PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį rašo Tatjana Kolivai.
[ 1814 ]
Prekyba. – Fabrikai. – Menai.
Prekyba, kuri yra Karaliaučiaus gerovės šaltinis ir buvo pagrindinis jo gyventojų verslas, negali nepatraukti čia keliautojo dėmesio. Todėl nepagailėjau pastangų surinkti apie ją kuo daugiau žinių ir dalijuosi su jumis tiek savo paties pastebėjimais, tiek tuo, ką sužinojau iš vietos pirklių.
Laiminga Karaliaučiaus padėtis laivuojamos upės žiotyse, prie išėjimo į jūrą, leido šiam miestui tapti Prūsijos – pajūrio šalies, kuri su savo turtingais gamtos ištekliais yra Šiaurės Europos aruodas, – grūdų sandėliu. Be Karaliaučiaus, grūdai į laivus kraunami dar Elbinge ir Dancige [atitinkamai Lenkijos miestai Elblongas ir Gdanskas – red.].
Beje, anksčiau vyriausybė ne visada imdavosi reikiamų priemonių prekybai plėtoti. Priešingai, kai kurie Finansų ministerijos įvesti potvarkiai sukeldavo daugybę nepatogumų. Iš toliau pateikiamų faktų galima įsitikinti, kad visą XVIII amžių Prūsijos vyriausybė, visais kitais atžvilgiais tokia išmintinga ir patyrusi, nesuprato prekybos principų.
Kai dar gyvavo didžioji Lenkijos Karalystė, Žemaitijos ir Palenkės vaivadijų bei Lietuvos gyventojai savo prekes (daugiausia grūdus, linus, kanapes, linų ir kanapių sėmenis, potašą) dideliais laivais gabendavo į Karaliaučių, kur parduodavo jas pirkliams, o atgal paprastai veždavosi druskos, kuri visais laikais buvo gyvybiškai būtina prekė.
Prekyba vykdavo štai kaip:
Lenkų dvarininkas įvairiu metu ir taip, kaip jam buvo patogiausia pagal ūkio aplinkybes, siųsdavo savo produkciją Karaliaučiaus pirkliui, su kuriuo prekiavo, ir atgal gaudavo iš jo druskos, silkių, geležies ir prabangos dirbinių, tačiau druska visada likdavo svarbiausia. Vis dėlto pinigų už savo produkciją lenkas iš karto negaudavo ir savųjų taip pat nesiųsdavo – Karaliaučiaus pirklys savo didžiojoje knygoje apskaitydavo gautas ir išsiųstas prekes ir metų pabaigoje atsiskaitydavo su lenkų dvarininku.
Portugalui ir ispanui, iš kurių karaliaučiškis pirkdavo druską, olandui ir norvegui, iš kurių pirkdavo silkes, švedui, kurio pagrindinė eksporto prekė buvo geležis, jis taip pat nemokėdavo grynaisiais, o vietoj to siųsdavo jiems lenkiškų prekių.
Kai metų pabaigoje reikėdavo atsiskaityti su lenku, karaliaučiškis jau seniai būdavo atsiskaitęs su pardavėjais iš Ispanijos, Olandijos, Norvegijos ir Švedijos lenkiškomis prekėmis ir dar gavęs pelno, nė karto nepaėmęs į rankas grynųjų pinigų.
Akivaizdu, kokia naudinga tokia prekyba buvo prūsų pirkliui. Visi į Karaliaučių patekę lenkiški produktai vietos pirkliui buvo kapitalas, kuriuo jis prekiavo metai iš metų nemokėdamas mokesčių ir kurį naudojo, pirma, kreditui užsieniečiams suteikti, antra, prekėms iš jų gauti pasitikėjimo pagrindu, nes olandams, ispanams ir kitiems toks atsiskaitymo būdas buvo labai patogus. Taip Karaliaučiaus pirklys įtraukdavo juos į savo stambias prekybos operacijas.
Frydrichui Didžiajam kilo nelaiminga mintis įvesti druskos prekybos monopolį, ir taip jis daugeliui metų praktiškai sužlugdė Karaliaučiaus komerciją. Ispanijos ir Portugalijos uostuose karalius pasodino savo agentus, kurie turėjo ten pirkti druską už grynuosius. Žinoma, jie mokėjo už ją kur kas brangiau, nes, kitaip nei Karaliaučiaus pirkliai, neturėjo prekybinių ryšių su pardavėjais ir neturėjo jokių prekių, kuriomis galėtų atsiskaityti. Taip nupirkta druska dar kainavo ir nemažą frachto sumą, tuo tarpu ankstesnieji druskos pardavėjai, norėdami įtikti savo prekybos partneriams iš Karaliaučiaus, stengdavosi susitarti, kad druska būtų paimta į laivą tiesiog kaip balastas.
