Gumbinės
herbas
Pirmosios gyvenvietės dabartinio Gusevo vietoje atsirado 9000 m. pr. Kr. Radiniai Gusevo-1 gyvenvietėje rodo, kad iki Vokiečių ordino laikų šią vietovę gyveno viena iš jotvingių genčių. Iki 1283 m. teritorija pateko į Vokiečių ordino valstybės sudėtį, tačiau patikimų žinių apie kokias nors gyvenvietes šioje vietoje nėra.
Tik 1539 m., jau Prūsijos kunigaikštystės laikais, Pisos ir Romintos (Krasnaja) santakoje minima Kulligkehmen gyvenvietė.
Pavadinimo etimologija siejama su lietuvišku žodžių junginiu „kreivos šakos“. 1545 m. kunigaikščio Albrechto paliepimu Kulligkehmen buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. 1558 m. susikūrė Pisserkeim arba Bisserkem gyvenvietė, kuri atsiskyrė nuo Kulligkehmen ir apėmė dalį kaimo kartu su bažnyčia. 1580 m. (kitų šaltinių duomenimis, jau 1550 m.) Kulligkehmen pirmą kartą paminėtas kaip Gumbinė.
Senasis ir naujasis (centre) Gumbinės apskrities valdžios pastatai (Lenino prospektas).
Miestas smarkiai nukentėjo 1656 m., per Šiaurės karą (1655–1660) tarp Švedijos ir Lenkijos bei jos sąjungininkų. Tuomet Gumbinę ir jos apylinkes nusiaubė Krymo totorių kariuomenė, kariavusi Lenkijos pusėje.
Antžeminė galerija-perėja, jungusi valdžios pastatus Gumbinėje.
1709–1710 m. apylinkes nusiaubė maro epidemija. Gyventojų labai sumažėjo, laukai liko nedirbami. Padėtį pavyko išgelbėti karaliaus Frydricho I sprendimu pritraukti į Prūsiją (taip pat ir į retai gyvenamas sritis) religinius pabėgėlius iš Europos. Šią kampaniją tęsė ir išplėtė jo sūnus Frydrichas Vilhelmas I. Į Gumbinės apylinkes ėmė keltis šeimos iš Šveicarijos, Pfalco, Magdeburgo, Nasau. 1720 m. Gumbinėje buvo atidaryta evangelikų bažnyčia.
1721–1725 m. vyko pagrindinis naujakurių iš Nasau, Pfalco ir Šveicarijos antplūdis.
Kad apgyvendinamos teritorijos turėtų savo administracinį, amatų ir kultūros centrą, 1721 m. balandžio 6 d. karalius Frydrichas Vilhelmas I suteikė Gumbinei miesto statusą. Vis dėlto su įkūrimo data ne viskas taip vienareikšmiška: be statuso, miesto savivaldybės dar turėjo gauti ir miesto teises. Tuo metu miestą sudarė dvi teritorijos – Altstadt ir Neustadt. Altstadt miesto teises gavo 1722 m. arba (kitų dokumentų duomenimis) 1724 m.
Paminklas Frydrichui Vilhelmui I priešais senąjį valdžios pastatą.
Oficialia data, kai Gumbinė gavo miesto teises, laikoma 1724 m. gegužės 24 d., kai įvyko pirmasis miesto magistrato posėdis. O 1727 m. Neustadt buvo prijungtas prie Altstadt. Taigi galutinai Gumbinės miestas susiformavo tik 1727 metais.
Gumbinės apskrities rūmai (Kreishaus) Hindenburgstraße gatvėje (Zojos Kosmodemjanskajos g.).
Tuo pačiu metu miesto kvartalai buvo perstatyti pagal karališkojo statybos meistro Johanno Ludwigo Schultheisso von Unfriedto / Unfriedt (1678–1753) projektą. 1732 m. į Gumbinę ir jos apylinkes ėmė keltis šeimos iš Zalcburgo. Nuo 1736 m. Gumbinėje pradėjo veikti Karo ir domenų rūmai. 1736–1739 m. Neustadte buvo pastatyta pirmoji reformatų bažnyčia. 1739–1740 m. zalcburgiečiai atidarė labdaros ligoninę, veikusią iki pat Antrojo pasaulinio karo. 1741 m. Königstraße gatvėje buvo atidaryta pirmoji rotušė. 1752–1754 m. zalcburgiečiai naujakuriai mieste pastatė laikiną reformatų bažnyčią.
Septynerių metų karo metais Gumbinę užėmė Rusijos kariuomenė, vadovaujama feldmaršalo S. F. Apraksino. 1857 m. rugpjūčio 7 d. miesto gyventojai buvo prisaikdinti Rusijos imperatorei Elžbietai I, po to 1857 m. rugpjūčio 10 d. Apraksino kariuomenė patraukė Įsrūčio / Insterburg (Černiachovsko) kryptimi.
