Praėjus dviem dienoms po to, kai 1944 m. rugpjūčio 29–30 d. anglai subombardavo mūsų miestą fosforinėmis bombomis, viename Karaliaučiaus laikraštyje perskaitėme nuostabias mūsų poetės Charlotte Wüstendörfer (Charlotte Wüstendörfer) eiles, plaukiančias iš jos giliai nuliūdusios širdies:
„Papasakok man apie senąjį miestą!
Papasakok apie praėjusius laikus!
Kai šimtai ir šimtai laivų
Plaukė Priegliumi į šviesią jūrą.
…Bet galbūt vieną dieną iš juodų griuvėsių
Miestas pakils, gražus kaip anksčiau,
Ir vaikystės gatvėmis tada mano šešėlis
Amžinai klajos, prisimindamas…“1.
Aš irgi dažnai mintimis vaikštau vaikystės keliais – ir šiandien prašau savo skaitytojų sekti paskui mane toli už Karaliaučiaus vartų, į vietą, vėliau tapusią tik vienu iš priemiesčių, bet brangią ir pažįstamą mums visiems: į Juditteną!
Kelias į Kaporno girią iš Metgetheno pusės (dabar – Aleksandro Kosmodemjanskio vardo mikrorajonas).
Kaporno giria (Kaporner Heide) Ordino laikais buvo didžiulis laukinis miškas, kuriame broliams riteriams nuolat tekdavo būti pasirengusiems prūsų puolimui.
Smuklė ir Keturių brolių kolona.
Gerai žinoma ir Legenda apie keturis brolius. Pagonys prūsai užpuolė juos ir nužudė vietovėje, kur vėliau, landmeisterio Meinhardo von Querfurto (Meinhard von Querfurt) laikais, buvo pastatyta smuklė prie kelio iš Karaliaučiaus į Bischofshauseną ir Lochstedtą (Bischofshausen, Lochstedt; Bischofshausenas – ankstesnis Žuvininkų, dabar Primorsko miesto, pavadinimas).
Keturių brolių kolona išsaugojo šią istoriją2 iki mūsų dienų, o kukli smuklė virto jaukiu restoranėliu. Tenykščiai pyragaičiai ir ypač vietos vynas „Kopskiekel“ (Kopskiekelwein) gerai žinomi mums visiems. Šiame miške, marių krante netoli Margeno (Margen), stovėjo nedidelė Konovedito pilis (Conovedits Schloß), kurios vietą dar ir dabar galima atspėti iš griovių ir pylimų.
Kaporno giria iki pat Frydricho Didžiojo valdymo siekė beveik patį Karaliaučių. Tiksliau, Karaliaučiaus miesto miškas, susijungdamas su ja, tapdavo jos dalimi.
Pirmuoju Karaliaučiaus rusų laikotarpiu, 1758–1762 metais, naujieji šeimininkai iškirto Karaliaučiaus miesto mišką, prasidėjusį iškart už Pojenterio dvaro (Gut Pojenters) – taip tada vadinosi Luisenwahl (Luisenwahl). Iki mūsų dienų išliko tik nedidelis jo gabalėlis, kurį pažinojome ir mylėjome kaip Theodoro Krohne’s (Theodor Krohne; 1846–1925) giraitę, arba Juditteno giraitę (Juditten).
Daugybė senų medžių liudijo šio reliktinio miško senumą. Tai patvirtino dvi senos pušys kelių sankryžoje ties išėjimu iš Luisenthal (Luisenthal) parko. Tarsi du milžiniški sargybiniai, jos saugojo įėjimą į giraitę.
Šaknys vienos iš dviejų pušų, „saugojusių“ įėjimą į Luisenthal.
Nesuskaičiuojamos vaikų kartos žaidė slėpynių po jų šaknimis, apnuogintomis ir tarsi išrauginta vėjo ir darganų. Kai kam patikdavo ant jų balansuoti.
Maudykla Wilkie būdavo pripildoma vandens iš Landgrabeno.
