Sackheimo herbas
Karaliaučiaus herbe antroje eilėje, kraštinis dešinėje.
Sackheimo kaime vyravo prūsų ir lietuvių gyventojai. Jis buvo prie senojo kelio iš Karaliaučiaus į Tepliavą / Tapiau (Gvardeiską), Įsrutį / Insterburg (Černiachovską) ir toliau į Lietuvą. Todėl jame dažnai apsistodavo valstiečiai ir pirkliai, vežę prekes į miestą, taip pat samdiniai, tikėjęsi Karaliaučiuje rasti kokį nors laikiną darbą. Manoma, kad XV ir XVI a. sandūroje Sackheimas ėmė įgauti priemiesčio bruožų.
XVI amžiuje Sackheimą persekiojo nelaimės, būdingos tankiai užstatytiems to meto miestams. Pirmiausia gaisrai. 1513, 1539 ir 1575 m., kaskart sparčiai plisdami nuo namo prie namo, jie sunaikino didelę gyvenvietės dalį.
XVI amžiaus pirmajame ketvirtyje į Sackheimą, kaip ir į visą Prūsiją, atėjo Reformacija (1523–25 m.). Sackheimo lietuviai ją sutiko taip pat palankiai, kaip ir dauguma Karaliaučiaus gyventojų. Juolab kad miestų ir priemiesčių lenkams ir lietuviams buvo skirta atskira bažnyčia Steindamme, kurioje pamokslai buvo sakomi jų gimtąja kalba. Tačiau tokia dvikalbystė Steindammo bažnyčioje truko neilgai. Lietuviškoji ir lenkiškoji parapijiečių dalys susikivirčijo, ir konfliktui išspręsti Sackheimo lietuviams liuteronams 1550 m. buvo skirta atskira bažnyčia. Ja tapo buvusi Šv. Elžbietos ligoninės koplyčia.
Sackheimo antspaudas.
1578 metais Sackheimas tapo Karaliaučiaus piliai priklausančia laisvąja gyvenviete (Freiheit). Sąvoka „Freiheit“ turi atitikmenį rusų kalboje – tai sloboda, priemiestis, kuriame žmonės gyvena miestietišką gyvenimą, bet kiek laisviau. „Frei“ vokiškai reiškia „laisvas“, o rusiškas žodis „sloboda“ taip pat kilęs iš žodžio „svoboda“ – laisvė.
Sackheimas rekonstruotame žemėlapyje su Karaliaučiaus miestais, laisvosiomis gyvenvietėmis ir rajonais iki jų sujungimo 1724-aisiais.
Laisvųjų gyvenviečių atsiradimas susijęs su viduramžių miesto teise, pagal kurią miestų teritorija buvo ribota, o namų skaičius griežtai nustatytas įstatuose. Atitinkamai tai ribojo ir miesto gyventojų skaičiaus augimą. Taip, buvo galima užstatyti papildomus aukštus, gyventi ankščiau ar net slapta pastatyti dar kelis namus, tačiau iš esmės paveikti miesto dydžio ir gyventojų skaičiaus tai negalėjo. Tuo tarpu tais tolimais laikais, kaip ir dabar, žmones skatino suprantamas noras gyventi turtingiau, kelti savo gerovės lygį. Daugiau pinigų norėjo turėti ir kunigaikščio patarėjai pilyje, ir miesto amatininkai, ir už gynybinių sienų gyvenę žemdirbiai bei gyvulių augintojai. Ir nors prekinių piniginių santykių sistema feodalinėje visuomenėje labiau priminė socialistinę planinę ekonomiką, pagrindiniai ekonomikos dėsniai buvo ir liko tie patys. Cechų sąjungų [gildijų] vadovai suprato, kad kelias į klestėjimą eina per jų produkcijos pirkėjų skaičiaus didinimą – tada bus galima padidinti ir gamybos apimtį. Kunigaikščio iždininkai ne mažiau aiškiai suvokė, kad pajamos į iždą tiesiogiai priklauso nuo apmokestinamų kiemų skaičiaus ir juose gyvenančių amatininkų pajamų. Kaimo samdiniai matė, kiek turtingiau gyvena žmonės miestuose, todėl ir patys nebuvo prieš tapti miestiečiais. Todėl iš priemiestinių gyvenviečių atsiradimo laimėjo tiesiog visi.
Būtent tam, kad tokie priemiesčiai būtų atskirti nuo paprasčiausiai apylinkėse esančių kaimų, bet kartu nebūtų pažeistos miestų ir valstybės sutarčių sąlygos, ir buvo sugalvotos laisvosios gyvenvietės (slobodos). Laisvosios gyvenvietės skirstėsi į dvi grupes: pirmajai priklausė miestų magistratams pavaldžios, antrosios buvo tiesiogiai valdomos pilies administracijos.
Miestų laisvosios gyvenvietės beveik arba visai neturėjo savivaldos ir miesto atributų. Miesto laisvosiose gyvenvietėse gyvenę žmonės buvo pavaldūs municipaliniams įstatymams, tačiau nebuvo miestiečiai visa to žodžio prasme. Tuo jie skyrėsi nuo vadinamųjų miesto dalių – Stadtteil – gyventojų. Pilies (valstybinės, jos pat kunigaikščio) laisvosios gyvenvietės pagal šiuos kriterijus vos ne vos nepasiekė miestų lygio – daugelis jų turėjo antspaudus ir herbus, teisingumą jų teritorijoje vykdė vietos teismai. Tokį herbą su baltu avinėliu, nešančiu raudoną vėliavą su baltu kryžiumi centre, gavo ir Sackheimas. Tačiau kunigaikščio laisvosios gyvenvietės neturėjo miesto teisių privilegijos ir negalėjo sudaryti savo bažnytinių bendruomenių – jos buvo priskiriamos miestų parapijoms, Karaliaučiaus atveju daugiausia Löbenichto parapijai. Net jei laisvosios gyvenvietės teritorijoje būdavo pastatoma bažnyčia, ji tapdavo mieste esančios parapinės bažnyčios „dukterine“.
Sackheimo vartų vaizdas iš išorinės gynybinės sienos pusės.
Sackheimas kaip tik ir tapo tokia pilies laisvąja gyvenviete. Be to, jei tikėti taikliu to meto miesto folkloro posakiu, jis buvo statomas į vieną gretą su visateisiais miestais, vėliau sudariusiais Karaliaučių.
Sackheimo vartai iš miesto pusės.
Ne visi žino, kad žinomoje Karaliaučiaus patarlėje
In der Altstadt die Macht,
Im Kneiphof die Pracht,
Im Löbenicht der Acker,
Auf dem Sackheim der Racker.
„Altstadte – valdžia, Kneiphofe – prabanga, Löbenichte – arimai…“ yra ir ketvirta eilutė: „…Sackheime – padugnės.“ Ar reikia po to aiškinti, kad, šiuolaikine kalba tariant, kriminogeninė padėtis Sackheimo rajone buvo toli gražu ne pati geriausia? Tiesą sakant, ko nors kito ir nebuvo galima tikėtis: sackheimiečiai apskritai gyveno skurdžiau nei trijų Prieglaus miestų gyventojai, čia kūrėsi ne pati kultūringiausia ir išsilavinusi liaudis...
Todėl nenuostabu, kad kai kuriems sackheimiečiams kildavo nenumaldomas noras „papešioti“ turtingus miestiečius ar apiplėšti į Karaliaučių atvykstančius pirklius.
Löbenichtas iškėlė į Sackheimą, ant Prieglaus kranto, savo skerdyklą. Tais laikais nailių ir budelių profesijos buvo laikomos pačiomis „žemiausiomis“. Miesto budeliai, beje, taip pat gyveno Sackheime. Šių nepakeičiamų, bet negerbiamų profesijų atstovai sudarė savotišką „neliečiamųjų kastą“. Antai miestiečiui vesti budelio ar skerdyklos darbininko dukterį buvo laikoma kažkuo piktinančiu, o jau atiduoti savo dukterį į „tą baisią šeimą“ – sprendimu, kurį sunku net įsivaizduoti.
Vis dėlto būtų neteisinga teigti, kad Sackheimas buvo žinomas tik kaip sloboda, kurioje gyveno vien tik marginalai. Pavyzdžiui, čia buvo Löbenichto šaulių gildijos šaudykla. Dar 1554 metais kunigaikštis Albrechtas įsteigė Karaliaučiuje didžiąją šaulių šventę. Šioje šventėje šaulių gildijų atstovai ir visi norintys galėjo išbandyti jėgas gana savotiškoje šaudymo rūšyje – šaudyti iš arbaleto į paukščius. Jokie paukščiai per šią šventę nebuvo žudomi, šaudoma buvo į paukščius vaizduojančius medinius taikinius. Kad viskas atrodytų panašiai į tikrą medžioklę, „paukščių skrydžiui“ buvo naudojami specialūs bokšteliai – Stange.
Sackheimas 1885 m. Karaliaučiaus žemėlapyje.
Löbenichto šaulių gildijos Stange buvo pastatytas Sackheime. Iš pradžių jis stovėjo arčiau paties Löbenichto, netoli Lietuvių bažnyčios. Vėliau jis buvo perkeltas į pakraštį, kur vėliau bus pastatyti Sackheimo vartai.
Katalikų bažnyčios ir Sackheimo vaizdas iš Šv. Barboros bažnyčios bokšto Löbenichte.
1611 metais Brandenburgo kurfiurstas Jonas Zigmantas (1572–1619) išvyko į Varšuvą, kad gautų iš Lenkijos karaliaus regento postą prie neveiksnaus kunigaikščio Albrechto Frydricho. Savo teisę į regentystę jis grindė tuo, kad nuo 1594 m. buvo sergančio kunigaikščio žentas. Mainais Lenkijos karalius Zigmantas III (1566–1632) pareikalavo nuolaidų – sušvelninti Prūsijos religinius įstatymus katalikybę išpažįstančių krikščionių atžvilgiu. Dėl to 1614–16 m. Sackheimo ir Löbenichto pasienyje buvo pastatyta Katalikų bažnyčia, o 1612 m. rugsėjo 2 d. kunigaikštystėje buvo įvestas Grigaliaus kalendorius, tuo metu laikytas grynai katališkuoju.
Kai 1626-aisiais Karaliaučiuje tapo aktualus bendrų pylimų įtvirtinimų statybos klausimas, Sackheimas pagal matematiko ir fortifikatoriaus Strausso projektą atsidūrė gynybinės sienos viduje ir tapo vienu iš pasienio rajonų.
Pylimo atkarpoje Sackheime buvo du pilni bastionai, vienas pusbastionis ir miesto vartai, pavadinti Sackheimo vartais (Sackheimer Tor). Žinoma, tai buvo ne tie vartai, kuriuos ir šiandien galime matyti Maskvos prospekte. Tačiau dabartiniai vartai išsaugojo pirmojo pylimų žiedo vartų vietą ir pavadinimą.