Apraksinui atsitraukus ir prasidėjus antrajam žygiui į Rytų Prūsiją, 1758 m. sausio 13 d. Rusijos kariuomenė Gumbinę užėmė pakartotinai. Miesto burmistras J. F. von Domhardas / Domhard buvo linkęs bendradarbiauti su naująja valdžia, todėl buvimas Rusijos imperijos sudėtyje, trukęs iki 1862 m. gegužės 5 d., miestui neigiamų padarinių neturėjo.
Kitą kartą svetima kariuomenė įžengė į Gumbinę 1807 m. liepos 18 d., kai Napoleono kariuomenė persekiojo besitraukiančią Rusijos armiją. Prancūzų daliniai mieste išbuvo mėnesį – iki 1807 m. liepos 17 d. Vėliau jie vėl perėjo per Gumbinę 1812 m., prieš puolimą prieš Rusiją. 1812 m. birželio 18–21 d. Gumbinėje buvo apsistojęs pats Napoleonas. Namą, kuriame nakvojo Napoleonas, vėliau įsigijo vietos masonų ložė.
Gumbinės masonų ložė „Prie auksinės lyros“ (Zojos Kosmodemjanskajos g., pastatas neišliko).
Tarp dviejų prancūzų karo žygių mieste įvyko reikšmingų įvykių: 1808 m. Gumbinė tapo oficialia Prūsijos vyriausybės rezidencija. Tai nulėmė jos vaidmenį Rytų Prūsijos administracinėje sandaroje.
Gumbinės Medžiotojų namai, kuriuose dabar įsikūrę Gusevo karininkų namai (Matrosovo g.).
Gumbinės Medžiotojų namų pagrindinės salės interjeras.
Napoleono karų ir reformų laikotarpiu šios vyriausybės Gumbinėje prezidentu buvo Theodoras von Schönas / Schön (1773–1856). Jam vadovaujant buvo plėtojamas mokyklinis švietimas, gyvinamas kultūrinis gyvenimas ir mieste kuriamos centralizuotos apygardos struktūros, viena iš kurių buvo Centrinė žemės ūkio draugija.
Po administracinės reformos Gumbinė tapo vyriausybinės apygardos (apskrities) centru.
1818 m. į šią apygardą įėjo dvi miesto apskritys – Įsrūtis / Insterburg (Černiachovskas) ir Tilžė / Tilsit (Sovetskas), taip pat 12 kaimiškųjų apskričių: Angerburgas / Angerburg (Vengoževas, Lenkija), Darkiemis / Darkehmen (Oziorskas), Geldapė / Goldap (Goldapas, Lenkija), Gumbinė (Gusevas), Šilokarčema / Heydekrug (Šilutė, Lietuva), Įsrūtis (Černiachovskas), Niederung, Olecko / Oletzko (Olecko, Lenkija), Pilkalnis / Pillkallen (Dobrovolskas), Ragainė / Ragnit (Nemanas), Stalupėnai / Stallupönen (Nesterovas), Tilžė (Sovetskas).
1838 m. dėl apgriuvusios būklės buvo nugriauta pirmoji zalcburgiečių bažnyčia, o 1840 m. spalio 15 d. pašventinta nauja, išlikusi iki šių dienų (nuotraukoje apačioje).
Gumbinės zalcburgiečių bažnyčia (Mendelejevo g.).
1860 m. per Gumbinę nutiesta Prūsijos Rytų geležinkelio linija (Preußische Ostbahn), pratęsta nuo Karaliaučiaus iki Eitkūnų / Eydtkuhnen (Černyševskojė).
Įsrūčio „elektrinis traukinys“ Gumbinės geležinkelio stotyje.
Tais pačiais 1860 m. Gumbinėje pradėjo veikti mašinų gamykla. 1871 m. Gumbinės savivaldybę sudarė penkios gyvenvietės: Gumbinės miestas (Gusevas), Annahofo dvaras / Annahof (Gusevas, Pobedos g. 54), Bitterio įmonė / Bitter’s Etablissement, dvėselienų perdirbimo įmonė ir plytinė (Gusevo dalis). Iš viso savivaldybei priklausė 389 gyvenamieji namai, kuriuose gyveno 1592 šeimos ir 197 viengungiai. 1885 m. pastatytos miesto skerdyklos. 1887–1890 m. iškilo Vyriausiosios pašto direkcijos ir pašto pastatas. 1890 m. pastatytos pėstininkų ir artilerijos kareivinės.
