Tenkitten įkurtas 1391 metais kaip Tenkyten, nors prūsų gyvenvietė šioje vietoje tikriausiai egzistavo ir anksčiau. Pagal paplitusią versiją, būtent prie Tenkitten 997 m. balandžio 23 d. pagonys nužudė Prahos vyskupą Vaitiekų, dar vadinamą šventuoju Adalbertu. Pirmąją koplyčią Tenkitten tikriausiai 1320–1343 m. pastatė vyskupas Johannesas Clare (m. 1344). 1424 m. ordino maršalo Ludwigo von Landsee (m. 1451) įsakymu vietoj sudegusios pirmosios buvo pastatyta nauja. Netrukus ir ji sunyko, ir 1523 m. jos vietoje iškilo trečioji, kuri taip pat ilgai neišstovėjo – 1669 metais ją sugriovė uraganas. 
Tenkitten ir jo apylinkės XVIII a. pabaigos žemėlapyje.
1785 m. Tenkitten minimas kaip karališkasis kaimas ir Lochstädto (Pavlovas) bei Alt-Pillau (Baltijskas) pastoriaus rezidencija. Tuo metu kaime buvo dešimt ūkių.
Tenkitten XX a. pirmosios pusės žemėlapyje.
XIX a. Tenkitten buvo kaimas, nuo 1818 m. sudaręs kaimo bendruomenę Žuvininkų / Fischhausen (Primorskas) apskrityje (Kreis) (nuo 1939 m. ji tapo Sembos apskrities (Landkreis Samland) dalimi).
Kaimas priklausė Lochstädto (Pavlovas) parapijai. 1818 metais Tenkitten vis dar buvo dešimt ūkių. 1871 m. Tenkitten buvo devyni gyvenamieji namai, kuriuose gyveno dešimt šeimų. 1874 06 13 Tenkitten kaimo bendruomenė buvo įtraukta į tuomet įsteigtą Lochstädto (Pavlovas) valsčių (Amtsbezirk).
1920 metais iš Tenkitten į Lebos / Leba miestą Pomeranijoje buvo nutiestas 170 km ilgio povandeninis telefono kabelis – tuo metu ilgiausias povandeninis telefono kabelis.
1929 10 17 į Tenkitten kaimo bendruomenę įėjo anksčiau savarankiška buvusi Kalkstein (Uspešnoje) kaimo bendruomenė.
Paplūdimio paviljonas Tenkitten.
Tenkitten valsčius (Amtsbezirk)
1914 03 14 Lochstädto valsčius buvo pervadintas Tenkitten valsčiumi. Pervadinimo metu valsčių sudarė trys kaimo bendruomenės: Kalkstein (Uspešnoje), Legehnen (Popovka) ir Tenkitten (Beregovoje). Ne vėliau kaip 1929 m. Kalkstein (Uspešnoje) bendruomenė neteko savarankiškumo ir įėjo į Tenkitten kaimo bendruomenę. Maždaug tuo pačiu metu Legehnen (Popovka) bendruomenė perėjo į Neuhäuser (Mečnikovas) valsčių. 1930 04 23 į Tenkitten valsčių įėjo Dargen (Luninas), Gaffken (Parusnoje) ir Sanglienen (Chmeliovka) kaimo bendruomenės. Kartu su pačia Tenkitten bendruomene jos sudarė Tenkitten valsčių iki 1945 metų.
1945 m. pavasarį prie Tenkitten ėjo vadinamoji vokiečių armijos „Tenkitten gynybos linija“ (Tenkitten-Riegel). 1945 04 17 Tenkitten užėmė Raudonosios armijos kariuomenė. Siekdama toliau pralaužti liniją, 3-iojo Baltarusijos fronto vadovybė 1945 04 20 į mūšį įvedė 11-ąją gvardijos armiją. 1945 04 22 prie Tenkitten žuvo 16-ojo gvardijos šaulių korpuso vadas generolas majoras S. S. Gurjevas (1902–1945).
