PRŪSIJOS LEGENDOS – Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.
Rytų Prūsija dabar galbūt pakeitė savo veidą,
bet aš ją pažįstu tik tokią, kokia ji buvo prieš dvidešimt metų.
Augustas Lewaldas
Artėjant prie Vyslos nuo Vakarų Prūsijos dykviečių ir skurdžių grikių laukų, nustembi staiga po kojomis atsiradusiu riebiu juodžemiu, kuriame klimpsta vežimo ratai, o arkliai įsmenga beveik iki pilvo. Čia – Vyslos žemuma, vadinama Werderiu, kur gyvena turtingi ūkininkai, kurių surdutus puošia didelių sidabrinių sagų eilės, o kambariai išsiskiria olandišku švarumu ir elegancija. Iš šviesių veidrodinių savo namų langų jie žvelgia į tuščią kelių skurdą, flegmatiškai priimdami keliautojų vargus kaip pramogą.
Tai derlingiausias Prūsijos karalystės kraštas, o Werderio valstietis dėl savo turtų pateko į patarles ir netgi buvo apdainuotas liaudies dainoje:
(„Štai turtuolis valstietis, sukčius jis ir apgavikas. Jo vardas – Harderis, o šis kraštas – Warderis.“)
Tačiau, be prasto kelio, šis kraštas keliautojams nieko įdomaus nesiūlo. Namai, apsupti žemomis gyvatvorėmis ir milžiniškomis mėšlo krūvomis, nudažyti ryškiomis spalvomis, o stulpai ir tvoros išpuošti tuo smulkiu raižiniu, kurį moka daryti laivų dailidės. Čia galima pamatyti groteskiškų kaukių ir snukių, ir visa tai – medžio drožiniai, nudažyti dviejų spalvų juostelėmis, kurios suteikia spalvingumo beskoniam visumos vienodumui.
Dancigo uoste (Gdanskas, Lenkija).
Kas čia važiuoja pavasarį, kai žydi medžiai, žinoma, gali gėrėtis dosniu gamtos grožiu, tačiau kelias tuomet paprastai būna pats blogiausias, neišvažiuojamas, ir tai sugadina visą šiltų pavasario dienų malonumą.
Tačiau netrukus keliautojas palieka šį Prūsijos rojų ir atvyksta prie Baltijos jūros krantų, kad pasiektų senąją karalystės sostinę – Karaliaučių.
Nauja nelaimė! Naujas vargas! Ten – neišbrendamas purvas, čia – visur vanduo. Karieta rieda per dideles balas ir klampynes, iš kairės į vežimo ašį dažnai daužosi jūros bangos, o kur tik pažvelgsi, plyti nederlinga smėlėta lyguma, kurios smėlynuose tik vietomis matyti skurdžių žvejų kaimelių.
Tad išties pajunti tikrą laimę, kai pagaliau priekyje plačiu pusračiu ant Priegliaus kranto pasirodo Karaliaučius, atverdamas keliautojui savo svetingus vartus, bet kartu ir labai prastas užeigas.
Jaunystėje mažai kreipdavau dėmesio į visus šiuos kelionės nepatogumus ir dažnai leisdavausi į išvykas po įdomiausias apylinkes. Tai buvo ir kaimyninis Fromborkas su savo senąja katedra ir prisiminimais apie Koperniką, ir vaizdingas ežero krantas prie Pobethen, ir Piliava su gyvu uosto gyvenimu ir vaizdingais Aistmarių krantais.
Tačiau keliaudavau ir toliau: į Dancigą – senovinį miestą su žavingomis apylinkėmis; į Klaipėdą, kuri atrodė lygiai kaip angliška gyvenvietė, kur Argelanderiai, Ogilviai, Simpsonai, Macleanai ir Motherbiai gyveno tikrai elegantiškai ir patogiai1; prie Nemuno krantų ir į gražiuosius Prūsų Lietuvos kraštus; į kalvotus vaismedžių laukus vadinamajame Oberlande, kur pakelėse stovi nukryžiuotieji, kur vienuolynai ir didingos bažnyčios tarsi burtų lazdelės mostu nuneša mus iš grynojo protestantizmo kraštų į šventą ankstyvosios krikščionybės bibliškųjų laukų tamsą, kuriuose ramiai ganosi avių bandos, o šalia matyti piemuo su lazda.
Kelionė į Klaipėdą tais laikais niekada neapsieidavo be keistų nuotykių ir nepatogumų, nors atstumas nuo Karaliaučiaus buvo ne didesnis kaip dvidešimt keturios vokiškos mylios2. Į Klaipėdą galima buvo nusigauti trimis būdais. Pirmas – vandeniu, atvira valtimi per klastingas Kuršių marias; antras – Kuršių nerija, siaura smėlio juosta tarp to paties pavadinimo marių ir Baltijos jūros; trečias – per Tilžę, kur tekdavo daryti dvylikos mylių lankstą, o kelias atrodė maždaug taip pat kaip Vyslos žemumoje, tai yra neišvažiuojamas. Dabar, kaip girdėjau, tai pagrindinis kelias, nes ten nutiestas geras plentas. Bet mūsų laikais į Klaipėdą paprastai važiuodavo Nerija.
