Po Vokiečių ordino sekuliarizacijos (1525) Tragheimas (Tragheim) tapo Karaliaučiaus pilies freiheitu. Freiheitas – tai vokiškas rusų slabados atitikmuo: teritorija, kuri teisiškai nebuvo miestas ir iš pradžių buvo skirta vien ūkinei veiklai, bet vėliau buvo apgyvendinta. Karaliaučiuje freiheitus valdė arba pilies administracija (kaip Tragheimo atveju), arba jie būdavo perduodami valdyti magistratams. Jei freiheite buvo pastatoma sava bažnyčia, ji nesudarydavo atskiros parapijos, o tapdavo miesto bažnyčios „dukterine“. Atitinkamai freiheito gyventojai priklausė vienai bendruomenei su miestiečiais. Kai kurie freiheitai gaudavo leidimą sukurti savo administraciją ir teismus su gana apkarpytomis teisėmis (tokių institucijų atitikmuo – dabartinės miestų rajonų administracijos). Tokiu atveju freiheitas gaudavo herbą ir antspaudą (dažniausiai teismo).
Tragheimas įgijo savo teismą 1528 metais, valdant kunigaikščiui Albrechtui, kartu su freiheito statusu.
1577-aisiais, jau nominaliai valdant Albrechto sūnui kunigaikščiui Albrechtui Frydrichui, teismo sprendimams tvirtinti buvo įsteigtas Tragheimo teismo antspaudas. Matyt, tuo pat metu Tragheimas įgijo ir savo herbą – elnio galvą tarp dviejų eglių mėlyname fone (dar kartą primenantį „gyvenvietę miško pakraštyje“).
Iki XVII a. teisėjo pareigas Tragheime ėjo vietinis smuklininkas, gavęs privilegiją pastatyti savo įstaigą ties dabartine Sevastjanovo ir Rokosovskio gatvių sankryža. Jis ir vėlesni smuklininkai priklausė paveldimiems seniūnams (Erbschulze) – viename asmenyje sujungė įgaliojimus slabados gyventojus maitinti, girdyti ir teisti. Be to, seniūnas apskritai vadovavo slabadai, prižiūrėjo, kaip gyventojai atlieka prievoles, ir sekė, ar laikomasi sklypų ribų. Už tai Tragheimo gyventojai mokėjo rinkliavą seniūnui išlaikyti. Jei seniūnas nepalikdavo įpėdinio vyriškąja linija, pareigos atitekdavo vyresniosios dukters vyrui arba antrajam našlės vyrui. (Galima manyti, kad tokios nuotakos buvo labai geidžiamos to meto vyrų.)
Tragheimo teismo antspaudas.
1562 metais kunigaikštis Albrechtas padovanojo dvarą Tragheime, Tragheimer Kirchenstraße gatvėje, savo patarėjui ir numylėtiniui, o iš tikrųjų sukčiui ir avantiūristui Pauliui Skalichui iš Kroatijos.
Tragheimas rekonstruotame žemėlapyje su Karaliaučiaus miestais, slabadomis ir rajonais iki jų sujungimo 1724-aisiais.
Vietos gyventojai šį kiemą vadino Kalixtenhof, pastebėdami, kad čia nuolat renkasi keisti svetimšaliai. Tiesa, kunigaikštis Albrechtas Pauliui Skalichui dovanojo ir turtingesnių dovanų, pavyzdžiui, Kreuzburgo pilį (Slavskoje gyvenvietė).
Kai 1626 m., spaudžiamas švedų, miestas ėmėsi statyti pirmąjį bastionų žiedą, Tragheimas tapo pasienio rajonu – jo šiaurine puse ėjo svarbi bastioninių įtvirtinimų atkarpa. Tragheimo bastionų frontą sudarė vienas pusbastionis (prie Oberteicho tvenkinio, dabar Aukštutinis tvenkinys) ir trys bastionai, paskutinis iš kurių buvo ties riba su Steindammu. Tarp pirmojo ir antrojo bastionų stovėjo Tragheimo vartai. Bastionus jungė rokada – būsimoji Wrangelstraße gatvė (Černiachovskio g.). Pagrindinė Tragheimo gatvė ėjo iš šiaurės į pietus nuo Tragheimo vartų iki pilies slabados, ji apytiksliai sutapo su dabartine pėsčiųjų Rokosovskio gatve. Vėliau ši gatvė gavo Dritte Fließ Gasse (Trečiosios Upelio gatvės) pavadinimą. Mat tais laikais per Tragheimą ėjo kanalas iš Oberteicho (Aukštutinio tvenkinio) į Prieglių, aplenkdamas Schlossteichą (Žemutinį tvenkinį). Prie kanalo stovėjo du vėlimo malūnai ir vienas grūdų malūnas. Juos sukdavo vandens srovė kanale. Dabartiniais orientyrais pirmasis vėlimo malūnas stovėjo pačioje kanalo pradžioje, buvusio restorano „Russkij čai“ vietoje (Sergejevo g. 61). Antrasis – gyvenamojo namo Minsko g. 1–7 vietoje. Grūdų malūnas stovėjo ten, kur vėliau buvo pastatyta Palaestra Albertina (Baltijos laivyno sporto rūmai, Rokosovskio g. 16–18). Taip pat žinoma, kad 1642-aisiais Tragheime atidaryta dažykla, kurioje įvairiomis spalvomis dažyti Karaliaučiaus audėjų pagaminti audiniai.
Kartu su pylimų žiedo statyba Tragheime 1626 metais pradėta statyti ir sava bažnyčia. Dvejais metais anksčiau, 1624 metų gegužės 23 d., kunigaikštis Jurgis Vilhelmas pardavė Tragheimui seną plytinę.
Jos vietoje, ją išvalius, susidarė aikštė, kurioje Tragheimo gyventojai įrengė savas kapines (iki tol mirusius tragheimiečius laidodavo Steindammo kapinėse). Prie kapinių iš pradžių 1626 m. pastatyta nedidelė koplyčia, o 1632-aisiais pašventintas naujas bažnyčios pastatas. Pirmuoju pastoriumi 1636 metais tapo Erfurto gimtasis Johannas Benediktas Reinhardi (Reinhardi, 1603–70). Keista, bet nors Albertinoje jau daugiau nei 10 metų veikė teologijos fakultetas, ir kiti keturi Tragheimo bažnyčios pastoriai buvo atvykėliai. Tik 1696 metais į Tragheimo bažnyčios sakyklą žengė karaliaučiškis Jakobas Heinrichas Ohlius (Ohlius, 1650–1725). Būtent jo laikais, 1709 metais, Tragheimo bažnyčia netikėtai sugriuvo – pamaldūs gyventojai tai palaikė blogu ženklu. Tais pačiais metais Prūsijoje prasidėjo baisiausia per visą jos istoriją maro epidemija. Ji persirito per Tragheimą taip pat, kaip ir per kitas Prūsijos gyvenvietes, kur nuo jos išmirdavo iki dviejų trečdalių gyventojų.
Rytų Prūsijos vyriausybės pastatas Mitteltragheimo gatvėje.
1671 metais įvyko įvykis, pakeitęs visą tolesnį Tragheimo gyvenimą: Didysis kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas leido žydams (daugiausia pabėgėliams iš Austrijos) nuolat gyventi Prūsijoje. Karaliaučiuje jie turėjo kurtis Tragheime.
Palaestra Albertina (kairėje) Trečiojoje Upelio gatvėje.
1676 metų sausio 3 d. įsaku žydams buvo garantuota jų teisių apsauga ir uždrausti žydų pogromai, kurie likusioje Europoje iki to laiko jau buvo spėję tapti „tradiciniais“. Čia reikia pastebėti, kad leidimą žydams gyventi retkarčiais duodavo ir kiti Europos valdovai. Dažniausiai tai nutikdavo, kai valstybei reikėdavo pinigų arba apskritai reikėdavo atgaivinti šalies ūkį. Mat Europoje iki Reformacijos, o katalikiškose šalyse ir po jos, skolinti pinigus už palūkanas buvo leidžiama tik žydams (kaip ne krikščionims) ir vienuolynams. Buvo manoma, kad vienuolynų lupikavimas – Dievui patinkantis darbas, o žydams paprasčiausiai netaikyti apribojimai, galioję krikščioniškajam pasauliui. Tačiau žydai skolino už 10–20 %, o vienuolynai kartais norėdavo gauti visus 100. Todėl pasirinkimas, iš ko pasiskolinti didelę sumą, buvo akivaizdus. Tačiau kaskart valdovo malonė gana greitai virsdavo nemalone. Netrukus sekdavo šalies piliečių inicijuotų žydų pogromų virtinė, o po jos būdavo išleidžiamas įsakas išvaryti žydus už valstybės ribų. Europos žydai netgi turėjo savotišką elgesio per pogromą kodeksą – tokie dažni ir įprasti jie buvo.
O Prūsijoje pirmą kartą valstybės lygmeniu buvo pripažinta žydų teisė į asmens ir turto neliečiamybę.
Žinoma, žydų atsikėlėlių teisės buvo kiek apribotos, palyginti su miestiečių krikščionių teisėmis: visų pirma jiems nebuvo leidžiama stoti į cechus ir gildijas ar kurti savas, taip pat eiti valstybines pareigas. Tačiau tuo metu teisių skirtumai buvo norma. Praktiškai visos socialinės, religinės ir tautinės piliečių grupės turėjo savus teisių ir privilegijų rinkinius.
Iš pradžių žydų Tragheime buvo nedaug, vos kelios šeimos. Tačiau jau 1680 metais jiems leista atidaryti sinagogą, 1703 m. sekė leidimas įrengti pirmąsias žydų kapines Karaliaučiaus teritorijoje (dabar jų vietoje – žalioji zona už srities kelių policijos pastato). 1704-aisiais įkurta Karaliaučiaus žydų laidojimo brolija. Iki tol žydai turėjo vežti mirusiuosius į Lenkiją. Iki 1706 metų žydų šeimų skaičius Tragheime pasiekė dešimt. Pirmasis vietos žydų bendruomenės rabinas 1707–22 m. buvo Salomonas Fürstas (Fürst).
Tragheimas 1901 metų žemėlapyje.
1724 metų birželio 13 d. trys Prieglaus miestai – Altštatas, Knypava ir Lėbenichtas – bei jiems priklausę freiheitai buvo sujungti į vieną Karaliaučiaus miestą. Tačiau Tragheimas teisiškai liko už šio municipaliteto ribų.
Tragheimo Bažnyčios gatvės perspektyva.
Jis tapo Karaliaučiaus miesto dalimi tik 1808 metų lapkričio 19 d., kai per Heinricho Friedricho Karlo barono vom und zum Steino (Stein) administracines reformas buvo priimti nauji miestų nuostatai.
Tragheimo bažnyčia degė 1748 ir 1783 metais. Po paskutiniojo gaisro ji buvo atstatyta pagal senus brėžinius, pasikeitė tik bokšto stogas. Tačiau apskritai, kitaip nei kituose freiheituose (pavyzdžiui, Vorstadte ar Sackheime), Tragheime nebūdavo ištisinių gaisrų, nes miesto užstatymas ilgą laiką kaitaliojosi su plačiais dykvietės plotais ir žaliosiomis zonomis.
