Erdvės stoka tarp pilies ir upės, kur miestas atgimė po pražūtingo prūsų sukilimo, privertė įkurti priemiestį arba, kaip tokios gyvenvietės tada buvo vadinamos, laisvę (Freiheit), pavadintą Steindammu (Steindamm, vokiškai – „Akmeninis pylimas“). Ji buvo tokioje pat priklausomybėje nuo Senamiesčio miesto tarybos (Rate der Altstadt), kaip kitos laisvės – nuo valdžios.
Steindammo laisvė turėjo savo teismą, renkamą iš smulkiųjų miestiečių gildijos, kuris vis dėlto nuo kitų laisvių teismų skyrėsi tuo, kad turėjo ir baudžiamąją jurisdikciją.
Aukščiausia valdžia teismui buvo fogtas, turėjęs burggrafo titulą, – trečias pagal svarbą tarp aukščiausiųjų valdininkų. Ar Steindammas turėjo savo herbą ir teismo antspaudą, kaip kitos laisvės, tiksliai nežinoma. Sritis, kuriai taikyta Steindammo teismo jurisdikcija, vėliau, be paties Steindammo, apėmė Neuroßgarteną, Laaką, Lastadiją, Alter ir Neuer Graben bei Holländerbaumą. Teismo pastatas (Gerichts- oder Dinghaus) buvo pastatytas 1491 metais prie Steindammo tilto (Steindammer Brücke). Posėdžiai vykdavo pirmadieniais. Panaikinus laisvių teismus, buvusiame teismo pastate įrengė anatomikumą.
Steindammas rekonstruotame Karaliaučiaus miestų, laisvių ir rajonų iki susijungimo 1724-aisiais žemėlapyje.
Iki XVII amžiaus Steindammas buvo palyginti neilgas. Ilgą laiką to paties pavadinimo vietos bažnyčia buvo jo šiaurinis pakraštys.
Steindammas 1800 metų žemėlapyje. Steindammo vartai (žr. aukščiau) buvo nugriauti 1912-aisiais.
Teritorija priešais bažnyčią, tarp Wagnerio gatvės (Wagnerstraße, dabar Vagnerio gatvė), Būgnų gatvės (Drumstraße, dabar Bolničnaja) ir Šv. Mikalojaus gatvės, anksčiau vadintos Lenkų pamokslininko skersgatviu (Nikolaistraße / Polnischer Prediger Gasse, dabar nebėra, ėjo šiauriau lygiagrečiai Wagnerio gatvei), iki 1572 metų buvo gerokai užstatyta. Šiaudų (Strohmarkt) ir Šieno (Heumarkt) turgūs tada dar nebuvo atskirti ir sudarė vieną didelę Buttelio aikštę (Buttelplatz), pavadintą pagal budelį, savaitgaliais dirbusį joje. Vėliau aikštė pastatais buvo padalyta į Didžiąją ir Mažąją Buttelio aikštes.
1811 metais turgūs oficialiai gavo dabartinius pavadinimus. Už Šieno turgaus šiaurinėje Steindammo dalyje į kairę nuo jo atsišakojo Senasis skersgatvis (Alte Gasse).
Toliausiai nuo pilies nutolęs Steindammo taškas buvo Pylimo vartai (Wallenthor), vėliau – senieji Steindammo vartai (alte Steindammerthor). Jie buvo į vakarus nuo dabartinių Steindammo vartų, už 1626 metais supilto tvirtovės pylimo. Toliau keliai išsiskirdavo – į vakarus ėjo Piliavos kelias, į šiaurės vakarus vedė Sembos kelias. (Aukščiau aprašytas dabartinės Barnaulskajos gatvės pradžios rajonas ir toliau iki dabartinių Teatralnajos gatvės ir Leninskio prospekto išsišakojimo. Senieji Steindammo vartai buvo Teatralnajos gatvės ir generolo Galickio gatvės sankryžoje. – red. pastaba)
Arčiau pilies Steindammas gerokai platesnis nei šiaurinėje dalyje.
Dabartinė Steindammo gatvė – labai gyva prekybos gatvė ir transporto arterija. Pietinė gatvės dalis gana plati. Čia trečiadieniais ir šeštadieniais rengiami turgūs.
Steindammo turgus buvo labai vaizdingas, tačiau XX amžiuje jį pavertė automobilių stovėjimo aikštele.
