Graži ir didinga aikštė, kuri dabar dažniausiai vadinama Paradeplatz, mano jaunystėje dažnai buvo vadinama Karaliaus sodu (Königsgarten). Po Pirmojo pasaulinio karo šis pavadinimas išnyko. Iki tol Parado aikšte buvo vadinamas tik prospektas priešais Königshalle ir leidyklos „Gräfe und Unzer“ namą, taip pat aikštė su dviem dideliais dujiniais kandeliabrais, apjuosta gražia kaštonų alėja. Būtent čia per imperatoriaus gimtadienį visada vykdavo nedideli paradai. Tai būdavo šventiškas, spalvingas reginys: kareiviai juodomis, karininkai baltomis uniformomis, muzikantai raudonais smailiais šalmais su plunksnomis – viskas žėrėjo ir spindėjo.
Vienas pirmųjų žinomų Königsgarteno atvaizdų.
Pavadinimas Königsgarten – Karaliaus sodas – gyvavo ne itin ilgą laiką: jis atsirado tik tada, kai Prūsija turėjo karalių (1701).
Tradicinės Karaliaučiaus gildijų eisenos maršrutas ėjo per Königsgarteną.
O anksčiau tai buvo Kunigaikščio sodas prie pilies virtuvės. Tiesiogine šio žodžio prasme. Jis taip ir vadinosi – Virtuvės sodas (Geköchsgarten), t. y. daržas, kuriame augindavo daržoves, o Didžiojo kurfiursto valdymo laikais pasodino pirmąsias bulves.
Žinoma, prie jo dar glaudėsi ir parkas. Jame augo seni ir reti medžiai. Tai nenuostabu, juk jį įkūrė dar kunigaikštis Albrechtas. Kad būtų galima į jį patekti, kiek vėliau per pilies griovį ir Junkergassę tiesiai iš Karaliaučiaus pilies buvo pastatyti aukšti mediniai lieptai, nuo kurių atsivėrė vaizdas į šį sodą. Kasparas Steinas (Caspar Stein; 1592–1652) savo garsiojoje knygoje „Peregrinatorius“ (Peregrinator) šiuos lieptus vadina Pėsčiųjų tilteliu.
Parke buvo Pramogų sodas (Lustgarten)1, šalia kurio buvo Medžioklės sodas (vok. Hetzgarten, arba „Pjudymo sodas“), kuriame vietos aukštuomenės pramogai barbariškai iki mirties pjudydavo laukinius žvėris, rengdavo lokių ir taurų2 kautynes. Hetzgartenas buvo ten, kur vėliau stovėjo gyvenamieji namai Grosse Schlossteichstraße gatvėje. Ir tik Frydrichas Didysis (Friedrich II, Friedrich der Große, Alter Fritz) 1744 metais uždraudė šias viduramžiškas pramogas.
Pietinėje sodo dalyje tuo metu taip pat stovėjo Lusthausas (Lusthaus, Pramogų namai3).
Per Lustgarteną nuo Ordino laikų buvo nutiestos upelių, ištekančių iš Aukštutinio tvenkinio (Oberteich), vagos. Jos padėjo reguliuoti vandens lygį Pilies tvenkinyje (Schlossteich), nes įtekėdavo į Katzbacho upelį žemiau ir į vakarus nuo Schlossteicho, be to, maitino pilį juosusį griovį.
Aikštė toli gražu ne atsitiktinai buvo pavadinta Parado aikšte.
Upelis, tekantis iš Tragheimo Bažnyčios gatvės (Tragheimer Kirchenstraße) pusės, tekėjo palei vakarinę Königsgarteno ribą, todėl vėliau, jį užpylus, ten statomus namus teko statyti ant polių.
Memas „prūsiškas drilius“ atsirado ne iš niekur, o Königsgarteno rikiuotės aikštėje.
Į mano tėvo sklypą (Paradeplatz 19) buvo įkalta ne mažiau kaip 325 polių. Dar vienas upelis juosė miesto teatrą. Išliko 1850 metų nuotrauka, kurioje gerai matyti ir upelis, ir tiltas per jį. Šis upelis Teatro gatvėje (Theaterstraße) įtekėdavo į tuomet pilį juosusį griovį.
