Tilžės
herbas
Tilžė pirmą kartą minima ordino dokumentuose 1385 metais kaip senasis prūsų įtvirtinimas, iš kurio buvo surengtas vienas iš žygių į Lietuvą. 1404 m. čia buvo įkurta Tilžės pilis, iškilusi ant prūsų pylimų prie Tilžės (Tilsetės) upės žiočių, ten, kur ji įteka į Memelį (Nemuną). Tilžės pilis kaip pflegerija priklausė Ragainės / Ragnit (Nemanas) komtūrijai ir atliko pasienio įtvirtinimo prie Memelio upės vaidmenį, saugodama nuo lietuvių antpuolių. Tokių pilių prie Memelio buvo kelios. Viena iš jų – Kaustritten – stovėjo keturi kilometrai į rytus nuo Tilžės ir buvo sugriauta per lietuvių antpuolį 1382 m.
Buvo numatyta, kad Tilžės pilis ordino gynybos sistemoje pakeis Kaustritten.
Ant Tilžės upės buvo pastatyta įprasta užtvanka, dėl kurios susidarė tvenkinys. Vanduo iš tvenkinio trimis dirbtinėmis vagomis tekėjo į pilies griovį, todėl pilis ir priešpilis buvo visiškai apsupti vandens. Iš 1406 m. dokumentų žinomas statybai vadovavusio meistro iš Dancigo vardas – Hannus Boppe. Pilies sienos buvo baigtos statyti 1408 m.
Tilžė graviūroje, sukurtoje Kristofo Hartknocho, XVII a.
Visiškai užbaigti Tilžės pilies statybą sutrukdė Didysis karas (1409–11). Tačiau žinoma, kad pagrindinis korpusas buvo pastatytas iki 1410 metų. 1411 m. Tilžės pilis buvo apgulta ir smarkiai apgadinta. Pasibaigus karo veiksmams, pilis buvo suremontuota, o prie jos sienų atsirado gyvenvietė.
Tilžės pilis.
1466 m. Tilžės pilis minima Antrosios Torunės taikos dokumentuose. 1514 metų dokumentuose nurodoma, kad Tilžės gyvenvietėje buvo karčema ir pranciškonų vienuolynas.
Po ordino sekuliarizacijos (1525) kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis 1537 metais įsakė atlikti pilyje atstatymo darbus. 1549 m. Tilžės gyvenvietėje buvo atidaryta mokykla. 1551 m. minima pirmoji Tilžės bažnyčia. 1551 m. gruodžio 2 d. šioje bažnyčioje, prieš suteikdamas Tilžei miesto teises, kunigaikštis Albrechtas dalyvavo renkant miesto magistratą ir teisėjus. Praėjus 11 mėnesių po šio įvykio, 1552 m. lapkričio 2 d., Tilžės gyvenvietė gavo iš kunigaikščio Kulmo miesto teises. 1565 metais buvo pastatyti rotušė ir teismo pastatas. 1586 m. atidaryta lotynų mokykla. 1598–1612 m. dėl senumo nugriautos pirmosios bažnyčios vietoje pastatyta nauja.
1670–71 m., kadangi ordino pilis kaip fortifikacinis statinys buvo beviltiškai pasenusi, aplink jos sienas buvo supilti bastioninio plano žemės pylimų įtvirtinimai.
1695–99 m. miesto bažnyčia buvo rekonstruota – prie jos pristatytas bokštas su kupolu ir smaile. 1698 metais Tilžėje atidarytas paštas. Kaip pasienio su Lietuva miestas Tilžė nuo XVIII a. pradžios turėjo karinę įgulą. 1716 m. joje buvo 700 kavaleristų.
1709–10 m. Tilžėje ir jos apylinkėse siautė maro epidemija, nuo kurios mirė beveik pusė miesto gyventojų. 1732 m. karaliaus Frydricho Vilhelmo I pastangomis į Tilžę perkelta 140 religinių pabėgėlių šeimų, daugiausia iš Zalcburgo. 1754 metais Tilžėje pastatyta nauja rotušė.
Tilžės rotušės fasadas buvo atgręžtas į Schenkendorfo aikštę, kurioje stovėjo paminklas poetui.
Septynerių metų karo (1756–63) metu Tilžė tapo vienu pirmųjų Rusijos kariuomenės užimtų miestų. Miestą be mūšio 1757 m. liepos 19 d. užėmė generolo V. V. Fermoro vadovaujamas korpusas. 1757 metų liepos pabaigoje feldmaršalas S. F. Apraksinas paskyrė Tilžės komendantu pulkininką I. I. Numersą.
Vaizdas nuo Tilžės Ordino bažnyčios į Vokiečių gatvę; kairiau centro miesto siluetą puošia Reformatų bažnyčios smailė, centre – rotušė, dešinėje – geležinkelio tiltas per Memelio (Nemuno) upę.
