„Pati būtis yra palyginimas…“
(Osipas Mandelštamas).
Didelį indėlį į žaliųjų Karaliaučiaus nėrinių formavimą įnešė apželdinti priemiesčiai, tapę miesto rajonais. 1905–1910 m. prie senojo miesto buvo prijungti Kalthof, Tragheimsdorf, Vorder- ir Mittelhufen, Lawsken, Ponarth, Schönfließ, Amalienau, Groß Ratshof, Karolinenhof, Mühlenhof, Neue Bleiche, Rosenau. 1910 m. gruodžio 1 d. šios teritorijos sudarė 24,11 km2, jose gyveno 30 868 gyventojai. Iki 1927 m. birželio 10 d. prisidėjo Juditten, Devau, Kummerau, Neuhufen, Friedrichswalde, Maraunenhof, Ratshof ir Speichersdorf, taip Karaliaučiui atiteko dar 40,2 km2. Iki 1928 m. lapkričio 15 d. į miesto ribas įėjo Ballieth, Metgethen, Jerusalem (418 ha, 253 gyventojai), iki 1929 m. sausio 1 d. – Groß Holstein ir Spandienen (820 ha, 391 gyventojas). 1933 m. – Altenberg (278 gyventojai), Beydritten, Charlottenburg, Lauth, Moditten, Quednau, Palmburg, Seligenfeld, Neuendorf (7138 ha). Iš viso priemiesčiai prie „vidinio miesto“ pridėjo 7416 ha su 13190 gyventojų.
Apžvelkime žaliųjų erdvių variantus, kurie laikui bėgant iki XX a. pradžios susiklostė kai kuriuose miesto rajonuose, suplanuotuose kaip „miestas sodas“.
Ratshof (Rathshof)
Vakarinis Karaliaučiaus priemiestis, pirmą kartą paminėtas dar tais tolimais laikais, kai buvo statomi pirmieji Altstadt namai, t. y. XIII amžiuje. Dėl senos kilmės Ratshofo istorija sudėtinga ir atsekama ne iki galo: čia buvo įkurtas Altstadto miesto vyresniojo dvasininko ūkis, ir nuo tada šioje vietoje, esančioje į vakarus nuo Laak (miesto rajono netoli Pilies), iš pradžių daugiau kaip 200 metų buvo Altstadto bažnyčios parapijos ūkis, paskui kalvė, vėliau dvaras. 1533 m. bažnyčios ūkis buvo parduotas patarėjui Bettneriui, o 1586 m. perparduotas Urbanui Rodemannui, kuris ant Ratshofo Freigrabeno upelio krantų pradėjo veisti parką. Žinoma, kad 1806 m. dvarą išperka miesto valdžia, ketindama įrengti viešąjį miesto parką, tačiau Napoleonui užėmus Prūsiją, Karaliaučiaus magistratui prireikė pinigų milžiniškai kontribucijai nugalėtojams sumokėti, todėl parko teritorija vėl buvo parduota tam tikram Wentlandui, kuris tęsė parko teritorijos įrengimo darbus. Vėliau, 1843 m., aplinkybės privertė jį vėl parduoti šią žemę fon Batockių / von Batocki šeimai, kurios atstovas (Adolf Tortilowicz von Batocki-Friebe) Veimaro respublikos laikais buvo Rytų Prūsijos oberprezidentas. Naujųjų savininkų lėšomis XIX a. pabaigoje baigiamas įrengti parkas su kaskadomis ant upelio, tilteliais ir alėjomis terasuotuose šlaituose. Parko teritorija apėmė upelio krantus žemiau Hammerteich / Hammer Teich tvenkinio (dabar Pionerskio tvenkinys) ir tęsėsi iki Ratshofo liepų gatvės / Rathslinden (dabar Basseinaja gatvė). Vokiškai „Hammer“ reiškia „kūjis“, ir šis tvenkinio pavadinimas neabejotinai susijęs su senų senovėje čia veikusia kalve.
Naujasis miesto rajonas, nuo 1907 m. užstatomas kaip „miestas sodas“, buvo tarp geležinkelio atšakos į Piliavą / Pilau (dabar Baltijsko miestas) ir Lawsker Allee (dabar Pobedos prospektas) ir buvo skirtas naujos, 1903 m. pastatytos vagonų gamyklos darbininkams.