Šiauriniame Theaterstraße gale, paversdamas ją aklagatviu, stovėjo 1808 m. nugriautas Arklių malūnas (Roßmühle4), todėl Teatro gatvė tuomet poetiškai vadinosi Grįžk Atgal skersgatviu (Kehrwiedergasse). Joje 1780–1800 metais neoklasicizmo stiliumi buvo pastatyta elegantiška Königshalle, iš pradžių vieno aukšto. 1848 metais generolas leitenantas Plehwe5 įkūrė draugiją „Königshalle“ – Prūsijos antiliberalios sąjungos rojalistų tvirtovę, kuri rengė savo posėdžius šiame pastate. Nuo 1935 metų pastate veikė karininkų kazino.
Kad Königsgartene augo puikūs medžiai, liudija ne tik 1613 metų Beringo planas, bet ir istorija apie tai, kaip kancleris fon Kreytzenas (Georg Friedrich von Kreytzen; 1639–1710) 1697 metais priėmė kurfiurstą Frydrichą III, gimusį Karaliaučiuje, tikriausiai labai mėgusį lankytis gimtajame mieste, ant legendinės milžiniškos liepos. Šis garbingas medis, be abejo, prisiminęs dar senovės prūsus, buvo 30 pėdų apimties ir laikė penkis vienas virš kito išdėstytus balkonų aukštus. Ant aukščiausiojo iš jų dažnai linksmindavo aukštus miesto svečius prabangiais perukais. Išties barokinė idėja! Mūsų laikais vargu ar kas nors galėtų sugalvoti pagerbti įžymybes ant daugiaaukštės liepos Hirschau6.
Senasis teatras, stovėjęs toje vietoje, kur vėliau pradėta statyti Įgulos bažnyčia.
Paskui atėjo neįtikėtinai atšiauri 1708 metų žiema, kai rogėmis Baltijos jūros ledu buvo galima nuvažiuoti net iki Liubeko. Visi reti tuometinio Königsgarteno medžiai nebuvo pasirengę tokiems šalčiams: jie iššalo, žuvo net milžiniška senoji liepa, kurią po to teko nupjauti. Sodas sunyko.
Naujasis Miesto teatras Parado aikštėje buvo beveik tiksli senojo kopija.
Kai 1713 metais į sostą įžengė taupus ir pamaldus Frydrichas Vilhelmas I, amžininkų pramintas Karaliumi kareiviu (Soldatenkönig), jis nesiėmė Karaliaus sodo atnaujinimo, o vietoj to pradėjo naudoti jį kaip rikiuotės aikštę. Rytinėje dalyje buvo pastatytas maniežas, vėliau perkeltas į Mondscheingassę, paskui į Gartenstraße, o dar vėliau – į Giesebrechtstraße, tiesiai į būsimo universiteto vietą. Centrinėje Königsgarteno dalyje jis planavo pastatyti įgulos bažnyčią. Projektas buvo patikėtas Schultheissui fon Unfriedtui7.
„Jei ji būtų užbaigta, – rašė Liudvikas fon Baczko8, – tai būtų gražiausia bažnyčia Karaliaučiuje.“ Atsižvelgiant į statytojų meistriškumą, tai skamba visai įtikimai. Tačiau ją spėta pastatyti tik iki langų lygio, paskui projekto finansavimas nutrūko... Šis nebaigtas statinys stovėjo daugelį metų, ir tik 1791 metais, kai Karaliaučiaus teatrui Kreytzenscher Platz aikštėje prireikė erdvesnių patalpų, apie jį prisiminta. Nebaigto statinio griuvėsiai buvo nugriauti, bet pinigų naujam teatro pastatui tada irgi neužteko. Ir Karaliaučiuje dar penkiolika metų toliau veikė senasis teatras.
Tik 1806–1808 m. slaptasis patarėjas Valerianas Mülleris9, statybų direktorius, į vakarus nuo nebaigtos įgulos bažnyčios pamatų neoklasicizmo stiliumi pastatė naująjį Miesto teatrą (Stadttheater). Vos baigtas, jis 1808 metais sudegė, bet beveik iš karto buvo atstatytas – daugiausia iš draudimo pinigų – ir atidarytas 1809 m. gruodžio 9 d., dalyvaujant Jų Didenybėms.
