Kaip atkurti istorinį centrą

Accidit in puncto, quod non contigit in anno.**

Mūsų profesija reikalauja drąsiai žvelgti į ateitį ir (jei norite būti praktikuojančiu architektu!) gebėti pagauti, pajusti visos visuomenės nuotaiką, nes būtent ji galiausiai sprendžia, kas bus pastatyta, o kas – ne. Nežinau, ar pakankamai esu apdovanotas įžvalgumo dovana, bet optimizmo man tikrai netrūksta. Antraip iš kur būčiau sėmęsis „kuro“, kad visus šiuos metus tęsčiau darbą prie savo projekto (žr. toliau) – Altštato atgaivinimo, pilies atkūrimo ir tokios miesto aplinkos istoriniame centre sukūrimo, kuri primintų, koks buvo mūsų miestas savo klestėjimo laikais, XIX–XX amžių sandūroje?

Pilna mūsų istorinio centro atkūrimo projekto pristatymo versija.

Vis dėlto mano optimizme daug skausmo, kurį sukėlė tai, kas pastaraisiais metais vyko su mūsų miestu. Tačiau prarasto Karaliaučiaus centro grožis ir toliau mane įkvėpė – žinodamas, koks buvo šis miestas, ir suprasdamas, koks jis gali ir turi tapti ateityje, aš tęsiau darbą ir tęsiu jį dabar, kreipdamasis į jus.

O koks gi buvo Karaliaučius? Kas, be visiems žinomų jo centrinės dalies vaizdų, verta dėmesio ir tyrinėjimo? Kokius unikalius urbanistinius ir architektūrinius sprendimus čia rado mūsų pirmtakai ir kurie vėliau, didžiai gaila, buvo prarasti per XX amžiaus karo negandas?

Kad pamatytume tašką, kuriame šiuo metu esame, ir suprastume, kuria kryptimi judėti, pirmiausia, kaip įprasta tokiais atvejais, apibrėžkime kontekstą, aktualią koordinačių sistemą. Pradėkime nuo to, kad pagal gyventojų sudėtį mūsų miestas visada buvo ir tebėra tarptautinis, daugiaetnis. Nuo neatmenamų, dar priešordininių laikų visa šios žemės istorija – nenutrūkstamas jos teritorijos apgyvendinimo atvykėliais procesas.

Būdama dviejų pasaulių ir civilizacijų sandūroje, Prūsija ne kartą ėjo iš rankų į rankas, priimdama vis naujas migrantų bangas tai iš Vakarų, tai iš Rytų, o tai ne itin palankiai atsiliepė jos išvaizdai. Mylint šią žemę, ją galima delikačiai pavadinti eklektiška.

Apibūdinant mūsų miestą, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje atitekusį SSRS kaip karo trofėjus, svarbu pabrėžti jo daugialypiškumą. Karaliaučius susidėjo ne tik iš viduramžiškų Altštato, Knypavos ir Lebenichto, apaugusių prie jų prijungtais priemiesčiais. Tai buvo unikali mozaika, kruopščiai sudėliota iš labai skirtingų dalių. Išvardykime jas:

1. Karaliaučiaus pilis (subombarduota 1944 m., sudegė ir buvo nugriauta 7-ajame dešimtmetyje);
2. Viduramžių miestai Altštatas, Knypava ir Lebenichtas, sujungti į Karaliaučių, suformavę jo istorinį centrą ir atpažįstamą siluetą (buvo subombarduoti, o po karo visiškai išardyti plytoms);
3. Krantinės (upės pakrantės) – uostas, garsusis Žuvų turgus, didingas valcinis malūnas, elevatorius, kranai ir sandėliai (išliko iš dalies);
4. Fachverkinių sandėlių rajonas Lakas, labiau žinomas kaip Lastadijos (buvo subombarduotas, sudegintas ir nugriautas);
5. Kokybiškos architektūros kupini rajonai: Forštatas, Šteindamas, Tragheimas, Rosgartenas, Noirosgartenas, Hufenas, Noije Zorgė, Zakheimas, Haberbergas (išliko iš dalies);
6. Pramoniniai rajonai Ponartas, Ratshofas, Rozenau, Šionbušas (išliko iš dalies);
7. Miesto tvirtovės fortifikacinis karkasas: bokštai, bastionai, kareivinės, blokhauzai, rediutai, ravelinai ir kt. (išliko);
8. Parkų zona „Šneiderio juosta“, suformuota ant miestą juosusių fortifikacinių įrenginių – pylimų žiedo (nyksta);
9. Amalienau ir Maraunenhofo rajonai, pastatyti XIX–XX amžių sandūroje, kai Europos urbanistikoje vyravo „sodo miesto“ koncepcija (išliko);
10. Miesto parkų ūkis: Luizenvalis („Centrinis“ parkas), Makso Ašmano parkas, Ratshofo parkas, Pietinis parkas, Kalthofo parkas ir kt. (nyksta);
11. Karaliaučiaus fortų žiedas – 15 fortų (iš dalies sunykę, tačiau didžioji dalis išliko ir yra naudojama);
12. Devau, vienas iš penkių pirmųjų civilinių oro uostų pasaulyje (sunyko, iš dalies nugriautas).