Po Apraksino kariuomenės atsitraukimo ir naujo žygio į Prūsiją nuo 1758 m. sausio 3 d. iki 1762 m. rugpjūčio 6 d. Tilžė buvo Rusijos valdžioje. Visus tuos metus Tilžė išliko perkrovimo ir aprūpinimo baze, o 1762 m. tapo ir svarbiausiu Rusijos kariuomenės išvedimo punktu.
1767 metais Tilžėje per Memelį (Nemuną) buvo nutiestas plūdrusis (pontoninis) tiltas. 1795 m. Tilžės pilyje gyveno mieste dislokuoto dragūnų pulko vadas. 1799–1801 m. komercijos patarėjas Gottschaldas / Gottschald pastatė Tilžėje dvi vėjo lentpjūves, ir nuo tada miestas tapo tradiciniu medienos apdirbimo centru. 1803 m. pradėtas tiesti plentas iki Taplaukio / Taplacken (Talpakai), baigtas tik 1834 metais.
Pasaulinę šlovę Tilžė pelnė 1807 m., kai joje buvo pasirašyta Prancūzijos ir Rusijos Tilžės taika, užbaigusi Ketvirtosios koalicijos karą. Prieš tai per Tilžę traukė gausūs Fridlando mūšyje (1807-06-14) pralaimėjusios Rusijos kariuomenės daliniai. Birželio 17-osios vakarą pirmieji Rusijos kariai įžengė į Tilžę, perėmė apsaugon persikėlimo per Memelį vietą ir pradėjo persidislokuoti į dešinįjį upės krantą.
Napoleonas su kariuomene prie Tilžės atvyko birželio 19 d.; čia jam buvo įteiktas paliaubų pasiūlymas. Prasidėjo pasirengimas dviejų imperatorių susitikimui. Napoleonas demonstratyviai ignoravo Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III mėginimus tapti sutarties šalimi, pabrėždamas, kad taiką jis sudaro tik su Rusija. Birželio 25 d. Memelio viduryje, ant plausto su palapine, įvyko pirmasis imperatorių susitikimas.
Į Tilžę taip pat atvyko Frydrichas Vilhelmas III su karaliene Luize. 1807 m. liepos 6 d. karalienė Luizė susitiko Tilžėje su Napoleonu, kad paprašytų sušvelninti Prūsijai taikos sąlygas. 1807 m. liepos 7 d. Napoleonas ir Aleksandras I pasirašė Tilžės taikos sutartį.
1812 metų gruodį pro Tilžę vėl traukė kariuomenės – prancūzų armija traukėsi, o Rusijos kariuomenė pradėjo savo užsienio žygius.
1820 m. Tilžės pilį išpirko savivaldybė, ir joje įsikūrė miesto teismas. 1823 m. atidarytas miesto parkas Jakobsruhe / Jakobsruhe. 1830 m. Tilžėje pastatytas sinagogos pastatas. 1833 metais atidarytas svarbus pašto maršrutas Berlynas–Sankt Peterburgas, ėjęs per Tilžę. Apie 1842 m. Tilžės pilies teritorijoje įsikūrė garo malūnas, o 1844 metais jis buvo pertvarkytas į mašinų gamyklą. 1843–51 m. pastatyta katalikų Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia. 1865 m. pastatytas telegrafas, telegrafo linijomis sujungęs miestą su Įsrūčiu / Insterburg (Černiachovskas), Gumbine / Gumbinnen (Gusevas) ir Memeliu / Memel (Klaipėda).
Tilžės panorama, upė ir plaustas, ant kurio po Rusijos kariuomenės pralaimėjimo prie Frydlando 1807 m. birželį vyko Napoleono ir Aleksandro I derybos.
1863–1865 m. buvo nutiesta geležinkelio atšaka į Įsrūtį (Černiachovską), kuria 1865 m. birželio 16 d. į Tilžę atvyko pirmasis traukinys iš Karaliaučiaus. 1875–1876 m. pastačius geležinkelio tiltą per Nemuną (Memel), traukiniai pradėjo kursuoti iki Klaipėdos (Memel) stoties.
1807. Napoleonas, Prūsijos karališkoji pora (centre) ir Rusijos caras Aleksandras I Tilžėje.
1871 m. Tilžės savivaldybei, be paties miesto, priklausė dar 11 priemiesčio gyvenviečių. 1873 m. pilyje buvo įrengtas popieriaus fabrikas, tačiau jau 1876 m. jis sudegė. Gaisras padarė pilims didžiulės žalos – dabar jos griuvėsiuose veikia kalkių gamyba.
