Hohenzollernų pirmtakai Prūsijoje

Teutonų riterių įvykdytas Prūsijos užkariavimas

Teutonų ordino likimas

Jokūbas iš Vitri pasakoja, kad „vienas doras ir pamaldus vokietis, Dievo įkvėptas, pastatė Jeruzalėje, kur gyveno su savo žmona, ligoninę savo tėvynainiams“. Tai buvo 1128 m. Jei šiam doram ir pamaldžiam vokiečiui, kaip patriarchui Jokūbui ar daugeliui kitų istorinių ir legendinių asmenų, būtų tekę išvysti pranašišką sapną, jo akyse būtų atsivėręs nuostabus reginys. Ligoninės tarnai, nepasitenkinę ligonių slauga, griebiasi ginklo ir virsta kariniu Teutonų ordinu. Naujasis ordinas sparčiai pasiveja savo vyresniuosius bendražygius – templierius ir joanitus – ir pelno tokį popiežiaus, imperatoriaus ir įvairių karalių palankumą, kad jam suteikiama privilegija po privilegijos ir dvaras po dvaro. Netrukus jo didžiojo magistro pilis tampa viena didingiausių Palestinos rūmų. Tačiau štai vaizdas staiga pasikeičia. Jo teutonai, vilkintys baltus apsiaustus su prisiūtais juodais kryžiais, kaunasi jau ne Jordano, o Vyslos krantuose, ir ne su baltą vilną vilkinčiu saracėnu, o žvėrių kailiais apsidengusiu prūsu. Šioje kovoje jie išnaikina visą tautą, kad jos vietoje sukurtų naują; jie stato miestus, leidžia įstatymus ir valdo nepalyginti geriau nei bet kuris kitas valdovas pasaulyje. Ilgą laiką jie klesti, kol galiausiai, nusilpę ir išlepinti turtų bei laimės, tampa vienu metu juos užpuolusių savo pavaldinių ir savo priešų auka. Čia Jeruzalės ligoninės įkūrėjas būtų išvydęs liūdną reginį: šie kadaise tokie galingi riteriai tampa Lenkijos vasalais. Jie ne kartą bando vėl pakilti, tačiau viskas veltui, niekas negali jų išgelbėti, kai reformacija puola senąjį viduramžių tikėjimą ir ima persekioti Mergelės kultą, kurio ginkluoti tarnai jie buvo. Pats jų didysis magistras tampa Liuterio sekėju ir paverčia paveldima kunigaikštyste tą žemę, kurią jie Kristaus ir Jo Motinos garbei užkariavo iš prūsų. Tačiau dėl nuostabaus likimo žaismo ši uzurpacija atveria naują laimės epochą, prieš kurią nublanksta visa praeitis.

Šis didysis magistras buvo kilęs iš Hohenzollernų giminės, o jo paveldėtojai – Brandenburgo pusbroliai, kuriems lemta paversti kunigaikštišką Prūsijos karūną karališkąja, o vėliau sujungti ją su imperatoriškąja.

Prūsijos karaliai, tapę Vokietijos imperatoriais, nepamiršo savo galybės kilmės: jų vėliavas puošia riterių erelis; ir 1872 m. Vilhelmas I, Marienburge klodamas pirmąjį Frydricho II paminklo akmenį, su malonumu klausosi mokyto oratoriaus patrioto,* kuris savo „šlovingiausiam ir galingiausiam imperatoriui, maloningiausiam karaliui ir valdovui“ išdėsto visą šios nuostabios istorijos, prasidėjusios Jeruzalėje, eigą. Kiek vėliau Prūsijos ir Vokietijos sosto įpėdinis dalyvavo šio paminklo atidengime: prieš jį iškilo Frydricho II statula ir keturių didžiųjų magistrų statulos, kurios, stovėdamos postamento šonuose, tarsi neša šį Prūsijos herojų. Imperatoriaus Vilhelmo sūnus, regis, su susidomėjimu sekė Teutonų ordino istorijos paminklų ir dokumentų paieškas, kurios dabar vykdomos Šventojoje Žemėje. Ir tai suprantama. Pasiekę aukščiausią laimės tašką, žmonės mielai atsigręžia į jos lopšį, o Prūsijos monarchijos lopšys, žinoma, buvo ši nežinomo vokiečio, quadam Allemanus, kaip sako Jokūbas iš Vitri, įkurta ligoninė.

Čia išdėstysiu vieną šios istorijos laikotarpį – nuo riterių įsikūrimo Prūsijoje iki jų įkurtos galingos valstybės žlugimo**. Tai sena istorija, nutikusi nuošalioje vietovėje. Tačiau senomis istorijomis nereikia niekinti: kas žiūrės į jas iš aukšto, tas lengvai gali nepastebėti daugelio svarbių didžiausių šiuolaikinių įvykių pusių.

* H. Winteris, Dancigo burmistras, Reichstago deputatas. Naudojuosi proga ir čia reiškiu jam nuoširdžiausią padėką už svetingumą, kurį jis man parodė Dancige, kurį jis valdo, kaip istorikas gerbdamas senuosius paminklus ir saugodamas juos nuo sunaikinimo, ir kartu yra puikus administratorius, besirūpinantis visais šiuolaikinio miesto poreikiais. Winteris pakvietė mane kartu su juo nuvykti į jo dvarą Gelense, netoli Torunės, t. y. į tas vietas, kur pirmiausia įsikūrė teutonai. Daug esu skolingas savo šeimininkui ir vedliui, puikiam šalies, kurią jis man rodė, senosios istorijos žinovui.

**  I. Scriptores rerum Prussicarum, 5 vol., 1861–1874. II. Perlbach, Preussische Regesten bis zum Ausgange des dreizehnten Jahrhunderts, 1875–1876. III. A. L. Ewald, Die Eroberung Preussens durch die Deutschen, 1872–1875. IV. G. Freytag, Vom Mittelalter zur Neuzeit, 1867. V. Treitschke, Das Ordensland Preussen, 1871. VI. L. Winter, Festrede am Tage der westpreussischen Säcularfeer, 1872. VII. Toeppen, Historisch-comparative Geographie von Preussen, 1858. VIII. Lotar Weber, Preussen vor 500 Jahren, 1878.

Senoji Prūsija. Keliautojai ir misionieriai

Prūsai, XIII ir XIV a. išnaikinti teutonų riterių, buvo lietuvių genties tauta su finų elemento priemaiša. Jie gyveno Baltijos jūros pakrantėje, tarp Vyslos ir Priegliaus, šiek tiek išsikišdami už šių upių. Šios šalies padėtis ir gamta tokios, kad jos gyventojai ilgą laiką galėjo gyventi visiškai ramiai, nuošaliai nuo kaimynų. Vakaruose Vysla, kuri tada buvo platesnė nei dabar, kasmet užliedavo savo deltą ir užversdavo ją ledais, kurie, atėjus vasarai, ištirpdavo ir virsdavo purvo jūra. Šiaurėje palei krantus įvairiais atstumais driekiasi nerijos, t. y. siauros ir ilgos žemės juostos, padengtos slenkančiomis kopomis, kurios stačiai kyla į 60–80 metrų aukštį tarp atviros jūros ir beveik gėlo vandens lagūnų, vadinamų mariomis. Tai tikri bastionai, ir jei iš kai kurių kranto vietų žvelgsi į horizontą, iš už nerijų pasirodantys laivai atrodo kaip fantastiški pastatai, pastatyti tolimų kalvų viršūnėse. Šen bei ten šie bastionai nutrūksta ir užleidžia vietą kanalams, kuriais plaukia laivai; tačiau šie kanalai lengvai keičia savo vietą – jūra vis užpila vienus ir išrausia kitus. Prie tokio kranto netrauks joks jūreivis! Rytuose Prūsija mažiau uždara; tačiau kaimyninėje Lietuvoje gyveno giminiška prūsams tauta, išpažinusi tą pačią religiją ir buvusi jų sąjungininkė kovoje su Vakarų civilizacija. Į pietus, Lenkijos link, vietovė anaiptol nėra tokia laisva nuo kliūčių, kaip paprastai manoma, įsivaizduojant šiaurinę lygumą visiškai plokščią. Ilga, tiesa, ne itin aukštų kalvų grandinė eina nuo Holšteino per Meklenburgą, Pomeraniją ir Prūsiją ir, perkirtusi visą Europos far-east, prisišlieja prie Uralo. Prie kairiojo Vyslos kranto šios kalvos pakyla, ir keliautojas, važiuojantis iš Berlyno į Dancigą, artėdamas prie jo, mato priešais save nelygią vietovę, kur upeliai įgauna kalnų srovių pobūdį ir vietomis net sudaro krioklius. Turmbergas, kurio aukštis siekia 330 metrų, – visai didelis vaizdingas kalnas. Žemesnės dešiniojo Vyslos kranto kalvos įrėmina Prūsų sritį iš pietų. Šiai vietovei ypač būdinga ežerų gausa: juos čia sutinki kiekviename žingsnyje. Šie ežerai dažniausiai labai nedideli, tačiau jų tiek daug, kad beveik nėra vietos, iš kurios akims neatsivertų keli iš jų. Upelių čia taip pat pakanka. Be to, visa ši dabar visiškai plika vietovė senais laikais buvo tankiai apaugusi pušynais, saugojusiais šalį nuo priešų įsiveržimų.

Istorija dar geriau nei geografija paaiškina, kodėl prūsų sritis taip ilgai liko nuošalyje nuo pasaulio.

Romos legionai sustojo prie Elbės krantų, o paskui atsitraukė prie Reino. Rimtesnis pavojus Prūsijai grėsė iš Karolio Didžiojo pusės, nes krikščionių imperatorius, apaštališkosios ir visuotinės Bažnyčios gynėjas ir tarnas, ketino užkariauti visą pasaulį ir atversti visus netikinčiuosius. Kariuomenė, kasmet susirenkanti aplink jį iš visų imperijos kraštų, turėjo nuolatinius forpostus prie Elbės: tai buvo markos, karinės apygardos, organizuotos puolamiesiems ir gynybiniams veiksmams prieš slavų ir finų gyventojus, užėmusius Europos rytus. Tačiau Karolis Didysis mirė nepersikėlęs per Elbę, ir grėsmingai virš Prūsijos ir visų Rytų šalių pakilusi banga atslūgo. Vokietija, tiesa, liko krikščioniška; tačiau tada ji buvo pernelyg užsiėmusi savo vidaus vaidais, kurie drebino visą imperiją ir IX a. privedė prie jos suskilimo į tris dalis. Vėlesniais laikais Šventosios Romos imperijos imperatoriai nelaikė savęs vertais tęsti Karolio Didžiojo žygių prieš nežinomas tautelės, ir prūsai, nuo Elbės atskirti viso Oderio baseino pločio, tokiu būdu ilgam gavo atokvėpį.

IX a. pabaigoje juos aplankė vienas drąsus jūreivis – Vulfstanas iš Šlėzvigo. Išplaukęs iš Šlėzvigo miestelio Hedebio, Vulfstanas plaukė septynias dienas ir septynias naktis iki šios tada niekam nežinomos žemės. Jis pasakoja matęs daug miestų, kurių kiekviename buvo po karalių, – mažų miestų, žinoma, su mažais karaliais. Paskui, naiviu pirmykščių keliautojų būdu maišydamas pačias įvairiausias žinias, jis pasakoja, kad šalyje daug medaus, kad ten daug gaudoma žuvies, kad karalius ir turtuoliai geria kumelių pieną, o vargšai ir vergai – midų, kad ten dažni tarpusavio karai ir visai nėra alaus. Labiausiai jį pribloškė prūsų laidojimo papročiai. Mirusiojo kūnas, sako jis, paliekamas namuose mėnesiui, kartais dviem, o jei miręs buvo karalius ar didikas, tai net ištisam pusmečiui. Gyventojai išsaugo kūnus tuo pačiu būdu, kuriuo vasarą atvėsina savo gėrimus. Tačiau namų, kuriuose guli mirusysis, gyventojai nepalieka: giminės ir draugai leidžia ten laiką žaidimuose ir puotose, kurios rengiamos palikimo sąskaita. Kai pagaliau ateina laikas nešti kūną ant laužo, surenkama viskas, kas liko iš mirusiojo turto, ir padalijama į tris nelygias dalis. Didžiausioji padedama per mylią nuo miesto, mažiausioji visai netoli jo, o vidutinė – pusiaukelėje tarp jų. Tada visiems raiteliams 5 ar 6 mylių aplinkui pranešama apie būsimas laidotuvių lenktynes. Raiteliai susirenka ir tris kartus joja dėl šių trijų prizų. Štai ką matė Vulfstanas šioje šalyje, kur nemaža gyvenimo dalis buvo skiriama mirusiųjų laidojimui.

Tačiau į Prūsiją jau rengiasi keliauti visai kitokie keliautojai, kuriuos ten traukia ne smalsumas ir ne grobio troškimas. Krikščionybė ėmė sparčiai plisti tarp slavų nuo tos dienos, kai iš rytų atėję apaštalai Kirilas ir Metodijus atnešė į Moraviją slavišką Evangelijos vertimą ir mokė šiuos pagonis Dievo žodžio suprantama kalba.

X a. pabaigoje Čekija ir Lenkija jau buvo priėmusios krikštą, ir galima buvo manyti, kad būtent lenkai perduos naująjį tikėjimą ir Vakarų civilizaciją prūsams. Jei jie būtų tai padarę, Rytų Europos istorija galbūt būtų pasukusi visai kita linkme. Tačiau bent jau pirmasis Prūsijos misionierius vis dėlto buvo slavas – šv. Adalbertas.

Adalbertas buvo kilęs iš kilmingos čekų šeimos. Devynerius metus jis mokėsi Magdeburge pas garsųjį Otriką, kurį amžininkai vadino saksų Ciceronu. Visai jaunas jis buvo pakeltas į neseniai įkurtos Prahos vyskupijos sostą: Adalbertas buvo antrasis Čekijos sostinės vyskupas. Jo kaimenė, dar nepratusi paklusti, sunkiai taikstėsi su jo griežtumu, ir vyskupas, palikęs mitrą ir pastoralą, pasitraukė nuo jos į Romą, kur apsigyveno Aventino kalvoje, šv. Aleksiejaus vienuolyne. Ten jis susidraugavo su savita asmenybe – imperatoriumi Otonu, kurį išauklėjo trys mokytos moterys – jo motina, senelė ir teta – ir Gerbertas, šis arabų mokinys ir gilus filosofijos, matematikos, astronomijos ir visų savo laiko mokslų žinovas; rašytojas, mechanikas, laikrodininkas, gamtininkas, savo žiniomis taip stebinęs amžininkus, kad jie matė jame burtininką ir laikė jį galinčiu patekti į namus neidamą nei pro duris, nei pro langus; gudriausias politikas, mokėjęs surengti kelias išdavystes iš karto; iš garbėtroškos keliaklupsčiaujantis žmogus ir galiausiai popiežius, didžiavęsis Romos vyriausiojo kunigo didybe ir kartu su savo mokiniu svajojęs apie kažkokį nuostabų senosios Romos imperijos atgimimą. Žavėdamasis šiomis svajonėmis, Otonas vadina Romą „pasaulio galva“ ir „auksiniu miestu“, o save – šviesiausiuoju Romos imperatoriumi, prisiima konsulo titulą ir savo įsakuose kreipiasi į Romos senatą ir tautą. Skirstydamas pareigas, su kuriomis susijusi jurisdikcija, jis kiekvienam naujam pareigūnui įteikia Justiniano įstatymų sąvadą, sakydamas: „Teisk pagal šią knygą Romą ir visatą ir saugokis kuo nors pažeisti Justiniano, mano šventiausiojo pirmtako, įstatymus.“ Tačiau kartu Otonas – karštas krikščionis; svajodamas apie pasaulinę imperiją, jis kupinas siekio atsižadėti pasaulio. Kartkartėmis jis palieka palatium romanum ir gyvena tai kokioje nors celėje Subiake, tai atsiskyrėlio oloje. Jis basas eina prie kankinių kapų. Tačiau būtų buvę kur kas geriau, jei jis būtų tarnavęs Kristui su ginklu rankose prie Vokietijos sienos, kur danai, jau beveik atversti į krikščionybę, prie Haraldo Mėlynadančio sūnaus grįžo prie pagonybės, o Elbės markgrafai, šie Karolio sargybiniai, pamiršti Justiniano įpėdinio, vargiai atsilaikydavo prieš vendus.

Toks buvo tas pasaulis, kuriame Adalbertas gyveno Romoje; pasaulis be pamatų, be gyvybės, kuriame žmonės pedantiškai pasinerdavo į praeities griuvėsių kontempliaciją, tarsi nieko nesitikėdami iš ateities. Galbūt būtent veikiamas čia vyravusios nuotaikos ir minties apie artėjančią pasaulio pabaigą Adalbertas ir nusprendė eiti pas prūsus, apie kuriuos girdėjo Čekijoje, kad pelnytų kankinio vainiką ir kartu amžinąjį išganymą. 997 m. Adalbertas per Vokietiją atvyko į Lenkiją. Jis išsiprašė iš Lenkijos kunigaikščio kelis palydovus ir valtį, Vysla nusileido į jūrą, plaukė palei krantą ir po kelių dienų kelionės prisišvartavo prie rytinės Prūsijos pakrantės. Kartu su juo iškeliavo kunigas Benediktas ir vienuolis Gaudencijus. Jiems esame dėkingi už du skyrius pasakojime apie šv. Adalberto kančias, kuriuose ryškiai atsispindi siaubo jausmas, kurį jų sielose paliko prisiminimas apie Prūsų žemę. Vos valčiai prisišvartavus, jūreiviai, paskubomis išlaipinę savo bendrakeleivius, tuojau pat leidosi atgal, kad kuo greičiau, tamsos priedangoje, nutoltų nuo šios bedieviškos Prūsijos. Misionierius taip pat apėmė baimė, ir jie kelias dienas gyveno ant kranto, nesiryždami eiti pas pagonis. Tačiau štai pagonys išgirdo, kad į jų žemę „iš ano pasaulio“ atvyko kažkokie keisti žmonės, ir patys išėjo ieškoti mūsų apaštalų. Adalbertas sėdėjo ir skaitė Psalmyną, kai staiga priešais jį pasirodė vietinių gyventojų minia, „griežianti dantimis kažką laukinio“. Žiauriausias iš šių piktadarių, keikdamasis, užsimojo „savo nuospaudota ranka“ ant vyskupo ir smogė jam irklu. Knyga išslydo Adalbertui iš rankų, ir jis krito šnibždėdamas: „Tebūna palaimintas Viešpats savo gailestingume! Jei man ir nebeteks daugiau kentėti Nukryžiuotojo garbei, tai vis dėlto man teko patirti šį brangų smūgį!“ Smūgis nebuvo mirtinas, laukiniai norėjo tik įbauginti svetimšalius. „Nešdinkitės! – sakė jie. – Antraip mes jus užmušime!“

Trys bendražygiai leidosi į kelią ir pateko į miestelį, kuriame buvo turgus. Turguje grūdosi žmonės, ir vos tik šventasis vyras ten pasirodė, jį tuojau pat apsupo būrys šių šungalvių, išsižiojusių savo baisiuosius nasrus. Jie ėmė jį klausinėti, iš kur jis, kas jis, ko ieško ir kodėl pas juos atėjo, kai jie jo nekvietė.

Šie vilkai troško kraujo ir grasino mirtimi tam, kuris jiems atnešė gyvenimą. Neleidę jam ištarti nė žodžio, jie jau jį mėgdžioja ir iš jo tyčiojasi... „Kalbėk!“ – šaukia jie pagaliau, purtydami galvas. Vyskupas keliais žodžiais pasako tai, ką paprastai tokiais atvejais sako katalikų misionieriai: jis atėjo išplėšti savo brolių iš velnio rankų ir iš pragaro nasrų, apreikšti jiems tikrąjį Dievą ir apvalyti juos išganymo krikštykloje. Prūsai juokiasi iš dieviškųjų žodžių, daužo lazdomis į žemę, pripildo orą riaumojimo, tačiau svetimšalių neliečia ir tik liepia jiems pasitraukti. Kristaus kovotojui gyvenimas buvo našta, tačiau jo kūnas drebėjo pagalvojus apie mirtį. Kartą jis ėjo jūros krantu, kai staiga priešais jį iškilo didžiulė banga, tarsi sukelta kokios nors jūrų pabaisos, ir su griausmu sudužo jam prie kojų. Vyskupas visas išbalo kaip baikšti moteris. Kitą kartą naktį Gaudencijus susapnavo, kad, išklausęs Adalberto aukotas mišias, jis norėjo priimti komuniją iš taurės, kai staiga zakristijonas jį sustabdė ir pasakė: „Ne tavo lūpoms duota gerti iš šios gyvenimo taurės: ji skirta vyskupui.“ Kai vienuolis papasakojo jam savo sapną, Adalbertas suprato, kad kalbama apie kankinystės taurę. Tada „šis moters sūnus“ suvirpėjo pagalvojęs apie laukiančias kančias ir pasakė: „Broli mano, duok Dieve, kad šis sapnas pranašautų tik gera!“

Taurė pagaliau jam buvo atsiųsta iš dangaus. Gaudencijus aukojo mišias, ir trys bendražygiai po valgio atsigulė miegoti ant žolės. Prūsų minia, vadovaujama žmogaus, kurio brolį buvo nužudę lenkai, užklupo juos miegančius. „Pabudimas nebuvo iš malonių.“ Adalbertą nutempė, „ir jo kūnas, kuriam buvo lemta mirti, pakeitė savo spalvą“. Išvydęs budelį, pasiruošusį jį pakirsti, Adalbertas spėjo sušnibždėti tik: „Tėve, teesie Tavo valia.“ Jo bendražygiai, kurių laukiniai pasigailėjo, vėliau pasakojo, kad tą akimirką, kai jis, pervertas septyniais ieties dūriais, krito, jį surišusios virvės pačios nutrūko ir kankinio rankos susidėjo kryžmai. Tai buvo pirmasis šv. Adalberto stebuklas.

Iš šio kankinio istorijos nieko nesužinome apie prūsus, ir norint įrodyti nepaprastą šios tautos žiaurumą, reikia kitų liudytojų, ne Gaudencijaus ir ne Benedikto. Viduramžių misijų istorija – dėkingiausia tema: tik reikia, kad istorikas laikytųsi taisyklės ne besąlygiškai stoti į kankinių pusę, o stengtis sąžiningai įsivaizduoti, kas galėjo vykti pagonių sielose pasirodžius misionieriams*.

Krikščionių religijos plitimą Romos imperijoje lėmė daugybė priežasčių, ir dar nesunku suprasti, kodėl ją užkariavusios barbarų gentys greitai priėmė gyventojų, tarp kurių joms teko gyventi, tikėjimą. Tačiau ir čia jau reikia pastebėti, kad tik vieni frankai priėmė šį tikėjimą visa jo pilnatve, o kitos gentys atmetė Švenčiausiosios Trejybės mokymą kaip nesuderinamą su dieviškosios vienybės dogma. Niekas negalėjo jų priversti nulenkti galvos prieš Romos Bažnyčią. Teodorikas žinojo, kad, toliau neigdamas Tėvo lygybę su Sūnumi, jis rizikuoja pražudyti savo valstybę, tačiau atkakliai to laikėsi. Chlodvigo puolimo išvakarėse burgundų karalius Gundobadas, kurį vyskupai, taip sakant, prispaudė prie sienos, versdami rinktis tarp paklusnumo Bažnyčiai ir karo su frankais, su gilia širdgėla nusprendžia verčiau eiti pasitikti pavojaus, dėl kurio jis savęs neapgaudinėja, nei įtikėti, kaip jis sako, trimis dievais. O juk šiuos karalius supo katalikai: Kasiodoras buvo prie Teodoriko, Avitas – prie Gundobado, – ir jie patys kalbėjo Bažnyčios kalba arba bent ją suprato. Kiek gi stipresnis turėjo būti laukinių, likusių savo laukiniuose kraštuose, pasipriešinimas, kai pas juos ėmė lankytis kažkokie svetimšaliai, skelbdami katalikybę. Įsivaizduokite šiuos žmones, kurie liko ištikimi gamtos kultui ir toliau garbino jos paslaptingas jėgas: juos gąsdinusį griaustinį, geradarius šaltinių vandenis, maitintoją žemę, šimtametį ąžuolą, kuris kasmet vėl sužaliuoja ir laikomas nemirtingu. Staiga pas juos ateina misionieriai: jie išniekina šventuosius miškus, kurių šešėlį ir tylą laukiniai gerbia; apkrauna baltą žirgą, pranašą šventojo ugnies dievo Svetovito šventykloje; įsmeigia kirvį į ąžuolo, kurio šakos, vėjo siūbuojamos, atskleidžia žmonėms dangaus valią, šaknis. Jie paskelbia šį amžių pašventintą kultą, buvusį mūsų protėvių arijų kultu, pragaro ir šėtono darbu ir mainais nedelsdami imasi aiškinti pačias paslaptingiausias krikščionių Bažnyčios dogmas – apie nuopuolį ir atpirkimą, apie nekaltą prasidėjimą, apie Švenčiausiąją Trejybę ir t. t. Galima įsivaizduoti, kas turėjo dėtis barbarų galvose!

Dažnai šie misionieriai net nemoka kalbos tų, kuriuos ketina atversti. Jie pamokslauja ženklais, aiškina krikščionių religijos slėpinius simboliniais vaizdais ir veiksmais. Toks vaizdinis mokymas, žinoma, nebuvo labai suprantamas.

Tačiau ir tais atvejais, kai misionieriai mokėjo kalbą, – ar visada jie sugebėdavo įvilkti savo pamokslą į tinkamą formą? Žinoma, esant protingumui ir sumaniems vadovams, tokiems kaip nepalyginamas popiežius Grigalius VI, jiems tai pavykdavo: verta paskaityti Grigaliaus pamokymus anglosaksų misionieriams, kuriuose jis moko juos, kaip atsargiai reikia pereiti nuo senųjų pagoniškų papročių prie naujos religijos. Tačiau toli gražu ne visi misionieriai turėjo pakankamai tolerancijos ir proto lankstumo, kad susidorotų su tokiu keblu uždaviniu. Adalbertas, pavyzdžiui, sako prūsams, kad atėjo išplėšti jų iš Averno tarpeklių; tačiau prūsai visai nesijautė rizikuojantys pražūti šiuose tarpekliuose. Šis pamokslas primena įkalbinėjimus, kuriais, pasak Grigaliaus Tūriečio, Klotilda kreipėsi į Chlodvigą. Siekdama atversti jį į tikrąjį tikėjimą, ji priekaištavo jam dėl stabų garbinimo – o frankai jų neturėjo; dėl Jupiterio, šio stuprator vitorum, šio ištvirkėlio, kraujomaišos nusikaltėlio, vedusio savo tikrą seserį, garbinimo, nes Junona sako (pas Vergilijų), kad ji „dievų valdovo sesuo ir sutuoktinė“; o Chlodvigas, be abejo, tik čia pirmą kartą išgirdo apie patį Jupiterį. Todėl, nieko nesuprasdamas, jis trumpai atsako Klotildai: „Tavo Dievas nėra iš Asų giminės: vadinasi, jis ne Dievas.“ Čia Klotilda savo ruožtu nieko nesupranta. Šio pokalbio, apie kurį pasakoja Tūro vyskupas, galbūt visai nebuvo iš tikrųjų; tačiau šiuose žodžiuose, kuriuos istorikas įdeda į Klotildos lūpas, galima įžvelgti vieną iš formulių, sudarytų misionieriams, kai jiems tekdavo turėti reikalų su graikų ir romėnų pagonybe, ir likusių vartojamų atverčiant germanų pagonis. Senos frazės gajos – galbūt jos net niekada neišnyksta be pėdsakų, – ir jei panorėtum, nesunku pateikti daugybę pavyzdžių, kai ne tik misionierių kalba, bet ir jų samprotavimo būdas buvo visiškai nesuprantamas jų klausytojams.

Dėl šios priežasties didžioji dalis misijų būtų likusios nesėkmingos be politikos ir jėgos paramos. „Esu visiškai bejėgis, – sako Vokietijos apaštalas Bonifacas, – be frankų kunigaikščių globos ir jų keliamos baimės.“ Trisdešimt ketverių metų karo, žudynių ir masinių perkėlimų prireikė saksams atversti; o galutinai juos nuraminus, prireikė Saksų kapituliarijaus, kurio kiekviename straipsnyje numatyta mirties bausmė, ir griežto vyskupų bei grafų valdymo. Pagonys instinktyviai jautė, kad, gindami savo dievus, jie gina savo laisvę, ir kad, tapdami krikščionimis, jie turės tapti pavaldiniais. Pasirodžius misionieriams, jie žinojo, kad paskui juos ateina kunigaikštis ir kad kunigaikštis atneša jiems vergiją. Adalbertas sako prūsams, kad jį atsiuntė Lenkijos kunigaikštis; tačiau kaip tik lenkų jungo prūsai bijojo labiausiai. Jie kariavo su kunigaikščiu pasienyje, ir pats vyskupo misionieriaus nužudymas buvo kraujo kerštas, nes jo budelio brolį buvo nužudę lenkai. Barbarai mielai būtų palikę misionierius gyvus, kad paskui nereikėtų atsiskaityti už jų mirtį: du kartus jie liepia šiems nežinomiems „ateiviams iš ano pasaulio“ grįžti ten, iš kur jie atėjo. Jie laikė juos kenksmingomis būtybėmis, ir metraštininkas įdeda į šių laukinių lūpas reikšmingus žodžius: „Dėl šių žmonių mūsų žemė nustos duoti derlių, medžiai – vaisius, gyvuliai – prieauglį, o kurie gims – tuojau pat nugaiš.“ Prūsai suklydo, nes jų žemė ir vėliau galėjo duoti derlių, ir net negirdėtų; tačiau buvo lemta ateiti dienai, kai neliko nė vieno prūso, kuris juos nuimtų. Visa ši tauta žuvo, tapusi katalikiškosios civilizacijos auka, paliko po savęs tik vardą, kurį prisiskyrė jos nugalėtojai. Ir ji buvo teisi, sakydama teutonų riterių pirmtakui: „Nešdinkis!“

* Tokių darbų pavyzdžiu gali būti Mignet straipsnis: La Germanie au huitième et neuvième siècle, jo Notices et mémoires historiques.

