PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje Tatjanos Kolivai.
[ 1814 ]
Gumbinė. — Trakėnai. — Įsrutis. — Norkitten. — Bubainiai. — Vėluva. — Tepliava. — Pataisos namai.
Gumbinės vaizdas mane šiek tiek nustebino: nesitikėjau rasti čia, Lietuvos gilumoje, simpatišką, gražų miestelį visiškai tiesiomis, tarsi liniuote nubrėžtomis gatvėmis. Ši nemaža gyvenvietė buvo įkurta 1732 metais ir užstatyta pagal paties Frydricho Vilhelmo I parengtą planą, iš čia ir užstatymo taisyklingumas. Jos pirmieji gyventojai buvo Karo ir domenų rūmų (Kriegs- und Domänenkammer), kurių būstinė buvo čia, tarnautojai, taip pat pabėgėliai iš Zalcburgo, prie kurių netrukus prisijungė daug lietuvių, patrauktų geros miestelio padėties.
Rūmai, kurie pagal naująjį Statutą vadinami Vyriausybe, yra aukščiausia provincijos finansų ir policijos institucija. Jų etatuose – apie šimtas darbuotojų, kurie patys sudaro savotišką miestą mieste, juo labiau provinciniame. Pagrindines pajamas Gumbinė gauna iš degtinės varyklų, kurios taip pat verda daug alaus. Varyklas valdo zalcburgiečiai.
Gumbinės vyriausybinis kvartalas.
Gumbinė taip pat yra provincijos vyriausiojo arklininko (štalmeisterio) rezidencija. Tai labai aukštas postas, nes Lietuvos žirgynai laikomi vienais svarbiausių Europoje. Vyriausiasis štalmeisteris turi antrą pagal reikšmę rangą po vyriausybės pirmininko, tačiau jam nepavaldus.
Trakėnų siluetai.
Pagrindinis Trakėnų žirgynas, kuriam priklauso 14 ūkių, yra tarp plačių pievų, užtikrinančių pakankamai ganyklų ir pašarų milžiniškam Trakėnams priklausančių veislinių žirgų skaičiui. Organizacija ir tvarka žirgyne vertos susižavėjimo, o žirgų laikymas čia pavyzdinis. Arklininkai, jų padėjėjai, pašarų ruošėjai ir daugybė tarnų nuolat rūpinasi, kad žirgai būtų puikiai prižiūrimi, o menkiausias aplaidumas griežtai ir nedelsiant baudžiamas vietoje.
Eržilai, tarp kurių yra labai gražių gyvūnų, kainuojančių po kelis tūkstančius talerių, yra ispaniškos, neapolietiškos ir arabiškos kilmės. Žiemą ir vasarą jie laikomi arklidėse specialiame ūkyje. Kumelės skirstomos pagal plauko spalvą ir laikomos skirtinguose ūkiuose. Kumeliukai taip pat skirstomi pagal amžių ir lytį. Yra ir specialūs ūkiai asilams ir mulams.
Kiekvienas eržilas ir kumelė turi savo vadinamąjį genealoginį registrą. Šiuose registruose įrašyti visi gyvūno protėviai ir giminystės ryšiai, juos tvarko specialūs sekretoriai.
Tokie žirgų pasai neabejotinai yra patikimiausi ir tiksliausi iš visų pasaulyje esančių kilmės liudijimų: reikalų tvarkymo sistema neleidžia atsirasti pavainikiams vieno ar kito gyvūno giminės medyje.
Daugelis puikiausių šio veislyno žirgų labai brangiai parduodami turtingiems užsieniečiams, ypač anglams ir rusams. Karališkoji arklidė ima žirgus tik iš šio žirgyno, kiti parduodami už aukščiausią kainą.
Prancūzams įsiveržus į Prūsiją 1807 metais, buvo imtasi visų priemonių, kad šie veisliniai ūkiai nepatektų į priešo rankas. Žirgus spėta iš anksto evakuoti į dešinįjį Nemuno krantą.
Įsrutis, nors ir ne taip gražiai pastatytas kaip Gumbinė, tačiau gyvesnis.
Netoliese į vieną vagą susilieja Angrapa ir Pisa [čia autorius savęs nepasitikrino, žinoma, antroji upė – Įsra, kurios vardu ir pavadintas miestas, – red.]. Toliau jos teka jau vandeningu Prieglium, kuris žemiau Įsruties yra laivybinis. Todėl mieste vyksta gyva grūdų prekyba. Čia yra grūdais gausios Lietuvos grūdų sandėliai.
Viena pirmųjų Senojo turgaus Įsrutyje nuotraukų.
