Spalvingasis Karaliaučius? Na jau! Iš dainos žodžio neišmesi:
Visas Kenigsbargas – tai painus kreivų gatvių raizginys,
Nušiurusių kampų ir purvinų skersgatvių landynė…
Taip rašė vietinis poetas Robertas Johannesas (Robert Lutkat, 1846–1924). O Jūs dabar sakote, kad Karaliaučius buvo spalvingas?
Reikalas tas, mielas skaitytojau, kad prisiminimai apie tolimą laimingą praeitį mūsų atmintyje visada spindės ryškiausiomis spalvomis, – bet aš turiu galvoje ką kita. Kalbu apie tikrai įvairiaspalvį Karaliaučių; jis mirgėjo daugybe spalvų, nors pamatyti jas galėjo tik sekmadienį gimęs vaikas!
Pirmiausia, per Pilies griovį buvo nutiestas Margasis tiltas (Bunte Brücke). Juo buvo galima nueiti nuo Dancigo rūsio skersgatvio (Danziger Keller Gasse), kuris driekėsi palei rytinę tuomet dar neegzistavusios Gesekuso aikštės (Gesekus Platz) dalį ir buvo taip vadinamas todėl, kad iki 1630 m. ten stovėjo danskerio bokštas, iki Princesės gatvės (Prinzessin Straße, vėliau – viršutinė Kanto gatvės dalis). 1867 m. griovys buvo užpiltas, o tiltas ir visi seni namai nugriauti, ir tai leido suformuoti Gesekuso aikštę.
Dabar atsigręžkime į netolimą praeitį: pirmoji ryški spalvota dėmė miesto paletėje bus viešbutis „Centralhotel“, pastatytas 1907–1908 m. ir iš karto tapęs prestižiškiausiu Karaliaučiuje.
Teatras ir viešbutis „Centralhotel“ Parado aikštėje.
Anksčiau šis statusas neginčijamai priklausė viešbučiui „Deutsches Haus“ (Hotel Deutsches Haus) Teatro gatvėje (Theaterstraße), tačiau kai princas Frydrichas Vilhelmas (Friedrich Wilhelm Viktor Karl Ernst Alexander Heinrich Prinz von Preußen, 1880–1925) apsistojo „Centralhotel“, „Deutsches Haus“ reputacija išbluko, ir galiausiai jį ištiko pats negarbingiausias likimas: jis virto mokesčių inspekcija! Taigi Karaliaučiaus gyventojai dabar šioje įstaigoje išleisdavo kur kas daugiau pinigų, nei kadaise užsieniečiai išleisdavo „Deutsches Haus“.
Personalas ir padavėjai tikėjosi iš princo Frydricho Vilhelmo dosnių arbatpinigių. Tačiau jam nė į galvą neatėjo pateisinti jų lūkesčių. Užtat jis buvo didelis muzikos mylėtojas ir vėliau, kai „įsikūrė“ pilyje, prisidėjo prie to, kad Karaliaučiaus Tiergarteno Festivalių salėje (Festhalle im Tiergarten) 1909, 1910 ir 1911 m. įvyktų trys grandioziniai muzikos festivaliai.
Kol nebuvo pastatytas „Centralhotel“, toje pačioje vietoje stovėjo medžių apsupti svečių namai „Centralhalle“. Jie buvo gerokai kuklesni. Iki „Centralhalle“ čia veikė Meyerio konditerija (Meyersche Conditorei), o vėliau – teatralų mėgstama „Vienos kavinė“ (Wiener Café).
Mėlyna
Pereiname prie mėlynos spalvos, taigi ir prie „Mėlynosios karčemos“ (Blaue Krug), kuri senų senovėje puošė neužstatytą teritoriją į rytus nuo Tolimojo Rossgarteno (Hinter Roßgarten), netoli Rossgarteno vartų. Savo pavadinimą ji, žinoma, gavo dėl „firminės“ mėlynos spalvos.
Osterodės gyventojai turėjo savo „Raudonąją karčemą“ prie kelio į Pillaukeną, Įsruties gyventojai – „Žaliąją“ ir „Raudonąją“ vaistines. Dancige – „Baltasis bokštas“ ir „Žalieji vartai“. Halėje yra „Raudonasis bokštas“, Vimpfene prie Nekaro – „Raudonasis“ ir „Mėlynasis“ bokštai – visi pavadinimai iš seniai praėjusių laikų. Dar prisimenamas geležinis tiltas per Elbę prie Saksonijos Lošvico, kuris dėl dangaus žydrumo dažų, kuriais buvo nudažytas, įgijo antrąjį vardą – „Mėlynasis stebuklas“.
„Mėlynoji karčema“ buvo viena iš daugybės smuklių prie seniai išnykusio senojo kelio iš Berlyno per Karaliaučių ir Kuršių neriją į Peterburgą. Bet kodėl ši karčema buvo nudažyta mėlynai, o ne raudonai ar, pavyzdžiui, geltonai? Todėl, kad Rossgartenas buvo Löbenichto priemiestis, o Löbenichto heraldinė spalva buvo mėlyna (žr. toliau).