1895 m. Tilžė tapo savarankiška miesto apskritimi (Tilžės miesto apskritis, Stadtkreis Tilsit). 1898 m. buvo pastatytas naujas vandentiekio bokštas. 1900 m. gruodį paleista elektrinė, todėl 1901 m. liepos 26 d. mieste atidaryta tramvajaus linija. Taip pat 1900 m. buvo pastatyta Reformatų bažnyčia, o Tilžės gimnazija tais pačiais metais persikėlė į naują pastatą. 1910 m. Tilžėje veikė dvi mokyklos (berniukų ir mergaičių), realinė gimnazija, teismas, paštas, muitinė, valstybinis bankas. Mieste buvo dislokuotas garnizonas: du pėstininkų pulko „von Boyen“ batalionai ir dragūnų pulkas „Prinz Albrecht von Preußen“. 1910 m. buvo pastatytas Karalienės Luizės teatras, o 1912 m. Tilžėje iškilo dar vienas vandentiekio bokštas – tuo metu aukščiausias Rytų Prūsijoje.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Rusijos kariuomenės Rytų Prūsijos operacijai, 1914 m. rugpjūčio 23 d. prie Tilžės buvo perdislokuotas Pirmasis Jos Didenybės kirasyrų raitųjų būrys (rotmistras Čebyševas). O jau 1914 m. rugpjūčio 26 d. miestą užėmė Rusijos kariuomenė.
1914 m. rugpjūčio 28 d. į Tilžę atvyko komendantu paskirtas pulkininkas Bogdanovas. Buvo įvesti tam tikri apribojimai (komendanto valanda nuo 21.00 ir draudimas pardavinėti alkoholį kareiviams), tačiau, nepaisant jų, iki 1914 m. rugsėjo miestas gyveno beveik kaip taikos metu. Jungtinis generolo V. V. Malmo (1857–1926) būrys, kurį sudarė pėstininkų pulkas, artilerijos divizionas ir dvi kazokų šimtinės, daugiausia saugojo geležinkelio objektus, tiltus ir palaikė tvarką mieste.
Tik 1914 m. rugsėjo 12–13 d. Tilžės apylinkėse prasidėjo kovos. Tilžėje dislokuotas generolo Malmo būrys nebuvo laiku informuotas apie bendrą 1-osios Rusijos armijos atsitraukimą iš Tilžės apylinkių. Vokiečių 9-oji landvero brigada atkirto miesto garnizonui atsitraukimo kelius. Landvero karius parėmė Tilžės gyventojai, pradėję apšaudyti rusų kariuomenę. Dėl bendros sumaišties ir iš dalies prarasto valdymo rusų garnizonas pasidalijo į dvi dalis: viena jų su kova prasiveržė iš apsupties, o kita stojo į mūšį miesto pakraščiuose. Ši grupė, kurią daugiausia sudarė Gatčinos pėstininkų pulko (plk. A. V. Volkovas, 1869–1915) kariai, buvo visiškai sutriuškinta. Priešas užgrobė vilkstinę ir artileriją. Į nelaisvę pateko ir generolas Malmas bei pulkininkas Volkovas. Žuvę rusų kariai buvo palaidoti Miško kapinėse.
1919 m. balandžio 1 d. į Tilžės miesto apskritį ir savivaldybę buvo įtraukti Kallkappen (dabar Sovetsko dalis), Splitter (dabar Sovetsko dalis), Stolbeck (dabar Sovetsko dalis) ir Tilsit-Preußen (dabar Sovetsko dalis) kaimai.
Tilžės Holzmarkt aikštė su vaizdu į Vokiečių bažnyčią, perkėlą per Nemuną ir Brückendorf.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, nuo Tilžės apskrities buvo atskirtos didelės teritorijos dešiniajame Nemuno krante. Dėl to pati Tilžė atsidūrė prie Vokietijos ir Lietuvos sienos, o Tilžės apskritis ir Ragainės apskritis 1922 m. liepos 1 d. buvo sujungtos į Tilžės-Ragainės apskritį.
Vokiečių 9-oji landvero brigada atkerta rusų Tilžės garnizonui atsitraukimo kelius.
1924–1925 m. Tilžėje buvo pastatytas oro uostas. 1926 m. balandį jame nusileido pirmasis transporto lėktuvas, skridęs maršrutu Karaliaučius–Tilžė–Klaipėda. 1931 m. smarkiai išaugusiame mieste buvo 2673 gyvenamieji namai ir 13 868 ūkiniai pastatai. Savivaldybei priklausė 16 gyvenviečių ir priemiesčių. Tilžės pramonei atstovavo celiuliozės fabrikas, kelios lentpjūvės, dujų gamykla, alaus darykla, plytų, odų, spirito ir sūrių gamyklos. 1935 m. Jakobsruhe parke buvo atidarytas Thingplatz – amfiteatras masiniams renginiams.
