Pasivaikščiojimas po Mittelhufeną 1891 metais

 —

Redakcijos žodis. Net ir pasirengusiam skaitytojui šis straipsnis gali pasirodyti margas nuo nežinomų pavadinimų ir žodžių, kurių reikšmę teks tikslintis žinynuose. Užbėgame už akių:

Hūfa (vok. Hufe, dgs. Hufen) – viduramžių valstiečių sklypų ploto matas, taikytas Vokietijos valstybėse ir Rytų Prūsijoje. Istorinis vienos hūfos dydis galėjo svyruoti nuo 7 iki 25 ha, priklausomai nuo dirvos derlingumo. Prasčiausiose žemėse jis galėjo siekti 30 ha. Iš esmės ji prilygo tokiam žemės kiekiui, kokį valstiečio šeima galėjo įdirbti vienu plūgu ir kuris kartu galėjo tą šeimą išmaitinti. Naudota nuo IX iki XVIII amžiaus. Standartinė hūfa buvo dalijama į 30–40 margų (dar vienas viduramžių matas). Atitinkamai Hufen (vok. Hufen) – hūfos, Mittelhufen (vok. Mittelhufen) – centrinės hūfos.

„Etablismanas“ reiškia „įstaigą“, t. y. vietą, kur teikiamas pramoginio pobūdžio paslaugų kompleksas; Hufeno alėja / Mittelhufeno gatvė – dabartinis Mira prospektas nuo Pergalės aikštės iki Lėlių teatro (Karalienės Luizės atminimo bažnyčios); Luisenwahl – „Centrinis“ parkas; Tiergartenas – Zoologijos sodas; Senasis Piliavos kelias – Dmitrijaus Donskojaus gatvė; Freigraben / Hufeno upelis – Parkovyj upelis; Hufeno tarpeklis – griova, kuria teka Parkovyj upelis.

— 

„Pagaliau aš Karaliaučiuje! Koks didelis, erdvus miestas!“ – sušunka iš Rusijos atvykęs „Gyvenimų aprašymų kylančia linija“ herojus¹. Kadaise labai populiaraus romano anoniminio autoriaus vardą pirmasis atskleidė Johannas Georgas Hamannas (Johann Georg Hamann, 1730–1788), tas įžvalgusis „Šiaurės magas“. Juo pasirodė esąs Theodoras Gottliebas von Hippelis vyresnysis (Theodor Gottlieb von Hippel, 1741–1796), po dvejų metų tapęs Karaliaučiaus oberburmistru.

Kuris miesto prie Prieglio gyventojas, išgirdęs šį vardą, iškart neprisimins mūsų mylimo Luisenwahl parko? Juk sukūrė jį būtent Hippelis. Būtent jis 1785 metais nutiesė garsųjį rąstų paklotą į Hubeną. Dar 1286 m. vasario 28 d. landmeisterio Konrado von Thierbergo² (Konrad von Thierberg, 1230–1287) raštu ši vietovė iki pat Lauchseno / Lawskeno (Lawsken) kaimo buvo padovanota Altštatui.

Kai 1808 m. sausio 11 d. Prūsijos karališkieji namai ir vyriausybė persikėlė į Karaliaučių, monarcho šeima dvi vasaras praleido Bussolto dvare (Gut Bussolt), mums visiems pažįstamame Luizės namelyje. 1808 m. rugpjūčio 4 d., ketvirtadienio, „Karališkojo Prūsijos valstybės, karo ir taikos laikraščio“ (Kgl. Preuß. Staats-, Krieges- und Friedenszeitung) 62-ajame numeryje buvo aprašyta karaliaus gimtadienio šventė:

„Hubeno (malonaus kaimelio už Steindammo vartų, kur Abi Jų Didenybės apsistojo, kad ramiai ir oriai praleistų vasarą) gyventojai padavė prašymą, kad jiems būtų leista įteikti Jų Didenybėms pirmąjį savo laukų palaiminimą – vainiką... Prie įvažiavimo į kaimą buvo pastatytos triumfo arkos, apipintos jaunomis eglių šakelėmis ir juostomis su sveikinimo užrašais...“

Hubenas (Hintern-, Mittlern-, Fordere-) 1796 m. žemėlapyje.

Tuo metu Hufenas tebebuvo kaimas tarp laukų, nors jau penkiasdešimt metų prieš tą įvykį buvo laikomas mėgstama užmiesčio pasivaikščiojimų vieta.

Peizažas prie tilto per Hufeno tarpeklį 1830-aisiais.

Apie Karaliaučių pirmosios rusų okupacijos (1758–1762 m.) laikais Stavenhagenas (Kurt Stavenhagen, 1885–1951) pasakoja taip³:

„…galėjai pamatyti jaunų damų, kurioms iki tol nebuvo leidžiama net pasirodyti prie lango ar gatvėje sans cortège⁴ vyresnės palydovės. Dabar jos lėkė rogėmis skambant varpeliams, be saiko koketuodamos su sutiktais kavalieriais. Jos viesulu skriejo Steindammu tai aukštyn link Hubeno, tai žemyn.“

Hippelio laikais daug pasiturinčių karaliaučiškių įsigijo atskirus dvarelius „ant Hubeno“. Tikriausiai būtent tokie romantiški pasijodinėjimai žirgais pavertė šias vietas mėgstama vasaros poilsio vieta. Žmonės tada nekeliaudavo į Italiją ar Egiptą, o tenkindavosi kukliu užmiesčio namu „netoli miesto vartų“.

Tokių namų savininkams buvo galima tik pavydėti, o Hippelio rąstų paklotas tapo svarbia Karaliaučiaus bomondo gyvenimo dalimi.

Purvo tada važiuojamajame kelyje, vedusiame į Hufeną, buvo tiek daug, kad senas Goethe’s draugas, mūrininkų meistras ir Dainavimo akademijos direktorius Carlas Friedrichas Zelteris (Carl Friedrich Zelter, 1758–1832)⁵, 1809 m. rugpjūčio 5 d. laiške pranešė:

„Karaliaus išvyka jo gimtadienį nepavyko. Oras ir kelias buvo nepadoriai blogi. Grįžtant karieta, kurioje sėdėjo karališkieji vaikai, nakties tamsoje apvirto ant šono tiesiai priešais Luizės namelį. Karalius užsidegė savo žibintą, kad pats apžiūrėtų sužalojimus, ir beveik iškart pats paslydęs pargriuvo į purvą. Laimei, niekas nenukentėjo...“

Rugpjūčio 8 d. Zelteris kartu su Hufelandu (Christoph Wilhelm Hufeland, 1762–1836)⁶ aplankė karalių ir karalienę Hubeno dvare, ir šie per svečius perdavė linkėjimus į Berlyną: „Mūsų pokalbis vyko palapinėje priešais namą.“

Rąstų paklotas (Bohlenweg), matyt, siekęs tik tiltą per Freigrabeno tarpeklį (Freigrabenschlucht), 1804 metais „beveik visiškai supuvo ir greitai juo nebebus galima naudotis“ (L. Baczko). Vėliau jį prižiūrėjo vadinamoji „Rąstų pakloto draugija“ (Bohlenwegverein), vėliau pervadinta „Daktaro Kesselio vardo gražinimo draugija“ (Dr. Kesselsche Verschönerungsverein), iki 1900 metų daug nuveikusi modernizuojant Karaliaučių.