XVIII a. Tragheimas buvo apgyvendinamas tarsi iš pietų į šiaurę ir iš vakarų į rytus. Dar XVIII a. viduryje visa centrinė ir rytinė freiheito dalis labiau priminė mišką nei miesto rajoną. Kadangi miesto užstatymas slinko iš vakarų, vakarinė dalis (iki dab. Minsko gatvės) gavo „priekinio“ arba „artimojo“ Tragheimo pavadinimą (Vorder Tragheim), o rytinė (dab. Sergejevo gatvė ir jos kiemai abiejose pusėse, taip pat teritorija prie Žemutinio tvenkinio) imta vadinti „užpakaliniu“ arba „tolimuoju“ Tragheimu (Hinter Tragheim). Tarp jų buvo „vidurinis“ Tragheimas (Mittel Tragheim).
XVIII a. pabaigoje Tragheimas jau buvo gana užstatytas namais pirmąja gatvių linija, tačiau tarp gatvių liko milžiniškos (to meto mastais) erdvės.
Mitteltragheimo šiaurėje (dabartiniais orientyrais – Černiachovskio g. 74–82 namų kieme) balindavo vašką. Pasirodo, buvo ir tokia profesija. Vaškas plonų diskų, juostų ar siūlų pavidalu (kad padidėtų paviršius) būdavo dedamas ant lininių drobių, ištemptų ant rėmų, pastatytų atviroje vietoje, ir periodiškai drėkinamas vandeniu. Vandens ir saulės ultravioleto poveikis rudą vašką paversdavo baltu. Žvakės iš balto vaško kainavo kelis kartus brangiau už paprastas ir buvo naudojamos per šventines pamaldas bei turtingų karaliaučiškių namuose.
1843 metais prasidėjo naujojo (antrojo) bastionų žiedo statybos darbai. Tragheime, kitaip nei kai kuriuose kituose rajonuose, jis nesutapo su pirmuoju ir buvo maždaug 100 metrų toliau nuo miesto centro. Bastionų frontą čia sustiprino „Tragheimo“ bastionas, Wrangelio bokštas ir nauji Tragheimo miesto vartai. Juos statant susidarė rokadinė Kürassier-Wall-Strasse gatvė (Profesoriaus Baranovo g. ir Ozernyj projezd). O anksčiau čia tekėjęs Schleisen-Graben upelis buvo paverstas tvirtovės grioviu.
Tragheimo vartai.
Paskutinis XIX a. ketvirtis buvo tikrasis Tragheimo klestėjimo laikotarpis. Anksčiau šis rajonas nebuvo toks populiarus tarp verslininkų kaip Vorstadtas, nes neturėjo išėjimo prie upės ir buvo atokiau nuo uosto. Tačiau XIX amžius pakoregavo jo suvokimą.
Tragheimo vartų griovimas.
Paklausūs tapo jaukūs miesto kampeliai, parkai, poilsio vietos, o kartu ir neužstatytos erdvės miesto ribose. Netrukus Tragheime atsirado viskas ir netgi šiek tiek daugiau nei daugelyje kitų rajonų. Garnizono tarnybos: 1873-aisiais Wrangelstraße gatvėje pastatytos 3-iojo kirasyrų pulko kareivinės ir maniežas. Mokyklinis švietimas: 1874 m. Hintertragheime atidaryta Vilhelmo gimnazija (Wilhelm-Gymnasium). Be to, Tragheimer Pulverstraße gatvėje veikė Tragheimo miesto mokykla, Dritte Fließ Straße – Steindammo realinė mokykla, Mühlenplatz aikštėje – liaudies mokykla. Aukštasis mokslas: 1875-aisiais čia atidarytas Žemės ūkio institutas, o šalia jo – veterinarijos klinika, 1887 m. – Fizikos institutas, maždaug tuo pačiu metu – Higienos ir Fiziologijos institutai, o 1896 metais – sporto salė Palaestra Albertina. Taip pat reikia paminėti to paties pavadinimo gatvelėje (Am Rhesianum) veikusią labdaros įstaigą Rhesianum, skirtą studentams iš neturtingų šeimų ir įkurtą pagal profesoriaus Liudviko Rėzos (Rhesa) testamentą. Visos šios įstaigos priklausė Karaliaučiaus universitetui. Be to, į Tragheimą buvo perkelta universiteto biblioteka. Aukštąjį išsilavinimą teikė ir 1897-aisiais Schönstraße gatvėje pastatyta Karališkoji aukštoji statybos mokykla.
Tačiau, žinoma, Tragheimo patrauklumą ir gyvenimo jame prestižą labiausiai paveikė čia pastatytas Rytų Prūsijos vyriausybės pastatų kompleksas.
Jis buvo pastatytas 1885 m. kadaise populiaraus Vilhelmo teatro (Wilhelmtheater) vietoje. Iki 1872 metų teatras buvo nunykęs, pastatas sukiužo ir buvo nugriautas, o susidariusią dykvietę nuspręsta pritaikyti valstybės reikmėms. Grandiozinį pastatą suprojektavo Karaliaučiaus architektas Wilhelmas Bessel-Lorckas (Bessel-Lorck, 1845–1925). Pastatą puošė žinomo meistro Johanno Friedricho Reuscho (Reusch, 1843–1906), tuo metu vadovavusio Karaliaučiaus dailės akademijai, skulptūros. Fasade buvo įrengti imperatoriaus Vilhelmo I ir kunigaikščio Albrechto biustai. Ant stogo – dvi skulptūrų grupės: viena simbolizavo prekybą, laivybą ir pramonę, kita – mokslą, mokymą ir žemėtvarką. Paties pastato viduje laiptų aikštelės interjerą puošė kompozicija „Jėga, teisingumas, santūrumas“. Kieme buvo fontanas.
Tiltas, pastatytas nugriovus Tragheimo vartus (Gorkio gatvėje prieš / už prekybos centro „Akropol“).
Iš žinomų Tragheimo įstaigų taip pat reikia paminėti viešbučius „Germanium“ ir „Kreutz“ Tragheimer Kirchenstraße gatvėje; ten pat veikė garsi Schultės (Schulte) konditerija, gaminusi migdolų tortus, kurie buvo populiarūs visame Karaliaučiuje.
Universiteto biblioteka (kairėje) Mitteltragheimo gatvėje.
Tačiau mada gyventi Tragheime gana greitai ėmė blėsti. Pasiturintys karaliaučiškiai susižavėjo nauju dalyku – statyti užmiesčio namus (vilas) už miesto įtvirtinimų. Tokiais rajonais tapo Amalienau, Hufenas, Ratshof, o netoli Tragheimo – Maraunenhofas.
Tvirtovės siena Tragheimo šiaurėje tapo pirmąja bastionų žiedo vieta, kur karo inžinieriai sąmoningai padarė praėjimą ir, užpylę griovį, užtikrino laisvą privažiavimą į išsiplėtusį Maraunenhofo priemiestį. Tai įvyko 1906 metais, ir su šiuo įvykiu susijęs epizodas, kuris šiandien atrodo juokingas. Mat po to, kai pylimas buvo sugriautas, ortodoksai žydai Talmude rado eilutes, kuriose sakoma, kad šabo dieną sugriautoje tvirtovėje tikintis žydas gali žengti ne daugiau kaip 1000 žingsnių. Ne tik 1000 žingsnių per dieną – visai nedaug, bet dar ir paaiškėjo, kad Maraunenhofe gyvenę žydai, sumanę aplankyti savo parduotuves Tragheime, negali grįžti namo nepažeidę Talmudo nuostatos. Tačiau sumanumas visada buvo būdingas žydų kultūrai – kažkas sugalvojo virš sienos pragriuvos ištempti lyną, kuris tarsi „atkūrė“ tvirtovės vientisumą ir pašalino erzinančią kliūtį judėti. Lynas buvo pavadintas „žydų viela“ (Judendraht). Šiandien vieta, kur buvo ištempta ši viela, yra Proletarskaja gatvėje prie Wrangelio bokšto.
Kai tvirtovės sienoje atsirado pirmasis laisvas praėjimas, bastionų fronto Tragheimo šiaurėje likimas buvo nulemtas. 1910–11 m. atlikti dideli jo griovimo darbai. Buvo nukastas „Tragheimo“ bastionas ir išardyti Tragheimo vartai.
Iš įtvirtinimų paliko tik Wrangelio bokštą ir kavaljerą jo kairiajame flange. Versalio taikos sąlygos po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare padarė galą ir Karaliaučiaus garnizonui. Kareivinių ir maniežo pastatai perduoti civilinei valdžiai. Maniežas vėliau naudotas kaip masinių sporto renginių aikštė. Wrangelio bokšte 1918 metais atidarytas jaunimo viešbutis.
Svarbiausias XX amžiaus įvykis Tragheimui buvo Rytų mugės (Ostmesse) atidarymas. Pirmoji mugė iškilmingai atidaryta 1920 metų rugsėjo 26 d., tačiau Tragheime ji išsiplėtė nuo 1921 m., kai architektas Hannsas Hoppas (Hopp, 1890–1971) pastatė 50 000 kv. m paviljonų produkcijai eksponuoti, kurių dalis atsidūrė Tragheimo teritorijoje. 1922-aisiais Wallring gatvėje pastatytas Rytų mugės restoranas, o 1925 metais – Technikos namai.
Rytų mugės ir Technikos namų vaizdas iš paukščio skrydžio.
Mugė vykdavo du kartus per metus (išskyrus 1928 m., kai surengta vieną kartą) ir veikė iki 1941 metų, geriausiais metais pritraukdama po 200 tūkstančių lankytojų. Savo mastu ji tapo antrąja Vokietijoje po Leipcigo mugės.
Tvirtovės griovys, Kristaus bažnyčia, Technikos namai ir Schneiderio juosta.
Wallring gatvėje išsiplėtusios statybos palietė ne tik mugės teritoriją. Į rytus nuo būsimųjų Technikos namų 1924 m. pradėta statyti liuteronų Kristaus bažnyčia (Christuskirche). 1926 08 08 ji buvo pašventinta. Dar toliau Wallring gatve kiek anksčiau, 1912–13 m., pagal Friedricho Lahrso (Lahrs, 1880–1964) projektą pastatytas parodų salės pastatas – Kunsthalle. Iš pradžių jis priklausė Karaliaučiaus dailininkų draugijai, bet 1924 m. perduotas miesto savivaldybei. Pokario likimas šiems dviem pastatams buvo skirtingas: Kunsthalle buvo suremontuota ir pradėta naudoti kaip prekybos paviljonas. Tokia ji tebėra ir šiandien. Per karą nukentėjusios Kristaus bažnyčios nelaikė vertingu statiniu ir nugriovė 6-ojo dešimtmečio pabaigoje – 7-ojo pradžioje. Jos pamatai ir sienų dalys dar matėsi apie 30 metų, kol jų vietoje buvo pastatytos paukščių turgaus prekybos eilės.
1930-aisiais atėjo laikas sujungti Mitteltragheimo ir Cecilienallee gatves (dabar tai viena gatvė – Proletarskaja). Tam teko paaukoti kirasyrų pulko kareivinių vientisumą. Gatvė praėjo tiesiog per jas. O dvi likusios pusės (net kiek mažiau nei pusė pastato) tapo mokyklų pastatais. Kairiojoje (žiūrint iš miesto centro pusės) įsikūrė Bismarcko vardo aukštesnioji mokykla (licėjus), dešiniojoje – Herderio vardo liaudies (vidurinė) mokykla.
Per Tragheimą ėjo tramvajų maršrutai Nr. 1 – Wrangelstraße, Nr. 5 – Mitteltragheimu, Wrangelstraße ir Waldburgstraße, Nr. 6 – Mitteltragheimu ir Wrangelstraße, Nr. 7 – Mitteltragheimu, Nr. 11 – Wrangelstraße. (Dabar Mitteltragheimas – tai Proletarskaja gatvė, Wrangelstraße – Černiachovskio gatvė, Waldburgstraße – Gorkio gatvė.)