Steindammo bažnyčia (Steindammer Kirche) traukia dėmesį veikiau ne kaip architektūros, o kaip istorijos paminklas. Tai seniausia šventovė Semboje. Pirmosios medinės koplyčios statyba šioje vietoje prasidėjo 1256-aisiais, praėjus vos metams po Sembos užkariavimo. Kaip ir senoji Senamiesčio parapijos bažnyčia (Altstädtischen Pfarrkirche), kurios filija ji iš pradžių buvo, Steindammo bažnyčia buvo skirta šventajam Mikalojui. Kad jas būtų galima formaliai atskirti, Steindammo bažnyčią vadino „Šv. Mikalojaus bažnyčia už Karaliaučiaus sienų“ (St. Nikolaikirche außerhald der Mauern Königsbergs).
Vienanavė, senoviniais smailiaisiais skliautais Steindammo bažnyčia buvo kelis kartus perstatyta. Sakykla – taurės formos.
Altoriaus paveikslas vaizduoja Paskutinįjį teismą, kurį nutapė dailininkas Antonius Mölleris (Anton Möller, 1563–1611). Virš įėjimo į krikštyklą pritvirtinta elnio galva.
Jei tikėti padavimu, kartą per pamaldas į bažnyčią įbėgo elnias. Pagal kitą versiją, elnio galva susijusi su Psalmyno žodžiais: „Kaip elnias trokšta gaivaus vandens, taip mano siela trokšta Tavęs, Viešpatie.“ (Rusiškame Biblijos vertime panašus tekstas pateiktas 41 psalmėje, 2: „Kaip stirna trokšta vandens srovių, taip mano siela trokšta Tavęs, Dieve!“ – red. pastaba). Dešinėje nuo altoriaus yra Šventojo Mikalojaus atvaizdas. 1559 metais skambinant varpais bažnyčios bokštas sugriuvo, buvo atstatytas 1587-aisiais, o 1650-aisiais uždengtas variu. 1888 metais Steindammo bažnyčia buvo gerokai perstatyta.
Iki 1525 metų bažnytinės Reformacijos lenkų ir lietuvių bendruomenės neturėjo jokio ryšio su Steindammo bažnyčia. Tačiau atėjus Reformacijai, anksčiau diskriminuoti lenkai ir lietuviai sukūrė savo bendruomenę ir ėmė periodiškai naudotis ja pamaldoms.
Steindammo bažnyčia buvo seniausia mieste.
Kadangi lenkų Karaliaučiuje daugėjo, 1603 metais Steindammo bažnyčia buvo atiduota visiškai jų žinion, ir ji pradėta vadinti Lenkų bažnyčia (Polnische Kirche).
Fontanas „Puti“ iš Steindammo turgaus išliko ir puošia Pasaulio vandenyno muziejaus teritoriją.
Lietuviai tuo pat metu gavo Šv. Elžbietos bažnyčią (St. Elisabeth Kirche) Sackheime.
Pirmuoju evangelikų dvasininku Steindammo bažnyčioje tapo Jonas Seklucianas (Johannes Seclutianus / Jan Seklucjan, 1510/15–1578). Lenkiškos pamaldos buvo nutrūkusios Septynerių metų karo metais, kai Karaliaučių užėmė rusai, ir vėliau, XIX amžiaus pradžioje, atėjus prancūzams. Rusai čia laikė savo graikų katalikų pamaldas (stačiatikių pamaldas). Tai iki šiol primena trys žalvariniai sietynai su dvigalviais ereliais. Prancūzai 1807–1814 metais Steindammo (Lenkų) bažnyčioje įrengė lazaretą. Visi šie įvykiai, taip pat laipsniškas į Karaliaučių atvykusių lenkų vokietėjimas susilpnino lenkų bendruomenę, kuri ilgainiui iširo. Todėl bažnyčią ėmė lankyti daugiausia tarnai, mokiniai ir kareiviai. Kaip ir pilies bažnyčia, Steindammo bažnyčia neturėjo savo parapijos.
Nuo 1874 metų parapijiečių tapo tiek mažai, kad būtent tais metais buvo laikytos paskutinės pamaldos civiliams. Toliau bažnyčią lankė tik kareiviai, ir tai kartą per mėnesį, kai jiems būdavo sakomi pamokslai lenkų kalba.
1881 metais iš dalies Senamiesčio, Tragheimo ir Neuroßgarteno tikinčiųjų buvo sudaryta atskira parapija, po to Steindammo bažnyčia tapo savarankiška parapijos bažnyčia. Aplink ją buvusios senosios kapinės jau XVI amžiuje buvo užpiltos, ir gruntas prie bažnyčios tapo aukštesnis už jos grindis. 1802 metais šios kapinės buvo galutinai uždarytos, ir joms buvo skirta teritorija prie astronomijos observatorijos. Dar vienos Steindammo kapinės buvo prie Žibuoklių kalno (Veilchenberg).