„Mėlynąjį bokštą“ (Blauer Turm) Karaliaučiaus gyventojai gerai žino. Iki 1879 m. vietoj dantytų baigtinių jis turėjo smailų stogą.
Mėlynasis bokštas (centre) šiaurės rytiniame Knypavos kampe.
Būtent tokį jį galima pamatyti Katedroje, seniausiame išlikusiame tapytame Karaliaučiaus atvaizde (1557) – Johanno von Niemitzo (Johann von Niemitz), kuris gyvas būdamas buvo kunigaikščio Albrechto dvaro patarėjas, epitafijoje. Bokštą įamžino vietinis dailininkas (Heinrich Königswieser, 1530–1583, žr. toliau) tuo metu, kai jis dar buvo dažomas baltai, o ne mėlynai. Gotikos ir Renesanso laikotarpiais heraldinė spalva buvo lemiamas veiksnys, ir Knypavoje jo tikrai nebūtų nudažę Löbenichto spalvomis! Knypavos spalva buvo žalia. Tik baroko epochoje, ypač po to, kai 1724 m. Altštatas, Knypava ir Löbenichtas buvo sujungti į vieną Karaliaučiaus miestą, spalva nebelaikyta priklausomybės ženklu.
Tai buvo vienintelis išlikęs senųjų Knypavos sienų fragmentas; kadaise tos sienos juosė visą salos miestą, nes trys miestai broliai pasitikėjo vienas kitu taip pat mažai, kaip ir išorės priešais. Pavyzdžiui, Trylikos metų karo (1453–1466) metu, kai Knypava stojo Dancigo ir lenkų pusėn, tarp knypaviečių ir Ordinui ištikimybę išsaugojusių altštatiečių vyko įnirtingi mūšiai. Visų trijų Priegliaus miestų gynybinės sienos buvo pastatytos valdant didžiajam magistrui Winrichui von Kniprode (Winrich von Kniprode, 1310–1382).
Kitas Knypavos gynybinis bokštas, stovėjęs kiek į vakarus nuo Mėlynojo, šalia buvusio Knypavos bendruomenės sodo, vadinosi Parako bokštu (Pulverturm), nes, kaip ir panašiuose iki mūsų dienų išlikusiuose bokštuose Lindau ir Pasau, jame buvo įrengtas arsenalas ir laikomos parako atsargos. Vėliau šis įspūdingas apskritas mėlynai nudažytas bokštas tapo Knypavos skolininkų kalėjimu, vadinamu „Mėlynuoju bokštu“. 1735 m. jis buvo per anksti ir visiškai be reikalo nugriautas. Tuščias sklypas Magistro gatvėje (Magisterstraße), kur stovėjo bokštas, daugelį metų po to buvo siūlomas parduoti kaip statybų aikštelė, tačiau nesėkmingai. Užtat pavadinimas „Mėlynasis bokštas“ (pagal keistą vietinę tradiciją1 – red. past.) buvo perkeltas kaimyniniam bokštui, kurį pastatė dar Ordinas ir kuris dėl pusantro metro storio sienų laimingai sulaukė mūsų laikų.
1697 m. šio kampinio bokšto sienose kalėjo 14 metų mergaitė, apkaltinta raganavimu ir nuteista mirties bausme – nukirsdinti, o paskui sudeginti ant laužo.
Johanno von Niemitzo epitafija, tapyta Heinricho Königswieserio (fragmentas).
Nors kurfiurstas Frydrichas III (1657–1713), kilęs iš Karaliaučiaus, ir būsimasis pirmasis Prūsijos karalius (Frydrichas I, 1701–1713), įsakė bylą nagrinėti iš naujo, vargšelė vis dėlto buvo nubausta mirtimi pagal pirminį nuosprendį! Baisus barbariškumo, kvailumo, tamsių viduramžiškų prietarų ir teisėjų veidmainystės pavyzdys!
Beje, šalia Mėlynojo bokšto stovėjo poeto Simono Dacho (Simon Dach, 1605–1659) namas; ten jis ir mirė 1659 m. Jo atminimas buvo įamžintas bronzine memorialine lenta. Panašiai kaip Goethe dėkojo savo kunigaikščiui už sodo namelį, Dachas rašė:
„Dievas amžinai dėkos išmintingajai Knypavos tarybai, kuri maloniai leido man čia gyventi. Aukščiausiajam niekada nebuvo svetimi slegiantys nerimai, kuriuos patyriau dieną naktį ieškodamas savo namų. Sraigė ir vėžlys atsineša savo trobeles į pasaulį, o žmogus turi daug kovoti, kol įgyja nuosavus namus!“
Štai ir viskas apie mėlyną spalvą; dabar apie juodą.
Juoda
Šiai spalvai atstovavo tik Karaliaučiaus Juodoji jūra (Schwarzes Meer).