Teutonų įvykdytas Prūsų srities užkariavimas

Adalbertas mirė nespėjęs atversti į krikščionių tikėjimą nė vienos prūsų sielos; tačiau visa Europa sužinojo, kad vienas jos vyskupų, imperatoriaus draugas, pelnė kankinio vainiką tarp pagonių, iki tol niekam nežinomų, ir prūsų vardas išniro iš nežinomybės tamsos. Nuo tada prūsai nebežino ramybės: iš šiaurės juos puola danai, iš pietų – lenkai. Tačiau nei vieni, nei kiti nepasiekė tvarių rezultatų, o periodiškai Lenkijoje pasikartojančios bevaldystės krizės nuolat gelbėjo prūsus. Patys jie paprastai laikėsi griežtai gynybinės veikimo taktikos: kai priešas juos užpuldavo, jie slėpdavosi miškuose, ten laukdavo, kol jis ims trauktis, ir tada leisdavosi jį persekioti. XII a. viduryje karaliui Boleslovui IV po vieno pergalingo žygio pavyko apdėti juos duokle; tačiau jie tuojau pat vėl atsisakė ją mokėti, o kai jis dar kartą su karu atėjo į jų šalį, beveik visa jo kariuomenė ten žuvo. Tai buvo paskutinis didelis karas, ir XIII a. pradžioje Prūsija vis dar buvo nepriklausoma ir pagoniška.

Prūsai nebuvo iš tų priešų, kuriais galima nepaisyti. Tiesa, jie buvo pasidaliję į vienuolika tautelių, tačiau juos siejo bendra religija. Petras Dusburgietis mums praneša, kad ši baisi tauta turėjo savo popiežių – Krivį, kuris gyveno Romuvos vietovėje – vardas, kilęs nuo Romos, priduria jis su ta fantazijos drąsa, kuri išskiria viduramžių rašytojus jų etimologiniuose samprotavimuose.

„Iš tiesų, kaip mūsų valdovas popiežius valdo visuotinę tikinčiųjų krikščionių Bažnyčią, taip Krivio įsakymams paklūsta ne tik prūsai, bet ir lyviai bei lietuviai. Didžiajam žyniui nebūtina visur pasirodyti asmeniškai: pasiuntinys, kuriam jis duoda savo lazdą ar kokį kitą sutartinį ženklą, visur sutinkamas su tokia pat pagarba kaip ir jis pats.“ Mirusieji buvo jam atsidavę ne mažiau nei gyvieji: prieš iškeliaudami į būsimąjį gyvenimą, jie visi „praeidavo“ pro jo namus, todėl mirusiųjų giminės nuolat ateidavo pas jį paklausti, ar jis nematė tokią ir tokią dieną tokio ir tokio. Žynys nedvejodamas apibūdindavo mirusįjį, jo drabužius, jo žirgus ir tarnus, kurie buvo sudeginti kartu su juo, ir net parodydavo skylę, kurią, eidamas pro jį, savo ietimi pramušė šis keleivis į kitą pasaulį. Kadangi prūsai buvo labai pamaldūs ir nieko nesiimdavo nepasiklausę savo dievų patarimo, paslaptingojo jų dvasininkijos vadovo autoritetas buvo labai didelis. Krivis gyveno ir klestėjo šventojo miško gilumoje tuo pat metu, kai didysis popiežius Inocentas III Laterane pirmininkavo vyskupų ir visų krikščioniškų valstybių pasiuntinių susirinkimui. Hohenštaufenų valdoma Vokietija spindėjo ryškiu riteriškosios civilizacijos spindesiu; Paryžiuje stūksojo Notre-Dame, šv. Liudvikas ruošėsi statyti Sainte-Chapelle ir buvo įkurtas universitetas, į kurį iš visų Europos kraštų plūdo žinių ištroškęs jaunimas, kad pasiklausytų profesorių, svarsčiusių de omni re scibili et quibusdam aliis; o prūsai dar nesuprato, kad ant pergamento skiautės galima perduoti savo mintį žmogui, esančiam visai kitoje vietoje, ir aritmetikos paslaptys jiems buvo tokios svetimos, kad skaičiuodami jie darydavo įrantas medžio gabale arba rišdavo mazgus ant savo diržų.

Tuo tarpu krikščioniškoji civilizacija jau slenka į juos iš visų pusių – lėtai, bet nesulaikomai. Skandinavijos valstybės tampa krikščioniškos nuo XI a. XII a. bendromis Brandenburgo markgrafų, Saksonijos kunigaikščių ir Danijos karalių pastangomis krikščionybė įtvirtinama Brandenburge, Meklenburge ir Pomeranijoje, o Pomeranijos sritis – Prūsijos kaimynė: jas skiria tik Vysla. Lenkija, besiribojusi su Prūsija iš pietų, jau seniai buvo priėmusi krikštą. Galiausiai Livonijoje Albertas Buksgevdenas, šis vyskupas ir riteris, atkariavo iš pagonių savo Rygos vyskupiją ir įkūrė Kalavijuočių ordiną, kurio atributai buvo kardas ir kryžius ant balto apsiausto. Kaipgi čia Prūsija galėjo išsaugoti savo nepriklausomybę ir savo religiją? Jokiai tautai negalima nebaudžiamai taip ryškiai skirtis nuo savo kaimynų. Civilizacija, t. y. idėjų, kurias tam tikroje srityje tam tikru laikotarpiu priėmė dauguma tautų dėl žmogaus santykio su Dievu, valdymo formų ir visuomenės sandaros, visuma, nepasižymi tolerancija disidentams, ar tai būtų pavieniai asmenys, ar ištisos tautos. Ji nuolat siekia nuslopinti bet kokį individualų pasipriešinimą atskiros tautos viduje ir suvienodinti pernelyg savitas gentis. Jos darbas, spartus sparčios idėjų sklaidos epochomis, viduramžiais vyko lėtai, tačiau nesustodavo. Tada ji judėjo iš vakarų į rytus: iš savo tėvynės, Italijos ir Prancūzijos, ji prasiskverbė į Vokietiją, į Šiaurės šalis, į Lenkiją ir į tolimus Baltijos jūros krantus, taip kad XIII a. Prūsija jau buvo jos apsupta iš visų pusių ir buvo išimtis, kurios nebebuvo galima toleruoti.

XIII a. pradžioje buvo imtasi naujo bandymo atversti prūsus. Vienuolis Christianas, išėjęs iš Pomeranijos Olyvos vienuolyno, šio krikščionių forposto, esančio vos už kelių varstų nuo pagonių žemės, persikėlė per Vyslą ir dešiniajame jos krante pastatė kelias bažnyčias. To pakako, kad popiežius priimtų visą šalį į šv. Petro ir Pauliaus globą ir paskirtų Christianą Prūsijos vyskupu. Tačiau naująją vyskupiją dar reikėjo užkariauti, ir kad aprūpintų vyskupą kariais, popiežius įsakė skelbti kryžiaus žygį prieš šiaurės saracėnus. Ankstesnis kryžiuočių užsidegimas jau buvo atslūgęs, ir riteriai ne kartą buvo spėję parodyti, kad jiems labiau patinka kryžiaus žygiai arčiau namų. Nors popiežiai dėl to ir apgailestavo, jiems norom nenorom teko taikytis prie laiko sąlygų ir taip pat dosniai dalyti atlaidus Burgundijos riteriams kryžiuočiams, ėjusiems prieš albigiečius, ar Saksonijos riteriams, pakėlusiems kryžių prieš prūsus, kaip anksčiau Gotfridui Bujoniečiui ar Frydrichui Barbarosai. „Kelias neilgas ir nesunkus, – sakė albigiečių žygių pamokslininkai, – o grobis turtingas.“ Taip pat sakė ir kryžiaus žygio prieš prūsus pamokslininkai.

Prieš šiaurės saracėnus žygiavo kelios pajėgos, tačiau šie žygiai nieko nedavė: kryžiuočiai ateidavo, degindavo ir plėšdavo viską, ką sutikdavo kelyje, o paskui pasitraukdavo, palikdami krikščionių bažnyčias į neviltį įvarytų prūsų keršto valiai.

1224 m. laukiniai išžudo krikščionis, sugriauna bažnyčias ir persikelia per Vyslą, kad sudegintų Olyvos vienuolyną, ir per Drvęcą, kad plėštų Lenkiją. Lenkijos karalystė tada buvo padalyta tarp karaliaus Kazimiero sūnų; vienas iš jų, Konradas, valdė Mazoviją ir kaip Prūsijos kaimynas turėjo pakelti visą baisiausio iš karų, kokius tik Lenkijai teko prieš ją vesti, naštą. Nebepasikliaudamas nereguliaria ir pavojinga iš toli atvykstančių kryžiuočių pagalba, jis prisiminė, kad Livonijos vyskupas, įkūręs savo žemėje riterių ordiną, tokiu būdu gavo į savo žinią nuolatinę kryžiuočių kariuomenę, ir pasiuntė prašyti pagalbos teutonų riterių didžiojo magistro.

Lenkijos kunigaikščio įvykdytas vokiečių riterių pakvietimas buvo nepaprastai svarbus įvykis Lenkijos istorijoje. Šiai šaliai, akivaizdu, teko pareiga perduoti krikščionybę Oderio ir Vyslos tautoms. Tačiau kad ir pati galėtų nugyventi visą savo amžių savo natūraliose ribose, tarp Bohemijos kalnų ir jūros, Lenkija turėjo tvirtai laikyti savo rankose Sileziją ir Pomeraniją ir jokiu būdu neleisti vokiečiams įsitvirtinti Prūsijoje kaip tvirtovėje, tarp slavų ir finų gyventojų. Tačiau Lenkija nė vienu savo istorijos momentu nedarė to, ką jai reikėjo daryti. Viduramžiais ji turėjo savo didybės ir spindesio valandų; tačiau jai niekada nepakako kantrybės nei išmokti valdyti save, nei ilgai laikytis vieno plano savo užkariavimo siekiuose. Jos feodalinė kavalerija, stovyklavusi visų vėjų perpučiamoje lygumoje tarp Vyslos ir Oderio, vis išlekia iš savo ribų ir skraido tai prie Elbės, tai prie Dnepro, tai prie Dauguvos. Būtų buvę kur kas geriau, jei vietoj to ji būtų sutelkusi savo jėgas vienai Prūsijai pavergti: nes ta diena, kai Konradas Mazovietis, pripažindamas savo bejėgiškumą, pakvietė teutonų riterius prieš Prūsiją, parengė Lenkijos žlugimą.

Didysis magistras, į kurį kreipėsi Konradas, buvo Hermanas fon Salca, sumaniausias XIII a. politikas, be kurio dalyvavimo neapsiėjo nė vienas didelis įvykis. Šiuo negailestingos imperijos ir popiežiaus valdžios kovos laikotarpiu, kai du krikščioniškojo pasaulio vadovai taip žiauriai nekentė vienas kito, kai popiežius ekskomunikuodavo imperatorių, o imperatorius nuversdavo popiežių, kai abu negailėjo įžeidimų, lygindami savo priešininką tai su Antikristu, tai su bjauriausiais apokaliptiniais padarais, Hermanas sugebėjo likti ne tik draugu, bet net patikėtiniu ir Frydrichui, ir Grigaliui IX. Tokį žmogų visada pavojinga kviesti dalyvauti kokiame nors politiniame sumanyme už dalį naudos: jis visada pasistengs dosnia ranka atseikėti sau šią dalį – antraip kam gi jam būtų reikėję jo vikrumo? Konradas Mazovietis ir Christianas iš Olyvos, be abejo, tikėjosi, kad teutonų riteriai už savo paslaugas pasitenkins jiems užleista kokia nors žemės skiaute, kurią progai pasitaikius bus galima iš jų ir atimti; tačiau netrukus jie pastebėjo, kad apsiskaičiavo. Konradas siūlė ordinui Kulmo žemę tarp Osos ir Drvęcos. Ji buvo amžinų lenkų ir prūsų ginčų objektas, ir ją tada dar reikėjo užkariauti. Hermanas ją priima, tačiau prašo imperatoriaus, kad šis duotų savo leidimą priimti šią dovaną, o kartu pridėtų prie jos ir visą Prūsiją.

Imperatorius, kaip pasaulio valdovas, užleidžia didžiajam magistrui ir jo įpėdiniams prigimtinę imperijos teisę į kalnus, lygumas, upes, miškus ir jūrą in partibus Prussiae. Tada Hermanas prašo popiežiaus sutikimo, ir popiežius savo ruožtu ne tik atiduoda jam šią žemę, į kurią, jo nuomone, niekas, išskyrus Dievą, iki šiol neturėjo teisės, bet dar ir įsako skelbti kryžiaus žygį prieš netikinčiuosius.

Jis įsako riteriams pakelti prieš prūsus šventąjį ginklą ir triuškinti juos iki visiško visos jų šalies pavergimo, o kunigaikščiams – visokeriopai padėti ordinui. Vėliau, po pirmųjų pergalių, popiežius vėl paskelbs Prūsiją šv. Petro nuosavybe ir vėl perduos ją ordinui „visiškon ir niekuo neapribotai nuosavybėn“, grasindamas kiekvienam, kas išdrįs kėsintis į šią valdą, „Visagalio ir Jo apaštalų šv. Petro ir Pauliaus rūstybe“*.

1230 m. visi pasiruošimai buvo baigti, ir karas prasidėjo. Kai prūsai pirmą kartą pamatė lenkų gretose šiuos raitelius, vilkinčius ilgais baltais apsiaustais su ryškiai išsiskiriančiu juodu kryžiumi, jie paklausė vieno belaisvio, kas tie žmonės ir iš kur jie atėjo. Belaisvis, – pasakoja Petras Dusburgietis, – atsakė: „Tai pamaldūs ir narsūs riteriai, mūsų valdovo popiežiaus atsiųsti iš Vokietijos kautis su jumis tol, kol jūsų nepaklusnios galvos nusilenks prieš mūsų šventąją Bažnyčią.“ Prūsai daug juokėsi iš šio valdovo popiežiaus pretenzijų. Riteriai nebuvo tokie linksmi. Didysis magistras, siųsdamas Hermaną Balkę, kuriam suteikė „Prūsijos magistro“ titulą, kautis su pagonimis, pasakė jam: „Būk drąsus ir tvirtas, nes tu įvesi Izraelio sūnus, t. y. savo brolius, į pažadėtąją žemę. Dievas tebūna su tavimi!“ Tačiau liūdna pasirodė ši pažadėtoji žemė riteriams, kai jie pirmą kartą ją išvydo iš pilies, stovėjusios kairiajame Vyslos krante, netoli Torunės; ši pilis turėjo skambų vardą Vogelsang (paukščių giesmė).

„Stovėdami mažu būriu prieš nesuskaičiuojamą daugybę priešų, jie giedojo sielvarto giesmę, nes paliko brangią tėvynę, taikią ir derlingą žemę, ir ėjo į siaubo šalį, į plačią dykynę, kur siautė baisus karas.“

Šis baisus karas truko 53 metus. Į mūsų planą visai neįeina išdėstyti jo istoriją visomis smulkmenomis. Reikia pastebėti, kad tai būtų labai nelengvas uždavinys, su kuriuo ir patys vokiečiai dar nespėjo susidoroti. Savo nuostabiame leidinyje Scriptores rerum prussicarum jie, tiesa, pateikia visus iki mūsų atėjusius liudijimus apie šį didelį įvykį. Tačiau, deja, išsamiausias, nuovokiausias ir kruopščiausias iš senųjų Prūsijos istorikų, Petras Dusburgietis, gyveno šimtmečiu vėliau už jo aprašomus įvykius; be to, jis buvo kunigas ir ordino narys – tai atsispindėjo ne tik jo šališkame požiūryje į riterius, bet ir pačiame visos kovos prasmės vertinime: ištikimas siaurai bažnytinei dvasiai, jis mato joje tik šventą Dievo karių žygį prieš netikinčiuosius. Jo legendos gražios, ir kadangi stebuklai nebegali mūsų suklaidinti, mes mielai jam juos atleidžiame. Tačiau jis nesiceremonija ir su faktais, išpūsdamas vienus ir visai apeidamas kitus, jei jie jam nepatogūs; kiekviename puslapyje jis perdeda kryžiuočių ir pagonių skaičių, todėl pateikia visiškai neteisingą Prūsijos užkariavimo vaizdą. Antra vertus, jis žavi savo privalumais – lengvumu, įdomumu ir, galima net sakyti, savo dėstymo žavesiu. Štai kodėl net šiuolaikiniai vokiečių istorikai paklūsta jo autoritetui, ir užkariavimas jų pasakojimuose mums atrodo kaip didelė kelių veiksmų drama, kurioje milžiniškos jėgos susiremia viena su kita titaniškoje kovoje. Šie istorikai įneša į savo aprašymą gražios ir niūrios šiaurės poezijos kolorito, su susižavėjimu pasakodami apie žiemos žygius, kai ledas traškėjo po riterių žirgų kanopomis, ir piešia tą mistinį patriotizmą, kuris verčia juos pačius žavėtis viskuo, kas vokiška, net vokišku šiurkštumu ir žiaurumu.

Jie mato vokietyje kažkokios antgamtinės jėgos įrankį, kažkokios ypatingos Apvaizdos, ypač globojančios vokiečius, bet neabejingos ir likusiam pasauliui, nes visai visatai lemta būti pertvarkytai vokiečių genijaus jėga.

Nėra abejonės, kad vokiečių riteriai ir kolonistai stovėjo aukščiau už jų pavergtus ar išstumtus prūsus, ir reikia būti itin šališkam, kad, lygindamas Vulfstano aprašytą šalį su ordino valdoma šalimi, nesistebėtum nepaprastu darbu, kurį atliko šie vokiečiai, kilę iš visų Vokietijos sričių ir iš visų jos visuomenės sluoksnių. Tačiau tiesos labui tenka pripažinti, kad šio pusę amžiaus trukusio, lėto užkariavimo istorija anaiptol nėra tokia poetiška, kaip ji paprastai vaizduojama.

Didžiausios ordino galios laikotarpiu, t. y. apie 1400 m., Prūsijoje buvo 1000 riterių. XIII a. jų skaičius buvo gerokai mažesnis, ypač užkariavimo pradžioje, kai dar labai silpno ordino nariai buvo išsibarstę po Vokietiją, Italiją ir Šventąją Žemę. „Ordino kronika“, parašyta, regis, anksčiau už Dusburgą ir geriau už jį informuotų žmonių, kalba tik apie smulkius karus, kurių metu negausūs riteriai, negaudami paramos iš savo brolių Vokietijos komtūrijose ir nepasikliaudami kolonistais, užsidarydavo tvirtovėse ir džiaugdavosi, jei jų silpnoms įguloms pavykdavo palaikyti tarpusavio ryšius Vysla. Praėjus dešimčiai metų nuo karo pradžios, kai jau buvo įkurta daug miestų, Kulmo riteriai tris kartus siuntė į Redeną prašyti, kad v i e n a s riteris ateitų jiems į pagalbą. Paskui jie išsiuntė pasiuntinius į Vokietiją, pas savo didįjį magistrą, į Čekiją ir į Austriją, pareikšdami, kad viskas žuvę, jei jiems nebus suteikta pagalba. Atsakydami į tai, pas juos atvyko dešimt riterių su trisdešimčia žirgų – ir to pakako, kad Kulmas imtų džiūgauti. Kalbant apie kryžiuočių pajėgas, kurias į Prūsiją dažnai siųsdavo popiežių bulės, jos niekada nebuvo tokios gausios, kaip pasakoja senieji metraštininkai, dėl savo lakios fantazijos prieinantys iki juokingų perdėjimų. Kai Dusburgas tvirtina, kad Čekijos karalius Otokaras įsiskverbė į Sembos gilumą su 60 000 vyrų kariuomene – tokiai masei ten, savaime suprantama, buvo neįmanoma nei judėti, nei išsimaitinti, – reikia laikyti, kad jis prideda du nereikalingus nulius. Proporcingai iki neįmanomumo išauga ir priešų skaičius. Viena Livonijos kronika teigia, kad sembai galėjo išvesti į lauką 40 000 vyrų. Tačiau visa ši šalis užėmė ne daugiau kaip 1700 kv. varstų ir buvo tankiai apaugusi miškais, kuriuose gyveno bebrai, lokiai ir stumbrai; sunku patikėti, kad joje kvadratiniam varstui teko daugiau nei 20 gyventojų – visus Sembos gyventojus galima būtų skaičiuoti nebent 34 000 žmonių. Taigi Prūsijos, kurios gyventojų skaičius tada neturėjo viršyti 200 tūkstančių sielų, užkariavimas buvo labai nedidelio riterių skaičiaus darbas; be to, jiems dar padėjo nedidelės kryžiuočių pajėgos ir kariškai organizuoti kolonistai. Ginkluotės pranašumas, darantis iš kiekvieno riterio kažką panašaus į judančią tvirtovę, geresnė taktika, fortifikacijos menas, prūsų susiskaldymas, jų nerūpestingumas ir visiems laukiniams būdingas nesugebėjimas numatyti ateities ir ja rūpintis – visa tai paaiškina galutinę užkariavimo sėkmę, o į karą įtrauktų jėgų menkumas leidžia suprasti kovos trukmę.

Šis užkariavimas slinko į priekį kaip potvynio banga – tai užplūsdamas, tai vėl atslūgdamas. Kai atvykdavo kryžiuočių kariuomenė, ordinas išskleisdavo savo vėliavą. Į kelią leisdavosi atsargiai, pirmiau pasiųsdami ypatingus, gerai savo darbą išmanančius žvalgus. Priešas beveik visada būdavo užkluptas netikėtai.

Kariuomenė užimdavo kokią nors sumaniai pasirinktą vietą ant kalvos, iš kurios atsiverdavo laisvas vaizdas į apylinkes, ir imdavo kasti griovius bei statyti palisadas. Taip atsirasdavo tvirtovė, kurios papėdėje įsikurdavo kaimelis. Šiame kaimelyje, kuriame kiekvienas namas buvo statomas kaip blokhauzas, apsigyvendavo su kryžiuočiais atvykę kolonistai. Tai buvo darbininkai arba žemdirbiai, palikę tėvynę kartu su savo žmonomis ir vaikais ir su kryžiumi ant krūtinės atvykę ieškoti laimės naujoje žemėje. Su darbais reikėjo skubėti, nes nė vienas toks kryžiaus žygis netrukdavo ilgiau nei metus. Kai kryžiuočiai išeidavo, tvirtovę tuojau pat užpuldavo keršto ištroškę priešai. Jiems neretai pavykdavo ją paimti šturmu ir sudeginti, ir tada jie, nusiaubę kaimelį, vėl užimdavo ką tik vokiečių užkariautą teritoriją. O riteriai, užsidarę savo pilyse, su nerimu laukdavo žinių apie naujos pagalbos atvykimą. Šie potvyniai ir atoslūgiai kartodavosi taip dažnai, kad prie jų norom nenorom tekdavo prisitaikyti. Vokiečiai statydavo ant stačių kalvų ir salose slėptuves, kuriose kolonistai ieškodavo prieglobsčio, vos pasigirdus pavojaus signalui, ir šie skubūs atsitraukimai kartodavosi taip dažnai, kad smuklininkai gaudavo ypatingas privilegijas „sau ir s a v o p a l i k u o n i m s“ prekiauti stipriaisiais gėrimais slėptuvių vietose.

Pirmąsias ir kartu tvirčiausias savo gyvenvietes riteriai įkūrė prie Vyslos, tame kampe, kurį ji sudaro tarp Drvęcos ir Osos žiočių. Kulmą ir Torunę jie įkūrė jau 1232 m. Ir dabar Kulmo žemė pilna paminklų, iškalbingai bylojančių apie užkariavimo epochą, ir keliautojo ten laukia stulbinantys įspūdžiai, apie kuriuos retas kas pačioje Vokietijoje turi deramą supratimą. 1877 m. spalį, palikęs geležinkelį Terespolyje, netoli kairiojo Vyslos kranto, ėjau prie kelto, kuriuo persikeliama per upę priešais Kulmą. Temo. Rytuose dangus buvo apsiniaukęs pilkais ir juodais debesimis, susigrūdusiais vieni ant kitų; tačiau vakaruose horizontas degė skaidria auksine šviesa, ir ten iki smulkiausių detalių ryškėjo ta stati kalva, ant kurios stūkso Kulmo varpinės. Persikėlę per upę, stačiu keliu kylate į miestą, kurį Vysla su vienu iš savo intakų taip apjuosia, kad miestas atrodo kaip kalnuota sala, mesta tarp begalinės lygumos. Apėję dalį senųjų miesto sienų, patenkate į ilgą ir siaurą požeminę perėją masyviais skliautais, kuri išveda jus į miesto vidų. Ten jūs, nesavi iš nuostabos, einate nuo senovinių bažnyčių, išdidžiai keliančių į dangų savo aukštą kaktą, prie rotušės, kuri su savo ažūriniu bokšteliu tarsi atkeliavo čia iš Italijos, kol galiausiai patenkate į naująją miesto dalį su jos niūriais namais. Šios bažnyčios ir rotušė byloja jums apie galingus riterius, atnešusius į Prūsijos žemę prisiminimus iš visų pasaulio kraštų; o nauji namai, pastatyti Frydricho II laikais pagal iš Berlyno atsiųstą planą ir išsirikiavę kaip kareivių eilė, šalia galingos fantazijos apdovanoto senojo amžiaus poetinės didybės atstovauja prūsiškajai prozai ir disciplinai. Ir tokių priešybių pilna visa ši šalis tarp Kulmo ir Torunės, kurią išvažinėjau visiškai neįmanomais keliais, kur arkliai turi kanopomis minkyti gyvą purvą: Prūsijos vyriausybė ne itin rūpinasi savo rytinėmis provincijomis, o tai iš jos pusės galbūt ir ne visai protinga. Kai stovite šioje lengvai banguotoje lygumoje, nusėtoje mažais ežerėliais ir milžiniškais rieduliais, po kuriais senovės prūsai laidojo savo mirusiųjų pelenus, jūsų akys beveik visada kur nors plačiame ir niūriame horizonte išvysta varpinės ar griuvėsių siluetą. Tai bus tai masyvios Papau akmeninės sienos su plytomis apdėtomis smailiosiomis arkomis; tai Kulmsė, mažas kaimelis dviejų milžiniškų bažnyčių su galingais virš portalų iškilusiais bokštais papėdėje; tai galiausiai Torunė. Torunėje stebiesi pilies liekanomis su jos ciklopiniu pamatu ir galingomis sienomis, kurios iki šiol saugo gaisro, sugriovusio pilį XV a., pėdsakus; rotuše, kuri yra vienas išdidžiausių vokiečių miesto architektūros paminklų; trimis bažnyčiomis, kuriose plyta daro stebuklus. Filologą ir istoriką jose sudomins du įdomiausi įrašai: vienas laikomas prūsišku, tačiau iki šiol neperskaitytas, kitas parašytas arabiškai ir yra vieno iš portalų ornamentas.

Ir kokia apgailėtina atrodo dabartis, kai žvelgi į šiuos galingus praeities paminklus, kurie taip pat tinka juos supantiems miestams ir kaimeliams, kaip tiktų sieksninio riterio šarvai liguistam vaikui.