Statant vartus, Löbenichto šaulių gildijos bokštelis buvo nugriautas. Tačiau kadangi vieta jau buvo tapusi įprasta šaudymo pratyboms, iš karto už vartų buvo pastatytas Löbenichto gildijos Šaulių namas – ten, kur dabar stovi „Namas su elniu“. Elnio figūra prie įėjimo į pastatą atsirado taip pat neatsitiktinai – kaip atminimas apie anksčiau čia stovėjusį Šaulių namą.
Artėjant XVII amžiaus viduriui, nepaisant ne pačios geriausios reputacijos, Sackheimas ėmė vaidinti vis svarbesnį vaidmenį Karaliaučiaus gyvenime. Pirma, 1636 metais ant Prieglaus prie Sackheimo buvo įrengta užtvara „Lietuviškasis rąstas“ (Litthauische Baum). Čia sustabdydavo į miestą plaukiančius laivus ir baržas patikrinimui ir muitinės įforminimui. Tuo pačiu tikslu Prieglaus krante Sackheime buvo pastatyti sandėliai – čia prekės buvo perkraunamos perskaičiuoti ir laikinai saugoti laukiant muitinės įforminimo. 1640 metais vokiškai kalbantys Sackheimo liuteronai pasiekė, kad jiems būtų pastatyta nuosava bažnyčia. Ji buvo pradėta statyti netoli katalikų bažnyčios, o tai sukėlė katalikų nepasitenkinimą. Dėl jų pretenzijų statybos užsitęsė 8 metus.
Sackheimo bažnyčia buvo įdomesnė už daugelį kitų miesto bažnyčių.
Pirmosios pamaldos naujojoje bažnyčioje, pavadintoje Sackheimo bažnyčia (Sackheimer Kirche), įvyko 1648 metais. 1707-aisiais joje buvo įrengti meistro Johanno Mosengelio (Johann Josua Mosengel, 1663–1731) vargonai.
Baroko namelis adresu Sackheimo Tiesioji gatvė 111.
1654 metais Sackheime buvo atidaryta pirmoji mokykla.
1701 m. sausio 17 d. Brandenburgo kurfiurstas Frydrichas III (dieną prieš savo karūnavimą pirmuoju Prūsijos karaliumi Frydricho I vardu) įsteigė aukščiausiąjį Prūsijos riterių ordiną – Juodojo erelio ordiną (Hoher Orden von Schwarzen Adler). Pagal ordino statutą jo vadovu visada buvo valdantis Prūsijos karalius. Tais pačiais 1701 metais jau kaip šio naujojo Ordino vadovas karalius Frydrichas I įsteigė labdaringus Karališkuosius našlaičių namus Sackheime, kurių globėju buvo tas pats Juodojo erelio ordinas. Našlaičių namų pastatą suprojektavo Joachimas Ludwigas Schultheissas von Unfriedtas (Unfriedt, 1678–1753) – vienas žinomiausių Rytų Prūsijos architektų, kurį laiką vadovavęs visai valstybinei statybai provincijoje.
Pagal jo projektus buvo pertvarkytos gyvenvietės Tepliava / Tapiau (Gvardeiskas), Ragainė / Ragnit (Nemanas), Gumbinė / Gumbinnen (Gusevas), Darkiemis / Darkehmen (Oziorskas), Stalupėnai / Stallupönen ir Širvinta / Schirwindt (Kutuzovas, Nesterovo r.) tuo laikotarpiu, kai jos gavo miesto statusą.
Ir jei neskaitysime Širvintos, sunaikintos per Antrąjį pasaulinį karą, visi kiti minėti miestai dabartinę savo gatvių ir aikščių topologiją yra skolingi būtent architektui Unfriedtui. Be to, Unfriedtui buvo patikėta perstatyti pietrytinį ordino pilies Karaliaučiuje sparną, kuris buvo pavadintas „Unfriedto statiniu“ (Unfriedtbau). Žvelgiant 300 metų į priekį, galima pasakyti, kad Karališkųjų našlaičių namų pastatas yra vienintelis, kas Kaliningrade liko iš von Unfriedto projektų. Tačiau architekto darbą galima įvertinti tik iš senų nuotraukų – po karo barokinis našlaičių namų pastatas buvo atstatytas bjauriai supaprastintu pavidalu. Bet XVIII a. našlaičių namų pastatas neabejotinai tapo Sackheimo puošmena. 1705–1809 m. prie našlaičių namų veikė našlaičių namų bažnyčia (Waisenhauskirche), kuri buvo reformatų (kalvinistų), nes Brandenburgo Hohenzollernų šaka tradiciškai išpažino šią protestantizmo kryptį. Žvelgiant į šiandieninį našlaičių namų pastatą, galima būtų manyti, kad ten gyveno kelios dešimtys auklėtinių, tačiau iš tikrųjų jų tebuvo 12, užtat kiekvienas turėjo nuosavus dviejų kambarių apartamentus. Suprantama, kad įstaiga su tokiu prabangiu išlaikymu buvo ne paprastiems mirtingiesiems – ten patekdavo kilmingų šeimų vaikai, dėl kokių nors priežasčių netekę tėvų.
Lentpjūvė „Prinz von Preußen“ (nežinomas autorius, litografija, XIX a.).
Našlaičių namų mokykla suteikdavo geresnį išsilavinimą, nei buvo galima gauti miestiečių mokyklose, ir daugelis auklėtinių po našlaičių namų įstodavo į universitetą be papildomo pasirengimo.
Karališkųjų našlaičių namų fasadas.
Bendra auklėtinių nuotrauka. Našlaičių namų vaizdas iš kiemo.
1724 m. birželio 13 d. trys Prieglaus miestai – Altstadtas, Kneiphofas ir Löbenichtas – buvo sujungti į vieną Karaliaučiaus miestą. Į jį įėjo ir šių miestų laisvosios gyvenvietės. O valstybinės laisvosios gyvenvietės, tarp jų ir Sackheimas, teritoriškai įėjo į Karaliaučiaus sudėtį, tačiau administraciškai Karaliaučiaus magistratui ėmė priklausyti tik po 1808 m. lapkričio 19 d. miestų reformos.
Didysis Karaliaučiaus gaisras 1764 m. lapkričio 11 d. nusiaubė ir Sackheimą. Tada jame sudegė 369 namai ir 49 grūdų klėtys. Labiausiai nukentėjo gatvės ir kvartalai, besiribojantys su Angeriu, t. y. vakarinėje Sackheimo dalyje. Sudegė Sackheimo ir Katalikų bažnyčios. Buvo nuspręsta jas atstatyti senojoje vietoje, panaudojant senuosius pamatus ir sienas. Sackheimo bažnyčios atstatymo darbams vadovavo vyriausiasis statybos direktorius Carlas Ludwigas Bergiusas (Bergius, 1716–67). Sackheimo bažnyčia buvo pakartotinai pašventinta 1768 metais.
Ant jos smailės 1771-aisiais buvo įrengta paauksuota vėjarodė „Dievo Avinėlio“ – Sackheimo simbolio – pavidalu. Katalikų bažnyčios perstatymui vadovavo Johannas Samuelis Lilienthalis (Lilienthal, 1724–99). Pagrindiniai darbai vyko 1765–76 m., o 1777-aisiais ji buvo pašventinta.
1764 metų gaisras tapo proga „ištaisyti“ kiek chaotišką Sackheimo gatvių sistemą, kuri senojoje vakarinėje jo dalyje buvo išlikusi dar nuo tų laikų, kai laisvoji gyvenvietė buvo prūsų kaimas.
Dabar Sackheimo gatvių tinklą sudarė siauru vėduoklės pavidalu išsiskiriančios ilgos gatvės, prasidedančios vakaruose ir besidriekiančios į rytus iki pylimų įtvirtinimų. Jas kirto trumpos, iš šiaurės į pietus einančios gatvės, kurios atsirasdavo statant naujus kvartalus.
1806-aisiais Angerio ir Sackheimo pasienyje buvo pastatytas Rytų Prūsijos generalinės žemės ūkio kredito direkcijos (Ostpreußische Generallandschaftsdirektion), išduodavusios paskolas žemės ūkiui plėtoti, pastatas. 1813 m. vasario 5 d. šiame pastate įvyko luomų susirinkimas, kuriame kalbėjo Prūsijos politikas ir reformatorius grafas zu Dohna-Schlobittenas (Friedrich Ferdinand Alexander zu Dohna-Schlobitten, 1771–1831) ir generolas Yorckas (Johann David Ludwig Graf Yorck von Wartenburg, 1759–1830, žr. toliau). Susirinkime buvo nuspręsta sukurti naują savanorių Rytų Prūsijos kariuomenę: 10 000 vyrų rezervo korpusą, 20 000 vyrų landverą, vietos gynybai skirtą landšturmą ir kavalerijos pulką.
Istorinė patalpa, kurioje kalbėjo generolas Yorckas.
Vėliau šio įvykio atminimui Sackheimas tapo tuo miesto kampeliu, kurio gatvių pavadinimuose buvo įamžinti karo su Napoleonu didvyrių Ludwigo Yorcko ir Friedricho Wilhelmo frajherio von Bülowo (Bülow, 1755–1816) vardai.
Rytų Prūsijos generalinė žemės ūkio kredito direkcija Landhofmeisterio gatvėje.
Tais pačiais 1806-aisiais nustojo egzistuoti Lietuvių bažnyčia, stovėjusi Sackheim ir Sackheimer Hinterstraße gatvių sankryžoje. Priežastis buvo sumažėjęs parapijiečių skaičius. Kelis šimtmečius vykdyta politika, siekianti paversti Prūsijos gyventojus viena tauta su viena kalba, padarė savo. Etniniai lietuviai dabar laikė gimtąja kalba vokiečių ir jiems nebereikėjo atskiros bažnyčios su pamaldomis lietuvių kalba. Bažnyčios pastatui buvo rastas gana neįprastas panaudojimas – jis buvo paverstas tuo, kas dabar vadinama administraciniu areštinės kalėjimu, o tada vokiškai vadinosi Arresthaus. Aikštė, kurioje stovėjo buvusi lietuvių bažnyčia, imta vadinti Arresthaus-Platz.
Kai 1843–62 m. buvo pastatytas antrasis Karaliaučiaus bastionų žiedas, Sackheimo atkarpoje jį sudarė bastionas „Litauen“ („Lietuva“), ravelinas „Sackheim“ ir iš naujo pastatyti Sackheimo miesto vartai. Bastionas „Lietuva“, kaip dabar jį vadiname, laikantis bendros taisyklės, kad bastionų žiede neturi būti vienodų elementų, skyrėsi nuo visų kitų bastionų tuo, kad turėjo į Prieglių atsuktą kazematuotą bateriją. Fortifikatorių sumanymu, šios baterijos pabūklai turėjo kontroliuoti upę iš rytų ir ginti miestą nuo galimų priešo upių laivyno atakų.