1945 m. kovos padarė Tilžės miesto ūkiui didelės žalos. Buvo sugriautas Karalienės Luizės tiltas, sugadintas miesto komunalinis ūkis.
1946 m. lapkričio duomenimis, mieste buvo 1317 tinkamos būklės namų. Vis dėlto, kadangi likusių ir atvykusių gyventojų buvo nedaug, vienam žmogui teko daugiau kaip 29 kv. m gyvenamojo ploto.
1946 m. gegužės 11 d. Celiuliozės ir popieriaus pramonės liaudies komisariatas išleido įsakymą atkurti popieriaus gamybą Tilžėje. Iš pradžių atkūrimo darbuose dalyvavo karo belaisviai, o nuo 1945 m. gruodžio ėmė atvykti sovietiniai statybos ir montavimo specialistai. Nuo 1946 m. sausio celiuliozės ir popieriaus kombinatas pradėjo tiekti pirmąją produkciją (vyniojamąjį popierių). Iki 1946 m. vidurio jame dirbo jau 1351 žmogus. 1946 m. buvo atnaujintas geležinkelio susisiekimas Tilžė–Įsrūtis (Sovetskas–Černiachovskas).
Gaminamas garsusis vietinis sūris tilzitas, išgarsinęs miestą visame pasaulyje.
1946 m. rugsėjo 7 d. Tilžė buvo pervadinta į srities pavaldumo miestą Sovetską. Formaliai jis tapo Sovetsko rajono centru, tačiau visos rajono įstaigos iš karto įsikūrė Nemane. 1947 m. liepos 25 d. Sovetsko rajono centras oficialiai persikėlė į Nemaną.
Uostas – viena svarbiausių miesto vietų.
Per 1947 m. iš Sovetsko į sovietų okupacinę Vokietijos zoną buvo išsiųsta maždaug pusė vokiečių gyventojų (830 žmonių). Likusieji deportuoti 1948 m.
1947 m. pabaigoje mieste veikė celiuliozės ir popieriaus kombinatas, kalkių gamykla, lentpjūvė, alaus darykla, mielių gamyba, sulfitinio spirito gamykla (uždaryta 1948 m.), plytų ir čerpių gamykla (uždaryta 1949 m.), muilo ir miltų gamyklos. Iki 1948 m. įmonėje „Krasnyj piščevik“ pradėta gaminti saldainius ir kitus konditerijos gaminius, o 1949 m. paleista pieninė.
1947 m. buvo atstatytas medinis tiltas per Nemuną ir geležinkelio tiltas. 1947 m. vasarą pradėjo veikti upių keleivių linija Kaliningradas–Gvardeiskas–Poleskas–Sovetskas. 1948 m. atidarytas geležinkelio susisiekimas Kaliningradas–Sovetskas ir Kaliningradas–Klaipėda per Sovetską. Taip pat kursavo vietinis traukinys Sovetskas–Nemanas. 1948 m. pradėti pašto skrydžiai iš Kaliningrado į Sovetską.
Jau 1947 m. pradžioje Sovetske veikė penkios mokyklos: dvi pradinės, nepilnoji vidurinė, vidurinė ir nepilnoji vidurinė mokykla vokiečiams. 1948 m. atidaryta pedagoginė mokykla (uždaryta 1956 m.).
Taip pat veikė du vaikų darželiai, devynios sveikatos priežiūros įstaigos, pionierių namai, kultūros namai. Miestiečiams buvo atidaryta 23 parduotuvės ir septynios viešojo maitinimo įstaigos. 1947 m. išėjo pirmasis miesto laikraščio „Bolševik“ (vėliau – „Znamia kommunizma“) numeris. 1947 m. rugsėjo 24 d. miesto vykdomojo komiteto sprendimu buvo pakeisti vokiški 148 gatvių ir skersgatvių pavadinimai.
1948 metais buvusio vokiečių kino teatro „Capitol“ pastate atidarytas kino teatras „Spartak“. Kitais, 1949-aisiais, duris atvėrė kino teatras „Čapajev“. 1948 m. pradėti gatvių ir viešųjų erdvių tvarkymo darbai. Miestas buvo apželdintas. Sovietų karių palaikai iš pirminių kapaviečių perkelti į bendrą brolių kapą. Centrinėje miesto aikštėje kaip Didžiojo Tėvynės karo paminklas pastatytas tankas T-34.
1949 metais įkurta kultūros ir švietimo darbuotojų mokykla bei kino technikumas. 1950-aisiais pirmuosius pacientus priėmė sanatorija sergantiesiems kaulų ir sąnarių tuberkulioze. 1951 m. atidaryta žemės ūkio mechanizatorių mokykla, taip pat duonos kepimo pramonės gamyklinio apmokymo mokykla.
