Karaliaučius

PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį rašo Tatjana Kolivai.

Tolimas miestas prie Priegliaus žada visiems, kas jame lankosi pirmą kartą, daugybę įvairių įspūdžių. Šis karališkasis miestas ant septynių kalvų, turintis septynerius vartus ir septynis tiltus, plačiai išsidriekęs abipus upės, atrodo labai įspūdingai. Visi septyniolika jo bokštų, nė vienas nepanašus į kitą, ir Ordino laikais pastatyti Karališkieji rūmai ant Pilies kalno yra ryškios miesto peizažo dominantės.

Karaliaučius plačiu pusračiu driekiasi nuo vešlių Priegliaus pievų iki mišku apaugusių kalvų su ant jų stovinčia observatorija – paminklu, kurį didysis astronomas Besselis¹ dar gyvas pastatė pats sau.

Jei į šią šiaurės metropoliją atvyksite iš švarių šiuolaikinių Vokietijos miestelių, iškart pajusite joje kažkokį šiaurietišką sunkumą ir net tam tikrą skurdumą.

Tačiau ilgiau čia užsibuvę išmoksite vertinti vietos gyventojų vidinį susikaupimą, dalykiškumą ir darbštumą, taip pat jų kur kas didesnį nuoširdumą, nei būtų galima manyti susipažinus pirmą kartą. Būtent taip ir nutinka daugumai keliautojų, ypač kai jie atvyksta čia iš pietų.

Susidaryti išsamų Karaliaučiaus vaizdą sunku. Ši ant kalvų išmėtyta namų masė primena mums buvusią imperinę Priegliaus miesto šlovę. Daugelyje kitų Prūsijos miestų ji seniai išblėso, ištirpusi šiuolaikinio pasaulio šurmulyje. Bet ne Karaliaučiuje.

Knypava – sala miesto centre, apsupta Priegliaus atšakų, Altštato turgus, Senoji pilis, Lėbenichtas, garbingoji Katedra... Visi jie išlaikė šimtmečių buvusios didybės antspaudą ir iki šiol stebina nepakartojama viduramžių architektūra. Daugumą gatvių čia tebeužima namai smailiais stogais, primenančiais naktines kepuraites. Vienas namas linksta prie kito ir smalsiai žvalgosi pro jo langus.

Reikia pasakyti, kad daugeliu bruožų Karaliaučius pasižymi gana senamadišku miestietišku charakteriu, kurį tikriausiai jau visai netrukus praras. Neseniai čia nutiestas geležinkelis įtraukia miestą prie Priegliaus į didįjį Imperijos, o paskui ir viso pasaulio šurmulį. Brandenburgo vartai virto įspūdingu įvažiavimu į miestą iš vakarų. Garsiajame Filosofų pylime – didelėje pievoje, papuoštoje žaliaisiais želdiniais, – stūkso didingi geležinkelio stoties pastatai. Karaliaučiuje yra tik viena geležinkelio stotis, bet būtent todėl ji neturi sau lygių nei dydžiu, nei grožiu.

Stoties rajonas, buvęs vienu tuščiausių Karaliaučiuje, dabar kunkuliuoja transporto srautais.

1. Geležinkelio stotis; 2. Brandenburgo vartai; 3. Tvirtovės pylimas; 4. Friedrichsburgo vartai; 5. Prieglius.

Iš pelkėtos vietovės stebuklingu greičiu iškilo puikios namų eilės, sodai ir naujos gatvės. Pirmoji gatvė, į kurią patenka atvykėlis, vadinasi Haberbergas. Jos pradžioje matome žmogaus statulą su plunksnomis papuošta skrybėle, su kardu vienoje rankoje ir vėliava kitoje. Ši ryškiai nudažyta medinė figūra – tai Karaliaučiaus Vilhelmas Telis, batsiuvio pameistrys Hansas fon Saganas, kuris, pasak legendos, 1270 metais jau ėmusią trauktis Ordino kariuomenę atvedė į pergalę mūšyje su lietuviais prie Rūdavos. Statmenai Haberbergui eina aristokratiška Vorstädtische Langgasse (Priemiesčio Ilgoji gatvė). Ji nuves mus į Karaliaučiaus centrą. Jos nuostabi perspektyva sukrečia architektūriniu puošnumu. O toliau, už vietos biržos, pro Žaliųjų vartų arką matyti kita graži gatvė – Kneiphöfische Langgasse (Knypavos Ilgoji gatvė). Dabar ji yra Lenkijos ir Rusijos žydų prieglobstis – juos čia galima pamatyti, taip sakant, originale.

Netoliese stovi nauja sinagoga, pastatyta labai įspūdingu stiliumi. Iš čia miesto svečias išeina prie pagrindinės Karaliaučiaus gyvenimo arterijos – Priegliaus upės. Nuo Žaliojo tilto, kuriuo galima patekti į Knypavos salą, atsiveria puikus vaizdas. Dešinėje nuo tilto stovi birža, visa pastatyta ant medinių polių virš upės. Fasadą laiko portikas, besiremiantis jonėninėmis kolonomis. Jis atrodytų gerai, jei klasikinių jo formų negadintų frontonas, primenantis grenadieriaus kepurę.

Iš šios vietos galima pasigrožėti miesto panorama. Iš čia atsiveria vaizdas į uostą, gyvybingą ir tikrai jūrinį: su laivais, ant kurių stiebų plevėsuoja vėliavos, baržomis ir įspūdingais sandėliais abipus krantinių, kurių buvusios lentų dangos virto didingais granitiniais grindiniais. Čia galima išvysti įvairiausių šiuolaikinių laivų ir gremėzdiškų plokščiadugnių vytinių, atplaukiančių iš rusiškosios Lietuvos. Juos valdo vargšai dzimkenai, šie nekalti, pusnuogiai gamtos vaikai, kurių išvaizda keistai kontrastuoja su mūsų kultūra ir gyvenimu. Čia švartuojasi laivai, atgabenantys sūrius iš Elbingo, ir nedidelės lengvos valtys su daržovėmis ir vaisiais. Jos turi tam tikrą šoninį peleką, panašų į žuvies, kad audringu oru neprarastų pusiausvyros aukštose vietos marių bangose. Kokių tik plaukiojimo priemonių čia nėra! Brigai ir baržos su vienu–trimis stiebais, elegantiški garlaiviai, kurie lyg skrendantys paukščiai skrodžia Prieglių, sumaniai skindamiesi kelią pro kitų, gremėzdiškesnių laivelių spiečių, kol galiausiai, sunkiai alsuodami rūkstančiais kaminais, priplaukia prie kranto ir išleidžia minią laimingų keleivių.