Johannas von Bösenrade (Oberburggraf Herzog Albrechts, Johann v. Bösenrade), kunigaikščio Albrechto vyriausiasis burgrafas, įsakė iškasti tvenkinius piliakėms2 veisti; juos maitino kanalai, nešantys vandenį iš Aukštutinio tvenkinio. Kunigaikštis ypač mėgo piliakes; tačiau, pasak legendos, šios žuvys pačios išnyko, kai Bösenrade griežtai uždraudė žvejoti šiuose tvenkiniuose, kad jos būtų tiekiamos kunigaikščio stalui. Legenda atspindi gilią Karaliaučiaus gyventojų neapykantą pernelyg energingam ir veikliam didikui, kurį jie, ilgai nesukę galvos, praminė „Piktuoju patarėju“.
Tačiau faktas lieka faktu: vėliau tvenkiniai virto stovinčio vandens telkiniais, ir jų dvokas trukdė netoli pilies esančių namų gyventojams. Blogiausiu buvo laikomas tvenkinys, vadintas Juodąja jūra, esantis tarp Tiepoldo ir Wrangelio gatvių (Tiepoldstraße und Wrangelstraße). Jo pavadinimas kalba pats už save... Vėliau šie dirbtiniai vandens telkiniai buvo užpilti.
Balta
Kuris iš daugybės irkluotojų ir jūreivių, plaukusių Priegliumi žemyn į marias, nesustodavo prie „Baltojo žmogaus“ (Weißer Mann)? Nežinantiems paaiškinsime: „Baltuoju žmogumi“ vadinosi maždaug šimtametis akmeninis bokštas, beveik visas nudažytas baltai ir tik apačioje – juodai. Jis stovėjo Jūrų kanalo pradžioje, saloje tarp kanalo ir marių, ir buvo valtininkų bei žvejų orientyras. Prie jo buvo galima ramiai ilsėtis ir kaitintis saulėje ant sausų dumblėtų seklumų ir nendrynuose. Savo nedidelėje knygoje „Mielasis senasis Karaliaučius“ Wilhelmas Matullis (Wilhelm Matull, 1903–1985) pateikia priežodžius, kuriais jūreiviai, išplaukdami į jūrą, sveikindavo „Baltąjį žmogų“:
„O baltas žmogau su juoda koja,
Siunčiame tau savo sveikinimą.
Prašom, duok mums šiandien palankų vėją,
Kad greičiau sugrįžtume namo!“
Grįždamas kiekvienas turėjo garsiai ar mintyse pasakyti:
„Seneli baltąja skrybėle, dėkojame tau! Plaukimas buvo sėkmingas!“
Raudona
Dabar raudonos spalvos eilė.
Senovėje vakarinėje dabartinės Monetų gatvės (Münzstraße) pusėje buvo senas bajorų dvaras, žinomas kaip „Raudonasis kiemas“ (Roter Hof), 1572 m. perduotas Lötzeno apskrities valdytojui Fabianui von Lehndorffui (Fabian von Lehndorff). Vėliau jis atiteko von Tettau (von Tettau), o paskui – von Buddenbrocko (v. Buddenbrock) giminei. Deja, „Raudonasis kiemas“ seniai nugrimzdo į užmarštį.
Raudoną spalvą sutiksime dar du kartus, būtent Altštate, kurio heraldinė spalva buvo raudona (žr. toliau). Altštato birža prie Lastadijos kranto, ties Priegliaus Hundegatu, 1728 m. buvo išplėsta ir pradėta vadinti „Raudonosiomis svarstyklėmis“ (Rote Waage), nes Knypavos biržos, stovėjusios ant polių prie Žaliųjų vartų, naujai susikūrusiam Karaliaučiaus miestui nepakako. „Raudonosios svarstyklės“ išstovėjo iki XIX a. 8-ojo dešimtmečio.
Šalia Altštato biržos stovėjo Raudonasis kranas, kurio atvaizdas išliko garsiajame 1613 m. Beringo graviūroje (žr. toliau). Kranas turėjo kupolo formos stogą su gervės – budrumo simbolio – atvaizdu.
Raudonasis kranas Hundegato krante, Žalieji vartai ir tiltas 1613 m. Karaliaučiaus žemėlapio fragmente.