Aukštoji gatvė, po Antrojo pasaulinio karo tapusi pagrindine Sovetsko pėsčiųjų gatve.
Vėliau Sovetskas ėmė vystytis kaip šiaurės rytinės srities dalies švietimo, kultūros, pramonės ir transporto centras.
Pergalės gatvė (buv. Aukštoji), kurios potencialą teks atskleisti ateities kartoms.
1955-aisiais paleista pirmoji mėsos kombinato eilė, Sovetsko celiuliozės ir popieriaus kombinate pagaminta bandomoji aukščiausios kokybės ofsetinio popieriaus partija, o artelės (vėliau fabriko) „Pobeda“ kilimų cechas išleido pirmuosius kilimus. 1956 m. pradėjo veikti Sovetsko dramos teatras. Taip pat 1956-aisiais atidaryti Sovetsko celiuliozės ir popieriaus kombinato kultūros namai bei kultūros ir poilsio parkas. 1960 metais Baltijos laivyno laivų mechanikos dirbtuvės Sovetske pertvarkytos į laivų remonto gamyklą, kurioje buvo kapitališkai remontuojami mažo tonažo žvejybos laivyno laivai. Taip pat 1960-aisiais atidarytas retransliacijos centras, leidęs Sovetsko gyventojams žiūrėti aukštos kokybės televizijos laidas. Mieste dar buvo 7,5 tūkst. radijo taškų, leisti du laikraščiai. Iki 1961 metų Sovetsko maisto pramonei atstovavo malūnų kombinatas, mėsos kombinatas, duonos kombinatas, taip pat pieno, sūrių, mielių, alaus ir vaisių konservų gamyklos. Sovetsko moksleiviams veikė 12 mokyklų, iš jų keturios vidurinės, internatinė mokykla (nuo 1956 m.), vaikų muzikos mokykla, vaizduojamosios dailės studija. Vaikams buvo skirti septyni lopšeliai ir 12 darželių. Sveikatos priežiūrą užtikrino septynios įstaigos, tarp jų vaikų poliklinika, dermatologijos ir odontologijos klinikos.
Veikė keturios bibliotekos, kelios sporto salės, keturios stacionarios ir viena kilnojamoji kino įranga. Mieste buvo 82 parduotuvės ir 35 valgyklos.
1963 metais fabrikas „Pobeda“ pertvarkytas į Sovetsko kilimų fabriką „Družba“, o 1965-aisiais – į kojinių fabriką, kuris, be kaproninių ir elastinių kojinių, gamino ir kilimus bei drabužius. 1970 m. mieste veikė 15 pramonės įmonių. 1974-aisiais prie jų prisidėjo siuvimo fabrikas, aprūpintas moderniausia įranga. Iki 1975 metų Sovetske buvo 118 prekybos taškų ir apie 40 viešojo maitinimo įmonių. Miesto gyvenamojo fondo 85,8 % turėjo vandentiekį, 82,3 % – kanalizaciją, 84 % – dujas. Problema liko tik centrinis šildymas, kurį Sovetske turėjo vos 36,2 % būstų. Dar buvo 10 tūkst. radijo taškų ir 1285 telefonai. 1975-aisiais mieste veikė devynios mokyklos, keturios profesinės technikos mokyklos, kino technikumas, kultūros ir švietimo mokykla, 22 ikimokyklinės įstaigos, aštuonios ligoninės, sanitarinė epidemiologinė stotis, devyni felčerių ir akušerių punktai, kūdikių namai, 22 bibliotekos, dveji kultūros namai, du kino teatrai, du stadionai, 13 sporto salių. 1979 m. Sovetskas užėmė I vietą srityje miesto tvarkymo srityje. 1984 m. pastatyta Sovetsko autobusų stotis. Tuo pat metu atidarytas maisto produktų turgus.
Tilžės simbolis – karalienės Luizės tiltas iki Antrojo pasaulinio karo buvo papuoštas geležinėmis santvaromis.
Prasidėjus „perestroikai“, miesto visuomeninis gyvenimas suaktyvėjo. Nuo 1987 m. pradėti rengti kultūros renginiai, kuriuose dalyvavo delegacijos iš Lietuvos ir Lenkijos.
XXI amžius. Karalienės Luizės tiltas ir lietuviška „Raketa“, kursuojanti maršrutu Kaunas – Nida – Kaunas.
1988 metais Sovetske įregistruota stačiatikių bendruomenė. Nuo 1989 metų ėmė veikti Lietuvių kultūros draugija. Perėjimas prie rinkos santykių Sovetsko įmones paveikė nevienodai. Antai celiuliozės ir popieriaus gamykloje įrengta užsienio įranga ir pradėtas gaminti aukščiausios kokybės popierius. Siuvimo fabrike bandyta įsisavinti madingų drabužių asortimento gamybą. Kitos įmonės sunkiai prisitaikė prie rinkos ir patyrė rimtų sunkumų.
