Pirmuoju Karaliaučiaus (Königsberg / Kaliningradas) jūros kurortu tapo Krantas (Cranz / Zelenogradskas), šį statusą gavęs dar 1816 m. Karaliaučiaus medicinos patarėjo daktaro Kesselio1 (Dr. Kessel) pastangomis. Tačiau gintaro kasyba, išnuomota privatiems verslininkams, vis dar gerokai ribojo paplūdimio gyvenimo laisvę.
Bet kai XIX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje pajūrio miestelių savivaldybės pačios ėmė nuomotis gintaro kasybos teises, čia atsirado gyvų jūros kurortų, o nuostabusis Neukuhren (Neukuhren / Pionerskis), vos atsiradęs, kai kurių nuomone, pranoko Krantą. Vakarinėje Sembos pakrantėje atsirado naujas jūros kurortas Neuhäuser (Neuhäuser), prie to prisidėjo 1865 m. nutiestas Licento geležinkelis (Lizentbahn) į Piliavą (Pillau / Baltijskas). Tai buvo turtingų Karaliaučiaus pirklių gyvenvietė, kur jie gyveno savo vilose.
Nors ligotas Heinrichas von Kleistas2 (Bernd Heinrich Wilhelm von Kleist, 1777–1811) jau 1810 m. ieškojo poilsio Piliavos uoste prie jūros, šis miestelis jūros kurortu tapo tik XX a.
1885 m. liepos 8 d. buvo atidarytas Kranto geležinkelis (Cranzer Bahn). Tačiau Valstybinis geležinkelis (Staatsbahn) galėjo nugabenti į pajūrį palyginti nedaug poilsiautojų, ir tai tik į Krantą.
Todėl norintiems vasarą apsilankyti Neukuhrene ir jo apylinkėse tais laikais tekdavo kantriai kratytis iki jūros krantų „žurnalieriais“ (Journalieren), sukurtais pagal panašių dengtų „kremzerio“2 (Kremser) tipo vežimų pavyzdį, su stogu ant keturių kampinių strypų, tarp kurių per darganą ir stiprų vėją būdavo ištempiamas brezentas.
Geležinkelių akcijos tais laikais duodavo didelius dividendus, ir tai ne paskutinėje vietoje paskatino tiesti naują geležinkelio liniją. Ji ėjo ne tik per tada daugelio karštai mylimą Neukuhreną (vėliau praradusį populiarumą, kai ten atsirado karinis aerodromas), bet ir atvėrė plačiajai visuomenei vidinius Sembos (Samland) rajonus, taip pat parodė laukinį nuostabios, stačios šiaurės vakarų pakrantės grožį.
Sembos geležinkelio akcija.
Naujosios akcinės bendrovės steigimo kapitalas sudarė 1,5 milijono markių. Valstybė ir provincija dalyvauti atsisakė. Statybos metu iškilę nenumatyti sunkumai padidino projekto įgyvendinimo kainą daugiau nei 2 milijonais markių. Tačiau šią sumą laiku įnešė akcininkai, kurių skaičių teko padidinti, ir Žuvininkų apskritis (Kreis Fischhausen / Primorskas). Galiausiai, kad būtų laikomasi terminų, teko pasitelkti dar dvi geležinkelio bendroves. Dėl to 45,2 km ilgio linijos iš Karaliaučiaus iki Warnickeno (Warnicken / Lesnoje) statyba vis dėlto buvo baigta laiku.
1900 m. liepos 14 d., šeštadienis, tapo Sembos geležinkelio (Samlandbahn) atidarymo diena. Stoties pastatas Karaliaučiuje buvo nedidelis, gana trapus statinys, atrodęs mažiau įtikinamai net už Kranto stotį, bet šventiškai žaliomis šakomis papuoštas garvežys jau stovėjo su garais, o už jo matėsi panašiai išpuošti vagonai. Traukinyje buvo aukščiausi provincijos pareigūnai, statybų vadovybė, garbės svečiai ir ta proga pakviesti spaudos atstovai. Pirmoji kelionė su keleiviais įvyko kitą dieną, sekmadienį.
Mes tuo pirmuoju traukiniu liepos 15 d. nevažiavome. Tėvai suplanavo mūsų premjerinę kelionę vieną iš kitų sekmadienių, liepos 22 ar 29 d., ir pasiėmė su savimi mane ir brolį. Ar galiu nepapasakoti apie šią nepamirštamą kelionę?!