Karaliaučiuje ją dabar iškraudavo į sandėlius, o tai reikalavo darbo ir kėlė nepatogumų, nes kitu atveju ją būtų tekę krauti tiesiai iš laivų į lenkų vežimus arba palikti gulėti krovos aikštelėje, kol ją pasiims lenkai. Tiek Lenkijoje, tiek Karaliaučiuje buvo įsteigti druskos sandėliai, pasamdyta visa armija tarnautojų... ir visas verslas tapo toks brangus, kad druska pabrango 50 %.
Dabar lenkas, atvykęs druskos, galėjo ją nusipirkti tik už grynuosius pinigus. Jei neturėdavo su savimi pakankamai lėšų, jis būdavo priverstas skubiai parduoti savo prekes ir prarasdavo kapitalą, kurį anksčiau išmintingai naudodavo prekyboje.
Lenkai, kurių netenkino aukšta karališkosios druskos kaina ir būtinybė už sandorius mokėti pinigais, ėmė ieškoti kitų prekybos kelių. Jie pradėjo krypti į Kuršo ir Rusijos uostus, daugiausia į Rygą, kurios prekyba vien dėl šios nevykusios prūsų reformos ėmė klestėti.
Druskos monopolis – tik vienas iš daugybės pavyzdžių, kaip Frydrichas II [dar vadinamas Frydrichu Didžiuoju, dar – Senuoju Fricu – red.], visuose kituose valstybės reikaluose rodęs išmintį, prekybos srityje darydavo klaidų.
Valstybinio druskos monopolio įvedimas buvo klaida. Tačiau jo laikais keliuose patogiai išsidėsčiusiuose miestuose visoje šalyje buvo įsteigti grūdų sandėliai, kur valstiečiai galėdavo pristatyti rugius – pagrindinį paprastų žmonių maisto produktą – po 1 talerį už šefelį1, o pinigai būdavo išmokami iš karto; tai garantavo stabilią rinką, ir rinkai persisotinus grūdai nenuvertėdavo.
Tačiau jei rugių kaina pakildavo virš 1 1/3 talerio už šefelį, karališkieji grūdų sandėliai būdavo atveriami, ir kiekvienas, kuriam grūdų reikėjo savo reikmėms, galėdavo jų nusipirkti už nustatytą 1 1/3 talerio kainą.
Įgyvendinęs šias priemones, Senasis Fricas išgelbėjo tūkstančius savo pavaldinių nuo bado mirties. Taip, pavyzdžiui, nutiko Saksonijoje, kur buvo didelis grūdų trūkumas ir krizė palietė kelis tūkstančius pavaldinių.
Valdant Frydrichui Vilhelmui II, šie sandėliai, prisidengiant būtinybe plėtoti grūdininkystę, buvo panaikinti, ir tai iš karto smarkiai pakėlė grūdų kainas. Dar vienas nederlius sukėlė bado baimę, ir tai privertė vyriausybę uždrausti grūdų eksportą.
Šis draudimas atėmė iš pirklių galimybę pelningai spekuliuoti, ir jie ėmė baimintis supirkinėti prekes. Todėl užsienio užsakymų nebebuvo įmanoma įvykdyti laiku, ir prekyba persikėlė į kitus miestus.
Siekdama paremti savų fabrikų plėtrą, vyriausybė uždraudė įvežti nemažai prekių, kurias Karaliaučius anksčiau eksportuodavo į Lenkiją ir Rusiją, arba apdėjo jas didelėmis muito rinkliavomis.
Tačiau vietinės prekės, kurios turėjo pakeisti uždraustąsias importines, negalėjo patenkinti esamos paklausos, todėl užsienio pirkėjai ėmė ieškoti reikalingų prekių arba tiesiogiai, arba per kitus prekybos centrus.
Dėl to Karaliaučius neteko pelningo tarpininkavimo verslo.
Dar vieną rimtą klaidą vyriausybė padarė praėjusiais, 1813 metais. Panaikinus Kontinentinę blokadą2, visoms angliškoms kolonijinėms ir pramonės prekėms Prūsijoje buvo nustatytas didelis karo muitas. Dėl to daugiau kaip 60 anglų laivų paliko Piliavos uostą ir, norėdami išvengti šių nuostolių, patraukė į Rygą.
Tačiau iš šios padėties išmoktos pamokos privertė Finansų ministeriją atsisakyti panašių priemonių, grasinančių sužlugdyti Karaliaučiaus prekybą.