Karalienės Luizės pabėgimas su vaikais iš Karaliaučiaus į Klaipėdą Kuršių nerija 1807 m. sausį.
Lengviausia buvo Karaliaučiuje sėsti į greitojo pašto karietą, tačiau keliautojai dažnai rinkdavosi vadinamojo „Rygos vežiko“ draugiją; jo sunkiai prikrautas prekių furgonas giliai klimpdavo smėlyje ir geriausiu atveju per dieną įveikdavo ne daugiau kaip keturias mylias.
Kartą tokią kelionę atlikau kartu su grafu iš kilmingos Kuršo giminės, Saksonijos gvardijos husarų pulko kapitonu ir turtingu rusų pirkliu.
Tos kelionės Nerija prisiminimas išliks su manimi visam laikui. Kažką panašaus Steffensas3 aprašo vienoje savo novelių, kalbėdamas apie šiaurės rytinę Jutlandijos pakrantę, tačiau Kuršių nerija pasižymi tuo, kad kai kur jos plotis vos siekia pusantros mylios. Visu nerijos ilgiu driekiasi aukštas smėlio kalvagūbris. Jo šlaitai, iš dalies sudaryti iš slenkančio smėlio, dabar sudaro kopą, vadinamą „Nehrung“.
Važiavome jūros pakrante, o tiksliau – pačia jūra, kur bangų nugludinti akmenukai, sudarydami tarsi natūralų plentą, palengvindavo dalią arkliams, tempusiems sunkų vežimą. Žinoma, į karietos ratus besidaužančios bangos nebuvo malonus reginys, bet iš tikrųjų tokioje kelionėje nebuvo nieko pavojingo, jei tik pasiseks neužklimpti į sietuvas!
Stiprus vėjas kartais nuneša nuo kopų toli į jūrą didelius kiekius smėlio. Šis smėlis guli viename lygyje su tvirtu gruntu ir iš išorės beveik niekuo nuo jo nesiskiria. Jei vežimas atsiduria tokioje vietoje, jis tuoj pat ima grimzti į šį smėlio kapą. Ir jei keliautojas keliauja vienas, o pagalbos laukti nėra iš kur, tuomet paprastai greitai žūva „ir žmogus, ir pelė“4.
Išskyrus kelias trobeles, panašias į laikinas pastoges aukštose Alpių perėjose, Nerijos jūros pakrantėje nebuvo nieko, kas galėtų bent kiek priglausti. Šios trobelės buvo naudojamos trumpam poilsiui blogu oru ir arkliams pailsėti, kai jie būdavo šeriami vidudienį. Ten nebuvo žmonių. Ten išvis nieko nebuvo, o visokias atsargas ir pašarą gyvuliams tekdavo vežtis su savimi.
Vakare, kai saulė artėjo prie laidos, o išvargę žmonės ant pavargusių arklių baigė savo keturių mylių atkarpą, vežikas pasuko nuo pakrantės į Nerijos vidurį, ir mūsų vežimas ėmė kopti stačiais smėlio kalvų šlaitais, kurioms kiekvienas vėjo gūsis suteikdavo vis naujų keistų formų. Po neįtikėtinų pastangų pagaliau pasiekėme viršūnę ir iš ten išvydome tokį nuostabų reginį, kad pamanėme, jog persikėlėme į kokią nors Pietų jūrų salą.
Kuršių nerijos kopos.
Priešais mus buvo visai kita „jūra“. Ji buvo tamsesnė už Baltiją, ja įnirtingai ritosi bangos, o kažkur toli įžiūrėjome rūko miglos apgaubtą krantą. Tai buvo Kuršių marios. Aplink buvo smėlis, kaip ir visur. Marių pakrantėje stovėjo trobelės – skurdus žvejų kaimas.
Vietinė apgriuvusi bažnyčia skendo smėlyje, mažųjų kapinaičių kryžiai ir antkapiai taip pat buvo iki pusės užpustyti smėliu ir atrodė apleisti, tarsi niekas nebūtų tvirta šioje nepatikimoje žemėje: viskas – tik vėjų žaismas. Ir tik penki ar šeši skurdūs medžiai, augę netoli dar vargingesnių trobelių, darė jaukų, jaudinantį įspūdį.
Netoliese, pakrantėje, prie besiteliuškuojančių vėsių bangų, kur jautėsi gaivus vėjelis, sėdėjo vietinės moterys. Jos mezgė žvejybos tinklus ir dainavo dainas, kurias Martynas Rėza5 taip uoliai mums surinko, – dainas, meilės dainas, paprastas, bet melodingas ir kupinas poezijos.
Tuo metu vyrai jūroje gaudė lašišas ir milžiniškus ungurius – Nerijos gyventojų kasdienę duoną – arba buvo užsiėmę namų ruoša.
Tai ir yra ta gintaro pakrantė, išlikusi pirmykštė iki mūsų dienų, kaip ją nuostabiai aprašė Werneris6 savo romane „Kryžius prie Baltijos jūros“. Atrodo, bet kurią akimirką galima išvysti artėjantį krašto valdovą, baisųjį župoną7, ir išgirsti sunerimusius išsigandusio choro balsus:
(„Štai ateina župonas! Kokia baisi žinia! Ką gi jis nubaus? Visa valdžia jo rankose!“)
Čia pamačiau Kuncų kaimelį su ta pačia smėlio užpustyta bažnyčia, taip pat Nidą, Rasytę, Naglius ir Schwarzortą, iš kurio žmonės per siaurą sąsiaurį persikelia į kitą krantą, kad išliptų Klaipėdoje.