Pavergus Kulmo žemę, užkariavimas pasuko Vysla, palei kurią iškilo visą jos tėkmę valdančios tvirtovės: Torunė, Kulmas, Marienverderis ir Elbingas. Kartu riteriai gavo galimybę susisiekti jūra su Vokietija. Tai jiems buvo svarbu, nes sausuma juos nuo jos skyrė slavų kunigaikštystė – Pomeranija, buvusi nepatikima kaimynė. Pamarėnai su pagrįstu nerimu žiūrėjo į vokiečių užkariautojų įsitvirtinimą slavų žemėje. Kunigaikščio Šventopolko 1241 m. ordinui paskelbtas karas tapo signalu prūsų sukilimui; jis truko vienuolika metų ir buvo baisus. Riteriai nugalėjo, ir šios pergalingos kovos garsas pritraukė naujų kryžiuočių, tarp kurių 1254 m. pasirodė Čekijos karalius Otokaras. Tada krikščionys pirmą kartą įsiskverbė į šventąjį Romuvos mišką; tada pat buvo pastatytas Karaliaučius – miesto herbas, kuriame pavaizduotas riteris šalme su karūna, kaip ir pats miesto vardas, iki šiol saugo atminimą apie Čekijos karalių. Otokaras vėliau pasakojo apie save, kad apkrikštijo visą tautą ir nukėlė savo valstybės sienas iki Baltijos. Tačiau tai buvo tik pagyrūniškumas, už kurio apskritai nestovėjo darbai triukšmingų, bet tingių viduramžių slavų atveju. Užtat riteriai, kuo puikiausiai pasinaudodami jiems atvykstančia pagalba, užkariavimo darbą vykdė atkakliausiai ir rimčiausiai. Vos numalšinę pirmąjį sukilimą, jie pasiuntė kolonistus už Kuršių marių ir įkūrė ten Memelį. 1237 m. jie priima į save Livoniją užkariavusį Kalavijuočių ordiną ir pradeda svajoti apie viešpatavimą visoje rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, palei kurią jų valdos driekiasi jau beveik 100 mylių**.

Tačiau Prūsų žemė dar anaiptol nebuvo nuraminta, ir praėjus septyneriems metams po Otokaro žygio, ten vėl viskas buvo paruošta naujam sukilimui. Miškuose vyko slapti pasitarimai, didysis žynys vėl priminė apie savo egzistavimą, ir ąžuolai prabilo. Kilmingųjų prūsų vaikai, ordino atiduoti į vienuolynus auklėti, slapta bėga į tėvynę. Riteriai jaučia artėjančią audrą ir tikisi jos išvengti žiaurumais. Vienas ordino pareigūnų pasikviečia pietų didelę jam įtartinais pasirodžiusių kilmingų prūsų draugiją, nugirdo juos, paskui išeina, užrakina už savęs duris ir, kaip sako Dusburgas, paverčia pelenais ir pilį, ir prūsus. Tačiau visa tai nieko nepadeda, maištas įsiliepsnoja dar baisiau nei pirmą kartą. Livonijos magistrą sumuša lietuviai, Kuršas išsivaduoja, Pomeranijos kunigaikščiai, pamiršę savo krikštą, padeda prūsams prieš vokiečius. Ordino pilys krenta viena po kitos, ir dešimt metų nelaimės seka nelaimes. Galiausiai, pavargę ir patyrę milžiniškų nuostolių, sukilėliai ima silpti. Tačiau riteriams prireikė dar dešimties metų, kad susigrąžintų prarastas teritorijas. Prūsų žudynės tuo metu nesiliauja, ir kova baigėsi tik tada, kai jotvingiai – nedidelė tautelė, gyvenusi pačioje miškų gilumoje už pagrindinių šios vietovės ežerų, – pripažino save nugalėtais ir, nenorėdami paklusti riterių jungui, su savo vadu, grėsmingu Stardu, persikėlė į Lietuvą. Virš šio žemės kampelio, kur slavai parodė paskutinį, beviltišką pasipriešinimą priešui, ir ten, kur kadaise grūdosi jotvingių kaimeliai, dabar driekiasi Johanisburgo dykra.

Šios kovos epocha – didvyriškasis ordino amžius. Tais baisiais metais riterius palaikė tikėjimas. Jų pilis apgulta, pagalbos laukti nėra iš kur, ir jie kaunasi su neviltimi širdyje; badas verčia juos valgyti žirgus ir pakinktus, – tačiau tuo karštesnės maldos, kurias jie siunčia Dievo Motinai.

Prieš pulsdami priešą, jie atgailauja, negailestingai save plakdami. Apimti ekstazės, jie maldauja dangų stebuklų. Ir stebuklai ilgai nelaukia – visas Dusburgas pilnas pasakojimų apie juos. Vieno kruviniausių mūšių su sukilusiais prūsais išvakarėse Mergelė Marija pasirodo vienam riteriui, ypač uoliai jai tarnavusiam, ir sako: „Hermanai, netrukus būsi su mano Sūnumi.“ Kitą dieną Hermanas, puldamas į tankiausias priešų gretas, pasakė bendražygiams: „Sudie, broliai, daugiau nebepasimatysime! Dievo Motina šaukia mane į amžinąjį pasaulį!“ Vienas prūsų valstietis, matęs šį mūšį, kuriame riteriai buvo priversti bėgti ir krūvomis krito nuo priešų smūgių, taip baigė savo pasakojimą apie jį: „Tada pamačiau moteris ir angelus, nešančius į dangų brolių sielas; ryškiausiai iš visų švytėjo Hermano siela Šventosios Mergelės rankose.“ Kitą kartą, vakare, po mūšio, vieno kolonisto žmona, matydama, kad jos vyras negrįžta namo, išėjo jo ieškoti mūšio lauke. Ji rado jį dar gyvą, tačiau negalėjo įkalbėti atsikelti ir eiti su ja. „Ką tik mačiau Šventąją Mergelę, – pasakė jis, – dvi moterys ją lydėjo, nešdamos žibintus, o ji ėjo ir smilkė virš mirusiųjų kūnų; priėjusi prie manęs, ji pasakė: „Džiaukis! Dar trys dienos, ir tu pakilsi į amžinąjį gyvenimą.“ Ir sužeistasis norėjo mirti mūšio lauke.

Tvirta gentis buvo šie užkariautojai. Vienas riteris per savo gyvenimą sudėvėjo kelis šarvinius marškinius; ir daugelis nenusiimdavo grandinių nei dieną, nei naktį. Kolonistai – vyrai ir moterys – buvo tokio paties grūdinimo kaip ir riteriai. Pagal bendrą taisyklę karo metu žuvusiųjų žmonos turėjo tuojau pat vėl ištekėti už pirmo pasitaikiusio nevedusio vyro, nes aukščiau visko buvo statomas kolonijos išsaugojimas. Kartą Kulme dvi moterys, eidamos į bažnyčią, pamatė visai nuskurusį, bet labai gražų berniuką, žaidžiantį kauliukais. Abi panoro pasiimti jį su savimi. Kilo ginčas; galiausiai vikresnė spėjo jį atsikovoti, nusivedė į savo namus ir padoriai aprengė. Paskui „kunigas sužiedavo šią įdomią porą, o ilgainiui buvo atšvęstos ir vestuvės. Šių dviejų moterų, kelyje į bažnyčią viename tuščiame miestelyje viena iš kitos atiminėjančių vyrą, istorija – vienas ryškiausių visos šio krašto istorijos bruožų, kur „kovos už būvį“ reikalavimai grąžina XIII a. krikščionis į pirmykščio gyvenimo sąlygas.

Amžiaus pabaigoje kolonistai ir riteriai galutinai laimėjo savo reikalą. Jų pilys ir miestai tvirtai įsišaknijo Prūsijos žemėje – ir nugalėtųjų likučiams jau niekada nebepajudėti. Iš pradžių užkariautojai tausojo prūsus, palikdami valstiečiams jų laisvę, o diduomenei – jos padėtį, jei tik šie priimdavo krikštą. Jie atiduodavo vietinius vaikus mokytis į vienuolynus; tačiau ten išauklėti prūsai vėliau pasirodė esą pavojingiausi riterių priešai. Užtat sukilimų metu ir po jų nugalėtieji buvo visiškai paskelbti už įstatymo ribų. Didžiulį jų skaičių vokiečiai išnaikino kardu, o likusius gyvus apgyvendino įvairiose apygardose, kur suskirstė juos į luomus jau ne pagal kilmingumo laipsnį, o pagal ankstesnį jų elgesį su ordinu, taip iš karto sutraukydami ir jų ryšį su gimtąja žeme, ir senąją visuomenės santvarką. Ordinas rodė šiokį tokį dėmesį toms kilmingoms prūsų giminėms, kurios nedalyvavo sukilimuose ir tuo užsitarnavo teisę į laisvę ir pagarbą. Jis taip pat skirdavo prūsus į kai kurias visuomenines pareigas; tačiau šių privilegijuotų asmenų skaičius buvo menkas, o nugalėtųjų masė atsidūrė padėtyje, artimoje vergijai.

Šie krikščionys užkariautojai nenorėjo matyti nugalėtuosiuose net paprasčiausiai žmonių su tokia pat siela kaip jų pačių, apie kurios išganymą derėtų pagalvoti. Nuo pat karo pradžios popiežius skundėsi, kad riteriai palieka prūsus pagonybėje, ir ordinas šį abejingumą išlaikė iki galo.

Dusburgas, aprašydamas senovės prūsų papročius, pasakoja, kad svetingumas pas juos buvo laikomas nepilnu, jei visi namai – vyras, žmona, sūnūs ir dukterys – nenusigerdavo kartu su savo svečiu; kad žmonos pas juos buvo ne daugiau kaip nupirktos tarnaitės, kurios net nevalgo pietų su vyrais ir kasdien plauna kojas šeimininkui ir tarnams; kad taikus susitarimas nužudymo atveju buvo leidžiamas tik po to, kai žudikas ar kas nors iš jo artimųjų pats krisdavo nuo aukos giminaičių smūgių.

Šiuos XIII a. papročius randame galiojančius ir XV a. Po to pralaimėjimo, kuris privertė ordiną tapti Lenkijos vasalu, didysis magistras Paulius fon Rusdorfas ėmėsi tirti gilaus savo šalies nuosmukio priežastis ir paprašė visų išmanančių asmenų pareikšti apie tai savo nuomonę. Vienas kartūzų vienuolis tada parašė kažką panašaus į paraginimą, kuriame jis priekaištauja ordinui dėl jo nuodėmių ir pirmiausia dėl elgesio su paprastais žmonėmis, ypač su prūsais, kuriuos jis vadina vargšais prūsais. Prūsai, – sako šis liudytojas, – išsaugojo savo pagoniškus papročius, ir kaipgi galėtų būti kitaip? Jų ponai sako kunigams, kurie ketina juos atversti į krikščionybę: „Tegul prūsai lieka prūsais.“ Jie trukdo jiems eiti į bažnyčią, apkrauna lažu net per šventes ir rūpinasi tik tuo, kad išspaustų iš jų kuo daugiau pinigų ir darbo. Jie kiekviename žingsnyje ima iš jų priesaikas ir kiekviename žingsnyje įstumia juos į priesaikos laužymą, nes ši nuodėmė, užtraukianti amžinąjį pasmerkimą, išperkama menka bauda. Prūsų vestuvių dienomis jie leidžia šėtoniškus šokius, kuriuose moterys persirengia vyrais; dėl to daugėja žmogžudysčių, „įprastų Prūsijoje“, nes tikėjimas toks menkas, kad pigiau nužudyti žmogų nei nusipirkti arklį. Žmogžudystės dažniausiai įvyksta per orgijas, kai ištisos šeimos nusigeria ir susimuša tarpusavyje. Šis kartūzų vienuolis, ordino draugas, sako tą patį, ką ir jo priešai. Maždaug tuo pat metu Poznanės vyskupas kaltina riterius, kad jie palieka du trečdalius prūsų pagonybės klystkeliuose ir siunčia šiuos barbarus į karą prieš savo krikščionis kaimynus. Iš tiesų ordinas nuolat imdavo prūsus į kareivius, ir ėmimai į kariuomenę ne mažiau nei vergija prisidėjo prie vietinių gyventojų išmirimo. Reikia dar pridurti, kad prūsai, kaip visada būna tokiais atvejais, išsaugoję visas savo barbariškas ydas, labai greitai perėmė ir daugelį nugalėtojų ydų. Veikiama šių ardančių pradų, prie kurių XV a. prisidėjo dar ir niokojantys karai, kurių pagrindinė našta krito kaip tik ant vietinių gyventojų, prūsų tauta ėmė labai greitai nykti. Atrodo, kad iki pat XVI a. kai kuriuose kaimuose kunigams dar reikėjo vertėjų savo pamokslams išversti į liaudies kalbą. Negana to, šiuo laikotarpiu dar užtinkame pagonybės liekanų: girdime apie naktinius susirinkimus, kuriuose pagonių žyniai aukodavo ožius senosioms dievybėms. Tačiau XVI a. prūsų kalba visiškai išnyko. Tai, kas iš jos dabar liko, yra toks pat mokslinių filologinių tyrinėjimų objektas kaip ir senųjų graikų tarmių liekanos. Visa tauta buvo sunaikinta, kad būtų padaryta vietos vokiečių kolonijai.

* Tarp pirmosios lenkų pasiuntinybės atvykimo ir užkariavimo pradžios praėjo keleri metai. Šį atidėjimą iš dalies paaiškina didžiojo magistro užsiėmimų sudėtingumas ir jo dalyvavimas Frydricho II kryžiaus žygyje; tačiau, be abejo, ir pats Hermanas visai nenorėjo skubėti: versdamas palaukti prašomos pagalbos, jis tikėjosi padaryti kunigaikštį Konradą ir vyskupą Christianą nuolaidesnius jo sąlygoms. Christianas iš pradžių svajojo susikurti iš Prūsijos tokią pat nepriklausomą kunigaikštystę, kokią turėjo Albertas Buksgevdenas Livonijoje: Hermanas norėjo, kad riteriai jam tarnautų tik kaip užkariavimui reikalingi kariai. Per tuos metus, kurie skiria pasiuntinybės išsiuntimą nuo užkariavimo pradžios, jis bandė sukurti naują, tiesiogiai jam pavaldų karinį ordiną – Dobrynės brolius. Jei šis ordinas būtų išlikęs ir toliau verbavęs narius, kaip buvo iš pradžių, slavų žemėse, Prūsijos likimas būtų galėjęs visiškai pasikeisti: Prūsija būtų tapusi ne vokiečių, o lenkų kolonija. Tačiau ordinas vystėsi nepakankamai greitai, pavojus grėsė atkakliai, ir Christianas, užsitikrinęs turtingas valdas ir svarbias prerogatyvas, buvo priverstas visiškai atsisakyti bet kokių aukščiausiųjų teisių į teutonus, bet kokios jurisdikcijos jiems ir teisės rinkti dešimtinę užkariautose žemėse.

** Dviejų ordinų susiliejimas taip pat buvo Hermano fon Salcos darbas. Vyskupas Albertas ir kalavijuočiai labai greitai pasiekė nepaprastų sėkmių savo sumanymuose. Tačiau dar Albertui gyvam esant, jo įkurto ordino egzistavimui ėmė grėsti dideli pavojai. Livonijoje aukščiausioji valdžia priklausė vyskupui, o ne ordinui. Tuo nepatenkinti kalavijuočiai ėmė reikalauti sau ypatingų privilegijų ir dalies užkariautų žemių. Vyskupas turėjo jiems padaryti svarbių nuolaidų. Be to, vokiečių kolonijai grėsė lietuviai ir rusai. Šių priešų smarkiai spaudžiamas, Christianas pasikvietė į pagalbą danus. Skandinavams šie kraštai jau anksčiau buvo pažįstami, ir, atvykę ten, jie netrukus, vadovaujami Valdemaro, tapo grėsmingais ordino varžovais. 1219 m. Valdemaras įkūrė Revelį ir užvaldė dalį Estijos. Po Christiano mirties sunkumai dar padidėjo: lietuviai ir rusai ėmė pulti dvigubomis jėgomis. Valdemaras, kuriam laikui buvęs netekęs savo valdų, vėl pareikalavo sau Estijos. Pačiame ordine drausmė buvo visiškai pakrikusi, ir jis, regis, stovėjo ties iširimo riba. Tada kalavijuočiai išsiuntė pasiuntinybę pas teutonų riterius, siūlydami jiems susilieti. Hermanas, kaip paprastai, neskubėjo. Jis visai nenorėjo paveldėti iš kalavijuočių visų jų painių santykių. Ypač jam nepatiko karas su Danija. Jis laukė, kad kokia nors didelė kalavijuočių nesėkmė kare su lietuviais padarytų juos sukalbamesnius, nes iš pradžių jie nė girdėti nenorėjo apie šiaurės Estijos užleidimą danams. Po pralaimėjimo, kurį kalavijuočiai patyrė 1236 m., popiežius iš Viterbo, kur prie jo buvo ir Hermanas, pats įsakė abiem ordinams susilieti į vieną. Kai reikalas buvo baigtas, Hermanas pranešė kalavijuočiams, kad jis įsipareigojo grąžinti Estiją Danijai. Protestuoti buvo per vėlu. Kalavijuočiai sudarė atskirą Teutonų ordino skyrių, ir Livonija gavo savo atskirą magistrą. Dviejų ordinų sujungimas apskritai buvo labai svarbus įvykis, o mums jis ypač įdomus, nes šioje senoje istorijoje į sceną išeina ir vokiečiai, ir skandinavai, ir rusai, t. y. visi pagrindiniai kovos dėl Baltijos jūros dalyviai, – kovos, kuri prasidėjo viduramžiais, tęsėsi naujaisiais laikais ir dar nesibaigė iki šiol.

Teutonų ordino galybės epocha

Didysis magistras Marienburge

Visas Prūsijos miestas Marienburgas – tai vienas ištisinis buvusios riterių didybės paminklas, tačiau labiausiai stebina jame dvi Teutonų ordino pilys. Senesnioji iš jų sudaro 60 metrų ilgio ir 53 metrų pločio stačiakampį. Jos aukštas sienas kadaise kirto dvi smailiųjų arkadų eilės, tačiau, deja, jas užmūrijo, pritaikydami senuosius rūmus naujai paskirčiai – būti grūdų sandėliu. Ne mažiau nukentėjo ir pilies bažnyčia: jėzuitai išpuošė ją manieringais drožiniais su fakelais, liepsnojančiomis širdimis ir įvairiais kitais katalikiškais absurdais. Tarp šio palaido rokoko choruose išliko ąžuolinės riterių kėdės; viena iš jų, priklausiusi didžiajam magistrui, uždengta ąžuoliniu baldakimu. Iš išorės bažnyčia, kurios grynas gotikinis stilius liko nepaliestas, atrodo kaip milžiniška relikvijorinė skrynia, įsiterpusi į rūmų pastatą. Už altoriaus didžiulė, akinančių spalvų mozaika, aštuonių metrų aukščio, – vaizduoja Mergelę Mariją su Kūdikiu Jėzumi, kurį ji laiko lengvai, tarsi plunksnelę, ant kairės rankos.

Tai galinga moteris, alsuojanti ne gailestingumu, o grėsminga jėga, kaip ir dera globėjai tų teutonų, iš kurių ji priėmė auką visą tautą, neįliejusi nė lašo gailestingumo į jų širdis.

Antroji pilis sudaro trapeciją, atvirą pirmosios pusėje, prie kurios ji šliejasi savo didžiausiu, 96 metrų ilgio, sparnu. Priešingas sparnas baigiasi didžiojo magistro paviljonu, pastatytu labai įmantriai: virš sunkaus akmens plokščių apatinio aukšto su šešiais kontraforsais ir vos vienomis labai žemomis durimis kyla šešios lengvos arkados ant kolonėlių. Visoje šioje viršutinėje dalyje, iki pat milžiniško čerpių stogo dantytų kraštų, tamsią plytą pagyvina balto akmens puošmenos, kurios įeina į stogo išpjovas ir jį apjuosia. Statinio pavyzdys buvo paimtas iš Venecijos: tai tikra veneciška architektūra, kuri žavi savo grakštumu net tada, kai pateikia nederamą trapumo ir masyvumo junginį. Naujajai piliai pasisekė labiau nei senajai: ji buvo restauruota. Joje yra trys nuostabios salės: dviejose mažesnėse visas skliautas stalaktitų pavidalu nusileidžia ant vieno žemo granitinio stulpo, ir atrodo, tarsi šis stulpas mestų vandens srovę, kuri lekia aukštyn, išsiskleidžia skliautu ir rieda sienomis taisyklingomis garbanomis. Trys lieknesnės kolonos, vainikuotos lipdytomis kapitelėmis, laiko didžiosios salės skliautą, kurią iš vienos pusės apšviečia keturiolika aukštų smailiųjų langų.

Šios pilies restauravimas – gimtosios senovės gerbėjų darbas. Priekaištauti jiems galima nebent dėl to, kad jie pernelyg negailėjo glaisto ir dažų. Negalima nepasigailėti ir to, kad ant langų stiklų puikuojasi rėmėjų, prisidėjusių prie išlaidų padengimo, vardai ir herbai: istoriniai paminklai sukurti ne tam, kad būtų aukų istorijos labui apskaitos knygele. Reikėtų taip pat nuimti nuo sienų ten iškabintas litografijas ir įvairių ponų surdutais fotografines korteles. Mažasis didžiųjų magistrų žygio altorius šiuose rūmuose yra savo namuose, tačiau kaip jam netinka kilimais aptrauktos kėdės ar Prūsijos princesės išsiuvinėta skarelė, kurią sargas išima iš spintos ir su gilios pagarbos ženklais rodo lankytojams. Galbūt ilgainiui šioje pilyje bus surinkti visi iki mūsų atėję riterių laikų daiktai: tai būtų verta pastangų. Iš kurios pusės bežiūrėtum į pilį – ar iš kiemo, ar nuo Nogato krantinės, iš kur didžiojo magistro paviljonas atrodo kaip aukšta ir niūri dantyta tvirtovė, vainikuota bokštais, ar nuo Frydricho statulos papėdės, priešais kurią išsiskleidžia pagrindinis fasadas, – ji daro gilų įspūdį, verčia stebėtis tuo, kaip žmogaus dvasia gali perkeisti akmenį. Nes teutonų riteriai, šie klajūnai, pagaliau sustoję Vyslos krantuose, savo rūmuose, kuriuose susimaišė saracėnų, italų ir vokiečių architektūra, sujungė Palestinos, Vokietijos ir Italijos atgarsius. Šių vienuolių, apsiginklavusių Bažnyčiai ginti ir virtusių valdovais, istorija alsuoja visas šis milžiniškas paminklas – vienu metu vienuolynas, tvirtovė ir rūmai.

Būtent į šią Marienburgo pilį teutonų didysis magistras perkėlė savo rezidenciją pirmaisiais XIV a. metais*. Netikintieji atėmė iš krikščionių Šventojoje Žemėje visas valdas iki paskutinės pėdos, ir riterių ordinams teko palikti kraštą, kuriame jie atsirado.

Koks likimas jų laukė? Juos pagimdė kryžiaus žygiai, t. y. karas, kurio prieš netikinčiuosius Šventojo Kapo valdytojus ėmėsi visas krikščioniškasis pasaulis be tautybių skirtumo Bažnyčios galvos, tada galingesnės už imperatorių ir karalius, kvietimu. Šie vienuoliai, kurie būna tai ligoninės tarnai, tai kariai, tai slaugo ligonius ir sužeistuosius, tai drąsiai kapoja saracėnus, buvo tikri gailestingosios ir kovojančiosios viduramžių Bažnyčios sūnūs, kaip ir Liudvikas Šventasis, plovęs vargšams kojas ir manęs, kad ginče su netikinčiaisiais nėra geresnio argumento už gerą kardo smūgį. Dvasiniai riterių ordinai buvo persmelkti universalios Bažnyčios dvasios: bent jau joanitai ir templieriai nepriklausė jokiai šaliai, ir jei jie turėjo tėvynę, tai ji buvo Šventoji Žemė. Ją praradę, jie nestokojo prieglobsčio vietų, nes jiems priklausė nesuskaičiuojamos valdos Europoje.

Tačiau kaip pasikeitė Europa! Tuo metu, kai gimė kariniai ordinai, karališkoji valdžia Prancūzijoje kukliai pradėjo savo kelią. Pilypą I, karalių – pirklių plėšiką, pakeitė Liudvikas VI, taikos teisėjas ir žandaras, amžinai lakstęs po kalnus ir slėnius, prakaitavęs savo šarvuose prie tvirtovių ir kėlęs susižavėjimą Sugerui, kuris su pasididžiavimu mums praneša, kad jo karaliaus bijojo net Beri gilumoje. Tuo metu, kai ėmė leistis riterių žvaigždė, karališkosios valdžios triumfas Prancūzijoje buvo beveik baigtas reikalas. Pilypas Gražusis buvo užsiėmęs tuo, kad atiminėjo iš anglų jų užgrobtas karališkąsias žemes, o iš feodalų – jų užgrobtą karališkąjį autoritetą. Jo patarėjai ir jis pats jautė šaltą neapykantą praeičiai ir niekino jos atstovus. Vokietijos imperatorius sumanė pareikšti savo senąsias teises į Burgundijos lenus ir miestus. Į sunkiasvorius Vokietijos kanceliarijos plepalus Pilypas atsako tokiais paprastais žodžiais – lotyniškais skambesiu, prancūziškais dvasia: „Nimis germanice – tai pernelyg vokiškai.“ Popiežius sumanė prisiskirti kai kurias karališkosios valdžios teises; visiems žinoma, kad atsakas į tai buvo negirdėti įžeidimai ir pasikėsinimas į Bonifacą VIII. Patikėjęs save šiam valdžios ir pinigų ištroškusiam valdovui ir apsigyvenęs tarp legistų, šių „įstatymo riterių“, mirtinų tikrųjų riterių priešų, pasaulio, templierių magistras pasielgė itin neapdairiai. Universalumo dvasia Europos pasaulyje išnyko; iš dviejų aukščiausiųjų krikščionybės vadų vienas, popiežius, buvo nelaisvėje, o kitas, imperatorius, buvo tiesiog kunigaikštukas, užsiėmęs savo smulkiais reikalėliais. Apie kryžiaus žygius kalbėdavo tik per puotas ir išgertuves. Tačiau templieriai nuolat tebegalvojo apie Šventąją Žemę, instinktyviai jausdami, kad, liovusis kryžiaus žygiams, riterių ordinai turės žūti. Jie svarstė ekspedicijos į Palestiną planą, kai budelis uždėjo ant jų savo ranką.

Teutonų likimas buvo anaiptol ne toks tragiškas. Jiems priklausė ne tik įvairiose vietose išsibarsčiusios valdos, bet užkariavimas davė jiems tėvynę. Vokiečio vokiečiams įkurtas jų ordinas niekada nebuvo universalus kaip kiti du, ir teutonų Prūsijoje pradėtas darbas, kuriame jų bendradarbiais buvo vokiečių pirkliai ir persikėlėliai, buvo tiek pat vokiškas, kiek ir krikščioniškas. Net ir išvaryti iš Palestinos, jie neprarado savo egzistavimo prasmės, ir visi suprato, kam puikuojasi kryžius ant jų apsiausto, nes Lietuva, jų Prūsijos kaimynė, liko pagoniška, vadinasi, turėjo būti užkariauta ir atversta į krikščionybę. Štai kodėl teutonų dalia pasirodė tokia nepanaši į templierių likimą: vieni paliko Šventąją Žemę, kad žūtų, kiti – kad viešpatautų. Ir Marienburgo rūmai iškilo į dangų tuo pat metu, kai suliepsnojo templierių laužas.

Marienburgas tapo didelės valstybės sostine. Ordinas nedelsdamas išplėtė savo viešpatavimą už Prūsijos ir Livonijos ribų: jis įgijo Pomeraniją su Dancigu ir išlaikė šią provinciją po trisdešimties metų karo su Lenkija**, o Estijos užkariavimas iš danų nustūmė iki Peipaus jo sienas, vakaruose siekusias Lebą.

Šioje srityje ordinas XV a. pradžioje padarė labai svarbų įsigijimą: vokiečių kolonizacija Brandenburgo markoje buvo išplitusi iki Vyslos, tačiau, išnykus Askanijų dinastijai, marka ėmė nykti ir vos nepražuvo. Tada ordinas nupirko iš markgrafų Naująją marką, taip išplėsdamas savo valdas iki Oderio ir užsitikrindamas susisiekimą su Vokietija***. Nė viena Rytų Europos valstybė negalėjo prilygti valdymo tobulumu tai, kurios galva buvo valdingoji teutonų korporacija.

* 1308 m.

** Apie tai, kaip įvyko šis užkariavimas, kalbėjome anksčiau.

*** Pažymėtina, kad dvi valstybės, iš kurių susijungimo XVII a. susidarė Prūsija, ne kartą taip suartėdavo viena su kita, teikdamos abipuses paslaugas. Kai marka nusmuko, ordinas įsigijo iš jos Naująją marką, kuri galėjo būti prarasta Vokietijai. Toliau pamatysime, kad kai ordinas savo ruožtu pakriko, Hohenzollernų laikais sustiprėjusi marka susigrąžino Naująją marką. Abiejų istorijų vienovę lemia tas faktas, kad markgrafai ir riteriai buvo vokiečių kolonizatoriai svetimoje žemėje.

