Man visiškai akivaizdu, kad Karaliaučius gyvas. Negana to, esu įsitikinęs, kad jis išliks gyvas net jei per jį dar kelis kartus pervažiuotų buldozeriu, kaip tai buvo padaryta sovietmečiu. O dėl to, ar reikia atkurti centrą, ar ne, tai čia, mano nuomone, ypatingų argumentų irgi nereikia. Užtenka pažiūrėti, kas buvo ir kas tapo. Juk ne akli mes visi, iš tiesų…
Knyga „Karaliaučiaus saulėlydis“ turi būti kiekvienoje kaliningradiečių šeimoje.
...perėjau tiltu per Priegliaus upę, kuri teka į pietus nuo Sovietų rūmų, ir pėsčiųjų tiltu patekau į Kanto salą. Viskas sutvarkyta taip pat kaip Hirosimoje: ten, nuėjęs iki Aioi tilto vidurio, pasuki į pietus, Taikos memorialinio parko link (skiriasi tik kryptis – 90 laipsnių). Ironiška, kad ten, kur Hirosimoje yra Taikos memorialas, čia stovi Sovietų rūmai.
Kaliningradas yra antroji Rusijos sostinė. Antroji ir slaptoji.
Jei kas nors nusprendė nuskęsti, jo išgelbėti jau neįmanoma.
Tai, kad Šventovę Komsomolskajos gatvėje įrėmina Čekistų ir Karlo Markso gatvės, turi kažkokią prasmę.
Prieš 499 metų kunigaikštis Albrechtas Karaliaučiuje įkūrė pirmąją mieste biblioteką. Iš pradžių ji buvo įsikūrusi pilyje, todėl vadinosi Pilies biblioteka. Vėliau ji tapo Karališkąja, o dar vėliau virto viešąja miesto biblioteka.
Prieš 687 metų pagrindines Altstadto gatves pradėta grįsti akmenimis. Iš pradžių tai buvo siauri „akmeniniai tiltai“, kurie, palaipsniui platėdami, virto tikrais grindiniais iš riedulių. Laikui bėgant riedulius pakeitė trinkelės. Kuo rajonas buvo turtingesnis, tuo mažesni buvo akmenys ir atitinkamai lygesnė, kokybiškesnė kelio danga.
Karališkosios pilies griuvėsių išsaugojimas niekaip neprieštarauja jos atkūrimo idėjai.
Dirigentus jau seniai laikas išvesti iš koncertų salių į gatves. Gatvės dabar madingos. Gatvės kultūra dabar valdo viską. Tegul dirigentas atsistoja sankryžoje prie Šilerio paminklo ir diriguoja. Štai taip, su savo taisyklingu fraku ir lazdele. Tiesiog atsistoja ant pakylos ir diriguoja automobiliams, stabdžiams, kovams, geležinėms durims, vėjams ir besišnekučiuojantiems žmonėms. Bent kartą per savaitę, sekmadieniais.
Turbūt yra ir kitų požiūrių šiuo klausimu, bet Rusija vis dėlto yra Europa, ir jai dar teks sugrįžti į bendrą tautų šeimą, kai nusibos pūstis nuošalyje.
Jei visi, kurie norėjo išvažiuoti, pasiliks, tai pas mus bus linksmiau nei Maskvoje-Piteryje-Berlyne-Londone.
Manau, bet koks laisvės ribojimas, net siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui ja, yra nepakeliamas, jis slegia sielą, nes aštriai prieštarauja žmogaus prigimčiai.
Žvelgiant į Karaliaučių, siela keistu būdu itin stipriai sujaudinama! Kiek daug šis miestas per amžius nuveikė ir kiek daug iškentėjo! Kokių puikių pavyzdžių sekti jis davė pasauliui ir kokius didžius genijus pagimdė ir priglaudė!
Neįmanoma neatsižvelgti į tai, kad šią žemę beveik septynis šimtus metų valdė germanai: iš pradžių Kryžiuočių ordinas, paskui Prūsijos karalystė, Antrasis ir Trečiasis reichas. Ir tik septyniasdešimt metų Kaliningrado sritis priklauso Rusijai. Šis faktas daro rimtą poveikį visam istoriniam kraštovaizdžiui, čia gyvenančių žmonių sąmonei.
