie čia ėmė atsirasti nuo 1910 metų, o ypač liūdnai pagarsėjusiu 3-iuoju dešimtmečiu.

Į ketvirtąjį kampelį buvo galima nueiti pro Karaliaus, o geriau pro Sackheimo vartus ir toliau įtvirtinimais palei Kupfergrabeno upelį iki Varinio tvenkinio. Į šią žaliąją zoną pailsėti ateidavo Sackheimo gyventojai – rajono, kuriam žalumos stigo, bet kuris užtat iš visų pusių buvo apsuptas eilių absurdiškų grynderių epochos⁴ pastatų.

Turiu omenyje tvirtovės įtvirtinimus tiesiai virš Prieglio upės. Apačioje, arčiau miesto, senieji Lietuvių bastiono kazematai buvo valčių stotis, tačiau iš viršaus atsiverdavo įsimintinas vaizdas į žalias pievas, Lomzės salą ir senojo miesto prie Prieglio bokštus.

Arčiausiai iš už namų kyšojo mielas Karališkųjų našlaičių namų bokštelis su Prūsijos ereliu ant smailės.

Tai buvo vienintelė vėtrungė, kurios per pirmąjį rusų valdymą Karaliaučiuje (1758-1762) valdžia nenuėmė ir nepakeitė imperatoriškuoju Rusijos dvigalviu ereliu. Kodėl – mums nežinoma. Galbūt todėl, kad erelis buvo išskleidęs tik vieną sparną, o kitas buvo nuleistas? O gal todėl, kad vėtrungė sukosi pavėjui? Šiaip ar taip, tai buvo vėtrungė, tvarkingai veikusi iki pat galo.

Mūsų žaliajame kampelyje lankytojus per varginantį vasaros karštį gaivino šviežio šieno kvapas ir vėjelis nuo Prieglio. Visur viešpatavo ramybė, kurios beveik netrikdė džiugūs žaidžiančių vaikų šūksniai.

Kiškio kampelis kopūstų lauke

Jei nuo Rossgarteno turgaus (Roßgärter Markt) nueitum žemyn Mittelanger gatve (Mittelanger), pasuktum į Hinteranger (Hinteranger) su daugybe senų baroko stiliaus namų, o paskui į Kopūstų skersgatvį (Kohlgasse), patektum į didelį kiemą, grįstą spalvotu (vadinamuoju „saldainių“) grindiniu (Bonbonpflaster). Jį supa žalumoje paslėpti seni vynmedžiais apvyti namai su dujiniais žibintais, taip pat fachverkiniai tvartai ir arklidės. Oficialiai šis kampelis vadinosi Lėbenichto miesto kiemu (Löbenichtscher Stadthof), o šnekamojoje kalboje – „Kiškio kampeliu“ (Der Kohlhasenwinkel / Kiškio kampelis kopūstų lauke), nors kopūstų laukų, viduramžiais nusidriekusių už Lėbenichto Kopūstų vartų (Löbenichter–Kohlthor), Sackheimo vartų ir Krönchen vartų (Krönchentor) iškart už miesto sienų, laikai seniai praėjo. O kartu praėjo ir kiškių, vis lankydavusių tuos laukus, laikai.

Čia dažnai stovėdavo įvairiausiais kroviniais prikrauti vežimai, o pavargę arkliai šio jaukaus kampelio tyloje snausdami nuleisdavo galvas.

Neretai čia buvo galima pamatyti ir dailininką su molbertu, įamžinantį vieną ar kitą prieš jį atsivėrusį peizažą.

Iš tiesų šios idiliškos vietos lankytojus pasitikdavo žavingas vaizdas: iš už rytinės tvoros kyšojo žemas Katalikų bažnyčios sodo paviljono kupolas, išvaizda primenantis kiek didesnį paviljoną prie Imperatoriaus tilto (Kaiserbrücke) – abu jie buvo baroko-klasicizmo stiliaus. Virš sodo žalumos dominavo įspūdingas Katalikų bažnyčios kupolas, kurį atsvėrė nuostabi kaimyninės Sackheimo bažnyčios, pastatytos 1771 metais, smailė. Jos smailė buvo rokoko stiliaus ir papuošta didele, saulėje spindinčia paauksuota Dievo Avinėlio pavidalo vėtrunge. Iš kitos, vakarinės, pusės susižavėjęs žvilgsnis užkliūdavo už išskirtinai proporcingos Lėbenichto Šventosios Barboros bažnyčios smailės, atliekančios visos idiliškos panoramos baigiamojo akcento vaidmenį.

PASTABOS

1. Teatro gatvė (Theaterstraße), jungusi Junkerių gatvę (Junkerstraße) su Parado aikšte (Paradeplatz), iki XIX amžiaus pradžios taip pat buvo aklagatvis ir to meto oficialiuose žemėlapiuose vadinama Grįžtamąja (Kehrwieder, žr. toliau), vadinasi, irgi galėjo vadintis „blynų kampeliu“.

Kehrwiederstraße (Grįžtamoji g.), kuri taps Teatro gatve, į šiaurę nuo pilies 1800 metų žemėlapyje.

2. Kehrwieder – vokiškas žodis, kurį galima išversti kaip „Grįžk!“. Tai taip pat salos Elbėje, Hamburgo uoste, kuri kadaise buvo sala, pavadinimas. Yra dvi salos pavadinimo kilmės teorijos: viena labiausiai tikėtina, kita – graži.

Kehrwieder anksčiau reiškė į aklavietę vedantį kelią. Sala buvo tolimajame uosto kampe, ir jei kas nors ten eidavo, jam tekdavo grįžti tuo pačiu keliu. Tai, be abejonės, ir paaiškina pavadinimo kilmę. Tačiau sala buvo ir vieta, kur Hamburgo gyventojai ateidavo atsisveikinti su į tolimą plaukiojimą išplaukiančiais jūreiviais. Išlydintieji šaukdavo nuo kranto: „Grįžk!“ (Kehrwieder!)

3. Dr. Carl Ferdinand Voigdt. 1804–1887. 

Dem Vater des ostpreußischen 

Gustav-Adolf-Vereins zum Gedächtnis.

4. Gründerzeit – grynderių laikotarpis (Vokietijoje po 1870–71 m. Prancūzijos–Prūsijos karo)

PRŪSIJOS LEGENDOS Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.