Ilgosiose pusėse naująjį teatrą per visą aukštį puošė dvi pusapvalės nišos. Antrasis aukštas (trečiasis pagal rusų tradiciją – red.) pagal projektą turėjo būti dekoruotas aukštu frizu su figūromis, kuris turėjo papuošti šiaip kuklią išorę. Tačiau nuo šio frizo, kuris, be abejo, būtų gerokai pagerinęs į didelę dėžę panašaus naujojo miesto teatro eksterjerą, dėl lėšų stokos teko atsisakyti. Ir tik aštuonios figūros – keturios centre ir po dvi kiekvienoje nišoje, tarp kurių prozaiškai matėsi gaisrinės kopėčios, – iliustravo, koks frizas turėjo būti pagal projektą.
Naujasis Miesto teatras iš vidaus ir iš lauko.
Didelio masto 1910/1911 m. pertvarka, po kurios praeitimi tapo šiaurės vakarinės dalies niša, padarė galą bet kokiam pirminiam grakštumui to, kas po jos tapo „Operos teatru“.
Miesto teatro eksterjeras ir interjeras po 1910–1911 m. rekonstrukcijos.
Mane visada glumino, kodėl stogas virš naujosios statinio dalies buvo uždengtas būtent skalūnu. Nejau ši juodai raudona danga išgelbėjo nelaimingą, rekonstrukcijos subjaurotą pastatą?
Tačiau viduje teatras visada žavėjo grakščiu savitumu. Čia klasicizmas demonstravo savo išties karališką orumą, pasiekiamą formų griežtumu, sušvelnintu kilniomis spalvomis – balta, raudona ir auksine. Išskyrus bjaurias, rėksmingas ir pernelyg smulkias lubų tapybas, kurios buvo pratęstos ir 1911 metų priestate, interjero spalvų gama gali visiškai atitikti tą, kurią matė mūsų mylimoji karalienė, sėdėdama su savo vyru Frydrichu Vilhelmu III karališkojoje ložėje ir, galbūt, klausydamasi Friedricho Himmelio10 (Friedrich Heinrich Himmel; 1765—1814) operos.
Vėlesniais laikais išgarsėjo Miesto teatro sietynas su 200 dujinių ragelių, turėjęs bent tą pranašumą, kad iš jo pirmtako į žiūrovų salę nebevarvėjo žibalas.
O lauke, rikiuotės aikštėje, dabar taip pat vykdavo arklių turgūs ir mugės su karuselėmis, šaudyklomis, „pasaulio stebuklais“ ir gatvės muzikantais.
Padėtis pasikeitė, kai 1841 metais Paradeplatz aikštėje buvo pastatytas paminklas Frydrichui Vilhelmui III. Tačiau pirmiausia buvo užpilti senieji upeliai ir buvę upėtakių tvenkiniai, kurie taip užpelkėjo, kad ėmė trikdyti gyventojus savo smarve, o vienas jų net gavo nemalonų pavadinimą „Juodoji jūra“.
Frydricho Vilhelmo III skulptūra buvo vienintelis raitelio paminklas Karaliaučiuje. Atsižvelgiant į to meto logistikos ypatumus, nugabenti masyvų bronzinį kolosą, kurį sukūrė Raucho11 mokinys Augustas Kissas12, į Rytų Prūsiją buvo nelengva.
Iškilmingas paminklo Frydrichui Vilhelmui III atidengimas Königsgartene.
Nereikėtų pamiršti, kad geležinkelio tada dar nebuvo, o gabenti vandens transportu iš Lauchhammerio ketaus liejyklos netoli Elsterwerdos taip pat buvo neįmanoma. Todėl vienintelė prieinama galimybė buvo arklių trauka.
Paminklas buvo atsuktas veidu į Königshalle (centre) ir leidyklą „Gräfe und Unzer“ (dešinėje).
Tačiau keliai tais laikais buvo tokios apgailėtinos būklės, kad procesija kelis kartus ilgam įstrigo. Jüterboge (Jüterbog) iškilo problema: paminklas pasirodė per aukštas pravažiuoti pro miesto vartus. Teko nuimti jų perdangą ir dar įgilinti važiuojamąją dalį. Kai kolosą pagaliau atgabeno prie palyginti naujų Karaliaučiaus Brandenburgo vartų, paaiškėjo, kad ir šiems vartams jis per aukštas – perdangą teko nuimti ir čia. Problema pasikartojo ir prie Žaliųjų vartų! Tačiau čia pakako po jais iškasti dvi pėdas žemės. Kai pagaliau karalius atsidūrė ant savo aukšto pjedestalo Königsgartene, visas miestas buvo visiškai sužavėtas ir ėmė šlovinti skulptorių.