Nacių atėjimą į valdžią Tragheimas pajuto tokiais epizodais: Zweite Fließstraße gatvė tuoj pat pervadinta SA (Sturmabteilung, dar vadinamų „rudmarškiniais“) smogiko Otto Renkės, žuvusio tuo metu įprastuose susirėmimuose su komunistų smogikais, vardu. (Tokių „didvyrių“ įamžinimas gatvių pavadinimuose taip pat buvo būdingas to laikotarpio reiškinys.) Be to, Technikos namai buvo paversti gauleiterio Ericho Kocho ir paties Adolfo Hitlerio propagandinių kalbų sale.
Fiureris ne kartą su nepasitenkinimu pabrėžė, kad jo parama Karaliaučiuje yra mažesnė, nei galėtų būti. Todėl ir pats čia atvykdavo kalbėti, ir partijos kuratoriumi paskyrė Kochą, kuris savo elgesiu visaip kopijavo Hitlerį.
Atpildas už tautinio pranašumo chimerą istoriniu mastu ilgai nelaukė. Antrasis (ir žinomiausias) Karaliaučiaus bombardavimas, kurį Didžiosios Britanijos Karališkosios oro pajėgos surengė 1944 metų rugpjūčio 29–30-osios naktį, gaisruose sunaikino 3/4 Tragheimo. Visiškai sudegė namai nuo Schlossteicho (Žemutinio tvenkinio) iki Mitteltragheimo (Proletarskaja g.), o rajono šiaurinėje dalyje – Wrangelstraße ir Wallring gatvėse (atitinkamai Černiachovskio ir Profesoriaus Baranovo g.). Santykinai nesužaloti liko tik keli kvartalai prie Tragheimo bažnyčios (orientyras – Pulkininko leitenanto Ivannikovo ir Generolo Somerio gatvių kampas). Tačiau dar laukė 1945-ųjų balandžio miesto šturmas, nepalikęs Tragheime nė vieno visiškai sveiko pastato.
Tragheimo bažnyčios eksterjeras.
Po karo Tragheimas negavo jokio savo pavadinimo. Turbūt todėl, kad didžioji rajono dalis buvo visiškai sugriauta. Rajonas pateko į Karaliaučiaus miesto komendantūros Nr. 1 jurisdikciją, o 1947 metų liepos 25 d. buvo įjungtas į Kaliningrado Leningrado rajoną.
Tragheimo bažnyčios vidus.
Ilgą laiką čia buvo griuvėsiai, paskui juos ėmė griauti, ir susidarė milžiniška dykvietė, iš kurios šen bei ten kyšojo pastatų liekanos, kurias buvo nuspręsta galbūt atstatyti. Liudininkai prisimindavo, kad važiuodami tramvajumi Kavalerijskaja gatve (dabar Černiachovskio) matydavo visiškai negyvenamą rajoną pačiame miesto centre. Išimtis buvo tik kirasyrų pulko maniežas ir Technikos namai. Jų griuvėsius tiesiog pirmaisiais pokario metais pritaikė prekybai (būtent todėl Wallring gatvė po karo vadinosi Torgovaja, t. y. Prekybos gatve). Pirmajame įsikūrė maisto produktų turgus, antrajame – „blusturgis“, kur žmonės pardavinėjo ir mainė nemaistines prekes.
Tik 6-ojo dešimtmečio pabaigoje valdžia ėmėsi ir šio rajono. 1959–60 m. jūreivių komjaunuolių jėgomis (taip teigiama memorialinės lentos tekste) suremontuotas Palaestra Albertina pastatas, kuris ir toliau tarnavo kūno kultūrai ir sportui, bet dabar jau kaip Dukart Raudonosios vėliavos Baltijos laivyno sporto rūmai.
1960-aisiais pastatytas pirmasis gyvenamasis namas Černiachovskio g. 2. 1961–62 m. – keturios penkiaaukštės „chruščiovkės“ Monetnaja (Generolo Ivannikovo) ir Černiachovskio gatvių kampe.
Aukštosios statybos mokyklos pastatą 1965 m. atstatė jūrų transporto laivyno valdyba. 1966 metais Minsko gatvėje, su išėjimu į Proletarskaja gatvę, pastatytos dar aštuonios penkiaaukštės „chruščiovkės“. 1967-aisiais naujuose pastatuose atidarytos dvi rajono mokyklos – Nr. 31 ir Nr. 32. 1968 metais pastatytas didelis namas su parduotuve ir paštu Černiachovskio g. 32–40 ir namai Proletarskaja gatvės lyginėje pusėje.
Ypač reikia paminėti Rytų Prūsijos vyriausybės pastato likimą. Per karą jis išdegė, bet konstrukciškai liko visai tinkamas atstatyti. Bent jau, sprendžiant iš 7-ojo dešimtmečio nuotraukų, išoriškai jis išliko ne prasčiau nei dabartinis miesto administracijos pastatas Pergalės aikštėje 1. Beje, greičiausiai būtent šis pastatas tapo priežastimi, kodėl Kaliningrado jaunimas buvusį Tragheimą ėmė vadinti Vašingtonu. Kaip žinoma, šventa vieta tuščia nebūna: jei oficiali valdžia nesirūpina suteikti miesto rajonui patogų kasdienei vartosenai ir skambų pavadinimą, žmonės užpildo spragą savo žodine kūryba.
Tvirtovės sienos demontavimas Tragheimo rajone.
Atsakymą į klausimą, kodėl vyriausybės pastatas taip ir nebuvo atstatytas, turbūt galima rasti tų metų archyviniuose dokumentuose. Jo griuvėsiai buvo labai vaizdingi. Sienos šen bei ten išlaikė marmurinę apdailą ir buvusios prabangos pėdsakus.
Provincijos vyriausybės pastatas po 1944 metų rugpjūčio bombardavimo.
Todėl sugriautus statinius ir aplinkinę teritoriją kelis kartus naudojo kaip filmavimo aikštelę – tam į pastato kiemą buvo atitempti seni apgadinti tramvajai, žibintų stulpai ir kiti prieškario gyvenimo atributai. Visų pirma čia filmuotas filmas „Ženia, Ženečka ir „katiuša““ (1967). Tačiau nuo 1967 metų pastatas galutinai pasmerktas griovimui. Prasidėjo jo ardymo darbai, po kurių susidarė dykvietė, užstatyta tik 1967-aisiais gyvenamaisiais namais su parduotuvėmis ir kavine pirmame aukšte.
O tai, kad Tragheimo bažnyčią nugriovė, deja, yra dėsningumas. Ar dėl piktos lemties, ar dėl sąmoningo partinių funkcionierių pasirinkimo, bet mieste buvo sunaikinti būtent seniausi bažnyčių pastatai, statyti kunigaikštystės ar Brandenburgo-Prūsijos valstybės laikais. Atstatytos ir šiuolaikinėms reikmėms pritaikytos Karaliaučiaus bažnyčios buvo iš tų, kurios pastatytos XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Išimtis buvo tik Juditten bažnyčia ir katedra Knypavoje.
Tragheimo bažnyčia, dar tinkama atstatyti, išstovėjo iki 7-ojo dešimtmečio pabaigos, kai buvo nugriauta. 1973 metais jos vietoje pastatytas daugiabutis (Generolo Somerio g. 13).
Prie Baltijos laivyno sporto rūmų pastato (buv. Palaestra Albertina), namo Černiachovskio g. 32–40 kieme, 7-ajame dešimtmetyje pastatytas stadionas su žemių pylimu ir futbolo aikšte. Pylimą papuošė betonine baliustrada ir sportininkų figūromis, kurios išstovėjo iki 9-ojo dešimtmečio pradžios. Kadangi stadionas taip pat priklausė Baltijos laivynui, čia rengdavo sporto šventes ir varžybas tarp SSRS laivynų, o retkarčiais vykdavo ir Varšuvos sutarties šalių komandų rungtynės. Visuotinio susižavėjimo tenisu epochoje (10-ojo dešimtmečio pr.) stadioną nugriovė, o jo vietoje norėjo pastatyti uždarus kortus. Tačiau toliau rūdijančių nebaigtų statinių geležinių karkasų reikalas kažkodėl nepajudėjo.
Iš buvusio Tragheimo gatvių tramvajų eismas buvo panaikintas, jis liko tik Černiachovskio gatvėje, užtat čia įvairiais metais kursuodavo iki penkių tramvajų maršrutų, o pati gatvė tapo viena judriausių Kaliningrade.
Siemens-Schuckert-Haus.
Apskritai 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais šis rajonas buvo laikomas pačiu tikriausiu miesto centru. Jo teritorijoje buvo tokie miestiečiams reikšmingi objektai kaip Centrinis ir Pramoninių prekių turgūs, parduotuvė „Okean“ (nuo 1975), srities Pionierių rūmai (nuo 1984), Profsąjungų rūmai (nuo 1982). Ten, kur dabar yra prekybos centras „Akropol“, veikė miesto autobusų stotis, iš kurios autobusai išvykdavo maršrutais po miestą, sritį ir už jos ribų.
„Park Hotel“ Hintertragheimo gatvėje.
Iš pramonės įmonių čia veikė siuvimo fabrikas (buv. kirasyrų kareivinių pastate), pieno kombinatas (buvusio miltų malūno pastate), sviesto bazė (Otto Brauno administracinis pastatas), elektros montavimo įmonė (teismo kalėjimo pastato korpusas). Rokosovskio gatvėje buvo miesto valgyklų trestas. Černiachovskio g. 52 iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos buvo priešgaisrinės tarnybos valdyba, po to į jį įsikėlė srities VAI. Iš 18 Kaliningrado gastronomų du buvo buvusiame Tragheime.
Ypač reikia paminėti Pramoninių prekių turgų. Iš esmės tai buvo net ne turgus, o tikras prekybos centras. Tiems, kas niekada nesilankė jame sovietmečiu, sunku įsivaizduoti, kad Technikos namų griuvėsiuose veikė daugybė parduotuvių: baldų, ūkinių prekių, „Elektros prekės“, „Žaislai“, „Kultūros prekės“, indų ir namų apyvokos, nukainotų prekių, taip pat universalinė parduotuvė su drabužių, avalynės, juvelyrinių dirbinių, foto prekių, galanterijos ir kt. skyriais.
Kita žinoma įstaiga buvo valgykla Nr. 49, liaudyje dėl iškabos su paršiuko atvaizdu vadinta „Kiaulės snukiu“.
Vakarais valgyklos patalpose veikė „2-osios kategorijos restoranas“ be savo pavadinimo, bet labai populiarus tarp jaunimo dėl demokratiškų kainų ir garsios šokių muzikos. Įstaiga per metus išsaugojo sovietinės epochos tradicijas, ir dabar jos sienose veikia pramogų kompleksas „Planeta“. Rajone buvo ir prabangesnių restoranų: brangus ir prestižinis restoranas „Russkij čai“ Černiachovskio ir Sergejevo gatvių kampe, o per kelią nuo jo, ant Aukštutinio tvenkinio kranto, – jaukus restoranas „Parus“ su atvira aikštele ir vaizdu į vandens paviršių.