Kaip matome, labai daug prūsiškojo architektūros paveldo prarasta. Centrinė mūsų sostinės dalis – miesto, apie kurio būsimą architektūrinį veidą noriu su jumis pasikalbėti, – po Antrojo pasaulinio karo nebuvo atstatyta, o skubomis užstatyta vadinamojo „funkcionalizmo“ stiliumi. Suprantama, kad pokario metais reikėjo kuo greičiau ir už mažiausius pinigus pastatyti žmonėms kuo daugiau būstų. Tačiau bėga metai, o vadinamosios „chruščiovkės“ tebestovi, aplink jas toliau statomi panašūs namai – kur mus nuves ši inercija? Galima pagrįstai nurodyti visokias objektyvias priežastis, tačiau faktas lieka faktu: miestas buvo unikalus, o dabar nyksta, tapdamas vis labiau eiliniu.

Kokia yra pagrindinė šiuolaikinio Kaliningrado urbanistinė problema? Tai, kad istorinis miesto centras – geriausia ir architektūriškai įdomiausia jo dalis, šimtmečiais formavusis pylimų žiedo viduje ir per Antrąjį pasaulinį karą nušluota nuo žemės paviršiaus, – XX amžiuje buvo skubotai ir chaotiškai užstatyta neišraiškingais daugiabučiais.

Jie neturi jokios architektūrinės vertės, o jų eksploatavimo laikas eina į pabaigą. Per artimiausius 25–50 metų (kad ir kiek atidėliotume šio proceso pradžią!) juos visus teks nugriauti, kad toje vietoje pastatytume… Ką?! Štai pagrindinis klausimas, į kurį mums drauge teks atsakyti, o paskui perstatyti beveik visą miesto centrą. Todėl pasvajokime, kokia gali tapti srities sostinė, jei apgalvotai imsimės jos atgaivinimo. Mums reikia aiškios, iki smulkiausių detalių išdirbtos koncepcijos, prasidedančios nuo teritorijos zonavimo ir transporto srautų perskirstymo, kurios tikslas – suformuoti atnaujintą istorinį centrą ir užtikrinti darnią kitų rajonų plėtrą.

ZONAVIMAS

Kiekvienai savo amžių gerbiančiai gyvenvietei – ir mūsų miestas čia ne išimtis – reikalingas istorinis centras. Neįmanoma „kaip nors“ be jo apsieiti. Nes padėtis, kai jis yra, bet miestas jo tarsi „nepastebi“, padeda uždelsto veikimo miną po visais šioje teritorijoje įgyvendinamais projektais. (Sovietų rūmai – akivaizdus to pavyzdys!) Mūsų atveju istorinio centro ribos yra šios (eikime nuo naujojo kultūros klasterio Oktiabrskio saloje pagal laikrodžio rodyklę): Kalinino prospektas, Železnodorožnaja gatvė, Gvardeiskio prospektas, Profesoriaus Baranovo gatvė, Litovskij Val. Pačiame paprasčiausiame miesto žemėlapyje šis beveik uždaras žiedas (raidė C), į kurį įsiterpia Oktiabrskio sala, matomas plika akimi – tai viskas, kas yra buvusio pylimų žiedo viduje.

Ypač atsakingai reikia žiūrėti į architektūrinės dominantės – pilies – projektavimą. Čia vėl teks išklausyti argumentus tų, kurie, kaip ir aš, pasisako už jos atkūrimą, ir tų, kurie prieš.

Atkurti pilį ar ne? Kaliningradui šis klausimas prilygsta šekspyriškajam „būti ar nebūti“, tik su prierašu – atpažįstamu ir savo istoriją gerbiančiu miestu. Pilis yra tokia pat neatsiejama mūsų miesto peizažo, paties miesto įvaizdžio dalis, kaip Eifelio bokštas Paryžiuje ar Kristaus statula virš Rio. Visi diskusijos dalyviai puikiai žino, kad mano balsas – už pilies atkūrimą tokios, kokia ji buvo.

Kiekvienas daugiaamžę istoriją turintis miestas turi architektūrinį simbolį. Karaliaučiaus simbolis neabejotinai buvo pilis. Kaliningrade, nugriovus pilį, juo turėjo tapti Sovietų rūmai. Tačiau gyvybingo simbolio iš jų nepavyko sukurti.