Įrodymui pateiksime ištrauką iš vokiečių rašytojo Ferdinando Gregorovijaus13 knygos „Baltijos kranto idilės“, kurią jis išleido 1851 metais. Aprašyta scena vyko tuomet populiariame vasaros kurorte Neukuhrene (Neukuhren, dabar – Pionerskio miestas):
„Tą vasarą Kissas aplankė paplūdimį Semboje. Neukuhreno kurorto bendruomenė nusprendė priimti meistrą... pačiu iškilmingiausiu būdu ir net jį „karūnuoti“. Vieną provincijos gimnazijos mokytoją, atsižvelgiant į jo klasikinį išsilavinimą, įkalbėjo parašyti pasveikinimo eiles. Šis malonus žmogus dvi dienas prasėdėjo savo kambaryje užsirakinęs už uždarų durų, įkvėpimo dėlei iš atminties cituodamas Homerą, Pindarą ir kitus didžiuosius graikų tragikus.
Pagaliau priėmimo dieną jis pasirodė lyg Mahometas, išeinantis iš olos14, su parengta poema – klasikiniais distichais, meistriškai sukurtais šia proga.
Pusė Neukuhreno gyventojų susirinko pagrindinėje kurorto aikštėje, kad taptų skulptūros meno pagerbimo akto liudininkais.
Priešais pagrindinio pastato vestibiulį susirinko visos kurorto damos, tarsi į „Meilės teismą“15.
Aukštai ant Kapitolijaus laiptų laukdamas stovėjo oratorius. Priešais, ant kitų laiptų, stovėjo orkestras su iškeltais fagotais, trimitais ir smuikais, vos susilaikydamas neužpuolęs savo instrumentų. Taip po žydru dangumi poezija ir muzika ištisą valandą tylėdamos stovėjo veidu viena į kitą, laukdamos savo patikėtinės skulptūros. Net paukščiai tylėdami tupėjo medžiuose, smalsiai įsiklausydami; oras buvo nejudrus, jūra sustingo nebyliame laukime, o dvi jaunos merginos, laikydamos ant pagalvėlių laurų vainiką ir eiliuotą dedikaciją, kankinosi tarsi slapta aistra ir ilgesys, apie kuriuos niekas nežino. Bet staiga! – pašto rago garsas už sodo – raiteliai šuoliuoja su vėliavomis, paskui juos sargyba, pagaliau karieta – ir štai jis, Kissas!
Orkestras puolė prie instrumentų lyg išalkę liūtai prie savo grobio; poetas pradėjo deklamuoti; Kissas, malonus pagyvenęs ponas romia, švelnia veido išraiška, išlipo ir nuolankiai nulenkė galvą prie Kapitolijaus laiptų. Poetas toliau skaitė savo eiles; mergina, nešusi laurų vainiką, kurį pagal iškilmingo priėmimo scenarijų turėjo uždėti meistrui, sutriko; šlovės simbolis kelis kartus nuslydo nuo garbingos Kisso galvos; bet beviltišku proveržiu ji susiėmė, pasinaudodama skulptoriaus ausimi tarsi vinimi sienoje, kurios dėka vainikas nenukrito ant žemės. Tasso-Kissas16 nusišypsojo, pataisė vainiką ir ištarė didingą frazę: „Ne man, o Kūrėjui priklauso šis vainikas!“ Jis apkabino oratorių ir išdalijo damoms rožes; muzikantai užtrimitavo; susidarė procesija, ir malonųjį meistrą triumfališkai apvedė aplink aikštę…“
Tačiau paminklas sulaukė ir kritikos. Buvo tvirtinama, kad bet kuris arklys, jei eitų taip, kaip jį pavaizdavo Kissas, neišvengiamai nugriūtų ant šono. Pasklido gandai, kad menininkas, nusivylęs dėl šios lemtingos klaidos, vėliau nusišovė. Tiesa, nei viena, nei kita nebuvo rimta – o arklys tebestovi, tik pakėlęs dešinę priekinę koją.