Teutonų ordino institucijos

Ši korporacija, priimdama savo narius, laisva nuo bet kokių aristokratinių prietarų. Įkurtas visiškai nežinomo žmogaus, po Jeruzalės karalystės žlugimo už paramą ir lėšas naujam iškilimui skolingas Liubeko pirkliams, pats būdamas toks pat pirklys ir kartu žemdirbys bei pramonininkas, ordinas negali niekinamai žiūrėti į buržuaziją. Į jo sudėtį įeina dvasininkai ir pasauliečiai broliai. Broliai dvasininkai, tarnaujantys kunigais jo bendruomenėse, jam reikalingi, kad kuo mažiau priklausytų nuo vyskupų. Broliai pasauliečiai skirstomi į riterius ir paprastus brolius; tik pirmieji nešioja baltą apsiaustą su juodu kryžiumi ir turi teisę į aukščiausias vietas, o antrieji, vadinamieji pilkieji apsiaustai, užima smulkias pareigas, kuriose jie suteikia ordinui dideles paslaugas, nes riteriai visiškai nepajėgūs gilintis į sudėtingos administracijos, sunaudojančios daug pergamento pranešimams ir ataskaitoms, smulkmenas. Tačiau paprastieji broliai nesislepia kanceliarijose, ir niekas į juos nežiūri iš aukšto: jie kaunasi kare, įeina į didžiojo magistro garbės sargybą, posėdžiauja ir balsuoja konsistorijoje, kuri jį renka.

Ordino vadovas renkamas su iškilmingu paprastumu. Kai miršta didysis magistras, pasiuntiniai praneša apie tai visoms Prūsijos, Livonijos ir Vokietijos komtūrijoms, kviesdami kiekvieną komtūrą atvykti į Marienburgą kartu su „geriausiu“ komtūrijos broliu.

Paskirtą dieną susirenka konsistorija. Didžiojo magistro pareigas einantis riteris paskiria „komtūrą rinkiką“; šis išrenka antrą rinkiką, kuris kartu su juo prisijungia trečią, ir t. t., kol susiformuoja visa kolegija. Iš viso joje trylika rinkikų: kunigas, aštuoni riteriai ir keturi paprasti broliai. Renkant atsižvelgiama į tai, kad kiekviena ordino sritis turėtų savo atstovą ir nė viena neturėtų daugumos. Trylika rinkikų prisiekia nerinkti nei nesantuokinio vaiko, nei riterio, kuris buvo nuteistas metams už nusikaltimą skaistybei ar už vagystę. Tada komtūras pasako savo kandidatą ir liepia kitiems paskelbti savuosius visiškai atvirai ir laisvai. Pasibaigus rinkimams, skambinama varpais, broliai dvasininkai gieda Te Deum, o naujasis išrinktasis eina į bažnyčią. Ten jam pasakoma kalba apie jo rango užkraunamas pareigas, kad jis neliktų nežinioje ir Paskutiniojo teismo dieną negalėtų pasiteisinti šia nežinia. Tada jis gauna žiedą ir didžiojo magistro ženklus iš kunigo, kurį pabučiuoja. Visoje šioje ceremonijoje nėra nei prelato, nei nuncijaus, nei pasiuntinio; ordinas pats sau šeimininkas, pats, be jokių liudytojų, tvarko savo reikalus, ir šie rinkimai yra aukščiausiosios valdžios aktas, surengtas taip, kad atsitiktinumui juose beveik nėra vietos: išrinktasis skiriamas iš vertingiausiųjų tarpo pačių jų pasirinkimu.

Didysis magistras nėra despotas, jis – aristokratinės vyriausybės vadovas. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso generalinei kapitulai, kurios sutikimu didysis magistras skiria aukščiausius ordino pareigūnus. Svarbiausi iš jų – Vokietijos ir Livonijos magistrai. Su Marienburgo kapitula jis renka Prūsijos pareigūnus: didįjį komtūrą, didįjį ligoninių valdytoją ir kitus, kurie sudaro prie jo kažką panašaus į ministrų tarybą. Jo vienasmeniam sprendimui priklauso tik patys nereikšmingiausi reikalai. Antai sprendžiant dėl 2000 markių vertės nuosavybės perleidimo, jau būtinas Vokietijos ir Livonijos magistrų sutikimas; kai kalbama apie mažesnę sumą, reikalingas aukščiausiųjų Prūsijos pareigūnų sutikimas. Didysis magistras turi prie savęs tik vieną iš trijų iždo raktų.

Ordino teritorija dalijama į komtūrijas, kurios savo ruožtu skirstomos į apygardas. Komtūras gyvena vienoje iš pagrindinių pilių. Riteriai valdininkai, valdantys atskirą apygardą, priklausomai nuo vietovės pobūdžio vadinami miškų arba žvejybos viršininkais. Jie sušaukia savo tarybą kiekvieną penktadienį, o komtūras – kiekvieną sekmadienį, nes ordinas griežtai laikosi taisyklės, kad reikalai sekasi tuo geriau, kuo išsamiau jie aptariami. Drausmę ordine užtikrina jo religiniai statutai. Broliai davė skaistybės įžadą – statutai draudžia jiems bučiuoti net tikras seseris ir motinas; davė paklusnumo įžadą – kaip savo nuolankumo ženklą turi nešioti trumpus plaukus; davė neturto įžadą – ir jie neturi nieko savo; jie nenešioja nei aukso, nei sidabro, nei ryškių spalvų, jokių skiriamųjų puošmenų nei ant skydo, nei ant šarvų; ginklą ir žirgą galima atimti iš vieno brolio ir perduoti kitam – ir kad ir kaip riteris mylėtų savo žirgą, jis nedrįsta pareikšti nė menkiausio prieštaravimo. Smulkiausias drabužių detales nustato statutai, ir kiekviena gyvenimo minutė turi savo paskirtį. Prie bendro stalo po maldos broliai klausosi skaitinių, kurių turinį daugiausia sudaro pasakojimai apie Mozės ir Jozuės laikų karių žygdarbius arba apie kario Judo Makabiejaus ir jo brolių žygdarbius. Tris dienas per savaitę jie maitinasi pienu ir kiaušiniais; penktadienį, vieną iš šių dienų, pasninkauja, o po pasninko vakarienės, tarp vakarinių ir naktinių pamaldų, iki pat miego turi kalbėti pusbalsiu ir tik apie pamokomus dalykus.

Broliai miega bendrame miegamajame, apšviestame lempa. Jie gula į lovą pusiau apsirengę, padėję kardą po ranka. Broliai neturi turėti paslapčių nuo savo vyresniųjų ir negali nei rašyti, nei gauti žinių be jų žinios.

Nesunku suprasti, kokias jėgas ši korporacija, kurioje kiekvieno asmeninė valia buvo pajungta aukščiausiajai didžiojo magistro ir ordino pareigūnų valiai, turėjo visą tą laiką, kol joje išliko religinis užsidegimas ir paklusnumas statutams. Tačiau kuo paaiškinti tai, kad teutonai ne tik gerai valdė patys save, bet ir su nepaprastu meistriškumu valdė kitus? – Tuo, kad jie turėjo didžiulę patirtį: jie pradėjo ją kaupti Šventojoje Žemėje ir baigė Prūsijoje, į kurią plūdo kolonistai ir kryžiuočiai iš visų Vokietijos ir Europos teritorijų. Prie to reikia pridurti plačiai išsidriekusius prekybinius ryšius ir reguliarius santykius su komtūrijomis ir magistratūromis už Prūsijos ribų. Jei ir dabar tebėra tiesa, kad kelionės praplečia proto horizontą ir kad išmokę naują kalbą žmonės įgyja naują sielą, tai dar teisingiau tai buvo viduramžiais. Mes turime knygų, laikraščių ir mokyklą, kurių padedami šviesos spinduliai prasiskverbia į tamsiausius kampelius; tačiau viduramžiais pasaulį pažino tik tie, kurie matė jį savo akimis. Mums trumpiausi atstumai tada atrodė milžiniški. Kai Liudviko VII laikais Ževodano vyskupas atvyko pas karalių paliudyti jam savo ištikimybės, karalius taip nustebo, taip gyrė ir taip karštai dėkojo vyskupui, kad galėjai pagalvoti, jog Ževodanas yra pasaulio pakraštyje. Kiekvieno tėvynė tokia maža – ir kiek nuostabių dalykų laukia tų, kurie išeina už jos ribų! Kelyje į Šventąją Žemę prie kiekvieno miesto varpinės valstiečiai tuojau pat klausia, ar tai ne pati Jeruzalė. Žuanvilis, patekęs į Egiptą, įsivaizduoja esąs prie žemiškojo rojaus vartų, iš kurio išteka Nilas, savo vandenimis nešdamas imbierą, rabarbarą, alavijus ir cinamoną – medžių vaisius, kuriuos rojuje nuskina vėjas. Vargas tam, kas norėtų surasti šios upės ištakas. Ten, iš visų pusių stačioje uoloje, į kurią niekas negali užkopti, surinkti visokiausių rūšių ir pavidalų pabaisos – liūtai, gyvatės ir olifantai, kurie žvelgia iš viršaus į upės vandenį. Taip sako Žuanvilis, o jis dar tikras skeptikas, palyginti su Liudviku Šventuoju. To meto žmonių idėjos buvo siauros kaip jų tėvynė, o viduramžiais Bažnyčia buvo tokia galinga kaip tik todėl, kad turėjo didžiausią idėjų sumą. Teutonų didybę lėmė tos pačios priežastys: jų universalumas padeda jiems jų ypatingame darbe – valdant Prūsiją, ir nė vienas jų įvairiapusės patirties trupinėlis jokiu būdu negalėjo pražūti. Korporacijos niekada nesiskiria su tuo, kas kartą pateko į jų rankas.

Teutonų valdomą liaudį sudarė prūsai, lenkai ir vokiečiai. Vokiečiams priklausė pirmoji vieta pagal skaičių ir reikšmę; jie atvykdavo iš visų Vokietijos sričių, ir Prūsijoje vokietis galėjo išgirsti visas gimtosios žemės tarmes: žemutinės vokiečių – Dancige ir aukštutinės vokiečių – Torunėje. Kolonistai iš įvairių provincijų atsinešė ir savo antipatijas, kurios viduramžiais buvo labai stiprios ir visiškai neišnyko iki šiol. Vokiečiai labai aukštos nuomonės apie savo tautą, tačiau ne itin gerbia vieni kitus, ir įvairios vokiečių sritys nuolat apsikeičia šiurkščiomis patyčiomis. Vokietis iš šiaurinių provincijų neišsenkamas tyčiodamasis iš švabo ir bavaro. Švabais jis vadina blakes ir pasakoja, kad jei storas bavaras gautų iš kokios nors fėjos teisę išsakyti tris norus, jis pirmiausia paprašytų sau alaus į valias, paskui krūvos pinigų, o paskui, šiek tiek pagalvojęs, – dar alaus. Toks požiūris į bavarus Prūsijoje egzistavo dar XIV a., ir orusis Dusburgas, gimęs, regis, prie Reino – taip bent galima manyti sprendžiant iš jo vardo, – įterpia į savo pasakojimą prastus anekdotus vien tam, kad turėtų malonumą pajuokti bavarus. Šie smulkūs provincialūs vaidai taps pavojingi, kai ordinas bus arti žlugimo, ir XV a. vidaus karuose bavaras ir švabas eis kautis prieš Pareinės vokiečius ir saksus. Tačiau kol neatėjo juodos dienos, šie žmonės, plūdę į Prūsiją iš visų Vokietijos kraštų, savo profesiniais gebėjimais buvo naudingi bendram reikalui.

Ordinas sukūrė Prūsiją – tuo rėmėsi jo teisė jai įsakinėti. Vyskupams, laisviesiems žmonėms, feodalams, miestiečiams ir valstiečiams – visiems jis nurodė jų vietą ir pareigas. Jis atsirado anksčiau ir stovėjo aukščiau už juos.

Popiežius ir imperatorius, užleidę Prūsų žemę Hermanui fon Salcai, tam tikru mastu buvo ordino siuzerenai; tačiau imperatorius nepajėgė pasinaudoti savo teisėmis, o popiežiaus kurija apsiribojo pajamų iš ordino gavimu. Romoje gyvenęs ordino prokuratorius negailėjo pinigų; jis teikdavo dosnias dovanas tam tikromis iškilmingomis progomis, pavyzdžiui, išrinkus didįjį magistrą. Tačiau jei teutonai daug mokėjo, jie neatsisakė nė vienos savo teisės. Niekada jie neleido Romos kurijai rinkti iš ordino dvasininkijos vieno procento jos pajamų, kaip buvo daroma kitur; niekada Prūsijoje nebuvo renkamas šv. Petro denaras. Priklausydami Bažnyčiai, šie riteriai jos nebijo; kai tenka, jie drąsiai pakelia ekskomuniką, ir jei popiežiaus nuosprendis jiems nepatinka, jie apeliuoja nuo suklydusio popiežiaus į geriau informuotą popiežių. Romos vyriausiojo kunigo pretenzijos kartais įvarydavo juos į pasiutimą, ir didysis magistras Valenrodas mėgo kartoti, kad iš tikrųjų kiekvienai valstybei pakaktų vieno kunigo, ir tą reikėtų laikyti geležiniame narve, kad negalėtų niekam pakenkti. Teutonai turėjo mažai vienuolių. Vieninteliai turtingi vienuolynai – Olyva ir Pelplinas – buvo Pomerelijoje, prijungtoje provincijoje, ir atsirado dar prieš prijungimą. O pačioje Prūsijoje vienuolynai buvo maži ir neturtingi, ir tų buvo nedaug. Per visus pasauliečių įvykdytus užkariavimus, pavyzdžiui, Merovingų ir Karolingų Vokietijoje, vyskupas ir vienuolis buvo labai svarbūs asmenys, apie kuriuos pirmiausia tekdavo galvoti – ir iš tikrųjų galvodavo – dalijant turtą: pirmieji Šiaurės Vokietijos miestai atsirado vienuolynų ar vyskupų bažnyčių papėdėje. Tačiau teutonai vienu metu buvo ir vienuoliai, ir riteriai, jie nė girdėti nenorėjo apie dalijimąsi su „gobtuotaisiais“, kaip išsireiškė vienas ordino kunigas, šaipydamasis iš vienuolių rijumo ir dykinėjimo. „Gobtuotasis, – sako jis, – galėtų būti pakankamai laimingas, jei imtų gerti vandenį iš upės ir norėtų auginti daržoves, tačiau abatas meta pupų dubenį, vos pamatęs žuvį, ir meta žuvį, vos pamatęs mėsą. Jo gobtuvas nenuves jo į dangų; argi padės statutų griežtumas, jei siela nešvari?“

Trys tikrosios Prūsijos vyskupijos jas įkuriant buvo gausiai apdovanotos žemėmis; tačiau, kad būtų užkirstas kelias begaliniam neperleidžiamų valdų gausėjimui, įstatymas liepė bažnyčioms parduoti kiekvieną naują į jų rankas patekusią valdą ne vėliau kaip per metus ir vieną dieną. Didysis magistras pagarbiai elgiasi su vyskupais ir neleidžia sau su jais to įsakmaus tono, kuriuo kalba su ordino pareigūnais. Vis dėlto vyskupų žemėse valdo jis, neišskiriant net Livonijos, kur vyskupas – Kalavijuočių ordino įkūrėjas – suteikė Rygos bažnyčiai dideles privilegijas. Viename suvažiavime Dancige 1366 m. Livonijos vyskupai prašė, kad jų neverstų atvykti su pajėgomis į karą, jei šis karas buvo paskelbtas be jų sutikimo. Į tai riteriai atsakė: „Taip daroma ne iš prievartos, o pagal šios žemės girtiną paprotį. Būdami vienodai netikinčiųjų kaimynai, mes ir Rygos bažnyčios vasalai turime paprotį padėti vieni kitiems kovoje su jais, tiek puolimo, tiek gynybos atvejais. Dera ir būtina, kad taip visada ir liktų.“ Rygos vyskupas reikalauja sau ir savo vikarams teisės siųsti pas lietuvius ir rusus pasiuntinius, ypač misionierius, skelbiančius Dievo žodį. „Duok Dieve, – atsakė riteriai, – kad kuo dažniau ten siųstumėte savo misionierius ir patys eitumėte pamokslauti netikintiesiems; tačiau visais kitais atvejais jūsų pasiuntiniai, vykdami į Lietuvą, turi eiti su mūsiškiais ir tik tam, kad įvykdytų tai, kas jiems bus įsakyta: taip visada buvo daroma.“ Prūsijoje ordinas nepalikdavo vyskupams nė šešėlio abejonės dėl jų pareigų. Kartą, kai Varmijos vyskupijos būrys neatvyko nustatytu laiku, didysis magistras, kreipdamasis į vyskupo žmones, pasakė: „Žinokite, kad turite mums atiduoti tarnybą, kurią esate mums skolingi, lygiai taip pat, kaip tai daro mūsų pavaldiniai, nes ordinas sukūrė vyskupus, o ne vyskupai ordiną.“

Nenukrypstamai reikalaudamas iš vyskupų vykdyti visus įsipareigojimus jam, ordinas, kita vertus, suteikė jiems visišką valdymo laisvę jų turtingose valdose, į kurias jie viliojo kolonistus ir kuriose, kaip ir riteriai, kūrė kaimelius ir miestus. Pati įstabiausia teutonų valdymo ypatybė buvo būtent ta, kad jie, griežtai primygtinai gindami valstybės teises, kartu suteikdavo įvairiems savo pavaldinių luomams plačią nepriklausomybę.

Antai Prūsijos miestai buvo beveik respublikos. Šią jų laisvę paaiškina istorinės aplinkybės: kolonisto padėtis Prūsijoje užkariavimo laikotarpiu buvo pavojinga, ir norint pritraukti persikėlėlių, tekdavo žadėti dideles lengvatas; ordinas jų negailėjo, ir pirmieji jo įkurti miestai gavo privilegijas, kurių galėjo pavydėti laisviausi XIII a. Vokietijos miestai. 1233 m. Kulmo privilegija pripažįsta miestiečiams teisę patiems rinktis savo teisėjus. Ji nustato miesto teritorijos ribas, kuri vėliau bus išplėsta su sąlyga, kad miestiečiai patys rūpinsis savo miesto apsauga. Šios teritorijos ribose ordinas negali pirkti namų, o jei gaus juos pagal testamentą, turi, kaip ir kiekvienas kitas savininkas, paklusti miesto mokesčiams ir tvarkai. Piliečiai valdo savo turtą visiškos nuosavybės teisėmis, perduoda jį palikuonims amžinu paveldėjimu ir gali jį parduoti, reikalaujant tik, kad pirkėjas būtų pajėgus atlikti įstatymo pagal nuosavybės dydį nustatytą karo prievolę ir mokėti nedidelį žemės mokestį, kuris yra ordino viršenybės ženklas – in recognitionem domini. Iš pradžių piliečiai turėjo atlikti karo prievolę kiekvienu ordino reikalavimu, tačiau, pasibaigus užkariavimui, jie įsipareigojo ginti tik Kulmo žemę tarp Drvęcos ir Osos. Miestas neprivalėjo priimti įgulos, buvo laisvas nuo kariuomenės apgyvendinimo ir galėjo net atsisakyti praleisti pražygiuojančią kariuomenę. Kulme ir visoje Prūsijoje turėjo cirkuliuoti tik viena moneta, ir jos vertė turėjo likti nepakitusi. Turgūs turėjo būti laisvi nuo bet kokių kelių ir muitų mokesčių. Tokie yra pagrindiniai šios Kulmische Handfeste nuostatai, kurios lengvatos Prūsijoje išplito daugumai miestų ir laisviesiems kaimų gyventojams ir kurios tokiu būdu tapo tarsi didžiąja Prūsijos laisvių chartija. Didžiausi miestai – Dancigas, Elbingas, Torunė, Kulmas, Braunsbergas, Karaliaučius – natūraliai naudojosi ir didžiausiomis privilegijomis. Jie prisijungė prie Hanzos, siuntė savo deputatus į Hanzos seimus ir net turėjo savo seimus bei savo santykius, kuriuose ordinas nedalyvavo; jie kariavo su valstybėmis, su kuriomis ordinas buvo taikoje. Kartą jie kreipėsi į didįjį magistrą, prašydami tarpininkauti ginče su Danijos karaliumi; kitą kartą pasiūlė jam savo tarpininkavimą, kad būtų baigtas karas su lietuviais.

Už miestų ribų Prūsijoje taip pat gyveno gana daug laisvųjų žmonių, savotiškų ordino vasalų. Tai buvo vokiečiai, prūsai, užsitarnavę laisvę savo nepajudinama ištikimybe, ir privilegijuoti lenkai. Tiesiogiai po jų ėjo vokiečių kaimų valstiečiai.

Prūsijoje, kaip ir Brandenburge, kaimai buvo kuriami pagal rangos sutartis. Rangovas gaudavo iš didžiojo magistro ar iš vieno komtūrų žemės sklypo koncesiją, įsipareigodamas surasti kolonistų ir garantuoti nuo sklypo priklausančio žemės mokesčio sumokėjimą po kelerių laisvo naudojimosi juo metų; asmeniškai jis naudojosi Kulmo teise ir, įkūrus kaimą, tapdavo jame paveldimu teisėju ir administratoriumi. Valstiečiai gaudavo savo žemes iš jo, o ne tiesiogiai iš ordino, kaip Kulmo piliečiai, tačiau rangovui duota privilegija nustatydavo jų priklausomybės nuo jo sąlygas ir apsaugodavo nuo jo savivalės. Valstiečiai turėjo mokėti žemės mokestį ir atlikti karo prievolę, prie to netrukus prisidėjo valstybinis lažas. Taigi jų nuosavybė nebuvo visiškai laisva, tačiau jie naudojosi visiška asmenine laisve. Vokiečių valstiečiai Prūsijoje pateko į vergiją tik po didžiųjų XV a. niokojimų. Iki to laiko tik prūsų ir lenkų valstiečiai neturėjo jokių teisių: jų negynė jokia sutartis, juos iš tikrųjų galima buvo savavališkai apkrauti mokesčiais ir lažu.

Teutonų valdininkai savo apygardose renka miesto ir kaimo privilegijomis nustatytą žemės mokestį, taip pat dešimtinę, kuri priklauso ordinui pagal su vyskupais sudarytas sąlygas. Be to, ordinas, kaip ir visi valdovai, turi fiskalines teises į kasyklas, vandenis ir miškus, į medžioklę ir žvejybą, o jo didžiuliai domenai duoda jam puikių pajamų. Ordino valdininkai kartu yra apygardų kariniai vadai ir posėdžiauja miestų ir kaimų teismuose (Landgerichte), kur laisvieji žmonės, gyvenantys pagal Kulmo teisę, teisiami sau lygių žmonių, pirmininkaujant renkamam teisėjui. Tačiau komtūrai ir kiti ordino patikėtiniai turi teisę tik dalyvauti teisme, bet ne imtis jame jokio vaidmens; ordinas gali teisti tik savo narius ir jam priklausančius lenkų ir prūsų valstiečius. Čia dar kartą atsiskleidžia labai sumanus suvereno teisių ir pavaldinių privilegijų suderinimas.

Ordino klestėjimo laikotarpiu, t. y. XIV a., jo valdymas valdomiesiems buvo lengvas; nei mokesčiai, nei karo prievolės nebuvo sunkūs, nes ordinas turėjo savų didelių lėšų ir pats buvo nuolatinė kariuomenė.

Jo užkraunamos prievolės buvo pripažinimas tų geradarybių, kurias jis suteikė kolonistams, davęs jiems žemių ir laisvę, ir kurias teikė jiems kasdien savo valdymu. Jis atlygina savo pavaldiniams karo padarytus nuostolius, padeda bado atvejais – ir tai dar ne didžiausi jo nuopelnai. Vien to Kulmo chartijos straipsnio, kuriame skelbiama, kad visoje Prūsijoje bus tik viena pastovios vertės moneta, pakako kolonistams pritraukti tuo metu, kai kiekvienas kunigaikštis, kiekvienas didelis miestas turėjo savo monetą ir pirklys turėjo nuolat griebtis keitimo, patirdamas didelių nuostolių ir rizikuodamas nusigyventi dėl pinigų padirbinėjimo. Griežta komtūrijų policija saugojo sausumos ir vandens kelių saugumą, o riterių prekybos politika atvėrė Prūsijos pirkliams rinkas visomis kryptimis. Galiausiai pats ordinas rodė žemdirbystės ir pramonės darbo pavyzdį. Istorija gali pasakyti beveik tą patį, ką pasakė vienas didysis magistras XIV a., nurodydamas savo valdymo nuopelnus: „Visi mūsų miestai ir paprasti žmonės gyvena gerai saugomi; prelatai, vasalai ir paprastuomenė neatsidžiaugia taika ir teisingumu; mes nieko nespaudžiame, niekam neužkrauname neteisėtų naštų; mes nereikalaujame to, kas mums nepriklauso, ir visus, Dievo dėka, valdome su vienodu palankumu ir teisingumu.“

Ordino žemių klestėjimas

Sunku būtų patikėti nuostabiu teutonų žemių klestėjimu, jei jo nepatvirtintų daugybė liudijimų ir nepaneigiamų faktų. Ne kartą dar su jais susidursime tolesniame dėstyme, tačiau pats stulbinamiausias iš šių faktų yra tas, kad tikroji Prūsija tuo metu turi 85 miestus, iš kurių 60 buvo įkurti XIV a., ir 1400 vokiečių kaimų, neskaičiuojant prūsų ir lenkų. Visur verda stulbinanti veikla. Ordinas visokiomis priemonėmis padeda žemdirbystės plėtrai. Dar ir dabar tarp akmeninių statulų, puošiančių tiltą Dirschau, galima pamatyti riterio, ranka besiremiančio į ratą, statulą: ji pastatyta atminti dideliems sausinimo darbams toje pelkėtoje, mišku ir nendrynais apaugusioje apygardoje, kuri driekėsi tarp Vyslos ir Nogato. Ten buvo pastatytos užtvankos, ir nesuskaičiuojami kaimeliai susispietė verderiuose, arba nusausintuose sklypuose, kurie davė ir dabar duoda gausų derlių. Visoje Prūsijos teritorijoje veikė ypatingos sausinimo ir drėkinimo darbų valdybos, patikėtos prisiekusiems asmenims. Kiekvienas kaimas privalėjo prižiūrėti upių, tvenkinių ir šulinių švarą, o šios priežiūros kontrolė buvo pavesta ypatingiems prisiekusiems prižiūrėtojams.

Prūsijoje sėjo kviečius, rugius, miežius, avižas, pupas, žirnius ir morkas, kurios vaidino svarbų vaidmenį liaudies mityboje. Riteriai įvedė anksčiau šalyje nežinomų augalų. Antai jų apskaitos knygose minimi pipirai ir šafranas, kurie kartu su apyniais buvo auginami derlingesniuose Prūsijos sklypuose. Ir ne be nuostabos skaitome metraštyje, kad atšiaurią 1392 m. žiemą šaltis pakando vynuoges ir šilkmedžius.

Tada buvo paplitę Torunės, Kulmo ir Dancigo vynai, kurių statines ordinas laikė savo rūsiuose; vis dėlto reikia manyti, kad šiuos vynus buvo galima gerti nenusidedant rijumu.

Šioje kareivių ir žemdirbių šalyje arklių auginimas buvo ypatingo rūpesčio objektas. Greta vietinės veislės, žemaūgės ir neišvargstančios, tinkamos pašto kinkiniams ir lengvajai kavalerijai, kolonistai išvedė arklių žemės ūkio darbams ir sunkiajai kavalerijai. Ordinas savo žemėse įvedė naują raguočių veislę, atgabentą iš Gotlando. Prūsijoje tada buvo daugybė avių, ir jei vilnos išvežimas buvo uždraustas, tai ne todėl, kad jos buvo mažai. Esmė ta, kad Prūsija pati išveždavo gelumbę, ir ordinas norėjo išsaugoti žaliavą savo miestų amatininkams. Ąžuolynų giliomis maitinosi daugybė kiaulių. Ožkų taip pat buvo labai daug; kadangi jos užima mažiau vietos ir yra mažiau reiklios nei karvės, jas laikydavo prie pilių kaip atsargas apgulties atvejui. Naminių paukščių buvo gausybė: tarp ordino natūra renkamų pajamų minima 60 tūkstančių gaidžių. Pagal oficialius teutonų apskaitos duomenis galima susidaryti tam tikrą supratimą apie šalies turtingumą XV a. pradžioje. Ordinas turėjo apie 16 000 arklių, 10 500 galvijų, 61 000 avių, 19 000 kiaulių. Jo domenai užėmė apie 1100 kvadratinių kilometrų.

Grūdų eksportas buvo viena svarbiausių Prūsijos prekybos šakų, nes, nepaisant gyventojų tankumo, šalis išaugindavo daugiau duonos, nei suvartodavo. Tai aiškinama smulkiosios žemėvaldos vyravimu: ji susiklostė todėl, kad ordinas labai anksti atsisakė dalyti stambias valdas. Jei mūsų dienomis per smulki nuosavybė yra kliūtis žemdirbystės raidai, tai stambi nuosavybė būtų buvusi pražūtinga tais laikais, kai nebuvo mašinų, kai žemės ūkio apskaita buvo labai netobula, o susisiekimo keliai – nepatenkinami. Miškų eksploatavimas buvo pelningas. Mediena buvo išvežama tvorų kuolų arba lankų pavidalu. Be to, miškuose gaudavo dervos, potašo ir pelenų. Be tų žvėrių, kurie Prūsijos miškuose aptinkami ir dabar, medžiotojai ten mušdavo stumbrus, lokius, vilkus, bebrus, voveres ir kiaunes. Žvėrienos buvo tiek daug, kad ji eidavo net kariuomenėms aprūpinti. Pagaliau miškuose rinkdavo laukinių bičių medų, ir šiuo verslu gyveno daugelis kaimelių, išsidėsčiusių prie įėjimo į dykrą, – taip tuomet vadino platų, mišku apaugusį plotą tarp Prūsijos ir Lietuvos, pavojingą sritį, kur medžiotojo, žvejo ir bitininko tykojo plėšikai. Didysis magistras dažnai vykdavo ten su gausia palyda ir kviesdavo kaimyninius kunigaikščius į dideles medžiokles, kurios kartais trukdavo ištisas savaites.

