PRŪSIJOS LEGENDOS – tinklaraštis, kurį rašo Tatjana Kolivai.
Kai kas mano, kad pajūrio kurortų mada jau praeina, tačiau ši nuomonė prieštarauja tikrovei: poilsis prie jūros kasmet darosi vis populiaresnis. Jūra žmonėms tebėra stiprus magnetas; labai daugeliui jūros vanduo tapo universaliu vaistu. Jei vis dar abejojate šiuo teiginiu, pažvelkite į Baltijos pakrantės žemėlapį nuo Kylio iki Memelio ir suskaičiuokite, kiek pajūrio kurortų atsirado ir klesti per pastaruosius 20 metų.
Ten, kur prieš kelerius metus tarp kopų smėlynų stovėjo varganos žvejų trobelės, dabar stiebiasi vilos, panašios į mažus rūmus.
Kaip brangakmenių išbarstymas puošia auksinę apyrankę, taip platus nenutrūkstamas pajūrio kurortų diržas puošia Baltijos jūrą.
Ir Sembos pakrantė tai ryškiai patvirtina. Nuo švyturio ant Brüsterorto kyšulio1, šiauriausio Prūsijos Baltijos krantų taško, iki Kranto (Cranz), esančio pačioje Kuršių nerijos pradžioje, tai yra šešių mylių ruože, visuose pakrantės kaimeliuose vasarą sutinkama daugybė poilsiautojų – ir pėsčių, ir raitų, o raitelių moterų čia vos ne daugiau nei raitelių vyrų.
Šiuo metų laiku beveik visur pakrantėje galima pamatyti iš šiaudų ar medžio suręstas maudymosi kabinas, spalvingas drobines palapines, ir visa tai dažnai primena kokias nors laukines Afrikos gyvenvietes.
Švyturys ant Brüsterorto (Tarano) kyšulio.
Kiekvienas pasiturintis Rytų Prūsijos gyventojas, kiekvienas daugiau ar mažiau turtingas karaliaučiškis seniai išsirinko sau vietelę prie jūros, kurią mėgsta labiau už visas kitas. Vos tik baigiasi birželis, iš Karaliaučiaus ir jo apylinkių pakrantės link ima driektis marga karietų ir kaleškų, vežimų ir vežėčių vilkstinė, nesibaigiančiu srautu eina žmonės ir joja raiteliai.
Krantas (Zelenogradskas) XIX amžiuje.
Tačiau netrukus visa ši žmonių masė pasidalija į du lygius srautus. Viena pusė traukia į Neukuhreną ar toliau pakrante į vakarus, o kita skuba į Krantą. Sekime ir mes šiuo srautu. Puikiu keliu jis nuves mus į vietinį eldoradą – palaimintąjį Krantą. Vos prieš trisdešimt metų tai buvo Kuršių nerijos smėlio užpustytas vargingas žvejų kaimas Cranzkuhren.
Tik labai nedaugelis mizantropų, vengiančių žmonių draugijos, vasarą atvažiuodavo čia iš sostinės, kad vienumoje mėgautųsi poilsiu, klausydamiesi bangų šnaresio ir reguliariai gaivindamiesi maudynėmis jūroje. Tačiau pamažu žmonės suprato, kad būtent čia mūša į krantą stipriausios bangos, o tai neabejotinai labai naudinga sveikatai. Vietovė tapo labai populiari, poilsiautojai ėmė įsikurti patogiau ir net pastatė čia pirmuosius, gana primityvius svečių namus, kurie, laimei, reikiamu metu sudegė, kad užleistų vietą erdviam, patogiam viešbučiui.
Netrukus aplink jį išdygo daugybė vilų, pensionų, svečių namų bet kokiam skoniui ir kišenei, ir dabar Krante vasarą paprastai gyvena daugiau nei du tūkstančiai kurorto svečių.
Medžių žalumoje matomi Korso alėjos namelių čerpių stogai, didysis kurorto parkas „Plantage“, labiau į rūmus panašus viešbučio pastatas, mieli šveicariško stiliaus nameliai, gatvelė Kirchengasse, vedanti į vietos bažnyčią, ir žavūs beribių jūros platybių vaizdai susilieja į vieną, poilsiautojo akiai labai patrauklią visumą. Kas taupo, atvyksta ilsėtis į šiaudiniais stogais dengtus valstiečių namus, o šeimininkai, siekdami naudos, tam laikui persikelia į tvartą ir galiausiai beveik visą vasarą dalijasi juo su gyvuliais...