Naujoji Karaliaučiaus dailės akademija Ratshofe.
Šiuo metu buvęs Karaliaučiaus Ratshof – tai Kaliningrado rajonas, nusidriekęs iš šiaurės į pietus – nuo Leitenanto Katino gatvės iki Dešiniosios Priegliaus krantinės. Rytinė jo riba yra Engelso gatvė, vakarinė – Vozdušnaja gatvė.
Ratshof Karaliaučiaus žemėlapyje iš XX a. pirmosios pusės.
Jau „miesto sodo“, kurį statė bendrovė „Visuotinė būstų statybos sąjunga“ (architektas D. F. Bleyer), projekte buvo numatytos apželdintos teritorijos – alėjos palei gatves, privatūs sodai, apželdinta aikštė prie mokyklos, skveras, pavadintas Vierbrüderplatz (Keturių brolių aikštė) ir buvęs toje vietoje, kur dabar susikerta Stanočnaja ir Radiščevo gatvės. Naujojo rajono, užstatyto nedideliais gyvenamaisiais namais, šiaurėje buvo sodų ir daržų sklypai palei Rathslinden (Basseinaja) gatvę, kuri kirto Ratshofo Freigrabeno (Vozdušnyj) upelį.
Čia prasidėjo žalioji minėto Ratshofo dvaro parko (5,5 ha) teritorija – dabar tai užžėlę Vozdušnyj upelio krantai tarp Basseinaja ir Lesoparkovaja gatvių.
XIX a. pabaigoje dvaras tampa pramogų įstaiga (Etablissement) Großrathshof, kuri savo istoriniu parku virš gilios daubos su vaizdingu upeliu, ištekančiu iš Hammerteich tvenkinio, nepaprastai traukė lankytojus – poilsiaujančius miestiečius (jau Kaliningrado laikais ši žalioji zona gana ilgai išlaikė parko struktūrą). 1907 m. pietinėje parko dalyje esantis restorano pastatas išnuomojamas prieglaudai vaikams, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra. Kiek vėliau Ratshofo dvaro parkas tampa viešuoju miesto parku. 1912–1913 m. ant Hammerteich tvenkinio šliuzo atsiranda reljefas „Heraklis, sulaikantis vandens stichiją“ (skulptorius S. Caueris).
„Heraklis, sulaikantis vandens stichiją“ – Stanislauso Cauerio bareljefas.
1916 m. parko zonos centre pastatomas pastatų kompleksas, kuriame įsikuria dar 1805 m. įkurta Karaliaučiaus dailės akademija (dabar jame veikia 21-oji vidurinė mokykla).
Valcinis malūnas ir elevatorius ant Priegliaus kranto – visa tai irgi Ratshof.
Į šiaurę nuo parko, terasuotuose šlaituose aplink Hammerteich tvenkinį, XX a. pradžioje buvo gana didelė apželdinta teritorija su 1909 m. įrengta maudykle ir populiaria smukle „Hammerkrug“, buvusia netoli dabartinių Miro prospekto ir Basseinaja gatvės sankirtos. Į vakarus nuo tvenkinio įrengė didelę, 8,3 ha, sporto aikštę Jahnplatz / Jahn Platz, užėmusią teritoriją tarp dabartinių Leitenanto Katino gatvės ir Miro prospekto (Jahn Platz – Jahno aikštė, taip pavadinta „sporto tėvo Jahno“, žmogaus, sukūrusio pirmąjį sporto kompleksą Berlyne, garbei.) Dabar tai stadionas „Pioner“.
Aukštyn upeliu, Fürstenschlucht dauboje, kas reiškia „Kunigaikščių tarpeklis“, taip pat buvo įrengta pasivaikščiojimams patogi terasuota žalioji zona, prie kurios nuo praėjusio amžiaus 3-iojo dešimtmečio prisišliejo Naujosios žydų kapinės, didelės ir apželdintos, su keliais kapinių pastatais (šiuo metu pokario metais nuniokotų kapinių vietoje yra daugybė sodų sklypų, o veterinarijos klinika Katino gatvėje užima nedidelį namelį, kuriame tai gyveno prižiūrėtojas, tai buvo atsisveikinama su mirusiaisiais).