Mittelhubenas, Luisenwahl ir Hippelio sodas 1815 metų miesto žemėlapyje.

Smuklės „Legan“ ir „Sprechan“, taip pat etablismanas „Konradshof“ tame pačiame 1815 metų žemėlapyje.

Tuo tarpu vis daugiau Hufeno sodybų galiausiai virto Karaliaučiaus gyventojų vilomis.

Konsulo Adelsono Hufeno vila 1850 metais.

Faberis (Karl Peter Andreas Faber, 1773–1853)⁷ 1840 metais rašė:

„1826 m. kovo 17 d. sudegė septyni namai ir daržinės, kai kurie iš jų priklausė Karaliaučiaus gyventojams kaip užmiesčio sodybos; žuvo du žmonės, keli buvo sužeisti.“

Tolimiausiu šios pirmosios vilų kolonijos tašku iš pradžių buvo buvęs Pojenterio ūkis (Pojenters Hof), dabartinis Luisenwahl. Už jo plytėjo atviri laukai, nusidriekę iki Douglasų dvaro Amalienau.

1829 metais iki Lawskeno buvo nutiestas pusės mylios ilgio plentas. Karališkasis iždas skyrė nemažą subsidiją – galbūt Frydrichas Vilhelmas III, prisimindamas tą nelemtą naktį, geriau už daugelį suprato normalaus kelio būtinybę. Liaudyje jis buvo žinomas kaip „Legan“ (Faberis); vėliau šis pavadinimas perėjo vietos įstaigai, kurią aklasis profesorius von Baczko (Ludwig Adolph Franz Josef von Baczko, 1756–1823)⁸ minėjo jau 1804 metais savo Karaliaučiaus istorijoje. Panaši įstaiga Vorderhufene vadinosi „Sprechan“. Tačiau šis plentas Mittelhufene buvo visai ne mums įsimintina Hufeno alėja, kadaise buvusi rąstais grįsta Pagrindine gatve (Haupt Straße). Veikiau tada karaliaus lėšomis buvo modernizuotas Senasis Piliavos kelias (Alte Pillauer Landstrasse).

Hufeno alėja buvo sutvarkyta tik po to, kai karalius Vilhelmas I padovanojo miestui karališkąjį Luisenwahl dvarą.

Dėl to Luizės namelis su savo nuostabiais skroblais buvo negailestingai atskirtas nuo parko. Tai įvyko tikriausiai 1860-aisiais. Tiksliau nustatyti metų man nepavyko. Oficialiai dvaras buvo perduotas miestui tik 1914 metų balandį.

Persikelkime į 1891-uosius ir sekmadienį pasivaikščiokime nuo Steindammo vartų (Steindammer Tor) po Hufeną. (Raidė „b“ tada jau buvo pasikeitusi į „f“.)

Stovime prie pastato, kuris vėliau taps Universiteto higienos institutu (Hygienisches Universitätsinstitut) Steindamme. Priešais, ten, kur po Pirmojo pasaulinio karo atsirado viešbutis „Kampe prie vartų“ (Zum Winkel am Tore), kadaise stovėjo senieji 1626–1634 metų baroko įtvirtinimų Steindammo vartai. 1891 metais nuo šio kampo, iš už kurio retkarčiais išjodavo ryškiomis spalvingomis paradinėmis uniformomis vilkintys ulonai, kirasyrai ir husarai, į šiaurę pro mokomosios kalvės (Lehrschmiede, po 1919 metų pastatą užėmė Statistikos valdyba) plytų pastatą, palei šiaurinę Būgnų aikštės (Trommelplatz / Exercier Platz) pusę iki 1840 metų trečiojo įtvirtinimo Steindammo vartų vedė jauna uosių alėja.

Steindammo vartai. Vaizdas per tiltą iš išorinės pusės.

Dešinėje likdavo nedidelė dekoratyvinė aikštelė su pilka akmenine Polihimnija – viena iš devynių mūzų, iškilmingų himnų ir oratorystės globėja.

Abu Steindammo vartų variantai – su viena pravaža ir su dviem.

Ši aikštelė darniai derėjo su „Žaliuoju nameliu“ (grünes Häuschen). Paskui reikėdavo praeiti pro aidinčius Steindammo vartus, kurie iš pradžių turėjo tik vieną pravažą ekipažams, ir tik nuo 1879 metų jų tapo dvi.

Tiltas per tvirtovės griovį (Wallgrabenbrücke) už vartų, pastatytas 1850-aisiais, iš pradžių buvo pakeliamas, tačiau iki 1891 metų šios savybės neteko. Užtat ant jo atsirado geležinė tvora su vartais. Mittelhufeno gatvė, kuria tada ėjo arklinio tramvajaus maršrutas, vedė pro juos į vakarus. Už vartų prasidėjo Fuchsbergo plentas (Fuchsberger Chaussee), einantis į šiaurę iki Fuchsbergo dvaro ir toliau į Sembą; vėliau jis vadinosi Fuchsbergo alėja, paskui Stresemanno gatve ir galiausiai Litzmannstraße.

Ten, kur nuo Fuchsbergo plento į vakarus atsišakojo Senasis Piliavos kelias, 1912–13 metais pastatyto teismo rūmų vietoje stovėjo didelis apvalus medinis cirko pastatas.

Šiauriau, už jo, palei Fuchsbergo plentą buvo Karaliaučiaus žirgų lenktynių klubo (Königsberger Pferderennverein) arklidės; jo hipodromas iš pradžių buvo Metgethene, o vėliau Carolinenhofe.

Cirke pasirodydavo gastroliuojančios cirko trupės, o kartą spektaklį davė net garsusis „Barnum and Bailey“. 1901 metais cirkas nesibodėjo savo vaidinimų pabaigoje kaip ypatingą naujovę rodyti „didelės trukmės“ kino filmukų – maždaug 5–7 minučių!