Kaip norisi kada nors kartu su šiais laimingaisiais nuplaukti upe iki Piliavos ir paplaukioti mariomis!

Kelionė į Piliavą – vienintelė, kurią per savo gyvenimą surengė didysis Kantas, – kadaise buvo varginanti ir nuobodi. Ten važiuodavo pašto karieta sausuma arba ratiniu laivu mariomis. Tačiau dabar tai viena viliojančiausių krypčių tiems, kas norėtų trumpam ištrūkti iš Karaliaučiaus.

Tačiau mes liekame mieste ir pro bokštu vainikuotus Žaliuosius vartus išeiname į rafinuočiausią iš visų vietos gatvių, Kneiphöfische Langgasse, kur matome pastatus, primenančius Venecijos rūmus. Atrasti tolimoje Baltijos jūros pakrantėje tokias įmantrias formas ir linijas, būdingas Adrijos jūros pakrantės statiniams, jau savaime yra stebuklas.

Čia matome senamadiškus aukštus namus senuoju frankų kaselių stiliumi (Zopfstil)². Jie išdailinti sniego baltumo tinku. Matome kilmingas damas, žvelgiančias pro šių namų langus ir apžiūrinėjančias praeivius pro lornetus. Labai savitai atrodo aukšti prieangiai su akmeniniais laiptais, čia vadinami volmais. Jie driekiasi palei gatvės fasadus nuo namo iki namo. Tai senasis geras Hanzos stilius. Namų gyventojai, ypač damos, gražiu oru italų papročiu, su mūsų šiaurei nebūdingu laisvumu, mielai naudojasi šiomis papildomomis kvadratinėmis pėdomis. Net žiemą galima pamatyti storais vatiniais švarkeliais apsirengusias Knypavos panas, valandų valandas vaikštinėjančias volmais, o tai visada sukelia praeivių susižavėjimą. Kiek sandorių ir kiek santuokų buvo sudaryta šių mielų balkonėlių dėka!

Knypava – sala, apsupta dviejų Priegliaus atšakų. Jos pelkėtas gruntas iš pradžių buvo atkovotas iš upės kalant polius, o vėliau sutvirtintas sienomis, bokštais ir vartais, nuo kurių dabar neliko nė pėdsako.

1. Knypava; 2. Altštatas; 3. Lomzė; 4. Vorstadtas; 5. Lastadija; 6. Katedra.

Be didingosios Langgasse, ir kitose čia esančiose gatvėse yra daugybė senovinių pastatų, rotušė su prie jos prigludusiu Junkerhofu – Dancigo Artushofo kopija⁴, kurio erdvioje salėje reguliariai vyksta studentų baliai.

Netoli nuo čia yra Katedros aikštė, virš kurios išdidžiai kyla pagrindinė vietos šventovė su aukštu bokštu. Ji stebina savo interjerais, skliautų aukščiu, gražiomis kolonomis ir didingais didžiaisiais vargonais su penkiais tūkstančiais vamzdžių. Laidojimo koplyčioje, nuo choro atskirtoje geležinėmis grotomis, po trimis skliautais yra didžiųjų magistrų kapai, o virš jų iškilęs iš akmens iškaltas kunigaikščio Albrechto atvaizdas. Jis pavaizduotas gulintis natūralaus dydžio kartu su žmona. Išorinėje šiaurinėje pusėje yra buvusi profesorių kripta, vadinama Stoa Kantiana⁵, nes čia 1804 metais buvo palaidotas Kantas. Schadowo⁶ sukurtas Kanto biustas puošia didžiąją gretimo universiteto pastato salę.

Katedros navoje galima išvysti retą puikių medžio drožinių gausą. Ypač puikūs ąžuolinių klausyklų ir kanauninkų sakyklų drožiniai.

Prie šios garbingos katedros glaudžiasi universiteto pastatai – Albertinos auditorijos; Albertina, neskaitant Anglijos aukštųjų mokyklų, yra vienas geriausių pasaulio universitetų. Tiesa, ir savo pastatų gremėzdiškumu bei apleistumu Karaliaučiaus universitetas vargu ar turi sau lygių. Paimkime, pavyzdžiui, du apgriuvusius akmeninius portalus, vedančius į universiteto kiemą, ant kurių vos įskaitomi pamaldūs lotyniški įrašai. Šie portalai turi asketišką niūrių vienuolių kolegijų charakterį ir niekaip neleidžia spręsti apie universiteto įkūrėjo ir jo įpėdinių dosnumą. Tiesa, jau padėti ir karaliaus ranka pašventinti naujo universiteto pastato pamatai. Galbūt jau nebetoli ta valanda, kai Karaliaučiaus mūzos nusimes elgetiškus skarmalus ir pasirodys pasauliui naujais drabužiais.

Krautuvių ir Kalvių tiltais iš Knypavos galima pereiti į Altštatą, kurio siaura vingiuota pagrindinė gatvė atveda į jaukų parką, įrengtą prie vietos bažnyčios.

Vietos gyventojams jis žinomas kaip „Muckergarten“. Antrame plane matyti namų eilė, virš kurios vaizdingai kyla pietinis pilies sparnas. Į vidinį pilies kiemą galima patekti užkopus stačia kalva. Įvykių kupina Karaliaučiaus pilies istorija atsispindi jos architektūrinių stilių įvairovėje. Penki praėję šimtmečiai paliko joje savo pėdsaką.

Antai pusė šiaurinio korpuso išliko pirmykštės išvaizdos nuo Kryžiuočių ordino laikų ir datuojama XIV amžiaus viduriu.

Manoma, kad rytinis korpusas buvo pastatytas valdant kunigaikščiui Albrechtui XVI a. ketvirtajame dešimtmetyje. Naujasis sparnas pietrytiniame kampe buvo pastatytas prabangą mėgusio karaliaus Frydricho I laikais, o vakarinis korpusas – markgrafo Jurgio Frydricho laikais XVI amžiaus pabaigoje. Jame yra pilies bažnyčia, kurios patalpos išsiskiria stulbinamu demokratiškumu: požemiuose po ja yra milžiniškas vyno rūsys, o virš navos skliautinių lubų – erdvi Maskvėnų salė, skirta baliams ir iškilmėms. Ji didesnė už garsųjį Gürzenichą Kelne⁷.

Šiauriniame sparne yra tribunolo ir aukštojo teismo patalpos (iš čia ir fascijų ryšulių atvaizdai abipus įėjimo). Be to, čia yra slaptasis archyvas, numizmatikos kolekcija, amatų mokykla, salė „Prūsija“ ir Vokiečių draugijos salė.