Ant paminklo pagrindo išdėstyta reljefų serija, vaizduojanti laimingą karališkąją šeimą, ariančius valstiečius, raitą savanorį – Išsivadavimo karo dalyvį, ir – vieną svarbiausių Karaliaučiaus istorijos puslapių – generolo Yorcko kreipimąsi į savanorius Rytų Prūsijos žemės ūkio direkcijos pastate 1813 m. vasario 5 d.
Reljefai ant paminklo Frydrichui Vilhelmui III postamento veikiau yra horeljefai.
Virš šių atvaizdų driekiasi užrašas: „Jo pavyzdys ir jo įstatymai suteikė mums jėgų išlaisvinti Tėvynę. Jam dėkojame už taikaus gyvenimo palaimą.“
Artėjo Albertinos trišimtmetis. Kadangi senojo pastato Katedros kieme jau nepakako, maniežo vietoje Königsgartene Karaliaučiaus universitetui buvo planuojama pastatyti naują. Jo projektavimas buvo patikėtas būsimam vyriausiajam slaptajam statybos patarėjui17 Friedrichui Augustui Stüleriui18, kurio portretas meistriškos Adolpho Menzelio19 rankos dėka išliko paveiksle, įamžinusiame Vilhelmo I karūnavimą.
Frydrichas Vilhelmas IV mylėjo miestą prie Prieglio, tikriausiai prisimindamas pasivaikščiojimus Luisenwahlyje su anksti mirusia motina. Per karūnavimą Karaliaučiuje 1840 metais jis buvo sutiktas su tikru džiūgavimu. 1844 m. rugpjūčio 31 d. karalius, dalyvaudamas iškilmingoje kertinio akmens padėjimo ceremonijoje, pasakė: „Albertinos įkūrėjas troško, kad ji niekada nesektų vingiuotu kometų keliu. Jos judėjimas turi būti panašus į saulę, kuri, šviesdama tolygiai, išties išsklaido tamsą, prasiskverbia į gilias olas, nuplėšia nakties šydus, leidžia vaisiams nokti, o žiedams skleistis, – toks poveikis išties palankiai veikia žmones.“
Naujojo Karaliaučiaus Albertinos universiteto pastato fasadas, atgręžtas į Königsgarteną.
Stüleris sukūrė kiek pompastišką geltonų klinkerinių plytų pastatą italų Renesanso stiliumi su plačia išsikišusia kolonada, kuris labai patiko karaliui.
Kolonada, kuri, kaip dabar žinome, turėjo perimetru apjuosti visą Königsgarteną.
Jo dekoro sprendime dėmesio verti kunigaikščio Albrechto raitelio reljefas ir Liuterio bei Melanchtono statulos centrinėje dalyje, taip pat daugelio mokslininkų biustai: pirmojo rektoriaus Georgo Sabinuso, Simono Dacho, Jacobi, Hamanno, Herderio, Kanto, Besselio, Hippelio, Herbarto, Krauso, Hageno, Burdacho, Lachmanno ir Lobecko.
Išliko 1850 metų graviūra, vaizduojanti pirminį Stülerio projektą. Pastatas ne toks turtingas skulptūromis, tačiau kolonada, dabar puošianti tik fasadą, perimetru apjuosia visą aikštę – projektas, kuris, jei būtų įgyvendintas, būtų daręs puikų įspūdį. Karalius, be abejo, buvo asmeniškai juo suinteresuotas, nes mėgo pasivaikščiojimus, kurių metu buvo galima atsiduoti sąmojingiems pokalbiams, – pakanka prisiminti Potsdamo oranžeriją Sanssouci (Schloss Sanssouci), kur jis gyveno, ir Belvederio rūmus ant Pfingstbergo kalvos (Pfingstberg).
Įdomu ir tai, kad minėtoje graviūroje paminklas Frydrichui Vilhelmui III išdėstytas lygiagrečiai pastatui, veidu į vakarus.