Į vakarus nuo cirko buvo mugės aikštė su karuselėmis, rusiškomis sūpuoklėmis, šaudyklomis ir atrakcionais. Pėstieji, eidami nuo vartų jos link, kad sutrumpintų gatvės vingį, pasukdavo į takelį beveik iškart už tilto per griovį. Už mugės aikštės takas, vėliau tapęs Brahmso gatve, vedė į šiaurę palei Miestiečių sodus (Bürgergärten) – pirmuosius Karaliaučiaus gyventojų sodų sklypus – link Hufeno tarpeklio, prie kurio stovėjo smuklė. Nuo 1900 metų jos savininkas ėmė čia tamsiuoju paros metu apšviesti kelią liepsnojančiais deglais ant aukštų stulpų – vaizdingas reginys, romantiškai išsiskyręs skurdaus dujinio apšvietimo fone.

1891-aisiais jau buvo galima matyti, kaip įgauna pavidalą statomas „Panoramos“ pastatas. Lankytojams jis atvėrė duris tais pačiais metais. Įėjimas kainavo vos vieną markę. Viduje buvo rodomas milžiniškas apskritas paveikslas, iš dalies nutapytas ant drobės ir papildytas instaliacijomis. Tai buvo tropikų peizažai ir mūšių scenos.

Žemėlapis iš „Brauno ir Weberio vadovo“ – vienas iš nedaugelio, kuriame buvo pažymėta „Panorama“.

Atvaizdai neturėjo ypatingos meninės vertės, tačiau jaudino ne itin išprususių to meto žmonių vaizduotę.

Stanislauso Cauerio „Nimfa po maudynių“ XX amžiuje puošė skverą prie Luisentheater.

Paveikslai kasmet būdavo atnaujinami ir kėlė visuotinį susižavėjimą. Juolab kad ši mada paplito visuose didžiuosiuose miestuose. Panašią panoramą, vaizduojančią Bergiselio mūšį⁹, ir šiandien galima pamatyti Insbruke.

Nuo „Panoramos“ buvo galima išeiti į glasį, kur gana tankūs medžiai neleido augti žolei ir pomiškiui. Iš jo atsivėrė vaizdas į tvirtovės griovį ir žole apaugusius miesto fortifikacinius įtvirtinimus. Nusileidę iki išsišakojimo, kur nuo Mittelhufeno gatvės į pietus atsišakojo Senasis Piliavos kelias, čia išvysdavote puikų sodą su alpinariumu ir fontanu, kviečiantį keliautojus pailsėti ir atsigaivinti.

Iki 1850 metų, kai čia buvo suformuotas glasis, jo vietoje stovėjo gerbiamo Karaliaučiaus pirklio, bankininko Jacobi žento Georgo Friedricho Schwincko (Georg Friedrich Schwinck, 1702–1756) vasaros namas, kuriame dažnai lankydavosi Kantas. Senų senovėje čia gyveno Altštato girininkas¹⁰, nes Kaporno girios miško masyvas prasidėjo tiesiai prie miesto sienų. O ten, kur XX amžiaus viduryje tarp žalumos matėsi Cauerio (Stanislaus Cauer, 1867–1943) „Besimaudanti“, 1891 metais karaliaučiškiai regėjo namelį muitininko, kuris rinko muitą iš pravažiuojančių vežimų.

Šioje vietoje kelias išsišakojo: Senasis Piliavos kelias suko piečiau palei miesto pylimus link naujųjų kapinių, o Mittelhufeno gatvė vedė į vakarus link Luisenwahl.

Trikampyje tarp jų plačiame rugių lauke auksinėmis varpomis vaikščiojo vėjas.

Išliko graviūra, vaizduojanti šią vietą. Ji datuojama 1860 metais. Palei lauką driekiasi rąstų paklotas, kuriuo vaikštinėja geriausiais sekmadieniniais drabužiais pasipuošę Karaliaučiaus gyventojai. Visi kavalieriai su cilindrais, damos su krinolinais ir po mažais skėtukais. Šiek tiek išdaužytu keliu rieda poromis žirgų pakinkyti faetonai, kiekviename – pasipuošęs kavalierius ir puikiai apsirengusi dama. Šiauriniame kelkraštyje pėsčiųjų tako nesimato, tik senų medžių eilė palei pakelės griovį, per kurį veda nedideli tilteliai. Ekipažas tokiu tilteliu suka į vieną iš parkų, kurie, matyt, visi priklauso privatiems savininkams. Antrajame plane matyti gražus pastatas. Išsikišusi centrinė dalis turi išlenktus arkinius langus ir smailų stogą; šalia stiepiasi apžvalgos bokštas. Pastatas fasadu atsuktas į platų rugių lauką. Toliau kairėje matyti dar viena vila.

Visa scena palieka labai rafinuotą įspūdį. Be abejonės, pastatas priešais mus – „Villa Bella“, kairėje – „Villa Fridericia“.

Mittelhufeno vilos žinomame 1895 metų Karaliaučiaus žemėlapyje.

Jas aplankysime per savo „pasivaikščiojimą 1891 metais“. Ten, kur šiandien stovi teatro pastatas, 1891-aisiais stovėjo tuomet dar nauja „Villa Kurowski“ – gražus rūmelis su arkiniais langais. Jis buvo parkinio dvaro „Konradshof“ teritorijoje.

Baczko jau 1804 metais minėjo „Konradshof“ kaip Karaliaučiaus gyventojų poilsio vietą. Tai buvo seniausia iš tų kavinių su šokių salėmis, kurios XIX amžiaus paskutiniajame ketvirtyje buvo pastatytos Hufene glaudžiai viena prie kitos.

Ilgainiui pasiturintys karaliaučiškiai atsisakė savo čionykščių vilų ir persikėlė toliau nuo miesto – į ramų ir elegantišką Neuhäuserį netoli Piliavos, esantį nepertoliausiai nuo geležinkelio. Kiti pamėgo Krantą, į kurį buvo lengva nuvykti traukiniu. (Piliavos geležinkelis atidarytas 1865 metais, geležinkelio linija į Krantą – 1883-iaisiais.) Pajūrio kurortai ėmė klestėti, o gyvenimo lygis kilo.

Savo ruožtu Karaliaučiaus smuklininkai, įžvelgę puikias verslo galimybes, supirkinėjo vietos bomondo apleistas Hufeno vilas. Tai, kad visi šie statiniai buvo mediniai ir lengvai išardomi, be to, karo atveju turėjo tapti miesto gynybos atramos punktais, jų negąsdino. Jie tikėjosi ilgų taikos metų.

Dėl to vilų kolonija Mittelhufene gana greitai tapo „etablismanų miestu“ (Etablissementstadt, kur Etablissement – pranc. įstaiga, Stadt – vok. miestas).