Čia iš kiekvienų dvylikos žmonių tik vienas bus iš tiesų ligonis, keturi pasirodys esą lenkų žydai, o likę septyni – dykinėjantys poilsiautojai, ieškantys visų malonumų, kuriuos vasarą gali suteikti pajūrio kurortas. Nepamirštami šviesūs vakarai, šeštadienio pokyliai ir koncertai, jaukios vaikų šventės, grupinės ekskursijos į netoliese esantį Sarkau mišką ir kaimyninius paplūdimių kaimelius – retas poilsiautojas palieka šią vietą nepatenkintas! 
Neukuhrenas (Pionerskis) XIX a. viduryje.
Greta Kranto mėgstamiausias Sembos pajūrio kurortas yra Neukuhrenas. Kelias į jį labai romantiškas: jis eina per miško tankmėje įsikūrusį Eulenkrugo kaimelį, pro garsųjį „bažnytkaimį“ Pobetheną (Pobethen), plačiai žinomą dėl vaizdingų apylinkių ir daugybės su juo susijusių senų legendų.
Neukuhrenas (Pionerskis) vienoje pirmųjų savo nuotraukų.
Čia verda gyvas, beveik miesto gyvenimas. Paliekame už nugaros Pobetheną, ir netrukus mums atsiveria žavūs Neukuhreno, labiausiai lankomo Sembos pakrantės kurorto, vaizdai.
Jis įsikūręs gana aukštai virš jūros lygio ir sujungia viską, kas pajūrio kurortą daro tokį malonų. Maudymosi vieta labai arti. Ji patogi ir saugi. Neukuhreno apylinkės malonios ir kupinos įžymybių. Įdėję visai nedaug pastangų, per kelias dienas galime jas visas apeiti.
Būtent todėl šis kurortas kasmet darosi vis populiaresnis. Dar prieš trejus metus vietiniai namai niekuo ypatingu nepasižymėjo; dabar keturi puikūs namai, neseniai čia su dideliu skoniu pastatyti, suteikia buvusiam žvejų kaimui elegancijos ir stiliaus. Baigiamas statyti penktasis.
Reikia pripažinti, kad gyvenimas Neukuhrene malonesnis nei Krante, atmosfera laisvesnė, ir jis labai populiarus tarp poilsiautojų.
Vienas mėgstamiausių poilsiautojų maršrutų – pasivaikščiojimas prie „Melo akmens“, milžiniško riedulio miško daubos viduryje, perskelto, kaip galima spėti, žaibo smūgio į dvi dalis. Ir kas gi nežino su juo susijusios legendos!
„Netoli Neukuhreno, miškelyje,
Ne per toli, bet ir ne čia pat,
Nuošaliau nuo sodybų,
Perskeltas pusiau ten guli
Akmuo – o apie jį jums mes
Atskirai papasakosim...
...Kai ateis meilės metas,
Savo mylimąją vesk
Tarp dviejų akmenų slėnyje.
Sakmė byloja, kad tik ta,
Kuri mielajam nemeluoja niekuo,
Praeis tarp jų.
Kitaip akmenys pajudės iš vietų
Ir mirtinai ją suspaus…“
„Melo akmuo prie Neukuhreno“. Visas tekstas
Vertimas mano. T. K.
*************
Netoli Neukuhreno yra Rantau (Rantau). Tai irgi pajūrio kurortas, nors ir nutolęs ketvirtį mylios nuo kranto. Tačiau kelias nuo kaimo iki paplūdimio lengvas ir malonus, o krantas idealus maudytis.