Monumentą supo sodai: prie keturių įstrižinių įėjimų kampuose buvo pasodinti puikūs alyvų krūmai, kurie pavasarį viską aplink pripildydavo nuostabaus aromato. Tik po Pirmojo pasaulinio karo jie buvo iškirsti, o aplink paminklą išsidriekė plati, gėlėmis apjuosta veja.
Operos teatras (dešinėje) aiškiai netapo didele architekto sėkme.
Königsgartene buvo pastatytas ir antrasis paminklas: Kanto statula, sukurta virtuoziškos Raucho19 rankos, minint 60-ąsias jo mirties metines. Mano nuomone, šis puikus kūrinys čia ne vietoje.
Paminklas Imanueliui Kantui Parado aikštėje.
Universiteto statyba buvo baigta, ir jis buvo pašventintas tik 1861 m. liepos 20 d. Tačiau naujajame, XX amžiuje jo pastatas tapo per ankštas, ir 1924–1927 metais prie jo pristatė priestatą, kurio vienintelis žavesys buvo tas, kad iš priekio jis buvo vos matomas. Kodėl jo stogas buvo „apsodintas“, tiksliau, „subjaurotas“ paauksuotomis opuncijomis ar alavijais, man visam laikui liko mįsle.
Paskui, netrukus prieš Antrąjį pasaulinį karą, atėjo gauleiterio Kocho „iškilmingo pagerbimo diena“, kuri, kaip sakoma, miestui kainavo keturis milijonus reichsmarkių. Universiteto plytų fasadas, prieš tai kruopščiai atnaujintas smėliasrove, buvo feeriškai apšviestas elektros šviesos kriokliais, o priešais jį, juoda ir vaiduokliška, stūksojo raitelio karaliaus statula – puikus ir nepamirštamas reginys!
Ne mažiau įspūdinga buvo ir kita naktis. Tačiau ji buvo ne tokia šventiška ir iškilminga, o, priešingai, baisi ir kupina siaubo – šiurpi 1944 m. rugpjūčio 29–30 d. naktis.
Tačiau bronzinis karalius bebaimiškai ir tvirtai praėjo pro juos ir pro iš dangaus besiveržiančią ugnį, išgyveno ir liko nesužeistas – tebūnie tai pranašiškas ateities simbolis mums visiems Karaliaučiuje!
Vertėjos pastabos
1. Pramogų sodai (Lustgarten) Rusijoje buvo vadinami „Neskučnyj“ (Nenuobodžiais) sodais. Tai parko rūšis, sukurta plačiosios visuomenės laisvalaikiui. Šis pavadinimas buvo vartojamas iki revoliucijos.
2. Hetzgartenas (Hetzgarten) buvo arena, pastatyta pagal antikinius pavyzdžius. Frydrichas III labai mėgo šią areną, kurioje dvariškiai ir karališkieji svečiai galėjo stebėti, kaip gyvūnai, pavyzdžiui, lokiai, vilkai, lapės, šernai ir buivolai, žudo vienas kitą žiūrovų malonumui. Paprastiems žmonėms tai stebėti buvo leidžiama tik labai retais atvejais.
3. Pramogų namai (Lusthaus) – pastatas, turintis dvi pagrindines reikšmes: pirma, didelė miesto salė vakarėliams ir priėmimams Renesanso parkuose, kurioje dažnai būdavo pokylių salės ir teatrai. Antra vertus, tai galėjo būti nedidelis paviljono pavidalo statinys parkuose ar miškuose, kuris tarnavo kaip vieta pabūti nuošalyje ir pailsėti.
4. Arklių malūnas (Roßmühle) – malūnas, varomas arklių trauka, t. y. arkliu. Jis veikė kaip arklių varomas gręžtuvas (maniežas): arkliai bėgdavo ratu ir sukdavo veleną, varydami malūno mechanizmą.
5. Fon Plehwe (von Plehwe) – vokiečių ir rusų bajorų giminė; vienas žinomiausių jos atstovų Rusijoje buvo Viačeslavas Konstantinovičius Plevė, Rusijos valstybės veikėjas. Žuvo nuo bombos, kurią į jo karietą Peterburge įmetė eseras Jegoras Sozonovas (1904).