Atvirkštinis procesas „Villa Kurowski“ atveju, būdamas išimtimi, tik patvirtino bendrą taisyklę. Visuose šių „įstaigų“ nuostabiuose, dideliuose, pavėsinguose soduose lentelės ant medžių skelbė: „Šeimos gali virti kavą.“ Ir karaliaučiškiai, sekmadieniais pasipuošę geriausiais kostiumais ir suknelėmis, iki pat XX amžiaus mielai naudojosi šia galimybe. Vos už kelis pfenigus buvo galima gauti didelius arbatinukus verdančio vandens. Rūpestingos šeimininkės iš savo krepšelių traukdavo skardines su malta kava, ją užplikydavo ir atidarydavo pakuotes su pyragaičiais, kuriuos taip pat atsinešdavo. Aplink visą šią puotą viešpatavo visuotinis linksmumas ir saulėta vasaros palaima.

Etablismanas „Julchenthal“ Hufeno alėjoje.

Pasisotinęs jaunimas dūkdavo žaliose vejose. Erdvės pakako! Pavyzdžiui, „Konradshof“ parkas driekėsi iki pat Hufeno tarpeklio.

Kavinė „Julchenthal“ Hufeno upelio griovoje.

Vakarais vykdavo šokiai. Jaunos pardavėjos ir kambarinės sukosi su studentais ir pienininkais valsuose ir reinlenderiuose¹¹, polkose ir galopuose. Kiekvienas „šokių ratas“ kainavo dittcheną¹². Prie „Konradshof“ šliejosi etablismanas „Park-Villa Nova“.

Priešais šį vilos stiliumi pastatytą etablismaną (įstaigą) 1891 metais buvo įrengta veja, kur vaikus linksmino nelaisvėje laikoma beždžionėlė. Puikus parkas, ypač plotai palei griovą, pompastiškai vadinamą „Hufeno tarpekliu“ (Hufenschlucht), iki to laiko buvo užžėlęs ir virtęs tikru vaikų rojumi. Seni medžiai gerokai vėlesnėje „Paukščių pievoje“ (Vogelweide) – to parko liekanos. Vakarais „Villa Nova“ būdavo mėgstama šokių salė. Toliau sekė „Kleino etablismanas – Villa Hufenpark“ (Kleins Etablissement Villa Hufenpark), o paskui – turtingo bankininko Oppenheimo (Martin Wilhelm Oppenheim, 1781–1863) užmiesčio dvaras su nuostabiu sodu, išeinančiu į gilaus Hufeno tarpeklio kraštą.

Oppenheimo vila su dviem nuostabiomis medinėmis raudonomis kolonomis iki 1945 metų buvo zoologijos sodo administracijos būstinė ir jo direktoriaus rezidencija.

Žinoma, 1891 metais gatve ėjęs praeivis neturėjo nė menkiausio supratimo, kad Oppenheimų dvaro ir „Hufenpark“ teritorijoje, prijungus dar laisvus likusius Hufeno upelio (Hufenfreigraben) krantus, po penkerių metų, 1896 m. gegužės 21 d., Karaliaučiaus zoologijos draugija (Königsberger Tiergartenverein) atidarys vieną gražiausių Vokietijos zoologijos sodų. Ar į jį įėjo pono Warschauerio (Marcus Warschauer, 1777–1835) žemės valdos, Faberio 1860-aisiais aprašytos kaip „puikios savo nuostabia teritorija“, ir ar jis buvo ankstesnis Oppenheimų dvaro savininkas, nustatyti man nepavyko.

Už tilto per upelį, jo šiauriniame dešiniajame krante, stovėjo „Villa Hufenterrasse“, vėliau taip pat tapusi etablismanu (Etablissement Hufenterrasse). Šis nedidelis namas, vaizdingai įsikūręs aukštai Hufeno tarpeklio šlaite, kadaise buvo Tragheimo bažnyčios pastoriaus Ehregotto Andreaso Christopho Wasianskio (Ehregott Andreas Christoph Wasianski, 1755–1831), buvusio Kanto sekretoriaus ir vieno iš trijų jo biografų, rezidencija. Kantas kartais čia pas jį svečiuodavosi.

„Metropol-Theater“ etablismanų laikais.

Amžių sandūroje teatras persikėlė ir išoriškai ėmė labiau atitikti savo „didmiestišką“ pavadinimą.

Mūsų pasivaikščiojimo metu „Villa Hufenterrasse“ jau seniai buvo tapusi šokių vakarų vieta, kaip ir visos kitos. Į jos teritoriją nuo Mittelhufeno vedė tiltas ir laiptai.

Etablismanų miestas Mittelhufenas su Luisenwahl ir Tiergartenu 1901 metų žemėlapyje.

Kai 1913 m. balandžio 1 d. namelį pagaliau turėjo nugriauti, kad būtų atlaisvinta vieta naujam Hufeno gimnazijos (Hufengymnasium) pastatui, pradėtam statyti aukščiau šlaite, garsusis grafikas profesorius Wolffas (Heinrich Wolff, 1875–1940) arba, kitų nuomone, plačiu interesų ratu garsėjęs anatomijos profesorius Zanderis (Richard Zander, 1855–1918) pasiūlė šia proga surengti vadinamąjį „artistų balių“¹³ „skarmalų baliaus“¹⁴ stiliumi. Vietos istoriko Matullo liudijimu, pagrindiniu renginio organizatoriumi buvo išrinktas „profesorius Ladislausas Klaueris, klasikinių skulptūrų ir jų fragmentų gipsinių kopijų kolekcijos saugotojas, Lygos kovai su visuotine kvailyste, korsetais ir Prieglio kvapais garbės narys“. Šventė pavyko, joje dalyvavo daugybė dailės akademijos narių ir visų fakultetų studentų. Viskas baigėsi tik tada, kai šeštą ryto atvyko mūrininkai, beveik iškart ėmęsi ardyti stogą.

Už tilto ir „Hufeno terasos“ 1891 metais kelias siaurėjo, darė nedidelį posūkį, o paskui nuosekliai kilo aukštyn į vakarus.

Tačiau, kad apžiūrėtume pietinę Mittelhufeno gatvės pusę, grįžkime prie vėjyje banguojančio javų lauko ties Steindammo vartais. Tuomet mes nė neįtarėme, kad miesto tarėjas ir konsulas, vėliau slaptasis komercijos patarėjas Walteris Simonas (Walter Simon, 1857–1920)¹⁵, ketina už prieinamą kainą išpirkti didžiąją jo dalį, išskyrus Senojo Piliavos kelio pakraštį, ėjusį į rytus nuo jo pasirinktos teritorijos. O jis, tikras jaunimo bičiulis, įžvalgiai palaikęs jaunuolių fizinio lavinimo idėją tuo metu, kai sportas švietime buvo vertinamas taip pat menkai, kaip šiandien klasikinės kalbos, puoselėjo toli siekiančius planus – norėjo palikti šią žemę savo gimtajam miestui su sąlyga, kad ji per amžius išsaugos jo vardą ir bus naudojama išimtinai kaip sporto ir žaidimų aikštė.