XX amžiaus antrojoje pusėje sovietiniams architektams atsivėrė galimybių langas – nugriauto senojo miesto vietoje buvo galima nuo nulio sukurti naują miestą. Ir toks bandymas buvo padarytas, tačiau kažko pritrūko arba kažkas sutrukdė. Galiausiai vėl stovime toje pačioje kryžkelėje: ar, nugriovus remontuoti nebetinkamus namus, centre statyti kažkokį naują miestą, ar pagarbiai pažvelgti į istoriją ir patenkinti ryškiai išreikštą turistų, didelės dalies vietos gyventojų ir visų, kuriems nėra abejingas Kaliningrado-Karaliaučiaus likimas, poreikį rekonstruoti istorinį centrą – o tai visiškai netrukdo už jo ribų ir toliau statyti modernius pastatus bet kokiais kiekiais ir bet kokio aukščio.

Daugelyje didelių senų miestų jau seniai rastas atsakymas į klausimą, kaip darniai sujungti „po vienu stogu“ istorinį užstatymą ir visa kita. Kad patenkintume skirtingų (etninių, religinių, subkultūrinių) gyventojų grupių, kompaktiškai gyvenančių šalia viena kitos, atstovus, reikia juos išskirstyti po skirtingus jų bendro „namo“ „kambarius“ – suteikti visiems galimybę įgyvendinti savo norus ir susikurti gyvenimą taip, kaip jiems patinka. Tokia yra zonavimo esmė.

TRANSPORTO SRAUTAI

Kad istorinio centro revitalizacija taptų įmanoma, jo teritoriją būtina išlaisvinti nuo perteklinio tranzitinio automobilių eismo. Maskvos ir Lenino prospektai, šiuo metu draskantys senamiestį į negyvus gabalus, turi būti nukreipti į tunelius – po žeme. Triukšmingas Maskvos prospektas, besidriekiantis palei upės vagą, tiesiog prašyte prašosi ten. Su Lenino prospektu kiek sudėtingiau. Jį siūlome nukreipti prie Antrojo estakadinio tilto, taip pat nuleidžiant po žeme (maždaug nuo sankryžos su Somerio gatve iki žiedinės sankryžos Ševčenkos gatvėje).

Tiltų mūsų mieste turi būti daugiau, ir visi jie turi būti pakeliamieji. Jei sugebėsime sugrąžinti į istorinį centrą viską, kas kuria savitą uosto atmosferą (prieplaukas, marinas, jachtas, burlaivius ir t. t.), ateities kartos bus mums be galo dėkingos. (Kartu su išvaizda į gerąją pusę pasikeis ir gyvenimo kokybė, ir investicinis klimatas.)

Uostas – vaizdingiausia Kaliningrado vieta, tačiau, deja, jis atskirtas nuo miesto. Net viešasis transportas šiuo metu organizuotas taip, kad miestiečiai praktiškai neturi galimybės patekti į uostą, – ten galite nuvykti tik nuosavu automobiliu arba taksi.

Perteklinio automobilių eismo problemos revitalizuojamame istoriniame centre sprendimo dalimi taps atnaujintas viešojo transporto maršrutų tinklas, dviračių infrastruktūra ir pėsčiųjų zonos. (O netrukus ir elektrinio transporto infrastruktūra!) Tinkamai organizuotą viešąjį transportą žmonės visada pasirinks vietoj nuosavo. Toje istorinio centro dalyje, kuri bus statoma Prieglaus krante nuo nulio virš į tunelį nuleisto Maskvos prospekto, visa tai galima numatyti dar projektavimo etape. Sunkiau bus rasti sprendimų ir pakeisti miestiečių stereotipus ten, kur miesto aplinka jau susiformavusi.

Pradėjus eksploatuoti naująjį automobilių tiltą vakarinėje miesto dalyje, bendras Kaliningrado tiltų pralaidumas gerokai padidės.

Bet ar tai bus žingsnis link mažesnio kasdien per istorinį centrą pravažiuojančių automobilių skaičiaus, ar, priešingai, paskatins jo augimą? Sutikite, svarbus klausimas. Pakartosiu: mano nuomone, problemos sprendimas – automobilių tunelio po istoriniu centru statyba (nuvažiavote nuo tilto, pasukote į Maskvos prospektą ir beveik iškart atsidūrėte tunelyje).