1872 m. Gumbinėje atidaryta pirmoji Rytų Prūsijoje žemės ūkio mokykla. 1898 m. duris atvėrė naujas rotušės pastatas. 1900 m. įkurtas savivaldybės parkas Fichtenwalde.
1907 m. pradėtas eismas geležinkelio atšaka Gumbinė–Tolminkiemis / Tollmingkehmen (Gusevas – Čistyje Prudy).
1907 m. balandžio 18 d. įkurtas pirmasis provincijos futbolo klubas „Prūsija“. 1908–1910 m. Gumbinėje nutiesta miesto kanalizacija. 1911 m. centrinėje Gumbinės aikštėje atidarytas naujas vyriausybės pastatas. 1912 m. pastatyta bronzinė briedžio skulptūra.
1913–1914 m. nutiesta geležinkelio linija Gumbinė–Angerburgas / Gumbinnen-Angerburg (Gusevas–Vengoževas).
Gusevo agrotechnologijų ir aplinkotvarkos kolegijos aktų salę puošia Otto Heicherto (1868–1946) freska, vaizduojanti Prūsijos karalių Frydrichą Vilhelmą I, priimantį zalcburgiečius emigrantus. Kūrinys sukurtas 1912–1913 m.
1914 m. prie Gumbinės įvyko didžiausias Pirmojo pasaulinio karo mūšis šio krašto teritorijoje, pasibaigęs Rusijos kariuomenės pergale.
Kazokų ataka prieš vokiečių pozicijas prie Gumbinės (prancūziškas atvirukas).
Rennenkampfo 1-oji rusų armija Gumbinės prieigas pasiekė 1914 m. rugpjūčio 19 d. Rugpjūčio 20 d. ji susidūrė su vokiečių 17-ojo pėstininkų korpuso daliniais. Gumbinės mūšyje tiesiog prie miesto kovėsi generolo N. A. Jepančino 3-iasis korpusas. Kadangi vokiečių kariuomenė atsitraukė, nors abiejų pusių nuostoliai iš esmės buvo lygūs, mūšio nugalėtoja laikoma Rusijos kariuomenė. 1914 m. rugpjūčio 23 d. į Gumbinę įžengė rusų 25-oji pėstininkų divizija (gen. P. I. Bulgakovas). Per karo veiksmus miestas beveik nenukentėjo. Okupacinė kariuomenė Gumbinėje apskritai elgėsi drausmingai, masinių ir sistemingų plėšimų bei siautėjimo nepastebėta.
Rusų vadovybė miesto vadovu paskyrė vietos pedagogą profesorių R. E. A. Müllerį. Tačiau jau po dviejų savaičių prasidėjo 1-osios armijos atsitraukimas, per miestą vėl žygiavo rusų kariuomenė, o 1914 m. rugsėjo 12 d. jį užėmė Vokietijos kariuomenė.
1917 m. rugpjūčio 4 d. į Gumbinės savivaldybę įjungta Norutschatscheno kaimo bendruomenė (Klein Norutschatschen, Blumenau ir malūnas). 1917 m. Gumbinėje pradėjo veikti žemės ūkio mašinų gamykla. 1931 m. Gumbinės savivaldybei priklausė 13 gyvenviečių, užėmusių 1281,2 ha žemės. Mieste buvo 1041 gyvenamasis namas ir 4996 ūkiniai pastatai. Prieškariu Gumbinėje veikė elektrinė, mašinų gamykla, plytinė, alaus darykla, malūnas ir taros gamykla. Be to, buvo plačiai išplėtoti amatai ir veikė individualios dirbtuvės. Švietimo įstaigoms atstovavo vidurinė mokykla, profesinė mokykla, prekybos ir žemės ūkio mokyklos bei mašinų gamybos technikos mokykla. Mieste veikė apskrities ligoninė ir privati klinika. Tikintiesiems tarnavo trys protestantų ir katalikų bažnyčios, baptistų koplyčia ir sinagoga. Sportuoti ir sporto renginiams rengti buvo skirtas miesto stadionas. Tarpukariu Gumbinėje leisti du laikraščiai. 1937 m. mieste atsirado pirmieji autobusų maršrutai.
Prūsų dragūnai prie savo kareivinių Gumbinėje.
Antrasis pasaulinis karas tiesiogiai Gumbinę pasiekė 1944 m. rudenį.
Skulptūra „Briedis“ ant Pisos kranto. Dabar šioje vietoje stovi paminklas S. I. Gusevui (dešinėje), o „Briedis“ perkeltas į skverą Pobedos ir Krasnoarmeiskajos gatvių kampe.