Raudonasis kranas sudegė per garsųjį 1839 m. rugpjūčio 2 d. gaisrą. Rosenkranzas (Johann Karl Friedrich Rosenkranz, 1805–1879) ryškiai aprašė mums šį įvykį:
„Reginys, kurį apie devintą vakaro išvydome Priegliaus krante, buvo tiesiogine žodžio prasme feeriškas! Vanduo, prisigėręs rusenančių žarijų, ruožais buvo visiškai juodas, bangos žvilgėjo it poliruotas, paauksuotas plienas. Paviršiumi plaukė didelės statinės su degančiu aliejumi ir spiritu. Sargybos valtys patruliavo prieplaukas ir Žaliąjį tiltą, nes Lastadijos sandėliai vis dar degė ir iš jų į visas puses tebelėkė kibirkščių pluoštai. Reginio centras buvo Raudonoji gervė2, besistiebianti į dangų pro ugnį. Kai liepsnos įnirtingai įsiplieksdavo, atrodė, kad kranas jose skęsta. Bet jis vis tiek tebestovėjo. Iš degančių Lastadijos grūdų sandėlių sklido tai barškantys, tai traškantys garsai, o tai – duslus dundesys, tarsi kastuvo smūgiai į karsto dangtį: tai kažkas jų viduje griuvo ant žemės. Klausyk – prie garsų iš krano pusės prisidėjo girgždantys tarsi atodūsiai. Galingos geležies masės trūkčiojo ir drebėjo, bet jis dar stovėjo. Pagaliau medinis karkasas sudegė, sudegė ratas, ir minia nekantriai laukė griūties. Iš „gervės“ liko tik geležiniai griaučiai, vos įžiūrimi siaučiančiose liepsnose, bet jis laikėsi, kol negailestinga liepsna išdegino visą jo konstrukciją iki pamatų, ir tik tada jis sugriuvo.“
Žalia
Karaliaučiaus spalvų paletėje liko tik žalia ir geltona.
Žalia – Knypavos heraldinė spalva (žr. toliau). Todėl ir tiltas vadinosi Žaliuoju (Grüne Brücke). Kaip dažnai Karaliaučiaus gyventojai juo eidavo! O kaip burbėdavo, kai skubėdavo, o jis būdavo pakeltas! Ir kokia begalė žmonių per visą ilgą Žaliojo tilto istoriją žavėjosi nuo jo atsiveriančiu nuostabiu uosto vaizdu! Ypač vakarais, kai besileidžiančios saulės spinduliai krisdavo ant žėrinčių Priegliaus vandenų, – šis vaizdas buvo vienas gražiausių ir įsimintiniausių Karaliaučiuje.
Mažai kas žino, kad Žaliasis tiltas, pirmą kartą paminėtas dar 1322 m., kryžiuočių laikais, tuomet vadinosi Langgasse tiltu (Langgasser Brücke).
Medinis Žaliasis tiltas ir senoji Knypavos birža XVIII a.
Naująjį pavadinimą randame tik vėlyvaisiais viduramžiais. Prie Žaliojo tilto priklausė Žaliasis kranas (Grüne Kran) ir Žalieji vartai (Grüne Tor), juk žalia buvo Knypavos heraldinė spalva.
Žaliojo tilto modelis kaip pakeliamojo tilto pavyzdys buvo eksponuojamas Vokiečių muziejuje Miunchene.
Dabartinė karta Žaliuosius vartus žino tik iš nuotraukų, nes jie buvo nugriauti 1864 m.
Vartai šioje vietoje pirmą kartą buvo pastatyti Winricho (Winrich von Kniprode, 1310–1382, didysis magistras) laikais ir tuomet, kaip ir tiltas, buvo vadinami pagal Knypavos Ilgąją gatvę (Langgasser Tor). To meto gotikiniai vartai buvo gana kuklūs, galima net sakyti – paprasti. Tik Renesanso epochoje ant gotikinių vartų pamatų buvo pastatyti puikieji Žalieji vartai – tuo metu jų naujasis pavadinimas jau buvo prigijęs.
Vaizdas per visą Knypavos Ilgąją gatvę (Kneiphöfische Langgasse), papuoštą daugybe volmių, nuo Krautuvių iki Žaliųjų vartų, buvo toks pat įspūdingas kaip ir Dancige per Jopeno skersgatvį (Jopengasse, kur Jopen – vietinės rūšies tamsaus, stipraus ir tiršto „Jopeno alaus“ (Jopenbier), Dancige verdamo nuo XIV a., pavadinimas) Šv. Marijos bažnyčios (Marienkirche; miestas dabar vadinasi Gdanskas, o gatvė – Piwna. Red. past.) link.
Žaliųjų vartų statyba prasidėjo valdant markgrafui Georgui Friedrichui (Georg Friedrich I. von Brandenburg-Ansbach, 1539–1603). 1592 m. meistras Wilhelmas ant Žaliųjų vartų viršaus pastatė puikų bokštą ir, primygtinai reikalavęs pats pritvirtinti viršūnę ir vėjarodį, atliko svaiginantį inžinerinį žygdarbį.
Kiekvienoje bokšto pusėje buvo iškilmingi užrašai. Tris iš jų man pavyko rasti kronikose; tikiuosi, kas nors iš jūsų suras ketvirtąjį ir pasidalys su mumis.
Pirmasis skelbė: Jus et aequitas sunt vincula civitatum.
(Teisingumas ir lygybė – valstybės saitai.)
——●——◌——●——
Antrasis: Sint aliis turres, sit inexpugnabile vallum, Nos deus et rectum simplicitasque regent.
(Tegul kitiems tarnauja bokštai ir neįveikiami pylimai,
O mus tegul veda Dievas, teisingumas ir paprastumas.)
