Senosiose viduramžių Karaliaučiaus miesto sienose nebuvo nei žalių skverų, nei parkų. Tais laikais miestai buvo nedideli, apjuosti mūro sienomis, ir tokio gynybai parengto miesto ribose viskas buvo tankiai užstatyta. Net gotikiniuose Liubeke ir Niurnberge už miesto sienų viduje nebuvo želdinių, išskyrus retus gražius privačius sodus, paslėptus už aukštų tvorų. Viduramžiais parkai miesto sienų viduje būtų atrodę kaip bereikalingas erdvės švaistymas, nes už vartų driekėsi laukai, pievos ir miškai, kur per šventes visi išeidavo iš miesto, kaip puikiai pavaizduota Goethe's „Fauste“.
Švedijos karalius Gustavas Adolfas (Gustav II Adolf, 1594–1632), 1626 m. išsilaipinęs Piliavoje, privertė tris Prieglaus miestus pastatyti naują, modernią bendrą įtvirtinimų sistemą, kuri dabar apėmė ir kai kuriuos priemiesčių gyvenvietes. (Karaliaučius ją statė aštuonerius metus!) Tuomet miesto tvirtovės sienų ribose atsidūrė Hercogo (vėliau Karaliaus) sodas, dideli privatūs sodai prie Pilies tvenkinio, Senosios šaulių gildijos sodas ir senųjų bažnyčių kapinės.
Kai 1843 m. pradėtas statyti trečiasis įtvirtinimų žiedas aplink Karaliaučių, tvirtovės sienų viduje atsidūrė ir Liaudies sodas Neurossgartene, o želdiniai ant modernizuotų tvirtovės pylimų (vadinamasis glasis) sudarė aplink miestą žaliąjį žiedą.
Luisenwahl, Hippelio sodas ir Mittelhuben 1815 m. miesto plane.
Iki to laiko, kai XX a. 4-ajame dešimtmetyje Karaliaučius taps nuostabiu sodų miestu, vienu gražiausių Vokietijoje, dar buvo toli.
Tačiau kai 1910 m. energingo oberburmistro Körte (Siegfried Körte, 1861–1919) iniciatyva prie Wrangelio bokšto įtvirtinimuose buvo prakirsta perėja, atsirado prielaidos palaipsniui judėti šia kryptimi. Miesto planavimo direktoriaus Beusterio (Fritz Beuster) parengtas įtvirtinimų nugriovimo planas numatė išsaugoti daugumą 70 metų medžių ant senųjų tvirtovės pylimų.
Ir štai per daugelį metų, vadovaujant miesto sodų direktoriui Ernstui Schneideriui (Ernst Schneider, 1874–1968), Karaliaučius pamažu virto žaliuoju miestu. Nuo Karaliaus sodo (Königsgarten, buvęs Hercogo sodas, vėliau Parado aikštė) per sodus ir promenadas Pilies ir Aukštutinio tvenkinių pakrantėse iki Maxo Aschmanno parko driekėsi vientisa žalioji erdvė. Nuo Sackheimo vartų iki Holländerbaumo – ištisinis parkas. Teritorijoje nuo Friedlando iki Brandenburgo vartų atsirado puikūs skverai. Be to, rytuose buvo Kleisto parkas – puikus dvaro parkas, kuris, kaip ir Kalthofo dvaras, kartu su Continenu ir Spittelhofu buvo atsakingas už dvaro aprūpinimą maistu.
Jo buvusio savininko, atsargos kapitono Kleisto (Berthold Kleist, 1848–1925), atminimą įamžina riedulys, kuriame jis pats iškalė pirmuosius Horacijaus odės žodžius: „Non omnis moriar“ („Ne visas aš numirsiu“) – Kleistas tikėjo, kad parko perdavimas visuomenės naudojimui užtikrins jam dėkingą palikuonių atminimą. Kaip ir karo patarėjas Scheffneris (Johann Georg Scheffner, 1736–1820), šią savo nuosavybę jis paliko miestui mainais į iki gyvos galvos mokamą rentą.