Turime išsaugoti bendravimo ir bendradarbiavimo tiltus ten, kur tai įmanoma. Nesutarimai atsiranda ir išnyksta. Tuo tarpu diplomato darbas – išsaugoti tai, kas tarp mūsų yra geriausia.
Kaliningradiečių tapatybė – raštas, apimantis rusiškosios, europietiškosios, regioninės tapatybės segmentus. Nesipriešindami vienas kitam, jie siekia darnaus sąskambio.
Jei Rusijoje pradeda kalbėti apie patriotizmą, žinok: kažkur kažką pavogė.
Žmogus, kurio jaunystė prabėgo 60-ųjų metų pradžioje, pasakojo, kad jis ir jo bendraamžiai užsidirbdavo priduodami švino kanalizacijos vamzdžius ir visokius spalvotųjų metalų dirbinius. Buvo kalbama, kad ir Kanto paminklo originalas dingo „Vtorcvetmet“ tankmėje.
Provincija – tai atkampus regionas, apsuptas į save panašių, kuriame vykstančius procesus visiškai lemia metropolija. Rusijai tai įprasta istorija: kokia nors sritis, apsupta tokių pat sričių. Ir tai visai ne tai, kas yra čia, Kaliningrade. Kaliningradas – ne „provincija prie jūros“, o periferinis regionas, jis glaudžiai liečiasi su kitomis kultūromis, čia vyksta procesai, nebūdingi kitiems regionams.
Kas nors kartą yra pažvelgęs į stiklėjančias mūšio lauke mirštančio kareivio akis, tas gerai pagalvos, prieš pradėdamas karą.
prasidėjo Karaliaučiaus gyventojų prisaikdinimo ištikimybei Rusijos imperatorei Elžbietai procedūra.
Galiu daryti prielaidą, kad po dviejų trijų šimtų metų ateis naujas Visatos supratimo lygis ir kad jis bus daug kartų aukštesnis už dabartinį.
Baigiau greitojo skaitymo kursus ir perskaičiau „Karą ir taiką“ per dvidešimt minučių. Ten kažkas apie Rusiją.
Kai teiksi apdovanoti kryželiu ar paskirti į vietelę, na kaipgi nepasirūpinti savo giminaičiu!
Garsiausiu iš visų Karaliaučiuje esančių pastatų galima laikyti vadinamąją Pilį, arba buvusių Prūsijos kunigaikščių rūmus. Šis didžiulis ir dėl savo senumo didingas pastatas iškeltas ant aukščiausios kalvos, arba kalno, esančio paties miesto viduryje. Jis keturkampis, labai aukštas, viduje turi keturkraštę, gana erdvią aikštę ir yra viso miesto puošmena.
Žmonės kalba labai daug ir labai garsiai, kad pasakytų kuo mažiau. Tai labai triukšminga tyla. Iš tikrųjų esminiai ir įdomūs čia tik užkulisiniai sandoriai, apie kuriuos neužsimenama nė vienu žodžiu.
Čia (Karaliaučiuje – red.) yra nemažų sodų, kur galima maloniai pasivaikščioti. Dideliuose miestuose labai reikia viešų pasivaikščiojimo vietų. Amatininkas, dailininkas, mokslininkas baigęs savo darbą ilsisi gryname ore, neturėdamas reikalo eiti už miesto. Be to, sodų garai gaivina ir valo orą, kuris dideliuose miestuose visada būna pilnas puvėsių dalelių.
„Amalienau“ Markso gatvėje ir „Altstadt“ Engelso gatvėje – tai puiku.
Viltis mato tai, kas nematoma, jaučia tai, kas neapčiuopiama, ir padaro tai, kas neįmanoma.
Man visiškai akivaizdu, kad Karaliaučius gyvas. Negana to, esu įsitikinęs, kad jis išliks gyvas net jei per jį dar kelis kartus pervažiuotų buldozeriu, kaip tai buvo padaryta sovietmečiu. O dėl to, ar reikia atkurti centrą, ar ne, tai čia, mano nuomone, ypatingų argumentų irgi nereikia. Užtenka pažiūrėti, kas buvo ir kas tapo. Juk ne akli mes visi, iš tiesų…
Kas valdo praeitį, tas valdo ateitį; kas valdo dabartį, tas valdo praeitį.