1944 m. spalio 16–30 d. 3-iasis Baltarusijos frontas (penkios bendrosios ir viena oro armija) vykdė Gumbinės–Geldapės operaciją, kuri, vadovybės sumanymu, turėjo baigtis vermachto pajėgų sutriuškinimu Rytų Prūsijoje ir Karaliaučiaus užėmimu. Neabejotinai buvo nepakankamai įvertintos priešo jėgos ir atkaklumas, gynybinių linijų gylis ir parengtumas. Gumbinė atsidūrė fronto pagrindinio smūgio ruože (11-oji gvardijos ir 5-oji armijos). Sovietų kariuomenė veržėsi lėtai ir patirdama didelių nuostolių. Tai leido priešui pritraukti rezervus, tarp jų ir folksšturmo būrius. 1944 m. spalio 16 d. Gumbinei suduotas aviacijos smūgis, per kurį buvo sugriautas miesto centras.
1944 m. spalio 19 d. sovietų kariuomenė pasiekė Pisą, o spalio 20 d. į mūšį buvo mesta pagrindinė fronto smogiamoji jėga – 2-asis Tacinskajos tankų korpusas. Atsirado galimybė pradėti kautynes dėl Gumbinės. Tačiau po prasiveržimo tankų korpusas patyrė didelių nuostolių, vos nepateko į apsuptį ir buvo priverstas atsitraukti.
Šaulių divizijos jau buvo pasiekusios Gumbinės pakraščius, tačiau bendra padėtis (išsekęs puolimo potencialas) privertė fronto vadovybę laikinai atsisakyti kovų dėl miesto ir atsitraukti į anksčiau užimtas lauko pozicijas.
Antrasis kovų dėl miesto etapas prasidėjo jau per strateginę Rytų Prūsijos operaciją (1945 m. sausio 13 d. – balandžio 25 d.), kurią vykdė trijų frontų pajėgos. Gumbinė vėl atsidūrė 3-iojo Baltarusijos fronto veiksmų ruože. Visiškai miestą 1945 m. sausio 21 d. užėmė 28-osios armijos 130-osios Taganrogo šaulių divizijos (generolas majoras K. V. Syčiovas) kariai. Kovos ir vėl buvo sunkios ir kruvinos. 28-ajai armijai nepavyko apsupti besiginančios grupuotės ir nutraukti jos aprūpinimo. Be to, priešas susprogdino visus tiltus per Pisą, o pionieriai sugebėjo įrengti tik ledo perėją, kuri neatlaikė sunkiosios technikos. Todėl miestą teko imti kaunantis miesto kvartaluose ir palaipsniui išstumiant iš jų priešą.
Kontora, priklausiusi Gustavui Cibulinskiui.
Per kovas mieste buvo sugriauta apie 63 % gyvenamųjų pastatų, likusiems reikėjo rimto remonto. Negrįžtamai sunaikintos medienos apdirbimo, dujų ir odų gamyklos, spaustuvė, sugadinti vandentiekis ir kanalizacija.
Kavinė-konditerija Dammstraße gatvėje (Pravoberežnaja g.).
1946 m. rugsėjo 7 d. Gumbinė buvo pervadinta Sovietų Sąjungos Didvyrio, 664-ojo šaulių pulko politinio vado pavaduotojo kapitono S. I. Gusevo, žuvusio kautynėse netoli miesto (Groß Baitschen kaimas, dab. Podgorovka), garbei. 1947 m. liepos 25 d. Gusevas tapo srities pavaldumo miestu. Dar prieš miesto pervadinimą, 1946 m. kovo 14 d., prieškarinio malūnų kombinato vietoje pradėjo veikti malūnų kombinatas Nr. 14. Iki 1947 m. pabaigos mieste buvo atkurti elektrinė, malūnas su vandens turbinomis, miesto pramonės kombinatas. 1947 m. birželį pradėjo veikti rajono vykdomasis komitetas, spalį – miesto vykdomasis komitetas, o gruodį įvyko vietos tarybų rinkimai.
Tais pačiais 1947 m. buvo įsteigta miesto prokuratūra, įkurti ryšių kontora ir civilinės metrikacijos skyrius, atidaryta 50 vietų ligoninė, dvi mokyklos ir darbininkų jaunimo mokykla, pradėtas leisti rajono laikraštis „Už šlovingą darbą“. Laisvalaikiui organizuoti atidaryti kino teatras „Sparta“ (350 vietų), Raudonosios armijos namai ir biblioteka.
Tada pat, 1947 m., įkurta miesto prekybos organizacija, pradėjo veikti pramonės kooperacijos artelės „Metallist“ ir „Luč“, gyvavusios atitinkamai iki 1953 ir 1954 m. 1948 m. pradėjo veikti sūrinė, duonos kepykla, miesto maisto kombinatas, miško pramonės ūkis.