——●——◌——●——
Trečiasis: Vultus Fortunae veriatur imagine Lunae Crescit, decrescit, constans persistere nescit.
(Fortūnos veidas kinta kaip Mėnulio atvaizdas: jis pilnėja, dyla ir nežino pastovumo.)
Senasis Prieglius tarp Vorstadto (kairėje) ir Knypavos: už Žaliojo tilto matyti Knypavos ir Altštato uosto kranai, laivų stiebai. Centre – Knypavos birža ir Žaliųjų vartų bokštas. Dešinėje – sielininkai šoka ant sielio. Daugiau apie gyvenimą Karaliaučiaus uoste skaitykite čia.
Ką gi, Karaliaučius iš tiesų patyrė paskutiniojo teisingumą!
Vėliau bokštas buvo papuoštas laikrodžiu, Knypavos herbu, Juoduoju ereliu ir trimis alegorinėmis figūromis: Teisingumu, Darbštumu ir Ramybe.
Beje, nuo Žaliųjų vartų iki Didžiosios perkėlos per Prieglių ėjo skliautuota požeminė perėja, užpilta tik 1885 m. Bokšte virš vartų gyveno Knypavos miesto muzikantas ir jo pameistriai.
Leiskimės į kelionę laiku ir prisiminkime bent kelias spalvingas scenas, kurių liudininkais tapo Žalieji vartai, – juk jie buvo Knypavos Ilgosios gatvės, pagrindinės Karaliaučiaus magistralės, nutiestos iki 1324 m., dalis!
Pro juos 1466 m., po skaudaus Marienburgo pilies praradimo, didysis magistras Ludwigas von Erlichshausenas (Ludwig von Erlichshausen, 1410–1467), vos išsigelbėjęs nuo persekiotojų per drąsų pabėgimą per Vyslą, įžengė į savo naują rezidenciją. 1526 m. vartai sutiko naują kunigaikštį, vardu Albrechtas, jau iškilmingai priimtą Haberstrome (Haffstrome), bet miestiečiai išsirikiavo palei Knypavos Ilgąją gatvę ir sveikino jį džiūgaudami. Čia 1578 m. gegužės 21 d. su savo žmonos Elžbietos, ką tik mirusios Varšuvoje, karstu iškilmingai įvažiavo į miestą markgrafas Georgas Friedrichas, kunigaikščio Albrechto psichiškai nesveiko sūnaus pusbrolis ir globėjas. Čia pat, vadovaudamas raitųjų procesijai, kaip Prūsijoje valdantis kunigaikštis atvyko Brandenburgo kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas (Friedrich Wilhelm von Brandenburg, 1620–1688), lydimas puošniai apsirengusių mėsininkų gildijos narių (būtent jis suteikė jiems garbingą teisę lydėti monarchą). Čia pat 1701 m. savo prabangia karieta pravažiavo kurfiurstas Frydrichas III, atvykęs į gimtąjį miestą karūnuotis. Rusijos caras Petras Didysis dažnai eidavo pro Žaliuosius vartus, 1711, 1712 ir 1713 m. mielai apsistodamas gretimame Knypavos burmistro Negeleino name. Šis namas nugriautas tik XX a. pradžioje, kad būtų atlaisvinta vieta Šiaurės Vokietijos kredito banko pastatui. Bankininkams reikėjo geriausios apžvalgos į uosto gyvenimą... Kaip dažnai Kantas turėjo eiti pro Žaliuosius vartus, kai iš savo namų – taip gėdingai nugriautų 1893 m. – eidavo pasivaikščioti po Vorstadtą pro namą, kuriame jis gimė.
1807 m. liepos 10 d., sudarius Tilžės taiką, pro Žaliuosius vartus į Karaliaučių įžengė Napoleonas.
Knypavos Žaliasis tiltas, Žalieji vartai ir birža (dešinėje).
Karalienė Luizė (Königin Luise) taip pat ne kartą ėjo pro šiuos vartus: džiugiomis dienomis – kaip kronprincesė, ir karčiais laikais – kaip ligota karalienė, bėganti lydima savo ištikimo gydytojo Hufelando (Leibarzt Hufeland). Būtent pro Žaliuosius vartus 1812 m. Karaliaučių visam laikui paliko Neapolio karalius Miuratas. Pro juos karalius Vilhelmas I įvažiavo į miestą savo karūnavimui 1861 m. Bet tada atėjo jų metas užleisti vietą augančiam transporto srautui.
Naujoji Rytų geležinkelio stotis, pastatyta 1857 m., tuo metu gražiausia Europoje, primygtinai reikalavo šios radikalios intervencijos. Nepaisant dailininkų, restauratorių prieštaravimų ir net sosto įpėdinio, būsimojo imperatoriaus Frydricho III (Friedrich Wilhelm Nikolaus Karl von Preußen, 1831–1888), noro, 1864 m. rugsėjo 19 d. Žalieji vartai ir volmės buvo nugriauti.