Be to, man papasakojo dar daugybę pavyzdžių netikslingų potvarkių, kurie anksčiau ateidavo iš Berlyno, dažnai neatsižvelgiant į tikrąsias prekybos sąlygas, tačiau bijau išsekinti jūsų kantrybę juos vardydamas. Leiskite paminėti tik dar vieną atvejį, ryškiai rodantį buvusio finansų ministro nekompetenciją (dabar, laimei, prekybos reikaluose priimami protingesni sprendimai).
Berlyne buvo įsteigta laivų ir krovinių draudimo bendrovė, ir Karaliaučiaus prekybininkams buvo nurodyta drausti savo prekes ir laivus būtent joje. Tačiau ši schema pasirodė negyvybinga, ir po pirmųjų nesėkmingų bandymų jos teko atsisakyti.
Nepaisant to, vietos prekyba yra labai svarbi ir taps dar sėkmingesnė, jei vyriausybė pašalins kliūtis jos klestėjimui ir bus apdairesnė prekybos klausimais.
Naujausi Finansų ministerijos nutarimai leidžia manyti, kad požiūris į šiuos klausimus tampa protingesnis, ir pirkliai tikisi palankios ateities.
Pagrindinės Karaliaučiaus prekybos prekės: visų rūšių grūdai, linų ir kanapių sėmenys, linai, lininis audinys, verpalai, oda, laivų mediena, plunksnos, šeriai, potašas, medžio pelenai ir degtinė.
Kiek išsamiau papasakosiu apie kai kurias iš šių prekių, kad susidarytumėte bendrą vaizdą apie vietos prekybos mastą.
Pradėsiu nuo grūdų.
Kviečiai yra daugiausia eksportuojama grūdinė kultūra; jie daugiausia siunčiami į Olandiją ir Angliją. Raudonieji Karaliaučiaus kviečiai labai paklausūs Londono biržoje, nes laikomi vienais geriausių grūdų Europoje. Iš jų ne tik gaunami puikūs balti miltai – kadangi raudonųjų Karaliaučiaus kviečių luobelė plona, jie duoda daugiau miltų nei kitos veislės.
Tik nedidelė kviečių dalis atkeliauja iš rusiškųjų Lietuvos gubernijų; didžioji dalis užauginama pačioje šalyje. Be to, jie nėra taip perdžiovinti kaip Rygos kviečiai, kurie Londono rinkoje nepaklausūs, nes iš sausų kviečių gaunami prasti miltai. Anksčiau daug kviečių buvo eksportuojama į Prancūziją, bet dabar eksportas ten visiškai nutrūko. Ateityje tikimasi tiekti kviečius į Ispaniją, kaip buvo iki prekybos barjero įvedimo.
Pažangesnių laukų dirbimo būdų plėtra Anglijoje ir Prancūzijoje smarkiai smogė prūsiškų grūdų eksportui, ir ši rinka greičiausiai jau nebeatsigaus. Be to, Šiaurės Amerikos kviečiai Anglijos uostuose dabar rimtai konkuruoja su prūsų eksportu. Labai nedidelė kviečių dalis tiekiama į Švediją ir Norvegiją.
Rugiai tuo tarpu kraunami į laivus, plaukiančius daugiausia būtent ten – į Norvegiją ir Švediją. Abi šalys neapsieina be prūsiškų rugių tiekimo, nes netekusi Suomijos Švedija prarado ankstesnius grūdų šaltinius. Be to, daug rugių Karaliaučiuje superka ir Amsterdamas.
Miežių daugiausia reikia Ispanijai ir Portugalijai, kur jais šeriami mulai. Apskritai miežių eksportas net geriausiais metais nėra toks reikšmingas kaip rugių. Beveik visi miežiai užauginami pačioje šalyje, o didžioji rugių dalis tiekiama iš rusiškosios Lietuvos.
Avižos paprastai neeksportuojamos; jos išsiunčiamos tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, kai kitose šalyse jų labai trūksta.
Žirniai eksportuojami į Švediją, Norvegiją, Angliją ir Olandiją. Švedijoje ir Norvegijoje jie perkami kaip jūreivių maisto atsargos. Pilkieji žirniai, auginami beveik vien Prūsijoje, labai priklauso nuo kainų svyravimų: dažnai jų visai neperka, o kartais paklausa labai didelė, ir kaina gali pakilti dvigubai virš kviečių kainos.
Kadangi šios rūšies grūdus galima suvartoti tik per vienerius metus, tai labai kaprizinga prekė.
Karaliaučiaus grūdų prekybos ypatumas ir praktiškumas užsieniečiams yra tas, kad čia visada būna didelės grūdų atsargos, o kitur grūdų prekeiviai superka prekes tik gavę užsakymą.