Degtinės varyklos kartu su alaus daryklomis taip pat yra svarbūs Įsruties pajamų šaltiniai. Kraštovaizdis aplinkui nėra ypač gražus, tačiau žemė labai derlinga. Platybės neįspūdingos, bet nepriekaištingai sutvarkytoje vietovėje jautiesi taip jaukiai, kad nesinori jos palikti.
Hubertus medžioklės namelis Bubainiuose.
Senojoje pilyje yra Lietuvos aukštesnysis žemės teismas (Oberlandesgerichts von Litauen), kurio aparatas toks pat gausus kaip ir vyriausybės.
Netoli Įsruties yra Norkitten – gražus Anhalto-Desau hercogų dvaras. Jis užima apie dviejų kvadratinių mylių plotą, kuris puikiai įdirbtas. Norkitteną Frydrichas Vilhelmas I padovanojo garsiajam senoliui, Desau princui, ir nuo to laiko jis lieka šiai hercogų giminei, kuriai priklauso su visomis dvaro teisėmis, išskyrus valstybinį suverenitetą. Žemdirbystė čia vykdoma taip pat kaip ir pačiame Desau, todėl dvaras yra pavyzdingos tvarkos.
Bubainiuose, kaimyniniame miestelyje, priklausančiame Norkitteno bendruomenei, veikia labai įspūdingi malūnai, kuriuose gaminamos puikios perlinės kruopos tokiu kiekiu, kurio pakanka visos Prūsijos poreikiams patenkinti, nors anksčiau ji kelis tūkstančius centnerių jų gaudavo iš Olandijos.
Čia taip pat dideliais kiekiais gaudomos upinės nėgės. Šią skanią žuvį daugiausia gaudo rudenį, džiovina arba kepa, sudeda į statines ir iš dalies suvalgo patys, o iš dalies siunčia į Varšuvą, kur ji labai gerai parduodama.
Senojo Desau pastatytų rūmų sienos tebestovi. Legenda pasakoja, kad po jo mirties pilis tapo netinkama gyventi, nes joje ėmė rodytis vaiduoklis. Keli bandymai išvyti senojo pono dvasią, likusią tokią pat begėdišką, kokia buvo gyvas būdamas, nebuvo sėkmingi, ir pilį, išmontavus joje visus langus ir duris, nusprendė palikti išimtiniam neramaus vaiduoklio naudojimuisi. Pamažu rūmai griuvo, ir galiausiai juose įgriuvo stogas.
Vėluva, gyvas, bet visiškai prastai pastatytas miestelis Alnos upelio įtekėjimo į Prieglių vietoje, žinomas 1656 metų mūšiu tarp Brandenburgo ir Švedijos, taip pat mūšiu, įvykusiu čia tarp prūsų ir rusų vos po šimto metų, per pirmąjį Septynerių metų karą. Šio mūšio keistumas tas, kad galiausiai rusai pasitraukė iš Prūsijos, o prūsai atsitraukė už Karaliaučiaus. Mūšio laukas yra už valandos kelio nuo Vėluvos, didelėje lygumoje1. Labai žinomas vietos arklių turgus.
Vėluvos Kirchenstrasse.
Per derlingą, puikiai įdirbtą vietovę iš Vėluvos nuvažiavome į Tepliavą – labai malonų provincijos miestelį, įsikūrusį Deimės upės įtekėjimo į Prieglių vietoje.
Pataisos namai Tepliavoje.
Kokia upių ir ežerų gausa Prūsijoje! Neginčijamai jokia kita Europos šalis negali su ja lygintis. Jei vietos gyventojų garbėtroška būtų tokia pati kaip olandų, pastačius kelis kanalus, būtų galima keliauti po visą šalį tempiamosiomis baržomis, kaip Olandijoje.
Saloje netoli Tepliavos yra dideli pataisos namai, kuriuose laikomi visi valkatos, elgetos ir įtartini žmonės. Čia jie gauna pilkai baltus drabužius spalvotomis rankovėmis, kad juos būtų lengviau atpažinti pabėgus, gerą maistą, tačiau kiekvienas turi atlikti jėgas atitinkantį darbą.
Priklausomai nuo elgesio ir nuo to, kaip uoliai jie dirba, jų maitinimas gerinamas, o esant pakankamai pasitaisymo požymių, jie atiduodami dirbti į gerus ūkius. Čia viešpataujanti tvarka ir švara byloja apie palankią įstaigos atmosferą.
Darbas – verpimas, mezgimas ir audimas. Čia gaminami labai geri kambarių kilimai, kurie labai paklausūs, nes yra pigūs ir gražaus rašto. Čia pat mezgamos kojinės, siuvamos pirštinės ir apatiniai drabužiai, kurie parduodami per parduotuvę Karaliaučiuje.
PASTABA
1. Turimas omenyje 1757 metų Groß Jägersdorfo mūšis.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