Virš pagrindinių vartų rytinėje pusėje yra Fizikos ir ekonomikos draugijos (Physikalisch-Ökonomische Gesellschaft) salė su dideliu etaloniniu laikrodžiu prie lango. Karališkosios vyriausybės nariai, konsistorija ir ponas vyriausiasis prezidentas užima rytinį ir iš dalies pietinį sparną.

Rytinio korpuso trečiajame aukšte yra kambariai karališkosios šeimos nariams apgyvendinti.

Šios samanomis apaugusios akmeninės sienos daugybę kartų iš aukšto stebėjo svarbiausius pasaulio istorijos įvykius.

1. Pilis; 2. Steindammas; 3. Naujoji Altštato bažnyčia; 4. Paštas; 5. Monetų aikštė.

Čia nelaimingas, neįžvalgus kunigaikštis, paprašęs išdidžių didikų pinigų naujam kamzoliui nusipirkti, gavo iš jų įžūlų atsakymą, kad ir valdovas gali vilkėti lopytus drabužius.

Čia įvyko pirmojo Prūsijos karaliaus karūnavimas ir buvo apdovanotas pirmasis Juodojo erelio ordino riteris.

Čia, jo garbei pavadintoje Maskvėnų salėje, puotas kėlė Petras Didysis. Septynerių metų karo metu pro šios pilies langus žvelgė Rusijos generolai Paninas, Korfas, Saltykovas ir Suvorovas, būdami užkariautos provincijos gubernatoriais⁸.

Šiuose kambariuose nepamirštamoji karalienė Luizė liejo ašaras lemtingaisiais 1807 metais, o paprastą klavyrą, prie kurio ji ieškodavo paguodos kančių ir dvasinių kankynių valandomis, galima pamatyti čia ir šiandien.

Šiame pastate 1808 metais buvo atliktas didis politinės reformos darbas – trijų Karaliaučiaus miestų nuostatai, – mūsų šlovingųjų valstybininkų Steino, Schöno ir Altensteino (Stein, Schön und Altenstein) nuopelnas.

Pro šių aukštų menių langą 1811 metų birželio 13 dieną Napoleonas apžvelgė išdidžius Didžiosios armijos pulkus, skubančius prie Nemuno. Už prancūzų karvedžio nugaros matėsi jo mameliuko Rustamo galva. Tūkstantį kartų pakartotas Vive L'Empereur! griaudėjo ore, o saulė mėtė spindinčius auksinius spindulius ant pergalingų Prancūzijos gvardijos legiono erelių.

Tačiau praėjo pusmetis, ir karalius Miuratas, vilkėdamas savo fantastišką spalvingą kostiumą, panašų į kaukių balių drabužį, kaip persekiojamas pabėgėlis žvelgė į puikiosios armijos likučius, kurie, susisupę į skarmalus, skubiai žygiavo pro šalį, juk skubėjimas buvo gyvybės ir mirties klausimas! O gretimame kambaryje tuo metu Steinas, Schönas ir Auerswaldas (Stein, Schön und Auerswald) aptarinėjo liaudies sukilimo detales.

Iš erdvios 200 pėdų aukščio kampinio bokšto galerijos galima pamatyti daugiau žemės, nei priklauso daugeliui Vokietijos kunigaikščių, turinčių balsavimo teisę Bundestage.

Vienuoliktą valandą ryto ir devintą vakaro nuo bokšto galerijos virš miesto skamba pamaldus choralas, kuris daugeliui dievobaimingų širdžių gali pasirodyti malonesnis už garsiąsias klasikines melodijas.

Vietos vyno rūsys pelnė didžiulę šlovę. Kiekvienas, norintis susipažinti su jo vynais, turi kreiptis į vadinamojo „Kraujo teismo“ – vyno restorano rūsyje po šiauriniu pilies sparnu – valdytoją. Jam su didžiausiu noru bus pasiūlyti rinktis visi garsiosios vynotekos lobiai, išvardyti puikiame kataloge.

Jei šios vyno įstaigos svečias panorėtų tęsti savo tyrinėjimus po gilaus rūsio skliautais tarp milžiniškų statinių, metančių rembrantiškus šešėlius, jam derėtų nueiti ten, į „Kankinimų kameras“, nuo kurių šis „Kraujo teismas“ ir gavo savo vardą.

Karaliaučiaus pilis įspūdinga savo dydžiu. Juolab kad ji stovi aukštai, ant kalvos, kuri yra beveik miesto centras. Žiemą, kai Karaliaučius pereina į sniego ir ledo režimą, užkopti iki pilies būna sunku, ir daugelis drąsių viršukalnių užkariautojų vis nučiuožia nuo šio stataus šlaito žemyn.

Neabejotinai ir apylinkės labai įspūdingos. Vienoje pusėje kyla rytinis pilies sparnas su senoviškai papuoštu pravažiavimo portalu ir sargybine viduryje. Priešais jį, tarp aukštų pastatų, yra valdovo arklidės, dabar naudojamos kirasyrų štabo. Jų vidinis kiemas aptvertas siena su grotelių intarpais ir trofėjais. Priešais šią sieną ant marmurinio postamento stovi Schlüterio⁹ iš metalo sukurta Frydricho I statula. Ją vainikuoja Prūsijos erelis ir Prūsijos valdovų devizas – Suum Cuique¹⁰.

Iš čia atsiveria puiki perspektyva į elegantišką Prancūzų gatvę su prašmatniomis jos parduotuvėmis.

1. Prancūzų gatvė; 2. Pilis; 3. Pilies tvenkinys; 4. Burgkirche; 5. Kalno aikštė.

Šalia pilies vaizdingai išsidriekęs Altštato turgus, iš trijų pusių apsuptas aukštų smailiastogių namų su į balkonus panašiais prieangiais ir senoviniais rizalitais. Tarp jų išsiskiria rotušė (dabar teismo pastatas) su iš akmens iškalta galva po bokšto laikrodžiu, vadinama Japperiu, kuri pašaipiai iškiša liežuvį kiekvienam varpui mušant. Puikiu šios miesto įžymybės fonu tarnauja Pomatti rūmų konditerija su Frydricho Vilhelmo I statula nišoje ir virš miesto iškilęs Pilies kalnas.

Rytinėje Pilies kalno papėdėje plyti dar vienas senas miesto rajonas – Lėbenichtas, kurio pagrindinėse gatvėse iki šiol dvelkia niūriu hanzietišku solidumu. Septynių aukštų smailiastogiai namai kaimyniškai žvelgia vienas į kitą ir, rodos, tarsi garbingos kūmutės, aptarinėja tarpusavyje savo džiaugsmus ir vargus. Tarp jų nutiesta daugybė skersgatvių, čia vadinamų „katių takeliais“.