Griaunant paaiškėjo, kad medinės sijos varpinės viduje visiškai supuvusios; kad būtų galima nuleisti varpus, tiltas buvo pakeltas, pagrindinė salos miesto gatvė uždaryta, o pati varpinė stabilumui padidinti apjuosta grandinėmis. Sunkių varpų nuleidimas praėjo be nelaimių, išskyrus nedidelę darbininko traumą, kurią sukėlė nukritęs sunkus geležinis žiedas.
Toks G. Karlas (tikroji pavardė – Springeris), dirbęs pašte buhalteriu ir garsėjęs kaip didelis gimtojo miesto patriotas, savo brošiūroje „Senasis Karaliaučius“ dalijasi archyvuose rastos Karaliaučiaus inteligentijos pateiktos peticijos, raginančios išsaugoti Žaliuosius vartus, tekstu:
„Žalieji vartai – ne tik elegantiškiausias Renesanso epochos kūrinys mūsų mieste, kuris taip žeminančiai stokoja architektūrinio grožio. Svarbiausia, kad net už Karaliaučiaus ribų nerasi kito architektūros kūrinio, kuriame komercinio ir miesto gyvenimo pobūdis būtų išreikštas taip įkvepiančiai.
Mūsų protėviai su didele įžvalga pasirinko šią vietą, kurioje nedidelis, bet elegantiškas bokštas daro žymų palankų poveikį keturiomis kryptimis.
Knypavos vaizdas nuo Vorstadto Didžiųjų kranų krantinės.
Jis reikšmingai prisideda prie nepakartojamo Knypavos Ilgosios gatvės, pagrindinės miesto prekybos arterijos, vaizdo, faktiškai būdamas jos centriniu tašku, suteikia nepakeičiamą apžvalgos aikštelę, lemia miesto veidą žiūrint iš Vorstadto. Žvelgiant iš uosto, pastatų grupę, apimančią idealiai vienas kito atžvilgiu išdėstytus senąją biržą ir banką, užbaigia šis bokštas. Net iš Liepų gatvės Lomsės krantinėje žvilgsnis nevalingai pastebi grakštų bokštą šalia biržos. Tai tikras uosto bokštas, ant kurio, be to, galima iškabinti šventines krantinės puošmenas, o Žalieji vartai sudaro triumfo arką visoms šventinėms procesijoms, – savybės, kurias įžvalgus Jo Mylimosios Didenybės žvilgsnis galėjo iš karto atpažinti. Šio išskirtinio architektūrinio ansamblio sunaikinimas, kurio vietoje nieko neliks – tai yra visiškas asketiškumas, – aiškiai parodys, koks svarbus miesto peizažo elementas buvo prarastas…“
Visos pastangos nuėjo perniek – Žalieji vartai po dvejų metų tapo eismo auka. O štai istorija, esą vartai buvo nugriauti tam, kad būtų pravežtas Frydricho Vilhelmo III paminklas, kuris 1851 m. blogais kaimo keliais buvo atgabentas iš Lauchhammerio ketaus liejyklos (Eisengießwerk Lauchhammer) netoli Elsterwerdos į Karaliaučių 16 arklių traukiamu vežimu, yra šmeižtas. Iš tikrųjų Žaliųjų vartų arka pasirodė per žema, kad pro ją pravažiuotų pagal vietinius mastus labai aukšta raitelio statula, todėl po arka teko iškasti dviejų pėdų gylio duobę. O štai tuomet dar visai naujų Brandenburgo vartų viršutinė dalis buvo nugriauta, nes ir jie pasirodė nepakankamai aukšti paminklui.
Žaliuosius vartus bus sunku pamiršti. Karaliaučiuje turbūt nerastum žmogaus, kuris nesigailėtų, kad miestui teko su jais atsisveikinti.
Knypavos Ilgoji gatvė ir Žalieji vartai.
Kartu su vartais praeitimi tapo ir nuostabiosios volmės (žr. aukščiau) – tradiciniai atviri priestatai-terasos Knypavos Ilgojoje gatvėje, kuriose šiltuoju metų laiku vykdavo nemaža Knypavos gyventojų gyvenimo dalis. Volmės buvo ryškus senojo Karaliaučiaus architektūrinis bruožas.
Kai prieš Pirmąjį pasaulinį karą įėjimo į Tiergarteną vartai su savo „dramblių straublais“ ėmė nykti, kilo pasiūlymas atkurti Žaliuosius vartus kaip įėjimą į Tiergarteną, remiantis senais planais ir atvaizdais. Miesto sąžinė dar kovojo už Žaliuosius vartus, kai senoji Hageno vaistinė Junkerių gatvėje – gražus namas, 1654 m. perstatytas baroko stiliumi ir XVI a. priklausęs kunigaikščio gydytojui daktarui Mantanui, – buvo negailestingai nugriauta.