1990–2000-ieji Tragheimui praėjo taip pat, kaip ir visam miestui. Tramvajų maršrutų Černiachovskio gatve sumažėjo iki vieno (dabar, 2024-aisiais, jų vėl du). Į miesto kiemus periodiškai ateidavo „tankinamasis užstatymas“. Technikos namai, kiek pakeisti, buvo atkurti kaip prekybos centras „Epicentr“. Autobusų stoties vietoje pastatytas prekybos centras „Akropol“. Tragheimo kapinių vietoje išaugo prekybos centras „Clover“. Ten, kur pastaraisiais metais atsirado prekybos centras „Z-Fort“, rinkos permainų metais buvo didžiausias mieste „blusturgis“ – vieta, kur prekeiviai „čelnokai“ pardavinėjo gyventojams savo prekes, daugiausia drabužius ir avalynę.
„Karaliaučiaus pieno kooperatyvo“ biuras ir fabrikas buvo Tragheime.
Stebėtina, bet praeityje žydų prekybininkų apgyvendintas freiheitas, nepaisant visiško gyventojų, valstybinės priklausomybės, politinės santvarkos ir administracinio statuso pasikeitimo, išlaikė orientaciją į prekybą.
Willio Kuecko chemijos prekių parduotuvė Tragheimo Bažnyčios gatvėje.
Šiandien Tragheimo ribose išliko 27 prieškario pastatai, iš kurių 24 yra nustatyti ir į apskaitą įtraukti kultūros paveldo objektai. Rytinėje rajono dalyje, prie Žemutinio tvenkinio, yra prižiūrima žalioji zona. Šiuolaikiniame Tragheime yra ką pamatyti, bet reikia turėti labai lakią vaizduotę, kad pagal tai, ką matai, nupieštum buvusios šio rajono didybės paveikslą.
Tragheimo gatvės 1928–33 m.
Alexanderstraße atsirado XIX ir XX a. sandūroje. Trumpa gatvelė jungė Tiepoltstraße ir Wrangelstraße. Po karo nepervadinta. Dabar tai bevardis praėjimas kieme tarp namo Černiachovskio g. 20–24 ir pramogų komplekso „Planeta“.
Am Rhesianum, kaip ir Rhesastraße, susijusi su profesoriaus Rėzos vardu ir taip pat pavadinta 1885-aisiais. Trumpa gatvelė jungė Rhesastraße ir Hintertragheimą. Po karo nepervadinta. 1965 metais skersai jos išaugo 5 aukštų namas Sergejevo g. 33–39.
Waldburgstraße atsirado 1920-aisiais senojo kelio iš Tragheimo į Tragheimer Palve vietoje. Pavadinta Karlo Heinricho, erbtruchsesso ir grafo zu Waldburgo (1686–1721), Karaliaučiaus karo komisariato prezidento ir mokesčių reformos autoriaus, garbei. Tragheime buvo tik pietinė šios gatvės dalis. Dabar tai Gorkio gatvės pradžia.
Wallring susidarė statant 2-ąjį pylimų žiedą kaip įtvirtinimus jungianti rokada. 9-ajame XIX a. dešimtmetyje gavo Kürassier-Wall-Strasse pavadinimą pagal 3-iojo kirasyrų pulko maniežą, kurio šiaurinė pusė buvo šioje gatvėje. Po karo vadinosi Torgovaja (Prekybos) gatve, nes joje buvo Centrinis ir Pramoninių prekių turgūs. 1965-aisiais pervadinta profesoriaus F. I. Baranovo (1886–1965) garbei. Gatvėje išliko septyni prieškario pastatai: Wrangelio bokštas (1859, Prof. Baranovo g. 2a), parodų salė „Kunsthalle“ (1912–13, Prof. Baranovo g. 2), „Technikos namai“ (1923–25, Prof. Baranovo g. 30), 3-iojo kirasyrų pulko maniežo pastatas (1870, Centrinis turgus), Hindenburgo aukštesnioji realinė mokykla (1914, Prof. Baranovo g. 43), Hindenburgo mokyklos direktoriaus namas (XX a. pr., Prof. Baranovo g. 45), Rytų mugės restoranas (1922, Prof. Baranovo g. 36).
Wrangelstraße – gatvė susidarė apie 1630 m. statant 1-ąjį pylimų žiedą. Ilgą laiką buvo tiesiog kelias, todėl gavo Palve („dykvietė“) pavadinimą, o vėliau pagrindinė jos dalis vadinosi Juden Kirchhofstraße (pagal šalia buvusias žydų kapines). Aukštutinio tvenkinio užtvanka tada vadinosi Obergasse („aukštutinė“). O pati gatvės pradžia (prie dab. Pergalės aikštės) buvo Steindammer Wallstraße dalis. 1883-iaisiais gatvė gavo karų su Napoleonu dalyvio, vieno iš Prūsijos kariuomenės reformatorių, feldmaršalo Friedricho Ernsto Heinricho grafo fon Wrangelio (1784–1877) vardą. Wrangelis Karaliaučiaus garnizonui, o ypač 3-iajam kirasyrų pulkui, atidavė daugiau nei pusę amžiaus savo gyvenimo. Jis buvo nepaprastai populiarus tarp miestiečių ir kareivių, kurie jį vadino „tėtušiu Wrangeliu“. Wrangelstraße gatvėje buvo 3-iojo kirasyrų pulko kareivinės ir maniežas. XX a. Wrangelstraße gatve paleisti tramvajai. 1945 metais Ypatingosios karinės apygardos įsakymu Wrangelstraße pervadinta Kavalerijskaja gatve. 1961 04 07 Kaliningrado miesto vykdomojo komiteto sprendimu ji vėl pervadinta – Černiachovskio gatve. Pagrindinis gatvės užstatymas pokariu vyko 1962–75 m. Šiuo metu (2024 m.) Černiachovskio gatve kursuoja abu Kaliningrado tramvajų maršrutai. Černiachovskio gatvėje yra aštuoni vienaip ar kitaip išlikę prieškario statiniai – 3-iojo kirasyrų pulko kareivinės ir jo maniežas (Centrinis turgus), Fizikos instituto pastatas (Černiachovskio g. 6), du gyvenamieji namai (Černiachovskio g. 1–5 ir 17), gaisrinė „Nord“ (Černiachovskio g. 52), XIX a. pabaigos statinys (Černiachovskio g. 7) ir vienas iš Carlo Mendthalio likerių fabriko pastatų (Černiachovskio g. 80).
Großgörschenstraße atsirado apie 1913 metus, iš pradžių kaip takas, dalijęs Tragheimo kapines į dvi lygias dalis. Pastačius Tragheimo bendruomenės pastatą, tapo tikra, nors ir maža gatvele. Po karo sujungta su Tragheimer Kirchenstraße ir kartu su ja iš pradžių tapo Monetnaja gatvės dalimi, paskui – Pulkininko leitenanto Ivannikovo gatvės dalimi (atkarpa tarp Černiachovskio ir Profesoriaus Baranovo gatvių). Großgörschenstraße gatvėje išliko du prieškario pastatai: Tragheimo bažnyčios bendruomenės namai (1911, Pulkininko leitenanto Ivannikovo g. 18) ir Hindenburgo mokyklos direktoriaus namas (Profesoriaus Baranovo g. 45). Abu yra kultūros paveldo objektai.
Tragheimo gatvės 1928 metų Karaliaučiaus žemėlapyje.
Hohenzollernstraße – maža gatvelė, jungusi Steindammą ir Tragheimer Kirchenstraße ir perpus priklausiusi Tragheimui. Atsirado XIX a. pabaigoje. Po karo nepervadinta. Dabar tai pravažiavimas kieme, prasidedantis tarp namų Leninskio prospekte Nr. 21–25 ir 27–31 ir besibaigiantis namo Pulkininko leitenanto Ivannikovo g. 1–1B arkoje. Pravažiavimas išsaugojo grindinį, o štai namų jame neliko.
Dohnastraße – nedidelė gatvelė, pavadinta 1892 m. Friedricho Ferdinando Alexanderio grafo ir burgrafo zu Dohna-Schlobitteno (1771–1831) garbei. Pokariu pervadinta Gromovos gatve, bet faktiškai išnyko 6-ajame dešimtmetyje. Buvo namo Černiachovskio g. 74–76 kieme.
Dritte Fließstraße / 3. Fließstraße, kaip ir dvi ankstesnės, pavadinta upelio, užpilto XIX a., garbei. 1938-aisiais pervadinta Am Fließ. 1945 metais Ypatingosios karinės apygardos įsakymu imta vadinti Večnaja gatve, bet jau 1948 07 29 civilinė valdžia ją pervadino Kursantskaja gatve. 1974 01 31 Kursantskaja gatvė ir dalis Porochovaja gatvės pervadintos Rokosovskio gatve. Buvusioje Dritte Fließstraße išliko vienas prieškario pastatas – Palaestra Albertina (1896, Rokosovskio g. 16–20), kuri 1952–60 m. atstatyta kaip Baltijos laivyno sporto rūmai. Dabar dalį pastato taip pat užima žiniasklaidos grupė „Zapadnaja pressa“.
Kaplanstraße (Kapeliono gatvė) ėjo lygiagrečiai Jakobstraße, bet iš šiaurės apsuko kapines prie bažnyčios. Pavadinimą gavo apie 1730 m., kai čia gyveno kapelionas. Ypatingosios apygardos įsakymu 1945-aisiais pervadinta Kovo 8-osios gatve, o paskui, 1948-aisiais, – Bolšoj skersgatviu. Iki 7-ojo dešimtmečio pradžios iš jos buvo likusi tik rytinė pusė, kuri 2020 m. tapo Generolo pulkininko Liudnikovo gatvės dalimi. Pagrindinė gatvės dalis tapo mokyklos Nr. 32 teritorijos dalimi.
Kesselstraße pavadinta 1874 m. daktaro Friedricho Christiano Kesselio (Kessel, 1765–1844), kurortinio judėjimo Prūsijoje pradininko, pavertusio Krantą (Cranz, Zelenogradskas) jūros kurortu, garbei. Gatvė po karo oficialiai nepervadinta, bet faktiškai tapo Astronomičeskaja gatvės dalimi. Miesto vykdomojo komiteto 1974 01 30 sprendimu Astronomičeskaja gatvė pervadinta Generolo Somerio gatve. Kesselstraße vietoje dabar yra ta Generolo Somerio gatvės dalis, kuri eina pro paminklą tankistams sankryžoje su Rokosovskio gatve. Prieškario pastatų Kesselstraße gatvėje neišliko.
Krugstraße. Viena seniausių Tragheimo gatvių. Pavadinimą gavo pagal kadaise šiame rajone buvusią smuklę. Prieškariu Krugstraße gatvėje stovėjo teismo kalėjimo (tardymo izoliatoriaus) pastatas. 1948 07 29 tapo Bibliotečnaja gatvės dalimi. 1994 01 29 Bibliotečnaja gatvė pervadinta metais anksčiau mirusio KTI profesoriaus N. B. Sevastjanovo (1924–93) garbei. Iš prieškario pastatų Krugstraße gatvėje išliko vienas tardymo izoliatoriaus korpusas (Profesoriaus Sevastjanovo g. 24).
Nepaprasti frontonai Mittel- ir Hintertragheimo gatvėse.
Mitteltragheim pažymėta 1764 metų miesto žemėlapyje ir jau tada buvo beveik visiškai užstatyta. 1872–85 m. Mitteltragheime pastatytas Rytų Prūsijos provincijos vyriausybės pastatas. Čia taip pat buvo universiteto biblioteka. XX a. pietine Mitteltragheimo dalimi važinėjo tramvajai. Po karo Ypatingosios karinės apygardos įsakymu gatvė imta vadinti Minometnaja gatve. Tačiau 1946 08 01 nauju miesto civilinių reikalų valdybos įsakymu Mitteltragheimas sujungtas su Münzstraße, Burgstraße, Cäcilienallee ir Auguste-Viktoria-Allee į vieną didelę Proletarskaja gatvę. Mitteltragheimas labiau nei kitos Tragheimo gatvės nukentėjo nuo bombardavimų ir miesto šturmo. Joje neliko nė vieno prieškario namo. 1962–66 m. abiejose gatvės pusėse pastatyti namai „chruščiovkės“. Rytų Prūsijos vyriausybės pastato griuvėsiai išstovėjo iki 1967 metų, kai buvo nugriauti. Dykvietę užstatė tik 1976-aisiais, pastatę čia namą iš silikatinių plytų.