Prūsijoje amatai nebuvo miestų privilegija, nes ordino pilims reikėjo amatininkų. Gausūs malūnai tarnavo ne tik grūdams malti: jų varomoji jėga buvo pritaikoma įvairiausiais būdais.

Riteriams priklausė 390 malūnų, kuriems jie negailėjo išlaidų. Kai kurie iš šių tvirtų statinių kainavo nuo 20 iki 30 tūkstančių talerių, o juose sumalamų grūdų kiekį galima įvertinti 300 000 hektolitrų – to pakako 560 000 žmonių išmaitinti. Amatų sąrašas toks pat kaip ir visose šalyse: kepėjai, mėsininkai, batsiuviai, aludariai – milžiniškas jų skaičius, vien Dancige jų buvo suskaičiuota 476; kirpėjai ir chirurgai, gydytojai, kurių vizitai buvo brangiai apmokami ir tarp kurių pasitaikydavo akmenligės ir akių ligų specialistų; vaistininkai-konditeriai, gaminę saldumynus, kuriuos riteriai pasiimdavo į žygius; laivų statytojai – žinoma atvejų, kai laivai buvo parduodami anglams ir flamandams; jūrų ir upių valtininkai. Valdymo darbams ordinas laikė raštininkus ir matininkus; savo šventėms – dainininkus, mimus, juokdarius, lokių dresuotojus, žodžiu, visus viduramžių dvaro linksmintojus; savo bažnyčioms ir pilims – vargonų meistrus, skulptorius ir tapytojus, kurie kartais gaudavo labai dosnų atlygį: vienam Marienburgo tapytojui kartą buvo sumokėta už paveikslą 2 880 talerių.

Prūsijos prekyba XIV amžiuje klestėjo. Ordinui nebuvo sunku nukreipti per Prūsiją prekių, gabenamų iš Lenkijos ir pietų Rusijos į Baltijos jūros pakrantes, tranzitą. Nors lenkų ir rusų miestai vos pradėjo plėtotis, juose jau buvo spėjusios įsikurti daugybė vokiečių šeimų – pavyzdžiui, Lvove jų buvo suskaičiuota 1200. Vokiečių kolonistai Prūsijoje ir Lenkijoje lengvai susitarė tarpusavyje. Be to, geriausią prekybinės propagandos įrankį ordinas rado savo vienodoje ir patikimoje monetoje. XIV amžiuje ši moneta paplito visose šiaurinėse Lenkijos provincijose ir įgijo ten visas pilietines teises. Taip Torunė, esanti pietiniame Prūsijos pasienyje, užmezgė labai gyvus ryšius su Krokuva ir Galicija, ir prekybos kelias iš vakarų į rytus ėmė eiti per Prūsiją. Silezijos miestai buvo pilni vokiečių kolonistų, kurie siųsdavo prekes į Rusiją ir išveždavo iš ten jos produkciją. O kai Lenkijos karalius Kazimieras uždarė Breslau miestiečiams kelią per savo valstybę, jie, sudarę sutartį su ordinu, ėmė keliauti per Prūsiją. Viduramžiais trumpiausi keliai visai nebuvo patogiausi, ir aplinkkeliu buvo galima gerokai sutrumpinti kelionę, jei jis ėjo per šalį, kurioje nebuvo nei vidaus karų, nei plėšikų. Lenkijos karalius, skųsdamasis, kad ordinas patraukia į save prekybos judėjimą ir taip mažina karaliaus pajamas, tuo pačiu pateikia pagirtiną atsiliepimą apie kryžiuočių valdžią. Tačiau pagrindinis prekybinis tranzitas ėjo iš pietų į šiaurę natūraliu keliu – Vysla. Ordinas draudė užsieniečiams plaukioti šia upe, o Pavyslio laivų savininkų korporacija, įsteigta jam pritarus, gavo iš jo dideles lengvatas su sąlyga, kad visas prieplaukas pastatys dešiniajame, t. y. Prūsijos, upės krante. Ši monopolija erzino lenkus. Tačiau Vysla buvo trumpiausias ir kartu saugiausias kelias į Baltijos jūrą, ir lenkų pirkliams tekdavo patikėti savo prekes Prūsijos laivų savininkams.

Pagonybės epochoje pačios Prūsijos srities prekyba – žinoma, beveik niekinga – apėmė druskos ir geležies įvežimą, gintaro ir kiaunių kailiukų išvežimą. Prūsijai virtus kultūringa šalimi, ji ėmė sparčiai plėtotis. Iš pradžių Prūsija maitinosi lenkiška duona, tačiau XIV amžiuje ji pati jau eksportavo grūdus, miško produktus ir net kai kurias pramonės prekes – pavyzdžiui, Marienburgo gelumbę. Stambioji prekyba Prūsijoje buvo Hanzai* priklausiusių miestiečių rankose.

Ši plati sąjunga, apėmusi visus tų kraštų miestus, kurių gyventojai kalbėjo žemutinių vokiečių tarme, buvo padalyta į keturias apygardas: Reino, kurios sostinė buvo Kelnas; Saksonijos, kurios pagrindiniai miestai iš pradžių buvo Magdeburgas, o vėliau Braunšveigas; vendų, kurioje viešpatavo Liubekas; Prūsijos, kurioje Dancigas netruko užtemdyti Torunės. Šie du pastarieji miestai praturtėjo anksčiau už kitus, nes Baltijos jūra tuomet buvo žuvingiausia Europoje. Lašišos ir unguriai knibždėte knibždėjo upės žiotyse, o silkės kasmet nesuskaičiuojamomis gausybėmis plaukdavo per Zundą. Nuotykių aistra ir religinis uolumas, be abejo, vaidino didelį vaidmenį kolonizuojant Baltijos jūros pakrantes. Istorijoje reikia skirti svarbią vietą popiežių bulėms, raginusioms krikščionis eiti užkariauti Šventosios Mergelės karalystės. Tačiau nereikėtų pamiršti ir silkės – ji taip pat buvo svarbus istorinis „asmuo“, labai kaprizingo būdo: jos įgeidžiai ne kartą iki širdies gelmių jaudino visą šiaurės pasaulį ir kainavo gyvybę tūkstančiams žmonių. Iki XII amžiaus pabaigos ji plaukdavo palei Pomeranijos krantus, kur jos būdavo tiek daug, jog užtekdavo įmesti į jūrą pintinę – ir ši ištraukiama pilna žuvų. Tada iškilo Liubekas, Vismaras, Rostokas ir Štralzundas. XIII amžiuje žuvis, pakeitusi kelią, ėmė plaukti pro Skonę ir Norvegijos krantus. Šiaurės jūreiviai nusekė paskui ją, ir hanzininkai, surengę eilę mūšių su anglais, škotais ir olandais, sugriovę daugybę danų tvirtovių ir paskandinę nemažai svetimų laivų, išsaugojo mūšio lauką sau.

Silkių žvejyba padėjo pamatus Prūsijos miestų gerovei. Jiems priklausė dalis garsiosios Skonės žvejybos įmonės, kurią hanzininkai išsikovojo sau ir pavertė įtvirtinta vieta.

Kiekvienas miestas ar kiekviena miestų sąjunga turėjo ten savo kvartalą, aptvertą nuo kitų tvora ir valdomą pagal tėvynės įstatymus. Ten stovėjo eilė mūrinių namų, kuriuose sūdė ir rūkė žuvį, ir daugybė medinių karčemų bei krautuvėlių. Bažnyčia ir kapinės, buvusios centre, buvo bendros. Žvejybos metu, tarp šv. Jokūbo ir šv. Martyno švenčių, Šiaurės ir Baltijos jūrų flotilės prisišvartuodavo prie Skonės. Tada dieną ir naktį visoje pakrantėje, saulės ar deglo šviesoje, žvejys be atvangos mėtydavo savo tinklus, o krante tuo metu nepaliaujamai kalė kubilių meistro kūjis. Skonė buvo ir turgus, į kurį suplaukdavo visokiausios prekės: čia atveždavo pietų audinių ir vynų, Rytų prieskonių. Pasibaigus sezonui kolonistai išnykdavo, ir Skonėje likdavo tik kareivių įgula bei tie baisūs šunys, kuriuos hanzininkai dresuodavo savo faktorijoms saugoti.

Prūsijos hanzininkų sutinkame ir Naugarde, kur vokiečiai spietėsi įtvirtintuose šv. Olafo ir šv. Petro kvartaluose, krūvomis kraudami prekių ryšulius pačiose bažnyčiose tokiais kiekiais, kad vos likdavo šiek tiek laisvos vietos prie altoriaus. Paklusdami taisyklėms, primenančioms vienuolyno regulą, šie kolonistai valgydavo nustatytomis valandomis prie bendro stalo, guldavo miegoti, vos tik sargas sušukdavo, kad atėjo laikas gesinti ugnį, ir išeidavo iš namų tik reikalų tvarkyti. Jiems buvo draudžiama lankytis svetimose karčemose ir vakare atsivesti į kvartalą nepažįstamą žmogų – beje, šunys patys neįleisdavo į savo kvartalą nė vieno svetimo. Kitame Europos gale Prūsijos laivai kasmet plaukdavo į Burnefo įlanką druskos, kuri buvo laikoma geriausia silkėms sūdyti. Čia pirkliai taip pat atveždavo iš pietų vynų, vaisių, šilko, ir pakrantėje vykdavo didelės mugės. Londone Prūsijos miestams teko trečdalis Hanzos prekybos apyvartos. Apie tuometinius šių miestų turtus ir galybę galima spręsti iš to, kad jiems buvo uždėta prievolė per žiaurius karus su piratais ir šiaurės karaliais išstatyti trečdalį turimos hanzos kariuomenės. Dar ir dabar daugybė paminklų liudija apie jų buvusią didybę, ir Prūsijos miestų rotušės yra ne mažiau įspūdingos nei riterių pilys ir bažnyčios.

Ordinas turtėjo kartu su savo pavaldiniais ir tais pačiais būdais. Būdamas stambus vartotojas ir gamintojas, jis kartu buvo ir prekybos namai su plačiais komerciniais ryšiais.

Didysis šeferis, esantis prie didžiojo magistro, buvo savotiškas prekybos ministras, ir kiekviena komtūrija turėjo savo šeferį. Šie pareigūnai siųsdavo savo komisionierius į visus prekybos centrus ir disponavo dideliu apyvartiniu kapitalu. Marienburgo šeferio kasoje kartais susikaupdavo iki 4 320 000 frankų mūsų pinigais. Plati komtūrams suteikta savarankiškumo laisvė labai skatino jų komercinį iniciatyvumą. Komtūrą prižiūrėjo ordino revizoriai, ir jis galėjo būti pakeistas. Tačiau atstatydinimai pasitaikydavo retai, o kol komtūras likdavo savo poste, jis būdavo savo apygardos karalaitis, turėjo savo iždą, mokėjo iš jo pinigus vietos išlaidoms ir kaupdavo jame visas santaupas. Kai jis mirdavo ar palikdavo tarnybą, šios santaupos būdavo perduodamos į Marienburgą. Riterių iždas buvo laikomas turtingiausiu visame krikščioniškajame pasaulyje, ir kryžininkai, keliaudami per Prūsiją į Lietuvą, stebėdavosi šios šalies klestėjimu: čia visi taikiai dirbo, darbo užmokestis, kaip būna kiekvienoje naujoje, darbo apvaisintoje žemėje, buvo labai didelis, ir kasmet čia išaugdavo miestas po miesto ir kaimas po kaimo. Riteriai, atvykę 1339 metais iš Meco, pasakoja matę Prūsijoje 3 007 miestus! Esmė ta, kad jie miestais laikė turtingus kaimus verderiuose ir Kulmo žemėje. Ir jiems nebuvo sunku apsirikti. Nuostolių, kuriuos patyrė per 1411 ir 1418 metų karus sudegę kaimai, sąrašai, kuriuose nurodytos tikslios gyvulių ir grūdų kainos, praneša mums, kad kai kurių kaimų nuostoliai, skaičiuojant dabartine pinigų verte, siekė 200 000 frankų!

* Vokiečių prekyba taip pat turėjo savo herojišką laikotarpį – tą epochą, kai markgrafai ir riteriai užkariaudavo Vokietijai naujas provincijas rytuose. Pirklys ėjo net pirmiau riterių ir, kaip ir jie, buvo Kristaus karys. Dar prieš ordinui atnešant į Prūsiją Šventosios Mergelės vėliavą, Baltijos pakrantė jau buvo atiduota Dievo Motinos globai, ir kai popiežystė pirmą kartą atkreipė žvilgsnį į šiaurės saracėnus, Inocentas III rašė Rygos vyskupui, kad jo širdžiai vienodai artimos ir Motinos karalystė, ir Sūnaus karalystė, t. y. ir Baltijos jūros krantai, ir Šventoji Žemė. Vokiečių laivas tuomet buvo panašus į plaukiojantį vienuolyną. Kai vienas iš tokių laivų, išplaukęs į tolimą kelionę, nutoldavo nuo uosto pusę dienos kelio, kapitonas sušaukdavo įgulą ir keleivius ir kreipdavosi į juos tokia kalba: „Štai dabar esame atiduoti Dievui, vėjams ir bangoms; prieš Dievą, vėją ir bangas mes visi lygūs. Mus supa pavojai, mums grasina audros ir jūrų plėšikai, ir nepasieksime tarp jų savo tikslo, jei nepaklusime griežtai bendrai tvarkai. Pradėkime malda ir giesmėmis, prašydami Viešpaties palankaus vėjo ir laimingos kelionės, o paskui išsirinkime teisėjus, kurie mus nešališkai teis.“ Pasibaigus maldai ir rinkimams, buvo skaitomas jūrų statutas. Pirmuosiuose jo straipsniuose buvo įrašyta, kad „draudžiama piktžodžiauti, minėti velnią ir miegoti maldos metu“. Šie krikščionys pirkliai ūkanotuose Baltijos jūros krantuose buvo tuo pačiu, kuo senovės graikai buvo saulės nutviekstoms Viduržemio jūros pakrantėms, t. y. civilizacijos pranašais. Jie pirmieji įvedė grubius Rytų Europos pagonis į žmonių bendruomenę, įkurdami pakrantėse kontoras, kurios vėliau dažnai virsdavo miestais. XII amžiaus pabaigoje Bremeno pirkliai, išsilaipinę Livonijos krante, po akmenų kruša, kuria juos apipylė vietiniai gyventojai, pastatė ten Ikškilės fortą. Kitą kartą atvykę jie atsivežė misionierių, paskui kunigą iš savo katedros – ir Ikškilė tapo Rygos miestu. Vokiečių pirkliai taip pat įkūrė Revelį, saugomą citadelės, kurią pastatė Danijos karalius Valdemaras Pergalingasis, ir Dorpatą, įkurtą vietoje jų sugriautos Livonijos ir rusų jūrų plėšikų pilies. Liubekiečiai, išsilaipinę Vyslos žiotyse, pastatė įtvirtintą faktoriją netoli vietinių gyventojų, vertusių gintaro gavyba ir silkių rūkymu, trobelių, – iš faktorijos išaugo Dancigas.

Ordino karinė galybė ir istorinė reikšmė

Svarbiausias užsieniečių nuostabos objektas, be jokios abejonės, buvo kryžiuočių karinės pajėgos. Ordinas turėjo karo laivyną Baltijos jūroje ir keletą upių flotilių. Ordino kariuomenę sudarė valstiečiai, tarnavę iš dalies vilkstinėje, iš dalies pėstininkais laivuose ir kovos vežimuose, lengvoji kavalerija, kurioje tarnavo laisvieji prūsai, ir sunkioji kavalerija, kurioje riteriai su savo vasalais ir samdiniais buvo suskirstyti į „ietis“. Ordino artilerija labai anksti tapo grėsminga jėga. Ordinas atidžiai sekė visus išradimus ginkluotės srityje ir tuojau pat juos perimdavo. Lankas, kurį riteriai Šventojoje Žemėje perėmė iš saracėnų, taip pat padėjo jų pirmosioms pergalėms prieš prūsus, kaip muškieta – Kortesui laimėti prieš meksikiečius. Niekas nebuvo sukaupęs arsenaluose tiek senojo tipo karo pabūklų, viduramžiams paliktų antikinio pasaulio, – taranų, balistų, judamųjų bokštų ir pan. Vos pasirodo pirmoji žinia apie patrankos panaudojimą Europoje (tai buvo 1324 metais) – ir po ketverių metų sužinoma, kad vienas lietuvių vadas užmuštas kryžiuočių sviediniu. Ordinas turėjo lauko artileriją, jūrų artileriją, apgulos artileriją. Ypatingas jo pasididžiavimo objektas buvo milžiniškų patrankų liejimas: 1408 metais Marienburge buvo nulietas 200 centnerių sveriantis pabūklas, jis kainavo 135 000 frankų. „Veltui ieškotum tokios patrankos Vokietijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje“, – išdidžiai tvirtina vienas amžininkas. Kai pradėjo ruošti sviedinius šiai pabaisai, paaiškėjo, kad netoliese negalima rasti pakankamo dydžio akmenų, ir darbininkams teko vykti į Labguvą, kur žemė nusėta milžiniškais rieduliais. Kitais metais ši patrankų karalienė buvo išbandyta prieš lenkus – ir per keturias dienas Bobrovnikų prie Vyslos sienos buvo sudaužytos į šipulius. Riterių taktika, nuolat tobulinama patirtimi, visiškai verta jų ginkluotės. Jei nėra paties didžiojo magistro, vadovauja didysis maršalas: jam visi privalo paklusti – ne tik samdiniai, kurie tai prisiekia, bet ir kryžininkai. Tvarka, kuria juda „vėliavos“, nustatyta iš anksto. Kariuomenę saugo avangardas ir ariergardas. Niekas neturi teisės be leidimo išeiti iš rikiuotės ar nusiimti šarvų. Priešo akivaizdoje laikomasi didžiausio atsargumo: kryžiuočiai nepradeda mūšio neatlikę žvalgybos ir tiksliai nesužinoję priešo pajėgų (pensare exercitum).

Sunku nustatyti ordino kariuomenių skaičių, tačiau nė viena kaimyninė valstybė, palikta savo pačios jėgoms, nepajėgė išvesti į lauką daugiau karių. Ypač svarbiais atvejais ordinas galėjo padidinti savo kontingentą samdiniais. Antai 1411 metais jis išleido jiems 10 milijonų frankų.

Kaip gi riteriai pasinaudojo tokia galybe? Norint įvertinti jų vaidmenį visuotinėje istorijoje, reikia prisiminti, kad Rytų Europos likimai XIV amžiuje dar nebuvo nulemti. Europos Vakarai turėjo natūralius padalijimus, tarsi skirtus tautoms juose įsikurti. Tautos juose ir gyveno. Iš pradžių jos buvo svetimos viena kitai, paskui susivienijo Romos imperijoje, vėliau vėl išsiskyrė po barbarų antplūdžio ir vėl susijungė po Karolio Didžiojo skeptru, kad dar kartą subyrėtų IX amžiuje. Tačiau ir po subyrėjimo jos vis dėlto išsaugojo bendrus padavimus ir bendrus jausmus. Ne toks Rytų vaizdas, ne toks ir jų likimas. Nepaprastai plačioje lygumoje, nusidriekusioje nuo Elbės iki Uralo kalnų, nėra lopšių tautoms; tautos išrikiuotos joje tarsi kariuomenės būriai, ir kuo toliau nuo Vakarų, tuo jos grubesnės. Nė viena iš jų neiškyla virš kitos, nes nė viena neturi teisių viešpatauti. Vyrauja Rytų Europoje slavų rasė, tačiau ji pati suskilusi į gentis, kurios beveik nepažįsta viena kitos. Čia nėra nei bendros dvasios, nei bendros kalbos, kokia Vakaruose buvo lotynų kalba. Čia nepasirodė Karolis Didysis: kad galėtų atsirasti tautų ganytojas, reikia, kad pačios tautos galėtų susijungti į vieną kaimenę. Visa ši sritis buvo atvira užkariavimui. Vokiečių markgrafai ir pirkliai palietė ją Baltijos jūros, Elbės ir Dunojaus krantuose, o iš kito galo joje siautė ordų antplūdžiai, kartais tik praeinančių per ją, o kartais ir įsikuriančių joje – kaip mongolai, vengrai ir turkai.

Šioje milžiniškoje srityje reikia skirti dvi dalis: besiribojančią su Vakarais ir kaimyninę Azijai. Pirmojoje anksti susidaro trys valstybės – Vengrija, Čekija ir Lenkija. Priėmusios krikščionybę, jos įžengia į Europos tautų bendriją ir, būdamos Šventosios Romos imperijos kaimynės, jos galybės epochoje laikomos jos vasalėmis; o po jos žlugimo XIII amžiuje į Čekiją ir Vengriją pareiškia pretenzijas jauna Austrijos dinastija. Kita dalis stingsta barbarybėje. Susiskaldžiusi Rusia moka duoklę mongolams, yra negailestingai išnaudojama vokiečių ir skandinavų pirklių ir smarkiai apkarpyta Lietuvos užkariavimų. Lietuviai gyveno Vilniaus ir Kauno srityse. Jie atėjo arijų persikėlėlių ariergarde, ir jų kalba labiau už visas Europos tarmes artėjo prie sanskrito, saugojo savyje prisiminimus apie Rytus. Tai buvo pirmykštė ir grubi tauta, palyginti su Prūsijos vokiečiais, tačiau labai gabi, o mūšio lauke – savo priešų siaubas. Ji kūrėsi giminėmis, kaimeliuose, mažose apvaliose trobelėse; kiekviena šeima turėjo savo trobą, be to, buvo bendrų trobų, kuriose gyventojai virė valgį, darė alų ir kepė duoną. Lietuvą buvo galima palaikyti ką tik sustojusių klajoklių orda. Pinigų lietuvis nepažino, ir žemdirbystė pas jį buvo dar kūdikystės būklės: jis valgė vien juodą duoną, ir tos dažnai pritrūkdavo. Vienintelis turtas ten buvo arkliai – XIV amžiuje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas jų turėjo 20 000. Puikūs kariai, įsitvirtinimo meistrai ir nuostabūs raiteliai, lietuviai gyveno daugiausia karais, kuriuos nuolat kariavo su visais savo kaimynais – lenkais, Prūsijos vokiečiais ir ypač su rusais. Nacionalinė dinastija, sukūrusi šalies vienybę, užkariavo didelę Rusios dalį; ir keistą reginį sudarė ši pagoniška valstybė, kuri senojo viduramžių tikėjimo nuosmukio Vakaruose epochoje grėsė praryti Rytų Europą ir ginčijo su mongolais šalį, kuri vėliau buvo pavadinta Šventąja Rusia.

Kryžiuočiai įsikūrė ant šių dviejų Rytų Europos dalių ribos: viena jų jau buvo smarkiai paliesta vokiečių užkariavimo arba vokiečių politikos, o kita tebegyveno neaiškų pirmykščių tautų gyvenimą. Tuo paaiškinami tiek ordino istorinio vaidmens sunkumai, tiek jo didybė.

Popiežiaus ir imperatoriaus pakeltas, taip sakant, į krikščioniškojo pasaulio markgrafo rangą, ordinas turėjo stoti į rikiuotę veidu į Rytus, o kryžius, kurį riteriai nešiojo ant krūtinės, įpareigojo juos nuolat kariauti su Lietuva. Ordinas iš tiesų kariavo šį karą, ir riteriai, eidami kryžininkų bei nuotykių ieškotojų priešakyje, žiauriai plėšė savo netikinčiuosius kaimynus; tačiau atimti iš jų pavyko tik nedidelį pakrantės ruožą, skyrusį Prūsiją nuo Lietuvos. Vienintelė didelė pergalė prieš Lietuvą buvo iškovota pačioje kryžiuočių teritorijoje. 1369 metais riteriai ir lietuviai, kaip įprasta, kariavo Nemuno pakrantėse, ėmė vieni iš kitų tvirtoves, prarasdavo jas, vėl paimdavo – ir pagaliau baigė kampaniją apsikeitimu belaisviais, dėl kurio susitarta didžiojo maršalo susitikime su Lietuvos kunigaikščiu Kęstučiu. Atsisveikindamas lietuvis tarė: „Ateinančią žiemą manau apsilankyti svečiuose pas didįjį magistrą ir paprašyti jo vaišingumo.“ – „Prašom, neapsigalvokite, – atsakė maršalas, – ir būkite tikras, kad priimsime jus su deramomis pagarbomis.“ Kęstutis negaišo nė minutės: jis surinko kariauną savo žemėse ir pas savo kaimynus – rusus, pasiuntė prašyti pagalbos savo sąjungininko Mamajaus – didžiojo totorių chano. Pasienio Ragainės tvirtovės komtūras sekė priešo pasirengimą. Visa Prūsija buvo sumišusi. Didysis magistras su didele kariuomene išvyko į Karaliaučių, kad sutrukdytų lietuvių įsiveržimui. Tačiau jis laukė jų tik per Velykas, o tuo tarpu Kęstutis ir jo brolis Algirdas apgavo ordino šnipus, ir didysis magistras dar tebebuvo Karaliaučiuje, kai ten naktį atėjo žinia, kad abu kunigaikščiai jau įsiveržė į Prūsiją – vienas per Galindos dykrą, kitas Kuršių marių ledu – ir žygiuoja per ją, nušviesdami savo kelią gaisrais. Didysis magistras išėjo iš miesto ir pasiuntė maršalą žvalgyti priešo, kuris sustojo prie Rūdavos. Mūšis prasidėjo anksti rytą, ir iki vidurdienio jo baigtis buvo neaiški. O kai pagonių kariuomenei pagaliau teko atsitraukti prieš geriau ginkluotą ordino ir miestų kavaleriją, visas mūšio laukas jau buvo nuklotas žuvusiais riteriais, tarp kurių buvo ir didysis maršalas. Žuvusiesiems atminti buvo pastatyti trys paminklai ir dvi koplyčios, kuriose kunigai turėjo nuolat laikyti mišias už jų sielų ramybę. Be to, didysis magistras panoro pastatyti akmeninę koloną toje vietoje, kur krito didysis maršalas; ji stovi ten iki šiol.

Kryžiuočiai buvo nenugalimi namie, kaip lietuviai Lietuvoje. Vis dėlto didieji magistrai tvirtino, ir patys tuo tikėjo, kad ateis diena, kai su Lietuva jie padarys tą patį, ką padarė su Prūsija. Priekaištas, kurį jiems XIV amžiuje reiškė daugelis krikščioniškų šalių, esą jie tyčia vilkina karą su Lietuva, matyt, niekuo nepagrįstas. Kiekviena jėga turi ribas, net vokiečių rasės plitimo jėga. Ir tai nuostabu, kaip ši tauta, netekusi aukščiausiosios vadovybės, kurią turėjo Karolio Didžiojo ir Henriko Paukštininko epochoje, ir judėdama atskirais būriais – čia vadovaujama markgrafų, ten vedama hanzos kapitonų ar po riterių vėliava, – vis dėlto sugebėjo kolonizuoti ištisą šalį tarp Elbės ir Nemuno. Iš kur šiems rytų kolonistams galėjo taip greitai atsirasti gyventojų perteklius, kuris leistų jiems siųsti į tolį naujas minias? Be to, ordinas negalėjo atiduoti visų savo jėgų kovai su rytų pagonimis. Jis negalėjo likti abejingu kitos kovos liudininku – tos, kuri užsimezgė tarp vokiečių ir slavų pirmojoje iš mūsų aukščiau nubrėžtų Europos Rytų dalių. Nors slavai ir visiems laikams prarado Lužicą, Sileziją ir Brandenburgą, šias pirmaprades savo rasės valdas, jie dar kovėsi Pomeranijoje, o Lenkija kartkartėmis tapdavo išties grėsminga jėga.

Būdami vokiečių kolonizacijos avangardas, kryžiuočiai turėjo atsigręžti atgal, kad pridengtų pagrindinę kariuomenę, ir didžioji jų jėgų dalis buvo nukreipta ne prieš pagonis, o prieš krikščioniškuosius vokiečių rasės priešus. Su šiais priešais jie kovėsi oriai, ir šlovingiausi jų mūšiai užtikrino jiems pergales prieš Lenkiją.