Lėbenichto Ilgąja gatve (Löbenichtsche Langgasse) vis su dundesiu prašvilpia sunkūs alaus furgonai, juk čia gyvena garsūs ir turtingi Karaliaučiaus aludariai, vietos tarme vadinami „Mälzenbräuer“ – „salyklo aludariais“. Lėbenichto alus Prūsijoje turi tokią pat pirmarūšę reputaciją kaip ir bavariškas. Šiame rajone yra garsieji Karaliaučiaus alaus rūsiai: Schumacherio „Tunelis“ ant Pilies kalno, labai populiari „Gambrinuso salė“, o viršuje, ant Lėbenichto kalvos, – moderni „Feniksų salė“.

Visa ši vietovė maloniai kutena mūsų uoslę šviežiu alaus kvapu.

Iš Lėbenichto lengva patekti į Sackheimą. Tiesa, šis didelis miesto rajonas apskritai nieko įdomaus nesiūlo. Verta paminėti katalikų bažnyčią, kuri su savo kupolu ir turtingai papuoštu fasadu atrodo labai didingai. Šalia Sackheimo vartų yra trys labdaros įstaigos kenčiantiesiems: Bülowo aklųjų institutas, Kurčnebylių prieglauda ir Našlaičių namai. Ilgojoje Königstraße (Karaliaus gatvėje) auksinis užrašas ant didelio, neseniai pastatyto pastato praneša lotynų kalbai neabejingam keliautojui, kad čia yra muziejus ir Dailės akademija.

Muziejaus salėse eksponuojama Karaliaučiaus dailės draugijos paveikslų kolekcija, taip pat Raucho¹¹ ir Tiecko¹² perduotų gipso liejinių rinkinys. Jie daugiausia padaryti nuo antikinių skulptūrų iš Drezdeno Augusteumo rinkinio. Priešais muziejų stūkso obeliskas, kurį Rytų ir Vakarų Prūsijos provincija 1842 m. pastatė savo buvusiam prezidentui, valstybės ministrui fon Schönui¹³, kai šis paliko valstybės tarnybą. Netoliese yra Karališkoji biblioteka, turinti apie 100 000 tomų, įskaitant daugybę rankraščių ir inkunabulų. Jei ne turiniu (dauguma knygų joje – senosios teologijos veikalai), tai bent jau tauriuoju viršelių metalu ši kolekcija yra unikali – ji čia žinoma Sidabrinės bibliotekos vardu. Šios pamaldžios knygos kunigaikščio Albrechto įsakymu buvo įvilktos į sidabrą.

Rossgartenas – tokia pat plati, jauki gatvė kaip ir Königstraße. Joje daugiausia gyvena Karaliaučiaus aristokratija.

1. Rossgartenas; 2. Pilies tvenkinys; 3. Königstraße; 4. Prancūzų bažnyčia; 5. Dailės akademija.

Tačiau dar prieš išvystant galinius šių gatvių orientyrus – Karaliaus ir Rossgarteno vartus – abi jos praranda savo blizgesį neišvaizdžių, o kartais ir skurdžių namų virtinėje. Taigi šiomis gatvėmis galima vaikščioti stebint gyvenimą, taip sakant, kylančia ir besileidžiančia trajektorijomis.

Prie ilgiausių ir erdviausių miesto gatvių priklauso ir Steindammas, pasižymintis tikrai miestietišku charakteriu. Steindammo pradžioje Pašto gatvė atveda mus prie dviejų modernių pastatų. Naujasis pašto pastatas neabejotinai vienas gražiausių visame mieste. Jis suprojektuotas neoromaniniu stiliumi¹⁶ ir ypač įspūdingai atrodo žiūrint iš vidinio kiemo pusės, kur statinys sudaro didelį atvirą keturkampį su dviem sparnais. Laikrodis su permatomu ciferblatu bet kuriuo paros metu rodo praeiviams tikslų laiką. O štai Naujoji Altštato bažnyčia, stovinti toliau įstrižai, tikrai nėra Schinkelio¹⁷ šedevras. Atrodo, kad šis neogotikinio stiliaus statinys yra kažkokių architektūrinių džiunglių fragmentas. Bažnyčios išorė kelia daug klausimų, o interjeras – dar daugiau. Išskyrus portalo fasadą su aukštu smailiaarkiu langu, visa pastato architektūra – tai neramios, painios formos ir nevykę deriniai, kuriuose sunku įžvelgti kryžiaus formą. Galingi kontraforsai mums yra mįslė: jie tarsi pastatyti patys sau. O pastato viduje už daugybės kolonų nematyti, tiesą sakant, paties svarbiausio…

Už Steindammo vartų yra vadinamasis Hufenas, kur turtingiausi miesto patricijai prabangiose vasaros rezidencijose ilsisi nuo rūpesčių naštos. Čia netrūksta nei pramogų įstaigų, nei dekoratyvinių parkų. Vietos kapinėse yra Hippelio¹⁴ kapas, taip pat didžiojo astronomo Besselio amžinojo poilsio vieta. Čia, Hufene, yra buvęs Busolto sodas¹⁵, kuriame nelemtais 1807–1809 metais prieglobstį rado Prūsijos karališkoji šeima.

Parado aikštės (arba Karaliaus sodo), kurios centrą puošia Frydricho Vilhelmo III raitelio statula, laukia puiki ateitis. Čia, dabartinio maniežo vietoje, turi būti pastatyti modernūs universiteto korpusai. Kisso¹⁸ sukurta bronzinė raitelio statula, atidengta 1851 metų rugpjūčio 3 dieną, yra dar viena monumentali Karaliaučiaus puošmena. Poliruoto granito postamentas ir pagrindas yra 43 pėdų aukščio. Žirgas, ant kurio sėdi monarchas, pavaizduotas ramioje padėtyje, tik dešinė priekinė kanopa nekantriai pakelta į orą. Karalius pavaizduotas stulbinamai panašus, raitelio rankos tvirtai suspaudusios pavadžius. Mantija plačia banga krinta nuo jo dešiniojo peties. Vaizdingomis klostėmis ji paslepia estetinį generolo uniformos gremėzdiškumą. Galvą puošia laurų vainikas. Postamentas alegorinėmis figūromis padalytas į šešias dalis. Keturios kampuose – Tikėjimas, Teisingumas, Meilė ir Tiesa, o dviejų ilgųjų pusių viduryje – Borusija¹⁹ ir Abundantija²⁰. Priekinėje pusėje yra lentelė, ant kurios po laurų vainiku apsuptu ereliu galima perskaityti įrašą: „Karaliui Frydrichui Vilhelmui III. Dėkingi Prūsijos gyventojai. 1841 metai“²¹. Reljefuose pavaizduotos karaliaus gyvenimo scenos ir alegorinės figūros. Istorinis tikslumas, kuriuo perteikti karaliaus apdaras ir portretas, vertas didžiausio susižavėjimo²².