Rantau ypač populiarus tarp tų, kurie nesiruošia daug išleisti poilsiui, nes gyvenimas čia labai pigus. Bet... kurorto apylinkės tuščios ir negyvenamos. Iškart už Rantau prasideda dykvietė, ištisai apaugusi samanomis ir viržių sąžalynais. Ji supa keliautoją iš visų pusių: kiek akys užmato, driekiasi ir driekiasi beribė nyki lyguma. Vis dėlto ir joje verda savas gyvenimas: kurapkos, droviai kyšindamos galvas iš žolės, būreliais laksto per tankius sąžalynus, o aukštai danguje, plačiai išskėtę sparnus, sklando vanagai, dairydamiesi grobio. Laukinių žąsų, skrendančių lyg rožinis debesis vakaro saulės spinduliuose, klyksmai aidi artimiausiuose slėniuose ir daubose, o iš kažkur toli sklinda pelkių paukščių, skubančių nakvoti prie vieno iš artimiausių Sembos ežerų, švilpavimas.
Rauschenas (Svetlogorskas) XIX a. viduryje.
Per Wangenkrugą (Wangenkrug) ir Loppöhneną (Loppöhnen) iš Neukuhreno per porą valandų galima nusigauti iki didelio žvejų kaimo Rauscheno (Rauschen), kurį nuo jūros skiria aukštos kopos, tačiau kuris vis dėlto puikiai įsikūręs. Jis stovi labai vaizdingo ežero krante; šen bei ten aplinkinių miškingų kalvų šlaituose matyti daugybė kaimo namelių.
Rauschenas (Svetlogorskas) XX a. pradžioje.
Tačiau kelias iki paties ežero gana sunkus, nes, nors ir išklotas lentiniais takais, eina per aukštą smėlio kopą. Iš tiesų nėra nieko nykesnio už šį monotonišką taką.
Tačiau, pripažįstant Neukuhrenui ir Krantui visus jų privalumus, reikia prisipažinti, kad žaviausia vieta ne tik pakrantėje, bet ir visoje Semboje neabejotinai yra pajūrio kurortas Warnickenas. Gamta čia pasistengė iš peties, kad patenkintų pačius išrankiausius skonius. Ne paslaptis, kad mūsų šiaurinėse platumose jos dovanos šykščios ir retos, bet Warnickene gamta taip dosniai švaisto savo turtus, kad, rodos, atsidūrei palaimintuose pietuose.
Netoli Warnickeno prasideda siauras, gilus, tankiu mišku apaugęs Vilko tarpeklis (Wolfsschlucht). Tai ilgiausias ir vaizdingiausias Sembos šiaurinės pakrantės kanjonas. Iš apžvalgos aikštelės „Medžiotojų kalvelė“ (Jagerspitze), esančios rytinėje tarpeklio pusėje, atsiveria iš tiesų kvapą gniaužiantys vaizdai.
Stovint čia, viršuje, galima stebėti, kaip toli apačioje jūros bangos daužosi į smailias uolas. Aukštai į viršų lekia putoti purslai, o bangos, sudaužytos galingų uolų, skubiai atsitraukia, kad surengtų naują ataką, įnirtingą ir… vėl bevaisę.
Iš kanjono gelmės, kur tik pažvelgsi, pakopomis į dangų kyla tankios medžių lajos, o kažkur apačioje, po visa šia siūbuojančia žalumos siena, girdėti draugiškas kalnų upelio, bėgančio tarpeklio dugnu, teškenimas. Jis čiurlena, nerūpestingai ridendamas akmenėlius, ir nenujaučia, kad labai greitai jo džiugus jaunas gyvenimas baigsis ir neaprėpiama jūra, išskėtusi glėbį, priims upeliuką į save.
...Čia, viršuje, galima sėdėti valandų valandas, klausytis į uolas mušančių bangų ošimo, galingų ąžuolų lapų šlamesio tarpeklyje ir nepavargti nuo šios paslaptingos amžinos gamtos muzikos. Ir net kai jūra, pavargusi grumtis su uolomis, nurimsta ir teškena apačioje, rami kaip ėriukas, saulėje žėrėdama lyg išlydytas krištolas, buvimas čia pripildo mirtingųjų sielas darnos ir ramybės. Iš tiesų niekas pasaulyje taip negydo mūsų sielos kaip jūra...
PRŪSIJOS LEGENDOS – tinklaraštis, kurį rašo Tatjana Kolivai.
VERTĖJOS PASTABA
1. Dabar Tarano kyšulys. Brüsterorto švyturys (Brüsterort) pastatytas 1846 m. pagal Alexanderio Veitmeyerio (Ludwig Alexander Veitmeyer, 1820–99) projektą.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