Be žuvies su bulvėmis ir gurkšnio stiprios javų degtinės, šie žmonės neturėjo mums ko pasiūlyti, tačiau sutiko mus mandagiai ir svetingai savo „mile kunx“8.
Naktį praleidome užeigoje, aukštose lovose su baldakimais, o anksti ryte vėl ėmėme kopti į smėlio kalvagūbrį, kad tęstume kelionę tuščia jūros pakrante.
Žvejų trobelės Schwarzorte (Juodkrantė, Lietuva).
Jei tokia kelionė buvo varginanti, tai pasiekti Klaipėdą vandeniu buvo dar sunkiau. Paprastai keliautojai važiuodavo iš Karaliaučiaus į Schaakeno žvejų kaimelį pietiniame Kuršių marių krante ir čia sėsdavo į vadinamąjį Schaakenerį – didelį atvirą burinį laivą, kurio keleiviai patirdavo visas oro užgaidas.
Saugumo sumetimais laive negalima buvo kurti ugnies, todėl keliautojai šiais audringais vandenimis bet kuriuo metų laiku kelias dienas galėjo likti be karšto maisto, tenkindamiesi tik šaltu. Abejotinas sumanymas, į kurį pasiturintis žmogus vargu ar būtų ryžęsis. Tikėdamiesi palankaus vėjo, šį būdą paprastai rinkdavosi neturtingi žmonės.
Trečias kelias – per Tilžę – taip pat buvo nepatogus. Taigi, kaip matote, nusigauti į Klaipėdą buvo anaiptol nelengva, ir galiausiai kelionė Nerija vis tiek būdavo geriausia išeitis.
Įdomiausia vieta netoli Karaliaučiaus tuo metu buvo Varmijos arkivyskupija. Piligrimystė į Heiligelindę – prie Šventosios liepos9 – traukė ir katalikus, ir liuteronus. Nakvynė gražiame miške buvo romantiška, metų laikas – šiltas, žmonės – linksmi, bažnytinė procesija – įspūdinga, ir visa tai nepaprastai mus žavėjo ir traukė.
Ankstyvoje jaunystėje kiekvieną vasarą keliaudavau į šias vietas su savo brangiais draugais. Vienas jų seniai miręs, kiti du galbūt susimąstę šypsosi, prisimindami tas dienas. Mūsų gyvenimas tapo rimtesnis ir sunkesnis, bet tada mes negalvojome apie ateitį!
Jūs, jaunuoliai, besinaudojantys 1836-ųjų metų gėrybėmis! Jūs, kuriems jau nebepakanka greitųjų traukinių! Jūs, kurie netrukus pamatysite, kaip visi atstumai išnyksta garo ir geležinkelių dėka, – jūs negalėsite manęs suprasti, kai sakau, kad kelionė už dvylikos mylių mums, 1813–1814 metų jaunuoliams, buvo nepaprasta, nuostabi kelionė.
Jūs, kasmet keliaujantys palei Reiną, pažįstantys ir Paryžių, ir Londoną, jūs, kopiantys į snieguotą Rigio10 viršūnę! Jūs nežinote, kaip plakdavo mūsų, vargšų karaliaučiškių, širdys, išgirdus apie keliones, ir kaip mums norėdavosi nors kiek pavažinėti duobėtais senosios karalystės keliais!
Kiek daugybės daiktų pasiimdavome su savimi ir kiek pamiršdavome to, ko paskui labai stigdavo mūsų didžiojo vojažo metu! Manau, dabar lengviau nusigauti į Livorną, o iš ten garlaiviu į Levantą, nei tais metais nuvykti į Heilsbergą11, į kurį paprastai užsukdavau iš Heiligelindės.
Tą kelionę po Rytų Prūsiją atlikau 1814 m. vasarą su savo draugais.
Bartelis iš Bartensteino.
Gražų birželio rytą lengvu vežimu išvažiavome pro Karaliaučiaus Friedlando vartus. Priešais mus plytėjo žalia lyguma, kurioje vis pasirodydavo vietinių kaimelių bažnyčių bokšteliai, kairėje tekėjo Prieglius, dešinėje matėsi Aweydeno miškas.
Visi buvome laimingi be jokios priežasties ir džiugiomis akimis žvelgėme į pažįstamą pasaulį.
Karčemos buvo skurdžios, alaus gerti nebuvo įmanoma, apie patogumus nebuvo nė kalbos. Paprastai miegodavome ant šiaudų patiesalų. Bet net menkiausius dalykus, nutikusius mums kelyje, priimdavome kaip dar vieną įdomų nuotykį!
Netoli Karaliaučiaus yra Mühlhauseno kaimas. Ten gyveno didžiojo reformatoriaus Martyno Liuterio duktė, ištekėjusi už bajoro fon Kalckšteino. Čia stovėjome priešais Tėvo Martyno ir jo dukters Margaretos portretus, kuriuos, kaip manyta, nutapė Holbeinas. [Iš tikrųjų – Lucas Cranachas. – Red.]