Sackheimo vartai atrodė kaip nedidelis viduramžių fortas su keturiais bokštais, kurie, tiesa, geriausiu atveju galėjo būti naudojami kaip stebėjimo, o iš esmės buvo dekoratyviniai elementai.
Ant vartų medalionuose buvo įrengti jau minėtų koalicinių karų didvyrių Bülowo ir Yorcko horeljefai. Sackheimo vartai ir redutas-kaponyras su bastiono „Lietuva“ baterija išliko iki mūsų dienų ir yra įregistruoti kultūros paveldo objektai. O štai ravelinas „Sackheim“ neišgyveno antrojo bastionų žiedo nugriovimo 1910–11 m. Iš jo liko tik būdingas tvirtovės griovio vingis.
Po Pirmojo Vatikano Susirinkimo (1870), išleidusio bulę apie popiežiaus neklaidingumą, dalis su Susirinkimo sprendimais nesutikusių katalikų suorganizavo „senkatalikiais“ vadinamą judėjimą, kuris išėjo iš popiežiaus pavaldumo. 1876-aisiais Karaliaučiaus „senkatalikiai“ užėmė katalikų bažnyčią Sackheime, ir tik 1889 m. ji vėl ėmė priklausyti Romos katalikų Bažnyčiai.
Įėjimo portalas name Bülowo gatvėje 32.
Apibendrinant XIX amžių Sackheimui, galima konstatuoti, kad rajonas iš kadaise „banditiško“ virto visai tinkamu gyventi. Jo teritorijoje buvo įkurti miestui svarbūs objektai.
Vaizdas iš kiemo į namą Kirpičnaja gatvėje.
Čia buvo dvi bažnyčios ir dvi koplyčios prie ligoninių ir prieglaudų, keturios mokyklos: Sackheimo miesto (su atskiru berniukų ir mergaičių mokymu), lietuvių pagalbinė, 9-oji liaudies mergaičių, 9-oji liaudies berniukų; medicinos ir socialinės įstaigos: Šv. Elžbietos ligoninė, miesto lazaretas, Karališkieji našlaičių namai, miesto našlaičių namai, Johanneso prieglauda; kredito įstaiga „Rytų Prūsijos Landschaft“, sporto salė, viešoji pirtis, administracinis areštinės kalėjimas. Pastarasis, tiesa, pačioje amžiaus pabaigoje (1896) buvo uždarytas, o pastatą užėmė landvero apygardos komendantūra.
1903 metais Löbenichto ligoninės pastatai galutinai sunyko. Buvo nuspręsta pačią įstaigą iškelti iš miesto centro. Nauja vieta jos pacientams tapo Sackheimas. Seno pastato atminimui į naująjį kompleksą buvo perkeltas XVIII a. įvažiavimo portalas. Ligoninei paliktas senasis pavadinimas, nors dabar ji buvo Sackheime, Heidemannstraße (Čerepičnaja g.).
1906-aisiais (ant kertinio akmens data 1906.09.18) buvo pastatytas bendras mokyklos pastatas, kuriame įsikūrė mergaičių ir berniukų mokyklos. Pirmoji buvo pavadinta Johanno Friedricho Listo (List, 1787–1868), 4-ojo Karaliaučiaus oberburmistro, ėjusio šias pareigas 1825–38 m., vardu, antroji – profesoriaus ir 2-ojo oberburmistro (1810–13) Augusto Wilhelmo Heidemanno (Heidemann, 1773–1813) vardu.
Paskutine prieškarine Sackheimo puošmena tapo 1920–30-aisiais palei buvusių pylimų įtvirtinimų liniją pastatyti sublokuoti gyvenamieji namai.
Šie namai atrodė tokie įspūdingi, kad sovietiniame Kaliningrade iš lūpų į lūpas sklido pasakojimas, esą jie viduramžiški ir kartu tarnavo kaip miesto gynybinė siena. Žinoma, su miesto gynyba šie namai neturėjo nieko bendro, išskyrus vieną – vadinamąjį „Gaisrininkų namą“. Jį pastatė miesto magistratas tiems, kurie gynė miestą nuo ugnies stichijos – miesto gaisrinės kovotojams ir jų šeimoms. Be to, 1930-aisiais Sackheime buvo pervadinta keletas gatvių, tačiau čia tai nebuvo susiję su nacių ideologija. Neskambus pavadinimas Arresthaus-Platz buvo pakeistas į Sankt-Elisabeth-Platz – kadaise čia stovėjusio Šv. Elžbietos vienuolyno su ligonine atminimui. Senoji Sackheimer Hinterstraße gatvė nuo 1932 metų imta vadinti verslininkų ir mecenatų šeimos garbei Gebauhr-Straße.
Šv. Elžbietos ligoninė toje pačioje Kirpičnaja gatvėje.
1944 m. rugpjūčio 30-osios naktį įvykusio britų Karaliaučiaus bombardavimo padarinius Sackheimui galima palyginti nebent su 1764 metų gaisru. Šis palyginimas juo labiau tinkamas, kad vėl labiausiai nukentėjo prie Löbenichto ir Angerio prigludusi vakarinė ir seniausia rajono dalis.
Löbenichto ligoninė po persikėlimo į Sackheimą.
Dauguma namų čia visiškai išdegė, neteko stogų, perdangų, langų ir durų. Griovimų pridėjo ir miesto šturmas. Nors Sackheimas nebuvo pagrindinio Raudonosios armijos smūgio ruože, jį atakavo šturmo ir bombonešių aviacija, o paskutinę šturmo dieną rajoną užėmė 11-osios gvardijos armijos 83-ioji gvardijos šaulių divizija (generolas majoras A. G. Maslovas, 1903–71).
Pasibaigus karo veiksmams, Sackheimas buvo įtrauktas į 1-ąjį Karaliaučiaus rajoną (karinė komendantūra Nr. 1). Kokio nors atskiro sovietinio pavadinimo Sackheimas nebuvo nusipelnęs. Pagrindinės Sackheimo gatvės buvo pervadintos dar 1945 m. lapkritį, ir daugelis jų išlaikė tuos pavadinimus. Mažosios gatvės nebuvo pervadinamos ir apskritai neimtos domėn, nes nustojo egzistuoti.
Apskritai namų, tinkamų atkurti gyvenamiesiems būstams, Sackheime buvo nedaug. Daugiausia jie buvo susitelkę 1812 metų, Stekolnaja ir Kaunasskaja (dabar Litovskij Val) gatvėse.
Užtat buvo atkurti kai kurie administraciniai pastatai, kurie savo laiku buvo statomi kokybiškiau, todėl gaisrus ir artilerijos apšaudymus atlaikė su mažesniais sugriovimais. Pirmiausia tai buvo medicinos įstaigos. Jau 1945 metais Šv. Elžbietos ligoninė Kirpičnaja gatvėje buvo pertvarkyta į infekcinių ligų ligoninę. Pokario Karaliaučiuje pirmuosius porą metų siautė žarnyno ligos, kurias sukėlė antisanitarinės sąlygos ir sugriauta vandentiekio sistema. Tad ši įstaiga tais metais buvo perpildyta pacientų. 1951-aisiais infekcinių ligų ligoninė persikėlė, o buvusiame jos pastate atidarytas tuberkuliozės dispanseris – padėtis su tuberkulioze taip pat buvo toli gražu ne pati geriausia. O štai iš pradžių medicinos reikmėms pritaikyti Löbenichto ligoninės pastatai nebuvo naudojami pagal paskirtį – du iš jų atkurti kaip gyvenamieji namai, ligoninės koplyčia – kaip sandėlis, o pagrindinis gydymo korpusas nugriautas.
1949 metais buvusioje vidurinės mokyklos sporto salėje atidarytas kino teatras „Barrikady“. Maždaug tuo pačiu metu ant buvusios lentpjūvės „Prinz von Preußen“ pamatų buvo pastatyti jau sovietinės lentpjūvės statiniai. Tad Lesopilnaja (Lentpjūvės) gatvė kadaise visiškai pateisino savo pavadinimą.
Gaisrininkų namas ir Sackheimo vartai 2010-ųjų pradžioje.
Vis dėlto dar 1960-ųjų pabaigoje Sackheime daug kas priminė prieš daugiau kaip 20 metų pasibaigusį karą: didžioji jo teritorijos dalis buvo dykvietės, išvalytos nuo griuvėsių, bet nuklotos plytų nuolaužomis.
Michaelis Wieckas (viduryje) Sackheimo vartuose (2015.11.25) pristato savo knygą „Karaliaučiaus saulėlydis“.
Su mikrofonu – leidėjas Maksimas Popovas. Vitalijaus Nevaro nuotr.
Čia teliko maždaug 60 pastatų. 1960-ųjų miesto žinynuose gyventojams reikšmingų objektų buvusiame Sackheime galima suskaičiuoti tiesiog ant pirštų: be minėto kino teatro „Barrikady“ Lazaretnaja gatvėje, tai buvo Leningrado rajono vaikų poliklinika (Litovskij Val 55, iki 1968 m. persikėlė prie Aukštutinio tvenkinio kranto, į Proletarskaja gatvę), įmonė pavadinimu „Oblaptekoupravlenije“ (srities vaistinių valdyba) buvusioje Šv. Elžbietos ligoninėje Kirpičnaja g. 7/9, „Rosgalantereja“ Stekolnaja g. 39/41, profesinė technikos mokykla Nr. 11 vadinamajame „Gaisrininkų name“ (Moskovskaja g. 167/169 – Litovskij Val 59), vidurinė mokykla Nr. 36 buvusios liaudies mokyklos pastate (Dneprovskaja g. 22), pradinė mokykla Nr. 24 (Moskovskaja g. 162). Iki 1968 m. į pastatą Moskovskaja g. 155 įsikėlė medicinos technikos parduotuvė. 1960–70-ųjų sandūroje buvusiame Sackheime dar nebuvo nė vieno vaikų darželio, lopšelio, pašto skyriaus, didesnės parduotuvės.
Sackheimo ir Katalikų bažnyčių griuvėsius ištyrė istorinė architektūrinė komisija ir pripažino juos neturinčiais istorinės vertės dėl didelių sugriovimų ir meninių elementų praradimo. Komisija priėjo išvadą, kad jų atkurti netikslinga. O štai buvusios Sackheimo Lietuvių bažnyčios pastatas, vėliau tapęs kalėjimu ir komendantūra, 1960-aisiais stovėjo su atkurtu stogu ir galėjo būti naudojamas toliau, tačiau vis tiek netrukus buvo nugriautas.
Masinės statybos į Sackheimą atėjo pačioje 1960-ųjų pabaigoje. Per kitus 10 metų buvo pastatyta daugiau kaip 40 daugiabučių namų (9–12 aukštų) ir visuomeninių pastatų – maždaug 10 kartų daugiau nei per ankstesnius 25 metus.