Mums reikia permąstyti istorinio centro ir platesne prasme – viso miesto funkcinę paskirtį. Dabar, norėdami pakvėpuoti švariu oru, pailsėti nuo triukšmo, šurmulio ir pavojaus, kurį kelia didelis transporto susigrūdimas, važiuojame į kurortinius Zelenogradską ar Svetlogorską, o kartais ir tiesiog į gamtą, prie jūros. Bet ar tai gerai Kaliningrado verslui (miesto biudžetui)? Galbūt reikia imtis kurso kurti sąlygas, kad žmonės atvyktų ilsėtis prie Prieglaus krantų Kaliningrado centre, be to, atprasdami tai daryti nuosavu transportu, nes atsiras patogus viešasis?

Pagrindine keleivių vežimo priemone istoriniame centre reikėtų paversti tramvajų. Šiandien kiekvienas miestas gali užsisakyti iš gamintojo originalų vagonų dizainą, kuris taps vienu iš atpažįstamą jo veidą formuojančių elementų.

1000 mm vėžė leis į siauras istorinio centro gatves įkomponuoti stilizuotus vagonus su moderniomis važiuoklėmis. Iš miesto centro tramvajų maršrutai gali būti pratęsti į Šiaurės kalno, Ponarto, Rozenau, Hufeno rajonus, kaip tai jau dabar įgyvendinta Amalienau atveju. (Atsiprašau, dabartinis administracinis-teritorinis miesto padalijimas vos į tris rajonus neleidžia tiksliai nurodyti krypčių, todėl ten, kur „pritrūksta“, pasitelkiu savo senosios toponimikos žinias.) Tramvajus bus populiarus ne tik tarp vietos gyventojų, bet ir tarp turistų. O masiniam keleivių vežimui į miesto pakraščius galima pasinaudoti prieškario patirtimi su siaurojo geležinkelio linija, pakeičiant siaurąjį geležinkelį greituoju tramvajumi, kurį dabar įprasta vadinti „vidutinių miestų metro“. Tokio tramvajaus atskiros linijos galėtų sujungti miesto centrą su Borisovo (ir toliau – Lugovojės gyvenvietės), Vasilkovo (ir toliau – Gurjevsko), „Kosmos“ (Aleksandro Kosmodemjanskio vardo), „Pribregos“ (Pribrežno) mikrorajonais, Čkalovsku (ir toliau – Cholmogorovkos gyvenvietės).

URBANISTINIS REGLAMENTAS (DIZAINO KODAS)

Pastaraisiais metais mūsų vietinis Kapitalinio remonto fondas yra viena iš labiausiai pastebimų srities labui dirbančių institucijų. Dešimtys, jei ne šimtai namų srities centre (ir ne tik!) suremontuoti labai kokybiškai, ir šis darbas tęsiamas. Tačiau mums reikia ne tik pavienių sėkmių. Mums reikia strategijos (šiuo straipsniu tik bandau inicijuoti jos aptarimą ir formavimą) ir apčiuopiamų rezultatų bent jau kvartalų mastu – kvartalų, kuriuos miestiečiai ir turistai pripažintų „jaukiomis miesto oazėmis“, traukiančiomis žmones miesto aplinkos kokybe. Reikia surasti šiuo požiūriu perspektyvias vietas ir pagaliau visais aspektais jas išbaigti iki pavyzdinės būklės, kad visas miestas, žiūrėdamas į jas, suprastų, kuria kryptimi reikia judėti.

O tai jau priėjome iki to, kad netrukus Kaliningrado valdininkus ir architektus siųs į kvalifikacijos kėlimo kursus į Zelenogradsko centrą, kur jiems šiuo požiūriu jau yra ko pasimokyti!

Istorinio centro ribose turi būti griežtas aukščio ribojimas.

Atsižvelgiant į šiuolaikines realijas – daugiausia iki šešių–septynių aukštų, įskaitant mansardas, retais išskirtiniais atvejais (pavyzdžiui, atnaujintas Bellevue – rajono architektūrinė dominantė) – iki devynių–dešimties. Ir tai tik pagrindinėms gatvėms ir bulvarams. Kvartalų vidaus užstatymas turi būti žemesnis (3–4 aukštai).

Kaliningrado verslo centrą be aukščio apribojimų, pavadinkime jį City, reikėtų statyti kitame rajone. Kuo tam netinka Selma ar uosto rajonas, jei Oktiabrskio salos gruntai kelia abejonių? Visame pasaulyje visi dideli miestai, turintys pagarbos vertą architektūros istoriją, zonuojami būtent tokiu principu: senamiestis (jis pat istorinis centras), City (verslo centras) ir visų rūšių priemiesčiai – pagal vietos tradicijas ir specifiką.

Grįždamas prie pilies ir ją supančios miesto aplinkos temos, pakartosiu, kad nematau racionalios alternatyvos centrinės miesto dalies atkūrimui tokios, kokia ji buvo, kai tapo karo veiksmų ir trumparegiškos regiono vadovybės praėjusiame šimtmetyje auka.