Iš ten mūsų kompanija nusigavo iki Bartensteino12, mažo purvino miestelio. Čia pamatėme priešais rotušę gulintį seną akmenį [Bartelis – žr. aukščiau.]. Jis buvo panašus į žmogaus figūrą, jį kadaise garbino mūsų protėviai pagonys. Tai buvo legenda, vis dar sklandžiusi tarp žmonių, bet seniai mokslininkų paneigta. Ir nors puikiai tai žinojome, vis tiek prisidėjome prie smalsuolių minios. Taip kurį laiką stovėjome, apžiūrinėdami senovinį stabą, kol buvo šeriami mūsų arkliai. Bandėme šiame granito gabale įžvelgti tikrąjį Perkūną – senąjį prūsų griaustinio dievą, dabar stojusį priešais mus!
Markeime13 mus draugiškai priėmė vietinis amtmanas14, ir mes atlikome nedidelį etimologinį tyrinėjimą. Prieš išvykdami sužinojome, kad vietinis dvaras iš tikrųjų kadaise vadinosi Mag es keimen – Tegu sudygsta – ir kad iš čia kilo Markeimo pavadinimas.
Nuo Markeimo iki Heiligelindės visai netoli. Tačiau kol ten nusigavome, mus gerokai sukratė. Pirmykštis miškas, kuriame stovi vienuolynas, – stebuklingas reginys. Balti vienuolyno pastatai jo viduryje daro nepaprastą įspūdį, juk nieko panašaus nebuvome įpratę matyti savo tėvynėje. Galerijos aplink vienuolyno kiemą (vadinamosios kryžiaus galerijos) su koplyčiomis, kaip ir pati šviesi, jauki bažnyčia, buvo ištapytos al fresco15. Iki apsilankymo šiame vienuolyne niekada nebuvau matęs tokios tapybos. Dailininkas buvo šveicaras, vardu Felixas Meyeris16, jei mano šiaip ištikima atmintis po tiek metų manęs neapgauna. Stovėjau nustebęs, užvertęs galvą, ir žiūrėjau. Ir nors man nepatiko architektūrinių formų gausa paveiksluose ir pernelyg dirbtinai supintos šventųjų alegorijų eilės, negalėjau sulaikyti susižavėjimo, tarsi stovėčiau priešais Rafaelio Lodžijas. Štai kokie stebuklingi pirmieji meno įspūdžiai jaunoje sąmonėje!
Heiligelindė (Švenčioji Lipka, Lenkija).
Iš priešais ant kalvos esančios užeigos atsivėrė gražūs vaizdai, ir mus čia deramai priėmė. Likau prie durų, kad nupieščiau vienuolyną ir visas apylinkes mėnulio šviesoje, ir buvau labai laimingas, kai man tai pavyko. Iki tol nebuvau matęs nieko taip gražaus!
Iš Heiligelindės patraukėme į kaimyninį Heilsbergo miestelį. Jį supo žalios kalvos, sudarančios grakštų rėmą čia tekančiai upelei. Manau, kad ji vadinasi Alna, ir prašau atleidimo profesoriaus fon Baczko17, kuris mane mokė Prūsijos geografijos, jei klystu.
Pamatę šį gražų slėnį, nusprendėme išsiųsti vežiką atgal ir eiti pėsčiomis. „Mums teks eiti kalnuota vietove!“ – pastebėjo vienas iš mūsų. Na ką gi! Šioje kelionėje patirsime visus Šveicarijos kalnų takų džiaugsmus. Pasakyta – padaryta!
Vežikas liko užeigoje, o mes su gitaromis ir kuprinėmis ant pečių pėsčiųjų keliautojų būriu įžengėme į Heilsbergą. Kai teko žingsniuoti viena siaurų miesto gatvelių, mūsų akims atsivėrė baisus reginys. Pasibaisėjome išvydę pusiau sutrūnijusius vaikžudės motinos palaikus ant rato18. Iš tiesų, tokio dalyko greit nepamirši! Nenoromis teko praeiti taip arti, kad beveik lietėme drabužių skarmalus, kuriais žaidė vėjas, ir nuo rato kabančius skeleto kaulus, grasinusius užgriūti ant mūsų. Tačiau gyvybės pojūtis, kurį praėję skersgatvį pajutome savo pačių kauluose, suteikė mums žvalumo ir vėl pakėlė nuotaiką.
Heilsbergas buvo pastatytas labai keistai. Palei namų fasadus driekėsi skliautuotos galerijos, kokias dažnai galima pamatyti Pietų Vokietijoje. Čia pat stūksojo senovinė pilis, kurioje kadaise gyveno Varmijos kunigaikštis vyskupas. Visais kitais atžvilgiais šis miestelis nereikšmingas, purvinas ir, kaip įprasta, prastai išgrįstas. Labai pavargę grįžome į užeigą, kur pailsėję nuėjome į biliardinę.