(Senosios Steindammo kapinės buvo perkeltos į dabartinį Gvardeiskio prospektą, o naujosios kapinės įsikūrė dabartinėje Dmitrijaus Donskojaus gatvėje. Medinė Steindammo bažnyčia pirmą kartą paminėta 1256 metais, 1263 metais ji buvo perstatyta iš akmens. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia buvo smarkiai apgadinta ir vėliau išardyta. Ji stovėjo, pagal dabartinius orientyrus, Žitomirskajos gatvės ir Leninskio prospekto sankryžos vietoje. – Red. pastaba)
Steindammo turgus dieną ir vakare – iš Krauskopfo (Fritz Krauskopf, 1882–1945) fotoateljė.
Šiaurėje Steindammas baigiasi prie gotikos stiliumi pastatytų Steindammo vartų (Steindammer Thor).
Krauskopfo fotoateljė buvo namo Nr. 64 antrame aukšte virš banko biuro (dešinėje priešais bažnyčią).
Jie turi keturias pravažas: dvi aukštas viduryje – ekipažams, ir abipus jų dvi žemas – pėstiesiems. Iš miesto pusės vartus puošia natūralaus dydžio karaliaus Frydricho Vilhelmo IV (Friedrich Wilhelm IV, 1795–1861) statula. Vartai buvo pastatyti valdant šiam Prūsijos monarchui. Statula – profesoriaus Wolffo (Carl Conrad Albert Wolff, 1814–1892) kūrinys. Ji pastatyta viduryje tarp dviejų pagrindinių pravažų. Be šios skulptūros, vartai iš vakarų pusės dekoruoti Karaliaučiaus herbais. Rytinėje pusėje prie herbų pridėti metai: 1226, 1525, 1657. Jie simbolizuoja svarbiausius Rytų Prūsijos istorijos etapus: Kryžiuočių ordino atėjimą, ordino valstybės pavertimą lenkų kunigaikštyste, suvereniteto įgijimą. Virš pagrindinių vartų portalų pritvirtintas Prūsijos erelis.
(Steindammo vartai buvo nugriauti 1912 metais. Jie stovėjo Gvardeiskio prospekte šalia Kaliningrado administracijos pastato, anksčiau buvusio Karaliaučiaus Stadthausu. – Red. pastaba)
Aikštę prie Steindammo vartų iš vakarų riboja įspūdingos pėstininkų kareivinės (Infanterie-Kaserne), ji naudojama kaip karinių pratybų aikštė (Exerzierplatz). Iki pastatant kareivines ir prie jų besišliejančius karinės paskirties pastatus, čia buvo didžiulė aikštė, naudota ir parodoms. Antai 1875 metais aikštėje vyko 2-oji provincijos amatų paroda.
Priešais kareivines – karinė mokomoji kalvė, o toliau gatve, name Nr. 6, įsikūrusios universiteto fizikos ir matematikos laboratorija, fizikos kabinetas ir mineralogijos bei geologijos institutas. Toje pačioje gatvėje, piečiau, name Nr. 152, – universiteto ausų, gerklės ir nosies poliklinika. 1894/95 m. joje gydėsi 1474 pacientai.
(Šiame rajone buvo sutelkta keletas pastatų, kuriuose veikė Karaliaučiaus universiteto institutai. Iki mūsų dienų išliko: higienos institutas Leninskio prospekte 13a, eksperimentinės ir teorinės fizikos institutas Černiachovskio gatvėje 6, mineralogijos institutas Leninskio prospekte 13a. Keli kiti institutai, įsikūrę dabartinėje Ivannikovo gatvėje, buvo pastatyti vėliau, nei pasirodė ši knyga. – Red. pastaba)
Nuo Wrangelio gatvės (Wrangelstraße) iki Italų skersgatvio (Walsche Gasse) rytinė Steindammo pusė, kol 1895 metais nebuvo nutiesta Hohenzollernų gatvė (Hohenzollernstraße), neturėjo jokios jungties su beveik lygiagrečiai einančia Tragheimo Bažnyčios gatve (Tragheimer Kirchenstraße).
Pėstininkų kareivinės aikštėje prie Steindammo vartų.
Italų skersgatvio pavadinimas kilo iš žodžio Wälsch (italas), nes grafo Skalicho valdos siekė iki jo.
Steindammas diktavo madas – nuotraukoje vietinė riedučių aikštelė XX amžiaus antrajame dešimtmetyje.