6. Hirschau – dabar Kolomenskojės gyvenvietė Kaliningrado srities Zelenogradsko rajone. Kadaise Varnikų miškas buvo sudarytas vien iš lapuočių medžių – beržų, alksnių, liepų, bukų, drebulių. Miško pasididžiavimas buvo galingi ąžuolai ir tuopos. XIX a. pradžioje buvo nuspręsta pakeisti miško išvaizdą ir sodinti daugiausia spygliuočius. Tačiau nuo 1883 metų vėl pradėta sodinti ąžuolus, klevus, uosius, guobas. Septyniasdešimt ąžuolų, augančių netoli girininkijos Hirschau, sudarė neįprastą giraitę garsiojo prūsų Geležinio kryžiaus pavidalu, vadinamą „Bismarcko ąžuolais“.
7. Joachimas Ludwigas Schultheissas fon Unfriedtas (Joachim Ludwig Schultheiss von Unfriedt; 1678–1753) – XVIII a. pirmosios pusės Prūsijos statybų direktorius.
8. Ludwigas Adolphas Franzas Josefas fon Baczko (Ludwig Adolph Franz Josef von Baczko; 1756–1823) – vokiečių rašytojas.
9. Johannas Valerianas Mülleris (Johann Valerian Müller; 1771–1839) – vokiečių architektas ir Prūsijos statybų valdininkas Karaliaučiuje. Klasicizmo paprastumo šalininkas.
10. Turima omenyje Friedricho Heinricho Himmelio („Fanchon das Leyermädchen“, Friedrich Heinrich Himmel; 1765–1814), vokiečių kompozitoriaus, opera (zingšpilis) „Lyrininkė Fanšon“, kurios premjera įvyko Karaliaučiuje 1805 m. lapkritį karalienės Luizės, Frydricho Vilhelmo III sutuoktinės, garbei.
Paminklas Schilleriui taip pat stovėjo prie teatro Paradeplatz aikštėje, tačiau apie jį autorius kažkodėl nutylėjo.
11. Christianas Danielis Rauchas (Christian Daniel Rauch; 1777–1857) – vokiečių skulptorius, akademinio klasicizmo atstovas.
12. Augustas Kissas (August Kiß; 1802–1865) – vokiečių skulptorius.
13. Ferdinandas Gregorovijus (Ferdinand Gregorovius; 1821–1891) „Idyllen vom baltischen Ufer“. Königsberg, 1851.
14. 610 metais pranašas Mahometas buvo Hiros oloje, kai jam pasirodė angelas Džabrailas ir įsakė: „Skaityk!“ Hiros ola yra šventa islamo vieta, kurioje Mahometas medituodavo ir gaudavo Alacho apreiškimus.
15. Meilės teismai (Cour d'amour ) – viduramžių kurtuaziniai disputai, kurių metu pagal teismo instituto pavyzdį sukurtoje organizacijoje buvo svarstomi teisės ir meilės klausimai.
16. Užuomina apie Torquato Tasso (1544–1595), kuris buvo paskelbtas didžiausiu Italijos poetu ir apdovanotas laurų vainiku, prieš tai suteiktu tik vieną kartą – didžiajam Petrarkai.
17. Oberbaurat – vokiečių laipsnis, reiškiantis „vyresnysis statybos patarėjas“ arba „vyriausiasis statybos patarėjas“. Šis terminas reiškia aukšto rango valstybės ar karinį statybų srities valdininką, užėmusį vadovaujamas pareigas valstybės tarnyboje.
18. Friedrichas Augustas Stüleris (Friedrich August Stüler; 1800–1865) – žymus vokiečių architektas, Karlo Friedricho Schinkelio sekėjas ir vienas pagrindinių istorizmo laikotarpio meistrų Berlyne. Jo žinomiausi darbai – Naujasis muziejus Berlyne, taip pat 1950 metais sunaikintų Karališkųjų rūmų kupolas ir triumfo arka.
19. Adolphas fon Menzelis (Adolph Friedrich Erdmann von Menzel; 1815–1905) – vokiečių tapytojas ir grafikas, vienas romantinio istorizmo lyderių. Gyvas būdamas buvo plačiai populiarus, taip pat naudojosi Vokietijos imperatoriaus dvaro pagarba ir globa.
Šaltinis
Nuotraukos
Bildarchiv Ostpreußen bildarchiv-ostpreussen.de.
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių ir ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, kuri veda savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų jos išverstų parabolių, legendų ir pasakų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