Miesto vakaruose pasivaikščioti ir pailsėti kvietė Juditten parkas. Arčiau centro buvo Ratshof parkas. Žalios giraitės, kuriose gausu lakštingalų, vedė iš jo pro Kalvių tvenkinį (Hammerteich) prie Kunigaikščio tvenkinio (Fürstenteich). Pietinėje miesto dalyje buvo Schönbuscho ir Aweideno parkai, taip pat „Friedrichsruh“ parkas Ponarthe.
„Karalienė Luizė su sūnumis Luisenwahlio parke“. Carlo Steffecko paveikslas.
Tačiau tikru perlu tarp jų, nuostabiu ir ramiu prieglobsčiu buvo ir iki pat pabaigos išliko Luisenwahlio parkas.
Dauguma Karaliaučiaus gyventojų šio nuostabaus sodo pavadinimą siejo su kilniąja Prūsijos karaliene, kuri, kaip žinoma, 1806–1809 m. ne kartą ilgam apsistodavo Karaliaučiuje, o vasaros mėnesiais vietoj pilies rinkdavosi namą Busolto dvare, vėliau įėjusį į vietos istoriją kaip „Luizės namelis“ (Luisenhäuschen).
Tačiau tai nėra visai teisinga. Kadaise čia, šiuose „hubenuose“1, buvo Pojenters Hofo dvaras (Pojenters Hof), kurį iki pat Pirmojo pasaulinio karo priminė pietvakariniame parko kampe stovėjęs Pieninės namelis (Milchhäuschen) – senojo dvaro ūkinis pastatas.
1786 m. šią žemę įsigijo burmistras Theodoras Gottliebas von Hippelis Vyresnysis (Theodor Gottlieb von Hippel, 1741–1796), kurio naudinga veikla Karaliaučiuje tapo miesto istorijos dalimi. Dvaro sodą jis pavertė nuostabiu angliškuoju parku. Jau tada ten augo senos liepos, o prie vienos jų, vakariniame pakraštyje arčiau Louiso Ferdinando gatvės (Louis-Ferdinand-Straße), kabojo varpas, išlikęs, kaip sakyta, dar iš Pojenters Hofo dvaro laikų, kuriuo žmonės būdavo kviečiami į vakarines ir sekmadienio pamaldas. Deja, po 1933 m. kai kurios iš šių nuostabių senų liepų buvo nukirstos – taip pat kaip ir gražiuose masonų ložių soduose Pilies tvenkinio pakrantėje bei daugelyje kitų vietų.
Vargu ar Hippelis būtų radęs gražesnį parką nei ši teritorija palei Hufeno daubą. Jo draugai Scheffneris, Kantas ir Krausas tikriausiai dažnai čia lankydavosi.
Tačiau kelias čia buvo ilgas; keliai už Karaliaučiaus įtvirtinimų buvo prastos būklės – suvažinėtų „plentų“ dar nebuvo, jau nekalbant apie asfaltą. Ir kad Karaliaučiaus gyventojams būtų lengviau lankytis „Hubenuose“, o draugai galėtų pasiekti jo puikų parką nesušlapę kojų, Hippelis leido skirti pinigų iš miesto iždo rąstų grindiniui nuo senųjų Steindammo vartų, stovėjusių ten, kur anksčiau buvo užeiga „Kampe prie vartų“ (Zum Winkel am Tore), iki savo parko.
Hufeno alėja XIX a. pirmojoje pusėje.
Šis grindinys buvo viena žymiausių to meto Karaliaučiaus įžymybių.
Kad jis būtų tvarkingai prižiūrimas, net buvo įkurta „Rąstų grindinio draugija“ (Bohlengesellschaft), iš kurios vėliau išaugo „Daktaro Kesse's gražinimo draugija“ (Dr. Kesseische Verschönerungsverein).