Nachtigallensteig (Lakštingalų takas) buvo užfiksuotas jau 1763 metų plane kaip kelias, kertantis lauką, naudotą vaškui balinti. Ėjo upelio krantu, kol šis nebuvo užpiltas. XX a. Nachtigallensteig taku pradėtas tramvajų eismas. Po karo Ypatingosios karinės apygardos įsakymu 1945-aisiais pervadintas Solovjinaja (Lakštingalų) gatve, o tai buvo netikslus vokiško pavadinimo vertimas. Tačiau Kaliningrado miesto vykdomasis komitetas jau 1948 07 29 sujungė ją su Schützenstraße į naują Minsko gatvę. Kai 7-ajame dešimtmetyje prasidėjo Tragheimo užstatymas „chruščiovkėmis“, ši Minsko gatvės dalis atsidūrė kiemuose ir iš esmės nustojo egzistavusi. Dabar Lakštingalų tako vietoje eina įstrižas takelis Černiachovskio g. 68–78 namų kiemuose.
Rhesastraße pavadinta 1885 metais profesoriaus Liudviko Rėzos (Rhesa, 1776–1840) garbei; jis, be viso kito, buvo žinomas tuo, kad surinko ir užrašė daug lietuvių tautosakos kūrinių. Taip pat prisidėjo prie socialinės paramos studentams iš nepasiturinčių šeimų. Jau po Rėzos mirties pagal jo testamentą prie Albertinos atidaryta labdaros įstaiga studentams „Rhesianum“ (1854). Iki karo Rhesastraße gatve ėjo tramvajaus linija. Po karo Rhesastraße nebuvo pervadinta, o pasimetė Sergejevo gatvės namų kiemuose. Dalis gatvės dabar yra kiemo pėsčiųjų takas, kitoje dalyje pastatytas mokyklos Nr. 31 stadionas.
Tiepoltstraße anksčiau vadinosi Groß Hader Gasse. Naują pavadinimą gavo vaistininko Tiepolto ir jo našlės (abu mirė 1800 m.) garbei; ji paaukojo nemažą 15 000 talerių sumą laisvajai amatų sekmadieninei mokyklai vargšams statyti Groß Hader Gasse gatvėje, vėliau tapusiai Tiepolto prieglauda, kuri 1900-aisiais gavo naują pastatą Busoltstraße gatvėje (dabar Jermako g. 2). Po karo Tiepoltstraße pervadinta Pečorskaja gatve, o 2003-aisiais – Michailo Galkovskio gatve. Gatvėje smarkiai perstatytas išliko prieškario miltų malūno pastatas, dabar atiduotas Vidaus reikalų ministerijos reikmėms.
Otto Brauno namas Profesoriaus Sevastjanovo gatvėje (Tragheimo Antrojoje Upelio gatvėje). Sovietmečiu pastatas buvo žinomas kaip „sviesto bazė“.
Tragheimer Gartenstraße (Tragheimo Sodo gatvė) buvo ribinė gatvė tarp Tragheimo ir Burgfreiheito. 4-ajame dešimtmetyje pervadinta Giesebrechtstraße Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, istoriko Wilhelmo fon Giesebrechto (1814–89) garbei. Po karo nepervadinta. Dabar tai bevardis pravažiavimas nuo poliklinikos (Universitetskaja g. 1–11) pro I. Kanto Baltijos federalinio universiteto pastato šiaurinį sparną. Universiteto pastatas ir yra vienintelis išlikęs prieškario pastatas šioje gatvėje.
Tragheimer Kirchenstraße – viena pagrindinių ir seniausių Tragheimo gatvių. Žinoma nuo 1622 m. Bärwinkel („Meškos kampo“) pavadinimu. Vėliau gatvė ėjo pro Tragheimo bažnyčią, todėl ir gavo savo pavadinimą, kuris oficialiu tapo 1811 metais. 1945 11 23 Ypatingosios karinės apygardos įsakymu pervadinta Monetnaja gatve. 1975 05 06 Monetnaja gatvė pervadinta pulkininko leitenanto A. M. Ivannikovo (1913–74) garbei. Buvusioje Tragheimer Kirchenstraße išliko keturi prieškario pastatai, tarp jų vienas į apskaitą įtrauktas kultūros paveldo objektas: Albertinos Žemės ūkio instituto pastatas (1873–75, Pulkininko leitenanto Ivannikovo g. 7). Be to, gatvėje yra du XX a. pr. gyvenamieji namai (Ivannikovo g. 1 ir 2–4) ir buvusi veterinarijos klinika (Ivannikovo g. 5)
Tragheimer Pulverstraße (Tragheimo Parako gatvė) taip pat yra viena seniausių rajono gatvių.
Tragheimer Mühlenstraße (Tragheimo Malūno gatvė) pavadinimą gavo pagal šalia buvusį vandens malūną ir vėliau šioje gatvėje pastatytą miltų malūną. Per karą sugriautas miltų malūnas buvo atstatytas ir pertvarkytas į pieno kombinatą. Dabar šiame pastate veikia Leningrado rajono policijos skyrius.
Tragheimer Passage – kampu sulenkta gatvelė, susidariusi XIX a. pabaigoje. Jungė Krugstraße ir Mitteltragheimą. Priešingai savo pavadinimui, Tragheimo pasažas niekada nebuvo dengtas (žr. nuotrauką). Po karo nepervadintas. 1965–67 m. Tragheimo pasažo vietoje pastatyti penkiaaukščiai daugiabučiai (Somerio g. 58–68 ir Proletarskaja g. 43–53).
Henschestraße. Ilgą laiką tarp Mitteltragheimo ir Hintertragheimo gatvių liko neapgyvendinta dykvietė, kurioje ir atsirado Henschestraße gatvė. Tai įvyko XIX ir XX a. sandūroje. Gatvė prasidėjo nuo universiteto bibliotekos ir baigėsi prie Šaulių namų. Po karo Henschestraße nebuvo pervadinta ir kurį laiką egzistavo kaip bevardis pravažiavimas per dykvietę, susidariusią nugriovus prieškario pastatų griuvėsius. Paskui šiame pravažiavime pastatyta mokykla Nr. 31 ir vaikų darželis Nr. 101.
Hintertragheim pažymėta 1764 metų žemėlapyje, kai jau buvo iš dalies užstatyta. Gatvė žinoma tuo, kad joje nuo XVIII a. ėmė kurtis masonų ložės, kurių skaičius iki XIX a. pasiekė tris. Hintertragheime taip pat buvo atidaryta viena iš septynių Karaliaučiaus baptistų koplyčių. Be to, Hintertragheime nuo 1874 m. veikė Vilhelmo gimnazija (Wilhelm-Gymnasium). Per bombardavimus ir miesto šturmą gatvė patyrė didžiausius sugriovimus. Miesto vykdomojo komiteto 1948 07 29 sprendimu Hintertragheim pervadinta Tichaja gatve. Tačiau jau iki 1960 m. pagrindinė Tichaja gatvės dalis (už posūkio po „Park Hotel“) pervadinta Sovietų Sąjungos Didvyrio gvardijos majoro A. A. Sergejevo (1915–45) garbei. Iki 1968 m. visa Hintertragheim gatvė imta vadinti Sergejevo gatve. Iš prieškario pastatų gatvėje išliko tik gerokai perstatytas „Park Hotel“ (1929, Sergejevo g. 2).
Zweite Fließstraße / 2. Fließstraße, kaip ir ankstesnė gatvė, pavadinimą gavo pagal upelį, tekėjusį čia iki XIX a. 1933-iaisiais, NSDAP atėjus į valdžią, pervadinta Otto-Reinke-Straße pagal susirėmimuose su komunistais žuvusio SA smogiko Otto Reinkės (1913–32) vardą. 1948 07 29 sujungta su Krugstraße gatve į Bibliotečnaja gatvę. 1994 01 29 Bibliotečnaja gatvė pervadinta Profesoriaus Sevastjanovo gatve. Buvusioje 2. Fließstraße gatvėje išliko vienas prieškario namas – Otto Brauno administracinis pastatas (1930, Sevastjanovo g. 3–5, žr. nuotrauką).
Schönstraße susidarė 1891 metais ir pavadinta Prūsijos oberprezidento Heinricho Theodoro fon Schöno (Schön, 1773–1856) garbei. Į gatvę ėjo provincijos vyriausybės pastato pietinis sparnas. XX a. Schönstraße gatve pradėtas tramvajų eismas. 1948 07 29 tapo Astronomičeskaja gatvės dalimi. 1974 01 30 Astronomičeskaja gatvė pervadinta Generolo Somerio gatve. Buvusioje Schönstraße išliko vienas prieškario pastatas – Aukštoji statybos mokykla (1897, Somerio g. 27).
Schützenstraße (galima išversti kaip Šaulių gatvė) pavadinimą gavo pagal joje 1855-aisiais pastatytus Šaulių namus (Schützenhaus), kurie tarnavo kaip šaulių gildijos būstinė. 1948 07 29 kartu su buvusiu Nachtigallensteig taku pervadinta Minsko gatve. Dabar Minsko gatvė yra išimtinai buvusios Schützenstraße vietoje.
Erste Fließstraße / 1. Fließstraße pavadinta Pirmąja Upelio gatve pagal šalia tekėjusį ir XIX amžiuje užpiltą upelį. 4-ajame dešimtmetyje pervadinta Gesecusstraße. Po karo gatvė nepervadinta ir faktiškai nustojo egzistavusi. 2005-aisiais gatvės vietoje pastatytas verslo centras „Jubilejnyj“ (Universitetskaja g. 2G).
Jakobstraße iki 1805 metų vadinosi Pladdergasse, o tai išvertus reiškia „liūčių skersgatvis“. Teigiama, kad šį pavadinimą gatvė gavo dėl nuolatinių balų, atsirasdavusių čia po liūčių. Iš pradžių tai buvo trumpa gatvelė, vedusi nuo Dritte Fließstraße gatvės prie kapinių prie Tragheimo bažnyčios. XIX a. pratęsta palei pietinę kapinių ribą iki Tragheimer Kirchenstraße gatvės. 1948 07 29 Jakobstraße tapo Astronomičeskaja gatvės dalimi. Šios siauros gatvelės vietoje dabar pėsčiųjų zona rytinėje Generolo Somerio gatvės dalyje.
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen / bildarchiv-ostpreussen.de, Michailas Ogorodnikovas.
– – – – – – – – –
Skyrius „Tragheimas“
iš vietos autorių knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“,
išleistos XIX amžiaus pabaigoje
2012–2014 m. „Pregolioje“, „Baltijos almanacho“ meniniame priede,
buvo paskelbtas Karaliaučiaus autorių – Altštato gimnazijos profesoriaus daktaro Richardo Armstedto ir Knypavos gimnazijos vyresniojo mokytojo daktaro Richardo Fischerio – knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“ („Heimatkunde von Königsberg i. Pr.“, 1895, Kommissionsverlag von Wilhelm Koch, Königsberg) vertimas, atliktas nežinomo vertėjo. Publikacijos idėja priklausė Igoriui Vladimirovičiui Afoninui. Tekstą adaptavo ir paaiškinimais papildė Aleksejus Borisovičius Gubinas ir Igoris Fiodorovičius Avtuchovas. Toje knygoje buvo ir atskiras skyrius apie Tragheimą. Gerokai jį paredagavę, siūlome jį jūsų dėmesiui kaip priedą prie
Aleksejaus Jevgenjevičiaus Petrušino teksto.