1947–1950 m. iš dalies atkurtas vandentiekis, paleisti siurblinė ir vandentiekio bokštas. Taip pat buvo atkuriamas elektros tiekimo tinklas. Gyventojams apgyvendinti suremontuoti 499 gyvenamieji namai (trečdalis prieškarinio fondo). 1950 m. sausio 1 d. Guseve veikė lopšelis, vaikų darželis, du vaikų namai, dvi pradinės mokyklos, vidurinė mokykla, profesinė technikos mokykla, žemės ūkio technikumas. Sveikatos priežiūrai atstovavo 80 vietų ligoninė, poliklinika ir vaistinė. Kultūros ir laisvalaikio įstaigos: kino teatras „Spartakas“, Karininkų namai, kultūros namai, biblioteka.
Karlo Brandto pėsčiųjų tiltas, kurį ištiko visų 1945-aisiais susprogdintų Gumbinės tiltų likimas.
XX a. 6-ajame dešimtmetyje Gusevas toliau plėtojosi kaip pramonės centras.
Mergaitės prie fontano Gumbinės parke.
1952 m. sausio 7 d. malūnų kombinatas buvo perprofiliuotas į kombinuotųjų pašarų gamyklą, paleista rajoninė elektrinė GRES-5 (1953), pastatyta Gusevo šviestuvų armatūros gamykla (1954). 1957 m. atidaryta geležinkelio stotis. 1958–1959 m. prasidėjo masinė daugiabučių namų statyba. 1961 m. buvo likviduotas paskutinis avarinės būklės gyvenamasis namas mieste.
1961 m. birželio 12 d. remonto ir mechanikos gamyklos pagrindu įkurta įmonė „Mikrodvigatel“, gaminusi mažos galios elektros variklius buitinėms ir pramonės reikmėms ir tapusi viena didžiausių šios šakos įmonių šalyje.
1964 m. atidarytas trikotažo fabrikas „Čaika“, per parą pagamindavęs iki 8000 gaminių. XX a. 7-ojo dešimtmečio pirmojoje pusėje pastatyti naujas tiltas per Pisą, kino teatras „Mir“ (650 vietų), nauja 450 mokinių mokykla, du vaikų darželiai, du darbininkų klubai. Parduotuvių tinklas išaugo iki 40 prekybos vietų, o viešojo maitinimo – iki 13 valgyklų. Gerokai išsiplėtė ir sveikatos priežiūros sistema: atsirado 150 vietų ligoninė, 49 lovų gimdymo namai, greitosios pagalbos stotis, šeši medicinos punktai, sanitarinė epidemiologinė stotis, dvi vaistinės. Nuo 1961 m. pradėjo veikti vakarinė mokykla. Atidaryti pionierių namai ir muzikos mokykla (1959). 1963 m. Pergalės aikštėje pastatytas paminklas Leninui.
Miesto stadionas Gumbinėje (Krasnoarmeiskaja g.).
XX a. 8–9-ajame dešimtmečiais pagrindinės miesto įmonės tebebuvo šviestuvų armatūros gamykla ir gamykla „Mikrodvigatel“, kurių produkcija buvo siunčiama į visus šalies regionus. 1979 m. Guseve pradėjo veikti plytinė.
Sovietinis persikėlėlis ant FK „Prūsija“ stadiono vartų.
XX a. 9-ajame dešimtmetyje Gusevo kombinuotųjų pašarų gamykla išplėtė gamybą ir pradėjo tiekti produkciją už srities ribų. 1984 m. miestiečiams atidarytas viešojo maitinimo kompleksas „Kosmos“. Iki 9-ojo dešimtmečio pabaigos miesto būsto fondas buvo 98,3 % prijungtas prie vandentiekio, 92,7 % – prie miesto kanalizacijos, 97,2 % – prie dujų tiekimo. Žemas išliko tik aprūpinimo centriniu šildymu (31,1 %) ir karštu vandeniu (29,8 %) lygis. Mieste veikė viešasis transportas (5 autobusų maršrutai).
Dešimtasis dešimtmetis Gusevui praėjo taip pat, kaip ir daugeliui kitų mažų miestų. Labiausiai nukentėjo pramonės įmonės, užtat plėtojosi prekyba, paslaugos, maisto produktų gamyba. 1993 m. atidarytas istorijos ir kraštotyros muziejus, tuo pat metu pirmuosius mokinius priėmė 5-oji mokykla – didžiausia mieste.