Žinoma, ne viskas bus atstatyta pirmykščiu pavidalu, bet mums reikia atkurti keletą atpažįstamų miesto vietų, kaip tai jau padaryta daugelyje Europos miestų. Esu įsitikinęs, kad visi bandymai eiti kitu keliu bus tarsi lipimas ant to paties grėblio, ant kurio jau kartą užlipome, dešimtmečiams likę be istorinio centro. Taip, tam buvo svarių priežasčių. Bet, kaip sakoma, miestas turi vystytis. O mums metas pradėti mokytis bent jau iš savo pačių klaidų!

Svarbiausiais istorinio centro dizaino kodo (reglamentų rinkinio) elementais, mano nuomone, turėtų tapti:

1. Istorinio centro rajono, kurį būtina išskirti į atskirą administracinį-teritorinį vienetą, administracijoje turi būti sukurtas valdymo padalinys (toliau – Specialioji komisija), sudarytas iš profesionalių vadybininkų, architektų ir dizainerių ir atsakingas už jo išvaizdą;
2. Visi Istoriniame centre įgyvendinami urbanistiniai ir architektūriniai projektai turi būti tvirtinami Specialiojoje komisijoje, o prireikus – svarstomi ir viešuose klausymuose, kuriuos gali inicijuoti bet kuri suinteresuota šalis. Siekiant išvengti korupcijos, tikriausiai derėtų sukurti ir visuomeninę tarybą, kontroliuojančią komisijos veiklą;
3. Aukščio ribojimas iki 15 m;
4. Statūs (>45 laipsnių) keturšlaičiai arba dvišlaičiai stogai, keraminės čerpės;
5. Grindinys iš tam tikrų rūšių (parametrų) trinkelių ir šaligatvio plytelių, aprašytų specialiame reglamente. Granitiniai bordiūrai. Lietaus kanalizacija turi būti paslėpta po gatvių paviršiumi. Visi vertikalūs vamzdžiai, surenkantys vandenį iš stogų latakų, turi būti nuvesti į lietaus kanalizaciją;
6. Vieningas visų mažųjų architektūros formų, gatvių apšvietimo, miesto navigacijos ir dekoro stilius, atitinkantis istorinio centro reglamentą (dizaino kodą);
7. Suderinti vitrinų ir komercinių iškabų apipavidalinimo principai, atitinkantys Istorinio centro dvasią;
8. Savavališkas savininkų ir nuomininkų atliekamas apželdinimas ir visų pastatų eksterjero elementų „modernizavimas“ Istoriniame centre turi būti uždraustas įstatymu. Visi pakeitimai, pradedant langų rėmų skaidymu, turi būti derinami su Specialiąja komisija;
9. Serijinis tipinių architektūrinių projektų įgyvendinimas Istoriniame centre turi būti uždraustas įstatymu. Kiekvienas namas turi būti unikalus;
10. Spalvų reglamentas: namus ir kitus išorinius paviršius bus galima dažyti tik dizaino kodo nustatytomis spalvomis;
11. Ne mažiau kaip 20 % fasadų turi būti dekoruota klinkerio plytomis, smiltainiu arba architektūriniu betonu;
12. Įėjimo durys ir pastatų įėjimų grupės turi būti derinamos su Specialiąja komisija.

Atskirai norisi pakalbėti apie savitą Istorinio centro siluetą – virš namų stogų iškylančias bažnyčių smailes ir pilies bokštus. Tai buvo labai svarbus miesto atpažįstamumo komponentas. Kas trukdo bent jau įtraukti šią sąvoką (panorama ar siluetas?) į urbanistinį reglamentą ir atskiru straipsniu aprašyti, koks jis turi būti? Atpažįstamas siluetas padarys Kaliningradą kuo patrauklesnį ir skatins turistų srauto bei investicijų augimą.

Turime ištraukti save iš vizualinio chaoso liūno, griaunančio miesto įvaizdį. Istorinis centras turi rodyti pavyzdį, duoti toną – tą kamertoną, kurio šiuo metu trūksta, todėl nuolat statomi vis nauji pastatai, neturintys nieko bendra su vietos architektūros tradicijomis.

GALIMYBIŲ RIBOSE

Atidavęs duoklę Kaliningradui, norėčiau tarti keletą žodžių apie tai, į ką, mano nuomone, turėtų sutelkti dėmesį tie, kurie užsiima projektais srities rajonų centruose. Ten jau atlikta daug darbų. Yra ką parodyti, apie ką pakalbėti.