– – – – – – – – –
Tragheim
Tragheimo (Tragheim) kaimas pirmą kartą paminėtas dar 1300 metais Lėbenichto (Löbenicht) steigimo rašte. Teritorija tarp Steindammo (Steindamm, Leninskio prospekto dalis), Parado aikštės (Paradeplatz, Universitetskaja gatvė), Žemutinio tvenkinio (Schloßteich) ir Wrangelio gatvės (Wrangelstraße, Černiachovskio gatvė), kurią dabar vadiname Tragheimu, XVI amžiuje buvo menkai apgyvendinta ir beveik neužstatyta. Bažnyčios ten tada irgi nebuvo. Upelis, tekėjęs palei 3-iąją Upelio gatvę (3. Fließstraße) iki Parado aikštės, suko kelis malūnus: Parako (Pulvermühle, sudegė 1692-aisiais) Tragheimo Parako gatvės gale, Tragheimo (Tragheimermühle), Zomšinių odų (Weißgerbermühle) ir Vėlimo (Tuchmachermühle).
(Pavadinimas „Tragheimas“ pasiskolintas iš prūsų kalbos ir gali reikšti „Kaimas išdegintoje laukymėje“ — red. past.)
Apie 1528 metus kaime atsirado savas teismas. Teisėjo pareigas ėjo smuklės, stovėjusios ten, kur baigėsi 1-oji Upelio gatvė (Erste Fließstraße) ir prasidėjo Smuklės gatvė (Krugstraße), savininkas. Teisėjas buvo vadinamas „paveldimuoju teisėju“ – pareigos buvo paveldimos. Tik XVII amžiaus viduryje teisėju paskirtas išsilavinęs žmogus, kurio žinioje atsirado 11 teismo darbuotojų. Teisėjas kartu ėjo ir seniūno pareigas. Teismo antspaudą 1577 metų lapkričio 16 d. patvirtino kunigaikštis Albrechtas Frydrichas. Jame buvo pavaizduota elnio galva tarp dviejų eglių ant apskrito skydo su užrašu:
„Kunigaikštiškoji Tragheimo slabada. Karaliaučius“ (Fürstlich Freiheit Tragheim. Königsperg).
(Pirmoji Upelio gatvė – dabar tai Profesoriaus Sevastjanovo gatvė. Šioje gatvėje 4-ajame dešimtmetyje buvo kalėjimas (areštinė). Teismo pastatas stovėjo penkiaaukščio Profesoriaus Sevastjanovo g. 16–22 vietoje, kaip tik ten, kur savo laiku buvo ir smuklė — red. past.)
Pagrindinės Tragheimo gatvės eina iš centro, iš pietų į šiaurę, ir jas kerta daugybė skersinių. Ilgiausia – Tragheimo Bažnyčios gatvė (Tragheimer Kirchenstraße, dabar Pulkininko leitenanto Ivannikovo gatvė) – jungia Junkerių gatvę (Junkerstraße) su Wrangelio gatve. Pietinėje dalyje ji iš vakarų apsuka Parado aikštę. Iki 1811 metų atskiros šios gatvės atkarpos vadinosi skirtingai; pavyzdžiui, „Juodoji jūra“ („Schwarzes Meer") tarp Wrangelio ir Tiepolto gatvių (Tiepoltstraße, t. y. tarp dabartinių Černiachovskio ir Michailo Galkovskio gatvių. Toks pavadinimas atsirado todėl, kad kadaise čia buvo milžiniška niekada neišdžiūstanti bala su stovinčiu supuvusiu juodu vandeniu — red.) Tragheimo Bažnyčios gatvės dalis nuo Tiepolto gatvės toliau į pietus vadinosi „Dangaus karalystė“ („Himmelreich"). Ta pati atkarpa kurį laiką vadinosi ir „Skalicho kiemu“ (Skalichienhof / Skalikkenhof).
Tragheimas 1885 metų žemėlapyje.
„Skalicho kiemo“ pavadinimas primena paskutinius kunigaikščio Albrechto metus, kai jo numylėtiniu buvo žinomas Europos avantiūristas alchemikas Paulius Skalichas (Paul Skalich), 1561 metais patarėjo Friedricho fon Kanizo (Friedrich von Kaniz) rekomendacija pakviestas į Karaliaučių iš Tiubingeno (Tübingen).
Tragheimo bažnyčia Hohenzollernų gatvės perspektyvoje.
Skalichas tvirtino esąs kilmingos italų kunigaikščių giminės della Scala palikuonis, taigi ir Frankonijos Hohenzollernų (Hohenzollern) giminaitis, bet iš tikrųjų buvo kilęs iš paprastos šeimos. Po kurio laiko Skalichas gavo iš savo valdovo dovanų didelį dvarą (Skalichienhof) į šiaurę nuo pilies, Italų skersgatvyje (Wallsche Gasse, dabar namo Pulkininko leitenanto Ivannikovo g. 6–10 kiemas), netoli Hagedorno prieglaudos (Hagedornsche Stift) ir Tragheimo bažnyčios. Dėl savo nepaprastos gudrybės ir plačių žinių, ypač magijos ir astrologijos srityje, kurias kunigaikštis labai vertino, Skalichas įgijo tokią įtaką savo globėjui, kad šis juo visiškai pasitikėjo ir ypatingo palankumo ženklan vėliau padovanojo sukčiui, be minėto dvaro, visą Kreuzburgo miestą (Kreuzburg, dabar Slavskoje gyvenvietė). Tačiau jam visko buvo maža: jis norėjo laisvai naudotis savo įtaka, siekė apriboti luomų valdžią, o gal ir visai pašalinti savo konkurentus. Tada pastarieji kreipėsi pagalbos į Lenkijos karalių, kurio vasalas buvo kunigaikštis. Iš Lenkijos į Karaliaučių buvo pasiųsta komisija išsiaiškinti padėties.
Skalichas spėjo pabėgti, palikęs beveik visą savo turtą. Trys jo sekėjai, tarp jų kunigaikščio nuodėmklausys, buvo nubausti mirtimi prieš Knypavos rotušę. Po to nusigyvenęs avantiūristas gyveno benamio klajūno gyvenimą ir 1574 metais mirė Dancige.
Tragheimo bažnyčios vietoje kunigaikščio Albrechto laikais buvo nedidelis mūrinis statinys, priklausęs piliai. 1624-aisiais jis buvo išpirktas, ir jo vietoje pastatyta kapinių koplyčia, o koplyčios vietoje netrukus pastatyta bažnyčia, pašventinta 1632 metų spalio 24 d. Pašventinimo ceremoniją atliko Lėbenichto pastorius, nes tada Tragheimas priklausė jo parapijai. Iki tol mirusiuosius laidodavo lenkų kapinėse Steindamme. Savo pastorių Tragheimo bendruomenė įgijo 1636 metais.
Pirmoji Tragheime pastatyta bažnyčia tarnavo 76 metus ir buvo nugriauta dėl vietos stokos. Naujoji, kurios kertinis akmuo padėtas 1708 metų birželio 16 d., išstovėjo net metais mažiau (75) ir visiškai sudegė 1783 metų rugsėjo 11 d. nuo žaibo. Tačiau, panaudojus senas sienas, ji buvo gana greitai atstatyta ir grąžinta parapijiečiams 1784 metų Kalėdoms.
Tragheimo bažnyčia yra lygiakraščio kryžiaus formos, kiekvienas jo petys turi didelius pusapvalius langus iš kiekvienos pusės. (Pasinaudojus rusų architektūros terminologija, būtų galima sakyti, kad ji turi įstiklintas zakomaras — red. past.) Lubas sudaro keturi pagrindiniai skliautai ir vienas papildomas skliautas su paprastomis briaunomis. Altorių, papuoštą korintinėmis kolonomis ir turtingais drožiniais, padovanojo vaistininkas Tiepoltas. Ant sakyklos – Kristaus atvaizdas su užrašu:
Tragheimo Parako gatvė.
„Šis Kristaus paveikslas panašus į tą, kurį Lentulas nutapė ir iš Jeruzalės į Romą senatui nusiuntė.“ (Vėliau jį supaprastino ir pakeitė į „Kristus yra viskas ir visame kame“.)
Privati aukštesnioji mergaičių mokykla Tragheimo Parako gatvėje.
(Garsusis vokiečių kompozitorius Richardas Wagneris [Wilhelm Richard Wagner, 1813–1883] 1836 metų lapkričio 24 d. Tragheimo bažnyčioje susituokė su aktore Minna Planer [Wilhelmine „Minna“ Wagner, geb. Planer, 1809–1866] — red. past.)
Prie bažnyčios esančios kapinės buvo uždarytos 1813 metais. Jos buvo perkeltos į dabartinių senųjų Tragheimo kapinių vietą netoli Tragheimo vartų, tarp Kirasyrų pylimo (Kürassier Wallstraße / Wallring, dabar Profesoriaus Baranovo gatvė) ir Wrangelio gatvės. Veikiančios Tragheimo kapinės yra Žibuoklių kalne (Veilchenberg, dabar parko zona tarp Dmitrijaus Donskojaus gatvės ir Velosipedų kelio. Tragheimo vartai buvo, dabartiniais orientyrais, Gorkio ir Profesoriaus Baranovo gatvių sankirtoje, t. y. tarp prekybos centrų „Akropol“ ir „Epicentr“. O Tragheimo Bažnyčios gatvė, t. y. dabartinė Pulkininko leitenanto Ivannikovo gatvė, rėmėsi kaip tik į dideles Tragheimo bendruomenės kapines. Jų vietoje pastatytas prekybos centras „Clover“ su viešbučiu „Radisson Blu“ — red. past.)
1894–95 metais nuo Steindammo iki Tragheimo bažnyčios nutiesta Hohenzollernų gatvė (Hohenzollernstraße, dabar bevardis skersgatvis tarp Leninskio prospekto ir Pulk. Ivannikovo g., išeinantis į pastarąją pro arką name Nr. 1A–1B kiek į šiaurę nuo sankryžos su Generolo Somerio gatve — red. past.)
Eidami į šiaurę Tragheimo Bažnyčios gatve, kairėje pamatysime Žemės ūkio institutą (Landwirtschaftliches Institut) su jo laboratorijomis ir Agrobotanikos sodu (Landwirtschaftlich-botanischer Garten), taip pat Veterinarijos kliniką (Tierklinik).
1894/95 metais čia medicininė pagalba suteikta 350 naminių gyvūnų: 168 arkliams, 16 karvių ir 166 šunims. (Dauguma šių pastatų išliko — red. past.)