Prieš 1811 metų gaisrą, sunaikinusį beveik pusę grūdų sandėlių, mieste buvo laikoma grūdų už 2 116 000 talerių, tai yra milžiniški du milijonai šimtas šešiolika tūkstančių Berlyno šefelių grūdų (apie 275 000 tonų) – didžiausios atsargos tarp visų prekybos miestų, neišskiriant Dancigo, Hamburgo ir Amsterdamo, nors Dancige grūdų prekyba dar didesnė nei Karaliaučiuje. Todėl Karaliaučiuje grūdai gali kauptis sandėliuose, ir kiekvieną užsakymą galima išsiųsti nedelsiant.
Linų ir kanapių sėmenys eksportuojami tik į Olandiją, kur iš jų spaudžiamas aliejus. Pažymėtina, kad Prūsija aktyviai remia savo fabrikus, tačiau visiškai neplėtoja aliejaus spaudimo.
Olandija perka iš Prūsijos sėmenis savo aliejaus spaudykloms, o paskui parduoda pagamintą aliejų atgal Prūsijai.
Būtų kur kas naudingiau įkurti savo aliejaus spaudyklas Karaliaučiuje, nes tada pinigai darbininkų atlyginimams ir transportui liktų šalyje, nereikėtų mokėti muito reeksportuojant, jau nekalbant apie naudą, kurią gyvulininkystei duotų susidarančios išspaudos.
Degtinė iš dalies eksportuojama į Švediją, tačiau ši eksporto prekė nėra labai svarbi, nes Švedijos vyriausybė dažnai draudžia ją įvežti.
Linai ir kanapių pluoštas eksportuojami į Angliją, bet daugiausia į Olandiją.
Linai daugiausia auginami Prūsijoje, o kanapių pluoštas įvežamas iš Lietuvos ir Lenkijos. Abi prekės labai paklausios, nes vertinamos labiau nei rusiškos. Karaliaučius eksportuoja daugiau kaip dvigubai daugiau linų ir kanapių pluošto nei visi kiti Prūsijos uostai kartu.
Prūsiška laivų mediena (kaip ir statinių mediena) labai vertinama, nes yra tvirta, lanksti ir ilgaamžė. Pagrindiniai laivų medienos pirkėjai – Olandija ir Anglija. Statinių mediena daugiausia gabenama į vyndaryste garsių šalių uostus: Bordo, Portą ir Kadisą. Sijų ir lentų eksportas iš Karaliaučiaus, palyginti su kitais Prūsijos uostais, nedidelis.
Kartais Karaliaučiuje užsienio bendrovių užsakymu statomi laivai.
Lininis audinys eksportuojamas į Olandiją, Ameriką, Ispaniją ir Angliją.
Eksportą į Angliją apsunkina dideli muitai, todėl nemaža dalis ten gabenama kontrabanda. Jei Prūsijoje audiniai būtų geriau balinami, vietinio lininio audinio paklausa būtų dar didesnė.
Verpalai dideliais kiekiais eksportuojami į Angliją, kur vietos manufaktūros naudoja juos medvilniniams audiniams gaminti. Ypač daug verpalų tiekia Varmijos provincija.
Potašas ir medžio pelenai yra labai svarbios prekės, nes Karaliaučiaus pelenai vertinami labiau už visas kitas rūšis. Pelenai čia labai kruopščiai rūšiuojami, pagal kokybę skirstomi juos plaunant, ir tai užtikrina didelę paklausą.
Kitų iš Karaliaučiaus išvežamų eksporto prekių – plunksnų, šerių, vaško, medaus, deguto, kailių dirbinių, maišinio audinio, drobės, liepų karnų ir t. t. – neminėsiu, juolab kad atskirai jos nėra labai reikšmingos.
Į rusiškąsias Lenkijos gubernijas eksportuojama: druska, silkės, vytinta žuvis, geležis, varis, išdirbta oda, kolonijinės ir pramonės prekės, taip pat visokie meno ir prabangos dirbiniai.
Manufaktūros prekių srityje Karaliaučius užima pirmąją vietą visoje Šiaurės Europoje, nes nė vienas Rusijos miestas, turintis išėjimą į jūrą, šiuo atžvilgiu negali su juo lygintis.
Net griežti Rusijos importo draudimai negali sustabdyti šios prekybos, nes vietos rinkai ji yra tikra aukso gysla.
Vienas Karaliaučiaus pirklys, turintis didelį manufaktūros prekių sandėlį, pateikė man pavyzdį, kaip menkai griežtos priemonės veikia prekių kontrabandą.