Tačiau kaip neišvaizdi dabartinio universiteto – mokslo šventovės Karaliaučiuje – išorė, taip skurdi ir jo meno šventovės – dramos teatro – išvaizda.

Žiūrint į teatrą iš trijų pusių, jis atrodo labai intriguojančiai: viskas, ką galima pamatyti, tai ilgos stogu dengtos sienos be jokių langų, kaip pas kinus. Akmeniniai pagrindinio įėjimo laiptai veda į vestibiulį su kolonomis, iš kurio pro trejas duris galima patekti į vidaus patalpas. O štai jos drąsiai gali konkuruoti su gražiausiomis teatrų salėmis ir savo dydžiu pranoksta dramos teatrą Berlyne. Vidaus apdailos akcentas – sietynas su dviem šimtais dujinių degiklių, kadaise kabėjęs Berlyno Treubundo²³ salėje. Sietynas apšviečia milžinišką salę 1800 žiūrovų. Beje, Karaliaučiaus teatro istorija nepaprastai įdomi. Ilgą laiką jam vadovavo visoje Vokietijoje žinomi direktoriai. Pirmiausia būtina paminėti garsųjį Augustą fon Kotzebue²⁴, daug nuveikusį vokiečių dramos ir operos meno raidai ir taip dramatiškai baigusį savo dienas.

Žavi Pilies tvenkinio teritorija. Tai tikras Lago Maggiore Karaliaučiui su jo tikrai šiaurietišku klimatu. Iš visų pusių vandens telkinį supa terasomis išdėstyti sodai. Prie tilto stovi naujieji Hartungo rūmai²⁵, o kiek dešiniau – didingi pastatai Monetų ir Prancūzų gatvėse. Virš jų vaizdingai kyla pilies Avižų bokštas. Plataus tvenkinio krantai, tankiai apaugę krūmais ir medžiais, paviljonai, pavėsinės, altanos, supančios vandens paviršių ir jame atsispindinčios, – visa tai palieka nepamirštamą įspūdį.

Šiltais vasaros vakarais Pilies tvenkinys iki vėlyvos nakties knibžda gondolų ir valčių, ir tegul mūsų gondolininkai nedainuoja, kaip jų kolegos venecijiečiai, dainų iš Torquato Tasso²⁶, čia, virš vandens paviršiaus, skamba linksmos studentų dainelės, skambūs vyrų chorai ir gitarų stygų skambesys. Tikrai pasakišką reginį šis vandens telkinys sukuria tada, kai tiltas ir aplinkiniai sodai ryškiai apšviesti, jais vaikštinėja poilsiautojai, o po apylinkes sklindančios melodijos pažadina iki tol snaudusį aidą.

Už tolimųjų Friedlando vartų kelias eina pro sendaikčių prekeivių krautuvėles ir sandėlius link Ochsenmarkt (Jaučių turgaus) ir Lindenstraße (Liepų gatvės), kur gyveno Simonas Dachas, poetas ir garsiosios „Taravos Anikės“²⁷ autorius. Šios gatvės – pavėsingos alėjos, namai čia turtingi ir solidūs, panašūs į dideles poliruotas pinigų skrynias: juk čia, ramioje miesto dalyje, patogioje vienumoje gyvena keletas žymiausių pirklių ir bankininkų. Didelis gyvulių turgus šios vietos pakraštyje primena nedidelį Rytų Prūsijos provincijos miestelį, kurį dažnai tesudaro viena kvadratinė turgaus aikštė.

Priešingoje miesto dalyje, labai malonioje vietovėje, yra Botanikos sodas, Zoologijos muziejus, Anatomikumas ir Observatorija.

1. Botanikos sodas; 2. Zoologijos muziejus; 3. Anatomikumas; 4. Observatorija; 5. Naujoji Rossgarteno bažnyčia.

Užsukime į Botanikos sodą. Galbūt kiti botanikos sodai ir pranoksta Karaliaučiaus sodą kolekcijų turtingumu, tačiau jis vargu ar nusileidžia jiems savo fondų sisteminimu ir mielu teritorijos žavesiu.

Tarp dviejų žavių kalvų atsiverianti perspektyva labai vaizdinga ir atveria mums vaizdą į miesto uostą, Prieglių ir žalią lygumą, nusidriekusią iki pat horizonto. Vynmedžiais apsivijęs botanikos sodo direktoriaus namas atrodo idiliškai ir grakščiai, tarsi kokios nors driados būstas.

Išėję pro šoninius botanikos sodo vartus, išvysime didingą moderniu stiliumi pastatyto pastato fasadą, apsuptą tankios medžių ir krūmų grupės. Tai Zoologijos muziejus. Viskas, ką Dievas sukūrė penktąją kūrimo dieną, čia beveik visa pristatyta taikiai šalia vienas kito.

Netoli nuo čia, sodo terasoje, stovi garsioji Karaliaučiaus observatorija, kurios stebėjimai, kai jai dar vadovavo Besselis, visoms pasaulio observatorijoms buvo tarsi tam tikra astronominė Evangelija. Ji išsiskiria ne tik tvirta išorine pastato konstrukcija, bet ir apgalvota padėtimi aukščiausiame miesto taške, iš kurio galima matyti Prieglių su visais jo vingiais iki pat marių, kurių krantuose plyti pastoraliniai peizažai su vešliomis pievomis, miškais, pieno ūkiais ir kaimais.

Kitais atžvilgiais Karaliaučius skurdus monumentaliųjų ir architektūrinių puošmenų. Tačiau nuo tada, kai neseniai nutiestas geležinkelis sujungė šį nutolusį rytų miestą su likusia šalimi, čia prasidėjo tikras statybų bumas: daugėja naujų namų, ir miesto kvartalai keičia savo charakterį. Tačiau grožis ir stilius turi labai mažai bendro su šiais naujai statomais pastatais, nors tai, kas taikytina menams ir mokslams apskritai, ne mažiau taikytina ir architektūrai. Bet šioje srityje, savo giliausia prigimtimi grynai idealioje, mūsų industrinėje epochoje viešpatavimą užkariavo niekingas materializmas.

Statybos įmonės Karaliaučiuje nėra bendrosios taisyklės išimtis. Jos nori statyti pigiai, kuo labiau išnaudodamos turimą kapitalą.