Jau 1892 metais šis kilnus žmogus įgyvendino savo sumanymą. Visų mokyklų mokinių kartos čia žaidė ir sportavo – ir buvo laimingos. Tuo metu jie dar nešiojo aukštas, standžias apykakles su „geležiniu“ kaklaraiščiu ir ilgas kelnes. 1913 m. vasario 5 d., minint išsivadavimo iš prancūzų okupacijos šimtmetį, Walter-Simon-Platz aikštė buvo papuošta paminklu generolui Yorckui (Johann David Ludwig Graf Yorck von Wartenburg, 1759–1830), kurį sukūrė Walteris Rosenbergas (Walter Rosenberg, 1882–1945)¹⁶.

Bokštas su laikrodžiu Walter-Simon-Platz aikštėje, taip pat pastatytas WS lėšomis.

Paminklas generolui Yorckui Walter-Simon-Platz aikštėje.

Mecenatas mirė 1920 metais, ir praėjus vos 13 metų po jo mirties testamentas buvo gėdingai pamirštas. Jo vardo aikštė ėmė būti naudojama nacių maršams ir naujosios valdžios arogantiškam pasitikėjimui savimi demonstruoti.

Walter-Simon-Platz žemėlapyje.

Ir vis dėlto mūsų pasivaikščiojimo metu vėjas vis dar švelniai šiugždena auksinėse varpose, o mes artėjame prie „Ragutzkio pramogų įstaigos“ (Vergnügungsetablissement von Ragutzki). Šis primityvus medinis pastatas kurį laiką pompastiškai vadinosi „Belle-Alliance-Theater“, vėliau – „Metropol-Theater“. Jame vykdavo varjetė šou ir buvo rengiamos imtynių kovos. Kiek prisimenu, kurį laiką jis vadinosi kito savo savininko – Krestinskio – vardu. Siauras takelis nuo jo atveda mus prie „Villa Fridericia“, kurios sodas siekė Senąjį Piliavos kelią.

Į šiaurę nuo „Fridericia“ stovėjo „Villa Bella“, mums pažįstama iš aukščiau aprašytos graviūros. Netoli „Bella“ stovėjo „Villa Fortuna“. Vėliau „Villa Bella“ pamažu virto „Amende“ konditerija, kur mus visus vaišino kava ir pyragaičiais.

1891 metais iš šios Mittelhufeno dalies nebuvo praėjimo į kelią į Piliavą ir palei jį esančias kapines: Claaßo gatvė, pavadinta Hermanno Claaßo (Hermann Claaß, 1846–1914) – Vakarų Prūsijos kaimo pastoriaus sūnaus, pradėjusio kaip dantų technikas, o 1895–1913 metais buvusio gerbiamu Tiergarteno (zoologijos sodo) direktoriumi ir miesto tarybos nariu, – garbei, buvo nutiesta tik dvidešimtajame amžiuje; Goltzo alėja – 1912 metais, Horno gatvė – po Pirmojo pasaulinio karo.

Į vakarus nuo „Fortuna“ plytėjo didžiulė „Villa Flora“ teritorija – didžiausios, populiariausios ir netgi prestižiškiausios savo laikų pramogų įstaigos.

Čia buvo didelė teatro salė, kurioje dažnai koncertuodavo Leipcigo ir Štetino chorai, o vėliau ir Cilertalio choras.

Visi Karaliaučiaus klubų ir asociacijų vasaros renginiai vykdavo dideliame šios vilos sode, įskaitant Studentų tarybos ir Prekybos asociacijos vakarėlius. Sodas buvo įrengtas to meto stiliumi: su įvairiais dekoratyviniais gėlynais, buksmedžių gyvatvorėmis ir kitais elementais, kuriuos stebuklingai apšviesdavo tuomet populiarios raudonos ir žalios bengališkosios ugnys.

Ypač įspūdingas reginys būdavo Alpių švytėjimo imitacija. Apšvietimui buvo naudojamos ir dujinės lempos, kurios „Floroje“ buvo nuo pat pradžių. Dar 1930 metais autorius matė taip apšviestą pagrindinį Tivoli sodų pastatą Kopenhagoje. Nereikėtų pamiršti ir įvairiausių parodų bei vaidinimų, vykusių „Floroje“.

Parodos atidaryme Tiergarteno direktorius Hermannas Claaßas (5) lydi oberprezidento sutuoktinę frau von Windheim (2), iš paskos eina her von Windheimas (1), Izenburgo princas (3), grafas Kalneinas (4).

Jos susidūrė su nemenka konkurencija iš „žmonių zoologijos sodų“¹⁷, kuriuos rengė energingas Karaliaučiaus Tiergarteno direktorius.

Įėjimas į Tiergarteną Hermanno Claaßo laikais.

Konditerija „Amende“ priešais įėjimą į Tiergarteną.

Tiesiai prieš tiltą per Freigrabeną (Freigraben – upelis, tekantis Hufeno tarpekliu, dabar – Parkovyj) palei „Floros“ sodo tvorą į pietus ėjo pėsčiųjų takas. 1891 metais tai buvo vienintelis būdas iš Mittelhufeno nueiti kapinių link. Tolimiausią „Floros“ sodo dalį, išeinančią į Senąjį Piliavos kelią, vėliau įsigijo įstaiga „Naujasis pasaulis“, gyvavusi iki 1945 metų. Pati „Flora“, visiškai sunykusi ir seniai išstumta praplatėjusios Hufeno alėjos, šiaip ne taip vertėsi iki 1930 metų. Tuo metu įėjimas į ją buvo iš Hornstraße.

Jei dabar – 1891 metais – pasuksime šiuo pėsčiųjų taku link Piliavos kelio ir juo atgal miesto link, „Floros“ sodo gale aptiksime jau minėtą „Villa Fridericia“.

Tai buvo nedidelė, architektūriniu požiūriu simpatiška vila, kur vakarais pagrindinė pramoga taip pat buvo šokiai. Dieną pagyvenę džentelmenai ten lošdavo kortomis (skatą ir vistą), o jaunoji karta žavėjosi „laukinės gamtos parku“, kurį sumanus smuklininkas čia atidarė tais pačiais 1891-aisiais.

Tai buvo tikras mini žvėrynas: ten buvo elnias ir prijaukintas rudasis lokys, kokius to meto dresuotojai dažnai vedžiodavo po muges, taip pat šlubas gandras ir pelikanas.

Nedideliame tvenkinyje taškėsi ruonis. Gretimuose narvuose gyveno pikta lapė ir vilkas. Buvo kelios beždžionės. Prieš porą metų laikraštis „Rytprūsių lapelis“ (Ostpreußenblatt) pasakojo, kaip viena iš šių beždžionių pabėgo ir sukėlė tikrą sąmyšį, nuniokodama vaismedžių šakas ir pakeliui iškrėsdama dar visokių kitokių išdaigų. Atsirado tik viena ryžtinga dama, kuriai pavyko puodeliu ryžių įvilioti bėglę į kambarį ir ją ten užrakinti. Bet ir ten „laukinio parko“ savininkui teko gerokai paplušėti, kol sugavo išdaigininkę.