Moskovskaja gatvė buvo paversta Maskvos prospektu, kuris prarijo ir Dneprovskaja gatvę – buvusią Sackheimer Mittelgasse. Mokykla Nr. 36 persikėlė į naują tipinį pastatą, o jos vietoje į liaudies mokyklos pastatą įsikėlė Dirbančio jaunimo mokykla ir Leningrado rajono Pionierių namai. Buvo pastatyti du vaikų kombinatai (lopšeliai-darželiai) Nr. 117 ir Nr. 121. Buvo uždaryta pradinė mokykla, o jos patalpose atidaryta Buhalterių mokykla. Suremontuotame Karališkųjų našlaičių namų pastate įsikūrė Vaistinė Nr. 13 ir Srities foto ir kino darbų gamybinis susivienijimas su meninės fotografijos studija. Įdomu, kad su fotografija ir kinu buvo susijusios dar dvi įstaigos buvusiame Sackheime: SSRS žurnalistų sąjungos Kaliningrado organizacijos meno studija „Objektiv“ (Maskvos pr. 120) ir Leningrado dokumentinių filmų studijos kino korespondentų punktas (Maskvos pr. 111). Gerokai padaugėjo parduotuvių: be trijų maisto prekių – Nr. 35, 74, 102, buvo atidarytos kelios specializuotos ne maisto prekių parduotuvės: „Ochotnik“ („Medžiotojas“), „Cvety“ („Gėlės“), „Promtovary“ („Pramonės prekės“), „Knigi“ („Knygos“) ir tais metais tarp kaliningradiečių labai populiari parduotuvė „1000 meločej“ („1000 smulkmenų“). 1970-aisiais Sackheime atsirado ir pirmosios pokario kavinės: „Ogni Moskvy“ („Maskvos žiburiai“, Maskvos pr. 119/1) ir „Cholodok“ (Maskvos pr. 151).
Bastionas „Lietuva“ ant Prieglaus kranto 2020-aisiais.
1970-aisiais Sackheimas įgijo tą pavidalą, kurį galime matyti ir dabar.
Prieglaus krantinė Sackheime.
Tolesni pokyčiai jau nebuvo tokie reikšmingi, o miesto aplinkai jie daugiausia buvo neigiami. 2008 metais statant antrąją estakadą iš miesto žemėlapių kartu su prieškariniais namais dingo Stroitelnaja gatvė. Kino teatras „Barrikady“ jau 1970-aisiais neatitiko šiuolaikinio kino teatro lygio ir buvo pradėtas vadinti „2-osios kategorijos kino teatru“. Nuo 2007 m. pastatas buvo apleistas, paskui perduotas Rusijos stačiatikių bažnyčiai. Naujo panaudojimo jam nerasta, ir 2013-aisiais buvusi liaudies mokyklos sporto salė buvo nugriauta. 2011 metais tarp 1812 metų ir Stekolnaja gatvių buvo pastatytas vienas aukščiausių Kaliningrado pastatų, tačiau 20 aukštų milžiniška stiklo ir betono žvakė ir dabar čia atrodo kaip svetimkūnis. Malonia išimtimi tapo Sackheimo vartų pavertimas meno erdve „Vorota“. Daugelis kaliningradiečių pirmą kartą gavo galimybę pabuvoti šio istorinio pastato viduje. 2022-aisiais buvo restauruotas gerokai sunykęs Löbenichto ligoninės portalas. Neabejingai visuomenei pavyko apginti „Gaisrininkų namą“ Litovskij Val ir Maskvos prospekto kampe – vietoj numatyto nugriovimo dabar vykdoma jo rekonstrukcija, apimanti istorinių fasadų restauravimą.
Trumpas Sackheimo gatvių sąrašas
(1928–32 m. laikotarpiui)
Blumenstraße žemėlapiuose atsiranda 1901 metais, dar XIX a. pabaigoje šioje vietoje buvo pieva. Gatvė nenukentėjo nuo bombardavimų, tačiau pastatai joje buvo apgadinti per miesto šturmą. Apgadinti statiniai iki 1960-ųjų buvo nugriauti. Naujų chruščiovinių namų statyba 1969–71 m. praktiškai sunaikino gatvę. Galima sakyti, kad dalis buvusios Blumenstraße – tai dabartinis Čerepičnyj skersgatvis. Prieškarinių pastatų jame nėra, tačiau šiauriau, tarp kiemų, išliko 1906 metais statytas mokyklos pastatas.
Bärenstraße pirmą kartą atsiranda 1885 metų žemėlapyje. Bärenstraße jungė Sackheim ir Yorkstraße gatves. Pastatai Bärenstraße gatvėje nenukentėjo per 1944.08.30 bombardavimą, tačiau buvo sugriauti per miesto šturmą. Po karo gatvė nebuvo pervadinta, o laikyta Kirpičnaja gatvės tęsiniu. 1960-aisiais joje buvo nugriauti visi prieškarinių pastatų griuvėsiai. 1974 m. skersai gatvės pastatytas devynaukštis Maskvos pr. 99–109. Tuo gatvės istorija ir baigėsi.
Bülowstraße yra viena seniausių Sackheimo gatvių, ji pažymėta jau 1763 metų žemėlapyje. Tada ji vadinosi Wallstraße (Pylimo), o XIX a. tapo Pirmąja Pylimo – Erste Wallstraße. Napoleono karų didvyrio Friedricho Wilhelmo von Bülowo vardą gatvė gavo 1892 metais. Pastatai Bülowstraße praktiškai nenukentėjo nuo bombardavimų ir iš dalies išliko per miesto šturmą. 1945.11.23 Ypatingosios apygardos kariuomenės vado įsakymu Bülowstraße buvo pervadinta Stekolnaja gatve ir išlaikė šį pavadinimą iki šiol. Prieškariniai namai joje buvo nugriauti 1970-aisiais. Jų vietoje buvo pastatytas chruščiovinis namas (1971) ir pora modernesnių namų (1989 ir 1996). Paskutinis vokiškas pastatas šioje gatvėje buvo nugriautas 2022-aisiais, nepaisant piliečių protestų. Dabar jo vietoje statomas daugiaaukštis namas.
Sackheim XIX a. pradžioje vadinosi Sackheimische Straße, to paties amžiaus viduryje – Sackheimer rechte Straße (Sackheimo Tiesioji). Pagrindinė ir seniausia Sackheimo gatvė, vedanti nuo Angerio iki Sackheimo vartų. Šia gatve ėjo ir senasis kelias Tepliavos (Gvardeisko) ir Įsručio (Černiachovsko) link. XX amžiuje Sackheim gatvė prie Sackheimo vartų platėjo ir sudarė Weisenhausplatz aikštę. Čia pat, Weisenhausplatz, buvo 9 ir 10 maršrutų, kursavusių Sackheim gatve, tramvajų žiedas. Per 1944.08.30 bombardavimą vakarinė gatvės dalis buvo smarkiai sugriauta, o rytinė nukentėjo tik per miesto šturmą 1945 metų balandį. Ypatingosios apygardos kariuomenės vado generolo Galickio 1945.11.23 įsakymu Sackheim gatvė buvo pervadinta Smolenskaja. Tačiau jau 1946.08.01 civilinių reikalų valdyba ją pervadino Moskovskaja. Moskovskaja gatvės linija vėliau nutiestas Maskvos prospektas, išplatintas ir užstatytas daugiausia 1970-ųjų pabaigoje – 80-ųjų pradžioje. Kiekvienas gali pats spręsti, ar Maskvos prospektas šioje vietoje yra ta pati Sackheim gatvė, ar jis paveldi sunaikintos gatvės vietą. Buvusioje Sackheim gatvėje išliko šeši prieškariniai pastatai, du iš kurių (Sackheimo vartai ir Karališkieji našlaičių namai) yra įregistruoti kultūros paveldo objektai.
Sackheimer Gartenstraße – nedidelė skersinė Sackheimo gatvė, jungusi Sackheimer Mittelstraße ir Sackheimer Hinterstraße gatves. Atsirado XVIII a. viduryje, tačiau tik XIX a. viduryje buvo visiškai užstatyta namais. Per 1944.08.30 bombardavimą namai joje išdegė, bet nebuvo sugriauti. 1945.11.23 Ypatingosios apygardos kariuomenės vado įsakymu ji buvo pervadinta Sadovyj skersgatviu ir šį pavadinimą išlaikė iki 1960 metų. Dabar gatvės vietoje – namų Griego g. 3–13 kiemas. Prieškarinių pastatų joje neišliko.
Sackheimer Kirchenstraße – gatvė susiformavo XVII a. statant Sackheimo bažnyčią, tačiau galutinai susiklostė po 1764 metų gaisro, kai ėmė jungti Angerio ir Sackheimo rajonus. Toliau pereidavo į Alte Reiterbahn gatvę. Per britų bombardavimą pastatai joje smarkiai nukentėjo nuo gaisro. Po karo atskirai nebuvo pervadinta ir tapo vakarine 1812 metų gatvės dalimi. Tačiau užstatant ją stambiaplokščiais namais (1972–74), 1812 metų gatvė buvo kiek sutrumpinta, netekusi, be kita ko, ir tos dalies, kuri anksčiau buvo Sackheimer Kirchenstraße. Dabar jos vietoje – kiemo takas palei namą Maskvos pr. 99–109 ir Maskvos prospekto – Balandžio 9-osios gatvės sankryža.
Sackheimer Mittelgasse susiformavo XVIII a. viduryje. Pastatai gatvėje daugiausia išdegė per britų Karaliaučiaus bombardavimą. 1945.11.23 Ypatingosios apygardos kariuomenės vado Galickio įsakymu pervadinta Promežutočnaja gatve, tačiau jau 1946.08.01 pervadinta Dneprovskaja gatve, kuri gyvavo mažiausiai iki 1977 metų. Iki 1960-ųjų ji buvo išvalyta nuo griuvėsių, joje liko tik trys prieškariniai namai, vienas iš kurių buvo nugriautas 1970-aisiais. 1968–77 m. išilgai ir skersai gatvės pastatyti keli stambiaplokščiai devynaukščiai, 1974 m. joje atidaryta mokykla Nr. 36. Dabar gatvės vietoje – namų Maskvos pr. Nr. 100–110, Nr. 130–136 kiemai, mokyklos Nr. 36 teritorija ir kt. Buvusioje Sackheimer Mittelgasse išliko du prieškariniai pastatai: liaudies mokykla (1875–76) ir bendras mergaičių ir berniukų mokyklų pastatas (1906).
Sackheimer Neue Gasse pirmą kartą atsiranda žemėlapyje 1763-aisiais. Buvo perstatyta po 1764 metų gaisro. Jungė Sackheimer Kirchenstraße ir Sackheim gatves. Smarkiai nukentėjo per britų bombardavimą (1944.08.30). Po karo nebuvo pervadinta. Iki 1960-ųjų buvo išvalyta nuo prieškarinių pastatų griuvėsių. Išnyko platinant Maskvos prospektą 1970-ųjų pabaigoje. Dabar jos vietoje – Maskvos prospekto ir Balandžio 9-osios gatvės sankryža.