Man atrodo, kad šiuo metu ištekliai šiek tiek išsklaidomi – lėšų ir laiko investicijos jau nemažos, tačiau iki šiol niekur srityje (išskyrus Zelenogradską!) neatsirado atnaujintos vietos, kuri trauktų žmones ne vien šviežių dažų kvapu, o nauja, įtikinama, brandžia miesto aplinkos kokybe, atsiradusia po architektūrinių ir remonto darbų. Siūlyčiau šiek tiek pakoreguoti susiklosčiusią praktiką.

Mano nuomone, reikia kurti vadinamuosius traukos taškus – rasti perspektyvų miesto aplinkos fragmentą (gatvę, kvartalą) ir paversti jį pavyzdžiu, traukiančiu vietos gyventojus ir turistus. Atnaujinti fasadai, šaligatviai, grindinys, mažosios architektūros formos, maitinimo įstaigos ir turistų lankomi objektai turi veikti kaip visuma.

Prisiminkime, kokiais principais savo laiku buvo statomi miestai mūsų krašte. Retomis išimtimis beveik visi jie buvo kuriami daugmaž pagal vieną šabloną. (Praleiskime pagoniškų piliakalnių ir ordino pilių laikus.) Visi turėjo centrinę turgaus aikštę, kurioje stovėjo rotušė (administracija) ir į kurią fasadais atsigręžę stovėjo turtingiausių miestiečių namai – tik jie ir galėjo sau leisti architektūrinę prabangą. Kažkur šalia aikštės arba tiesiog joje paprastai stovėjo ir pagrindinė šventovė. Deja, daugelyje srities miestų šie istoriniai ansambliai neatlaikė laiko išbandymo. Tačiau kai kurios jų dalys beveik visur išliko. Ir tai yra tai, už ko galima užsikabinti! Geras pavyzdys šiuo požiūriu yra Gvardeiskas, kur centrinė aikštė jau atkurta ir visavertiškai atlieka savo funkcijas, traukdama vietos gyventojus ir turistus.

Neskaitant Sembos pusiasalio su jo kurortais, kurie vystosi pagal savo logiką, turime kelis miestus, kuriuose būtų galima pradėti etapinį centrinių aikščių atkūrimą. Skubėti čia nereikia, bet būtina suprasti tikslą – turime padaryti Kaliningrado srities rajonų centrus jaukius, patrauklius, įsimintinus, mylimus. Kad turistai iš jų išvyktų su svajone kada nors sugrįžti, o vietos gyventojams nekiltų noras pakeisti gyvenamąją vietą. Pradžiai į miestų, kuriuose galima atgaivinti aikštes, sąrašą įtraukčiau Pravdinską, Sovetską ir Černiachovską. Trys vektoriai nuo Kaliningrado, visi trys miestai – visai perspektyvios turizmo kryptys. Mūsų rajonų centrai turi visas galimybes reabilituotis už neišraiškingus XX–XXI amžių sandūros dešimtmečius.

Visai neseniai (02.06.24) Kaliningradas vos susidorojo su itin smarkios liūties padariniais. Miestui ir jo gyventojams padaryta žala pasirodė labai didelė – stichija dar kartą pademonstravo savo jėgą. Tikėkimės, kad miestas pasimokė ir modernizuos lietaus kanalizaciją. O įsivaizduokite, kad vieną dieną per itin smarkią žiemos audrą Prieglumi atritės 2–3 kartus aukštesnė nei įprastai patvankos banga… Tolesnį scenarijų tegul nupiešia jūsų vaizduotė. Savo ruožtu manau, kad svarbu ir laikas pasiūlyti pradėti bent jau projektuoti apsauginius įrenginius Prieglaus žiotyse, kurie padės mums išvengti katastrofos.

VISUOMENĖS NUOMONĖ IR FINANSAVIMAS

Bet koks sumanymas, bet kokia idėja beveik visada turi savo šalininkų ir priešininkų. Tai, kas pasakyta pirmiau, visiškai tinka ir mano srities sostinės veido keitimo planui.

Mūsų oponentų argumentai mums seniai žinomi – jie pirmiausia visada nurodo regiono biudžeto skurdumą. Ir su jais nepasiginčysi – pinigų visiems ir visada trūksta, ir visada atsiras tų, kuriems jų labiau reikia. Nuo amžių taip buvo, yra ir bus. Tačiau lygiagrečiai buvo statomi ir toliau bus statomi miestai.

Tenka dirbti tose ribose, kurias galime sau leisti, ieškoti finansavimo šaltinių. Tai prioritetų klausimas, supratimo, kokios investicijos atneš didžiausią naudą.