Po Hippelio mirties 1796 m. vyriausybės ir mokyklų patarėjas Busoltas (Gotthilf Christoph Wilhelm Busolt, 1771–1831) išpirko parko teritoriją iš jo paveldėtojų. Savo žmonos Luizės garbei įsigytą valdą jis pavadino Luisenwahl (Luisenwahl).
Taip atsirado šis pavadinimas, vėliau įgavęs karališko spindesio karalienės Luizės dėka, kuri vasaros mėnesiais vietoj pilies rinkdavosi namelį Busolto dvare. Tai buvo tipiška nedidelė baroko stiliaus rezidencija. Viduje buvo vos septyni kambariai, kuriuos apstatė Karaliaučiaus gyventojai. Namas buvo apstatytas miestietiškai, bet kukliai. Karalienė sakydavo: „Turiu puikių knygų, švarią sąžinę ir gerą fortepijoną – tai leidžia ramiau gyventi tarp šio pasaulio audrų.“ Napoleono intendantas, jo asmeninis mameliukas Rustanas, manė kitaip ir 1812 m. ant medinės Luizės namelio sienos užrašė savo menkinantį nuosprendį: „Apgailėtina pilis karaliui!“(Miserable château pour un roi!) Napoleonas, kaip žinoma, mieliau apsistodavo Karaliaučiaus pilyje.
Karalienė ypač mėgo ramią vietelę parke, kur 1874 m. buvo pastatytas jos gražus marmurinis biustas, Rauch'o (Christian Daniel Rauch, 1777–1857) darbas. Nuo šios nedidelės kalvos atsiverdavo platus vaizdas į laukus, pievas ir upę iki pat Aistmarių. Ten, netoli savo namelio, karalienė rašydavo laiškus, kuriuose parką visada vadino senuoju vardu – „Hippelio sodu“ (Hippels Garten).
Senasis karo patarėjas Johannas Georgas Scheffneris (žr. aukščiau), Septynerių metų karo savanoris, savo knygoje „Mano gyvenimas“ pasakoja, kad dažnai čia vaikščiodavo su karaliene, kuri jį vertino už sąmojį ir gyvenimišką išmintį: „Niekada nesu matęs ir pastebėjęs jokiame moters veide laisvesnio, skaidresnio žvilgsnio, džiugesnio, beveik vaikiško nekaltumo. Ji viską suprasdavo, ir visa, kas tikra, gera ir gražu, jai darydavo didžiulį įspūdį.“
Karalienės Luizės biustas jos mėgstamame Karaliaučiaus parke.
Prabėgo metai ir dešimtmečiai. Į Prūsijos sostą įžengė Vilhelmas I ir, pagerbdamas savo mylimos jaunos mirusios motinos ir savo paties jaunystės, iš dalies praleistos Karaliaučiuje, atminimą, išpirko parką iš Busolto paveldėtojų.
Jau tada Luisenwahlį turime įsivaizduoti kaip vientisą kompleksą, besidriekiantį nuo Senojo Piliavos kelio iki Busolto gatvės. Prie plento prižiūrėtojo namelio (jis stovėjo ten, kur vėliau prie Schillerio paminklo buvo įrengtas alpinariumas) nuo Senojo Piliavos kelio atsišakojo šalutinė gatvė su soduose skendinčiais užmiesčio namais – mūsų Hufeno alėja.
Beje, 1720 m. žemėlapyje ši šalutinė gatvė už Freigrabeno daubos pažymėta tik labai plona linija. Matyt, tada kaip kelias ji baigdavosi nepasiekusi parko arba apeidavo jį iš šiaurės.
Vėliau Vilhelmas I Luisenwahlį paliko miestui, ir tik tada, galima manyti, kai per gražųjį parką buvo prakirsta proskyna, atskyrusi Luizės namelį ir priešais jį augusius retus skroblus nuo pagrindinės dalies, Hufeno alėja tapo pagrindiniu keliu į Ratshofą ir Juditteną.