Buvo nuostabi saulėta vasaros diena. Praėję šiek tiek toliau jau mums, vaikams, pažįstamos Kranto stoties (Cranzer Bahnhof), patraukėme dešine Fuchsbergo alėjos (Fuchsberger Allee / Sovetskij prospektas) puse, po didžiuliu ant dviejų stulpų pritvirtintu užrašu „Sembos geležinkelis“ (Samlandbahn), mediniu tiltu per Hufeno upelį (Hufenbach) link kuklaus stoties pastato.
Kasas tiesiog apgulė norintieji įsigyti bilietų, nes visi, kas jau spėjo nuvažiuoti pirmąją kelionę, buvo sužavėti. Visuotiniai buvo ir liaupsinami atsiliepimai apie uolėtą jūros pakrantę, kurią iki tol žinojo tik Neukuhreno vasarotojai.
Prie perono stovėjo šešiaratis rūkstantis, pūkščiantis ir šnypščiantis garvežys, prie kurio buvo prikabinta ilga vagonų eilė, kad tilptų visi prie jų skubantys poilsiautojai.
Šie vagonai sukėlė tikrą sensaciją: jų didžiulius langus buvo galima pavadinti panoraminiais, ir to nepraleido progos pagirti net šlovingojo Karaliaučiaus miesto spauda.
Sembos stotis Karaliaučiuje.
Konduktoriams čia, pereinant iš vieno vagono į kitą, nereikia šokinėti nuo laiptelio ant laiptelio, kaip tai daroma Kranto geležinkelyje (Cranzer Bahn), – jie ramiai pereina nuo aikštelės ant aikštelės kaltiniais geležiniais tilteliais su turėklais. Juo labiau naujieji Sembos geležinkelio vagonai palankiai skyrėsi nuo perdirbtų gyvulių pervežimo platformų Licento atšakoje (Lizentbahn), kurios, po rekonstrukcijos įgijusios mažyčius langelius, buvo paleistos į liniją iki Metgetheno (Metgethen).
Margos šventiškai apsirengusių ekskursantų minios džiugiai laukdamos užiminėjo vietas. Mašinistas ir palydovai susirūpinę lakstė pirmyn atgal.
Pagaliau atėjo akimirka, kurios taip nekantriai laukė visi keleiviai, apsiginklavę paplūdimio skėčiais ir viskuo, ko reikia patogiai įsikurti paplūdimyje, – traukinys pajudėjo!
Kurį laiką maršrutas ėjo Kranto geležinkelio vėže, bet paskui pasuko į vakarus. Pirmoji stotis buvo „Kohlhof“ (Kohlhof). Kad ir kokia nereikšminga ji buvo, nes aptarnavo tik Kohlhofo dvarą, ant perono vis dėlto buvo pastatytas nedidelis šviesiai rudas namelis su laukiamąja sale.
Vienintelė namelio puošmena buvo virš stoties pavadinimo lentelės išdrožtos drakonų galvos, kurios mus, vaikus, nepaprastai žavėjo. Šiose mažose stotelėse bilietai nebuvo parduodami: juos pirkdavo traukinyje.
Pamažu už horizonto slinko Karaliaučiaus bokštai, iš kurių artimiausias buvo baltai raudono smiltainio apžvalgos bokštas Tiergartene (Tiergarten). Otokaro bažnyčios (Ottokar-Kirche) tada dar net nebuvo pradėta statyti, o Luizės bažnyčios (Luisenkirche) statyba buvo toli gražu nebaigta. Traukinys riedėjo atvirais laukais.
Pravažiavęs populiarią karaliaučiečių užmiesčio pasivaikščiojimų vietą „Trenker Waldhaus“ (Trenker Waldhaus), kuri tik 1919 m. bus įtraukta į Tannenwaldę (Tannenwalde / Čkalovskas), traukinys pasiekė Goldschmiede. Jau tada mažai kas žinojo, kad ši gyvenvietė pavadinta kunigaikščio Albrechto asmeninio gydytojo daktaro Aurifaberio (Leibarzt Dr. Aurifaber) garbei, kuris sulotynino savo pavardę ir tapo Goldschmidtu. Kunigaikštis padovanojo jam šį dvarą už ištikimą tarnybą. Taip, tais laikais gydytojo menas dar buvo gerbiamas karališkai!4
Toliau, prie netoliese esančio „plento“, už langų lėtai praplaukė akinamai baltas Fuchsbergo (Fuchsberg) dvaro pagrindinis namas.
Sembos geležinkelių žemėlapis Šiaurės stotyje.
Ketvirtoji stotelė buvo „Gallhöfen“ (Gallhöfen) stotis, kur ant perono nebuvo jokios pastogės, tik suolelis, ir tai rodė jos menkumą. Ir labai greitai dauguma traukinių čia ėmė pravažiuoti nesustodami.