Ir vis dėlto šios pušys buvo jaunos, palyginti su galingais ąžuolais, kurių Judittene dar kartais pasitaikydavo. Aukščiausias ir tikriausiai seniausias ąžuolas augo prie senojo dvaro, jei kilsi į Luisenthal nuo baltai raudonos tramvajaus linijos, vėliau linijos Nr. 7, galinės stotelės. Šis medis neabejotinai matė pagonis prūsus.
Mano vaikystėje ten, kur vėliau nusidriekė Miško gatvė (Am Stadtwald, dabar Tichonenkos g.), buvo ąžuolynas iš labai senų medžių. Vienas iš ąžuolų, rytiniame giraitės pakraštyje, turėjo kelis vienas virš kito išsidėsčiusius aukštus, į kuriuos mes, vaikai, taip mėgdavome laipioti.
Mūsų viduramžių miškai buvo labai turtingi ąžuolų; dar markgrafo Georgo Friedricho laikais netoli nuo čia, Wilkie, Wolfswalde (Wilkie, Wolfswalde), augo tankus senų ąžuolų gojus.
Gaila, vėliau beveik visus juos iškirto, kad panaudotų kaip lubų sijas pilies sargybinei.
Kokia graži pavasarį būdavo Juditteno giraitė! Tarp medžių švytėjo tikras plukių kilimas, ir kiek jų beskintų karaliaučiškiai, kasmet jos vienodai vešliai žydėdavo. O upelio slėnyje buvo daug auksinių blužnučių, paprastųjų sprigių ir geltonųjų plukių.
Kaip poetiška būdavo pietauti kavinėje buvusiame Luisenthal dvaro sode, tame senoviniame, pasakiškame sode, o paskui mėgautis vakaro ramybės tyla. Apie 1760 metus šį sodą nupirko pilies restorano „Blutgericht“ (Blutgericht) nuomininkas Balthasaras Schindelmeisseris. Vėliau, kaip ir „Blutgericht“, jis perėjo komercijos patarėjo Richterio nuosavybėn.
Restorano-kavinės „Luisenthal“ veranda.
Kai ilgametis miesto tarybos pirmininkas Theodoras Krohne prieš Pirmąjį pasaulinį karą išėjo į atsargą, 206 hektarų giraitė, kurią jis 1898 metais išgelbėjo nuo iškirtimo, buvo pervadinta jo garbei, o jis padovanojo jai patogų suolą, pastatytą netoli įėjimo.
Theodoras Krohne ir jo vardo salė Stadthalle (dabar – Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejus).
Vieną gražią dieną, gal tai buvo 1907 ar 1908 metai, nedidelės medžių grupės pavėsyje, netoli to paties Theodoro Krohne’s parkui padovanoto suolo, man į akis krito du dideli stendai. Pirmoji mintis buvo – tai kažkokie draudimai?!
Gamtoje tai visada sukelia nejaukų jausmą. Tačiau atradimas pasirodė malonus: priešais mane stūksojo ne draudimas ir ne grasinimas bausme – ant kiekvieno iš jų buvo po eilėraštį!
Viename iš jų buvo parašyta:
„Jei tu gyvenimo kely
Sutiksi kančią, sielvartą, liūdesį,
Kovok ir būk kovoje atkaklus.
Ir už tai tau bus palaima iš aukštybių.“3
Kitas savo prasme buvo ne mažiau gilus:
„Nelinkėk man nežemiškos laimės,
Nelinkėk žvaigždžių pinigų lietaus4 –
Šiame tamsiame pasakų miške
Norėčiau bent kartą išvysti Dievą
Ir meilės ženklan prisiglausti prie Jo rankų!“5
Tikriausiai per Pirmąjį pasaulinį karą jie dingo. Iki šiol su jauduliu juos prisimenu, nes savo nuoširdžiu, jausmingu tekstu jie taip darniai įsiliejo į pasakišką Juditteno mišką!
Mūsų didis tėvynainis Ferdinandas Gregorovius (Ferdinand Gregorovius; 1821–1891) taip pat pasidavė šios mažos, sielą jaudinančios giraitės žavesiui ir savo „Romos dienoraščiuose“ rašė:
„Kartais praeities balsas pasiekia mane kaip Juditteno miško šlamesys.“
Tarsi iš senų senovės pasakos prie išėjimo iš Luisenthal parko aptikdavai krėslą-svarstykles (Wiegestuhl). Platus pintas krėslas, kiek jį prisimenu, stovėjo ten ant tikrų svarstyklių. Jis paseno kartu su savo savininku, o veikiau su keliomis savo savininkų kartomis. Atsisėdi į jį, ir už tavęs tuoj pat tave pasveria milžiniškais geležiniais svarsčiais, sveriančiais po 100 svarų kiekvienas.