1758 m. sausio 22 d., ketvirtą valandą po pietų, rusų armijos vadas generolas anšefas Vilimas Fermoras iškilmingai įvažiavo į Karaliaučių (Kaliningradą) iš Labiau (Polesko) pusės. Pravažiavęs pro smalsuolių minias pagrindine miesto gatve Königstraße (Frunzės g.), Fermoras su savo palyda sustojo prie Karališkosios pilies, kur iš miesto valdžios priėmė simbolinius Rytų Prūsijos sostinės raktus. Jau kitą dieną gyventojus pradėta prisaikdinti ištikimybei Rusijos imperatorei. Ceremonija truko du mėnesius. Pirmieji buvo prisaikdinti aukščiausi valdininkai, po to – profesoriai, tarp jų ir Immanuelis Kantas, vėliau eiliniai valdininkai, dėstytojai ir kiti pareigūnai.
Raginu ne ruoštis kitam gyvenimui, o geriau išnaudoti tą vienintelį, kuris jums duotas, kad deramai pasitiktumėte, kai ji ateis, tą vienintelę mirtį, kurią jums lemta patirti.
Lengviausias charakteris – cinikų, nepakenčiamiausias – idealistų. Ar jums tai neatrodo keista?
Radikaliausi revoliucionieriai tampa konservatoriais kitą dieną po revoliucijos.
Revoliucija galbūt galima pasiekti, kad būtų panaikintas asmeninis despotizmas ir savanaudžių ar valdžios trokštančiųjų priespauda, tačiau revoliucija niekada negalima įgyvendinti tikrosios mąstymo būdo reformos; nauji prietarai, kaip ir senieji, tarnaus kaip pavadėliai nemąstančiai miniai.
Du dalykai pripildo sielą vis nauja ir vis stipresne nuostaba ir pagarba, kuo dažniau ir ilgiau apie juos mąstome, – tai žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje.
1807 m. birželio 4(16) d. (prieš 219 metų) prancūzų armija įžengė į Karaliaučių, beveik nesutikusi jokio pasipriešinimo. Mieste apgyvendinti Napoleono kariai apskritai elgėsi padoriai, todėl, nepaisant tam tikros įtampos, kasdienė miesto gyvenimo tėkmė beveik nesutriko. Taip tęsėsi kiek daugiau nei mėnesį: pagal Tilžės taikos sąlygas liepos pabaigoje jie buvo perdislokuoti iš miesto.
Karaliaučiaus istorija jums, dabartiniams Kaliningrado gyventojams, nėra svetima.
2024 m. sukanka 300 metų, kai gimė Immanuelis Kantas (2024 m. balandžio 22 d.) ir tiek pat metų nuo tos dienos, kai Altstadtas, Kneiphofas ir Löbenichtas buvo oficialiai sujungti į vieną miestą – Karaliaučių (13.06.24).
Niekada nelaikyk savęs ne tokiu, kokiu tavęs nelaiko kiti, ir tada kiti nepalaikys tavęs ne tokiu, kokiu norėtum jiems atrodyti.
(Prieš 329 metų) Didžioji pasiuntinybė, vadovaujama Petro I, atvyko į Karaliaučių. Įvažiavimas į miestą buvo kuo iškilmingiausias. Dviejų šimtų penkiasdešimties Rusijos diplomatinės misijos atstovų, įskaitant patį carą, viešnagės Priegliaus krantuose rezultatas buvo garsioji Karaliaučiaus sutartis. Tarp kitų jos punktų buvo ir tas, kuris garantavo Brandenburgo kurfiursto pagalbą rusų „savanoriams“, pasiųstiems į užsienį „mokslo dėlei“.
Žmonėms patinka, kad galima tiesiog sėsti į automobilį ir per kelias valandas nuvažiuoti iki Varšuvos ar Berlyno. Išeina, kad šie miestai tarsi dalijasi savo žavesio dalele su mūsiškiu.