„Mednicken“! Atsižvelgiant į šios stoties, kur dažnai prasilenkdavo du priešpriešiniai traukiniai, svarbą, čia buvo pastatytas didelis stoties pastatas, papuoštas drakonais, nes poilsiautojai, kaip įsivaizdavo projekto ideologai, turėjo iš čia leistis į žygius visomis kryptimis.
Į vakarus nuo Mednickeno (Mednicken) buvo senas ordino malūnas Mühlfeldas (Mühlfeld) ir ėjo Landgrabeno (Landgraben) kanalas, o visai netoli į pietus nuo stoties – nuostabusis Wargeno tvenkinys (Wargener Teich) su dviem prūsų piliakalniais jo krantuose, žavinga sena ordino bažnyčia ir jos kukli karčema prie tvenkinio, kuriuo netrukus bus galima pasiplaukioti valtimi. Iš čia palei Landgrabeną iki Metgetheno ir Juditten (Juditten) pavasarį ėjo bene gražiausias maršrutas – aplinkui viskas buvo mėlyna nuo žibuoklių! Į rytus nuo Mednickeno – smarkiai uždumblėjęs 2,5 km ilgio Grybų tvenkinys (Pilzenteich) ir Tannenkrugas (Tannenkrug), XIX a. pabaigoje populiari žmonių ir arklių poilsio ir užkandžiavimo vieta per jų ilgą kelionę „žurnalieriais“ per Pobethen (Pobethen / Romanovas) ir Rantau (Rantau / Zaostrovje) į Neukuhreną.
Toliau mus pasitiko žaluma apaugęs kalnas, prie kurio papėdės buvo labai sunku patekti, nes į jį nebuvo nė vienos rodyklės – juk jis buvo privati Grünhoffo (Grünhoff) dvaro savininkų nuosavybė.
Tai buvo 80 metrų aukščio Schulmeisterbergo kalnas (Schulmeisterberg), aukščiausias ledyninės morenos taškas. Jis visas buvo apaugęs mišku, bet šis nuostabus mišrus miškas buvo pilnas pakalnučių. Jei nuo jo eitum į šiaurę, miško gilumoje galėjai išeiti į žavingo Engerteicho tvenkinio (Engerteich) krantą.
Po Mednickeno, kur daug vėliau, XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje, ant telegrafo stulpo apsigyveno gandrų pora, už langų pasirodė miškais apaugusios Alko kalvos (Alkgebirge). Galtgarbio kalnas tada aiškiai nesimatė, nes jo viršūnėje dar nebuvo bokšto.
Mums, nekantriems vaikams, ši kelionė iki „mielosios jūros“ atrodė nepakankamai greita – tiek stotelių! Taip varginančiai! Kranto geležinkelyje buvo tik septynios stotys: Rothensteinas, Nesselbeckas, Groß Raumas, Mollehnenas, Laptau ir Bledau (Rothenstein, Nesselbeck, Gr. Raum, Mollehnen, Laptau und Bledau)!
Stoties pastatas „Marienhof“ stotyje.
Bet didžiausias mūsų kantrybės išbandymas buvo dar priekyje! Pravažiavęs Alkgebirge, traukinys atvyko į „Marienhof“ (Marienhof) stotį.
„Stovime penkiolika minučių!“ – paskelbė konduktorius. Visi jau žinojo, kad netrukus čia bus pastatytas transporto mazgas kelyje į Žuvininkus per Thierenbergą (Thierenberg) ir Gaffkeną (Gaffken). Bėgiai jau buvo nutiesti, ir traukinių eismas Žuvininkų apskrities geležinkeliu (Fischhausener Kreisbahn) turėjo prasidėti tų pačių 1900 m. spalio 1 d.
Beje, sustojimas buvo visai pateisinamas. Mūsų mažam ir silpnam garvežiui reikėjo papildyti vandens atsargas katile iš didelio stoties „tanko“ (nors žodis „tankas“ tada dar nebuvo sugalvotas), nes Marienhofas buvo kaip tik pusiaukelėje iki Warnickeno.
Į šiaurę nuo stoties, nuo kalvos, vadintos Steetberge (Steetberge), atsivėrė vaizdas į Dellgieneno kurhauzą (Kurhaus Dellgienen) – gražų medinį pastatą, pastatytą turistams, kurie, kaip buvo planuojama, turėjo čia atvykti geležinkeliu.
Tačiau apskaičiavimai nepasitvirtino: turistai teikė pirmenybę paplūdimiams, o tie nedaugelis, kurie išlipdavo Marienhofe, eidavo pėsčiomis Galtgarbio link, todėl jau po dvejų metų didelis kurhauzo pastatas buvo parduotas nugriauti.