Sackheimer Hinterstraße susiformavo XVIII a. viduryje Sackheimer Hinter Gasse pavadinimu. Iki tol gatvės teritorija buvo gana tankiai ir chaotiškai užstatyta. Po 1764 m. gaisro buvo nuspręsta sutvarkyti pietinės Sackheimo dalies užstatymą, ir dėl to atsirado viena ilgiausių šio rajono gatvių. XX a. pradžioje į Sackheimer Hinterstraße buvo perkelta Löbenichto ligoninė. Šalia veikė lentpjūvė „Prinz von Preußen“. 1932-aisiais gatvė buvo pervadinta Gebauhr-Straße tėvo ir sūnaus – Carlo Juliuso Gebauhro vyresniojo (1809–81) ir Carlo Juliuso Gebauhro jaunesniojo (1852–1913) – garbei. Pirmasis žinomas tuo, kad įkūrė Sackheime pirmąją Karaliaučiuje garinę lentpjūvę „Prinz von Preußen“, taip pat buvo garsus fortepijonų meistras. Jo sūnus buvo mecenatas ir Karaliaučiaus konservatorijos įkūrėjas. Gatvė nukentėjo per bombardavimą ir miesto šturmą. 1945.11.23 Ypatingosios apygardos kariuomenės vado įsakymu pervadinta Lesopilnaja – šis pavadinimas išliko iki šiol. Vakarinėje dalyje gatvę galima laikyti visiškai išnykusia: iš dalies joje pastatyti stambiaplokščiai namai, iš dalies yra jų kiemų teritorija. Rytinė dalis tapo Lesopilnaja gatve. Joje išliko vienas prieškarinis pastatas – Löbenichto ligoninės 2-asis korpusas (1903). Seni lentpjūvės pastatai buvo perstatyti, ir 1950-aisiais ten veikė sovietinė lentpjūvė. Dabar [XXI a. pirmasis ketvirtis] juose įsikūrusios prekybos įmonės.
Sedanstraße pirmą kartą atsiranda 1860 metų žemėlapyje. Pavadinimą gavo Prūsijos kariuomenės pergalės prie Sedano per Prancūzijos–Prūsijos karą (1870–71) garbei. Iki XX a. pradžios buvo užstatyta namais. Per miesto bombardavimą 1944.08.30 namai gatvėje išdegė, bet nebuvo sugriauti. Po karo nebuvo pervadinta, o faktiškai tapo Griego gatvės dalimi. Iki 1960-ųjų prieškarinių pastatų griuvėsiai joje buvo nugriauti, o 1973 ir 1975 m. gatvėje pastatyti 9 ir 12 aukštų gyvenamieji namai. Dabar tai Griego gatvės dalis tarp Maskvos prospekto ir Admirolo Tribuco krantinės.
Yorkstraße buvo suformuota 1892 metais iš Alte Reiterbahn ir Zweite Wall Gasse gatvių, kurios savo ruožtu atsirado XVIII a. pabaigoje ir buvo šiaurinė Sackheimo riba. Gatvė gavo karų su Napoleonu didvyrio Johanno Davido Ludwigo grafo Yorcko von Wartenburgo vardą. Per britų bombardavimą (1944.08.30) namai Yorkstraße vakarinėje jos dalyje buvo lemtingai sugriauti, o rytinėje praktiškai nenukentėjo. 1945.11.23 Ypatingosios apygardos kariuomenės vado gen. K. N. Galickio įsakymu buvo pervadinta 1812 metų gatve ir išlaikė šį pavadinimą iki šiol. Gatvėje (jos prieškariniais matmenimis) išliko 13 prieškarinių namų, tarp jų vienas įregistruotas kultūros paveldo objektas – gaisrinės „Ost“ pastatas (1900, architektas Paulis Mühlbachas (Mühlbach), 1849–1908).
Gaisrinė 1812 metų gatvėje.
Katholische Kirchenstraße atsirado XVII a. kartu su Katalikų bažnyčios statyba, tačiau galutinai susiklostė jau po 1764 metų gaisro. Ši trumpa gatvė jungė Angerio ir Sackheimo rajonus, o toliau išsišakodavo į Sackheim ir Sackheimer Hinterstraße gatves. Smarkiai nukentėjo per miesto bombardavimą (1944.08.30). 1945.11.23 Ypatingosios apygardos kariuomenės vado įsakymu pervadinta Dorogobužskaja gatve. Tokiu pavadinimu gatvė gyvavo kelerius metus, bet paskui (ne vėliau kaip 1956 m.) tapo Moskovskaja gatvės dalimi. Dabar jos vietoje – Maskvos prospektas priešais namus Nr. 60–62. Prieškarinių statinių Katholische Kirchenstraße neišliko.
Kolwstraße susiformavo apie 1870 metus ir jungė Sackheimer Mittel Gasse ir Sackheimer Hinter Gasse gatves. Iki 1885 m. buvo užstatyta namais. Nukentėjo per britų bombardavimą (1944.08.30), nors apgadinimai ir nebuvo lemtingi. Pasibaigus karui nebuvo pervadinta. Iki 1960-ųjų išvalyta nuo prieškarinių pastatų griuvėsių. 1974-aisiais tiesiog buvusios Kolwstraße viduryje buvo pastatytas mokyklos Nr. 36 pastatas.
Lithauer Wallstraße tik iš dalies priklausė Sackheimui. Susiformavo kaip rokadinis kelias statant pirmąjį Karaliaučiaus pylimų žiedą (1626–40). XX a. pradžioje žemių pylimas Sackheimo rajone šioje gatvėje buvo nukastas. 1920-aisiais pylimo vietoje tarp Sackheim ir Yorkstraße gatvių buvo pastatyti gyvenamieji namai, tarp jų ir „Gaisrininkų namas“. 1939-aisiais tokie patys ištisinės sienos pavidalo namai buvo pastatyti Lithauer Wallstraße atkarpoje nuo Sackheimo vartų iki bastiono „Lietuva“. Pastatai Lithauer Wallstraße gatvėje palyginti mažai nukentėjo per bombardavimą ir miesto šturmą karo metu. Po karo, 1945.11.23, Ypatingosios apygardos kariuomenės vado įsakymu Lithauer Wallstraße buvo pervadinta Kaunasskaja gatve. Tačiau 1946 metais civilinių reikalų valdyba šio pavadinimo nepalaikė, gatvė iš pradžių buvo pavadinta Litovskaja, o kiek vėliau – Litovskij Val. Šiuo metu Sackheimui priklausančioje Litovskij Val dalyje išliko 16 prieškarinių pastatų, keturi iš kurių yra įregistruoti architektūros paminklai.
Lithauische Schulstraße pavadinimą gavo mokyklos, kuri iš pradžių veikė prie Lietuvių bažnyčios, o vėliau tapo tiesiog Sackheimo lietuvių pagalbine mokykla, garbei. Keista, bet Lithauische Schulstraße gatvėje stovėję pastatai, tarp jų ir buvusios Lietuvių bažnyčios, per Karaliaučiaus bombardavimą ir šturmą nelabai nukentėjo. Bažnyčios pastatas su stogu stovėjo mažiausiai iki 1966 m. ir buvo nugriautas tik užstatant rajoną stambiaplokščiais namais. Pati gatvė po karo nebuvo pervadinta. Dabar jos vietoje – pravažiavimas tarp namų Maskvos pr. Nr. 78 ir Nr. 80 bei namo Maskvos pr. 80–90 kiemas.
Prinzenstraße – gatvė iš dalies priklausė Sackheimui. Miesto žemėlapiuose ji atsirado 1885 metais ir vedė iš Sackheimo į Neue Sorge, į Königstraße gatvę. Vakarinė gatvės pusė išėjo į Šv. Elžbietos ligoninę ir Sackheimo miesto mokyklą su atskiru berniukų ir mergaičių mokymu. Rytinėje pusėje buvo 4-oji liaudies mergaičių mokykla, licėjus ir socialinės rūpybos įstaiga, taip pat garnizono lazareto teritorijos riba. Tačiau dešinioji Prinzenstraße pusė jau priklausė Neue Sorge. Gatvė nenukentėjo nuo gaisrų per britų bombardavimą (1944.08.30), kai kurie pastatai buvo smarkiai apgadinti per miesto šturmą. 1945.11.23 Ypatingosios apygardos kariuomenės vado įsakymu Prinzenstraße buvo pervadinta Bolničnaja (Ligoninės) gatve (pagal čia buvusį lazaretą). Tačiau galiausiai Bolničnaja tapo kita gatvė Neurossgartene, o buvusi Prinzenstraße 1946.08.01 buvo pervadinta Lazaretnaja gatve. Iki 1960-ųjų gatvėje buvo išlikę trys prieškariniai pastatai, tačiau 2013 m. vienas iš jų – Sackheimo miesto mokyklos sporto salės pastatas – buvo nugriautas. Dabar gatvėje yra du prieškariniai pastatai, tačiau abu jie priskirti Kirpičnaja gatvei.
Prinzhauseneck – nedidelė kampinė gatvė, besišliejanti prie Sackheimer Mittelstraße. Žemėlapiuose atsirado pačioje XX a. pradžioje. Tada joje buvo 9-oji liaudies berniukų mokykla ir 9-oji liaudies mergaičių mokykla, taip pat šioms mokykloms bendra sporto salė. Statiniai gatvėje išdegė per britų bombardavimą (1944.08.30), tačiau liaudies mergaičių mokyklos ir sporto salės pastatų sienos stovėjo iki 1960-ųjų. Po karo nebuvo pervadinta. Dabar gatvės vietoje – mokyklos Nr. 36 teritorija ir sporto aikštelė. Išliko liaudies mergaičių mokyklos pastatas (1875–76), kuris dabar pripažintas kultūros paveldo objektu. Jis priskirtas Maskvos prospektui, dabar jame veikia jaunųjų technikų stotis.
Voigdtstraße atsirado miesto žemėlapiuose pačioje XX a. pradžioje. Kampinė gatvė ėjo pro Sackheimo bažnyčią ir jungė Sackheimer Kirchenstraße su Ziegelstraße. 1945.11.23 Ypatingosios apygardos kariuomenės vado generolo Galickio įsakymu pervadinta Stroitelnaja gatve ir šį pavadinimą išlaikė iki 2000-ųjų. Gatvėje išliko trys prieškariniai gyvenamieji namai. Tačiau statant antrąją estakadą ji atsirėmė į vieną iš jų. Kai 2008-aisiais buvo atnaujinta antrojo estakadinio tilto statyba, šie namai buvo nugriauti. Kartu su jais išnyko ir gatvė. Dabar jos vietoje – Maskvos prospekto – Balandžio 9-osios gatvės sankryža.
Löbenichto ligoninės portalas Čerepičnaja gatvėje.