1991 metais Sovetske atidarytas medicinos mokyklos filialas. Nuo 1992 m. pradėjo veikti miesto istorijos muziejus. 1993-aisiais Sovetsko teatras iškilmingai paminėjo savo 100-mečį, taip pabrėždamas, kad yra kilęs iš prieškarinio teatro, o afišose jis vis dažniau vadintas „Tilsit-Theater“. 1994 metais įregistruota Sovetsko Romos katalikų bendruomenė.
Gamybos srityje viskas buvo ne taip šviesu – viena po kitos užsidarė įmonės: AB „Družba-2“ (1996), „Žvejybos laivų statybos gamykla“ (1997), Sovetsko gelžbetonio gaminių gamykla (1998), mašinų gamybos gamykla „Raduga“ (2000), Rauginto pieno produktų gamykla (2001), Vaisių konservų gamykla (2002), AB „Baltmebel“ (2005). Nuo 1997 m. atšauktas traukinys Kaliningradas–Sovetskas, 1999-aisiais nutrauktas autobusų susisiekimas su Krasnoznamensku, 2001 metais Sovetsko prieplauka nustojo priimti laivus. Miesto ekonomika persiorientavo į pervežimus (įskaitant kontrabandinius) į Lietuvą ir atgal. 2003 m. Sovetske atidarytas Lietuvos konsulatas, o 2004-aisiais restauruotas karalienės Luizės tiltas.
2008 metais užsidarė Sovetsko celiuliozės ir popieriaus gamykla – dėl konkurencijos su užsienio tiekėjais ir nepakankamos vadovų bei savininkų kompetencijos.
Iki 2010 m. siuvimo fabriko gamybinės patalpos tilpo viename aukšte, kiti buvo nuomojami. Jo gaminama produkcija neatitiko šiuolaikinių reikalavimų, o tai tik gilino fabriko finansines problemas. Būdingas 2000-ųjų bruožas (kaip ir kituose srities miestuose) – išaugusi smulkiųjų įmonių dalis gamyboje (iki 1/3), tačiau pačios šios įmonės ne visada atrodė patikimos ir dažnai buvo kuriamos kaip vienkartinės struktūros kokiam nors projektui ar sandoriui. Vis dėlto pažymima, kad padėtis su gamyba ir darbo vietomis Sovetske yra geresnė nei kituose mažuose rytinės Kaliningrado srities dalies miestuose. 2020-aisiais Sovetske atlikti centrinės miesto dalies rekonstrukcijos ir remonto darbai.
Šiuo metu buvusio Tilsit-Preussen vietoje yra Timiriazevo ir Kutuzovo gatvės, Stolbeck vietoje – Nevskio gatvės namai, Senteinen vietoje – Splavnaja ir Zeliona gatvės, Splitter ir Schillgallen vietoje – miesto ligoninė ir Čapajevo gatvės namai, Ballgarden vietoje – Lermontovo, Moskovskaja, Montažnaja gatvės, Ballgardelen vietoje – Selskaja g. namas Nr. 43, Bendiglauken vietoje – Černiachovskio gatvė, Kallkappen vietoje – pramonės zona ir gyvenamieji pastatai prie Kaliningrado plento, Punkt dvaro vietoje – ūkiniai pastatai Kutuzovo gatvės gale.
Lankytinos vietos: Tilžės pilies griuvėsiai (XV a.), karalienės Luizės tiltas (1907, 1947), geležinkelio tiltas (1875), sinagogos pastatas (1830), pirklių draugijos fachverkiniai sandėliai (1835), memorialinis akmuo ir ąžuolas, pasodintas pergalei Prancūzijos–Prūsijos kare atminti, katalikų bažnyčia (1843–51), reformatų bažnyčia (1900), liuteronų bažnyčia (1909–11), geležinkelio stotis (1865), karo teismo pastatas (1868), Lietuvių dragūnų pulko kareivinės (1878), vandens bokštas (1898), vandens bokštas (1912), geležinkelio vandens bokštas (1916), Tilsit-Theater (1893), gimnazijos pastatas (1900), karalienės Luizės teatro pastatas (1910), daugybė XIX a. pab. – XX a. pr. gyvenamųjų namų, Jakobsruhe parkas su karalienės Luizės paminklu, „miško kapinės, kuriose palaidoti 485 Rusijos imperatoriškosios armijos kariai, 514 vokiečių karių (1914–15), vienas rumunų karys, 153 sovietų karo belaisviai (1941–44), tingplacas („Žaliasis teatras“, 1935), memorialinis kompleksas ant sovietų karių brolių kapo (386 žm., memorialas 1975), sovietų karių brolių kapas (74 žm.), sovietų karo belaisvių kapavietė (45 žm., 1941–42), paminklas kariui išvaduotojui (1991), Tilžės tramvajaus paminklas (2012), karalienės Luizės paminklas (kopija, 2014), daugybė pokario paminklų ir skulptūrinių kompozicijų.