Svėrimo rezultatai buvo tikslūs ir, be abejonės, patikimesni nei šiuolaikinių svarstyklių. Iš tėvo pasakojimų paaiškėjo, kad ir jį daugelį metų kiekvieną pavasarį sverdavo šiame krėsle. Tačiau vieną „gražią“ dieną 4-ajame dešimtmetyje krėslas dingo. Jis nebetiko prie atėjusių bedžiaugsmių ir žiaurių laikų.
Ferdinandas Gregorovius ir kavinė „Luizės namelis“.
Be ąžuolų, miško takelių ir mistinio krėslo-svarstyklių, Judittene buvo dar viena išties svarbi įžymybė: bažnyčia.
Juditteno bažnyčia nežinomo XIX amžiaus pirmosios pusės dailininko paveiksle.
Juditteno gyvenvietė labai sena: žodžio galūnė -itten prūsiška. Vadinasi, ji egzistavo dar prūsų epochoje. Sakoma, kad ji gavo pavadinimą nuo prūsų vado Joduthės (Joduthe) vardo. Metraštininkas Petras Dusburgietis šį kilmingą prūsą iš Sūduvos vadina Jedetu; 1288 metais landmeisteris Meinhardas von Querfurtas jam suteikė žemių „prope villam Mednicken“ (netoli Mednickeno kaimo), į kurias įėjo ir „Gaudithin“ (Juditten).
Judittene neabejotinai buvo tvirtovė. Ji stovėjo priešais bažnyčios kalvą Luisenthal dvaro aukštumose. Jos pavadinimas mums nežinomas.
Tokioje senovinėje vietoje negalėjo nebūti senos bažnyčios. Hartknocho (Christoph Hartknoch, 1644–1687) nuomonė, kad jos pavadinimas kilęs nuo Šventosios Jutos vardo, neteisinga.
1402 metais ji minima „Ordino iždininko knygoje“ (Ordens-Treßler-Buch) kaip Judynkirchen.
Tai išties tikras perlas, jau vien todėl, kad tai seniausia bažnyčia Semboje (Samland; dabar – Sembos pusiasalis) ir, galbūt, Notangoje (Natangen; dabar – visas kairysis Prieglio krantas iki Mamonovo miesto imtinai). Be to, tai vienintelė gotikinė bažnyčia Karaliaučiuje, išlikusi iki mūsų dienų, nors jos vidaus įranga buvo išgrobstyta per Septynerių metų karą, o vargonai sunaikinti.
Ji buvo pastatyta 1288 metais iš riedulių, turėjo labai storas sienas be kontraforsų ir buvo skirta Šventajai Jutai.
Juditteno bažnyčios nava.
Restauruojant po Pirmojo pasaulinio karo, presbiterijoje buvo aptiktos nuostabios gotikinės sienų tapybos, vaizduojančios legendą apie Kristų.
Autografas, kurį viduramžių dailininkas paliko ant jo ištapytos Juditteno bažnyčios sienos.
Navos sienas puošė daugybė Ordino brolių, riterių vienuolių, giminių herbų, tarp jų – didžiųjų magistrų Ulricho von Jungingeno (Ulrich von Jungingen; 1360–1410), Konrado von Wallenrodto (Konrad von Wallenrode; tarp 1330 ir 1340–1393) ir Ordino maršalo Engelhardo Rabės (Engelhard Rabe; 1387–1392) herbai. Jie priklauso nežinomam Konrado von Jungingeno (Konrad von Jungingen; apie 1355/1360–1407) laikų meistrui ir turėjo sudaryti nuostabią spalvų harmoniją.