Heidemannstraße susiformavo XIX ir XX a. sandūroje neužstatytoje dykvietėje, kur anksčiau buvo sackheimiečių daržai. Gatvė pavadinta 2-ojo Karaliaučiaus oberburmistro Augusto Wilhelmo Heidemanno (Heidemann, 1773–1813) garbei. Gatvė ėjo pro anksčiau šiame rajone pastatytą miesto lazaretą. O 1903-aisiais Heidemannstraße buvo pastatyti nauji Löbenichto ligoninės korpusai. Taigi beveik visa rytinė gatvės pusė išėjo į gydymo įstaigas. Be to, XX a. į gatvę išėjo dvi liaudies mokyklos. Po karo, 1945.11.23, Ypatingosios apygardos kariuomenės vado įsakymu Heidemannstraße buvo pervadinta iš karto dviem gatvėmis: Novaja ir Rečnoj skersgatviu. 1946.08.01 civilinių reikalų valdybos įsakymu Novaja gatvė buvo pervadinta Pechotnaja gatve, o Rečnoj skersgatvis – Čerepičnaja gatve. Tik 1950-aisiais Heidemannstraße galutinai tapo Čerepičnaja gatve, tiesa, dabar ji nebeprieina Sackheim gatvės (Maskvos pr.). Gatvėje išliko septyni prieškariniai pastatai (du iš jų priskirti Litovskij skersgatviui) ir senovinis Löbenichto ligoninės portalas (XVIII a., nuotraukoje viršuje). Buvęs pagrindinis Löbenichto ligoninės korpusas, jo koplyčia, taip pat portalas yra kultūros paveldo objektai.
Ziegelstraße yra viena seniausių Sackheimo gatvių. Atsirado ji tikriausiai statant Sackheimo bažnyčią, tačiau dabartinę padėtį įgijo po 1764 metų gaisro. Ne vėliau kaip 1790 m. jau buvo visiškai užstatyta namais. 1894-aisiais Ziegelstraße buvo pastatytas Šv. Elžbietos ligoninės pastatų kompleksas, į kurį, be palatų ligoniams, įėjo koplyčia, gyvenamosios patalpos seserims vienuolėms ir vaikų darželis. 1945.11.23 Ypatingosios apygardos kariuomenės vado gen. Galickio įsakymu pervadinta Kirpičnaja gatve, o tai buvo paprasčiausias jos pavadinimo vertimas į rusų kalbą. Šį pavadinimą ji išlaikė iki šiol. 1976-aisiais vakarinė Kirpičnaja gatvės pusė buvo užstatyta penkiais devynaukščiais namais (priskirti Balandžio 9-osios gatvei). Rytinėje gatvės pusėje yra du prieškariniai pastatai, vienas iš kurių (Šv. Elžbietos ligoninė, žr. aukščiau) yra įregistruotas kultūros paveldo objektas.
Sprindgasse – kampinė gatvelė, susiformavo XVIII a. viduryje. Savo kampo formą ji turi dėl to, kad iš pradžių ėjo palei upelį, žemiau įtekantį į Prieglių ir vėliau užpiltą. Po karo nebuvo pervadinta, nors egzistavo kaip bevardis skersgatvis. Išnyko 1974 metais statant gyvenamuosius namus Maskvos pr. 161–163 ir parduotuvę „1000 meločej“.
1-oji, 2-oji, 3-ioji, 4-oji, 5-oji, 6-oji, 7-oji Sackheimer Obergasse – septyni skersgatviai, jungę Sackheimer Mittelstraße ir Sackheim gatves. Jų numeracija prasidėdavo nuo Sackheimo vartų ir buvo vedama miesto centro link. Tačiau taip buvo ne visada – 1809 metų žemėlapyje parodyta atvirkštinė numeracija, nuo centro vartų link. Po karo šie skersgatviai nebuvo pervadinti. Dabar 1-osios Obergasse vietoje – pravažiavimas tarp namų Maskvos pr. Nr. 136 ir Nr. 138, 2-osios vietoje – pravažiavimas tarp namų Maskvos pr. Nr. 120 ir Nr. 130, 3-iosios vietoje – žalioji zona priešais namą Maskvos pr. 106, 4-osios vietoje – pravažiavimas tarp namų Maskvos pr. Nr. 98 ir Nr. 100, 5-osios, 6-osios ir 7-osios Obergasse vietoje – žalioji zona priešais namus Maskvos pr. 88, 84 ir 82 atitinkamai.
Nuotraukos: Bildarchiv Ostpreußen / bildarchiv-ostpreussen.de, Vitalijus Nevaras, Michailas Ogorodnikovas.
– – – – – – – – –
Skyrius „Sackheimas“
iš vietos autorių knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“,
išleistos XIX amžiaus pabaigoje
2012–2014 m. „Pregoloje“, meniniame „Baltijos almanacho“ priede,
buvo paskelbtas Karaliaučiaus autorių – Altštato gimnazijos profesoriaus daktaro Richardo Armstedto ir Kneiphofo gimnazijos vyresniojo mokytojo daktaro Richardo Fischerio – knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“ („Heimatkunde von Königsberg i. Pr.“, 1895, Kommissionsverlag von Wilhelm Koch, Königsberg) vertimas, kurį atliko nežinomas vertėjas. Publikacijos idėja priklausė Igoriui Vladimirovičiui Afoninui. Tekstą adaptavo ir paaiškinimais papildė Aleksejus Borisovičius Gubinas ir Igoris Fiodorovičius Avtuchovas. Toje knygoje buvo atskiras skyrius ir apie Sackheimą. Gerokai jį paredagavę, siūlome jį jūsų dėmesiui kaip Aleksejaus Jevgenjevičiaus Petrušino teksto papildymą.
– – – – – – – – –
Sackheim
Buvęs Sackheimo kaimas – seniausia laisvoji gyvenvietė, atsiradusi netrukus po Karaliaučiaus (Königsberg) įkūrimo. Išlikę teismo aktai siekia 1326 metus. Sackheimo herbas: mėlyname lauke Dievo Avinėlis su raudona vėliava, kurioje baltas kryžius. Teismo antspaude buvo įrašas apie privilegijų suteikimą, kuriame lotyniškos raidės „F. H.“ reiškia „Freiheit“ – laisvoji gyvenvietė („Sigil des Erbor Gericht Firstlicher F. H. Sackheim“). Prie vėliavos – lotyniškos raidės „K“ ir „B“ bei skaičiai „7.8.“. Raidės reiškia „Königsberg“, o skaičiai – greičiausiai antspaudo patvirtinimo metus: 1578-uosius.
(Pavadinimas „Sackheimas“ greičiausiai kilo iš prūsų kalbos, kurioje jis galėjo reikšti gyvenvietę, atsiradusią kirtavietės, iškirsto miško vietoje – red. pastaba.)
Savo atsiradimo aušroje Sackheimas nebuvo vientisa teritorija. Jo rytinė dalis, kur buvo kunigaikščio Malkų sodas (Holzgärten) su malkų iždine (Holzkämmerei) ir kanceliarija (Holzschreiberei) ir kur nuo XVIII a. pradžios stovi Karališkieji našlaičių namai (Königliche Waisenhaus), priklausė pilies administracijos jurisdikcijai. Vakarinė, su ligonine (Löbenichtschen Hospital), – Löbenichtui. Pastaroji (dėl artumo uostui ir sandėliams – red.) dažnai kentėjo nuo gaisrų. Labiausiai niokojantys kilo 1539, 1575 ir 1764 metais. Architektūra čia net dabar (1890-aisiais – red.) daugiausia kukli ir provinciališka.
(Čia kalbama apie seniausią Sackheimo dalį, kurią riboja dabartiniai Maskvos prospektas, Litovskij Val, Prieglius ir Čerepičnaja gatvė, kuria tada tekėjo upelis iš tvenkinio prie Sackheimo vartų – Red. pastaba.)
Merginos eina Sackheimo Viduriniu skersgatviu (1910).
Pagrindinė gatvė – Sackheimo Tiesioji (Sackheimer rechte Straße; be „tiesioji“, rechte reiškia ir „teisingoji“, „dešinioji“. Dabartiniame miesto žemėlapyje tai Maskvos prospekto dalis nuo Sergejaus Tiulenino gatvės iki Sackheimo vartų – red.)
Anksčiau ji vadinosi Plačiuoju skersgatviu (Breite Gasse) ir tiesiog Sackheimo gatve (Sackheimer Straße). Ji driekiasi nuo Sackheimo vartų (Sackheimer Thor) iki Lieptų (Stegen) Löbenichte (Löbenicht), yra čia pagrindinė transporto arterija ir jungia Sackheimą su kitomis miesto dalimis.
Prie Katalikų bažnyčios (Katholischen Kirche / Propsteikirche) Sackheimo Tiesioji gatvė tampa Katalikų bažnyčios gatve (Katholische Kirchestraße). Čia pat nuo jos Prieglaus (Pregel, dabar Pregolios upė) link atsišakoja Žemutinė Sackheimo gatvė (Sackheimer hinter Straße, dabar Admirolo Tribuco krantinė), pasibaigianti prie Lietuviškojo užkardo (Litthauer Baum) – taip vadinama užtvara ant Prieglaus, kur Karaliaučiaus muitininkai tikrina plaukiojimo priemones, atplaukiančias iš upės aukštupio, taip pat iš Labguvos (Labiau, dabar Poleskas) ir Kuršių marių pusės.
Prie Kalėjimo aikštės (Arresthausplatz) nuo Sackheimo Tiesiosios į dešinę atsišakoja Sackheimo Vidurinis skersgatvis (Sackheimer Mittel Gasse), kuris paskui vėl susijungia su Tiesiąja. Rytiau į kairę nuo Tiesiosios nueina Bülowo gatvė (Bülow Straße, dabar Stekolnaja gatvė), kuri iki 1892 metų vadinosi 1-uoju Pylimo skersgatviu (1. Wallgasse).
Į šiaurę nuo Sackheimo Tiesiosios lygiagrečiai eina dar viena gatvė, kuri savo pradžioje, nuo pietinio Landhofmeisterio gatvės (Landhofmeisterstraße, dabar Sergejaus Tiulenino gatvė) galo iki sankryžos su Plytų gatve (Ziegel Straße), vadinasi Sackheimo Bažnyčios gatve (Sackheimer Kirchen Straße), o toliau – iki tvirtovės pylimo – vadinasi generolo Yorcko vardu (York Straße). Iki 1892 metų tai buvo Senasis Virvių kelias (Alte Reiferbahn) ir 2-asis Pylimo skersgatvis (2. Wallgasse).
Pagrindines lygiagrečiai upei einančias Sackheimo gatves jungia kelios daugiausia siauros ir trumpos gatvės bei skersgatviai, tarp kurių įdomiausia yra Kolwo gatvė (Kolw Straße), nutiesta 1860-aisiais ir pavadinta jos kūrėjo-statytojo vardu.
(Šiuolaikinio skaitytojo požiūriu gana painų Sackheimo gatvių ir skersgatvių tinklą dabar sunku įsivaizduoti dėl labai didelio rajono perplanavimo ir užstatymo naujais moderniais pastatais. Todėl išsamesniam tyrinėjimui reikėtų remtis XIX–XX a. miesto žemėlapiais – Red. pastaba.)
