„Pati būtis yra palyginimas…“
(Osipas Mandelštamas).
Didelį indėlį į žaliųjų Karaliaučiaus nėrinių formavimą įnešė apželdinti priemiesčiai, tapę miesto rajonais. 1905–1910 m. prie senojo miesto buvo prijungti Kalthof, Tragheimsdorf, Vorder- ir Mittelhufen, Lawsken, Ponarth, Schönfließ, Amalienau, Groß Ratshof, Carolinenhof, Mühlenhof, Neue Bleiche, Rosenau. 1910 m. gruodžio 1 d. šios teritorijos užėmė 24,11 km2, jose gyveno 30 868 gyventojai. Iki 1927 m. birželio 10 d. prisidėjo Juditten, Devau, Kummerau, Neuhufen, Friedrichswalde, Maraunenhof, Ratshof ir Speichersdorf, taip Karaliaučiui atiteko dar 40,2 km2. Iki 1928 m. lapkričio 15 d. į miesto ribas buvo įtraukti Ballieth, Metgethen, Jerusalem (418 ha, 253 gyventojai), iki 1929 m. sausio 1 d. – Groß Holstein ir Spandienen (820 ha, 391 gyventojas). 1933-iaisiais – Altenberg (278 gyventojai), Beydritten, Charlottenburg, Lauth, Moditten, Quednau, Palmburg, Seligenfeld, Neuendorf (7138 ha). Iš viso priemiesčiai prie „vidinio miesto“ pridėjo 7416 ha su 13190 gyventojų.
Apžvelkime žaliųjų erdvių variantus, kurie laikui bėgant iki XX amžiaus pradžios susiklostė kai kuriuose miesto rajonuose, suplanuotuose kaip „miestas-sodas“.
Hufen (Hufen)
Artimiausias Karaliaučiaus priemiestis, prasidėjęs iškart už XX a. pradžioje nugriautų Steindammo vartų, kur XVII amžiuje tarp beveik dar nepaliestų miškų vietos gyventojai turėjo pievų ir daržų. Pirmą kartą Hufen paminėtas 1286-aisiais, nes jo žemės pusės mylios gilyn nuo Prieglaus upės kranto priklausė Altstadto miestui, ir iki XVIII amžiaus pradžios Altstadto lėšomis čia buvo išlaikomas girininkas, kurio rezidencija buvo beveik iškart už miesto vartų, maždaug ten, kur dabar stovi Kaliningrado srities dramos teatro pastatas.
Skulptūra „Po maudynių“, sukurta Stanislauso Cauerio. Dabar jos vietoje stovi Levo Kerbelio „Petras I“.
Būsimo priemiesčio pavadinimas sąskambus su žodžiu huben – 17,5 ha žemės matu. Šios žemės su miškais, vienkiemiais ir valstiečių ūkiais vėliau, XVIII amžiuje, tapo nepaprastai populiaria aristokratų ir šiaip turtingų karaliaučiečių užmiesčio rezidencijų vieta. Iš miesto į Hufeną karaliaučiečiai išvažiuodavo pro neogotikos stiliumi pastatytus Steindammo vartus.
Karaliaučiaus Steindammo vartai buvo nugriauti 1912 metais.
Vartai turėjo keturias angas: dvi aukštas viduryje – ekipažams, o abipus jų buvo praėjimai pėstiesiems. Į miestą atgręžtoje vartų pusėje stovėjo natūralaus dydžio karaliaus Frydricho Vilhelmo IV statula. Vienoje šoninėje pusėje buvo Karaliaučiaus herbai, kitoje – herbai su datomis 1226, 1525, 1657, žyminčiomis reikšmingus Kryžiuočių ordino istorijos įvykius. Pagrindinis vartų portalas buvo papuoštas Prūsijos erelio atvaizdu. Vartai buvo nugriauti XX amžiaus pradžioje, kai Karaliaučius buvo aktyviai užstatomas, plėsdamas savo istorines ribas.