Į grakštumą ir grožį apskritai neatsižvelgiama: pagrindinis dėmesys skiriamas tam, kas praktiška ir pelninga. Vietos naujos statybos paprastai panašios viena į kitą kaip dvynės. Šiose vienodose dėžėse, krūvančiose aukštą ant aukšto tarsi Senojo Testamento Nojaus arka, labai retai galima rasti originalaus stiliaus pėdsakų: tai pastatai su nematomu, bet akivaizdžiu užrašu „Reikia pinigų!“

Tačiau netrukus Karaliaučius gaus miesto puošmeną – paminklą didžiajam Karaliaučiaus filosofui Kantui. Kadangi priešais naująjį universiteto pastatą stovės kunigaikščio Albrechto statula, gimtasis miestas vieno didžiausių savo bendrapiliečių bronzinį atvaizdą pastatys aikštėje prie Altštato bažnyčios Karaliaučiaus centre. Šią idėją esame skolingi žmogui, kuris šiuo metu užima Kanto katedrą Albertinoje, – profesoriui Rosenkranzui²⁸. Nors šiam monumentui pastatyti surinktos lėšos, įskaitant Jo Didenybės karaliaus 800 talerių auką, jau siekia 9000 talerių, postamentui dar reikia surinkti 4000 talerių. Tiesa, dar ne visos aukos gautos. Tikėkimės geriausio. 9 pėdų aukščio statulą Rauchas¹¹ jau sukūrė iš gipso, ir ji turi būti išlieta iš metalo Silezijoje.

Visais atžvilgiais vertingi yra nauji fortifikaciniai įrenginiai aplink miestą, ir negalima praleisti progos pasivaikščioti žemių pylimo įtvirtinimais.

Trys skirtingų epochų Karaliaučiaus fortifikacijų linijos: 1. Viduramžių, kai kiekvienas iš trijų Priegliaus miestų turėjo savo tvirtovės sienas; 2. Pirmasis bendras XVII amžiaus pylimų žiedas; 3. Antrasis pylimų žiedas, pastatytas XIX amžiaus viduryje.

Net vienas paviršutiniškas žvilgsnis į šios bastioninės gynybos sistemos statybų mastą turėtų suteikti svetimšaliui supratimą apie milijonus, kurie jai jau išleisti ir kurių dar prireiks. Šis akmeninis gynybos diržas vis stipriau juosia miestą. Susižavėjimo vertos keturios šliuzų užtvankos, reguliuojančios fortifikaciniais tikslais nutiestus vandens vamzdžius.

Grolmano bastionas ir gynybinės kareivinės pratybų aikštėje, pagal statybos vietą vadinamos Herzogsacker – „Kunigaikščio dirva“ [dabar – Kronprinzo kareivinės], yra pagrindiniai fortifikaciniai įrenginiai tarp Karaliaus ir Rossgarteno vartų²⁹.

Vidurinis Grolmano bastiono rediutas³⁰ su laisvu planu, puikiai atliktu akmeniniu pagrindu, didingais arkiniais langais ir oria galerija, einančia nuo sparno iki sparno virš plokščio bombų neperšaunamo stogo, atrodo kaip tikri rūmai.

Priešais yra Herzogsacker (Kunigaikščio dirvos) gynybinės kareivinės [dabar – Kronprinzo kareivinės] su tikrai kiklopišku akmenų mūru ir nesuskaičiuojamomis patrankų šaudymo angomis. Jos guli prie miesto slenksčio tarsi grėsminga sfinksė su šimtu budrių akių, grėsmingai žvelgiančių į visas puses.

Pseudogotikos stiliumi pastatyti ir virš tvirtovės sienos iškilę Karaliaus vartai savo išsikišusiais erkeriais ir kitomis išorinės sienos puošmenomis primena Stolzenfelso pilį³¹.

Antrojo tarpsnio nišose stovi trys statulos: Bohemijos karaliaus Otakaro³², Prūsijos karaliaus Frydricho I ir kunigaikščio Albrechto³³. Jas iš smiltainio sukūrė skulptorius Stürmeris³⁴.

Sackheimo vartai įspūdingi savo galia. Jie yra paminklas narsiajam Ludwigui Yorckui³⁵, 1813 metais atvykusiam čia su savo armijos korpusu, ir kilniajam baronui Bülowui fon Dennewitzui³⁶. Abu portretai atlikti medalionų pavidalu vartų arkos kraštuose.

Rossgarteno vartai pastatyti taip įmantriai, kad jų, kaip fortifikacinio įrenginio, statusas nėra akivaizdus. Vartų frontoną puošia smiltainio medalionai su dviejų labai žinomų Napoleono karų epochos didvyrių – būtent Scharnhorsto³⁹ ir Gneisenau⁴⁰ – portretais. Maždaug už 50 žingsnių nuo vartų stovi Dohnos bokštas – masyvus statinys, puošiantis Aukštutinio tvenkinio krantą⁴¹. Priešingame krante karingai stūkso bokštas dvynys, pavadintas Wrangelio⁴² vardu.

Šių įtvirtinimų dėka Karaliaučius, kaip savo laiku legendinė Troja, gali atlaikyti daugelio metų apgultį.

PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį rašo Tatjana Kolivai.

VERTĖJOS PASTABA

1. Friedrichas Wilhelmas Besselis (Friedrich Wilhelm Bessel; 1784–1846) – vokiečių matematikas ir astronomas, Carlo Friedricho Gausso mokinys. Londono karališkosios draugijos (1825), Paryžiaus mokslų akademijos (1840; korespondentas nuo 1816) užsienio narys, Peterburgo mokslų akademijos garbės narys (1814). Vikipedija

2. Kaselių stilius (vok. Zopfstil, nuo Zopf – kasa, kaselė) – istorinis regioninis meno stilius, paplitęs Vokietijoje ir Austrijoje XVIII a. antrojoje pusėje. Kiek ironiškas pavadinimas kilo iš to meto mados – vyriškų perukų su trumpomis kaselėmis imperatoriaus Juozapo II (1765–1790) Austrijos dvare. Austrijoje-Vengrijoje kaselių stilius pakeitė austrišką, arba vienietišką, imperatorės Marijos Teresės valdymo laikų (1741–1780) rokoką. Vikipedija.

3. Rusų kalboje šiuo terminu paprastai vadinamos žemos jūros kranto juostos, kurias veikia aukšti potvyniai arba jūros vandens sankaupos. Gosen-Neu Zittau – bendruomenė Oderio-Šprė apskrityje, Brandenburgo žemėje. Ji yra Šprė slėnyje, netoli Oderio-Šprė kanalo.