Prisiminkime, kad slavų kunigaikštis Sventopolkas Pomeranietis padėjo prūsams per jų sukilimus XIII amžiuje ir sukėlė ordinui didelį pavojų. Po jo įpėdinio Mestvino mirties lenkai užėmė šią sritį, kurią iš jų bendromis jėgomis ginčijo ordinas ir Brandenburgo markgrafai. Ordinas veikė taip sėkmingai, kad, užkariavęs Pomereliją, ėmė grėsti pačiai Lenkijai. Kazimieras Didysis skubiai pradėjo derybas ir 1343 metais Kališe atsisakė ginčijamos provincijos per iškilmingą susitikimą, kuriame karalius ir didysis magistras prisiekė – vienas ant karūnos, kitas ant kryžiaus, – kad šventai ir nepažeidžiamai saugos taiką. Šis susitaikymas, kaip ir kiekviena amžinoji taika, truko labai neilgai. Esmė ta, kad šiame vokiečių ir slavų kare kova dėl Pomerelijos turėjo tų lemiamų mūšių reikšmę, kuriuos kariaujanti pusė duoda priešininkui, siekdama atkirsti jį nuo operacinės bazės ir blokuoti. Pomerelija jungė Prūsiją su Vokietija: už ją pirmiausia vėl griebsis Lenkija savo triumfo akimirką ir ją pirmiausia pareikalaus sau Frydrichas Didysis dalijant Lenkiją. Ši kova baigėsi tik žuvus vienam iš priešininkų, ir jau prieš penkis šimtmečius daugeliui buvo aišku, kad vokiečių kolonija Prūsijoje ir galingiausia iš slavų tautų yra nesutaikomi priešai, iš kurių vienas turi sunaikinti kitą. Įrodymas – tai, kad jau tada buvo pradėta kalbėti apie Lenkijos padalijimą.

Tai buvo XIV amžiaus pabaigoje, kai Vengrijoje ir Čekijoje karaliavo du vokiečių princai iš Liuksemburgų dinastijos – Zigmantas ir Vaclovas. Vienas Silezijos kunigaikštis, bičiuliavęsis su šia dinastija, atvyko pas didįjį magistrą į Torunę ir tarė ten tokią kalbą: „Mano valdovas Vengrijos karalius, Moravijos markgrafas, Gerlico kunigaikštis, Austrijos kunigaikštis ir aš, kruopščiai apsvarstę reikalą, susitarėme užpulti Lenkijos karalių. Čekijos karalius mums padės. Manome, kad jūs galite prisidėti prie mūsų reikalo.“ Didysis magistras atsakė: „Atvirai kalbant, nežinau, ką jums atsakyti.“ – „Palaukite, – tęsė kunigaikštis, – jūs dar nežinote, koks mūsų planas. Norime, kad Lenkijoje nebebūtų karaliaus. Visa, kas yra šiapus Kališo, kartu su Mazovija, turi atitekti Prūsijai; šalis už Kališo atiteks Vengrijai, o visa žemė palei Vartą – Brandenburgui ir Romos karaliui Zigmantui.“ Didysis magistras nenorėjo prisiimti jokių įsipareigojimų; jis tik pareiškė, kad gyvena taikoje su karaliumi, bet kad karalius daugybę kartų laužė sutartis, ir jei šventasis tėvas paskelbs kryžiaus žygį, o Romos karalius išsitrauks kalaviją prieš šį priesaikos laužytoją, tai jis savo ruožtu taip pat kovos už teisų reikalą negailėdamas gyvybės. Šis planas liko be pasekmių, tačiau nėra abejonės, kad, jei kryžiuočių korporacija būtų gyvavusi ilgiau, jis vėl būtų iškilęs scenoje.

Štai kodėl ši senoji kryžiuočių istorija mums alsuoja gyvybe ir visai nėra taip toli nuo dabarties, kaip galėtų atrodyti. Kryžiuočiai turėjo plačių politinių pažiūrų, kaip šia proga pastebi vienas prūsų rašytojas. Tačiau geriau tiesiog pasakyti, kad jie buvo veikėjai dramoje, kuri tebesitęsia ir dabar ir dar toli gražu nesibaigė, – slavų ir germanų rasių kovoje.

Šioje dramoje buvo ilga pertrauka: prieš šimtą metų nebuvo galima net pagalvoti, kad ji turės atsinaujinti. XVIII amžiaus Rytai visai nebuvo panašūs į XIV amžiaus Rytus. Jėga įvedė ten tvarką, suspaudusi į griežtas ribas po visą šią lygumą į visas puses plūstančias tautelės. Prūsija, Austrija, Turkija ir Rusija pasidalijo jas tarpusavyje. Genčių nesantaika nurimo, ir politika savavališkai disponavo tautomis. Tačiau XIX amžiuje jos vėl reikalauja teisės pačios spręsti savo likimą, jų vidinis jausmas protestuoja ir maištauja prieš politiką – ir rasė vėl tampa tėvyne. Tiesa, Rusijos dalyvavimas dalijant Lenkiją ir osmanų valstybės buvimas Europos žemyne labai apsunkina santykius tarp tautų ir vyriausybių. Iki šiol už politinių kombinacijų žaismo neįmanoma aiškiai įžvelgti etnografinio patriotizmo lygio. Tačiau kuo labiau silpo Turkija, tuo aiškiau darėsi, kad šiuose Rytuose – būsimų audrų srityje – ginčas tebevyksta tarp germanų ir slavų, kaip ir tais laikais, kai riteriai šuoliavo Lietuvos upių ir ežerų ledu ir užtaisinėjo savo patrankas sviediniais, iškaltais iš priešistorinių ledynų morenų.

Kryžiuočių ordino žlugimas

Ordino nuosmukio priežastys

Kryžiuočių ordinas XV amžiaus pradžioje pasiekia savo galybės zenitą, o paskui, be jokio perėjimo, iš karto nugarma į bedugnę. Ne priešai jį pakirto – savyje jis nešiojo mirties užuomazgas. Esmė ta, kad jis buvo korporacija, o kodėl korporacijų likimai taip nepanašūs į tautų likimus, puikiai paaiškino Freytagas. Tautos gyvenimą, jos pažiūras ir darbus lemia daugybė idėjų ir aistrų: ji turi jėgų antplūdžio ir silpnumo, sveikatos ir ligos akimirkų; daug kartų ji gali kristi ir vėl atsistoti ant kojų, iki tos dienos, kai jos kelias pasieks lemtingą ribą ir galutinai pradings po jos minčių ir darbų pelenais. Tačiau ir tada po jos lieka individų, kurie perneša jos civilizaciją kitoms tautoms, praplėsdami tuo jų tautinį akiratį. Taip buvo su žydais, taip buvo su graikais. Korporacija, priešingai, gyvena viena idėja, ir tą valandą, kai ši idėja tampa svetima savo judėjime nesustojančiam pasauliui, ji krinta iš karto, ir krinta žemai, be šlovės, visuotinio abejingumo ar net paniekos ir neapykantos apsupta, nes istorija brangina tik tas tautas ir asmenis, kurie gyveno žmogiškomis aistromis, ir nusigręžia nuo šaltu protu sukurtų organizmų, kurie, bendrai raidai pažengus, prarado bet kokį protingą pagrindą egzistuoti.

Įdomu palyginti vokiečių kolonijos Prūsijoje likimą su kolonijos Brandenburge likimu. Ordino įkurta valstybė buvo tokia pat dirbtinė kaip ir markgrafų įkurta valstybė: ir ten, ir čia buvo išnaikinta ištisa tauta, kad užleistų vietą didelių pavojų grėsmei paliktai kolonijai. Tačiau Brandenburgo koloniją valdė dinastija, t. y. nenutrūkstama eilė žmonių, kurie, nešiodami tą patį vardą ir užsiimdami tuo pačiu darbu, vis dėlto gebėjo žengti su laiku ir gyventi kiekvienos naujos žmonių kartos gyvenimą vien dėl to, kad ėjo vienas po kito, išlaikydami visišką veikimo laisvę. Viduramžiais karaliai kuria tautas. Vos tik žlugus feodalinei santvarkai ir užleidus vietą kai kurių giminių viešpatavimui, valstybės ėmė įsikūnyti valdovų asmenyse. Nei valdovas, nei pavaldiniai jau neskiria valdovo visuomeninių ir asmeninių reikalų. Valdančiųjų namų šeimyniniai džiaugsmai džiugina ir pavaldinius: valdovo domenų plėtimas yra pačios valstybės plėtimas. Visas valdymas vyksta valdovo namuose: ten vykdomas teismas, ten leidžiami įstatymai, ten kalama moneta. Asmeniniai valdovo tarnai tampa visuomeniniais pareigūnais: jo arklininkas virsta kavalerijos viršininku, kamerheras vadovauja karališkajai kanceliarijai ir posėdžiauja aukščiausiajame teisme. Kai tokia tvarka spėja įleisti šaknis, tautos nustoja net įsivaizduoti kitokios politinės santvarkos galimybę. Visas jų patriotizmas įsikūnija ištikimybėje savo valdovui, ir ši ištikimybė tampa jų religijos dalimi. Nebuvo žmogaus, kuris kitų žmonių akyse stovėtų taip arti dievybės, kaip Prancūzijos karalius XIV amžiaus prancūzų akyse. Dabar dauguma senųjų karališkųjų dinastijų išnyko, o tos, kurios dar gyvos, savo egzistavimą nupirko gilių permainų kaina: jos nusileido iš dangaus į žemę, kuri taip pat ne amžinai jas ant savęs nešios. Istorikas negali puoselėti beprotiško tikėjimo šių mirusiųjų prisikėlimu, tačiau ant jų antkapio jis privalo įrašyti jų suteiktas paslaugas. Tik tos tautos naujaisiais laikais pasiekė didybę, kurios viduramžiais turėjo visų pripažintas dinastijas.

Čekija, Lenkija, Vengrija prarado savo nepriklausomybę todėl, kad pasitikėjo karalių rinkimų atsitiktinumais, o kryžiuočių valstybė žuvo todėl, kad ją valdė korporacija, kuri buvo, taip sakant, uždėta ant vokiečių kolonijos, o ne valdovai, kurie būtų susilieję su tauta į vieną kūną ir kraują.

XV amžiaus pradžioje ordinas akivaizdžiai nesutaria su savo pavaldiniais. Šie pavaldiniai – valstiečiai ir miestiečiai, laisvieji žmonės ir vasalai, gyvenę savo miestuose, kaimuose ir dvaruose, apibrėžtuose atskiromis chartijomis, – galiausiai beveik susiliejo į vieną naują tautą. Gyvenimas toje pačioje žemėje, bendra tarnyba ordino kariuomenėje, bendri pramonės ir prekybos interesai suartino juos vienus su kitais. Atsirado dvi aristokratijos: viena miesto, kita kaimo, – ir abi buvo labai nepatenkintos savo valdovu. Pirkliai murmėjo dėl stambiausio šalies pirklio – paties ordino – konkurencijos, nes jis kartais naudodavosi savo aukščiausiąja valdžia savo prekybos naudai. Antai, uždrausdamas grūdų išvežimą, jis savęs nelaikė saistomu šio draudimo. Tiesa, ordino prekybos politikos, praturtinusios jį patį ir visą tautą, pranašumą lėmė būtent tai, kad jis pats buvo prekybininkas. Tačiau jo pavaldiniai, skindami šios politikos vaisius, dar labiau pyko dėl jo konkurencijos. Nepasitenkinimas, kurį sukelia vyriausybės žiaurumas ir neapdairumas, negali prilygti nedėkingumui, kurį gimdo jos geradarystės, jei jos nesuteikiamos visu saiku. Be to, miestiečiai ir lenininkai piktinosi tuo, kad juos valdė svetimšalių kasta. Jie siekė įstoti į ordiną, tačiau ordinas negalėjo jiems to suteikti. Jei jis būtų atvėręs savo gretas miestiečių ir Prūsijos lenininkų sūnums, neilgai būtų tekę laukti, kol jie taptų ir aukščiausiais pareigūnais, ir didžiaisiais magistrais. O ką į tai būtų pasakę Vokietijos, Austrijos ir visų šalių riteriai? Skilimas tada būtų neišvengiamas. Kad išliktų, ordinui reikėjo tapti nacionaline Prūsijos institucija; bet kartu jis būtinai turėjo likti visuotinio arba bent jau visos Vokietijos pobūdžio institutu, nesuardomai susietu su Vokietija, kur jis verbavo savo narius ir kur turėjo didelių dvarų. Iš tokios padėties išeities nebuvo.

Prieš murmančius miestiečius, prieš slaptas draugijas kuriančius lenininkus ordinas negalėjo ieškoti atramos žemesniuose sluoksniuose. Monarchija gali būti demokratiška, o aristokratija – ne: šie du žodžiai susitinka tik kaip priešprieša. Prancūzijos karalius myli mažus žmones, ir maži žmonės myli Prancūzijos karalių, nes dideli žmonės yra tiek pat žemiau karaliaus, kiek ir maži, ir nes prieš taip aukštai iškeltą sostą atsiranda kažkas panašaus į visuotinę lygybę. Karalius ir tauta turi tą patį priešą – diduomenę, ir net sukilimų akimirkomis tauta puola didikus, o ne karalių. „Kai Adomas dirbo lauką, kai Ieva verpė, – dainuoja anglų valstiečiai, – kur buvo bajoras?“ Tačiau užtenka karaliui pasirodyti prieš juos – ir jie sveikina jį džiugiais šūksniais. Prancūzijoje piemenys sukilo išgirdę, kad Liudvikas Šventasis nelaisvėje, ir reikalavo grąžinti karalių. Po Puatjė tautos rūstybė užgriūva bajorus už tai, kad jie mūšio lauke nesugebėjo apginti karaliaus, ir tauta laukia savo išsigelbėjimo iš išlaisvinto karaliaus Jono, kuris pats sužlugdė visą reikalą.

Riterių korporacija, verbavusi savo narius užsienyje, negalėjo įkvėpti tautai tokio aistringo atsidavimo, ir ordinas savo gynybai galėjo pasikliauti tik pačiu savimi.

Bet ar jam užteks jėgų atsilaikyti? Savo gerovės žydėjime jis viduje silpo. Kad ir kaip plačiai, regis, ordine buvo paplitusios vienuoliškos dorybės nelaimių ir kovų laikais, jos tų laikų neišgyveno. Nesantaika, Karlo Tryriečio ir Heinricho von Plaueno nuvertimas, vieno iš riterių įvykdytas Wernerio von Orselno nužudymas rodo, kad paklusnumo įžadas buvo užmirštas. O ar buvo įmanoma laikytis neturto įžado tarp tokių turtų ar net tiesiog laikytis griežto susilaikymo taisyklių tarp nenutrūkstamų iškilmių, kuriomis tai Marienburgas, tai kitos komtūrijos pagerbdavo į Lietuvą vykstančius kilmingus svečius? Vienas XIV amžiaus poetas sako, kad Marienburge pinigai yra namie. Ir tegul dar būtų turtingas tik pats ordinas, o kiekvienas riteris liktų neturtingas! Tačiau XV amžiaus riteriai palieka testamentus – vadinasi, jie turėjo nuosavo turto. O skaistybės įžadas buvo laužomas kiekviename žingsnyje. XIV amžiuje kova prieš kūno marinimo ir dvasios pavergimo mokymą, kuri netrukus turėjo įgyti dvejopą renesanso ir reformacijos pavidalą, jau buvo prasidėjusi, ir kūnas visur klausėsi kvietimų išsilaisvinti, bet noriausiai – būtent Vokietijoje. Vokietis mėgsta gyventi maloniai ir labai anksti ėmė išjuokti asketus, negailėdamas patyčių riteriams. Beje, šie nelabai ir davė tam pagrindo. Skaistybės įžadas jiems atrodė sunkus, ir jau griežtasis Dusburgas sakė, kad skaistybei išsaugoti reikia ypatingos Dievo malonės: „castus nemo postus esse, nisi Deus det“. Viena patarlė pataria valstiečiui, turinčiam dukterų, pamačius riterius gerai užsirakinti duris. Ir mums žinoma, kad, atvykę į miestus, šie žmonės, kuriems ordino taisyklės draudė bučiuoti net motinas, dažnai pasirodydavo su savo baltais apsiaustais tokiuose kvartaluose, kur nekaltybės spalva buvo visai ne vietoje.

XV amžiaus pradžioje negražių nuotykių pasitaiko vis dažniau ir dažniau. Vienoje pilyje riteriai uždarė ir išprievartavo lenkų moteris. Vienas komtūras padovanojo savo meilužei vasarnamį, už kurį sumokėjo didelius pinigus; kitas nubaudė mirtimi nekaltą žmogų, kad užvaldytų jo žmoną. Ir netrukus Dlugošas, piešdamas vieno didžiojo magistro portretą, pasakos, kad šis nesaikingai tarnavo Bakchui ir Venerai: in Bacchum et Venerem parum temperatus. Taip nuolat auga skandalingoji ordino kronika – didžiam jo priešų džiaugsmui, o jie išnešioja ją po miestus ir kaimus.

Kitas pajuokos objektas buvo tai, kad riteriai buvo neišmanėliai ir laikė neišmanymą sielos išganymo sąlyga. Jie niekada nebuvo labai išsilavinę, ir, matyt, daugelis jų stodavo į ordiną nemokėdami net „Tėve mūsų“ ir „Tikiu“. Bent jau ordino statutas skirdavo naujiems broliams šešis mėnesius išmokti svarbiausiąją maldą ir tikėjimo išpažinimą. Tačiau statutas neįpareigojo riterių mokytis, ir jei jis leido broliui, įstojusiam į ordiną su tam tikru išsilavinimu, palaikyti savo žinias, tai, kita vertus, nemokytiems žmonėms jis nurodė tokiais ir likti – žinoma, kad riteris, tapęs mokytu, nemestų kalavijo ir netaptų kunigu. Dar mažiau jis pakentė juose filosofijos dvasią. Vienas iš brolių, Nasau kunigaikštis, po slapto tardymo ir teismo buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už tai, kad jame buvo matyti „abejonės dvasia“.

Tuo tarpu Prūsijos miestietis miestuose mokėsi. Jis lankė užsienio universitetus; jis žinojo, kad visur kyla didis renesanso intelektinis sąjūdis ir kad jis – Vokietijos pasididžiavimas; su ta išpuikybe, kurią naujokui suteikia pirmoji pažintis su mokslu, jis niekino neišmanėlius riterius ir laikė sau žeminančiu būti valdomam tokių didžiųjų magistrų, kurie nemokėjo nei skaityti, nei rašyti.

Nuo negalių, kurias nurodė kryžiuočių pavaldiniai, vaistų nebuvo, nes šios negalios buvo organiškos. Pagrindinis statutas neleido ordinui virsti prūsu. Jis taip pat draudė įsileisti į valdymą miestiečius ir lenininkus, nenorėdamas, kad broliai tartųsi su pasauliečiais. Jis taip pat saugojo ir palaikė neišmanymą. Statutas surakino ordino rankas ir kojas, neleido jam nė krustelėti. Ir tokio pavidalo ordinui teko susidurti su visais XV amžiaus – didžiųjų viduramžių institucijų galutinio žlugimo epochos – pavojais. Senosios jo paslaugos buvo pamirštos, kaip tai visada nutinka, ir nėra ko dėl to baisėtis žmonių nedėkingumu. Tautos negali būti dėkingos priešindamosi savo interesams: jos turi gyventi, ir jei savo gyvenime sutinka kliūtį, joms negalima jos pakęsti. Buvo laikas, kai kryžiuočių tvirtovė buvo gynyba ir prieglobstis, tačiau XV amžiuje ji kolonistams yra pramogų ir ištvirkavimo vieta. Dancigo piliečiai ordino pilį vadina Lupanar. Buvo laikas, didžiųjų pavojų epochoje, kai baltų apsiaustų su juodais kryžiais atvykimas buvo artėjančio išsigelbėjimo iš nelaimės ženklas, o dabar, kai nebėra ko bijoti priešo, kai kaimynai patys turi gintis, riteris tapo nenaudingu asmeniu, kurį reikia maitinti, ir tai brangiai kainuoja. Vienoje prūsų dainoje sakoma: „Rengtis, nusirengti, gerti, valgyti, miegoti – štai ir visas ponų riterių darbas!“

Būdamas kasta savo paties žemėje, ordinas buvo svetimšalis krikščioniškajame pasaulyje. Norint paaiškinti jo nuosmukio priežastis, reikia, nepaisant pavojaus pasikartoti, dar kartą priminti, kuo tuo metu tapo popiežius ir imperatorius, kurie XIII amžiuje pasiuntė ir palaimino kryžiuočius užkariauti. XV amžiaus pradžioje imperijoje ir bažnyčioje – skilimas: popiežių du, o imperatorių trys. Popiežiai varžovai vienas kitą prakeikia ir atskiria nuo bažnyčios – didžiam pagonių džiaugsmui. „Išeina, – sakydavo Lietuvoje, – kad dabar krikščionys turi du dievus: jei vienas neatleis jiems nuodėmių, jie gali kreiptis į kitą.“ Tokios padėties sutrikdyti krikščioniškojo pasaulio vadovai patys reikalauja bažnyčios reformos. Bet kokia sumaištis paprastų žmonių protuose! Už turtuolių ir didikų nuodėmes, sako jie, mums siųsta ši suirutė; už jas užgriūva mus ir kitos nelaimės, tokios kaip baisioji juodoji mirtis. O ji tada negailestingai naikino Europos gyventojus ir užversdavo lavonais miestų gatves, aidinčias graudžiu šauksmu: „Kyrie eleison!“ Tautoje išnyko bet koks pagarbos aukštesniesiems jausmas. Viename Vokietijos mieste viešosios moterys siunčia į tarybą delegaciją su skundu, kad tarybos narių dukterys savo ištvirkimu kenkia jų amatui. Valstiečiai ir komunos eina prieš riterius ir juos sumuša. Flamandai papuošia Kortreiko bažnyčią aštuoniais tūkstančiais paauksuotų pentinų, nuimtų nuo prancūzų riterių. Šveicarų valstiečiai, sumušę Austrijos riterius, dainuoja: „Mes juos gerai išpėrėme, ir jiems nuo to nesveika pasidarė.“ Ir net Prūsijos valstietis ima neramiai kilti, tad ordinas priverstas uždrausti ginkluotus susibūrimus. Laiko dvasia, kuri anksčiau nešė kryžiuočius savo bangomis, nuo jų atsitraukė, ir, keistu likimo posūkiu, ordinas XV amžiuje atsidūrė toje pačioje padėtyje, kurioje XIII amžiuje buvo jo išnaikinti prūsai: jis atstovavo išnykusiai civilizacijai naujajame pasaulyje, buvo praeities paminklas, griuvėsiai, pasirengę sugriūti nuo menkiausio sukrėtimo.

Kryžiaus žygiai į Lietuvą

Vis dėlto Kryžiuočių ordinas, matyt, iki pat XV amžiaus pabaigos neprarado teisės egzistuoti: karas prieš pagonišką Lietuvą vis dar tęsėsi. Jį verta paminėti, nes šio karo istorija ne tik yra įdomus XV amžiaus civilizacijos istorijos skyrius, bet ir atskleidžia visą Kryžiuočių ordino padėties sudėtingumą: savo reikšmei pasaulyje palaikyti jis buvo priverstas išnaudoti mirštančios riterystės beprotybę. Iš Vokietijos ir kitų krikščioniškų šalių daugybė princų, baronų ir kilmingų nuotykių ieškotojų XIV amžiuje plūsta į Prūsiją ir iš ten traukia į Lietuvą. Apie kiek nors rimtą jų ketinimą atversti lietuvius į krikščionybę čia nėra ko nė galvoti: juos traukė smalsumas iš arti pamatyti šį ordiną, riterystės pasididžiavimą, viešpataujantį iš netikinčiųjų atimtoje žemėje, o labiausiai – stiprių įspūdžių ir įdomių nuotykių vaikymasis, kurių pasakojimais paskui būtų galima linksminti damas. Ši riterystė, dar nepraradusi drąsos, bet kupina pagyrūniškumo ir puošeivystės, taip pat panaši į XIII amžiaus riterystę, kaip deklamacija į iškalbą, pasirinko Lietuvą savo turnyrų lauku, o kryžiuočiai iškilmingai atverdavo svečiams arenos vartus.

Žymiausi iš šių Prūsijoje besikeičiančių svečių buvo: Čekijos karaliai Otokaras ir Jonas, Liudvikas Vengras, Vokietijos karaliai Karolis IV, Güntheris Schwarzburgietis, Ruprechtas Pfalcietis; didvyriškasis Bolingbrokas, vėliau Henriko IV vardu įžengęs į Anglijos sostą, Warwicko grafas, du Austrijos kunigaikščiai, du Olandijos grafai, prancūzas Boucicaut, škotas Douglasas ir, pagaliau, nepaprastas nuotykių ieškotojas Oswaldas Wolkensteinas, kuris dešimties metų paliko tėvo pilį su trimis pfenigais ir duonos kąsniu kelionės krepšyje ir pėsčias iškeliavo paskui Albrechto Austrijiečio riterius, užsidirbdamas pragyvenimui arklių priežiūra ir ginklų valymu. Jis praleido aštuonerius metus Prūsijoje, tarnaudamas ordino kariuomenėje, kur linksmino riterius savo dainomis. Paskui jis keliavo po Europą ir Aziją, kovėsi prie Nikopolio, grįžo į Prūsiją ir vėl leidosi į kelionę, visur dainuodamas ir kovodamas, kur tik galima.

Reikia manyti, kad šie tolimi žygiai giliai įsiskverbė į riterių papročius. Daugelis vokiečių dainų prasideda žodžiais: „Buvo kartą riteris, kuris išjojo į Prūsiją.“ Daugelis prancūzų pasakų išsaugojo mums prisiminimą apie apgailėtiną padėtį riterio, kuris, dalyvavęs „švenčiausiame žygyje į Prūsiją“, atsidurdavo apgauto sutuoktinio padėtyje; o karalius Karolis V, kuris nemėgo jokių beprotysčių ir kuriam reikėjo savo riterių kovai prieš anglus, uždraudė vykti į Prūsiją, grasindamas mirties bausme.

Tačiau šie XV amžiaus kryžininkai vaidino tikrą kryžiaus žygių parodiją. Olandijos Vilhelmas IV tris kartus vyko į Prūsiją. Per antrąjį žygį, 1344 metais, jo palydoje buvo 38 riteriai, 55 ginklanešiai ir būrys amatininkų bei tarnų, tarp kurių randame heroldų, tapytoją, siuvėją ir žydą, pasiimtą arkliams, gelumbei ir kailiams pirkti.

Vilhelmas Prūsijoje susitiko su Liudviku Vengru ir Jonu Čekiu, šiuo karališkuoju avantiūristu, kuris vėliau atėjo mirti mūsų gretose prie Kresi. Dar buvo žiema, ir kadangi iki žygio reikėjo kuo nors užimti laiką, jie karališkai lošė kauliukais. Jonas išlošė iš Liudviko Vengro 600 florinų, t. y. apie 30 000 frankų mūsų pinigais. Kai vargšas karalius ėmė sielotis dėl pralošimo, Jonas paėmė auksinius ir išmėtė juos miniai, taip parodydamas, kokia panieka tikras riteris turi žiūrėti į pinigus. Kariuomenėje, su kuria šie karaliai išžygiavo į Lietuvą, buvo trys menestreliai, laikinai užleisti didžiojo magistro, taip pat griežikai, trimitininkai, šokėjai, juokdariai, šaukliai, pajacai. Beje, ten buvo ir kunigų. Skaitome, kad Vilhelmas Olandas gerai sumokėjo savo kapelionui Petrui už leidimą nesilaikyti pasninkų.

Griežtai kalbant, šie žygiai į Lietuvą buvo paprasčiausi plėšikavimai, kaip matyti iš 1377 metais Austrijos kunigaikščio Albrechto surengto žygio aprašymo, kurį mums paliko poetas Peteris Suchenwirtas. Pateikiame jį čia beveik pažodžiui.

Viešpaties 1377 metais narsusis kunigaikštis Albrechtas pakėlė kryžių prieš Lietuvą, kad gautų riterio orumą: nes jis teisingai manė, kad auksiniai riterio pentinai jam tiks daug labiau nei sidabriniai ginklanešio pentinai. Kartu su juo ant žirgų sėdo penki grafai ir daugybė riterių bei ginklanešių. Tokios puikios kariaunos niekada nebuvo matyta: ginklai ir apranga ant žmonių ir žirgų akino savo spindesiu. Nė vienam miestui, nė vienai šaliai savo kelyje kryžininkai nepadaro nė mažiausios skriaudos. Breslau kunigaikštis pasikviečia į puotą gražių damų; jos pasipuošusios kaip miškas žydinčią gegužę; ir pilis pilna linksmybių, šokių ir juoko. Kita šventė – Torunėje, Prūsijoje, kur spindi raudonos lūpos ir skaistūs skruostai, perlai, vainikai ir kaspinai. Šokiams nėra galo, ir viskas vyksta garbingai. Iš ten kariauna patraukia į Marienburgą, kur gyvena didysis magistras Winrichas von Kniprode. Kilmingasis šeimininkas priima kunigaikštį su visu paradu ir dosniai vaišina svečius gerais gėrimais ir prabangiais patiekalais. Bet ypač laisvas ir platus gyvenimas, visai kaip dvaruose, prasidėjo Karaliaučiuje. Kilmingasis kunigaikštis pradeda iškilmių eilę pietumis pilyje. Kiekvienas patiekalų keitimas skelbiamas trimitų garsu. Ant auksinių indų nešiojami kalnai kepsnių ir kepinių, auksinėse taurėse žėri prancūziški ir austriški vynai.