Tiepolto gatvė (Tiepoltstraße, dabar Michailo Galkovskio g., vedanti nuo Pulkininko leitenanto Ivannikovo gatvės pro buvusią pieninę iki pėsčiųjų Rokosovskio gatvės dalies) 1893 metais pervadinta vaistininko, paaukojusio lėšų Tragheimo bažnyčios altoriui, garbei. Iki tol ji buvo Skudurų skersgatvis (Hader Gasse). Gatvė veda pro Steindammo vidurinę mokyklą (Steindammer Mittelschule), stovinčią čia nuo 1890 metų, iki Wrangelio gatvės. (Mokyklos pastatas neišliko, mokykla stovėjo į šiaurę nuo Palaestra Albertina — red.) Mokyklos vietoje anksčiau buvo Tiepolto našlaičių namai. Jie buvo perkelti į Mittelhufeno (Mittelhufen) gatvės namą Nr. 20. Prieglaudos įkūrėja buvo vaistininko Tiepolto našlė, gimusi Bullen (Bullen) ir mirusi 1800 metais. (Buvusios Tiepolto prieglaudos pastate Šilerio gatvėje Hufene dabar veikia Rusijos bankas — red. past.)
Atminimą apie upelį, sukusį malūną į rytus nuo Tiepolto gatvės, iki šiol saugo Malūno gatvė (Mühlenstraße, ji išliko ir jungia Pulkininko leitenanto Ivannikovo ir Rokosovskio gatves į pietus nuo Michailo Galkovskio g.; dabar buvusi Malūno gatvė vadinasi Generolo pulkininko Liudnikovo vardu — red. past.)
Karaliaučiuje irgi buvo Šaulių gatvė. Dabar ji Kalthofe, o tada buvo Tragheime.
Šalia eina Wrangelio gatvė, taip vadinama nuo 1872 metų pagal tais pačiais metais čia pastatytas Wrangelio kirasyrų kareivines.
Karaliaučiuje buvo ir Gražioji gatvė. Dabar ji Amalienau, o anksčiau taip pat buvo Tragheime.
(Wrangelio gatvė dabar vadinasi Černiachovskio vardu. 3-iojo grafo Wrangelio kirasyrų pulko kareivinės joje pastatytos 1870-aisiais. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje, norint pratęsti Mitteltragheimo gatvę Aukštutinio tvenkinio link, buvo išardyta centrinė pastato dalis. Vakarinė dalis smarkiai nukentėjo ir išdegė per miesto šturmą 1945 metų balandį, po to taip pat buvo išardyta. Rytinė dalis 2007-aisiais gavo regioninės reikšmės kultūros paveldo objekto statusą, stovi iki šiol ir nuomojama biurams — red. past.)
Feldmaršalas grafas fon Wrangelis gimė 1784 metų balandžio 13 d. Ščecine. 1796 metais įstojo į tarnybą Rytų Prūsijos dragūnų pulke. Jo sudėtyje kovėsi mūšyje prie Heilsbergo 1807 metais. Dalyvavo 1813–1815 metų išsivadavimo kare. Pasiekė aukščiausius karinius laipsnius. 1845 metais tapo jo vardu pavadinto pulko šefu. Pirmaisiais Šlėzvigo-Holšteino karo (1848–1851) metais vadovavo Prūsijos kariuomenei ir 1848 metų balandžio 23 d. sumušė danus prie Šlėzvigo. Grafas mirė 1877 metų lapkričio 1 d., būdamas 93 metų. Jo bronzinė statula stovi kareivinių vidiniame koridoriuje.
Iš visų Tragheimo gatvių, vedančių į šiaurę, Wrangelio gatvės link, žinomiausia – Mitteltragheim (Mitteltragheim, dabar – Proletarskaja).
Ji prasideda tarp žydų kapinių (Judenkirchhof) ir Šaulių sodo (Schützengarten. Žydų kapinių liekanų galima rasti nedidelio skvero pavidalu prie kelių policijos pastato Černiachovskio gatvėje. Šaulių sodas neišliko, jis buvo dabartinės Minsko gatvės, tais laikais vadintos Tragheimo Parako gatve, rajone — red.) Žydų kapinės buvo įkurtos 1703 metais prie buvusio Parako malūno Tragheimo Parako gatvėje. Šaulių sodas su savo nuostabiais senais medžiais, gražiais takais ir pavėsinėmis ilgą laiką buvo labai populiarus tarp karaliaučiškių. Anksčiau rytinė sodo riba buvo Dohnos gatvė (Dohnastraße, ėjo į rytus nuo Proletarskaja gatvės lygiagrečiai jai per dabartinius kiemus, neišliko — red. past.) Dabar didelė sodo dalis tapo spekuliacijos nekilnojamuoju turtu objektu, tuo tarpu jame stovėję Šaulių namai (Schützenhaus) su šaulių gildijos būstine, didelėmis salėmis ir treniruočių aikštelėmis išliko. Tačiau 1854 metais gildija buvo priversta perkelti savo veiklą už miesto ribų ir 1894 metais savo reikmėms įsigijo didelę valdą už Tragheimo vartų.
Rytų Prūsijos vyriausybės pastatas Mitteltragheimo gatvėje.
Į pietus nuo Šaulių namų maždaug prieš šešerius metus atsirado visiškai naujas rajonas, turintis visus šiuolaikinio miesto bruožus, ir jei kas nors iš šio prašmatnaus kvartalo staiga atsidurtų, pavyzdžiui, Sackheime, nepatikėtų, kad tai tas pats miestas.
Universiteto biblioteka Mitteltragheimo gatvėje.
Gatvės čia vadinasi garbingų vyrų, turinčių ypatingų nuopelnų Rytų Prūsijai ir Karaliaučiui, vardais. Pavyzdžiui, minėtoji Dohnos gatvė pavadinta Rytų Prūsijoje labai žinomos giminės garbei. Ši pavardė taip pat įamžinta bokšto prie Rossgarteno vartų pavadinime (Dohnaturm. Kaip minėta, gatvė neišliko, o Dohnos bokštas stovi iki šiol; jame veikia Gintaro muziejus — red.) Schöno gatvė (Schönstraße, dabar ši gatvė vadinasi generolo Somerio vardu) pavadinta ministro fon Schöno (Staatsminister v. Schön), žymaus valstybės veikėjo, pasižymėjusio mūsų provincijos išvadavimo iš prancūzų okupacijos ir jos atkūrimo laikotarpiu, garbei.
Henschės gatvė (Henschestraße) pavadinta giliai gerbiamo vietos gyventojo, užsitarnavusio teisę vadintis Miesto seniūnu (Stadtältester), garbei.
Gatvė eina per jo buvusią valdą, kurioje dabar gyvena jo palikuonys. (Gatvė neišliko, ji ėjo labiau į rytus, lygiagrečiai Proletarskaja gatvei, ir rėmėsi į Šaulių sodą — red. past.) Išliko namas Mitteltragheimo g. 9, kuris anksčiau buvo kilmingos fon Braxeinų (v. Braxein) šeimos dvaras. Neseniai jis buvo nupirktas Karališkajai universiteto bibliotekai (Königliche Universitätsbibliothek, neišliko) statyti. Maži vieno aukšto nameliai, stovėję Durpių turgaus aikštėje (Torfmarkt), dabar nugriauti, todėl Smuklės gatvę buvo galima pratęsti už Mitteltragheimo iki sankirtos su Henschės gatve.
(Universiteto biblioteka buvo rytiniame dabartinių Profesoriaus Sevastjanovo ir Proletarskaja gatvių kampe. Stebėtina, kad per pirmąjį Kaliningrado gatvių pervadinimą ji gavo „Bibliotečnaja“ (Bibliotekos) pavadinimą, o tik paskui buvo pervadinta Prof. Sevastjanovo gatve. Durpių aikštė buvo dabartinių Proletarskaja ir Sergejevo gatvių sankryžoje. Tokį pavadinimą ji turėjo 1811–1885 metais. Čia buvo pardavinėjamos durpės krosnims kūrenti, aikštė — red. past.)
Henschės gatvė pavadinta vietos autoriteto garbei.
Pagrindinė Mitteltragheimo gatvės įžymybė – renesanso stiliumi pastatytas grandiozinis vyriausybės pastatas, aukščiausios provincijos administracinės institucijos rezidencija.
Dohnos gatvė. Namai stovi tarsi parade – prūsiškas drilius visu gražumu!
Jį sudaro centrinė dalis ir du sparnai, juosiantys vidinį kiemą, primenantį sodą. Rūmai spinduliuoja kilnumą, solidumą ir ramybę. Dailiai nukalti geležiniai vartai skiria kiemą nuo gatvės. Sienos apdailintos smiltainiu ir matinėmis geltonomis plytomis. Vidurinę dalį puošia du profesoriaus Reuscho (Johann Friedrich Reusch, 1843–1906) sukurti biustai: kunigaikščio Albrechto (Herzog Albrecht), Prūsijos kunigaikštystės įkūrėjo, ir imperatoriaus Vilhelmo Pirmojo (Kaiser Wilhelm I), kurio valdymo metais pradėtas pastato statymas. Vidurinio fasado kampuose įrengtos alegorinės grupės, taip pat profesoriaus Reuscho darbo, vaizduojančios: viena – prekybą, amatus ir jūreivystę, kita – žemdirbystę, mokslą ir švietimą.
Ypač gražiai įrengta laiptinė, kurioje profesorius Reuschas sukūrė dar vieną alegorinę grupę – teisingumą, jėgą ir saikingumą.
Dėmesio verti profesoriaus Knorro (Hugo Knorr, 1834–1904) freskos, vaizduojančios pagrindinius Rytų Prūsijos gyventojų užsiėmimus: gintaro gavybą, medžioklę, žvejybą, žirgininkystę, gyvulininkystę, žemės ūkį. Turtingai išpuoštoje 220 kv. metrų šventinėje salėje kabo du dideli peizažai, kuriuos nutapė profesorius Maxas Schmidtas (Max Schmidt, 1818–1901). Jų turinį išreiškia devizas: „Nuo uolų – prie jūros“. Juose pavaizduota Hohenzollernų dinastijos tvirtovė (Vokietijoje) ir jūros pakrantė ties Groß Kuhren (Groß Kuhren, Primorje gyvenvietė). Be daugybės tarnybinių patalpų, pastate yra oberprezidento apartamentai. Pietiniame flygelyje – pašto patalpa.
(Vyriausybės pastatas stovėjo dabartinių Proletarskaja ir Generolo Somerio gatvių kampe. Per karą jis smarkiai nukentėjo, paskui jame buvo filmuojami filmai apie karą, 7-ajame dešimtmetyje pastatas išardytas ir jo vietoje pastatyti gyvenamieji namai. Iš sodelio irgi nieko neliko — red. past.)
Rėzos ir Schöno gatvių sankryža.
Tęsdami pasivaikščiojimą, pasukime į rytus ir, praėję Schöno gatve, pateksime į Rėzos gatvę (Rhesastraße), pavadintą profesoriaus Liudviko Rėzos garbei.
Naujos gatvės – Lakštingalų takas ir Dohnos gatvė.
(Schöno gatvė, dabartinė Gen. Somerio g., kirto Mitteltragheimo gatvę, dabartinę Proletarskaja gatvę, ėjo toliau į rytus, kirsdama Henschės gatvę, ir baigėsi ties Rėzos gatve, ėjusia nuo Hintertragheimo gatvės, dabartinės Sergejevo gatvės, į šiaurę iki Šaulių namų. Ši dabartinio Kaliningrado dalis XX amžiaus antrojoje pusėje iš dalies prarado pirminį planą ir buvo tankiai užstatyta penkiaaukščiais daugiabučiais, žinomais kaip „chruščiovkės“. Rėzos gatvė neišliko — red.)