Šalia „Villa Fridericia“, prie Senojo Piliavos kelio vingio, priešais javų lauką, buvo įstaiga „Beržų namelis“ (Etablissement Birkenhäuschen). Savo knygoje „Iš Karaliaučiaus studentų gyvenimo 1858–1862“ ją prisimena žinomas Rytų Prūsijos gydytojas Arthuras Kittelis:

„Vasarą studentų korporacijos dažnai po pietų vaikštinėdavo už Steindammo vartų po Hufeno rajoną, į „miestiečių sodus“, prie etablismanų „Beržų nameliai“ ir „Hufeno terasa“, eidamos traukdavo žvalias dainas.“

Hufeno licėjus – anksčiau privati aukštesnioji mergaičių mokykla. Dabar – Licėjus Nr. 18.

Beje, tokios įstaigos kaip „Villa Nova“, „Naujasis pasaulis“ ir kitos, taip pat tos, kurios buvo pastatytos už Karaliaus vartų Kalthofe, buvo mėgstamos dvikovų vietos.

1928 metų žemėlapyje aiškiai matyti, kad Luisenwahl ir Tiergartenas buvo vientisa žalioji zona. Praėjimas iš vienos dalies į kitą buvo padarytas palei upelį po tiltu.

Dabar grįžkime prie tilto per upelį Hufene. Tiesiai virš griovos kairėje stovėjo nedidelis namelis, romantiškai vadintas „Drakono uola“ (Drachenfels). Antrojo pasaulinio karo metais jame buvo laikomi prancūzų karo belaisviai. O anksčiau tai buvo viena žinomiausių Karaliaučiaus šokių įstaigų. Jos didelėje salėje daugelis iš mūsų sukomės šokyje su savo mylimosiomis.

Kadaise čia buvo „Geltonoji smuklė“, tačiau Baczko jau 1804 metais šioje vietoje mini užeigą, pavadintą „Karlsruhe“, pastatytą ant kalvos, kiek atokiau nuo upelio, ir tikriausiai vėliau užleidusią vietą naujam pastatui – užmiesčio namui, vadinamam „Karlsruhe“, kuris priklausė Karaliaučiaus bankininkui Adleriui, kurio duktė Agnes buvo vienos mūsų garsios poetės senelė…

Taip, kalbama apie Agnes Miegel, gavusią iš miesto garbės nemokamą butą Hornstraße gatvėje, susiformavusioje iš to siauro takelio palei etablismano „Flora“ sodą, – pro langus poetė galėjo matyti žemę, priklausiusią jos protėviams.

Mano turimame 1830 metų paveikslėlyje kalvos viršūnėje, kiek atokiau nuo Hufeno upelio, pavaizduotas užmiesčio namas „Karlsruhe“ – vieno aukšto pastatas su frontonu ir vienu langu. Tiesiai ant griovos, kurios dugnu teka Freigrabeno upelis, krašto stovi daktaro Heißratho (Dr. Heißrath) namelis; paskui Hufeno tiltas; o vienas iš dviejų namų dešinėje – tai senoji mokykla, iki šiol tebestovinti Hufeno alėjoje.

Kai vilų epocha baigėsi, smuklininkas Heißratho namelį pavertė etablismanu „Drakono uola“ – be abejonės, tokį pavadinimą jis pasirinko todėl, kad namelis tiesiog kabojo virš prarajos. Kartais ten skambėdavo karinė muzika.

Tačiau per savo pasivaikščiojimą mes jo nepamatysime: iki 1891 metų jis buvo nugriautas, o jo vietoje atsirado mums įsimintina to paties pavadinimo šokių salė.

Perėjęs siaurą tiltą, iškart už kurio vėliau buvo nutiesta į šiaurę einanti Zoologijos gatvė (Tiergartenstraße), keliautojas būtų išvydęs vilų eilę – vieną po kitos – dešinėje ir kairėje. Paskutinioji iš jų, tolumoje, atviro lauko pakraštyje, priešais 1901 metais Schrötterio gatvėje pašventintą Karalienės Luizės atminimo bažnyčią, priklausė cigarų fabrikantui Louisui Großkopfui (Louis Großkopf, 1830–1901), turėjusiam parduotuvių visame Karaliaučiuje, o tai darė jį vienu žinomiausių miesto gyventojų.

Zoologijos gatvės namų fasadai atsukti į Tiergarteną.

Parduotuvė „Louis Großkopf“ Knypavos Ilgojoje gatvėje, 45–47.

Jis sugalvojo gaminti labai pigius cigarus darbininkų klasei už tris ir penkis pfenigus – tuo metu Vokietijoje dar nerūkė cigarečių.

Berlyno zoologijos sodo direktorius Ludwigas Heckas su naujais „augintiniais“ „žmonių zoologijos sodui“ 1931-aisiais.

Tai buvo rusų monopolija, kurios dėka Großkopfas labai praturtėjo. Jo pasipūtusi išvaizda kėlė prisiminimus apie napoleonišką puikybę, ypač kai jį matydavo sėdintį pirmoje eilėje prieš miesto teatro avansceną. Nors Großkopfas mirė XX amžiaus pradžioje, jo vilą liaudyje iki pat 1945 metų tebevadino „Großkopfo vila“.

Šioje atokioje Hufeno alėjos dalyje privačios vilos neužleido savo pozicijų naujamadiškiems etablismanams; tik priešais čia į Hufeno alėją išeinančias Geležinkelio gatvę (Bahnstraße) ir vėlesnę Luisenallee atsirado dvi populiarios įstaigos: „Julchenthal“ ir „Luisenhöh“.

1891 metais „Julchenthal“ priklausė Franzui Rußpaulsui (Franz Rußpauls), smuklininkui, kuris anksčiau laikė šokių salę Vorderhufene, netoli Karaliaučiaus–Kranto atšakos geležinkelio stoties.

Dabar jis „Julchenthal“, su jo giliai išraižyta miškinga griova, rengė „žmonių zoologijos sodus“ (Völkerschauen) ir „pasakiškas“ šviesų instaliacijas grotose.

Šių grotų liekanos dar buvo matyti 1945 metais. Nesuskaičiuojamoms ikimokyklinio amžiaus vaikų kartoms jos buvo nuostabios slėptuvės žaidžiant „plėšikus ir kareivius“¹⁸. Kai 1898 metų rugpjūtį buvo iškilmingai švenčiamos Karališkosios Friedrichskollegium dviejų šimtų metų sukaktys, čia įvyko iškilmingas dėstytojų, mokinių ir jų tėvų susirinkimas.