Pagaliau prasideda pasiruošimas į Lietuvą – juk dėl jos svečiai ir susirinko. Maršalas pataria visiems apsirūpinti maisto atsargomis trims savaitėms, ir visi, negailėdami pinigų, nusiperka net daugiau, nei reikia. Didysis magistras paskelbia žygį austrų ir Dievo Motinos garbei. Nemuno krante parengta 610 baržų, ir valtininkams tenka dirbti nesudėjus rankų, nuo vidurdienio iki vakaro. Kitame krante tūkstantis vyrų eina pirmyn, kirviais skindami kelią per brūzgynus, o kariuomenė juda paskui juos per lygumą, išraižytą griovių, upelių ir pelkių. Ak, kur kas geriau šuoliuoti Vengrijos lyguma! O čia tik ir žinok, kad lipk nuo žirgo ir vėl ant jo sėsk, šokinėk per griovius ir linkis prie balno kilpos miške, kur šakos taip ir taikosi stverti raitelį už apykaklės. Čia jau niekam ne juokai ir ne juokas. Atėjo naktis; reikia įsikurti nakvynei. Nėra ko nė sakyti, kad miegoti teko kur pakliuvo. Bet kitą dieną riteriai įžengia į pagonių žemę ir džiugiai paleidžia žirgus risčia. Priekyje, kaip įprasta, Ragainės vėliava, po jos šv. Jurgio vėliava, paskui Štirijos, didžiojo magistro ir Austrijos. Ir dar daug kitų vėliavų plevėsuoja ore. Išdidūs krikščionių didvyriai išpuošė šalmus vainikais ir plunksnų kuokštais; auksas, sidabras, brangakmeniai ir perlai – kilmingų damų dovanos savo ištikimiems tarnams – žėri saulėje. Bet štai pagaliau ir kaimas. Riteriai puola jį lyg svečiai, kurių nepakvietė į vestuves, ir pradeda su pagonimis „balių“. Penkiasdešimt šių nelaimėlių nužudyta, kaimas padegtas, ir liepsna aukštai kyla į dangų. Tada grafas Hermannas Cillis išsitraukia savo kalaviją iš makšties, sumojuoja juo ore, sako kunigaikščiui: „Geriau būti riteriu nei ginklanešiu“ – ir įšventina jį į riterius. Kunigaikštis savo ruožtu išsitraukia savo špagą ir šventosios krikščionybės bei Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbei įšventina į riterius visus, kurie jam prisistato. Po to prasideda šalies plėšimas. Dievas suteikė krikščionims tokią malonę, kad pagonys leidosi užklumpami netikėtai. Tai jiems brangiai kainuoja: juos duria ir pjauna. Apylinkėje buvo daug žmonių ir gėrybių: kiek nuostolių pagonims, kiek grobio krikščionims! Ak, kaip čia buvo gera!

Naktis pasirodė ne tokia linksma. Lietuviai surengė užpuolimą: teko gauti smūgių nematant priešų. Užtat buvo girdėti, kaip jie riaumojo lyg laukiniai žvėrys. Kitą dieną maršalas išrikiavo kariuomenę; kiekvienas stojo po savo vėliava į savo eilę. Pagonys toliau šaukė brūzgynuose, bet tai jiems nepadėjo. Daug jų buvo išžudyta, daug paimta iš jų moterų ir vaikų.

Ir juokinga gi buvo žiūrėti į tas moteris, kurioms buvo pririšta po du vaikus – vienas priekyje, kitas už nugaros, ir į tuos vyrus, kurie ėjo būriais, surišti vienas su kitu, tarsi šunų gaujoje. Diena buvo sėkminga, todėl vakare surengta linksma puota. Ten be galo patiekdavo žąsų, vištų, avinų, karvių ir midaus. Puota truko iki pat miego. Kad nepasikartotų tas pats, kas buvo išvakarėse, maršalas liepė pastatyti tvirtą užtvarą ir išstatė sargybinius, todėl šią naktį buvo galima miegoti ramiai.

Trečią dieną kariauna įžengia į kitą apygardą. Čia tie patys žygdarbiai: pagonis gaudo kaip lapes ar kiškius, o vakare grafas Hermannas Cillis vaišina Austrijos kunigaikštį ir naujuosius riterius. Maisto atsargos šiai vakarienei buvo atgabentos iš gana toli. Buvo patiektas elnias, sumedžiotas už 200 mylių nuo stovyklos, o vynai visi buvo iš Wippacho, Lutenburgo ir Reisalio.

Taip praėjo savaitė. Ištisos trys apygardos buvo nusiaubtos. Sudegintų kaimų dūmai užklojo visą horizontą. Bet čia užėjo darganos: prasidėjo lietūs su kruša, maisto atsargos ėmė gesti, ir, vadinasi, apie malonumus nebegalėjo būti nė kalbos. Tada kariauna patraukia atgal, prie Nemuno, per daubas ir pelkes. Karaliaučiuje riteriai ir austrai, pasveikinę vieni kitus su sėkme, išsiskiria, ir malonu pagalvoti, kaip viskas gerai baigėsi! Riesenburge kunigaikštis gauna iš kunigaikštienės žinią, kad jiems gimė sūnus. Koks džiaugsmas Albrechtui, kuriam tai pirmas vaikas! Vėl prasideda baliai. Schweidnitze kunigaikštienė, pati kilusi iš Austrijos, surengia karališkai dosnų priėmimą: viskas veltui, už savo pinigus negalima nusipirkti net kiaušinio. Damos ir merginos – mandagumo viršūnė, ir trys dienos praeina žavingai. Bet štai pagaliau ir Austrija. „Kiekvienam kilmingam žmogui patariu tarnauti šv. Jurgiui ir atminti žodžius: geriau būti riteriu nei ginklanešiu, – jei jis nori, kad šlovė papuoštų jo vardą. Štai patarimas, kurį duodu aš, Peteris Suchenwirtas.“

Senojo poeto pasakojimas visiškai sutampa su istorikų mums paliktais liudijimais. Šis karas, kurį riteriai ir jų svečiai kariavo Lietuvoje, buvo visiškai nepavojingas jiems ir negailestingas lietuviams. Prieš pagonis viskas leidžiama. Žudyti ne tik vyrus, bet ir moteris, ir vaikus; deginti javus ir būstus – tai reiškia, tuometiniu posakiu, kariauti šv. Jurgio garbei, exercere militiam in honorem sancti Georgii.

Po šių žygių prasideda tikra prekyba pagonimis: kilmingieji kryžininkai išsiveda belaisvius į savo namus, kad rodytų juos ten kaip neregėtus žvėris, o komtūrai ir net didysis magistras savo belaisvius parduoda. Kai kurie pasienio pareigūnai tiesiog gyvena iš šios prekybos. Reikia pakartoti, kad šie kryžininkai visai negalvoja apie netikinčiųjų atvertimą. Austrijos kunigaikštis atvyko į Lietuvą tik tam, kad užsitarnautų riterio pentinus, o kokiais žygdarbiais – tai ką tik matėme. Kalbant apie kryžiuočius, nors ir neteisinga jiems priekaištauti, esą jie tyčia nenorėjo užkariauti Lietuvos, vis dėlto negalima nepripažinti, kad jie labai džiaugėsi turėdami kaimynystėje medžioklės plotą pagonims medžioti. Kartkartėmis, kartą ar du per metus, dažniau vasarą, bet kartais ir žiemą, jie pasikviečia iš viso krikščioniškojo pasaulio nuotykių mėgėjus kartu pamedžioti. Jie prisiima rūpestį viskuo, nepamiršdami ir medžiokliško užkandžio: su jais keliauja maisto atsargos, vynas ir indai. Ordinas vadovauja žygiui, palaiko drausmę, siunčia žvalgus, kurie tiesia kelius per miškus, ir pontonininkų būrius, kurie stato tiltus per upes. Kiekvienas kryžiaus žygis jam brangiai kainuoja: svečius reikia priimti su užmoju – teikti jiems dovanų, skolinti pinigų, kai jų kišenėje pasidaro tuščia, ir išpirkti juos iš nelaisvės. Tačiau kryžiuočiai noriai pasiruošę visoms šioms aukoms, kad tik Europai neatsivertų akys, kad tik ji toliau tikėtų, jog ordinas stovi kaip krikščioniškojo pasaulio pasienio sargas. Veiksmingiausia priemonė tam buvo tos prašmatnios iškilmės, kurias jis rengdavo kilmingiems keliautojams grįžus iš žygių į Lietuvą. Puikioje palapinėje būdavo padengiamas apskritas stalas, prie kurio trimitų ir cimbolų garsams sėsdavo dešimt pripažintų narsiausiais riterių, ir jų vardus paskui šlovindavo poetai visame krikščioniškajame pasaulyje. Šie eiliuoti pasakojimai taip pat uždegdavo drąsą, kaip seniau Petro Atsiskyrėlio ar šv. Bernardo pamokslai. Šios komedijos dėka ordino egzistavimas ir toliau atrodė reikalingas. Tačiau kai, Lietuvai atsivertus į krikščionybę, jam teko nutraukti vaidybą, visai Europai kilo ta mintis, kurią išsakė Liuteris: „Kam reikalingi kryžininkai, kurie neina į kryžiaus žygius?“

Karai ir vidaus nesantaika. Ordino žlugimas

Lietuva priėmė krikščionybę 1386 metais. Šioje savitoje šalyje tuomet kunigaikščiu buvo nuostabus žmogus, vardu Jogaila. Tai buvo savotiškas pagonis filosofas, griežtas teisingumo draugas, aistringas medžiotojas, miškų ir lakštingalų giesmių gerbėjas ir kartu drąsus bei sumanus karys. Tačiau jis neieškojo karo ir gyveno taikoje su visais savo kaimynais, išskyrus ordiną, kuris nuolat vertė jį griebtis ginklo. Šiame pagonyje nebuvo nė lašo fanatizmo, jo ranka nesikėlė prieš misionierius, ir jis palaikė diplomatinius ryšius su Romos kurija. Būtent jį likimas ir padarė didžiu valdovu, atkeršijusiu už Lietuvą. Mirus karaliui Liudvikui, lenkai, nenorėdami pripažinti karaliumi Zigmanto Liuksemburgiečio, pasiuntė pasiuntinybę pas savo kaimyną Jogailą, siūlydami jam karūną, jei jis sutiks priimti krikščionybę. 1386 metų vasario 15 dieną šis pagonis apsikrikštijo. Po trijų dienų jis vedė Jadvygą, velionio karaliaus dukterį, o po kelių savaičių buvo karūnuotas. Grįžęs į tėvynę, jis užgesino Vilniuje degusią šventąją ugnį, išžudė šventuosius žalčius ir ėmėsi atversti savo tautą į krikščionybę. Su lietuviais reikalas klostėsi kaip kadaise su saksais: daugelis leisdavosi krikštijami vien dėl marškinių, kurie būdavo dovanojami naujai atverstiesiems, ir reikėjo žiūrėti, kad pernelyg uolieji nesikrikštytų po kelis kartus savo garderobui papildyti.

Lietuvai atėjo tas laikas, kai dievai išnyksta patys savaime, ir Jogaila – arba Vladislovas Jogaila, kaip jis pasivadino tapęs krikščioniu ir Lenkijos karaliumi, – nesutiko rimto pasipriešinimo savo tautoje. Jis versdavo savo pavaldinius miniomis brist į upelius, kur juos krikštydavo, duodami tą patį vardą visiems vyrams ir tą patį visoms moterims.

Štai tokiu keliu Lietuva įžengė į krikščionių bendriją. Po kelerių metų Jogaila padarė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu savo pusbrolį Vytautą, kuris buvo jam ištikimas vietininkas ir sąjungininkas. Lenkija ir Lietuva sudarė tarsi vieną valstybę, ir jų sujungtos jėgos buvo nukreiptos prieš kryžiuočius*.

Nėra jokios abejonės, kad didysis 1410 metų karas buvo neapykantos ir keršto karas prieš vokiečius. Vytautas trokšta jų žūties ir viešai tai skelbia. Šis kunigaikštis, kurio valdžia rusų ir totorių gentims siekia toli į Rusijos lygumų gilumą, yra veikiau Rytų ordos chanas nei krikščionių tautos vadas. Jis nori suvaryti kryžiuočius į Baltijos jūrą ir ten juos paskandinti. O naujajam Lenkijos karaliui tenka vėl iškelti senąjį ginčą dėl Pomerelijos. Be to, kryžiuočių valstybėje išryškėjusios suirutės kursto jo garbėtroškumą. Jogaila nepraleidžia per savo žemes nei pirklių, nei karių, vykstančių į Prūsiją, o daugybė nuolat kylančių smulkių susidūrimų pranašauja lemiamą kovą. Pagaliau 1410 metų liepą karalius ir didysis kunigaikštis paskiria savo susitikimo vieta Prūsiją, kur ir susijungia jų kariuomenės. Esame tikro tautų mūšio išvakarėse: šalia lietuvių, lenkų ir samdinių iš Čekijos bei kitų žemių Jogailos kariuomenėje dar randame totorių, vadovaujamų jų chano, tarsi visi Europos Rytai, paliesti vokiečių užkariavimo, dabar būtų sukilę prieš vokiečius. Pagonys totoriai kariauja negailestingai ir kelia siaubą savo plėšimų žiaurumu. Jogaila palaiko drausmę, kaip išmano; du lietuviai, apiplėšę bažnyčias, pagal krašto paprotį nuteisiami patys pasikarti. Artėjant priešui, atsargumo priemonės padvigubinamos. Karo taryba draudžia bet kam aplenkti avangardą, žygiavusį vadovaujant maršalui Zindramui, ir pūsti ragą; kariuomenėje turi skambėti tik karaliaus rago garsas: pirmuoju signalu visi keliasi, antruoju – sėda ant žirgų, trečiuoju – išžygiuoja. Liepos 15-osios rytą, pakeliui į Tannenbergą, Lenkijos karalius sužino, kad priešais jį stovi kryžiuočių kariuomenė. Jis išklauso mišias iki galo, o tuo metu Zindramas ir Vytautas išrikiuoja kariuomenę kovai, padaliję lenkus į 50 vėliavų, o lietuvius, rusus ir totorius – į 40 būrių. Ant lietuvių vėliavų puikuojasi žirgo atvaizdas – kadaise šis buvo šventasis lietuvių gyvūnas, o ant totorių – saulės atvaizdas, kurią jie garbina iki šiol.

Pasibaigus mišioms, Jogaila užkopia ant kalvos apžvelgti priešo kariuomenės. Čia jis įšventina į riterius keletą lenkų, juosdamas juos paauksuotu diržu, atlieka išpažintį nenulipdamas nuo žirgo ir užsideda šalmą. Tuo metu pas jį atvyksta du ordino heroldai su apnuogintomis špagomis ir reikalauja, kad karalius pasirinktų mūšio lauką. Karalius atsako, kad priima tą, kurį nurodė Viešpats, ir liepia pūsti ragus.

Lietuviai, stovėję dešiniajame sparne, įnirtingai puola kryžiuočių kariuomenę. Kryžiuočiai tvirtai atlaiko spaudimą, o jų patrankų ugnis daro baisius nuostolius priešų gretose, tad po valandos kovos šie priversti atsitraukti. Lietuviai išsiblaško į visas puses; daugelis bėga net iki Lietuvos, kur paskleidžia žinią apie Jogailos pralaimėjimą. Nedidelę lenkų kariuomenės dalį taip pat įtraukė bėgimas. Šv. Jurgio vėliava atsitraukė, ir net karaliaus vėliava krito ant žemės, bet tuoj pat vėl pakilo. Susvyravęs centras atsilaikė, o kairiojo sparno visai nebuvo paliesta. Tuo tarpu kryžiuočiai išsisklaidė, vydamiesi lietuvius. Matydami Kristaus priešų bėgimą, jie iš džiaugsmo užgiedojo pergalės himną. Tačiau, nukreipę pagrindines savo pastangas prieš lietuvių būrius, kryžiuočiai suardė savo kovos rikiuotę ir sužlugdė visą reikalą. Tą akimirką, kai jie, nutraukę persekiojimą, grįžo į savo poziciją, Jogaila smogė iš flango ir juos sutriuškino. Netrukus didysis magistras buvo priverstas paleisti į kovą šešiolika atsarginių vėliavų. Jis pats vedė jas į lenkų kariuomenės centrą, kur karalius, kaip buvo nuspręsta karo taryboje, stovėjo įtvirtinime iš gurguolės vežimų. Jogaila norėjo pulti į kautynes, tačiau vienas iš artimųjų pagriebė jo žirgą už pavadžio. Karalius atstūmė drąsuolį savo ietimi, bet paskui prisiminė, kad neturi judėti, ir liko vietoje. Jis norėjo bent jau pajudinti savo 60 „iečių“ gvardiją, tačiau jo gvardija liko prie jo. Kryžiuočiai negalėjo pralaužti įtvirtinimo; vienas iš jų buvo prasiveržęs iki karaliaus, bet taikliu ieties smūgiu karaliaus notaras ir būsimasis arkivyskupas Zbignevas parbloškė šį drąsuolį negyvą prie karaliaus kojų. Tada nuskambėjo didžiojo magistro įsakymas judėti į dešinę, kur buvo karaliaus vėliava. Mažas didvyriškas būrys puolė ten ir buvo apsuptas iš visų pusių. Didysis magistras neprašė pasigailėjimo ir krito beveik su visais savo karininkais.

Kryžiuočių kariuomenė buvo taip pakrikusi, kad niekas nepalaikė šios beviltiškos atakos. Bėgliai užplūdo vežimų įtvirtinimą, įrengtą virš Tannenbergo kaimo. Jogaila uždraudė pradėti persekiojimą, kol nebus paimta ši paskutinė atrama. Po ketvirčio valandos ir ji krito. Tada Lenkijos karalius persikėlė ant kalvos, kur išvakarėse stovėjo didysis magistras, ir prieš jį atsivėrė netvarkingo kryžiuočių bėgimo vaizdas, o ant jų ginklų žaidė paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai. Daug riterių buvo paimta į nelaisvę, daug nuskendo ežeruose. Krokuvos kanauninkas Dlugošas, teisingiausias iš šios įsimintinos dienos istorikų, sako, nors pats tuo ne itin tikėdamas, kad Prūsijos kariuomenė tada neteko 50 000 žmonių užmuštais ir 40 000 belaisviais. Šie skaičiai perdėti, bet kryžiuočių pralaimėjimas buvo žiaurus. Vakare po mūšio pavargęs Jogaila krito po medžiu, laukdamas, kol jam paruoš palapinę, ir davė įsakymą palaidoti komtūrų kūnus mažoje Tannenbergo bažnyčioje.

Kitą dieną, per mišias, aplink Lenkijos karaliaus stovyklos altorių plevėsavo paimtos kryžiuočių vėliavos. Visą dieną šeši sekretoriai sudarinėjo belaisvių sąrašą, o pergalingi kariai skaičiavo savo grobį ir tarp vyno jūrų kėlė šermenis Kryžiuočių ordinui.

Smūgis buvo baisus; tačiau ne nuo šio pralaimėjimo ordinui buvo lemta mirti. Tiesa, tolesnis nugalėtojo žygis iš pradžių priminė triumfo eiseną. Jogaila, vengdamas smurto, stengėsi atrodyti išvaduotojas, ir daugelis kryžiuočių pavaldinių noriai sutikdavo tuo patikėti. Paklusnumo pavyzdį parodė ordino nemėgę vyskupai. Bajorai priėmė jiems pažadėtų „lenkiškųjų laisvių“ dovaną, o Dancige Jogailos pasiuntinys buvo sutiktas iškilmingai, skambant trimitams ir būgnams. Tačiau užteko vienam energingam žmogui ryžtingai pasipriešinti, kad kampanijos baigtis pasikeistų. Heinrichas von Plauenas stovėjo su savo stebėjimo korpusu prie Pomeranijos sienos, kai jį pasiekė žinia apie ištikusią nelaimę. Negaišdamas nė minutės, jis puolė į Marienburgą ir užsidarė pilyje, prieš tai sudeginęs miestą. Jogaila nieko negalėjo padaryti prieš šias didvyriškai ginamas sienas. Po dviejų mėnesių blokados, apšaudymo ir bergždžių šturmų jis nutraukė apgultį ir grįžo į savo valdas. Lenkija dar kartą parodė savo nesugebėjimą ilgalaikėms pastangoms. Bijodama karo su Zigmantu Vengru, ji sudarė su kryžiuočiais tokią jiems garbingą taiką, kokios šie visai negalėjo tikėtis**. Tačiau priėmimas, kurį užkariautojams surengė nugalėtųjų pavaldiniai, atskleidė, kad senoji korporacija savyje nešiojo savo žlugimo priežastis, o išorinis karas jį tik pagreitino.

Heinrichas von Plauenas, tapęs didžiuoju magistru, ordinui gelbėti ryžosi labai drąsiam žingsniui. Riterių karinės pajėgos nepaprastai sumažėjo; geriausia jų dalis liko prie Tannenbergo, ir per pirmąją savo karinę apžvalgą naujasis didysis magistras išvydo prieš save saujelę pavargusių senių ir jaunimo, kuris, nematęs geresnių dienų, įnešė į praretėjusias gretas nerimo ir netvarkos dvasią. O tuo tarpu tiek nusilpusiam ordinui teko reikalauti iš savo pavaldinių didelių aukų. Belaisviams išpirkti ir samdomosios kariuomenės algoms mokėti reikėjo uždėti milžiniškus mokesčius įsiveržimo pusiau nuniokotai šaliai. Kryžiuočių sąskaitos rodo, kad pelnas iš monetų kalimo po mūšio prie Tannenbergo baisiai išaugo: vadinasi, naujoji moneta buvo prastos kokybės. Ir tai tapo sunkiu priedu prie visų kitų kaltinimų, kuriuos riteriams reiškė jų pavaldiniai Prūsijoje. Didysis magistras sumanė sušvelninti nepasitenkinimą, užbėgti už akių pasipriešinimui ir sudominti tautą valdovo likimu: priešingai statutui, draudusiam broliams tartis su pasauliečiais, jis pasiūlė miestų ir bajorų atstovams sudaryti Prūsijos luomų susirinkimą. Tačiau netrukus jis pamatė, kad Prūsijos tauta sutiks su jai siūloma sąjunga ne anksčiau, nei bus patenkinti visi jos reikalavimai. Kai išėjo įsakas rinkti pagalvės mokestį, Dancigas atsisakė mokėti ir pastatė priešais pilį bokštą, iš kurio aukštybės miestiečiai stebėjo, kas joje darosi. Šis bokštas vadinosi Kiek in de Kök, t. y. langas į virtuvę. Dancigo komtūrui, didžiojo magistro broliui, teko suimti ir nubausti mirtimi keletą tarybos narių. Šio žiaurumo miestiečiai riteriams niekada neatleido. Be to, viskas tarsi susimokė prieš Heinrichą von Plaueną: siaučia maras, žūsta derlius, o tauta, nepatikliai žiūrėdama į naujoves, įtaria didįjį magistrą esant husitu. Esmė ta, kad Plauenas nemėgo kunigų. Kai Prūsijos vyskupai, pabėgę po Lenkijos karaliaus pasitraukimo, prašė jo leidimo sugrįžti pagal pažadėtą amnestiją, jis jiems atsisakė, sakydamas, kad nenori šildyti ant savo krūtinės gyvačių.

Tuo tarpu Jogaila ir Vytautas neišleido iš akių šių neramumų. Pirmasis plėšia Prūsijos pasienį ir apiplėšia keliuose sučiuptus pirklius; antrasis stato pilį kryžiuočių teritorijoje, o kai ordinas protestuoja, atsako, kad laiko save turinčiu teisę laisvai šeimininkauti žemėje, nuo seno priklausiusioje jo tautai. Reikšmingas žodis, kurį verta įsiminti. Jis rodo, kad baisi praeitis neužmiršta ir kad Vytautas vykdo tautos keršto darbą.

Suirzęs dėl visų padėties sunkumų ir priešų iššūkių, Plauenas nori vėl pradėti karą, tačiau jis neturi valdžios net riteriams. Didysis maršalas Sternbergas neleidžia kariuomenei sekti paskui didįjį magistrą. Plauenas sušaukia kapitulą, kad nuverstų maištininką; bet vietoj to maištininkas nuverčia didįjį magistrą ir užima jo vietą. Nelaimingų dienų didvyris buvo nužemintas iki paprasto komtūro ir negalėjo pakelti savo nelaimės. Netrukus paaiškėjo, kad jis susirašinėja su Lenkijos karaliumi. Plauenas buvo įmestas į kalėjimą, kur ir praleido 16 metų, skųsdamasis, kad sargai nemaitina jo iki soties net duona ir miežiais***.

Apie kokią gi drausmę gali būti kalba ten, kur pavaldinys išveja viršininką, o didvyris baigia išdavyste? Tolesnė ordino istorija tėra ilgos agonijos reginys. Veltui jis ieško apsaugos pas imperatorių, pas popiežių ir pas susirinkimus, kurie tuo metu darbavosi siekdami įvesti taiką bažnyčioje. Monarchinė XV amžiaus Europa nebesuprato šios senos aristokratinės institucijos. Popiežius uždraudė pulti Lietuvą nuo to laiko, kai Lietuva apsikrikštijo. Buvo kalbama apie tai, kad šiuos be darbo likusius kryžininkus reikėtų perkelti į Kiprą ar prie Dunojaus, prieš turkus. O tuo metu slavai ramiai tęsė savo kovą prieš vokiečius. Lenkijos karalius sudarė sąjungą su Pomeranijos kunigaikščiais ir net su čekų husitais, remdamasis kraujo giminyste. Lenkai skelbė Prūsijoje Jano Huso ereziją; jie tvirtino, kad Prūsija – lenkų šalis, ir, pasitelkdami į pagalbą filologiją, įrodinėjo tai provincijų ir miestų pavadinimais. Husitų minios, įnirtingai naikinusios riterystę ir visa, kas vokiška, pasklido po kryžiuočių teritoriją. Olyvos vienuolynas, iš kurio XIII amžiuje vienuolis Kristijonas išėjo atversti Prūsijos, buvo apiplėštas ir sudegintas – tarsi auka žuvusių prūsų šešėliams. Husitai sveikino Baltijos jūrą čekiškomis dainomis ir pripildydavo savo gertuves šios jūros vandens ženklan to, kad ji vėl priklauso slavams. Geriausias ordino žlugimo neišvengiamumo įrodymas yra tai, kad net tokie pavojai negalėjo grąžinti jam vidinės santarvės. Didysis magistras buvo susipykęs mirtinai su Vokietijos magistru, kuris norėjo užimti jo vietą. Žemutinės Vokietijos riteriai nesutarė su švabais ir bavarais. Kuo toliau, tuo labiau tauta nusigręžė nuo šių valdovų, kurie nemokėjo valdyti net patys savęs ir neteikė jokios apsaugos savo pavaldiniams. Keliai nebuvo saugomi ir knibždėjo plėšikų. Prie to dar prisidėjo nelaimės, už kurias ordinas jau nebegalėjo atsakyti. Visiško irimo būklės Hanza leido susidaryti Kalmaro unijai ir išleido Skandinaviją iš savo rankų. Pagaliau 1425 metais silkė paliko Skonės pakrantę ir persikėlė prie Olandijos krantų, kur turėjo suklestėti Amsterdamas.

Vokiečių kolonija nusprendė nusimesti vergijos jungą. Didysis magistras Paulius Rusdorfas mėgino, kaip ir Plauenas, atsiremti į bajoriją ir miestus. Miestai pareiškė esą pasirengę jį paremti su sąlyga, kad jis apgins jų teises ir laisves nuo ordino pareigūnų pretenzijų. Rusdorfas nesiryžo prisiimti tokio įsipareigojimo. Tada miestai pasiūlė jam savo pagalbą drausmei ordine įvesti; tačiau jis negalėjo priimti jokio sprendimo, bijodamas duoti Vokietijos magistrui geidžiamą dingstį užimti didžiojo magistro vietą. Kryžiuočių ordinas buvo visiškai suiręs. Tada 1440 metų vasarį miestai ir dalis Prūsijos bajorijos pačiame Marienburge sudarė sąjungą. Jos nariai iš pradžių kalbėjo tik apie kiekvieno teisių išsaugojimą, paskui išsirinko iš savo tarpo tarybą ir įsteigė savo atskirą iždą. Taip išaugo valstybė valstybėje. Sąjungininkai atskleidė savo ketinimus tuo, kad po Konrado Erlichshauseno išrinkimo pareiškė paklusnumą jau ne ordinui, o asmeniškai didžiajam magistrui. Jo broliui ir įpėdiniui Liudvikui Erlichshausenui jie ir visai buvo norėję jo atsakyti, tad jam teko pažadėti išplėsti luomų privilegijas. Tokioje kraštutinėje padėtyje popiežystė ir imperija pagaliau įsitraukė į karčiąjį ordino likimą. Tačiau šie seni, suvargę valdovai neturėjo nieko, išskyrus žodžius, savo žūstančiam bendraamžiui apginti. Popiežius ir imperatorius paskelbė sąjungą prieštaraujančia dievo ir žmonių įstatymams. Atsakydama į šią nuorodą į senųjų laikų teisę, sąjunga garsiai paskelbė savo teisę – naująją tautų teisę tvarkytis savo nuožiūra. 1454 metų vasario 4 dieną bajorai ir miestai pasirašė savo išsivadavimo aktą, o Torunės tarybos antstolis nedelsdamas jį nugabeno į Marienburgą.