Meno kaimelis „Witland“ – tai nedidelis viešbutis su konferencijų sale ir kavine su veranda jūros pakrantėje.
Tiksli Tenkitten pervadinimo Beregovoje data nežinoma.
Ši vietovė išpopuliarėjo dėl jaukaus paplūdimio, pasislėpusio nuo turistų.
Iš pradžių gyvenvietė įėjo į Primorsko (nuo 1963 m. Zelenogradsko) rajoną ir buvo pavaldi Primorsko miesto tarybai. 1955 m. ji buvo pažymėta kaip „gyvenvietė“ be savo pavadinimo. 1975 metais buvo pavaldi Primorsko miesto tarybai. Ne vėliau kaip 1988 m. įėjo į Lunino gyvenvietės sudėtį. Dešimtajame dešimtmetyje neoficialiai buvo žinoma kaip Tankiteno ir turėjo šešis namus. Tačiau netrukus susigrąžino ankstesnį pavadinimą – Beregovoje. 1997 04 20, minint 1000-ąsias šv. Adalberto žūties metines, pakrantėje prie gyvenvietės buvo pastatytas ir netrukus pašventintas (1997 05 02) naujas kryžius jo atminimui. 2018 m. gyvenvietėje yra šeši namai.
Lankytinos vietos: atminimo kryžius tariamoje šv. Adalberto žūties vietoje, prūsų pylimo įtvirtinimas (vadinamoji „Gardine“), Lochstädto pilies griuvėsiai, geležinkelio artilerijos tolimačio bokštas (pokarinis).
Gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 62, 1867 – 116, 1871 – 87, 1885 – 78, 1905 – 122, 1910 – 114, 2010 – 13 gyventojų.
Tenkitten bendruomenės gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 62, 1867 – 116, 1871 – 87, 1885 – 78, 1905 – 122, 1910 – 114, 1925 – 202, 1933 – 216, 1939 – 258 gyventojai.
Tenkitten gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 87 – evangelikai, vaikų iki 10 metų – 17, raštingų – 58 (84 %), kurčnebylių – 1.
Kelias į šventojo Adalberto memorialą jūros pakrantėje.
Ištrauka iš skyriaus „Sembos krantai“
iš vietos autorių knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“,
išleistos XIX a. pabaigoje
2012–2014 m. „Pregoloje“, meniniame „Baltijos almanacho“ priede,
buvo paskelbtas Karaliaučiaus autorių – Altstadto gimnazijos profesoriaus daktaro Richardo Armstedto ir Kneiphofo gimnazijos vyresniojo mokytojo daktaro Richardo Fischerio – knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“ („Heimatkunde von Königsberg i. Pr.“, 1895, Kommissionsverlag von Wilhelm Koch, Königsberg) vertimas, atliktas nežinomo vertėjo. Publikavimo idėja priklausė Igoriui Vladimirovičiui Afoninui. Tekstą adaptavo ir paaiškinimais papildė Aleksejus Borisovičius Gubinas ir Igoris Fiodorovičius Avtuchovas. Toje knygoje buvo atskiras skyrius apie tolimesnes Karaliaučiaus apylinkes, kuriame yra keletas pastraipų apie Tenkitten. Gerokai jas paredagavę, siūlome jas jūsų dėmesiui kaip Aleksejaus Jevgenjevičiaus Petrušino teksto papildymą.
– – – – – – – – –
Į šiaurę nuo Lochstädto pilies, tarp jūros ir marių, per visą pusiasalį driekiasi keistas kalvų ruožas, apaugęs senais ąžuolais, liepomis ir tankiu pomiškiu. Tai vadinamoji Gardine – žemės pylimas, kurį, kaip sakoma, 1242–1250 metais pastatė vietiniai Sembos gyventojai kaip gynybinį įtvirtinimą nuo kryžiuočių.
Ten, kur šis pylimas priartėja prie jūros kranto, netoli Tenkitten kaimo (Tenkitten, dabar Beregovojės gyvenvietė), pirmojo krikščionių misionieriaus Prūsijoje – Prahos vyskupo Adalberto (Bischof Adalbert von Prag, 955–997) – atminimui iškilęs geležinis kryžius.