Vėliau atidaryta ir 6-oji mokykla. 1994 m. uždaryta plytinė. 1997 m. sustojo gamykla „Mikrodvigatel“, tačiau vėliau ji vėl pradėjo veikti, daugiausia užsiimdama elektros variklių aptarnavimu ir remontu. Pramonės krizė tęsėsi ir XXI a. pirmajame dešimtmetyje. 2003 m. uždaryta šviestuvų armatūros gamykla. 2004 m. bankrutavo trikotažo fabrikas „Čaika“.
Po 2005 m. išryškėjo tam tikrų teigiamų poslinkių: gamyklos „Mikrodvigatel“ korpusuose pradėjo veikti UAB „Mikron“, kuri (nors ir ne buvusiais mastais) atnaujino profilinę gamybą. 2008 m. pradėtas įgyvendinti projektas „Technopolis GS“, numatantis Guseve sukurti mokslui imlios pramonės klasterį. 2009 m. jame atidaryta mokslinio gamybinio susivienijimo „Skaitmeninės televizijos sistemos“ gamykla, gaminanti įvairius skaitmeninės televizijos priedėlius. Technopolio sudėtyje taip pat atidaryti kartono gaminių fabrikas ir namų statybos kombinatas.
Gusevo rajono administracijos pastatas (Pergalės a.) mūsų dienomis.
1990 m. RTFSR kultūros ministerija pripažino Gusevą istoriniu Rusijos miestu. XXI a. antrajame dešimtmetyje Guseve suaktyvėjo pastangos didinti miesto patrauklumą turistams. Daugiausia dėmesio skirta miesto vaidmeniui Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų įvykiuose.
Žemsiurbė prie Krasnajos upės įtakos į Pisą (Miesto parkas).
2011 m. gegužės 28 d. atidarytas Monetų sodas, kuriame eksponuojami rusiškų ir sovietinių monetų maketai. 2015 m. ant postamento pastatytas tankas IS-2.
Lankytinos vietos
Zalcburgiečių bažnyčia (1840), liuteronų bažnyčia (1926), baptistų koplyčia (1906), katalikų bažnyčia (XX a. pr., karinio dalinio teritorijoje, klubas), Senamiesčio koplyčia (XIX a. pab.), katalikų koplyčia (1920), buvęs medžiotojų klubas (Karininkų namai), garo ir vandens malūno bei grūdų sandėlio kompleksas (XIX a. pab. – XX a. pr.), žemės ūkio mokyklos pastatas (1872), rajono valdybos pastatas (1898), Frydricho Vilhelmo I mokyklos pastatas (1903), Liaudies banko pastatas (XX a. pr.), daugybė kitų XIX a. pab. – XX a. pr. gyvenamųjų ir administracinių pastatų, įgulos kareivinių ir karinių sandėlių kompleksai, štabų ir kiti kariniai pastatai (XIX a. pab.), briedžio skulptūra (1911), Otto Heicherto freska (žemės ūkio technikumas), ulonų pulko karių paminklo griuvėsiai, kapavietė, kurioje palaidoti 17 rusų ir 44 vokiečių kariai (1914), sovietų karių brolių kapai (960 žm., paminklas 1955), Karališkasis tiltas (1957), Monetų sodas (2011).
Žymūs asmenys
Arturas Degneris / Degner (1888–1872), vokiečių dailininkas. Gimė Gumbinėje, 1906–1908 m. studijavo Karaliaučiaus dailės akademijoje. Nacių laikais buvo persekiojamas už „išsigimusį meną“.
Dailininkas Arturas Degneris.
Richardas Frizė / Friese (1854–1818), vokiečių dailininkas animalistas. Gimė Gumbinėje ir gyveno joje iki 1871 metų. Daugybės meninių atvirukų su Romintos girios vaizdais autorius. Kaip skulptorius išgarsėjo elnių skulptūromis ant Elnių tilto per Romintę (Krasnają).
Gregorovijus / Gregoruvius (1821–91), vokiečių istorikas ir rašytojas, fundamentalaus veikalo apie viduramžių Romos ir Italijos istoriją autorius. 1832–1838 m. mokėsi Gumbinės Frydricho mokykloje / Friedrichschule. Vėliau studijavo Karaliaučiaus universitete, kuriame paskui apgynė daktaro disertaciją.