Pagaliau, sušnirpštęs ir sušnypštęs, mūsų traukinys tęsė kelią.
Staiga vagono durys atsilapojo, ir į vagoną su draugiška šypsena įėjo ūsuotas geležinkelininkas, kurį buvo lengva atpažinti iš naujutėlaičio raudono odinio diržo. Jis siūlė dvylika atvirukų su gražiausių vietų vaizdais. Rinkinys kainavo lygiai vieną markę ir, žinoma, visi Sembos peizažai buvo greitai išpirkti.
Kita stotelė buvo „Perteltnicken“ (Perteltnicken) stotis su kukliu „drakonišku“ nameliu, kur retai kas įlipdavo. Dar kunigaikščio Albrechto laikais šioje vietoje buvo žuvų tvenkiniai; laikui bėgant jų skaičius pasiekė 44 – didelių ir mažų, kuriuose buvo veisiami karpiai, upėtakiai, palios, lynai, karosai ir auksinės meknės.
Toliau ėjo stotis „Pobethen-Wartnicken“ (Pobethen-Wartnicken). Iš Pobetheno rytuose slėnyje matėsi tik liekna ordino bažnyčios smailė.
Tarpstotyje Neukuhren – Rauschen.
Vakaruose visą vaizdą užstojo kalva, ir buvo galima tik spėlioti apie netoliese esantį Wartnickeno dvarą su jo ūkiniais pastatais.
Pirmaisiais geležinkelio veikimo metais čia dažnai kildavo painiava – šioje stotyje išlipdavo keleiviai su bilietais iki Warnickeno (Warnicken). Todėl 1901 m. Wartnickeno dvaro savininkas baronas von Königas nusprendė atsisakyti seno prūsiško pavadinimo Wartnicken ir pervadino savo Rytų Prūsijos dvarą Watzumu (Watzum) gimtosios Wolfenbüttelio apskrities (Wolfenbüttel, Žemutinėje Saksonijoje netoli Braunšveigo) kaimo garbei. Po kelerių metų stotis buvo pervadinta „Watzum-Pobethen“.
Traukinys pūkšdamas važiavo toliau. Netrukus oras tapo pastebimai gaivesnis, dešinėje atsivėrė jūros vaizdas, ir mano vaikiška vaizduotė jau piešė paveikslą, kaip putoti bangų keteros su triukšmu dūžta į Rantau iškyšulį (Rantau / Gvardeiskio), kurio link važiavo traukinys. Kairėje tuo metu liko Mažųjų kalnų (Kleines Gebirge) kalvos su 86,5 metro Kalthofo kalnu (Kalthöfer Berg) priešakyje, nuo kurio atsivėrė nuostabi Sembos jūros pakrantės panorama.
Iki kalno buvo galima nuvykti nuo „Kalthof“ (Kalthof) geležinkelio stoties, kad paskui per nuostabius Lachsbacho slėnio miškus, pro Alexwangeną ir Tykrehneną (Lachsbachtales Alexwangen und Tykrehnen) pėsčiomis nusileistum į Rauscheną (Rauschen).
Su didžiuliu nekantrumu išlaukėme sustojimo Lixeidene (Lixeiden), o paskui traukinys atvyko į jau gana plačiai žinomo Neukuhreno kurorto stotį.
1900 m. jis buvo kur kas elegantiškesnis ir jaukesnis nei tuomet dar kuklus Rauschenas. Aplink garsiąją kriaušę priešais Neukuhreno kurhauzą (Kurhaus) vis dar buvo rengiami šokiai „išsiskyrę ir susitikę“5, kaip ir Ferdinando Gregorovijaus (Ferdinand Gregorovius), kuris taip gražiai juos aprašė savo „Baltijos kranto idilėse“ („Idyllen vom Baltischen Ufer”), laikais.
Po gana ilgo sustojimo Neukuhrene tęsėme kelią Rauscheno link. Geležinkelis čia buvo nutiestas per mišką, bet dešinėje matėsi jūra. Staiga kairėje atsivėrė garsusis Lachsbacho slėnis (Lachsbachthal), kur, sprendžiant iš žemėlapių, turėjo būti Borstensteinas (Borstenstein / Melo akmuo). Gražios bažnyčios ir terminių vonių Rauschene tada dar nebuvo, traukinius pasitikdavo tik keli kuklūs vaizdingo Sassau (Sassau) kaimo nameliai Malūno upelio (Rauschener Mühlfließ) slėnyje.
„Georgenswalde“ stotis, kurioje netrukus atsidarys viešbutis.