Ten du kilmingi ponai leido laiką prie šio karalių žaidimo, per pertraukas prieidami prie šoninio stalelio gurkštelėti brendžio iš stiklinės ir užkąsti dešros gabalėliu. Vienas jų, apkūnus žemo ūgio žmogelis, vilkintis pilką surdutą ir su tokios pat spalvos kepure ant galvos, kurios jis net nepasuko mums pasirodžius, linksminosi be paliovos svaidydamas juokelius. Jo pašnekovai sėdėjo prie stalų, maišydami, taip sakant, dvasinį peną su kasdiene duona. Mūsų pasirodymas, regis, akimirkai nutraukė pokalbį.
Heilsbergas (Lidzbarkas Varminskis, Lenkija).
… Dažnai stebėjau įvairių tautų reakcijas į staigų visiškai svetimų žmonių pasirodymą šalia. Štai mano išvados. Anglai tęs pokalbį, nekreipdami dėmesio į nepažįstamąjį ir dažnai net nežvilgtelėję į jo pusę. Tačiau bet kuriuo atveju jie būtinai parodys išdidų abejingumą.
Beje, anglus įeinant sveikinti beprasmiška, nes jie retai atsako į pasisveikinimą. Taip elgiasi net tie, kurie, artimiau susipažinus, pasirodo esą visai paslaugūs ir mandagūs džentelmenai. Beprasmių, varginančių mandagumo formų laikymasis visiškai nepažįstamų žmonių atžvilgiu jiems neturi jokios prasmės, ir aš iš tikrųjų tai laikau bent jau sąžiningu dalyku. Kaip dažnai mes patys pastebime, kad už išorinio mandagumo slypi mužikiškas grubumas ir prastuomeniškumas!
Į nepažįstamojo pasisveikinimą prancūzai atsako nutaisę labai rimtą veidą, ir šiuo atžvilgiu juos mėgdžioja visas mūsų išauklėtasis pasaulis. Dabar, kai prie viešoje vietoje besikalbančių prancūzų prisiartina nepažįstamasis, jie akimirkai nutyla ir meta į jį keletą prabėgomis žvilgsnių, kuriuose visada jaučiasi tam tikra pašaipa.
Vokiečiai labai susierzinusiu veidu ilgai ir demonstratyviai apžiūrinėja prie jų artėjantį nepažįstamąjį. Atrodo, kad šie – visais kitais atžvilgiais mieliausi ir geraširdžiai žmonės – tiesiog suėstų svetimąjį už tai, kad jis išdrįso jiems sutrukdyti. Tik vėliau šis pirmasis įniršis praeina be pėdsakų.
Kas mano, kad į kiekvieną pasisveikinimą reikia atsakyti draugiška šypsena iki ausų ar net budėtinių frazių rinkiniu, tas tikriausiai yra miesčionis iš kokio nors mažo vokiečių miestelio, o gal – žmogus be manierų ir išsiauklėjimo.
Mažų miestelių ir kaimų gyventojai paprastai draugiškesni nei didmiesčių. Jie smalsesni, todėl ir šnekesni.
Bet nemaloniausia, kai nepažįstamasis įvedamas į vadinamąją uždarą draugiją. Paprastai tai sukelia atkakliausią tylą, atsakant į visus bandymus užkalbinti. Pats mačiau, kaip mano kaimynas prie stalo, visada labai draugiškas ir šnekus, pamatęs priešais nepažįstamą veidą, negalėjo išspausti nė žodžio…
Tačiau žmogus pilku surdutu, regis, nežinojo tokių subtilybių. Po trumpo, bet pastebimo sumišimo jis atsipalaidavo ir toliau svaidė savo juokelius. Atsinaujino ir kitų juokas, ir visi nustojo kreipti į mus dėmesį. Tačiau mums visi šie riebūs sąmojai pasirodė tokie skurdūs, kad mieguistai susižvalgėme, nematydami priežasties juoktis. Tokio elgesio sąmojininkas nepakėlė, nes kiekvienas, kuris įsijautė ir, kaip jam atrodo, beria sąmojus, verčiau iškęs įžeidimą, nei pakęs šalia rimtą veidą. Tiksliau, būtent jis jam bus didžiausia pašaipa. Baigęs biliardo partiją, pilkasis surdutas išėjo iš kambario, o netrukus pasirodė tarnas ir šiurkščiai pakvietė mus į pono landrato19 kambarį.
Ąžuolai – Prūsijos simbolis.
Nemažai nustebome staiga atsidūrę akis į akį su mūsų nejuokingu juokdariu, kurio veidas dabar įgavo pačią griežčiausią išraišką. Tai buvo pats ponas landratas, kuris nedelsdamas pradėjo tikrą tardymą.
Jis tiesiai pareiškė, kad iš karto pastebėjo mūsų perdėtą rimtumą. Kai visi aplink juokėsi, mes bandėme slėpti susirūpinimą ir nerimą. Jam pasirodė, kad mes svarstome kažkokį slaptą planą, todėl jis norįs pažiūrėti mūsų pasus. Paaiškinau, kad patys nusprendėme surengti ekskursiją po pono viršininko rojaus sodus – čia mūsų teisėjas nusišypsojo – ir nemanėme, kad tam reikia gauti policijos leidimą.