Neabejotinai geranoriško, bet kartu labai abejotino pasiūlymo atkurti Žaliuosius vartus kaip įėjimą į Tiergarteną įgyvendinimo laimei pavyko išvengti. Nes nugriauti pastatai turėtų būti atkuriami tik ten, kur jie stovėjo anksčiau. Tokiais atvejais, atgavę teisėtą vietą, laimingiausieji iš jų gauna galimybę visavertiškai atgimti. (Pavyzdžiai: Šv. Morkaus varpinė Venecijoje, Šv. Mykolo bažnyčia Hamburge, Cvingerio rūmai Drezdene.)
Geltona
Tegul geltona spalva užbaigia šį esė apie spalvingąjį Karaliaučių!
Karaliaučiuje buvo ne tik, kaip jau minėta, „Mėlynoji“, bet ir „Geltonoji karčema“ (Gelber Krug).
Virš tilto per Hufeno upelį (Hufenbach, dabar – Parkovyj upelis) gyveno gerbiamas bankininkas, pavarde Adleris, beje, mūsų poetės Agnes Miegel (Agnes Miegel, 1879–1964) prosenelis, turėjęs medinį užmiesčio namą tuometiniame Hufene. Ši vietovė ikinapoleoniniais laikais buvo vilomis užstatytas priemiestis ir vadinosi Karlsruhe (Carlsruh). „Geltonoji karčema“ stovėjo priešingame, kairiajame upelio krante. Pavadinimas vėliau buvo pamirštas, bet kiekvienas Karaliaučiaus gyventojas žino šią vietą, nes vėliau čia veikė populiari šokių salė „Drakono uola“ (Drachenfels).
Geltonasis bokštas (Gelber Turm) taps grandiozine mūsų kelionės pabaiga! Jo likimas ypač įdomus.
Turgaus diena Gesekuso aikštėje. Mūsų herojaus sunku nepastebėti.
Jis buvo statomas kaip sargybos bokštas ir buvo Altštato gynybinės sienos dalis. Ant jo matomas kontraforsas – tik apgailėtina tos sienos liekana. Geltonasis bokštas buvo sujungtas perėja su kaimyniniu, stovėjusiu maždaug 20 metrų į rytus nuo jo, ir tai buvo vienintelis būdas patekti į bokšto vidų, nes Geltonasis, kaip, pavyzdžiui, ir Karaliaučių išgarsinęs Pilies bokštas, buvo pastatytas be atskiro įėjimo.
Kol kaimyninis bokštas ilgą laiką tarnavo kaip kalėjimas, Geltonasis niekaip nebuvo naudojamas, ir 1797 m. sausio 21 d. tuometinis miesto architektas Blickas buvo priverstas pateikti rotušei pranešimą apie tai, ką su juo galima padaryti:
„Senasis apleistas bokštas labai tvirtas ir turi keturis aukštus, iš kurių du – su skliautuotomis lubomis. Apleisto bokšto pavertimas kalėjimu tikriausiai pareikalautų didelių išlaidų ir nepaprastų sunkumų, nes būtų neįmanoma įrengti patalpų sargybai. Kruopščiai apžiūrėjęs objektą, nustačiau, kad senosiose storose sienose nėra sveikų plytų, jos sumūrytos tik iš nuolaužų ir lauko akmenų; vadinasi, jį išardžius nebūtų jokio pelno. Mano kukliu manymu, būtų tikslinga pabandyti bokštą išnuomoti. Jo naudojimas galėtų būti naudingas, pavyzdžiui, prieskonių prekeiviams, išnešiotojams ir t. t., kurie galėtų jį naudoti kaip sandėlį. Reikia pažymėti statinio atsparumą ugniai, dėl kurio jis visai tinka tokiems tikslams.“
Ši ekspertizė paskatino miesto tarybą 1797 m. sausio 23 d. pareikšti: „Šiomis aplinkybėmis apleistas bokštas neturi būti naudojamas ir turi likti dabartinės būklės!“ Matyt, tuo metu bokštas dar nebuvo nudažytas geltonai, nes abiejuose dokumentuose jis vadinamas „apleistu“, o ne geltonu.
Kaip matote, senasis bokštas buvo ne tik garbinga didžiosios epochos atgyvena, bet ir tikras kliuvinys! Po trejų metų, 1800 m. balandį, jam vėl iškilo pavojus. Štai kas nutiko: kaimyniniame bokšte, kalėjime, staiga atsirado tokių didelių plyšių, kad aštuonis kalinius – tris vyrus ir penkias moteris – balandžio 12 d. 3 val. nakties teko perkelti į kitą vietą, kad jų neužvirstų griuvėsiai. Jie buvo nugabenti į netoliese esantį „Naująjį bokštą“, stovėjusį Altštato Ilgosios gatvės (Altstädtische Langgasse) ir Parako skersgatvio (Pulvergasse) kampe. Tas bokštas buvo nugriautas tik 1888 m. Griūvanti Geltonojo bokšto kaimynė vėliau tais pačiais metais dėl savo apgriuvusios būklės taip pat tapo kirtiklio auka.