Pamažu Hufen pasidalijo į tris dalis. Pirmoji, šiaurinė dalis, imta vadinti Vorder Hufen, t. y. Priekiniu Hufenu. Esantis į vakarus nuo geležinkelio atšakos, einančios į Šiaurės stotį iš Warnickeno (Lesnoje gyvenvietės), ir ribojamas Beeckstraße gatvės (dabartinė Aliabjevo g.), jis pradėtas užstatyti nuomojamais namais ir visuomeniniais pastatais anksčiau už kitas Hufeno dalis ir XIX amžiaus pradžioje buvo vienas iš Karaliaučiaus verslo centrų. Aristokratų šeimų ir turtingų miestiečių užmiesčio namai, kurių Vorder Hufene gausu buvo nuo XVIII amžiaus vidurio, pamažu buvo išparduodami ir griaunami. Antroji – Mittel Hufen (Vidurinis Hufen), kurio vakarinė riba buvo Schrötterstraße gatvė (dabar Krasnaja g.). Ir trečioji – Hinter Hufen (Tolimasis, arba Užpakalinis Hufen), esantis į vakarus nuo Schrötterstraße, labai didelio ploto rajonas, kurio dalis vėliau gavo Amalienau pavadinimą.
Daugelis aristokratiškų Hufeno priemiesčio vilų XX amžiuje buvo etablismanai. Taip tais laikais vadinti populiarūs komerciniai pramogų sodai su restoranais. Nors etablismanų buvo ir „vidiniame mieste“, vasarą visų visuomenės sluoksnių Karaliaučiaus gyventojai mieliau leido laiką aristokratiškame Hufene, etablismanuose, kurių sodai ir restoranai turėjo ilgą ir dažnai romantišką istoriją. Tačiau pirmasis XX amžiaus dešimtmetis nušlavė šiuos idiliškus Hufeno kraštovaizdžius, kuriuos išstūmė statomi gyvenamieji kvartalai.
Artimasis Hufen Veimaro respublikos laikų Karaliaučiaus žemėlapyje (1928).
Naujasis didelis Hufeno miesto rajonas, „Karaliaučiaus būsto statybos draugijos“ užstatytas dviejų–keturių aukštų pastatų kvartalais, išsiskyrė vaismedžių sodais gyvenamųjų kvartalų viduje ir nedidelėmis apskritomis aikštelėmis su vejomis ir gėlynais gatvių sankirtose, perimetru apsodintomis vietinių rūšių medžiais – liepomis, klevais, skroblais.
„Besigrumiantys stumbrai“ Augusto Gaulo turėjo puošti Miunsterį, o atiteko Karaliaučiui.
Šio rajono centre – trys dideli parkai:
1. Luisenwahl, įkurtas 1895-aisiais ir 1914 metais imperatoriaus Vilhelmo II padovanotas miestui (dabar „Centrinis“ parkas);
2. Tiergarten – zoologijos sodas;
3. Apželdinta, su gėlynais ir prižiūrėtais takais Walter Simon Platz aikštė, 6,83 ha ploto, 1892 m. miestui padovanota bankininko, bankininkų sūnaus ir anūko, universiteto profesoriaus Walterio Simono (dabar stadionas „Baltika“).
Hufenallee (dabar Taikos prospektas) nuo Walter Simon Platz aikštės, kiek toliau į vakarus nuo kaip nebereikalingi nugriautų gynybinių įtvirtinimų ir Steindammo vartų, prasidėjo Hansaring gatvės (Taikos prospekto dalis), vedusios į Naująjį teatrą (1912), skverai. Maždaug ten, kur dabar stovi paminklas Petrui I, skverą puošė 1906 metais sukurta Stanislauso Cauerio skulptūra „Po maudynių“ (prieškario schemose ji jau nepažymėta). 1912-aisiais skvere šalia vėliau pastatyto Žemės teismo pastato buvo pastatyta animalistinė skulptūra „Besigrumiantys stumbrai“ (skulptorius Augustas Gaulas, 1869–1921). Skverų praėjusio amžiaus pradžioje užimtas plotas išliko, kaip ir daugelis jį puošiančių medžių (naujas, visai jaunas miškinio buko „Purpurinis karalius“ medis pasodintas šiauriniame skvere priešais paminklą Schilleriui ir netoli paminklo Petrui I).