O dėl mūsų rimtumo – esame įpratę juoktis tik iš sąmojingų juokelių, kurių esmę suprantame. O biliardinėje mums nepavyko suvokti priežasčių juoktis. Tikriausiai juokeliai buvo suprantami tik siauram įšventintųjų ratui. Taip pat nemanėme, kad čia turėtume stengtis kam nors įtikti.
Mano rimtas atsakymas taip sujaudino apskrities valdininką, kad jis ėmė painiai aiškinti mums, jog rimti žmonės linksmoje draugijoje jam visada atrodo įtartini, o juo labiau tie, kurie taip iššaukiančiai kaip mes nedalyvauja bendrame linksmume.
Šis teiginys sukėlė mums sveiką juoką, kurio taip ilgai siekė vietinis landratas, o kai pranešėme jam, kad pasų su savimi neturime, jis pareiškė, kad esame jo belaisviai. Valdininkas paskambino varpeliu, ir į kambarį įėjo tvirto sudėjimo vyras – prižiūrėtojas ar kalėjimo sargas.
Klausiamai pažvelgėme vienas į kitą – mūsų nusiminę žvilgsniai patvirtino: padėtis blogesnė būti negali. Iš kur mums buvo žinoti, kaip toli nueis šis žmogelis savo savivale, ir kiekvienas iš mūsų jau ruošėsi slegiančiam įkalinimui, kol Karaliaučiuje bus atliktas reikiamas tyrimas.
Po išsamaus tardymo, kuris buvo oficialiai užprotokoluotas, mus turėjo nuvesti į miesto kalėjimą. Visi protestai buvo bergždi, tačiau kalėjimo sargas taip gudriai mums mirktelėjo, kad mintis pabėgti jam padedant atėjo visiems vienu metu. Atsitiktinumas padėjo mūsų kelionę paversti išties pikantiška.
Pašaipiai atsisveikinome su teisėju, kuris išdidžiai žiūrėjo į mus, duodamas sargui atitinkamus nurodymus. Tada mus pervedė per turgaus aikštę į siaurą skersgatvį, kur įėjome į kareivinių patalpą aukštame juodame pastate.
Heilsbergo pilis (Lidzbarkas Varminskis, Lenkija).
Čia mūsų gerasis palydovas paaiškino, kad yra visiškai mūsų paslaugoms ir nieko taip nenori, kaip atnešti mums alaus ir tabako. Jo žmona užkūrė krosnyje didelę ugnį ir paklausė, ką norėtume valgyti vakarienei.
Trumpai tariant, greitai supratome, kad įkalinimas nebus griežtas ir čia galėsime gyventi visai pakenčiamai, nepaisant pono landrato noro. Bet mus liūdino, kad negalime praleisti vakaro gryname ore! Papasakojome apie tai savo draugiškajam šeimininkui, ir šis išreiškė norą palydėti mus pasivaikščioti kartu su savo šunimi.
Taigi mes šešiese – mes keturi, prižiūrėtojas ir jo šuo – išėjome prie miesto vartų ir žingsniavome į kalvas, kol pasiekėme aukščiausią viršūnę išdidžiu Kreuzbergo vardu. Kai vėlai vakare grįžome, geroji moteris jau buvo padengusi stalą, kad galėtume numalšinti alkį, kurį parsinešėme iš pasivaikščiojimo. Šaunusis sargas taip pat ėmėsi valgio, o jo nuostabusis šunėkas iš draugiškumo taip garsiai traiškė dantimis kaulus savo dubenyje, kad buvo malonu žiūrėti.
Baigiant vakarienę, kai išsitraukėme iš kuprinės punšo butelį ir paprašėme atnešti karšto vandens, prižiūrėtojas šelmiškai nusišypsojo ir tarė: „Aš to nemačiau, bet mielai jums padarysiu draugiją!“
Dar niekada kalėjimo kameroje nebuvo laimingesnių ir patenkintesnių žmonių! Mylėjome ir vertinome vienas kitą, o dainavome taip garsiai, kad gatve vaikštinėję miestiečiai girdėjo įžūlius į kalėjimą uždarytų „nusikaltėlių“ šūksnius, kuriuos aukštakilmio teisėjo greitasis teismas pavertė prancūzų šnipais. O tada saldus miegas nusileido ant mūsų nekaltų, punšo apsvaigintų galvų, ir pabudome tik tada, kai auksinė vidurdienio saulė nušvietė jaukų požemį.
„Kokio velnio! Ką jūs čia veikiate?“ – juokdamasis šūktelėjo mums pažįstamas bosas, kai mėgavomės rytine kava iš puodelių, kuriuos priešais mus padėjo ponia sargienė. Į mūsų kambarį įžengė šaunusis Markeimo amtmanas, atvykęs į Heilsbergą reikalais. Vos išgirdęs mums nutikusią nuostabią istoriją, jis paskubėjo mus išlaisvinti.
Jo laidavimas buvo priimtas, ir kalėjimo durys, didžiai mūsų šeimininkų apmaudui, atsivėrė dar prieš pietus. Tačiau nepamiršome atlyginti vyrui ir žmonai už mums nupirktą maistą, o atsisveikinant sargas patikino, kad niekada savo sienose nebuvo priėmęs tokių gerų valkatų kaip mes, o jų per savo gyvenimą jis matė nemažai.