Tarp gatvių, jungiančių Steindammą su vakariau esančiu Neuroßgarteno rajonu, be jau minėtų, verta paminėti: Aukštutinį Rollbergą (Ober-Rollberg, Koperniko gatvė) ir Wagnerio gatvę (Wagnerstraße, išliko pati ir išlaikė pavadinimą!), Vienuolių (Monken Gasse), Rožių (Rosen Gasse, neišliko) skersgatvius ir Schtritzelgassę (Schtritzelgasse).
Aukštutinio Rollbergo gatvė, įsiliejanti į pietinę Steindammo dalį, driekiasi į vakarus aukštumos pakraščiu palei ribą su Laaku – kadaise buvusiomis salpos pievomis.
Ši aukštuma su skardžiu anksčiau vadinosi Glappenbergu (Glappenberg) pagal prūsą Glapą, 1269–1273 metais sukilusių vietinių gyventojų vadą. Glapas buvo sugautas ir čia nubaustas mirtimi.
Nusileisti iš Steindammo į Prieglio slėnį, kurio krantuose šioje miesto dalyje yra Lastadija su daugybe uosto sandėlių, galima Žemutinio Rollbergo gatve (Unter Rollberg, dabar nuokalnė nuo Žitomirskajos gatvės į Moskovskio prospektą – red.), Dūmų perėja (Bosengang, dabar neišlikęs skersgatvis nuo Aukštutinio Rollbergo į Žemutinį) ir Ūkininkų skersgatviu (Bauernhofsgasse, dabar nuokalnė į Moskovskio prospektą nuo Bolničnajos gatvės); pastarieji du tokie siauri, kad jais nepravažiuotų ekipažas.
Wagnerio gatvė driekiasi iki Neuroßgarteno bažnyčios ir toliau iki Botanikos sodo. Wagnerstraße gavo pavadinimą žinomo chirurgo profesoriaus Karlo Ernsto Albrechto Wagnerio, kuris atvyko į Karaliaučių 1858 metais ir inicijavo chirurgijos klinikos statybą, garbei. Anksčiau ši gatvė buvo Mirusiųjų skersgatvis (Todten Gasse), nes būtent juo mirusiuosius veždavo į kapines prie Neuroßgarteno bažnyčios.
Būgnų gatvė yra riba tarp Steindammo ir Neuroßgarteno ir driekiasi iš pietų į šiaurę nuo Aukštutinio Rollbergo iki Šieno turgaus (Heumarkt). Joje yra Brolijos (Brüdergemeinde) maldos namai.
Prašmatnus kino teatras su kavine „Alhambra“ Steindamme atsirado arčiau XX amžiaus vidurio.
Ši religinė bendruomenė kilusi iš Bohemijos arba Moravijos brolių (Böhmischen oder Mährischen Brüdern), ortodoksinių husitų, dar vadinamų taboritais, likučių.
Karaliaučiaus rotušė vėliau taps Kaliningrado merija.
Ištremti iš Bohemijos per Trisdešimtmetį karą, jie įsikūrė Aukštutinėje Lužicoje (Oberlausitz), globojami grafo Zinzendorfo (Nikolaus Ludwig Graf von Zinzendorf und Pottendorf, 1700–1760). Brolijos narius vadina hernhutais (Herrnhuter) pagal jų kolonijos Hernhuto (Herrnhut) pavadinimą. Jie laiko save Augsburgo išpažinimo šalininkais (Augsburgischen Konfessionsverwandten) ir gyvena paprastai bei griežtai. Jų misionieriška veikla kitose pasaulio dalyse labai reikšminga. Nuo 1893 metų vietos bendruomenė naudojasi neseniai pastatytais maldos namais Būgnų gatvėje; ankstesnieji buvo adresu Senamiesčio Ilgoji g. 34. Bendruomenės atsiradimas Karaliaučiuje siekia 1729 metus. 1765-aisiais ji gavo pirmąjį pamokslininką.
(Iš Steindammo rajono aprašymo matyti, kad šis priemiestis buvo teritorija, iš vakarų besišliejanti prie dabartinio Leninskio prospekto nuo Koperniko gatvės iki Kaliningrado administracijos pastato, įskaitant pietinę Teatralnajos gatvės dalį, Motinos Rusijos skverą, Žitomirskajos, Vagnerio, Saltykovo-Ščedrino, Bolničnajos, Kosmičeskajos, Zviozdnajos ir Sibirskajos gatves. Be to, nepaprastai keista, kad autoriai paliko nuošalyje šio rajono pavadinimą davusią gatvę. Skyriuose apie kitus rajonus tokių akivaizdžių praleidimų nepasitaiko. – Red. pastaba)
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