Papildoma informacija
Sodeiken įkurtas iki 1550 m. 1550 m. minimas kaip Sadnicken, apie 1557 m. – kaip Sudekeit. XIX a. Sodeiken buvo kaimas, nuo 1818 m. sudarantis kaimo bendruomenę Gumbinės (Gusevo) apskrityje. Kaimas priklausė Gumbinnen-Altstadt parapijai (Gumbinės Senamiesčio bažnyčia / Altstädtische Kirche). 1871 m. Sodeiken bendruomenę sudarė keturios gyvenvietės: Sodeiken kaimas (36 kiemai) ir Bernen (4 kiemai), Radlauken (2 kiemai) bei Fichtenwaldės karčemos / Krug Fichtenwalde (2 kiemai) dvarai. Iš viso bendruomenėje gyveno 105 šeimos ir 14 nevedusių vyrų. 1874 m. kovo 18 d. Sodeiken kaimo bendruomenė buvo įtraukta į naujai įsteigtą Stanneitschen amtsbezirką (nuo 1938 m. Zweilinden, Furmanovo). Atsargos vyriausiasis paštininkas Friedrichas Lenkeitas / Lenkeit iš Sodeiken ėjo amtsbezirko valdytojo pareigas nuo 1933 m. iki pat amtsbezirko gyventojų evakuacijos 1944 m.
Norutschatschen XIX a. buvo kaimas, nuo 1818 m. sudarantis kaimo bendruomenę Gumbinės (Gusevo) apskrityje. Kaimas priklausė Gumbinnen-Altstadt parapijai (Gumbinės Senamiesčio bažnyčia / Altstädtische Kirche). 1871 m. Norutschatschene buvo 45 ūkiai, kuriuose gyveno 192 šeimos ir 11 nevedusių vyrų. 1874 m. kovo 18 d. Norutschatschen kaimo bendruomenė buvo įtraukta į naujai įsteigtą Prußischken amtsbezirką (nuo 1938 m. Preußendorf, Brianskoje).
Groß Norutschatschen įkurtas 1539 metais. Iš pradžių minimas kaip Klein Killigkehmen, Klein Kulligkehmen arba Klein Colligkeim. 1555 m. minimas kaip Klein Colligkehmen, 1590 m. – kaip Klein Collikenen. Vėliau – Norutschatschen. XX a., prieš karą, Groß Norutschatschene veikė mokykla, plytinė, malūnas, viešbutis ir dvi maudyklės prie Romintės (Krasnajos).
Klein Norutschatschen minimas 1898 metais kaip nutolę Norutschatschen kiemai (zu Norutschatschen). 1898 m. jame buvo 13 gyvenamųjų namų. Kaimas priklausė Gumbinnen-Altstadt parapijai (Gumbinės Senamiesčio bažnyčia / Altstädtische Kirche). XX a. pirmojoje pusėje Klein Norutschatschene veikė plytinė.
Friedrichsfelde pirmą kartą minimas 1785 metais. XIX a. Friedrichsfelde buvo kaimas Gumbinės (Gusevo) apskrityje. Kaimas priklausė Gumbinnen-Altstadt parapijai (Gumbinės Senamiesčio bažnyčia / Altstädtische Kirche). Iki 1865 m. Friedrichsfelde kaimas priklausė Norutschatschen kaimo bendruomenei (dabar Gusevo dalis). 1865 m. vasario 11 d. buvo sudaryta savarankiška Friedrichsfelde kaimo bendruomenė, į kurią įėjo ir Borksruh dvaras (54°36'34'' š. pl., 22°13'14'' r. ilg.), anksčiau sudaręs gutsbezirką. 1871 m. Friedrichsfelde bendruomenėje buvo septyni kiemai (penki – Friedrichsfelde, du – Borksruh), kuriuose gyveno 13 šeimų ir vienas nevedęs vyras. 1874 m. kovo 18 d. Friedrichsfelde kaimo bendruomenė buvo įtraukta į naujai įsteigtą Prußischken amtsbezirką (nuo 1938 m. Preußendorf, Brianskoje). Prieškariu Friedrichsfelde veikė plytinė.
Annahof įkurtas 1821 metais kaip Gumbinės savivaldybei priklausantis dvaras (Kammergut) su vėjo malūnu. Dvaras priklausė Gumbinės parapijai. 1871 m. Annahofe buvo vienas ūkis. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Annahofe buvo keli smulkūs ūkiai.
Luschen įkurtas ne vėliau kaip 1564 metais kaip Luschichkeim. Vėliau iki 1785 m. vadinosi Luschkeinen. XIX a. Luschen buvo kaimas, nuo 1818 metų sudarantis kaimo bendruomenę Gumbinės (Gusevo) apskrityje. Kaimas priklausė Gumbinnen-Altstadt parapijai (Gumbinės Senamiesčio bažnyčia / Altstädtische Kirche). 1871 m. Luschen turėjo 16 kiemų, kuriuose gyveno 50 šeimų ir 1 nevedęs vyras. 1874 m. kovo 18 d. Sodeiken kaimo bendruomenė buvo įtraukta į naujai įsteigtą Stanneitschen amtsbezirką (nuo 1938 m. Zweilinden, Furmanovo). Prieškariu Luschene veikė mokykla.