Bet argi tai nebuvo tikrai karališka dovana Karaliaučiaus gyventojams? Ar galima įsivaizduoti idiliškesnę vietą nei šis parkas? Ar galima įsivaizduoti ką nors vaizdingesnio už taką su senomis liepomis palei upelį iki šaltinio, kurio amžinai čiurlenantis, geležies turtingas vanduo nudažydavo akmenis ochros geltonumu? O žemiau upelio tėkme, kur jo krantai buvo sutvirtinti akmenimis, iki pat Pieninės namelio, kuris žalumoje švytėjo kalkių baltumu? Šalia jo parke stovėjo mediniai stalai ir suolai, kur medžių pavėsyje buvo galima mėgautis skania grietine, varškės sūriu ir kvapnia rugine duona ar net išgerti baltojo vyno. Ar buvo galima įsivaizduoti ką nors idiliškesnio?
Tačiau kai Karaliaučiaus tvirtovės žiedas ėmė pleišėti per siūles, o naujasis amžius su savo mums iki tol nežinomomis katastrofomis negailestingai pareiškė savo teises, visos „įstaigos“, atsiradusios tarp turtingų Karaliaučiaus gyventojų užmiesčio vilų arba jų vietoje – „Hufenterrasse“, „Flora“, „Friedericia“, „Park-Villa Nova“, o vėliau ir „Julchenthal“ bei „Luisenhöhe“, – sunyko.
Mira prospektas 82. Prieš du šimtus metų šioje vietoje stovėjo Luizės namelis.
Buvo nutiestos naujos gatvės ir pastatytos namų eilės, išplatintas tiltas, ir galiausiai 1913 m. daubos šlaitai buvo sutvarkyti ir tapo puikiu parko papildymu. Kaip nuostabu čia būdavo prie upelio, kai medžių pavėsyje švytėdavo rododendrai!
Paskui, 1928 m., atsirado veja su atvira scena, o Franzo Schuberto mirties šimtmečio proga Luisenwahlyje buvo pastatytas kuklus paminklas šiam žaviam daugybės gražių dainų kūrėjui.
Atšiauri 1929–30 m. žiema, pavertusi Baltijos jūrą tylia ledo dykuma, sušaldė daugelį vaismedžių ant pievos šlaito Luisenwahlyje, kiekvieną pavasarį pasipuošdavusių nuostabiu žydinčiu „sniegu“. Kadangi Karaliaučiaus jaunimas buvo užėmęs šį šlaitą slidinėjimui ir važinėjimuisi rogutėmis, sodo nuspręsta neatkurti, ir nuo tada giedromis žiemos dienomis Luisenwahlyje galima buvo valandų valandas mėgautis žiemos sporto malonumais.
Vėliau Hufeno alėja buvo praplatinta ir prie Luisenwahlio parko. Taip nuostabieji skroblai buvo atkirsti nuo Luizės namelio, tuo metu jau tapusio Motinos ir vaiko namais (Mütterheim). Jo gyventojams teko tenkintis nedidele žalia salele, iš visų pusių apsupta automobilių gausmo.
Laimei, Luisenwahlis, vėliau išgyvenęs tiek liūdnų įvykių, ir dabar ištikimai tarnauja vietos gyventojams kaip pramogų parkas su sūpynėmis, karuselėmis ir šokių aikštelėmis.
VERTĖJO PASTABA:
1. Hube (vid. vok., tas pat kas Hufe) – valakas, t. y. žemės sklypas, taip pat žemės ploto matas, kurio dydis priklausomai nuo vietovės skyrėsi – nuo 7 iki 15 ha.
ŠALTINIS
Ostpreussen-Warte Folge 01 vom Januar 1955
PRŪSIJOS LEGENDOS autorės Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