Tiesiant kelią už „Rauschen“ stoties, prireikė nemažo ilgio perkasos per Teichwaldo (Teichwaldes) smėlio kalvas. Vienoje vietoje geležinkelio ruožą vos neužpylė nuslinkusios smėlio masės. Toliau atsidūrėme ant pylimo pelkėtame Katzės upelio (Katze) slėnyje, pavadintame sūduvių vado Katzės (Catcze) garbei. Ši upė prasideda Varnikų miške netoli Alt-Katzkeimo (Alt-Katzkeim) ir sudaro gražius, bet angimis „turtingus“ slėnius. Ten, kur Katzė įteka į idilišką Rauscheno Malūno tvenkinį (Rauschener Mühlenteich), buvo pastatyta didžiulė užtvanka (ta pati, kurios statyba pareikalavo tiek daug papildomų išlaidų). Vėliau ant jos tūkstančiais augo mėlynieji lubinai. Nuostabus reginys, kai jie žydi!
Beje, tunelis, prakirstas pylime keliui į Schönwaldės kaimą (Schönwalde), buvo ypatingas. Jį vadino „šnabždančiu“: tyliai pašnibždomis ištarti žodžiai prie vieno išėjimo buvo gana aiškiai girdimi prie kito.
Gausupo tarpeklyje (Gausupschlucht), ten, kur kelias į Hirschau (Hirschau) kirto geležinkelio atšaką, stovėjo dar vienas „Gausupo tarpeklio“ stoties namelis su drakonais. Pastačius „Rauschen-Düne“ (Rauschen-Düne) stotį, jis tapo nebereikalingas.
Dar liko sustojimas „Georgenswalde“ (Georgenswalde) stotyje, toliau traukinys ėjo tiesiai iki galinės „Warnicken“ stoties.
Šio geležinkelio statyba, iš pradžių sukėlusi tiek nerimo ir rūpesčių, vėliau savo investuotojams atnešė didelius dividendus: jei pirmaisiais eksploatacijos metais, 1900-aisiais, buvo pervežti 157 831 keleivis, tai iki 1920 m. šis skaičius išaugo iki 1 217 720 žmonių.
Linija iš Warnickeno per Groß Dirschkeimą (Groß-Dirschkeim) į Palmnickeną (Palmnicken) buvo nutiesta tik per Antrąjį pasaulinį karą, ir tai tikriausiai padėjo daugeliui pabėgėlių lemtingomis dienomis greičiau pasiekti Piliavą.
Taip, 1900 m. kelionė į Warnickeną buvo neskubus reikalas ir trukdavo apie tris valandas. Bet nutiesus Sembos geležinkelį, mūsų nuostabių šiaurinės pakrantės jūros kurortų plėtra vyko precedento neturinčiu greičiu, ir apie tai galima pasakoti be galo.
PASTABOS
1. Friedrichas Christianas Kesselis (1765–1844) – medicinos daktaras, vyriausiasis medicinos patarėjas Karaliaučiaus apygardoje. Kesselis buvo įsitikinęs sveikos gyvensenos šalininkas, manęs, kad universali ligų profilaktikos ir gydymo priemonė yra saulė, oras ir vandens procedūros kartu su sveikatinamąja gimnastika ir ilgais pasivaikščiojimais pėsčiomis specialiai sukurtais terenkurais. 1816 m. Krantas gauna Karališkojo kurorto statusą. Ir tai daktaro Kesselio, kuris čia atidarė pirmąsias šiltas jūros vonias, nuopelnas.
2. Heinrichas Wilhelmas von Kleistas – vokiečių dramaturgas, poetas ir prozininkas.
3. „Kremzeris“ – dengtas arklių traukiamas vežimas pramoginėms išvykoms už miesto ar ekskursijoms.
4. Kaip žinoma, straipsnio autorius Herbertas Meinhardas Mühlpfordtas (Herbert Meinhard Mühlpfordt, 1893–1982) buvo gydytojas.
5. „Kurorto gyvenimas pulsavo aplink seną kriaušę priešais Richterio viešbutį. Į medį buvo įkaltas „sužadėtuvių vinis“, žadėjęs būsimoms šeimos poroms laimę.“ (Bäder-Almanach, 1889)
„...visų Neukuhreno įvykių centre buvo prabangi kriaušė Richterio parke, po kuria vokiečių kartų kartos susitikdavo ir išsiskirdavo.“ (Ostpreussenblatt, 28.03.1970)
NUOTRAUKOS
Bildarchiv Ostpreußen bildarchiv-ostpreussen.de.
ŠALTINIS
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių ir ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, kuri veda savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų jos verstų parabolių, legendų ir pasakų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