Tiltas Rösselyje (Rešelis, Lenkija).
Mūsų bičiulis amtmanas paliko užeigos šeimininkui mums leidimą apsistoti, ir mes išdidžiai įžengėme į biliardinę, kur vėl išvydome vietinę aukštuomenę. Tačiau šįkart nė vienas juokelis neišsprūdo iš vietos galvos lūpų.
Po pietų mūsų amtmano ekipažu išvykome į Rösselį20 – mažą jaukų miestelį su moterų vienuolynu, kur iš pamaldžių seserų nupirkome plonų nėrinių ir garsiųjų vienuolyno kepinių, kad grįžę į Karaliaučių pradžiugintume artimuosius trokštamomis dovanomis.
* * *
Malonu buvo keliauti po tėvynę ir žiemą, kai aplink, kiek akys užmato, plytėjo snieguoti laukai, o žmonės važinėjosi jais arklių kinkiniais, skambant linksmiems varpeliams. Tada galėjai rinktis bet kokį kelią: užšalusiais tvenkiniais, per krūmus, gyvatvores ir tvoras, giliai užpustytas sniegu. Mano mėgstamiausia kelionė buvo per Kapornos dykynes į seną Tenkitten žvejų kaimą netoli Žuvininkų, kur toje vietoje, kur pagonys nužudė krikščionybės skelbėją Adalbertą, stovėjo pirmoji Prūsijos bažnyčia. Čia erdviame valdžios įstaigos pastate vakarais nušvisdavo ilga langų eilė, ir visi pravažiuojantys galėjo užsukti į žiburėlį. Vos padengus stalą, vienas po kito rasdavosi svečiai, kurių svetingasis karčemininkas net nepažinojo vardais, bet kiekvieną šiltai pasveikindavo. Nuo tada niekada jokioje šalyje nesu sutikęs tokio kilnaus, puikaus svetingumo.
PRŪSIJOS LEGENDOS – Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.
PASTABOS
1. Paminėtos turtingiausios to meto Klaipėdos šeimos. 1807 m., kai Napoleono armija sutriuškino Prūsiją, o Prūsijos karališkoji pora prisiglaudė Klaipėdoje, Argelanderio pirklių namai tapo Prūsijos princų rezidencija – būsimojo karaliaus Frydricho Vilhelmo IV ir jo brolio Vilhelmo, būsimojo kaizerio, pirmojo Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo I. Jų žaidimų draugas buvo Wilhelmas Argelanderis, vėliau žinomas Bonos astronomas. Mieste taip pat gyveno daug anglų didikų, nes tai buvo labiausiai angliškai kalbantis miestas, regis, ne tik Prūsijoje, bet ir visoje žemyninėje Europoje.
„Jei rusas ar vokietis ketina aplankyti Angliją, jam vertėtų kurį laiką praleisti Klaipėdoje, kad priprastų prie kai kurių anglų papročių ir tono, kurie iš pradžių atstumia bet kurį ne britą. Klaipėdiečiai, savo užsienio prekybos reikalus vedantys beveik vien su anglais, taip įsimylėję šių salos gyventojų papročius ir manieras, kad mėgdžioja juos kiekviena proga, ir čia netrūksta komiškų situacijų. Žmonės kalba tik angliškai, ypač didžiuosiuose prekybos namuose, valgo, geria, žaidžia ir linksminasi angliškai; turi tas pačias užgaidas kaip anglai ir yra tokie pat šiurkštūs ir neprieinami kaip jie. Nepažįstamasis, rekomendacijų dėka pakviestas į draugiją, gali valandų valandas būti paliktas pats sau, ir niekas net nepagalvos užmegzti su juo pokalbio. Esantieji elgiasi taip, tarsi jo čia nebūtų, o kiekvienas jo klausimas nutraukiamas vienskiemeniu atsakymu. Tik kai susirinkusieji sužino, kad naujokas atvyko iš prekybinio miesto, jo gali angliškai paklausti: kiek vertas vienas ar kitas žmogus? tai yra, kokį kapitalą jis turi?“
Gottfriedas Rauschnickas,
„Rusų keliautojo laiškai“,
1814, Pirmasis laiškas.
2. Geografinė, arba vokiškoji, mylia (Geographical mile) – 1/15 pusiaujo laipsnio ilgio. Jei Žemę laikysime rutuliu, kurio tūris lygus Žemės su Besselio matmenimis tūriui, geografinė mylia lygi 7,42 km.
3. Henrikas Steffensas (1773, Stavangeris – 1845, Berlynas) – europietis mokslininkas enciklopedistas, gamtos filosofas ir romantikas rašytojas, kilęs iš Norvegijos.
4. Senas jūreivių posakis („mit Mann und Maus untergehen“). Jei laivas skęsta, jūreiviai, keleiviai ir laive gyvenantys gyvūnai (pavyzdžiui, žiurkės ar pelės) žūva visi kartu, dalydamiesi bendru liūdnu likimu. Tačiau toks pat likimas gali ištikti ir žmones sausumoje, tad šią maksimą galima pritaikyti ir sausumos katastrofai.