Apie 1900 metus tarpeklio gilumoje buvo pastatytas medinis namas, kuris – visuotinės simpatijos būrams ženklan – gavo pavadinimą „Pas dėdulę Krügerį“ (Zum Uncle Krüger)¹⁹. Tačiau netrukus anglų–būrų karas baigėsi, ir šis namas buvo užkaltas ir pamirštas iki 1913 metų, kai, sutvarkius Hufeno upelio tarpeklį, jis buvo atkurtas, iš naujo ryškiai nudažytas ir pervadintas „Kavine Julchenthal“. Kaip visi prisimename, tai buvo žavinga vieta su prižiūrėtu sodu, kur karštomis vasaros dienomis buvo galima pasėdėti vėsoje, mėgaujantis kava ir pyragaičiais.

Pagrindinis etablismano „Julchenthal“ restoranas buvo tarp Geležinkelio gatvės – gerokai vėliau ji bus pervadinta Hindenburgo vardu – ir Luisenallee, tačiau priešingoje nei jos Hufeno alėjos pusėje. Ir po 1900 metų šis pastatas su didele įstiklinta veranda, atstojusia jam prieangį, ir milžiniška sale, išsidėsčiusia palei gatvę, stovėjo prie baltai mėlynos tramvajaus linijos galinės stotelės. Kasdien po pietų čia rinkdavosi kelių klubų džentelmenai kartu išgerti kavos, o apie 1903 metus vakarinei svečių pramogai jame taip pat pradėti rodyti filmai. Juk tada mes visi – kaip šiandien televizijos – buvome užhipnotizuoti mirgančio ekrano.

Šalia „Julchenthal“ buvo „Luisenhöh“ dvaras. Iš pradžių vadintas „Albrechtshöh“, jis taip pat galėjo pasigirti milžiniška sale ir turėjo gerai įrengtą sceną.

Etablismanas „Luisenhöh“ iš lauko ir viduje.

Iškaba su užrašu Luisenhöh atrodė įspūdingai. Įžengę į teritoriją, atsidurdavote ilgame praėjime, apsuptame aukštų tujų, vedančiame link plačių laiptų ir pačios salės, – visa tai beveik priminė kunigaikščių rūmus…

„Ir marmuro statulos

stovi ir žvelgia į mane…“²⁰

Na, tai buvo ne visai marmuro statulos, o Hohenzollernų dinastijos atstovų gipsiniai biustai ant aukštų, baltai dažytų medinių postamentų, stebuklingai išsiskiriantys mėnesienoje tamsių tujų fone.

Salėje nuolat būdavo rengiami įvairiausi kostiumuoti vaidinimai. Didelė scena tiko patiems įvairiausiems šou – šokiams, estrados numeriams, gyviesiems paveikslams.

Apie 1900-uosius, būdamas vaikas, mačiau ten fokusininką, kuris išdidžiai vadino save Ben Ali Bėjumi, ir jis mane pribloškė, nes mažam berniukui jo „magija“ buvo kažkas visiškai nepaprasto²¹.

Jei neklystu, buvęs įstaigos „Klein“ Hufeno parke savininkas, kurio vardas, rodos, buvo Jamesas, pardavęs ją Tiergartenui, dabar valdė „Luisenhöh“.

Neabejotina viena: po 1900 metų Martinas Kleinas, tikriausiai sūnus, atidarė čia operetę, kuri buvo labai populiari. Pavyzdžiui, miuziklas „Senasis Heidelbergas“ finale sukeldavo audringus plojimus, nes buvo beveik toks pat sentimentalus kaip ir pati pjesė. Be to, statistais čia vaidindavo gana brandaus amžiaus vyrai, o pagal naujausią teatro madą operetėje buvo travestijos vaidmuo²², kuris tuo metu dar priversdavo kiekvieno vyro širdį plakti greičiau! Paskui buvo pastatytos „Linksmoji našlė“, „Dolerių princesė“, „Linksmasis valstietis“, „Lenkiškas ūkis“…

Dar tuo metu labai populiarūs buvo vasaros teatrai. Toks, pavyzdžiui, veikė ir senuosiuose Šaulių gildijos namuose Mitteltragheime. Aktoriai, tuomet gaudavę labai mažą atlyginimą ir atostogavę nuo gegužės vidurio iki rugsėjo, norėdami prisidurti, mielai sutikdavo vasarą vaidinti pajūrio kurortuose ar bet kur kitur, pavyzdžiui, tokio pobūdžio angažementuose.

Iškilus verslininkas Martinas Kleinas šioje operetės scenoje uždirbo tiek daug, kad, kai įstaiga Hufeno alėjoje užsidarė (kartu su miesto fortifikacijų griovimu šioje vietoje nuspręsta statyti daugiabučius namus), jis galėjo išsinuomoti „Luisentheater“, kurį apie 1910 metus suprojektavo Karaliaučiaus architektas Walteris Kuckuckas (Otto Walter Kuckuck, 1871–1942), ir dar ilgai džiugino karaliaučiškius, jo scenoje kurdamas vieną sėkmingą pastatymą po kito.

Luisentheater XX amžiaus pirmajame ketvirtyje.

Komiškoji opera 1940-aisiais.

Po visų karališkųjų sostų ir vėliavų žlugimo pavadinimas „Luisentheater“ nebebuvo laikomas tinkamu, ir jis tapo Komiškąja opera (Komische Oper).

Hufeno alėja mūsų dienomis – visiems gerai žinomas Mira prospektas.

Tačiau senasis pavadinimas dar ilgai „gyvavo liaudyje“. 1927 m. rugsėjo 29 d., po Berlyno architekto Kaufmanno (Oskar Kaufmann, 1873–1956) atliktos rekonstrukcijos, čia iš Rossgarteno pasažo persikėlė „Naujasis teatras“.

Vis dėlto tas, kas kartu su mumis vaikštinėjo po miestą 1891 metais, nė nenutuokė apie visa tai, ir jeigu kas nors tada būtų išpranašavęs Mittelhufeno rajono likimą, kuris išsiskleis kiek daugiau nei po pusės amžiaus, jis tikriausiai būtų palaikęs tokį pranašą pamišėliu. Tačiau mes, kuriems teko tapti karčios tiesos liudininkais, paskui savo tėvynainį E. T. A. Hoffmanną tvirtiname: „tai, kas vyksta iš tikrųjų, beveik visada ir yra labiausiai neįtikėtina“.

Vertėjos pastabos:

1. Kalbama apie kūrinį „Lebensläufe nach steigender Linie“. Tai garsus Vokietijos Apšvietos satyrinis-psichologinis romanas, kurį parašė ir anonimiškai išleido Theodoras Gottliebas von Hippelis. Keturi tomai išspausdinti 1778–1781 m.