Schönort įkurtas apie 1899 m. kaip Luschen kaimo bendruomenei priklausantis kaimas. Kaimas priklausė Gumbinnen-Altstadt parapijai (Gumbinės Senamiesčio bažnyčia / Altstädtische Kirche).
Drücklershöfchen įkurtas iki 1833 m. kaip kaimas, priklausantis Gumbinės / Gumbinnen (Gusevo) landkreiso Kulligkehmen kaimo bendruomenei (nuo 1938 m. Ohldorf, Lipovo). Kaimas, kuriame vyravo reformatai, priklausė Gumbinės Naujamiesčio bažnyčios / Neustädtische Kirche parapijai. 1874 m. kovo 18 d. kartu su Kulligkehmen kaimo bendruomene Drücklershöfchen kaimas buvo įtrauktas į naujai įsteigtą Kulligkehmen amtsbezirką.
Gumbinės gyventojai stoties aikštėje.
Gumbinės gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai krikščionys – 8880, katalikai – 36, kiti krikščionys – 3, žydai – 137, vaikai iki 10 metų – 1289, raštingi – 7093 (94 %), aklieji – 4, kurčnebyliai – 8, pamišėliai – 8.
Sodeiken bendruomenės gyventojų sudėtis 1871 m.: krikščionys evangelikai – 469, katalikai – 1, vaikai iki 10 metų – 130, raštingi – 247 (75 %), akli – 1, kurčnebyliai – 1, bepročiai – 1.
Norutschatschen gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 783 – krikščionys evangelikai, vaikai iki 10 metų – 234, raštingi – 392 (72 %), bepročiai – 2.
Luschen gyventojų sudėtis 1871 m.: krikščionys evangelikai – 188, žydai – 13, vaikai iki 10 metų – 56, raštingi – 78 (57 %).
Friedrichsfelde bendruomenės gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 70 – krikščionys evangelikai, vaikai iki 10 metų – 11, raštingi – 51 (93 %), bepročiai – 1.
Gumbinės–Gusevo gyventojų skaičiaus kaita: 1738 – 2082, 1782 – 4798, 1816 – 5072, 1831 – 6023, 1867 – 8779, 1871 – 9056, 1875 – 9144, 1880 – 9530, 1885 – 10 453, 1890 – 12 207, 1905 – 14 196, 1910 – 14 540, 1925 – 19 002, 1933 – 19 987, 1939 – 22 181, 1946 (spalio mėn.) – 17001, 1947 – 65012, 1959 – 14 174, 1970 – 22 053, 1979 – 24 574, 1989 – 27 031, 2002 – 28 467, 2009 – 28 063, 2010 – 28 260, 2012 – 28 542, 2013 – 28 534, 2014 – 28 508, 2015 – 28 511, 2016 – 28 204, 2017 – 28 257, 2019 – 28 307, 2020 – 28 484, 2021 – 29 234 gyventojai.
Sodeiken bendruomenės gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 782, 1871 – 4703, 1885 – 604, 1905 – 527, 1925 – 480, 1933 – 405, 1939 – 553 gyventojai.
Norutschatschen bendruomenės gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 803, 1871 – 783, 1885 – 1229, 1905 – 3603, 1910 – 3713 gyventojų.
Annahof gyventojų skaičiaus kaita: 1871 – 18, 1905 – 18 gyventojų.
Luschen bendruomenės gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 197, 1871 – 201, 1885 – 224, 1905 – 247, 1910 – 265, 1919 – 204, 1925 – 161, 1933 – 218, 1939 – 231 gyventojas.
Drücklershöfchen gyventojų skaičiaus kaita: 1905 – 38 gyventojai.
Friedrichsfelde bendruomenės gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 64, 1871 – 704, 1885 – 53, 1905 – 36, 1925 – 25, 1933 – 25, 1939 – 29 gyventojai.
Blumenau gyventojų skaičiaus kaita: 1905 – 10 gyventojų.
Norutschatschen malūno gyventojų skaičiaus kaita: 1905 – 15 gyventojų.
Klein Norutschatschen gyventojų skaičiaus kaita: 1898 – 201 gyventojas.
Schönort gyventojų skaičiaus kaita: 1905 – 20 gyventojų.
——————
1 – iš jų 180 vokiečių.
2 – iš jų 309 vokiečiai
3 – iš jų pačiame Sodeiken kaime – 394 gyventojai.
4 – iš jų pačiame Friedrichsfelde kaime – 58 gyventojai.
Nuotraukos: bildarchiv-ostpreussen.de, pastvu.com, Michailas Ogorodnikovas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