Po 1525 metų bažnytinės Reformacijos visos Karaliaučiaus šventovės tapo evangelikų. Tačiau Angerio (Anger) ir Sackheimo pasienyje stovi Katalikų bažnyčia, skirta Šv. Jonui Krikštytojui.
Atrodytų, iš kur čia galėjo atsirasti katalikų bažnyčia, išoriškai primenanti Šv. Petro baziliką Romoje? Kadangi Prūsijos kunigaikštystė liko katalikiškos Lenkijos lenu, Prūsijos katalikai kreipėsi į Lenkiją pagalbos statant bažnyčią Karaliaučiuje.
Ir kai 1611 metais Brandenburgo kurfiurstas Jonas Zigmantas (Johann Sigismund, 1572–1619), regentas prie paskutiniojo Prūsijos kunigaikščio Albrechto Frydricho (Albrecht Friedrich von Preußen, 1553–1618), be to, būdamas jo žentu, po uošvio mirties padavė Lenkijos karaliui prašymą pripažinti jį visateisiu Prūsijos valdovu, Varšuvos seimas, be kitų sąlygų, įpareigojo jį pastatyti katalikų bažnyčią viename iš Karaliaučiaus priemiesčių ir mokėti kunigui 1000 lenkiškų guldenų metinę algą.
(Sosto paveldėjimo situacija Prūsijoje vos nepateko į aklavietę, nes sergantis kunigaikštis Albrechtas Frydrichas neturėjo vyriškos lyties vaikų. Pagal anksčiau pasirašytus susitarimus tokiu atveju Prūsija turėjo netekti valstybinio savarankiškumo ir tapti Lenkijos provincija. Tačiau kurfiurstui Jonui Frydrichui 1605 metais pavyko gauti raštą Prūsijai valdyti ir kunigaikščio titulą, bet be teisės perduoti jį įpėdiniui. Po jo mirties sūnui Jonui Zigmantui taip pat pavyko gauti globą, o po kunigaikščio mirties, sudėtingų diplomatinių derybų rezultatu, – teisę paveldimai valdyti Prūsiją Lenkijos karalystės sudėtyje. – Red. pastaba.)
Prūsijos miestiečiai, nedalyvavę derybose, iš pradžių įnirtingai priešinosi šioms sąlygoms, tačiau galiausiai prisiekė vasalinę priesaiką kurfiurstui dalyvaujant lenkų komisijai, specialiai atsiųstai į Karaliaučių, tuo pačiu pritardami ir Katalikų bažnyčios statybai. Jau 1614 metų gegužės 22 d. paskirtoje vietoje iškilmingai padėtas būsimos bažnyčios kertinis akmuo, o statyba baigta 1616-aisiais. Iš pradžių bažnyčia neturėjo bokšto, ir tai ramino protestantus. Dabartinį pavidalą su nuostabiu kupolu virš bokšto šventovė įgijo ir buvo pakartotinai pašventinta 1777 metų balandžio 27 d. po restauracijos, atliktos po 1764 metų gaisro, kuris ją visiškai sunaikino.
Kai popiežiui Pijui IX paskelbus bulę apie popiežiaus neklaidingumą (1870) katalikų bendruomenėje įvyko skilimas ir šios dogmos priešininkai (Altkatholiken, senkatalikiai) atsiskyrė nuo Romos katalikų, Prūsijos vyriausybė 1876 metais perdavė bažnyčią pirmiesiems kaip gausesnei bendruomenei. Tačiau vėliau senkatalikių gerokai sumažėjo, todėl 1889 metais Romos katalikai šventovę susigrąžino. Nuo to laiko senkatalikių pamaldos vyksta Löbenichto Ligoninės bažnyčioje (Löbenichtschen Hospitalkirche).
1890–1894 metais bažnyčia buvo suremontuota, ir dabar ji yra puikus architektūros kūrinys. Skliautai baroko stiliaus, pagrindinė nava gerokai aukštesnė už dvi šonines navas, kurias nuo jos skiria dvi kolonų eilės.
Pagrindinė bažnyčios puošmena – altoriaus paveikslas, Ittenbacho (Franz Ittenbach, 1813–1879) nutapytas 1846 metais ir vaizduojantis ant kryžiaus nukryžiuotą Kristų. Keturiolika paveikslų su Kristaus kančia puošia bažnyčios sienas ir lubas. Langus puošia 12 apaštalų atvaizdai. Šventovėje yra ir kitų paveikslų su šventųjų ir apaštalų atvaizdais, o išorinėje vakarinėje pusėje virš įėjimo įrengtos keturių evangelistų figūros iš smiltainio. Bažnyčios ilgis 45,5 metro, plotis 27, aukštis 29.
(Pagal dabartinę orientaciją bažnyčia stovėjo administracinio pastato Maskvos prospekte, kuriame įsikūrusi Statistikos valdyba, vietoje – red. pastaba.)
Šiaurinę keturkampės Katalikų bažnyčios aikštės (Katholischen Kirchen Platz, buvusios senosios bažnyčios kapinės) pusę sudaro bažnyčiai priklausantys namai. Tarp jų – 6 klasių pradinė mokykla (Katholische Kirchschule), pastatyta, matyt, tuo pat metu kaip ir bažnyčia. Antrajam mokyklos pastatui statyti buvo įsigyti du žemės sklypai Haberberge (Haberberg), o 1813 metais katalikų bendruomenė nupirko žemės kapinėms prieš Karaliaus vartus (Königstor).
Seniausia Sackheimo evangelikų bažnyčia stovėjo dabartinėje Kalėjimo aikštėje, ji vadinosi Lietuvių arba Elžbietos bažnyčia (Litthauische oder Elisabethkirche). Karaliaučiuje gyvenančių lietuvių nedaug, tačiau reikia turėti omenyje sielius, visokias valtis ir upių laivus iš Lietuvos, kasmet atplaukiančius į Rytų Prūsijos sostinę, – juos įskaičius, lietuvių skaičius kur kas didesnis. Kunigaikštis Albrechtas (Albrecht von Brandenburg-Ansbach, 1490–1568) 1526 metais leido Karaliaučiuje turėti lietuvių pamokslininką. Lietuviams buvo sakomi pamokslai Steindammo bažnyčioje (Steindammer Kirche) pakaitomis su pamokslais lenkams. 1603 metais mažai lietuvių bendruomenei buvo suteikta dar Ordino (Deutscher Orden) laikais pastatyta Šv. Elžbietai skirta bažnyčia. 1807 metais jos pastatas buvo perstatytas į karo belaisvių kalėjimą. Tada nedaugelis Karaliaučiuje likusių lietuvių ėmė lankyti pamaldas Ligoninės bažnyčioje. Dabar buvęs areštinės namas tapo apygardos vadovybės tarnybine patalpa. Šalia Elžbietos bažnyčios anksčiau buvo Šv. Elžbietos vienuolynas, panaikintas po 1525 metų bažnytinės Reformacijos. Vienuolyno pastatas buvo padovanotas Löbenichto ligoninei. Ilgą laiką čia šalia buvo Lietuvių bažnyčios ir Löbenichto ligoninės kapinės.
(Kalėjimas buvo į rytus nuo antrojo estakadinio tilto Maskvos prospekte, namo Nr. 78 kieme – red. pastaba.)
Pamaldos Lietuvių bažnyčioje iš pradžių vyko tik lietuvių kalba. Tačiau, tankėjant užstatymui ir Sackheime daugėjant vokiečių gyventojų, atsirado poreikis sakyti pamokslus ir vokiškai.
Pamokslininku buvo pakviestas Georgas Neuschillingas (Georg Neuschilling, 1606–1658) iš Dancigo (Danzig).
Netrukus tarp vokiečių ir lietuvių parapijiečių ėmė kilti trinčių. Tada vokiečių bendruomenė kreipėsi į kurfiurstą Jurgį Vilhelmą (Georg Wilhelm, 1595–1640) su prašymu leisti pastatyti savo šventovę ir 1640 metų gegužės 25 d. gavo leidimą statyti savo bažnyčią toje vietoje, kur iki šiol stovi Sackheimo bažnyčia (Sackheimer Kirche).
Tačiau dabar kliūčių ėmė daryti katalikai, nes atstumas tarp jų bažnyčios ir naujosios protestantų bažnyčios buvo visai nedidelis, ir giesmės neva trukdė pasiekti pamaldumo. Tokia priežastis vargu ar galėjo būti priimta rimtai, tačiau statyba buvo nutraukta ir atnaujinta tik po aštuonerių metų. Baigta ji buvo 1648 metų rugpjūčio 31 d. Pirmąjį pamokslą naujojoje bažnyčioje pasakė pastorius Neuschillingas per bažnytinę 12-ojo sekmadienio po Švenčiausiosios Trejybės šventę. Poetas Simonas Dachas (Simon Dach, 1605–1659) šiai šventei sukūrė iškilmingą padėkos himną su giesmėmis. 1764 metais bažnyčia sudegė ir po remonto vėl buvo pašventinta 1769 metų sausio 22 d.
Dabartinės Sackheimo bažnyčios sienos iš dalies išsaugojo senovinio mūro fragmentus. Ant bokšto – vėliavėlė-vėjarodė su Sackheimo herbu: Avinėlis su kryžiaus vėliava. Vidaus erdvė – trijų navų. Medinis vidurinės navos skliautas yra 12,5 metro aukščio. Jis remiasi į dvi jonėninių kolonų eiles, skiriančias jį nuo šoninių navų, kurių aukštis 9 metrai.
Bažnyčios puošmena – altoriaus paveikslas, nutapytas profesoriaus Heydecko (Johannes Heydeck, 1835–1910) 1878 metais. Jame pavaizduotas kviečiantis Jėzus Kristus. 1813 metais už Karaliaus vartų buvo įrengtos naujos parapijos kapinės.
(Pagal dabartinę orientaciją Sackheimo bažnyčia stovėjo Maskvos prospekte, į rytus nuo Statistikos valdybos pastato, po tramvajaus nuvažiavimu nuo estakados – red. pastaba.)
Netoli Sackheimo bažnyčios, Yorcko g. 65, stovėjo naujas didelis Garnizono lazareto pastatas (Garnisonlazarett, dabar infekcinių ligų ligoninė Frunzės gatvėje).
Jei eisime rytų kryptimi iki Bülowo gatvės galo, atsidursime prie Lietuvių pylimo (Litthauer Wallstraße). Šis pylimas prasideda prie Rossgarteno vartų (Rossgärter Thor) ir siekia Prieglaus krantą.
Ten, kur Prieglius kerta miesto ribą, yra Lietuviškasis užkardas. O ten, kur Sackheimo Tiesioji gatvė susisiekia su Lietuvių pylimu, yra Sackheimo vartai (Sackheimer Thor), nuo kurių anksčiau prasidėdavo senovinis kaimo kelias į rytus. Vidinę vartų pusę puošia generolų Yorcko ir Bülowo biustai, skulptoriaus Stürmerio (Wilhelm Stürmer, 1812–1885) iškalti iš klinties.