Pagal Rusijos muitinės nuostatas už prekių kontrabandą atsako ne tik muitininkai ir sieną saugantys kazokai, bet ir pasienio kaimų gyventojai. Todėl kontrabandininkas negali jaustis saugus, kol nepaslepia prekių savo gyvenamojoje vietoje.
Kartą pas šį pirklį atėjo žydas, nupirko iš jo prekių už 12 000 talerių, iš karto sumokėjo grynaisiais ir papasakojo štai ką: jis išsiskyrė su žmona ir atidavė jai pusę savo turto. Likusią pusę jis įdėjo į šį prekių pirkinį. Jei jį sugautų verčiantis kontrabanda, jis būtų išsiųstas į Sibiro kasyklas, o jo turtas konfiskuotas. Todėl jis ir nusprendė įforminti skyrybas su žmona, apdairiai pasidalijęs turtą. O jei išvengtų sugavimo, turto padalijimas su žmona jam nebūtų svarbus, o iš savo prekių jis galbūt gautų penkiasdešimt ar šešiasdešimt procentų pelno.
Priežastys, dėl kurių prekyba manufaktūros prekėmis Karaliaučiuje tokia svarbi, yra šios:
Geografinė padėtis – Karaliaučius yra pagrindinė rinka Žemaitijos, Mazovijos, Palenkės vaivadijos provincijoms ir Lietuvai.
Vietos pirklių nuolaidumas – jie pasirengę parduoti su nedideliu antkainiu, atsižvelgia į pirkėjų skonį ir nepraleidžia jokių priemonių jiems pritraukti, o rusų pirkliai, susidūrę su draudimu įvežti prekes per Prūsijos sieną, su savo pirkėjais elgiasi labai savavališkai ir neteisingai.
Dancigas šioje srityje negali konkuruoti su Karaliaučiumi, nes yra per toli nuo sienos. Todėl Kujavijos ir Vidurio Lenkijos gyventojai mieliau kreipiasi į prekybininkus Breslau (Vroclave) ar Leipcige nei Dancige.
Metai nuo 1808 iki 1813 imtinai buvo ypač sėkmingi Karaliaučiaus prekybai. Patikimi šaltiniai tikina mane, kad tik Karaliaučiaus prekybos dėka pavyko išsaugoti valstybės ekonominį stabilumą.
Šia proga man papasakojo štai ką:
Generalinis konsulas Clérembault, gyvenęs Karaliaučiuje, turėjo savo žinioje visą Prūsiją ir buvo nepaprastai godus žmogus, pasiryžęs bet kokia kaina praturtėti savo poste. Jei jis būtų be jokių ceremonijų įsakęs konfiskuoti laivus, atplaukiančius į Piliavą su kolonijinėmis ir pramonės prekėmis, būtų turėjęs iš to mažai naudos ir jokiu būdu nebūtų praturtėjęs. Be to, Prūsijos karalius tvirtai reikalavo, kad lėšos už konfiskuotų prekybinių laivų pardavimą būtų pervedamos į jo sąskaitą.
Taigi Clérembault padarė štai ką:
Kiekvienam atplaukusiam laivui jis pats parengdavo pažymėjimus, kuriuos krovinio savininkas turėjo nupirkti iš jo už didelius pinigus, jei norėjo likti savo prekių šeimininku. Taip Clérembault iš kiekvieno laivo paimdavo du tris tūkstančius luidorų, o kartais ir daugiau, ir tai labai pabrangindavo prekes, bet nepakenkdavo Karaliaučiaus pirkliams, kurie žinojo, kaip atsigriebti parduodami.
Kadangi Clérembault buvo vienintelis konsulas, taip viešai ir begėdiškai sukęs tokias aferas, netrukus Karaliaučius ėmė kontroliuoti prekybą milžiniškoje teritorijoje nuo Nemuno iki Reino, o Varšuva, Breslau, Leipcigas, Hamburgas, Frankfurtas ir Viena gaudavo prekes tik per Karaliaučių.
Kadangi vietos pirkliai patys nustatydavo kainas, pelnai buvo milžiniški ir iš dalies leido užmiršti kančias, kurias šalis patyrė dėl nelemto karo.
Smulkūs pirkliai, kurie iki tol biržoje buvo beveik nežinomi, dabar tapo didmenininkais, savo turtus skaičiuojančiais šimtais tūkstančių. Mažuose miesteliuose ir net kaimuose ėmė rastis ekspedicijos kontoros, gaudavusios nemažą pelną. Valstiečiai ėmė iš to uždirbti didelius pinigus – taip likimas suteikė nuskurdusiai šaliai priemonę bent iš dalies užgydyti savo žaizdas.
Transporto srautas į Vokietiją taip išaugo, kad kartais per dieną į miestą atvykdavo keli šimtai rusų vežikų tolesniam prekių gabenimui.