Žinynas
Tilsit-Preussen žinomas nuo 1540 m., kai čia gyveno skalvių valstiečių šeimos. 1619 m. tūlas Gabriel Nimmerjahn čia gavo nedidelį namą ir vieną margą žemės Kulmo teise. Po 1709–1710 m. maro epidemijos vietovė ištuštėjo. 1736 m. pagal Frydricho Vilhelmo I tuščių žemių apgyvendinimo programą čia atvyko religiniai pabėgėliai iš Prancūzijos ir Nasau. Vėliau Tilsit-Preussen minimas 1741 m. kaip Alt Preussen kaimas, kuris gruodžio 20 d. buvo perduotas Tilžės magistrato valdžiai. 1785 m. Alt Preussen dokumentuose nurodomas kaip Kulmo teisės kaimas asmeninėse karaliaus žemėse. 1858 m. vasario 3 d. prie Tilsit-Preussen buvo prijungta Paszelgsten (Bolšije Poliany) žemėvalda su malūnu. 1872 m. Tilsit-Preussen kaimas buvo išimtas iš Tilžės valdžios, kad būtų sudaryta Tilsit-Preussen kaimo bendruomenė Tilžės apskrityje (nuo 1896 m. balandžio 1 d. – Tilžės kaimiškoji apskritis). Kaimas priklausė Tilžės miesto / Tilsit-Stadt bažnytinei parapijai. 1874 m. kovo 25 d. Tilsit-Preussen kaimo bendruomenė buvo įtraukta į tuomet įsteigtą Tilsit-Preussen valsčių. Valsčiaus viršaičiais visada būdavo Tilsit-Preussen gyventojai: nuo 1874 m. žemvaldys Kark, nuo 1902 m. dvaro savininkas Kairies. 1919 m. balandžio 1 d. Tilsit-Preussen bendruomenė neteko savarankiškumo ir buvo įtraukta į Tilžės savivaldybę. Prieškario metais Tilsit-Preussen veikė pradžios mokykla ir dvi plytinės.
Tilsit-Preussen valsčius Nr. 28 buvo įsteigtas 1874 m. kovo 25 d. Tilžės apskrityje. Į valsčių įėjo dvi kaimo bendruomenės: Kallkappen (Sovetskas, dalis) ir Tilsit-Preussen (Sovetskas, dalis). Iki 1908 m. į Tilsit-Preussen valsčių taip pat buvo įtraukta Paszelgsten (Bolšije Poliany) dvaro apylinkė. 1919 m. balandžio 1 d. Tilsit-Preussen bendruomenė buvo išbraukta iš valsčiaus ir įtraukta į Tilžės savivaldybę. 1921 m. kovo 24 d. Tilžės savivaldybei atiteko ir likusios Tilsit-Preussen valsčiaus gyvenvietės, o pats valsčius buvo panaikintas.
Stolbeck kaimas 1875–1818 m. sudarė vieną administracinį vienetą su Splitter kaimu (Sovetskas, dalis), kuris buvo priešingame Schmalupp (Uzkaja) upės ir Splitterscher Mühlen-Teich tvenkinio krante. Kaimas priklausė Linkūnų / Linkuhnen (Rževskoje) amtui. Splitter-Stolbeck kaimo valstiečiai turėjo paveldimą teisę į žemę, tačiau be teisės ją laisvai parduoti (Erbfrei).
Nuo 1818 m. Stolbeck kaimas sudarė kaimo bendruomenę Tilžės apskrityje (nuo 1896 m. balandžio 1 d. – Tilžės kaimiškoji apskritis). Kaimas priklausė Tilžės kaimo / Tilsit-Land parapijai Tilžės lietuvių bažnyčioje / Litauische Kirche. 1841 m. Stolbeck kaime buvo atidaryta sinagoga, šalia jos buvo žydų kapinės. 1865 m. rytiniu Stolbeck kaimo pakraščiu nutiesta Karaliaučiaus–Tilžės geležinkelio linija, kuri nuo tada skyrė Tilžę ir Stolbeck. 1871 m. Stolbeck kaime buvo 59 gyvenamieji namai. 1874 m. kovo 25 d. Stolbeck kaimo bendruomenė buvo įtraukta į tuomet įsteigtą Stolbeck valsčių. 1905 m. Stolbeck kaime buvo 61 namas. Kaime taip pat stovėjo dvejos kareivinės ir buvo kelios kapinės. 1919 m. balandžio 1 d. Stolbeck kaimo bendruomenė neteko savarankiškumo ir buvo įtraukta į Tilžės savivaldybę. Prieškario metais Stolbeck kaime veikė mokykla.