Buvo kalbų apie Geltonojo bokšto nugriovimą kartu su ja. Bet, kaip ir anksčiau, geroji dvasia išgelbėjo jį nuo sunaikinimo.
Geltonasis bokštas Gesekuso aikštėje.
1811 m. skrybėlių gamintojas Ritteris pasiskundė miesto tarybai, kad audringomis naktimis nuo Geltonojo bokšto stogo ant jo greta stovinčio namo krinta čerpės ir akmenys. Kartu Ritteris pasiūlė bokštą išpirkti. Miesto taryba iš tiesų pardavė Geltonąjį bokštą 1812 m., bet ne Ritteriui, o vyriausiajam kepėjui Werneriui už „100 talerių po 52,5 dinaro už talerį“. Tačiau buvo viena sąlyga: „Pagal §3 pirkėjas privalo palaikyti bokštą geros būklės, taip pat įrengti ant jo stogą, kaip ant namo“.
Taip ir įvyko. Senasis bokštas neteko smailaus stogo su dantytu parapetu ir, paverstas grūdų sandėliu, įgijo dabartinę stogo formą.
Paskui jis dar kelis kartus perėjo iš rankų į rankas. XIX a. 5-ajame dešimtmetyje Geltonasis bokštas priklausė loterijos operatoriui, pavarde Heygsteris (Heygster), o 1863 m. – Wrangelio kirasyrų vyriausiajam gydytojui. Kas žino, kokia beprotiška idėja paskatino jį tapti šio seno gynybinio bokšto savininku? Turbūt jis greitai jam įkyrėjo, o gal bokštas buvo įkeistas, bet iki 1864 m. bokštas atiteko pirkliui Hermannui Kadachui (Kadach), kuris jį naudojo kaip sandėlį. Mano vaikystėje gretimos parduotuvės vitriną nuolat puošė nuostabūs žaislai, džiuginę mūsų vaikiškas širdis. Matyt, daug tokių lobių buvo saugoma bokšto viduje. Tačiau iš lauko to nebuvo matyti; tik milžiniška reklama geltonomis raidėmis ant pilko tinko rodė, kad senasis bokštas naudojamas kaip sandėlis, ir baisiai jį darkė. 1901 m. prie garbingo gotikinio statinio buvo pristatytas viešasis tualetas, kuris sveikas išgyveno bombardavimus ir galbūt iki šiol tebėra ten.
Žaislų epocha taip pat baigėsi su Kadacho pasitraukimu, paskui Karaliaučiaus gimnastikos klubas (Königsberger Turnclub) išpirko senąjį bokštą, ir galiausiai jis vėl tapo miesto nuosavybe.
---
(Paskutinę šio apskritai puikaus straipsnio pastraipą mums teko išbraukti, nes joje skamba revanšistinės gaidos, būdingos praėjusio šimtmečio trečiojo ketvirčio vokiečių emigrantų spaudai. Red. past.)
VERTĖJO PASTABOS
1.Karaliaučiuje ne kartą taip būdavo: į užmarštį nugrimzdęs objektas „palikdavo“ savo vardą išrinktam įpėdiniui. Pavyzdžiui, vietinės pilies Maskvėnų salė iš pradžių buvo šiauriniame sparne, o dabar žinoma ta, kuri buvo virš bažnyčios vakariniame. Mėlynasis bokštas Knypavoje. Luisenwahlis. Plius pati Prūsija, valdžiusios čia dinastijos pastangomis staiga pasitinkanti mus Reino pakrantėse...
2. Į rusų kalbą žodis „kran“ (kranas) atėjo iš vokiečių kalbos, kurioje jis atsirado sutrumpinus žodį „Kranich“ – gervė. Kaip nesunku atspėti, kėlimo kranas gavo vardą dėl panašumo į šį paukštį.
„Uostas ir Raudonasis kranas“. Friedricho Lahrso (Friedrich Lahrs, 1880–1964) litografija
iš ciklo „Kanto miestas. Aštuoni XVIII a. Karaliaučiaus vaizdai“.
Pastaba be numerio. Autorius kažkodėl neįtraukė į savo rinkinį Kalthofo Alyvų malūno (Vergnügungsort Fliedermühle) – populiarios poilsio vietos artimiausiame senojo Karaliaučiaus priemiestyje. Restoranėlis buvo įrengtas buvusio vėjo malūno pastate. Iš miesto čia buvo galima patekti arba pro Sackheimo vartus, paskui apėjus Löbenichto ligoninės kapines, arba pro Karaliaus vartus, nuėjus Sprinta ir pasukus į dešinę.
XIX a. pabaigoje ši vieta pamažu sunyko, nes gretimos teritorijos buvo atiduotos kariškiams, kurie jose pastatė didelį garnizoną su rikiuotės aikšte ir šaudykla. Be kita ko, visai šalia atsirado barakai prancūzų karo belaisviams, kurių po 1870–1871 m. Prancūzijos–Prūsijos karo provincijos teritorijoje buvo labai daug.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