Hansas Davidas Ludwigas von Yorckas (Johann David Ludwig Graf Yorck von Wartenburg) gimė 1759 m. rugsėjo 26 d. 1812 metais jis vadovavo Prūsijos kariuomenės Karališkajam korpusui, kurį Prūsija skyrė karui su Rusija. Tačiau Napoleonui pasitraukus iš degančios Maskvos, generolas Yorckas 1812 m. gruodžio 30 d. su rusų generolu Dibičiumi (Ivanas Ivanovičius Dibičius-Zabalkanskis (iki stojimo į Rusijos tarnybą Hans Karl Friedrich Anton von Diebitsch und Narten, 1785–1831) malūne prie Tauragės (Tauroggen) sudarė neutraliteto sutartį. Šią sutartį laikome ryžtingos Prūsijos kovos su prancūzais pradžia. Karaliaučiaus gyventojams sveikinant, generolas Yorckas 1813 metų sausį pervedė savo kariuomenę per Sackheimo vartus. Netrukus prasidėjo jo vaisinga veikla Prūsijos generalgubernatoriaus poste kuriant liaudies savanorių kariuomenę. Kaip korpuso vadas, Blücherio (Gebhard Leberecht von Blücher, 1742–1819) vadovaujamas, generolas Yorckas ne kartą pasižymėjo mūšiuose, ypač prie Bauceno 1813 m. gegužės 20–21 d., prie Wartenburgo prie Elbės 1813 m. spalio 3 d., prie Möckerno 1813 m. spalio 16 d., prie Lano 1814 m. kovo 9 d., prie Paryžiaus 1814 m. kovo 30 d. 1814 m. birželio 3 d. generolui Yorckui suteiktas garbės titulas – grafas Yorckas von Wartenburgas. Generolas mirė 1821 metais.
Friedrichas Wilhelmas von Bülowas (Wilhelm Freiherr von Bülow, Graf von Dennewitz) gimė 1755 m. vasario 16 d. Falkenberge prie Altmarko. 1811 metais ėjo Rytų ir Vakarų Prūsijos gubernatoriaus pareigas. Dalyvavo sėkmingame mūšyje su prancūzais prie Möckerno 1813 m. balandžio 5 d., laimėjo prie Großbeereno 1813 m. rugpjūčio 23 d. ir prie Dennewitzo 1813 m. rugsėjo 6 d. Leipcigo mūšyje Bülowo Rytų Prūsijos landveras šturmavo Grimmos vartus. Jis dalyvavo pergalinguose mūšiuose prie Lano 1814 m. kovo 9 d. ir prie Paryžiaus 1814 m. kovo 30 d. Jam suteiktas garbės titulas – grafas Bülowas von Dennewitzas. Pripažįstant nuopelnus, jam buvo padovanoti dvarai Neuhausene (dabar Gurjevsko miestas) ir Grünhoffe (dabar Zelenogradsko rajono Roščino gyvenvietė). Generolas Bülowas dalyvavo 1815 metų žygyje. Sudarius taiką su Prancūzija, ėjo vadovaujamas pareigas Karaliaučiuje. Čia jis ir mirė 1816 m. vasario 25 d. Buvo palaidotas Grünhoffo dvare.
Visai šalia Sackheimo vartų yra Karališkieji našlaičių namai (Königliche Waisenhaus), papuošti gražiu bokšteliu. Juos 1701 m. sausio 18 d. įkūrė karalius Frydrichas I (Friedrich I, 1657–1713) savo karūnavimo dieną (1701.01.18).
Statyba buvo baigta 1703 metais. 1705 m. sausio 18 d. įvyko pirmasis pamokslas namų bažnyčioje, kuri gyvavo iki 1809 metų. Pagal prieglaudos kronikas, čia buvo priimami 24 našlaičiai ar pusiau našlaičiai, tarp jų 12 reformatų tikybos vaikų ir 12 liuteronų. Visi berniukai turėjo būti ne jaunesni kaip aštuonerių metų. Našlaičių namų materialiniam išlaikymui karalius nustatė tokią tvarką: ką tik įsteigto Juodojo erelio ordino riteriai (kavalieriai) prieš įšventinimą į riterius paaukodavo po 50 dukatų. Iš savo lėšų karalius kasmet paaukodavo 100. Jo taupus įpėdinis Frydrichas Vilhelmas I (Friedrich Wilhelm I, 1688–1740) nusprendė, kad našlaičių namų biudžetas per didelis, ir panaikino riterių aukojimo ritualą, kartu prieglaudoje pridėdamas šešias vietas vaikams iš kilmingų šeimų.
Karalius Frydrichas Vilhelmas IV (Friedrich Wilhelm IV, 1795–1861) atkūrė Juodojo erelio ordino riterių įnašų našlaičių namams išlaikyti tvarką, nustatydamas 450 dukatų metinę aukos sumą. Pats karalius į namų biudžetą kasmet įnešdavo po 50 dukatų. 1855 m. sausio 17 d. buvo patvirtinta nauja našlaičių namų išlaikymo sąmata, kurioje suma buvo gerokai padidinta. Dabar prie namų buvo išlaikomi du pamokslininkai – reformatas ir liuteronas, kurie laikė pamaldas prieglaudos namų bažnyčioje, prižiūrėjo auklėtinius ir juos mokė. Tai buvo pirmasis Prūsijoje bandymas sutaikyti dvi evangelikų šakas, kurios iki tol buvo baisiai priešiškos.
Su našlaičių namais susijusi mokykla iki 1809 metų rengė vaikus stoti į universitetą. Paskui ji buvo pertvarkyta į elementariąją (pradinę) mokyklą. Mokykla turėjo seminariją, kurioje buvo rengiami liaudies mokyklų mokytojai. Tai buvo pirmoji tokia įstaiga mūsų provincijoje. Ji rengė mokytojus iš gabių mokinių. 1870 metais seminarija buvo perkelta į Waldau (Waldau, dabar Nizovjės gyvenvietė), o mokykla 1877 metais tapo progimnazija. Nuo 1894 metų Velykų mokykla vėl tapo elementariąja.
Prie našlaičių namų šliejasi Provincijos kurčnebylių ugdymo įstaiga (Provinzial-Taubstummenerziehungsanstalt), įkurta 1825 metais ir esanti Našlaičių namų aikštėje (Waisenhausplatz 3).
(Pagal dabartinę orientaciją Karališkieji našlaičių namai stovėjo Litovskij Val ir Maskvos prospekto kampe. Pastatas gerokai perstatytas išliko, jame įsikūrusios įvairios organizacijos. Iš vakarų pusės prie jo šliejasi buvusios mokyklos pastatas. – Red. pastaba.)
Po kelių namų, kiek atokiau nuo gatvės, yra Miesto senelių ir neįgaliųjų prieglauda (Städtische Siechenhaus, Waisenhausplatz 7b). Ši įstaiga įkurta 1884 metais iš aukų. Joje globojami seni, ligoti, bejėgiai, vieniši žmonės.
1893–1894 metų duomenimis, tokių buvo 112 žmonių.
Lietuvių pylimas pietinėje dalyje susisiekia su Žemutine Sackheimo gatve (dabar Lesopilnaja gatvė). Čia Lietuvių pylimas ir gatvė atrodo kaimiškai, beveik kaip kaime. Paėję kelis namus nuo Lietuvių pylimo, pamatysime Miesto našlaičių namus (Städtische Waisenhaus), kuriuose šiuo metu auklėjami ir mokomi 32 berniukai evangelikai. Šie našlaičių namai susiformavo iš čia anksčiau buvusios elgetų prieglaudos (Pauperhaus). Tokios įstaigos buvo visuose trijuose Prieglaus miestuose. Gabiausi iš jų vaikai našlaičiai gaudavo galimybę tęsti mokslus universitete. Miesto našlaičių namai taip pat turėjo glaudžių ryšių su miesto mokyklomis. Seniausi Karaliaučiaus našlaičių namai buvo įkurti Kneiphofe 1580 metais, po jų sekė našlaičių prieglauda Löbenichte – 1615 metais ir Altstadto – 1631-aisiais. Kiekvieni tokie namai auklėjo po 16–30 berniukų, kurie juose gaudavo išsilavinimą, būstą, drabužius ir priežiūrą. Tačiau jų išlaikymo fondas buvo itin skurdus: Kneiphofo namai per metus gaudavo 9 145 talerius, Löbenichto – 19 467 talerius, Altstadto – 9 246. Be to, berniukai auklėtiniai turėjo pagal galimybes dirbti. Jie giedojo bažnyčių choruose, per šventes vaikščiojo po miestą giedodami psalmes, priimdavo išmaldą ir dovanas. Jie galėjo už užmokestį dirbti namų ruošos darbus, lydėti mirusiuosius į kapines (ypač per marą). Pamažu tokios praktikos traukėsi į praeitį, tačiau kartu mažėjo ir pajamos, todėl auklėtinių skaičius mažėjo.
Iki 1803 metų Altstadto ir Kneiphofo našlaičių namai dėl finansavimo problemų atsidūrė ant uždarymo ribos. Kad taip neatsitiktų, jie buvo sujungti su geriau aprūpintais Löbenichto našlaičių namais. Įstaiga gavo Chorinės mokyklos (Chorschülerininstitut) pavadinimą. 1833 metais našlaičių namams buvo pastatytas naujas pastatas ir dar nupirktas gretimas žemės sklypas.
(Reikia manyti, kad miesto našlaičių namai stovėjo toje vietoje, kur 1928 metais buvo pastatyti naujos ligoninės korpusai. Dabar ši vieta yra Lesopilnaja ir Čerepičnaja gatvių kampe – red. pastaba.)
Vakariniame Žemutinės Sackheimo gatvės gale, priešais Kalėjimo aikštę, yra Fahrenheido globos namai (Fahrenheidsche Armenhaus), kuriuose gyvena tik senyvos moterys, radusios čia pastogę ir nedidelį piniginį aprūpinimą. Globos namus 1771 metais įkūrė komercijos patarėjas Fahrenheidas, žinomas pirklys ir mecenatas, Tolimajame Rossgartene (Hinter Rossgarten), patalpoje, dabar priklausančioje miesto ligoninei. 1830 metais prieglauda persikėlė į pastatą, kuriame yra iki šiol. 1893–1894 metais čia buvo globojamos 119 senučių.
(Friedrichas Reinholdas Fahrenheidas (1703–1781) ir jo sūnus Johannas Friedrichas Fahrenheidas (1747–1834) aukojo dideles sumas labdarai. Iki šiol Balandžio 9-osios gatvėje stovi Fahrenheido prieglaudos pastatas, kuriame dabar įsikūręs bankas. Sackheimo teritorija dabartiniame Kaliningrade užima erdvę, kurią riboja Sergejaus Tiulenino, Frunzės gatvės, Litovskij Val ir Prieglius. – Red. pastaba.)
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