Antra pagal populiarumą nudėvėta plokštelė – apie „naujadarą“. Esą objektai, pastatyti čia ir dabar, dar ir ne pačių geriausių pasaulyje statybininkų, be to, iš abejotinos kokybės statybinių medžiagų, niekada ir niekieno nebus suvokiami kaip autentiški, atkeliavę iki mūsų iš amžių glūdumos. Čia prisimenamas posakis, kad neklysta tik tas, kuris nieko nedaro. Mielai ilsėčiausi ant laurų kartu su šiais puikiais žmonėmis, tačiau, kitaip nei jie, laikausi aktyvesnės gyvenimo pozicijos – kelią įveikia einantis. Pacituosiu jums žinomą autorių: „Jei turi tikslą – bėk link jo! Negali bėgti – eik! Negali eiti – šliaužk! Negali šliaužti – bent atsigulk teisinga kryptimi.“ Tai yra reikia daryti tai, ką galime, ir nesikankinti dėl to, kad galime ne viską. Šiandien – tai, rytoj – kita. Ir statybininkų yra, ir medžiagų. Ne viena ir ne dvi pilys netoliese atkurtos – ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, o netrukus pamatysime iš beveik šimtmečio miego pabudusią Ragainės pilį Nemane. Po jos – Gvardeiskas, Bagrationovskas, Polesskas…

O kalbant apie kokybišką miesto aplinką, mūsų visų karštai mylimas Zelenogradskas jau kelerius metus rodo pavyzdį. Kodėl jiems galima, o mums, Kaliningrade, ne?!

Puikiausią koncepciją, protingiausią sumanymą galima sugadinti dviem dalykais: skuba ir aplaidumu. Mums yra kur skubėti, bet neturėtume lenkti savo galimybių. Geriau gerai padaryti vieną kvartalą, nei broku sugadinti visą rajoną. Broko mums neatleis – jis viską pražudys ir taps geležiniu argumentu prieš darbų tęsimą. Žodis „naujadaras“ turi neigiamą (net niekinamą) konotaciją ne todėl, kad kalbama apie neseniai pastatytą objektą, o todėl, kad taip vadiname tai, kas suprojektuota ir pastatyta paskubomis, bet kaip. Prastas gali būti ne tik naujadaras, bet ir istorinio paveldo restauracija. Jei po restauracijos ar mokslinės rekonstrukcijos nuo nulio jums nesinori vėl ir vėl apžiūrinėti objekto detalių, jei netraukia paliesti mūro ir niekas jame nejaudina jūsų širdies, vadinasi, restauratoriai neįdėjo į savo darbą sielos.

Reikia liautis dirbti dėl varnelės, dėl ataskaitų, dėl plano ir dėl biudžeto įsisavinimo. Istorinį centrą reikia atkurti sau – būsimoms savo šeimos kartoms, ir tada mūsų naujadaras taps gyvu kūriniu, o ne negyvu muliažu.

Trečioji problema – ideologinė. „Komunistų ir nepartinių“ blokas spaudžia teigdamas, esą siūlome atgaivinti vokiečių kultūros objektus, nors, priešingai, reikėtų puoselėti vietos gyventojų rusišką tapatybę ir formuoti miesto aplinką atsižvelgiant į šį aspektą. Ką čia pasakysi? Bergždžiai nerimauja draugai. Diskusijos apie „germanizaciją“ buvo svarus argumentas pirmaisiais pokario dešimtmečiais. Dabar Kaliningrado srityje gyvena trečioji, ketvirtoji ir penktoji čia gimusių žmonių karta, laikanti šią žemę su visa jos nelengva istorija savo tėvyne. Viešai tvirtinti, kad čia ką nors galima „germanizuoti“, jau nebūtų rimta. O štai malonus istorinio centro rajonas, nešantis biudžetui nemažas pajamas, mums nepakenktų. Tegul tie, kuriems toks gyvenimo ir poilsio formatas prie širdies, turi galimybę pasėdėti jaukiose miesto kavinėse, išleisti sąžiningai uždirbtus pinigus gerose parduotuvėse. Juk mes neprieštaraujame, kad sporto mėgėjai visą laisvalaikį leistų stadionuose, žvejai – su meškerėmis, šašlykų mėgėjai – prie kepsninių... Bet kurioje bendruomenėje visada bus pačių įvairiausių žmonių. Reikia susitarti dėl bendro gyvenimo taisyklių ir negadinti vieni kitiems nervų – gyvenimas per trumpas ir per gražus, kad švaistytume jį abipusėms pretenzijoms. Kaip jau buvo minėta, išeitis mūsų atveju – zonavimas. Ir taip visi gaus tai, ko jiems reikia. Vieni – naują Kaliningradą iš stiklo ir betono, kiti – istorinį centrą su čerpiniais stogais, grindiniu ir turistų miniomis. Esu tikras, atsiras nemažai norinčių jame gyventi!

VEIKSMŲ PROGRAMA

Istorinio centro atgaivinimo plano projektas, kuris man atrodo realistiškas:(Maksimali programa, nesidairant į jokius apribojimus.)