Po to prasideda miestiečių karas prieš pilis. Torunės gyventojai šturmu paima ir sudegina savo garbingą tvirtovę, vieną pirmųjų Prūsijoje pastatytų, šimtmečiais miestą gynusią.

Per kelias savaites 54 prastai gintos pilys patenka į maištininkų rankas, o šie, kad užbaigtų reikalą, kreipiasi į Lenkijos karalių. Kazimieras IV šventė Krokuvoje savo vestuves, kai pas jį atvyko ordino ir sąjungos atstovai. Prasidėjusiuose prieš karalių debatuose kryžiuočių atstovai, kuriuos rėmė ir popiežiaus legatai, rėmėsi tuo, kad pagal paskutinę sutartį ordinas ir karalius abipusiškai pažadėjo vienas kitam neremti savo pavaldinių maištų. Tačiau sąjungos nariai pasiūlė pripažinti Lenkijos karaliaus suverenitetą ir pagrasino, kad, jam atsisakius, atsiduos Čekijos karaliui. Kazimieras, dalyvaujant Gniezno arkivyskupui, priėmė Prūsijos atstovų priesaiką, įsteigė vaivadijas Torunėje, Elbinge, Dancige ir Karaliaučiuje, atleido miestus ir bajorus nuo visų prievolių, uždraudė atstatyti sugriautas pilis ir paskelbė karą kryžiuočiams. 1454 metų gegužės 23 dieną jis iškilmingai įžengė į Torunę; paskui išvyko į Elbingą priimti vyskupų, bajorų ir miestų priesaikos. Galima būtų manyti, kad ordinas baigė savo egzistavimą. Tačiau karas tęsėsi dar 13 metų. Jis vilkosi be lemiamų veiksmų, kartu būdamas ir vidaus nesantaika, nes kiekviename mieste buvo priešiškų partijų. Karaliaučiuje trys kvartalai kovėsi ant juos skyrusios upės; Dancige patricijai negailestingai naikino amatininkus. Sąjunga kaltino lenkus vangumu ir prarasdavo kantrybę žiūrėdama, kaip ilgai laikosi kryžiuočiai ir jų samdiniai. Riteriai iš tiesų laikėsi tik šių karių, verbuotų iš visų pasaulio šalių, padedami. Pagaliau, kai riteriams pritrūko pinigų atsiskaityti, jie buvo priversti atiduoti samdiniams įkeitimui Marienburgo pilį. Įžengę ten, šie banditai, daugeliu atvejų buvę husitai, prisilinksmino ten į valias. Jie įsiveržė į celes, nukirpo ilgas barzdas ten rastiems seniems riteriams ir botagų kirčiais nuvarė juos į kapines.

Didysis magistras išsigelbėjo valtimi ir Nogatu pabėgo į Karaliaučių, kur taryba už jo miestui parodytą pasitikėjimą atsiuntė jam dovanų alaus statinę. Samdiniai atidavė pilį karaliui Kazimierui – jis atvyko ten švęsti Sekminių.

Atėjo laikas prabilti apie taiką. Kadaise turtingiausia šalis buvo taip nuniokota, kad, pasak vieno amžininko, nuo miesto sienų aukštybės niekur nebuvo matyti medelio, prie kurio būtų galima pririšti karvę. Patys „mūsų Ponios Mergelės Marijos išdavikai“ skundėsi Lenkijos karaliui skurdu, iki kurio jie buvo privesti. Kai užsimezgė derybos, iš ordino jau buvo atimta Pomerelija ir vakarinės provincijos. Derybos dar kartą parodė, kad kryžiuočių valstybę pražudė jos vidaus nesantaika, o ne išorinė jėga. Suvažiavime Frische Nehrung ginčijosi ne ordinas su karaliumi, o ordino priešai su jo šalininkais. Baysenas, karaliaus šalininkas, ginčijasi su Steinhauptu, Karaliaučiaus, likusio ištikimo kryžiuočiams, burmistru. Įdomu matyti, su kokia įtampa šie broliai priešai ieško būdų susitarti, kad vokiečių kolonijai užtikrintų bent jau bendrą valdymą. Likime visi kartu vieno valdovo valdžioje, sakė Baysenas; karalius taps ordino globėju ir siuzerenu, o ordinui liks dalis jo valdų. Steinhauptas atsakė, kad tie, kurie liejo kraują už ordiną, neleis savęs nuo jo atskirti. Jis patarė sąjungos nariams pernelyg nepasikliauti karaliumi, kuris tuojau pat užmirš visus savo pažadus, vos tik riteriai neteks savo valdų. Į tai sąjungos nariai patarė ordino draugams nepaniekinti karaliaus globos, nes didžiajam magistrui gali prireikti jo pagalbos, kad išlaikytų paklusnius pačius ordino pareigūnus. Ilgų svarstymų objektu buvo toks pasiūlymas: Lenkijos karaliui sumokamas atlygis už karo išlaidas; ordinas išsaugo savo nepriklausomybę ir aukščiausiąją valdžią, bet priima kitą santvarką, pagal kurią kolonistai gauna vienodas teises su riteriais, iki dalyvavimo renkant didįjį magistrą. Kryžiuočių valstybė tada būtų likusi vokiška, ir tai būtų buvusi laiminga baigtis po tiekos nelaimių, „nes, – sakė kryžiuočių šalininkai, – negera būti valdomiems žmonių, kurie negimė vokiečiais“.

Šis kreipimasis tėvynės vardu įrodo, kad savo likimą svarstę kolonistai suprato visą jų laukusio sprendimo svarbą. Jie svyravo tarp patriotizmo ir nepriklausomybės meilės. Pastarasis jausmas nugalėjo. Kai 1466 metais Torunėje atsinaujino trumpam nutrūkę pasitarimai, amžinosios taikos vardu buvo įteisinti Trylikamečio karo rezultatai, t. y. ordino pralaimėjimas ir šalies padalijimas. Lenkija gavo visiškai valdyti šalį į vakarus nuo Vyslos ir Nogato, kur buvo Marienburgas, Elbingas ir Dancigas, paskui Kulmo žemę su Torune ir Kulmu, ir Varmiją, įsirėžusią kampu į ordinui kaip Lenkijos lenas paliktas provincijas. Sutartis nustatė, kad didysis magistras, ordinas ir jo teritorija visiems laikams sujungiami su Lenkijos karalyste, sudarydami su ja vieną kūną, vieną šeimą ir vieną tautą, gyvenančią draugystėje, meilėje ir nuoširdžioje santarvėje; kad didysis magistras posėdžiaus Lenkijos seime karaliaus dešinėje kaip Lenkijos kunigaikštis ir patarėjas. Sunku rasti kitą sutartį, kuri skambėtų su tokia ironija. Ir su ašaromis akyse didysis magistras atvyko į Torunės rotušę prisiekti savo karaliui.

* Jogailą ir Vytautą suartino daugiausia jų bendra kova prieš Kryžiuočių ordiną. Kitais atžvilgiais jie, kaip žinoma, ilgą laiką buvo iš pradžių nesutaikomi priešai, o paskui pavydūs varžovai, Vytautas jėga išplėšė iš Jogailos Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą, nesustodamas dėl to net prieš sąjungą su ordinu, ir gyvenimo pabaigoje svajojo paversti Lietuvą nepriklausoma karalyste. (Vertėjo pastaba).

** Pagal pirmąją Torunės taiką (1411 m. vasario 1 d.) Lenkijos karalius grąžino ordinui visas užkariautas pilis. Ordinas savo ruožtu užleido Vytautui Žemaičių žemę, tačiau su sąlyga, kad po Vytauto ir Jogailos mirties ji vėl atiteks ordinui, ir įsipareigojo sumokėti Lenkijai 100 000 markių už belaisvių išpirką ir karo išlaidas. (Vertėjo pastaba).

*** Galiausiai iš įkalinimo jį išlaisvino didysis magistras Rusdorfas. Po mirties palaidotas Marienburgo koplyčioje šalia savo laimingojo varžovo Sternbergo. (Vertėjo pastaba).

Antrasis germanų elemento triumfas Prūsijoje

Jei atsižvelgsime į tai, kad Lenkija pradėjo karo veiksmus prieš ordiną 1454 metais, tuo metu, kai turkai ką tik buvo iškėlę pusmėnulį ant Šventosios Sofijos soboro, ir kad viena iš krikščioniškų valstybių kariavo tokį negailestingą karą su kryžiuočiais tuo pačiu metu, kai popiežius Pijus II veltui skelbė Italijoje savo atsišaukimus į valdovus ir tautas, kviesdamas juos pakilti prieš mahometonus, tampa aišku, kad ordino nelaimės ir visuotinis abejingumas jam yra vienas iš daugybės viduramžių pabaigos požymių. Gimęs tuo metu, kai krikščionybė buvo stipri, vienijosi savo dvasinio vadovo valdžioje ir pati vykdė puolamuosius veiksmus prieš netikinčiuosius, ordinas krinta tada, kai netikintieji įveikia susiskaldžiusius krikščionis, kuriems tenka galvoti tik apie savo pirmapradžių valdų gynybą. Tačiau ypač svarbia data ordino žlugimas yra vokiečių kovos su slavais istorijoje. Lenkija pagaliau laimėjo mūšį dėl Pomerelijos. Ji nutraukė ryšį tarp germanų avangardo ir centro. Vokiečiai vienu metu traukiasi visur: dešiniajame Elbės krante Šlėzvigo bajorija pripažino Danijos karalių Šlėzvigo-Holšteino kunigaikščiu; prekybą Baltijos jūroje iš Hanzos atima skandinavai, šalia kurių paskui iškyla ir rusų tauta.

Maskva užvaldo Naugardą, o priešais vokiečių Narvos miestą iškyla Ivangorodas. Vengrija ir Čekija, buvusios įsipainiojusios į vokiečių politikos tinklus, iš jų išsilaisvina ir valdant Podebradui bei Korvinui pradeda savo tautinį gyvenimą.

Norint suprasti tolesnę šios dviejų rasių kovos istoriją, reikia ypač atidžiai įsižiūrėti, kaip tokiomis painiomis aplinkybėmis elgėsi Brandenburgo kurfiurstas Frydrichas Hohenzollernas. Čia pasitvirtins mūsų apybraižų pradžioje pasakyti žodžiai, kad šios senos istorijos išmanymas būtinas tam, kas nori suprasti svarbiausių šiuolaikinių įvykių priežastis. Brandenburgas pagaliau vėl atgavo tai, ką buvo praradęs išmirus Askanų giminei, t. y. nacionalinę dinastiją. Askanų palikimas buvo labai sumažėjęs, tačiau Hohenzollernai turėjo tvirtą ryžtą jį surinkti ir pagausinti. Prisiminkime, kad kryžiuočiai, savo galybės ir klestėjimo metu, prijungė prie savęs Naująją marką ir taip išsaugojo Vokietijai šį vokiečių ginklo įsigijimą. Frydricho garbėtroškos tikslas buvo susigrąžinti šį kraštą, kuriam dabar grėsė Lenkija. Jis vienintelis liko ordino sąjungininku jo negandų valandą. Didysis magistras ir markgrafas jautėsi susieti bendrų interesų; dėl vienodo pavojaus, kylančio iš slavų laimėjimų, jie abu buvo tikri vokiečių patriotai. Stovėdamas ant pražūties krašto, didysis magistras maldauja markgrafą apsigaubti nevystančia šlove visoje bajorijoje, neleidžiant priešams išvyti riterių iš Prūsijos. Ir tą pačią dieną, kai karalius Kazimieras paskelbė karą ordinui, kryžiuočių pasiuntinys išvyko pas Frydrichą su sutartimi, pagal kurią šis gavo Naująją marką kaip 40 000 florinų paskolos užstatą. Ir pats metas buvo. Lenkiškoji propaganda jau buvo prasidėjusi ir ten: Kazimieras pažadėjo miestams ir bajorijai lenkiškąsias laisves. Ir kai ordino pasiuntinys atvyko į bažnyčią Friedberge, kur buvo susirinkę luomai patvirtinti sutarties, bajorai ir miestiečiai dar pagalvojo, prieš pasisakydami už savo prisijungimą prie Brandenburgo, t. y. prie Vokietijos.

Frydrichas buvo per silpnas ir per neturtingas, kad išgelbėtų kryžiuočius. Jis mėgino pasiūlyti savo tarpininkavimą ir pasiekė, kad imperatorius pasiuntė jį savo įgaliotiniu į Prūsiją. Tačiau jo pastangos sutaikyti luomus su ordinu buvo bergždžios, ir jis turėjo pasukti atgal į savo kurfiurstystę, o samdiniai iškratė jo karietas, įsitikindami, kad jis neišsiveža Marienburgo iždo. Tada jis ėmė rūpintis paskolomis ordinui. Danijos karalius jo primygtinai prašomas pažadėjo pasiųsti laivyną prie Vyslos žiočių, kad priverstų Prūsijos miestus atsiskirti nuo lenkiškosios sąjungos. Kurfiurstas maldavo imperatorių pasiųsti 3000 raitelių, prie kurių jis norėjo prijungti savo kariuomenę, kad surengtų diversiją Lenkijoje. Imperatorius jo neišgirdo, Danijos karalius netesėjo pažado, ir likimas išsipildė. Tačiau šis vokiečių markgrafo rūpinimasis vokiečių riteriais teikė vilčių ateičiai.

Iš tiesų Brandenburgui buvo lemta atkeršyti už kryžiuočius. Pačiose pirmosiose šių apybraižų eilutėse buvo pažymėta įdomi faktų sąsaja. Ten buvo pasakota, kaip vienas iš Hohenzollernų, Albrechtas Brandenburgietis, 1511 metais išrinktas didžiuoju magistru, priėmė reformaciją, sekuliarizavo riteriams pagal Torunės taiką likusias valdas ir tapo paveldimu Prūsijos kunigaikščiu; kaip, išmirus šiai naujajai kunigaikščių dinastijai, praėjus maždaug šimtui metų nuo jos įkūrimo, Brandenburgo Hohenzollernai paveldėjo savo Prūsijos giminaičius; ir kaip galiausiai Kryžiuočių žemės istorija susiliejo su Prūsijos valstybės istorija. Didelę šios naujos vokiečių valstybės istorijos dalį sudaro reikalavimas grąžinti Lenkijos užgrobtas žemes. Tačiau kad šis reikalavimas būtų gerbiamas, prireikė daug laiko ir pastangų. Ilgai Prūsijos kunigaikštis buvo labai nereikšmingas asmuo valdovų rate. Iškart po to, kai buvo išrinktas didžiuoju magistru, Albrechtas Hohenzollernas mėgino nusimesti vasalinę priklausomybę nuo Lenkijos karaliaus, manydamas, kad imperijos kunigaikščiui nedera būti svetimšalio vasalu. Jis tikėjosi pagalbos, kurią jam pažadėjo Vokietijos imperatorius Maksimilianas Austrijietis, ir vylėsi pažadinti senojoje germanų korporacijoje buvusių laikų išdidumą ir patriotizmą. Tačiau šie apskaičiavimai nepasiteisino. Austrija buvo pernelyg užsiėmusi savo pačios reikalais, o Vokietija atsiuntė į pagalbą didžiajam magistrui jo kare su Lenkija tik keletą avantiūristų gaujų, tarp kurių buvo Franzo von Sickingeno, „paskutiniojo iš riterių“, sūnus. Patyręs pralaimėjimą, Albrechtas Brandenburgietis išvyko ieškoti naujos pagalbos. Būtent tada jis susitiko su Liuteriu ir iš paties reformatoriaus išgirdo naujojo mokymo pamokslą.

Tuo tarpu reformacija pati savaime darė Prūsijoje tokią pat pažangą kaip ir pirmapradėse vokiečių žemėse. 1523 metų Kalėdomis Karaliaučiaus katedroje vyskupas paskelbė tikintiesiems „džiugią žinią, kad Viešpats gimė antrą kartą!“

Po metų Prūsijoje atsirado pirmoji spaustuvė. Naujųjų laikų dvelksmas nešė sparčią pažangą. Patys riteriai ateidavo į protestantų pamokslus, ir kai didįjį magistrą nušvietė šviesa – tiek pat iš Liuterio pamokslo, kiek iš paties garbėtroškos, – ir jis ryžosi sekuliarizuoti savo valdas, jis iš niekieno nesutiko rimtų kliūčių. Tačiau didysis magistras dėl to netapo nepriklausomas: kunigaikštis turėjo gauti savo naujojo rango patvirtinimą iš Lenkijos karaliaus, kuris buvo ne šiaip eilinis siuzerenas net ir po to, kai Brandenburgo kurfiurstai tapo Prūsijos kunigaikščiais. Šis siuzerenas pareikalavo, kad ant juodojo erelio kunigaikščių herbe krūtinės – to erelio, kurį kadaise imperatorius Frydrichas suteikė didžiajam magistrui Hermannui von Salzai ir kuris žadino tokius didingus prisiminimus, – puikuotųsi Lenkijos karaliaus vardo pirmoji raidė. Jis taip laisvai šeimininkavo kunigaikštystėje, kurios bajorija buvo jam atsidavusi, kad netgi šaukdavo seimus, neklausdamas kunigaikščių. Įtikdamas šiai bajorijai, kuri laikėsi griežtos liuteronybės, jis paskelbė Prūsijoje kalvinizmui nemalonę, nekreipdamas dėmesio į tai, kad kurfiurstai-kunigaikščiai patys buvo kalvinistai. Kai 1640 metais mirė kunigaikštis Jurgis Vilhelmas, jo sūnui teko prašyti Lenkijos dvaro ypatingo leidimo palaidoti tėvą pagal kalvinistų apeigas. O šis sūnus buvo Frydrichas Vilhelmas, Didysis kurfiurstas, t. y. valdovas, kuris įkūrė šiuolaikinę Prūsijos valstybę, sunaikinęs sričių atsiskyrimo dvasią savo valdose, išsibarsčiusiose tarp Vyslos ir Reino. Po jo Klėvė, Brandenburgas ir Prūsija tapo vieno kūno, valdomo vienos galvos, nariais. Jo nugalėta Lenkija turėjo atsisakyti aukščiausiosios valdžios Prūsijai. Ir kai Didžiojo kurfiursto sūnus panoro tapti karaliumi, svarbiausiu argumentu savo teisėms į tai jis iškėlė nuorodą, kad už Vokietijos imperijos ribų jis turi valdų, kur virš jo nestovi joks kitas siuzerenas, išskyrus Dievą.

Taip, praėjus dviem šimtmečiams, dalis kryžiuočių žemės vėl įėjo į vienos iš germanų valstybių sudėtį. Tačiau dvi didelės jos atkarpos liko svetimose rankose: tai buvo rytinės provincijos, t. y. senosios kalavijuočių valdos, kurios, atsiskyrusios nuo ordino po XV amžiaus sukrėtimų, pamažu buvo prarytos nepaprastai didelės Maskvos valstybės, ir vakarinės provincijos, pagal Torunės taiką atitekusios Lenkijai. Šios pastarosios netrukus visiškai sulenkėjo.

Dancigas, likęs beveik visiškai laisvuoju miestu, gauna iš karaliaus kaip malonę teisę įdėti į savo herbą karališkąją karūną. Kitur šalis dar greičiau prarado savo vokišką pobūdį. Žmonės ir miestai priima lenkiškus vardus: Kulmas tampa Chełmnu, o Marienburgas – Malborku.

Savo privilegijomis, užtikrintomis pagal Torunės taiką, šios provincijos beveik nesinaudoja, o XVI amžiaus pabaigoje jos ir visai įeina į Lenkijos karalystės sudėtį. Jų atstovai nebesudaro atskiro susirinkimo, o posėdžiauja Lenkijos seime.

Tačiau visa tai nesutrukdė Frydrichui II vėl uždėti ranką ant senosios kryžiuočių žemės. Tiesa, kai jis 1772 metais jos pareikalavo sau, jis nesirėmė jokiomis iš ordino jam perėjusiomis teisėmis, ir pateisinamajame rašte, kurį jis paskelbė užgrobęs Lenkijos Prūsiją, apie ordiną neužsimenama nė žodžiu. Apie jį neprisiminta nei tą dieną, kai generolas Thaddenas pasirodė prie Marienburgo vartų, nei tą, kai karalius šiame mieste priėmė provincijos atstovų priesaiką. Frydrichas nemėgo viduramžių; jų institucijos ir jų paminklai jam buvo vienodai nemieli, ir Marienburgo pilis jo valdymo metais galutinai sunyko. Šis kraštas jam buvo tiesiog ariama žemė, kurios valdymas užtikrino jam Vyslos žiotis ir susisiekimo laisvę tarp jo vokiškųjų ir prūsiškųjų provincijų. Tačiau norom nenorom San Susi filosofas tapo šių barbarų riterių tęsėju. Tik dėl to, kad jie kolonizavo dešinįjį Vyslos krantą, Frydrichas I tapo karaliumi, o Frydrichas II dalyvavo dalijant Lenkiją. Teisūs šiuolaikiniai vokiečių istorikai, sakydami, kad tarp buvusių laikų didžiųjų magistrų ir mūsų dienų Prūsijos karalių yra tęstinumas ir vidinė giminystė ir kad Prūsijos monarchija, nepaisant stulbinamai sparčaus jos augimo pastaraisiais metais, negali būti laikoma valstybe išsišokėle. Šiems dviem pastariesiems šimtmečiams buvo pirmesnė ilga istorinė raida, ir, kaip sako Treitschke, kurio puikiu darbu mes jau anksčiau rėmėmės, norint suprasti gilias vidines Prūsijos tautos ir valstybės savybes, būtina gerai žinoti ką tik mūsų papasakotą negailestingų karų istoriją. Prūsas, dažnai pats to neįtardamas, išsaugojo jų pėdsakus visame savo charakteryje, įpročiuose ir gyvenime.

Tačiau uždavinys atimti kadaise vokiečių kolonizuotas žemes, kurį, matyt, iškėlė sau Prūsijos valstybė, dar nebaigtas: Pabaltijo provincijos tebėra Rusijos rankose.

Įdomu šia proga pastebėti, kad mūsų aukščiau minėtas rašytojas, kartu buvęs labai autoritetingas politinis veikėjas, vienas iš nacionalliberalų partijos korifėjų literatūroje ir parlamente, gana aštriai išreiškia patriotinio apgailestavimo jausmą, kai jam tenka kalbėti apie Pabaltijo provincijas. Jis keikia baisųjį Ivano Rūsčiojo karą su Livonijos riteriais ir aiškiai užsimena, kad į Petrą Didįjį ir Kotryną, pajungusius Rusijos skeptrui „vokiečių sodinį“, reikia žiūrėti kaip į uzurpatorius. Jis apgailestauja, kad Livonija ir Estija nebevadinamos senoviškai kunigaikštystėmis ir kad vokiečių gyventojų jose mažėja: iš bendro dviejų milijonų šimto tūkstančių skaičiaus jiems dabar tenka tik du šimtai tūkstančių. Tiesa, jo akimis šie du šimtai tūkstančių vertesni už visus kitus. „Iš šių provincijų, – sako jis, – kasmet išvyksta daugybė žmonių į Rusijos gilumą, nešdami ten vokiečių kultūrą.“ Pagaliau jo slapčiausios mintys prasišviečia tame džiaugsme, su kuriuo jis nurodo, kad pastaraisiais metais vokiečių pedagogika ir liuteronų bažnyčia vėl ėmė daryti užkariavimų Livonijoje. Ar jis nemano, kad Albrechto Brandenburgiečio, Didžiojo kurfiursto ir Frydricho Didžiojo darbas nebaigtas ir jį reikia užbaigti? Kad po kryžiuočių tėvonijos lieka atkariauti ir kalavijuočių palikimą? Taip, žinoma, ir Baltijos provincijos jo akyse yra „vokiečių kolonija, kuriai grasina rusai“. Tačiau tai tik mokslininko fantazija: markgrafų ir didžiųjų magistrų įpėdiniai seniai nebestovi krūtine į rytus, ir prieš atkariaudami Pabaltijo provincijas jie turėtų skirti daugiau dėmesio pačiai Prūsijos sričiai, kuri buvo jų monarchijos lopšys. Treitschke skundžiasi, kad šis kraštas niekada nebegalėjo pasiekti tokios gerovės, kokia jis džiaugėsi iki Tannenbergo, o Weberis savo knygos „Prūsija prieš 500 metų“ pabaigoje pakartoja tą patį skundą dar karščiau. Jis netgi parodo nedėkingumą pačiam Frydrichui Didžiajam, pamiršdamas šio valdovo pastangas apgyvendinti Prūsiją. Tačiau jis pagrįstai priekaištauja Berlyno vyriausybei už tai, kad po Napoleono karų ji paliko šį žiauriai nukentėjusį kraštą dusti po jų sukeltų nepakeliamų mokesčių našta. Dideli miestai, sako jis, dar ir dabar nėra visiškai atsiskaitę su savo skolomis; provincija ilgą laiką stovėjo ant bankroto slenksčio; žemė prarado savo vertę – iki 1807 metų ji Prūsijoje kainavo brangiau nei Brandenburge ir Pomeranijoje, o dabar vertinama pigiau, nors kokybe, be abejo, aukštesnė. Prasta šalies ekonominė būklė jaučiama emigracijoje, kuri išvilioja daugybę žmonių iš šių provincijų ir yra ryškus kontrastas buvusių laikų imigracijai.

Apgailestauti, kad Prūsija nenuėjo toliau senųjų vokiečių kolonijų teritorijos grąžinimo keliu, ir kartu pripažinti, kad ji visai nesirūpina prijungtomis šios teritorijos dalimis, – argi tai ne akivaizdus prieštaravimas? Argi Treitschke neaišku, kodėl Pabaltijo provincijos liko rusams ir kodėl ordino žemė tokia apleista? Abu reiškiniai turi vieną priežastį.

Teisinga pastaba, kad su senąja kryžiuočių šalimi jos valdovai ėmė blogiau elgtis nuo to laiko, kai Prūsija tapo karalyste. Esmė ta, kad Prūsija, tapusi didžiąja Europos valstybe, paliko siaurą ankstesnės savo veiklos lauką ir išdidžiai bei šlovingai puolė į Europos politikos areną.

Ji pasielgė taip pat, kaip Austrija XVI amžiuje. Austrija taip pat prasidėjo nuo markės; ji gynė vokiečių sieną nuo slavų ir vengrų, kaip markgrafai ir didieji magistrai gynė ją nuo slavų ir lietuvių, ir, kaip ir jie, nustūmė šią sieną į rytus. Pasiekę didelę politinę reikšmę anksčiau nei Brandenburgo markgrafai, Austrijos valdovai tapo Vokietijos imperatoriais ir kartu išėjo iš savo ankstesnių ribų, kad iš savo Babelio bokšto, pastatyto įvairiakalbių tautų, aukštybės valdytų Vokietiją ir visą pasaulį. Tačiau jie iššvaistė visas savo jėgas ir prarado viešpatavimą ir Vokietijai, ir pasauliui.

Įdomu dabar istorikui stebėti, kaip jiems teko grįžti prie ankstesnio savo vaidmens – germanų interesų gynėjų Dunojaus slėnyje. Prie to juos privedė Prūsijos visagalybė. Tačiau ir pati Prūsija nuo tos dienos, kai jos karaliai pasirodė pagrindinėje politinėje scenoje, taip pat nukreipė savo žvilgsnį nuo rytų, nukreipdama jį į Vokietiją ir Reino slėnį. Nuo praėjusio šimtmečio pabaigos šiaurės markgrafų įpėdiniai tapo vakarų markgrafais, ir pagrindiniai jų priešai yra ne slavai, o mes, prancūzai.

Niekas, žinoma, netvirtins, kad Prūsijai neišvengiamas Austrijos likimas. Jos sandara paprastesnė ir tvirtesnė, nei kada nors buvo jos varžovės sandara. Ir, be abejo, dar toli tas laikas, kai ji pagailės palikusi ankstesnę dirvą, kurioje lėtai, bet patikimai vyko jos augimas. Tačiau tas, kas pakyla taip toli į praeitį, kaip ką tik padarėme mes, gali pažvelgti per dabartinę padėtį į tolimą ateitį, ir ši pažintis su praeitimi leidžia manyti, kad ateis diena, kai markgrafų ir didžiųjų magistrų įpėdiniams bus sunku valdyti Vokietiją ir kartu sėkmingai saugoti ir Mozelį, ir Nemuną.



_________________
Visus tris Ernesto Lavisse'o „Prūsijos istorijos apybraižų“ leidimus galima rasti ir įsigyti antikvarinių knygų svetainėje alib.ru.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.