Liudvikas Rėza (Ludwig Rhesa) gimė 1777 metais neturtingo žvejo šeimoje dabar smėliu užpustytame Karvaičių (Karwaiten) kaime Kuršių nerijoje. Anksti liko našlaitis, tačiau, padedamas giminių ir draugų, galėjo imtis teologijos studijų. Mokėsi Lėbenichto vargšų prieglaudoje (Löbenichtsches Pauperhaus), nemokamai lankė Lėbenichto lotynų mokyklą (Löbenichtsche Lateinschule). Būdamas studentas, gyveno „Kypkeanume“ (Kypkeanum). Dalyvavo išsivadavimo kare. Tapo Karaliaučiaus universiteto profesoriumi, įkūrė akademinių lietuvių kalbos studijų mokyklą. Giliai dėkodamas tiems, kas jam padėjo mokymosi metais, jis pagal „Kypkeanumo“ pavyzdį įkūrė „Rhesianumą“, kur studentai taip pat galėjo gauti nemokamą būstą. Ši įstaiga yra adresu: Hintertragheimo g. 51. Liudvikas Rėza mirė 1840 metų rugpjūčio 30 d.
(Studentų miestelis „Rhesianum“ Hintertragheimo gatvėje, dabar Sergejevo gatvė, neišliko. Liudvikas Rėza pirmasis išleido lietuvių rašytojo Kristijono Donelaičio kūrinius. Mūsų laikais paminklas didžiajam lietuvių mokslininkui pastatytas Kaštonų alėjos ir Pergalės prospekto sankryžoje — red.)
Rėzos gatvė veda mus į Hintertragheimo gatvę. Čia plačiai garsėjo Eichmanno sodas (Eichmannsche Garten), darantis neįprastą įspūdį daugybe tvenkinių, krioklių ir fontanų. Šį sodą galima pavadinti gražiausiu Karaliaučiuje. Vėliau toks Feldheimas čia įkūrė vandens gydyklą (Feldheimsche Wasserheilanstalt).
„Trys karūnos“. Viena seniausių Prūsijos masonų ložių (1746).
Hintertragheimo gatvėje yra Karališkoji kaizerio Vilhelmo gimnazija (Wilhelmsgymnasium). Ji buvo atidaryta 1874 metų spalio 15 d.
„Immanuel“. Jauniausia Karaliaučiaus masonų ložė (1884).
Joje tada mokėsi 92 mokiniai penkiose klasėse. Gimnazija turėjo Rossgartene parengiamąją klasę, atidarytą kiek vėliau, 1879-aisiais. Pats gimnazijos pastatas labai paprastas, be jokių architektūrinių įmantrybių. Tačiau aktų salė verta dėmesio dėl ją puošiančios tapybos. Šiaurinę siaurąją sieną į dešinę nuo įeinančiojo puošia drobė „Vokiečių ordino didžiojo magistro Siegfriedo fon Feuchtwangeno įžengimas į Marienburgą 1309 metais“. Abipus jos kabo paveikslai „Frydrichas Vilhelmas Trečiasis kalbasi su Yorcku ir Steinu“ ir „Karalienė Luizė su vyresniaisiais sūnumis Luisenwahl parke“. Pastarasis – ne originalas. Visus šiuos tris paveikslus nutapė jau miręs profesorius Steffeckas (Carl Constantin Heinrich Steffeck, 1818–1890). Pietinėje siaurojoje pusėje pakabinti trys profesoriaus Neidės (Emil Adolph Neide, 1843–1908) kūriniai. Vidurinis vaizduoja, kaip kunigaikštis Albrechtas 1525 metais įveda Prūsijoje evangelikų tvarką. Šoninėse drobėse pavaizduotas didysis astronomas Kopernikas savo observatorijoje ir besikalbantys filosofai Kantas ir Fichtė.
Paveikslai kelia susidomėjimą tuo, kad jie tarsi turi tęsinį čia pat kabančiuose žinomų praeities mokslininkų ir garsių mūsų laikų Karaliaučiaus vyrų portretuose.
Ant sienos, esančios priešais langus, įrengtas frizas, kurį papuošė profesorius Knorras (Hugo Knorr, 1834–1904). Keturiuose paveiksluose pavaizduoti jaunimo religinio auklėjimo skirtingais laikotarpiais siužetai. Seniausią istoriją reprezentuoja filosofo Sokrato atvaizdas, viduramžius – vienuolyno mokykla, naujuosius laikus – mokslininkai humanistai Erazmas ir Reuchlinas; ketvirtajame pavaizduotas Prūsijos Valstybės tarybos mokslo vyrų ir jaunimo auklėtojų pasitarimas XIX amžiaus pradžioje. Iš plastikos paminėsime bronzinį imperatoriaus Vilhelmo Pirmojo biustą, kurį sukūrė profesorius Reuschas (Johann Friedrich Reusch, 1843–1906).
(Ši gimnazija buvo rytinėje dabartinės Sergejevo gatvės pusėje, į pietus nuo dabartinių Profsąjungų rūmų. Ji buvo visiškai sugriauta, kaip ir visi vokiški pastatai šioje gatvėje — red. past.)
Masonų ložė „Prie Mirties galvos ir Fenikso“ Hinterrossgarteno gatvėje.
Prie gimnazijos stovi baptistų bendruomenės koplyčia. Ši sekta kilusi iš Anglijos ir vadinama „Jono Krikštytojo bendruomene“ (Täufer (Baptisten-)Gemeinde), nes krikštija ne vaikus, o tik suaugusius žmones.
Ložės „Prie Mirties galvos ir Fenikso“ sodas Pilies tvenkinio krante.
Baptistai žinomi griežtais papročiais, jie vengia stiprių gėrimų. Pirmąją tokią baptistų bendruomenę Hamburge 1834 metais įkūrė anglų misionierius Duckenas (Ducken). Karaliaučiaus bendruomenė įkurta 1857 metais ir turi 1100 narių (neskaičiuojant vaikų). Be šios koplyčios Hintertragheime (nuo 1870 metų), bendruomenė turi dar vieną – Žemutiniame Haberberge, Nr. 12 (nuo 1887 metų, dabar Bagrationo gatvė).
Šalia koplyčios Tragheime buvo dvaras, priklausęs žymiam fizikos profesoriui Franzui Neumannui (Franz Ernst Neumann, 1798–1895).
(Baptistų koplyčios pastatas buvo šalia gimnazijos, į šiaurę nuo jos. Vieta, kur stovėjo namas, kuriame gyveno ir dirbo fizikas Franzas Neumannas, dabar ribojasi su naujuoju Profsąjungų rūmų pastatu — red. past.)
Trys Karaliaučiaus masonų ložės, pasislėpusios žalumoje rytinėje Hintertragheimo gatvės pusėje, įdomios labiau savo sodų grožiu nei architektūra.
Seniausia iš jų – ložė „Trys karūnos“ (Dreikronenloge). Ji įkurta 1746 metų gruodžio 1 d. ir iš pradžių buvo Altštato Lastadijoje, adresu Olandų g. 9 (Holländerbaumstraße, dabar – Petro Didžiojo krantinė). Nuo 1818 metų šią ložę galima rasti Hintertragheimo gatvėje, dvare, priklausiusiame daktarui Williamui Motherby (William Motherby, 1776–1847).
Ložė „Prie Mirties galvos ir Fenikso“ (zum Todtenkopf und Phönix), kurios teritorija ribojasi su ložės „Trys karūnos“ teritorija, anksčiau, kaip matyti iš pavadinimo, susidėjo iš dviejų ložių. Ložę „Mirties galva“ 1772 metų kovo 21 d. įkūrė vyriausiasis girininkas Jesteris; jo kapas, papuoštas dideliu granito kubu, yra ložės sode. Ložė „Feniksas“ kaip nepriklausoma ložė egzistavo 1775–1832 metais.
Ložė „Immanuel“ (Immanuelloge), jauniausia iš trijų, įkurta 1864 metais. Jos naujas pastatas atidarytas 1886-aisiais. Jis yra kadaise populiariame Valstiečių sode (Bauerscher Garten).
Išėjimas į sodą Pilies tvenkinio krante iš ložės „Prie Mirties galvos ir Fenikso“.
Masonai – tai žmonių susivienijimai, siekiantys asmeninio ir visuomeninio tobulėjimo, visuotinės meilės sklaidos ir žmonijos orumo bei gerovės didinimo.
Biržos sodo portalas Hintertragheimo gatvėje.
Imperatoriai Vilhelmas I (Wilhelm I, 1797–1888) ir Frydrichas III (Friedrich III, 1831–1888) buvo šių organizacijų nariai. Trys ložės, esančios Pilies tvenkinio (Schloßteich) krante Tragheime, veikia pagal skirtingas sistemas, bet visos siekia to paties tikslo. Jos yra trijų Prūsijos Didžiųjų ložių dukterinės ložės: „Prie trijų gaublių“ (Zu den drei Weltkugeln), „Didžiosios krašto ložės“ (Große Landesloge) ir „Didžiosios karališkosios Jorko ložės“ (Großloge Royal York). Jų bendras globėjas – Prūsijos princas Friedrichas Leopoldas (Prinz Friedrich Leopold von Preußen, 1865–1931).
(Masonų ložių pastatai neišliko. Jie stovėjo soduose vakariniame Pilies tvenkinio krante palei Hintertragheimo gatvę. Ložė „Immanuel“ buvo į pietus nuo gimnazijos, toliau buvo „Prie Mirties galvos ir Fenikso“, o gatvės pradžioje – „Trys karūnos“. Ložių veikla nutraukta naciams atėjus į valdžią — red. past.)
Į vakarus nuo ložės „Trys karūnos“ yra vasaros restoranas „Biržos salė“ (Börsenhalle) su gretimu Biržos sodu (Börsengarten). Įėjimas į sodą – dailus kupolinis portalas. Pats sodas terasinis ir išsiskiria gražiais medžiais bei kruopščiai prižiūrima teritorija. Pagrindiniame pastate yra skaityklos ir didelė salė su daugybe gretimų kambarių.
Draugija „Biržos salė“, valdžiusi šią vasaros aikštelę, įkurta 1829 metų gruodžio 18 d. Jos įstatai patvirtinti visuotiniame susirinkime 1830 metų sausio 17 d.
Dar 1830 metais iš jos narių buvo sudaryta „Biržos salės sodininkų draugija“, kas dvi savaites rengusi koncertą Berlyno sode (taip tada vadinosi dabartinis Biržos sodas). Bet kuris „Biržos salės“ narys galėjo tapti „Sodininkų draugijos“ nariu, mokėdamas 3 talerių metinį mokestį. 1833 metais iš „Sodininkų draugijos“ narių sudaryta akcinė bendrovė nupirko Berlyno sodą (Durpių turgus 2) už 6000 talerių, o vėliau perdavė jį draugijai „Biržos salė“. Kaip rodo senas planas, terasos su laiptais čia buvo jau 4-ajame XIX a. dešimtmetyje. 1852 metais bendrovė „Fondų birža“ įsigijo šioje teritorijoje namus adresais Durpių turgus 1 ir Modesto skersgatvis 2 (Modestengasse), pastatė ten gyvenamuosius ir visuomeninius pastatus ir iškilmingai juos atidarė 1855 metų gegužės 23 d. Dalis 1852 metais įsigytos žemės buvo perduota miesto tarybai Modesto skersgatviui praplėsti, o dalis Durpių turgaus įtraukta į Biržos sodo teritoriją. 1880 metais atlikti dideli jo teritorijos tvarkymo darbai, įskaitant dujinio apšvietimo pagerinimą ir vandentiekio sistemos įrengimą.
(Iš Biržos sodo iki mūsų dienų beveik nieko neišliko. Visa ši teritorija buvo maždaug ten, kur 1929 metais pastatė viešbutį „Park Hotel“, dabar administracinį pastatą Sergejevo gatvėje — red. past.)
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