Memorialinis kryžius, stovėjęs čia iki 1945 metų.
Jo aukštis – 8,78 metro. Jis buvo pagamintas ir pastatytas grafienės Wielopolskos (Gräfin Wielopolska) lėšomis.
(Memorialas buvo sukurtas grafienės Wielopolskos lėšomis; ji buvo priversta persikelti į šį kraštą dėl Lapkričio sukilimo Lenkijoje (1830–1831 m.). Ji paaukojo 400 talerių valdytojui Lange iš Žuvininkų kryžiui pagaminti ir pastatyti; kryžius buvo nulietas Karaliaučiaus liejykloje „Union“. Papildomos išlaidos buvo padengtos kitų asmenų aukomis. Grafas Dohna-Wundlacken savo lėšomis pridėjo kaltinius lapų pavidalo elementus. Kryžius buvo pastatytas 1834 metais. 1897 metais jis buvo atnaujintas, o po 1945 metų dingo. 1991 metais dingusio kryžiaus vietoje buvo pastatytas laikinas medinis, 1997 metais pakeistas nuolatiniu – red. past.)
1997 metais pastatytas kryžius atkartoja seniausiojo, medinio, formą.
Adalbertas atvyko į Prūsiją 997 metais kaip misionierius, norėdamas atversti vietos pagonis į krikščionybę.
Šventasis Adalbertas atvyksta į Prūsiją jūra.
Tačiau vos tik jis įžengė į šventąją Romuvos girią, kuri buvo laikoma prūsų dievybės buveine, prūsai jį nužudė. Vėliau jo palaikai buvo išpirkti ir palaidoti Gniezne (Gniezno / Gnesen). Jis buvo paskelbtas šventuoju kankiniu.
(Yra kelios vyskupo Adalberto žūties vietos versijos. Pagal vieną iš jų, tai įvyko prie Tenkitten kaimo, kur ir buvo nuspręsta sukurti jo atminimo memorialą. Adalberto relikvijas iš prūsų išpirko Lenkijos kunigaikštis Boleslovas Narsusis (Bolesław I Chrobry, 967–1025) ir jos buvo padėtos Gniezno miesto šventovėje – red. past.)
Po mirties Adalbertas buvo paskelbtas šventuoju. Toje vietoje, kur dabar stovi kryžius, ordino maršalas Ludwigas von Landsee (Ludwig von Landsee) 1422–1424 m. pastatė koplyčią, kuri tapo svarbia vietos įžymybe.
Tenkitten šventojo Adalberto koplyčios altorius, pavaizduotos dešinėje.
Jos populiarumas ypač išaugo po to, kai 1431 metais Romos popiežius Eugenijus IV (Papst Eugen IV, 1383–1447) paskelbė, kad piligriminė kelionė į ją atperka visas nuodėmes. Tik XVI a. pirmajame ketvirtyje prasidėjusi Reformacija padarė šiai istorijai galą. O koplyčia ilgainiui sunyko ir per smarkią audrą 1669 metais sugriuvo tiesiog pamaldų metu. Tikintieji per stebuklą išsigelbėjo. Jos altorius (žr. aukščiau), kurį 1504 metais padovanojo didysis magistras Frydrichas Saksas (Friedrich von Sachsen, 1473–1510), iš pradžių buvo perkeltas į Lochstädto pilį, o vėliau – į Marienburgą (Marienburg, dabar Malborkas Lenkijoje), kur saugomas iki šiol.
(Koplyčios vietoje 1822 metais buvo pastatytas penkių metrų aukščio ąžuolinis kryžius. O pati koplyčia XX a. pradžioje buvo atkurta pačiame Karaliaučiuje. Ji papuošė Amalienau – naują rajoną vakarinėje miesto dalyje – red. past.)
Šiuolaikinės nuotraukos: Michailas Ogorodnikovas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