2. Konradas von Thierbergas jaunesnysis – Vokiečių ordino landmeisteris Prūsijoje 1283–1288 metais.

3. Turima omenyje filosofo fenomenologo Kurto Stavenhageno

istorinė-filosofinė esė „Kant und Königsberg“, pirmą kartą išleista Getingeno leidyklos „Deuerlich“ 1949-aisiais.

4. „Be palydos“.

5. Carlas Friedrichas Zelteris – kompozitorius ir muzikos pedagogas.

6. Christophas Wilhelmas Hufelandas – gydytojas, pedagogas, medicinos darbų autorius, Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III asmeninis gydytojas.

7. Karlas Peteris Andreas Faberis – žymus Prūsijos istorikas, archyvaras ir pedagogas. Jis paliko ryškų pėdsaką tyrinėjant Prūsijos istoriją savo veikalu „Die Haupt- und Residenz-Stadt Königsberg in Preußen“.

8. Ludwigas Franzas Adolphas Josefas von Baczko – istorikas, rašytojas, Albertinos dėstytojas. Sulaukęs 26 metų, apako dėl nelaimingo atsitikimo. Jo pagrindinis veikalas – šešiatomė „Geschichte Preußens“.

9. Izelio kalnas (Bergisel) – istorinė kalva ir populiari lankytina vieta Insbruko pietuose, Austrijoje. Aukštis – 746 m. Istorijos paminklas. Lemiamų Tirolio sukilėlių, vadovaujamų Andreaso Hoferio, mūšių su Napoleono kariuomene 1809 metais vieta.

10. Raitasis girininkas – patrulis arba inspektorius, raitas saugojęs miško masyvus.

11. Reinlenderis – vokiečių liaudies šokis – porinis šokis iš Reino krašto, šokamas greitu, linksmu tempu su būdingais pašokinėjimo žingsniais.

12. Dittchen (Dittchen / 10-Pfennig-Stück) – 10 pfenigų moneta.

13. Terminas „Artistenball“ (artistų balius) paprastai reiškia garsų kultūrinį ir labdaros renginį, kurio tradicija siekia aukso amžių kabareto ir cirko Vokietijoje (visų pirma istorinį Tarptautinį artistų balių Berlyne). Iki Antrojo pasaulinio karo šie baliai subūrė akrobatus, šokėjus, muzikantus ir kitą bohemišką publiką iš viso pasaulio prašmatnaus kostiumuoto karnavalo atmosferoje.

14. Tekste „Lumpenball“ (pažodžiui – skarmalų balius) – tradicinis vokiškas karnavalo stiliaus vakarėlis, rengiamas karnavalų sezono pabaigoje. Pagrindinis jo bruožas tas, kad dalyviai ateina suplyšusiais, nudėvėtais drabužiais, nes „visi pinigai jau išleisti ankstesniems“. Toks formatas, atsiradęs dar XIX amžiaus pabaigoje, išsiskyrė nevaržoma, ironiška atmosfera. Buvo pašiepiamas perdėtas patosas. Vietoj brangių kostiumų vilkėdavo skarmalus, senus ar nutriušusius drabužius, o dekoracijos būdavo tyčia paprastos.

15. Walteris Simonas – bankininkas ir mecenatas. Kilęs iš turtingos žydų šeimos, buvo karališkojo Prūsijos slaptojo komercijos patarėjo Moritzo Simono ir jo žmonos Hedwig Simon, gimusios Hirschberg, sūnus.

16. Walteris Rosenbergas (Walter Rosenberg, 1882–1945) – vietos skulptorius ir dailininkas.

17. „Žmonių zoologijos sodas“ (dar žinomas kaip „etnologinė ekspozicija“ arba „žmonių paroda“) – bendras įvairių komercinio vietinių tautų, vadinamų „laukinėmis“ arba „egzotiškomis“, demonstravimo formų pavadinimas zoologijos soduose ir pramogų parkuose, taip pat įvairiose parodose ir mugėse. Tokiais „zoologijos sodais“ užsiėmė ir rusų pirkliai, veždami po Europą „turais“ Tolimosios Šiaurės vietinių tautų atstovus su visa jų manta. „Augintiniams“ už tai buvo gerai mokama. Tokio pobūdžio pramoga plačiajai Europos, JAV ir Japonijos publikai buvo praktikuojama nuo 1875 iki 1930-ųjų metų; pavieniai atvejai užfiksuoti ir po Antrojo pasaulinio karo. „Žmonių parodos“ prisidėjo prie to, kad kolonijinėse visuomenėse buvo puoselėjamos ryškiai rasistinės ir šovinistinės idėjos, semiamos iš socialinio darvinizmo.

Havajų merginos Miuncheno Oktoberfeste 1959 metais.

18. „Plėšikai ir kareiviai“ – klasikinis slėpynių žaidimas lauke. Dalyviai pasiskirsto į dvi grupes: plėšikams duodama laiko pasislėpti, o kareiviai (arba policininkai) paskui iššukuoja vietovę, kad juos sugautų.

19. 1941 metais Vokietijoje buvo sukurtas istorinis filmas „Dėdulė Krügeris“ (Ohm Krüger). Ši didelio masto biografinė drama pasakoja apie Pietų Afrikos politiko Paulio Krügerio gyvenimą ir jo kovą su Britų imperija anglų–būrų karų metu. Pagrindinį vaidmenį jame atliko iškilus vokiečių aktorius Emilis Janningsas (Emil Jannings, gebürtig Theodor Friedrich Emil Janenz, 1884–1950). Tai buvo vienas iš serijos didelių nacistinės Vokietijos propagandinių projektų, nukreiptų prieš Didžiąją Britaniją.

20. Eilutės iš J. W. Goethe’s eilėraščio „Minjona“:

«Und Marmorbilder 

Stehn und sehn mich an»

21. Maxas Auzingeris (Max Auzinger, 1839–1928) – vokiečių aktorius ir iliuzionistas, pasirodydavęs Rytų personažo Ben Ali Bėjaus pavidalu. Auzingeriui priskiriamas „juodosios šviesos teatro“ išradimas. Apie 1875 metus jis atsitiktinai atrado šį principą, stebėdamas juodu veidu aktorių, vaidinantį sceną tamsiame požemyje. Iš scenos buvo matyti tik balti aktoriaus dantys ir akys. 1913–1920 metais Auzingeris nusifilmavo daugybėje nespalvotų nebyliųjų filmų.

22. Travestija – aktorės, vaidinančios paauglius berniukus.

Šaltinis:

Spaziergang durch Mittelhufen 1891

Von Meinhard Mühlpfordt

Ostpreußen-Warte Folge 02 vom Februar 1959

Ostpreußen-Warte Folge 03 vom März 1959

Redakcija dar kartą dėkoja svetainei Bildarchiv Ostpreußen už milžinišką darbą saugant regiono vizualinį paveldą. Šiuolaikinės nuotraukos: ©Michailas Ogorodnikovas.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.