4. Artuso kiemas (lenk. Dwór Artusa; vok. Artushof; anksčiau taip pat Junkerhof) – pastatas Gdansko centre, kuris anksčiau buvo pirklių susirinkimų vieta. Pavadinimas paimtas iš labai populiarios viduramžių legendos apie karalių Artūrą – riteriškumo ir galantiškumo simbolį. Iš pradžių Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje, o vėliau ir kitose Europos šalyse jo vardu buvo vadinami namai, kuriuose rinkdavosi riteriai ir aristokratai. Garsiausias buvo Artushofas Dancige. Vikipedija

5. Pažodžiui „Kanto portikas“. Stoja (gr. Στοά – „portikas“) – antikinėje architektūroje ilga galerija-portikas, paprastai su viena ar dviem kolonų eilėmis ir siena vienoje iš ilgųjų pusių; dengta kolonada.

6. Johannas Gottfriedas Schadowas (vok. Johann Gottfried Schadow; 1764–1850) – vokiečių skulptorius, pedagogas ir meno teoretikas. Akademinio klasicizmo atstovas. Buvo XIX a. pradžios Berlyno klasicistinės skulptūros mokyklos, vadinamojo prūsiškojo helenizmo, įkūrėjas ir vienas pagrindinių atstovų. Vikipedija

7. Gürzenichas (Gürzenich) buvo pastatytas 1441–1447 metais Gürzenichų šeimai priklausiusioje žemėje kaip miesto salė iškilmėms rengti. Pastato eksterjeras atliktas klasikiniu vėlyvosios gotikos stiliumi. Viršutinio aukšto pokylių salėje būdavo priimami garbingi Kelno svečiai, puotas keldavo imperatoriai, kunigaikščiai ir miestiečiai, taip pat vykdavo karūnavimo ceremonijos, posėdžiaudavo teismai ir Reichstagas. XVII amžiuje jis veikė vien kaip prekybos namai. Apie 1820 m. viduramžių iškilmių namų tradicija buvo atgaivinta.

8. V. I. Suvorovas, didžiojo karvedžio tėvas, 1760–61 m. buvo Rytų Prūsijos gubernatorius. Nei S. F. Apraksinas, nei fon Sassas Rytų Prūsijos gubernatoriais nebuvo.

9. Andreasas Schlüteris (vok. Andreas Schlüter; 1634–1714) – vokiečių skulptorius ir architektas, ryškus Šiaurės Vokietijos baroko atstovas. 1697 metais Schlüteris sukūrė bronzinę kurfiursto Frydricho III statulą Karaliaučiui. Šiame paminkle Schlüteris pasirodo kaip Prūsijos monarchijos karinės galios ir absoliutizmo apologetas. Didžiojo kurfiursto statuloje jis siekė sukurti grėsmingo ir išmintingo valdovo įvaizdį. Vilkintis antikiniais drabužiais, su vešliu peruku, Prūsijos valdovas iškilmingai sėdi ant lėtai žingsniuojančio žirgo. Paminklo postamentą puošia didelės dekoratyvinės voliutos ir keturios grandinėmis surakintų vergų figūros, simbolizuojančios skirtingus temperamentus ir kurfiursto pavergtas tautas. Vikipedija

10. Suum Cuique – „Kiekvienam savo“ /lot./

11. Christianas Danielis Rauchas (vok. Christian Daniel Rauch; 1777–1857) – vokiečių akademinio klasicizmo skulptorius. Kartu su savo mokytoju Johannu Gottfriedu Schadowu buvo XIX a. pradžios Berlyno klasicistinės skulptūros mokyklos, vadinamojo prūsiškojo helenizmo, įkūrėjas ir vienas pagrindinių atstovų. Vikipedija

12. Christianas Friedrichas Tieckas (vok. Christian Friedrich Tieck; 1776–1851) – vokiečių akademinio klasicizmo skulptorius. Kartu su savo mokytoju Johannu Gottfriedu Schadowu buvo vienas pagrindinių XIX a. pradžios Berlyno klasicistinės skulptūros mokyklos, vadinamojo prūsiškojo helenizmo, atstovų. Specializavosi skulptūriniuose portretuose ir labai prisidėjo prie daugelio architekto Karlo Friedricho Schinkelio statinių apipavidalinimo. Žinomo rašytojo romantiko Ludwigo Johanno Tiecko jaunesnysis brolis. Vikipedija

13. Heinrichas Theodoras fon Schönas (Heinrich Theodor von Schön; 1773–1856) – Prūsijos valstybės veikėjas. Vikipedija

14. Theodoras Gottliebas fon Hippelis (vok. Theodor Gottlieb von Hippel; 1741–1796) – vokiečių valstybės veikėjas, rašytojas ir kritikas. Karaliaučiaus burmistras. Vikipedija

15. Busolto sodą įveisė Hippelis. Pavadintas kito savo savininko, Busolto, vardu.

16. Apvaliųjų arkų stilius (Rundbogenstil) – žr. Neoromaninis stilius. Vikipedija.

17. Karlas Friedrichas Schinkelis (vok. Karl Friedrich Schinkel; 1781–1841) – vokiečių architektas, tapytojas, piešėjas, teatro dailininkas. Laikomas „romantinio istorizmo“ vokiečių architektūroje lyderiu: dirbo neogotikos, neorenesanso stiliais, buvo pagrindinis prūsiškojo helenizmo architektūros stiliaus atstovas. Schinkelio kūryba padarė didelę įtaką to meto oficialiajai architektūrai ir visoms meno rūšims; dėl to santūrus klasikinis stilius Prūsijos karalystės mene vyravo iki XIX amžiaus vidurio. Vikipedija

18. Augustas Kissas (vok. August Kiß; 1802–1865) – vokiečių skulptorius.

19. Borussia – lotyniškas Prūsijos pavadinimas.

20. Abundantija – romėnų turto ir sėkmės deivė.

21. ”Ihrem König Friedrich Wilhelm III. die dankbaren Preußen. 1841”

22. Išsamiau apie šį paminklą galima perskaityti straipsnyje pagal nuorodą

23. Treubund – susivienijimas, 1848 metų pabaigoje Berlyne įkurtas antidemokratinių pažiūrų žmonių, ryškaus prūsiškumo šalininkų. Iš pradžių jis vadinosi Rojalistų susivienijimu, tačiau netrukus po įsteigimo, 1849 metų vasarį, ėmė vadintis „Sąjunga už Karalių ir Tėvynę“. Sąjungos tikslas buvo stiprinti ištikimybę karaliui, užtikrinti dorovinį liaudies auklėjimą ir visų piliečių gerovę. Sąjungos nariu galėjo tapti bet kuris vyresnis nei 20 metų prūsas.