Susidaryti vaizdą apie vietos pirklių pelną padės toks faktas: žydų prekybos namai F** vien iš vienos medvilnės verpalų siuntos, kurios reikėjo Saksonijos fabrikantams medvilnės gaminiams gaminti, uždirbo 120 000 talerių.
Du jauni pirkliai pradėjo bendrą verslą su 13 000 talerių kapitalu, o kai po penkerių prekybos metų uždarė savo firmą, pasidalydami kiekvienas gavo po penkis šimtus tūkstančių. Tačiau šiedu ponai, generalinio konsulo padedami, matyt, apgavo daug anglų prekybos namų, tvirtindami, kad didžiulės jų parduotų prekių iš atplaukusių laivų siuntos buvo konfiskuotos.
Jų pavardės Londono vertybinių popierių biržoje buvo paskelbtos kaip atvirų sukčių pavardės. Karaliaučiaus pirkliai, garsėjantys kaip labai sąžiningi žmonės, su šiais nesąžiningais asmenimis elgiasi su didele panieka, kurios šie nusipelnė.
Viena iš Prūsijos prekybai palankių aplinkybių buvo ta, kad generalinio konsulo rezidencija buvo ne Piliavoje. Jei būtų buvusi ten, niekas nebūtų galėjęs nuo jo išsprūsti. Tačiau šiame uoste jis turėjo tik vieną pavaldų valdininką, kurį buvo labai lengva priversti tylėti. Todėl į Piliavos uostą atplaukė labai daug krovinių, kurių ponas Clérembault taip ir nepastebėjo.
Įsidrąsinę dėl daugybės tokio prancūzų generalinio konsulo geraširdiškumo apraiškų, anglai galiausiai leido iš karto visai prekybos flotilei įplaukti į Piliavos uostą.
Tačiau tai pasirodė per didelis pono generalinio konsulo nuolaidumo išbandymas. Be to, apie anglų flotilės atplaukimą buvo pranešta ir Dancigo konsului, kuris buvo jo priešas. Taigi, kaip ponas Clérembault besipriešino, jam vis dėlto teko imtis anglų laivų krovinių konfiskavimo. Prūsijos karalius iš karto paskelbė visus konfiskuotus krovinius savais, o Napoleonas, kuris taip pat norėjo iš jų kažką uždirbti, perpirko juos iš Prūsijos karaliaus už dvidešimt milijonų frankų. Pasakojama, kad Prūsijos pakrantės gyventojai, apie tai išgirdę, išsinešiojo nemažą dalį šių krovinių, nes negalėjo leisti, kad toks milžiniškas kiekis paklausių prekių atsidurtų nekenčiamų prancūzų rankose.
Prekyba valstybės vertybiniais popieriais ir valiutos spekuliacijos čia daugiausia yra žydų rankose; Prūsijos valstybėje jais ypač gerai rūpinamasi ir jie ginami. Čia jiems sekasi geriau nei visose kitose vokiečių žemėse. Žydai turi visas krikščionių teises ir užsiima tik tuo, kas jiems užtikrina patikimą pelną be jokios rizikos. Oppenheimo, Schwarzo, Casparo, Friedländerio, Friedmanno, Auerbacho ir kiti prekybos namai čia veda labai pelningą verslą, o krikščionys pirkliai labai skundžiasi pražūtingomis biržos spekuliacijomis, kurios taip kenkia jų prekybai. Vienas labai patyręs prekybininkas man pasakė: „Klaidingas mūsų vyriausybės tolerantiškumas dangsto šiuos lupikautojus, kurių žalinga įtaka paaiškės, kai mes visi bankrutuosime.“
Baigdamas papasakosiu apie neseniai Karaliaučiaus prekybininkus ištikusias nelaimes, kad galėtumėte įsivaizduoti, kokius pražūtingus įvykius gali išgyventi prekybos miestas ir vis tiek išlikti gyvybingas.
1802 metais stiprus ir ilgai nesiliaujantis vėjas pūtė tiesiai į Prieglio žiotis ir taip pakėlė vandenį, kad visas miesto rajonas abipus upės per kelias valandas buvo visiškai užlietas.
Potvynis užėjo taip greitai, kad nieko nepavyko išgelbėti. Užlieti buvo rūsiai, namai ir grūdų sandėliai. Gatvėmis žmonės judėjo valtimis. Keli laivai nuskendo, medienos atsargas išblaškė ir nuplovė vanduo, krovos tiltai sugriuvo, sandėliuose laikytos prekės atsidūrė vandenyje ir buvo visiškai sunaikintos.