Fürstenschlucht promenados ir toliau į šiaurę esančio Fürstenteich tvenkinio (Kunigaikščių tvenkinys, dabar Neskučnyj tvenkinys) plotas sudarė 20 ha pasivaikščiojimų zoną.
Žaliosios erdvės aplink tvenkinį tęsėsi palei Landgraben kanalą (išvertus iš vokiečių kalbos – Kaimo arba Užmiesčio, dabar – Geriamojo vandens kanalas) į vakarus ir rytus. Kanalo pavadinimas susijęs su tuo, kad dar riterių laikais, 1384 m., šis 17,3 km ilgio vandens kanalas miestui aprūpinti geriamuoju vandeniu buvo nutiestas nuo tvenkinių, esančių toli į šiaurės vakarus nuo miesto. Fürstenteich tvenkinys buvo geriamojo vandens rezervuaras, pildomas Landgraben kanalu. Natūralūs, labai patrauklūs vaizdingi kraštovaizdžiai, būdingi Landgraben kanalui, miesto ribose buvo papildyti pasivaikščiojimų takais, einančiais šlaitais ir aukštu keteros viršumi palei tvenkinį. Apželdintas kanalas, ant kurio krantų buvo įrengtos sporto aikštelės, ėjo link General Litzmann Schtrasse (dabar Sovetskij prospektas) ir sudarė žaliąją jungiamąją šiaurinę grandį tarp atokaus Ratshofo ir centrinių miesto rajonų.
Fritzas Gause savo išsamioje knygoje „Karaliaučius Prūsijoje. Vieno Europos miesto istorija“ viena fraze apibendrina tai, kas pasakyta: „Ratshof su savo gausiais sodais…“
Keturių brolių kolona prie išvažiavimo iš Karaliaučiaus Piliavos link.
Tarp Ratshofo sodų savo neįprastu, senovinės Ordino sakmės įkvėptu pavadinimu įdomus skveras gyvenamajame rajone prie Vagonų gamyklos – Keturių brolių aikštė / Vierbruderplatz.
Keturių brolių skveras Ratshofe 1931 m. Karaliaučiaus žemėlapyje.
Tokį pat pavadinimą turėjo kukli užeiga, kuri dar XIX a. pabaigoje stovėjo netoli Moditten kaimelio (Pobedos prospekto gale, išvažiavimas į Baltijską), didelio miškų masyvo, siekusio pat Fischhausen miestą (dabar – Primorskas), viduryje. Užrašas ant medinės lentos, puošusios užeigą, skelbė: „… trylika šimtų be penkerių… Sėdėjo čia tarp miškų keturi drąsuoliai… buvo čia drąsusis Diewelis, narsusis Kobenzellis, bebaimis Redenas ir grėsmingasis Stobemellis. Jų ištikimybė ne kartą buvo išbandyta mūšiuose…“ ir t. t. Lentoje įamžinta istorija buvo tokia: 1295 m. (trylika šimtų be penkerių!) keturi broliai, Ordino riteriai iš Wargen pilies (Kotelnikovo gyvenvietė, Zelenogradsko rajonas), leidosi į kelią numalšinti eilinio sukilimo, kurį sukėlė sūduvių genties prūsai, nenorėję paklusti Ordino užkariautojams. Keturi broliai buvo nužudyti, jų paminklu tapo kolona medžio pavidalu, ant kurio kryžiuočiai, primindami pagonių klastą, pakabino keturias „nukirstas galvas“; ten pat daug vėliau pastatė užeigą-smuklę. Visi šie kraują stingdantys įvykiai vyko visai netoli Aleksandro Kosmodemjanskio paminklo prie Baltijsko plento. Vietoj pirmosios kolonos, laikui bėgant sutrūnijusios, XIX a. pastatė naują, o XX a. pradžioje keturių brolių garbei pavadino nedidelę aikštę naujajame miesto rajone.
Šiuo metu Ratshofo parkas, įkurtas XVI a. viduryje ir galutinai susiformavęs tik iki 1916 m., yra neprižiūrimas tankumynas žemutinėje Vozdušnyj upelio tėkmėje tarp Miro ir Pobedos prospektų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