5. Martynas Liudvikas Rėza (1776, Karvaičių kaimas Kuršių nerijoje – 1840, Karaliaučius) – lietuvių poetas, kritikas, filologas, vertėjas, protestantų pastorius, lietuvių tautosakos rinkėjas.
6. Friedrichas Ludwigas Zachariasas Werneris (1768, Karaliaučius – 1823, Viena) – vokiečių poetas ir dramaturgas, daugelio tragedijų autorius, katalikų kunigas.
7. Senovės Prūsija buvo padalyta į vienuolika provincijų, kurių kiekvienai vadovavo vadas – župonas (Sczupan). Pavadinimas kilęs iš slaviško „župyn“, reiškiančio „žemės šeimininką“. Prūsų provincijas formaliai vienijo vyriausiojo žynio Krivių Krivaičio valdžia.
9. Mile Kunx – Brangusis pone. Čia vartojama kuršių šnekta tikriausiai yra senoji prūsų ir labai skiriasi nuo latvių (Kurše ir Livonijoje), estų (Estlandijoje), taip pat nuo lietuvių kalbų. Šios tarmės skamba labai melodingai, beje, ir senųjų prūsų kalba joms nenusileido. Tai liudija dievų vardai: Patrimpas, Pikuolis ir Perkūnas, taip pat Krivių Krivaitis, vaidila ir t. t.
9. Švenčioji Lipka (vok. Heiligelinde) – nedidelis kaimas Varmijos-Mozūrų vaivadijoje, šiaurės rytų Lenkijoje. Jis yra maždaug už keturių mylių į pietryčius nuo Rešelio (vok. Rössel), už aštuonių mylių į pietvakarius nuo Kentšyno (vok. Rastenburg). Kaimas yra istoriniame Mozūrų regione. Švenčioji Lipka garsi piligrimų šventove ir baroko stiliaus bažnyčia. Pavadinimas iš tikrųjų gali būti kilęs nuo čia buvusios senųjų prūsų šventosios giraitės.
10. Rigis – kalnų masyvas centrinėje Šveicarijoje, priklausantis Alpėms. Rigis yra tarp Cugo ir Liucernos ežerų, Liucernos ir Švico kantonų pasienyje. Aukštis – 1797 m virš jūros lygio.
11. Heilsbergas – dabar Lidzbarkas Varminskis – miestas Lenkijoje, Varmijos-Mozūrų vaivadijoje.
12. Bartensteinas – dabar Bartošyce – miestas Lenkijoje, Varmijos-Mozūrų vaivadijoje.
13. Markeimas – kaimo bendruomenė Heilsbergo apskrityje. Nuo 1945 m. priklauso Lenkijai ir lenkiškai vadinasi Markajmy.
14. Amtmanas – valdininkas, tarnautojas (vok.)
15. „Al fresco“ – ant drėgno – viena iš sienų tapybos ant drėgno tinko technikų (freska), priešinga „al secco“ (tapybai ant sauso).
16. Felixas Meyeris (1653, Vülflingenas netoli Vinterturo – 1713, Wydeno pilis netoli Osingeno) – vienas iškiliausių savo meto Šveicarijos peizažistų.
17. Ludwigas Franzas Adolfas Josephas fon Baczko (1756, Lykas – 1823, Karaliaučius) – vokiečių rašytojas, Karaliaučiaus Albertinos universiteto dėstytojas. Intelektinėje istorijoje jis stovi tarp Apšvietos ir romantizmo. Pagrindinis jo veikalas – šešių tomų „Prūsijos istorija“. Būdamas 26 metų, per nelaimingą atsitikimą apako.
18. Laužymas ratu – Antikoje ir viduramžiais paplitusi mirties bausmės rūšis, dar žinoma „Kotrynos rato“ arba tiesiog „rato“ pavadinimu. Laužymas ratu taikytas dar senovės Romoje. Viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais buvo paplitęs Europoje, ypač Vokietijoje ir Prancūzijoje, kur laikytas pačia kankinamiausia (po ketvirčiavimo) ir pačia gėdingiausia bausme. Nuteistajam geležiniu laužtuvu arba ratu sulaužydavo visus stambiuosius kūno kaulus, paskui jį pririšdavo prie didelio rato, o ratą iškeldavo ant stulpo. Nuteistasis atsidurdavo veidu į viršų ir mirdavo nuo šoko ir dehidratacijos, dažnai gana ilgai. Mirštančiojo kančias didino jį lesę paukščiai.
19. Landratas – Vokietijoje vyriausybės valdininkas, vykdęs valstybės funkcijas apskrities teritorijoje ir buvęs vienasmenis apskrities vietos savivaldos vykdomasis organas.
20. Rösselio savivaldybė priklausė Rösselio apskričiai Allensteino administracinėje apygardoje. Miestas nuo 1945 m. priklauso Lenkijai, dabartinis lenkiškas pavadinimas – Reszel.
PRŪSIJOS LEGENDOS – Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.
Iliustracijos (2, 4, 5, 9) – Gustavo Schönleberio, iš Edmundo Hoeferio knygos „Kelionės po Šiaurės ir Baltijos jūras“, 1881 m. išleistos Štutgarto brolių Kröner leidykloje.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