Daugiausia nukentėjo Licento prekių sandėlis (Lizentpakhof), kuriame buvo laikomos milžiniškos vertės prekių atsargos, o kadangi Licento sandėlis vieno aukšto, visos prekės buvo užlietos. Tokio masto potvynio čia niekas neprisiminė, o kadangi prekės nebuvo apdraustos nuo potvynio rizikos, visi nuostoliai krito ant vietos prekybininkų pečių.
1811 metų vasarą, vidurdienį, prie linų svarstyklių šalia grūdų sandėlių kilo gaisras, kuris ėmė greitai plisti, o kai apėmė grūdų sandėlius, jo jau nebebuvo įmanoma užgesinti, nes šie aštuonių ir devynių aukštų fachverkiniai pastatai buvo pilni grūdų. Sustabdyti gaisro nepavyko net nugriovus kelis iš jų. Visi grūdų sandėliai vienoje Prieglio pusėje ir daugiau kaip šimtas namų viename iš priemiesčių sudegė su visu juose buvusiu turtu, įskaitant 36 tūkstančius Berlyno lastų grūdų3. Liepsnos sunaikino didžiules linų, kanapių pluošto, lajaus, sviesto, ruonių taukų, romo, vyno ir kitų prekių atsargas, tad nuostoliai buvo įvertinti 6–7 milijonais talerių.
Beveik visi šie sudegę sandėliai iki šiol tebėra griuvėsiai. Per šešiasdešimt metų Karaliaučiuje tokio masto gaisrų kilo keturis kartus.
Apie fabrikus ir manufaktūras galiu papasakoti nedaug, nes jų čia labai mažai, o tie keli – tokio įprasto tipo, kad vargu ar juose rastum ką nors ypatinga.
Pelnytai pirmoje vietoje čia yra cukraus rafinavimo gamyklos, nes jos turi didelę reikšmę.
Jų yra dvi; viena veikia jau daugiau kaip trisdešimt metų, o kita įkurta 1808 metais prancūzų generalinio konsulo Clérembault iniciatyva, kuris taip pat turėjo savo dalį fonde. Abi yra akcinės bendrovės, o dividendai už akcijas visada viršija dešimt procentų; ir nepaisant to, senosios gamyklos kapitalas jau padvigubintas ir įskaitytas kiekvienam akcininkui.
Akcijų valdymo sąlygos senojoje cukraus rafinavimo gamykloje gana keistos: akcijų neleidžiama turėti mokslininkams ir žydams. Apdirbimo kruopštumu ir baltumu cukrus gerokai pranoksta Hamburgo cukrų, ir abi gamyklos jo pagamina tiek, kiek reikia Rytų Prūsijos provincijai. Šiuo metu vienas privatus asmuo savo lėšomis stato trečią, mažesnę rafinavimo gamyklą. Dviejų didžiųjų gamyklų akcininkai dėl to labai nepatenkinti, nes nerimauja, kad konditerijos gamyba čia bus vykdoma taip pat plačiai ir mažmeniškai kaip Hamburge, o tai labai mažina kainą. Anksčiau nuo tokių konkurentų juos saugojo privilegija, bet dabar Prūsijos valstybėse apskritai įvesta prekybos laisvė, todėl draudžiama daryti kliūčių pavieniams asmenims, jei šie nori užsiimti konditerijos verslu.
Garsusis Schimmelpfennigo tabako fabrikas šiuo metu sujungtas su dviem kitais ir valdomas akcininkų grupės. Šio fabriko pardavimai labai dideli.
Odų fabrikas, gaminantis odą avalynei, priklauso vietos Schumacherių bendrovei ir veikia gana dideliu mastu. Vietinis gamybos būdas giriamas, tačiau išdirbtos odos pagaminama nedaug.
Vietos fajanso fabrikas jau nuskurdino kelis savo savininkus, ir tai greičiausiai susiję su labai žemomis anglų „Wedgwood“ fabriko kainomis – jo gaminiai įvežami dideliais kiekiais.
Taip pat yra nemažai augalinio rauginimo dirbtuvių, audimo fabrikų, laivų lynų fabrikų, drobės fabrikų, vaško balinimo dirbtuvių4 ir pan., gaminančių produkciją šalies reikmėms. Tačiau kadangi jos neturi rinkos užsienyje arba parduoda ten nedaug, nei jų dydis, nei įranga neverti ypatingo paminėjimo.
Kaip man sakė, stambūs fabrikai čia niekada neklestėjo – iš dalies todėl, kad pirkliai gali geriau panaudoti savo kapitalą prekyboje, iš dalies todėl, kad čia beveik nėra nedarbo, taigi nėra ir pakankamai pigios darbo jėgos.