Galbūt šis meistras buvo tas pats dailininkas Peteris, kuris 1398–1414 metais buvo Ordino tapytojas, gyveno didžiojo magistro Konrado dvare ir įsigijo iš jo sau du paveikslus, atitinkamai už keturias ir septynias sidabro markes. Šiaip ar taip, dailininkas, kūręs tuo pačiu stiliumi, kuriuo buvo sukurtos nuostabios freskos Lochstedto pilyje, puikiai suvokė savo meistriškumą: ant skliautinių lubų už Juditteno bažnyčios altoriaus jis lotyniškai būdingomis gotikinėmis minuskulomis (mažosiomis raidėmis) parašė: LECCATOR MANIAT, QUI PICTORI MALA DICAT (liet. „Įsiteikti trokšta niekingas pataikūnas, kai apie dailininką bloga prasimano!“)
Bažnyčioje taip pat išliko keli senoviniai gotikiniai suolai.
Varpinės nebuvo, nes Prūsijoje varpų neliejo, o gabenti juos iš Vokietijos buvo pernelyg toli ir sudėtinga.
PASTABOS
1.
Erzähl‘ von der alten Kaufmannstadt!
Erzähl‘ von der alten Zeit!
...Erzähl‘ mir vom Schloss und vom Dom.
Als die tausend Schiffe noch zogen den Weg
Zum Meere auf goldenem Strom. –
Wird vielleicht einst eine schönere Stadt
Aus den Trümmern von heute ersteh’n;
Wird meine Erinn’rung doch nimmersatt
Die Straßen der Kindheit gehn.
2. Ant Keturių brolių kolonos buvo galima perskaityti:
Zwölfhundertfünfundneunzig – die Chronik nennt dies Jahr
Zur Zeit, als Ordens-Meister Meinhard von Querfurt war,
Da ruhten hier im Haine vier Waffenbrüder aus,
Von Sudau’n siegreich kehrend zurück nach blutgem Strauß.
Da war der wackre Dyvel, der rüstge Kobenzell
Und Stobemehl und Röder, ein mutiger Gesel’.
Die Treue, die dem Orden sie hatten angelobt,
War schon in Gau’n voll Aufstands im Kampfe oft erprobt.
Sie saßen froh beim Mahle, nach Conovedits Schloß,
Da stürzte aus dem Dickicht hervor der Feinde Troß.
Mit Schwert und Spieß und Keule streckt nieder er die Vier.
und zum Gedenk’ der Toten steht diese Säule hier.
_ _ _
„Dvylika šimtų devyniasdešimt penkti – taip skelbia kronikos.
Meinhardtas von Querfurtas tada buvo Ordino magistras.
Čia, giraitėje, amžinu miegu miega keturi broliai,
Grįžę iš Sūduvos su didele greita pergale…
Ir drąsusis Diwelis buvo tarp jų, ir atkaklusis Kobenzelis,
Ir narsusis Stobemelis, Rederis, vikrus kardu.
Visi jie Ordinui ištikimi, ir priesaiką, kurią davė,
Kovose su priešu savo krauju patvirtino.
Prie Konovedito pilies kartą sėdėjo prie stalo,
Kai iš tankmės staiga juos užpuolė žudikai.
Kardu, kuolais ir ietimi visi keturi nužudyti,
Ir tų didvyrių atminimui kolona į žemę įkasta.“
3.
Wenn dich auf dem Weg der Pflicht
Einst ein Leid begegnet, —
Ring' mit ihm und lass es nicht,
Bis es dich gesegnet!
4.Originale „Sterntalerregen“ – „žvaigždžių talerių lietus“. Nuoroda į brolių Grimų pasaką „Žvaigždžių taleriai“ (vok. Die Sterntaler) – trumpą legendą apie vargšę mergaitę našlaitę, kuri už savo gerumą ir dievobaimingumą gavo dangaus atlygį – auksinių talerių lietų.
5.
Wünsch mir kein Märchenglück, Sterntalerregen,
Möchte dem Herrgott nur
Einmal begegnen.
Wenn ich im dunkeln Tann
Einmal ihn fände.
Küsste dem Gütigen dann
Dankbar die Hände!
Šaltinis
Nuotraukos
Bildarchiv Ostpreußen bildarchiv-ostpreussen.de.
● Redakcijos žodis: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių ir ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, kuri veda savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų jos išverstų palyginimų, legendų ir pasakų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