Į zoologijos sodą nuo Generolo Litzmanno gatvės / General-Litzmann-Straße (Sovietų prospektas) palei Hufenfreigraben (Parkovyj upelį) vedė didelė apželdinta, pasivaikščiojimams sutvarkyta teritorija, toliau – žalieji zoologijos sodo hektarai, kuriuos su Luisenwahlio parku jungė iki 1913 m. apželdintas Julchentalio promenadas (Parkovyj upelio tėkme nuo Taikos prospekto iki dabartinio „Centrinio“ parko). Prie promenado iš Hufenallee (Taikos prospekto) pusės šliejosi žavus senas sodas tarp Luisenhöh ir Julchental gatvių.
Vidurinis Hufen 1938 metų žemėlapyje.
Priešais „Centrinį“ parką, kitoje dabartinio Taikos prospekto pusėje, išliko teritorija, kur kadaise stovėjo vieno iš šio parko savininkų namas; jis davė parkui pavadinimą savo sutuoktinės garbei (Luisenwahl reiškia „Luizės pasirinkimas“, ir ši Luizė buvo ne karalienė, o patarėjo Busolto, pedagogo, Pestalozzi pedagoginių idėjų sekėjo, žmona). Tačiau 1808–1809 m. jis iš tiesų priiminėjo savo namuose karūnuotus asmenis, ir karalienė Luizė mėgo vaikštinėti parke, kuris jau tada vadinosi Luisenwahl.
Karalienė Luizė su vaikais Luisenwahlyje.
Šiame name XIX amžiuje įsikūrė Mutterheim – vienišų motinų prieglauda, ilgą laiką apsupta nedidelio sodo. Prieglauda neišliko, tačiau vietą, kur ji stovėjo, žymi beveik nepastebimas vienos iš dviejų Parkovyj upelio atšakų, paslėptos vamzdyje, slėnis; upelis teka po Zoologijos gatve ir Taikos prospektu ir, išnirdamas „Centriniame“ parke, iš visų jėgų stengiasi neužspringti šiukšlėmis ir savo čiurlenimu pagražinti nelaimingą parką.
Be didelių parkų masyvų, Hufeną puošė ir kitos žaliosios teritorijos: Landstraße gatve (Dm. Donskojaus g. pradžia) driekėsi graži plati kaštonų alėja (iš dalies išlikusi), prie zoologijos sodo teritorijos iš Vogelweide pusės šliejosi malonus skveras (dabar teritorija tarp Grekovo ir Nosovo gatvių; beje, Grekovo g. kadaise vadinosi Glückstraße – Laimės gatvė); tarp dabartinės gamyklos „Kvarc“ ir Želiabovo g. buvo Rudauerplatz skveras, vėliau (nuo 1931 m.) Ebertplatz (iš dalies užstatytas); skveras dabartinių Komsomolskajos ir Janalovo gatvių sankryžoje – Humboldtplatz (didžiausio mokslininko garbei); Bülow-platz skveras (Komunalinės–Bankų g. ir Valios Kotiko g. sankryža (beveik užstatytas); Körner-platz – Kampinis skveras Janalovo g. ir Kaštonų alėjos sankryžoje, su kadaise prabangiais trijų šimtų metų ąžuolais (užstatytas); Ziettenplatz – skveras Komunalinės ir St. Razino gatvių sankryžoje.
Hufen ir jo apželdinti kvartalai ir dabar, būdami Kaliningrado Centrinio rajono dalimi, dėl savo jaukumo, intymumo ir aplinkos patogumo yra viena prestižiškiausių vietų.
2002 m. rugpjūtį vyriausioji Kaliningrado architektė viename savo interviu ištarė: „Luisenwahl? Vietos tokiu pavadinimu Kaliningrade nėra.“ Tačiau lygiagrečios erdvės ir laiko realybės, kurios yra mūsų miesto konstantos ir patraukliausi jo bruožai, vargu ar priklauso nuo miesto valdininkų, lekiančių debesų greičiu, nuomonės.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