Esu linkęs tai laikyti veikiau sėkme nei nelaime, nes prekyba visada duoda patikimesnį pelną nei fabrikai, kuriuos monarchinėse valstybėse paprastai finansuoja vyriausybės. Apskritai fabrikai Prūsijoje bus nenaudingi tol, kol žemės ūkyje trūksta darbo rankų; o taip bus tol, kol dabartinis gyventojų skaičius nepadvigubės.
Negirdėti apie dailininkus, kurių vardai būtų žinomi už tėvynės ribų, ir, mano manymu, tai lemia ne tiek talento stoka, kiek galimybių jį ugdyti trūkumas. Čia nėra nei tapybos, nei meno rinkinių, nėra meno mokyklų ir apskritai priemonių įgimtiems talentams ugdyti ir įkvėpti sekti pavyzdžiu, todėl vietinis pradedantis genijus gali išsiugdyti iki tobulumo tik užsienyje, kur ir sulaukia pripažinimo. Be to, apie prūsus sakoma, kad jie visada teikia pirmenybę užsieniečiams, o ne vietiniams, todėl priežodis „Nėra pranašo savo tėvynėje!“ čia visiškai pasitvirtina.
Menas, kurio niekur kitur nerasi, išskyrus Karaliaučių ir Dancigą, ir kuriam gresia išnykimas, yra gintaro apdirbimas. Karaliaučiuje, rodos, liko vos keturi šio amato specialistai, o visame Dancige – tik du. Iš jų visų tik du iš tiesų nusipelno meistro vardo. Mačiau labai gražiai padarytų daiktų, kurie mėgėjui turi didelę vertę. Tačiau parduoti juos beveik neįmanoma, nes nedaug kas supranta tikrąją jų vertę, todėl pirkėjų atsiranda retai.
PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį rašo Tatjana Kolivai.
VERTĖJOS PASTABOS
1. Šefelis (vok. Scheffel) – iki 1872 m. biraus kūno tūrio matas įvairiose Vokietijos valstybėse. Prūsijoje šefelis = 54,9615 litro.
2. Kontinentinė blokada (pranc. blocus continental) – Napoleono I Bonaparto prieš Didžiąją Britaniją įvestos ekonominės sankcijos, turėjusios nutraukti jos prekybinius ryšius su Europos valstybėmis.
Ji įvesta dekretu dėl „Britų salų blokados“, kurį Napoleonas išleido 1806 m. lapkričio 21 d. Pagal šį dekretą bet kokia prekyba ir bet kokie santykiai su Didžiąja Britanija buvo uždrausti visoje Napoleono imperijoje, taip pat jos sąjungininkėms ir jos kariuomenės okupuotose teritorijose. Blokados laikymuisi prižiūrėti ir kontrabandai kovoti visose Napoleonui pavaldžiose žemėse buvo sukurta speciali muitinės struktūra, kuriai vietose vadovavo prancūzų konsulai.
Veiksmingai įgyvendinti blokadą buvo neįmanoma neįtraukus į ją visų žemyninės Europos valstybių, nes kiekviena išimtis sudarydavo spragą, pro kurią angliškos prekės prasiskverbdavo ir pasklisdavo po visą žemyną. Todėl Napoleono užsienio politiką vėlesniais metais daugiausia lėmė jo siekis užkamšyti tokias spragas. Pagal 1807 m. Tilžės taikos sąlygas prie blokados buvo priverstos prisijungti Rusija ir Prūsija.
Napoleonui I pralaimėjus karą su Rusija 1812–1813 m., prancūzų valdžia nebegalėjo kontroliuoti, kaip blokados laikosi kitos šalys. Formaliai Kontinentinė blokada panaikinta 1814-aisiais.
3. Berlyno grūdų lastas (vok. Berliner Last Getreide, kur Last pažodžiui reiškia „krovinys“) buvo ankstyvojo Hanzos laikotarpio matavimo vienetas ir iš pradžių reiškė grūdų kiekį, kurį galima pervežti keturių arklių traukiamu vežimu. 1 Last = maždaug 2 tonos.
Vėliau krovinio matavimo vienetai ėmė skirtis pagal produkto pobūdį, pavyzdžiui, Salzlast („druskos lastas“), taip pat pagal vietą, pavyzdžiui, Bremer Last („Brėmeno lastas“), Ostseelast („Baltijos lastas“), Berliner Last („Berlyno lastas“), Preußische Last („Prūsijos lastas“).
4. Vaško balinimas – nuo senovės naudotas procesas, kuriuo iš pradžių gelsvam bičių vaškui suteikiama balta arba dramblio kaulo spalva, prieš gaminant iš išbalinto vaško, pavyzdžiui, žvakes.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