Išeitis tik viena – atstatyti pilį. Jūs be šios pilies negyvensite, ją vis tiek atstatys, ir jei ne prie šios vyriausybės, tai prie kitos. Ji ten reikalinga jūsų turizmui. Jūs turite ją atstatyti pagal senąjį planą ir įrengti ten penkių žvaigždučių viešbutį; jei norite – restoranų tinklą ar koncertų sales. Bet išorinės formos turi būti tos pačios – jūs turėsite visas pasaulio nuotraukas ir būsite turtingiausias regionas.
Karaliaučiaus pilis yra tokia pat neatsiejama mūsų miesto peizažo, paties miesto įvaizdžio dalis, kaip Eifelio bokštas Paryžiuje ar Kristaus statula virš Rio. Jos negalima pamiršti, negalima niekuo pakeisti. Pažiūrėkite į miesto suvenyrus! Net jeigu mums tektų gyventi be jos šimtą, du šimtus, tris šimtus metų, ji vis tiek sugrįš į savo vietą.
VI
Puota... bombonešių puota nurimo.
Nuo portalų kovas nuplauna suodžių dribsnius.
Šen bei ten kyšo fejerverkų uodegos,
stovi, amžiams suakmenėję, plunksnų kuokštai.
Ir jei čia pakrapštytum (mano galva,
sugriautas namas – kaip šieno daržinė su adatomis),
tai visai galima atrasti laimę
po kvartero skeveldrų skraiste.
VII
Klevas išleidžia pirmą lipnų lapą.
Katedroje girdėti lentpjūvės švilpimas.
Ir kosti kovai tuščiame parke.
Suolai šlampa. Ir išplėtusi akis
iš už tvoros į tolį žvelgia ožka,
ten, kur palivarke sužaliavo želmenys.
Prieš 699 metų Kneiphofas gavo miesto teises. Tais tolimais laikais salos perimetru stovėjo gynybinė siena, kurios vartai vedė į tiltus į žemyną. Kneiphofas buvo savarankiškas miestas beveik 400 metų – iki 1724 metų, kai karalius Frydrichas Vilhelmas I sujungė Kneiphofą, Altstadtą ir Löbenichtą į vieną Karaliaučiaus miestą.
„Palėpių kiškiai“ (vok. Bönhasen, Bodenhasen) – necechiniai amatininkai, pavieniai namudininkai, be leidimo slapta dirbantys palėpėse ir persekiojami įstatymo.
Grįždamas prie pilies ir ją supančios miesto aplinkos temos, pakartosiu, kad nematau racionalios alternatyvos centrinės miesto dalies atkūrimui tokio pavidalo, kokio ji praėjusiame šimtmetyje tapo karo veiksmų ir regiono vadovybės trumparegiškumo auka.
Jums reikia sugalvoti legendą. Tikrą legendą, kaip Transilvanijoje, legenda apie Drakulą. Tegul jokio Drakulos nebuvo, bet visi ten važiuoja pamatyti jo pilies. Arba štai Šerlokas Holmsas... Ir tada jums viskas pavyks. Pas jus atvažiuos visi. Legenda brangesnė už bet kokią infrastruktūrą.
Viską žino ir viską supranta tik kvailiai ir šarlatanai.
Visų pirma, mūsų miestui labai pasisekė. Jis garsus ne kokio nors žymaus tirono ar karvedžio vardu ir visai ne vardu to veikėjo, kurio abejotinai garbei dabar pavadintas. Jo pagrindinis gyventojas – ne fortūnos numylėtinis, atsitiktinumo iškeltas į šlovę, o žmogus, sukūręs save pats, kruopščiu minties darbu ir nuosekliomis valios pastangomis pakilęs į dvasios aukštumas iš mažai ką žadėjusios starto pozicijos. Kanto nejaudino miesto provincialumas – jis, pakinktų meistro sūnus, ėmė ir įkėlė jį į pasaulio kultūros žemėlapį.
Taškinė statyba gana rimtai nužudė miestą. Tie, kas stato, negalvoja nei apie žmones, kurie gyvens tame name, nei apie žmones, kurie gyvens aplinkui.