1. Parengti viso istorinio centro – visos teritorijos Antrojo pylimų žiedo viduje – renovacijos planą. Priežastis: pirmaisiais dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo pastatytų pastatų ir inžinerinių tinklų nusidėvėjimas;
2. Parengti istorinio centro urbanistinį reglamentą, suteikti jam miesto įstatymo galią ir griežtai jo laikytis;
3. Išlaisvinti istorinį centrą nuo perteklinio tranzitinio automobilių eismo, plėtojant aplinkkelius autotransportui, modernų viešąjį transportą, perėmimo automobilių aikšteles, dviračių takų tinklą, pėsčiųjų bulvarus ir pastatant dar 4–5 pakeliamuosius tiltus (idealiu atveju – kur kas daugiau, pagal formulę: 1 kvartalas = 1 tiltas);
4. Nukreipti Maskvos ir Lenino prospektus į tunelius (žr. pirmiau);
5. Demontuoti Estakadinį tiltą, vietoj jo atkuriant garsiuosius Žaliąjį, Krautuvių, Žarnų ir Kalvių tiltus;
6. Iš naujo pastatyti XX amžiuje prarastus pastatus, formavusius atpažįstamą istorinio centro siluetą: Karaliaučiaus pilį, paštą, Šteindamo ir Naująją Altštato bažnyčias (kirches). (Šių bažnyčių atkūrimas sugrąžins Šteindamo gatvę į jai teisėtai priklausančią vietą.) Atkurti istorinį BFU pastato fasadą Universiteto gatvėje, grąžinant jam įkvėptą neorenesansinį veidą;
7. Atkurti istoriniame centre XX amžiuje prarastus Altštato ir Lebenichto rajonus bei gatves, jungusias juos su kitomis miesto dalimis: Šteindamą (Žitomiro gatvė ir dalis Lenino prospekto), Prancūzų (Ševčenkos gatvė) ir Forštato Ilgąją (dalis Lenino prospekto);
8. Atgaivinti miesto krantines ne mažiau kaip 5 km ilgio ruože. Restauruoti valcinį malūną ir elevatorių Dešiniojoje krantinėje, suteikiant jiems naujų funkcijų;
9. Pakeisti tebesitęsiančio miesto parkų ūkio nykimo tendenciją, kuri neigiamai atsiliepia ekologijai, miesto aplinkos kokybei ir galiausiai – miesto investiciniam patrauklumui. Pokario Kaliningradas buvo laikomas žaliausiu SSRS miestu. Šį vardą būtina išsaugoti ne tik sutvarkant miesto parkus, bet ir rūpinantis visais želdiniais miesto ribose;
10. Plėtoti dviejų rūšių tramvajų maršrutų tinklą – originalų istoriniam centrui ir greitąjį kitiems rajonams bei priemiesčiams.
11. Užtikrinti istoriniame centre kuo aukštesnį ekologinių standartų laikymosi lygį. Paversti šį rajoną flagmanu mieste ir srityje diegiant naujausias energijos taupymo technologijas.
12. Įvesti istoriniame centre naują miestui reglamentą, apibrėžiantį kiemų erdvių formatą ir jų priežiūros reikalavimus.

Jei bus išardytas savo resursą išnaudojęs Estakadinis tiltas ir per Kanto salą eis Lenino prospektas (bus atgaivinta Knypavos Ilgoji gatvė), tai neišvengiamai paskatins statybų saloje pradžią. Tokiu atveju mano balsas – už Knypavos atkūrimą tokios, kokia visi gėrimės nuotraukose, išsaugojusiose mums šio unikalaus viduramžių miesto salos veidą.

Visa, kas išdėstyta pirmiau, stengėmės atspindėti savo istorinio centro atkūrimo projekte, kuris prieinamas populiariausioje vaizdo įrašų platformoje.

Šiek tiek bėgdamas į priekį: netrukus planuoju pasidalyti savo idėja atkurti kanalų tinklą Forštate. Tačiau apie tai pakalbėsime kitą kartą, kai čia išsamiai aptarsime, koks galėtų tapti istorinis centras su atkurtais Altštatu, Knypava, Lebenichtu, Šteindamu ir Forštatu.

* — 1724 m. birželio 13 d. trys prie Prieglaus įsikūrę miestai – Altštatas, Knypava ir Lebenichtas – buvo sujungti vadintis pilies, aplink kurią jie vystėsi nuo XIII amžiaus, vardu.

** — Per akimirką įvyksta tai, ko nesitiki metų metais. (Nusistovėjęs lotyniškas posakis.)

Visos iliustracijos: © Artūras Sarnicas (2024)

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.