24. Augustas Friedrichas Ferdinandas fon Kotzebue (vok. August Friedrich Ferdinand von Kotzebue; 1761–1819) – vokiečių dramaturgas ir romanistas, parašęs keletą populiarių dramų. Savo laiku jis buvo net populiaresnis už Goethę ar Schillerį. Turėjo Rusijos imperijos dvaro patarėjo laipsnį. Rusijos jūrininko O. J. Kotzebue tėvas.

25. Johannas Heinrichas Hartungas (vok. Johann Heinrich Hartung; 1699–1756) – vokiečių leidėjas ir spaustuvės savininkas Karaliaučiuje.

26. Torquato Tasso (it. Torquato Tasso; 1544–1595) – XVI a. italų poetas, rašytojas, dramaturgas ir filosofas.

27. „Taravos Anikė“ – daina pagal Rytų Prūsijos poeto Simono Dacho eiles. Padarė pastebimą įtaką vokiečių liaudies dainos sampratos raidai XIX–XX amžiuje.

28. Johannas Karlas Friedrichas Rosenkranzas (vok. Johann Karl Friedrich Rosenkranz; 1805–1879) – vokiečių filosofas. Buvo filosofijos profesorius, užėmė Kanto katedrą Albertinoje, Karaliaučiaus universitete. Vikipedija

29. 1843 metų balandžio 5 dieną buvo patvirtintas naujojo Karaliaučiaus pylimų žiedo statybos projektas. Statybos darbai oficialiai prasidėjo 1843 metų spalio 15 dieną iškilmingai padedant pamatus gynybinėms kareivinėms, tada pagal jų statybos vietą vadintoms „Kunigaikščio dirva“ (Herzogsacker). Vėliau jos buvo pervadintos Kronprinz. Šios gynybinės kareivinės, kaip rodo jų pavadinimas, buvo skirtos kariuomenei apgyvendinti, o miesto šturmo atveju tapdavo antrojo ešelono fortifikaciniu įrenginiu, ugnimi remiančiu priešais jas esančio Grolmano bastiono (Grolman Bastion) frontus. Beveik tuo pačiu metu buvo padėti ir antrojo fortifikacinio įrenginio – Karaliaus vartų (Königstor) – pamatai. Nuoroda

30. Rediutas (pranc. réduit – prieglobstis) – vidinis įtvirtinimas, įrengiamas uždaruose įtvirtinimuose kovai jų viduje ir jų vidinei gynybai sustiprinti. Pirminė rediuto paskirtis buvo tarnauti prieglobsčiu įgulai, užpultai ir spaudžiamai iš visų pusių. Rediutu taip pat vadinamas bet koks įtvirtintas punktas, esantis už pagrindinių įtvirtinimų ir sudarantis paskutinę gynybos atramą. Nuoroda

31. Stolzenfelso pilis (vok. Schloss Stolzenfels) stovi virš to paties pavadinimo Koblenco rajono kairiajame Reino krante, priešais Lano upės žiotis. Pilį 1242–1259 metais kaip vasaros rezidenciją pastatė Tryro arkivyskupas Arnoldas II. Romantiniam statinio stiliui didelės įtakos turėjo anglų neogotika. Vasaros rezidencijos kambariai buvo papuošti vertingais baldais ir paveikslais. Įspūdingiausia patalpa buvo Riterių salė su joje eksponuojamais senoviniais šarvais. Vikipedija

32. Bohemijos karalius Přemyslas Otakaras II (1233–1278). Austrijos hercogas nuo 1250 metų gruodžio 6 dienos iki 1276 metų lapkričio 21 dienos, Čekijos (Bohemijos) karalius nuo 1253 metų rugsėjo 22 dienos, Štirijos hercogas 1260–1276 metais, Karintijos ir Krainos hercogas 1269–1276 metais, iš Přemyslidų dinastijos.

33. Albrechtas Brandenburgas-Ansbachas (vok. Albrecht von Brandenburg-Ansbach; 1490–1568) – paskutinis Kryžiuočių ordino didysis magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis.

34. Wilhelmas Ludwigas Stürmeris /Wilhelm Ludwig Stuermer/ (1812–1864). Garsus vokiečių skulptorius. Karaliaus Frydricho Vilhelmo IV dvaro meistras.

35. Grafas Johannas Davidas Ludwigas Yorckas fon Wartenburgas (vok. Johann David Ludwig Graf Yorck von Wartenburg; 1759–1830) – Napoleono karų epochos Prūsijos generolas feldmaršalas.

36. Friedrichas Wilhelmas fon Bülowas, grafas fon Dennewitzas (vok. Friedrich Wilhelm Freiherr von Bülow, Graf von Dennewitz; 1755–1816) – baronas, vėliau grafas fon Dennewitzas (1814 m. rugpjūčio 7 d.), Prūsijos pėstininkų generolas (1814 m. balandžio 4 d.). Dennewitzo mūšio garbei Bülowui Brandenburge pastatytas paminklas. Bülowo vardu buvo pavadinta gatvė Sackheime (dabar Stekolnaja gatvė). Kaliningrado srityje, Roščino gyvenvietėje, iš dalies išliko ir atkuriamas fon Bülowų giminės dvaras – Grünhoffas. Vikipedija

37. Kaponyras (pranc. caponnière) – akmeninis skliautinis statinys sausame tvirtovės griovyje, skirtas išilginei griovio ugniai atremiant šturmą.

38. Sackheimo rajone, Priegliaus krante, buvo įkurtas muitinės postas, pavadintas „Lietuvių užtvaru“ (vok. Littauer Baum).

39. Gerhardas Johannas Davidas fon Scharnhorstas (Gerhard Johann David von Scharnhorst; 1755–1813) – generolas, Prūsijos tarnyboje nuo 1801 metų. Kaip pirmasis Prūsijos generalinio štabo viršininkas, buvo žinomas savo karinėmis teorijomis ir Prūsijos kariuomenės reformomis, taip pat jai vadovavęs Napoleono karų metu.

40. Grafas Augustas Wilhelmas Antonius Neidhardtas fon Gneisenau (vok. August Neidhardt von Gneisenau; 1760–1831) – Napoleono karų epochos Prūsijos karvedys (generolas feldmaršalas).

41. Dohnos bokštas (vok. Dohnaturm). Pavadintas Prūsijos generolo feldmaršalo Friedricho Karlo zu Dohnos garbei. Pastatytas 1853 m. Stovi Aukštutinio tvenkinio krante. Vikipedija.

42. Wrangelio bokštas – istorinis pavadinimas: Wrangelturm. Statybos metai: 1853–1859.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.