1874 m. kovo 25 d. Tilžės apskrityje buvo įsteigtas Stolbeck valsčius Nr. 23, į kurį įėjo trys kaimo bendruomenės: Schillgallen (Sovetskas, dalis), Splitter (Sovetskas, dalis) ir Stolbeck (Sovetskas, dalis). 1919 m. balandžio 1 d. Splitter (Sovetskas, dalis) ir Stolbeck (Sovetskas, dalis) kaimo bendruomenės atiteko Tilžės miesto apskričiai ir Tilžės savivaldybei. 1921 m. kovo 24 d. vienintelė likusi Stolbeck valsčiaus kaimo bendruomenė Schillgallen (Sovetskas, dalis) perėjo į Weynothen (Oktiabrskoje) valsčių. Tuo pat metu Stolbeck valsčius buvo panaikintas.
Splitter įkurtas 1360 m. kaip tvirtovė. Tikriausiai tai buvo paprastas pylimais apjuostas įtvirtinimas. Maždaug tuo pačiu metu Schmallupp (Uzkaja) upėje buvo įrengta užtvanka. Susidariusiame Splitterio malūno tvenkinyje (Spletterscher Mühlen-Teich) pastatyti du vandens malūnai. 1365 m. įvyko apie 4000 karių Lietuvos kariuomenės žygis į Prūsiją, kurio metu Splitter buvo sugriautas. Tačiau jau 1384 m. Torunės analuose jis minimas kaip veikiantis įtvirtinimas. XIV a. pabaigoje prie tvirtovės atsirado prūsų skalvių gyvenvietė. 1403 ir 1404 m. dokumentuose minimi dideli statybos darbai Splitteryje – čia buvo atgabenta 122 tūkst. plytų ir mediena. 1411 m. vasario 8 d. žemaičiai, vadovaujami Ramauto Valimaičio, nusiaubė Splitter. Tikriausiai pati tvirtovė buvo smarkiai sugriauta, todėl nuspręsta jos neatstatyti, o pasienio ruožą uždaryti nauja Tilžės pilimi. 1491 ir 1495 m. Ragainės komtūrijos dokumentuose minimas tūlas Simonas, valdęs sklypus Splitteryje. 1540 m. Tilžės mokesčių dokumentuose minimas Splitterio dvaras su 183 valstiečiais, priklausęs Tilžės burggrafui Moritzui von Perschkau. 1552 m. rašte sugriauti Splitterio įtvirtinimai nurodomi kaip „pilies kalnas“. Vėliau Splitter egzistavo tik kaip gyvenvietė.
1679 m. sausio 30–31 d. prie Splitterio vyko Didžiojo kurfiursto Frydricho Vilhelmo kariuomenės mūšis su besitraukiančiais Švedijos kariuomenės daliniais, kuriems vadovavo feldmaršalas Henrikas Hornas. Prūsų avangardas iš 1000 raitelių, vadovaujamas pulkininko Joachimo Hennigso von Treffenfeldo, iš karto atakavo švedų kariuomenės ariergardą. Kitą dieną, 1679 m. sausio 31 d., į mūšį su švedais stojo visa prūsų kavalerija. Mūšis baigėsi lemiama prūsų pergale. Apie 1000 žuvusių švedų karių buvo palaidoti vadinamosiose „švedų kapinėse“ Splitteryje, išlikusiose iki 1945 m.
1875–1818 m. Splitter kaimas sudarė vieną adm. vienetą su Splitter kaimu (Sovetskas, dalis), kuris buvo priešingame Smalupp upės ir Splitterscher Mühlen-Teich tvenkinio krante. Sujungtas kaimas priklausė Linkūnų / Linkuhnen (Rževskoje) amtui ir turėjo 13 ūkių. Kaimo gyventojai turėjo paveldimą teisę į žemę, be teisės ją laisvai parduoti (Erbfrei). Kaimui taip pat priklausė karališkasis Ballgarden vandens malūnas ir Splitterio karčema / Splitterscher Krug.
Nuo 1818 m. Splitter kaimas sudarė kaimo bendruomenę Tilžės apskrityje (nuo 1896 m. balandžio 1 d. – Tilžės kaimiškoji apskritis). Kaimas priklausė Tilžės kaimo / Tilsit-Land parapijai Tilžės lietuvių bažnyčioje / Litauische Kirche. 1871 m. Splitteryje buvo 26 gyvenamieji namai su 80 namų ūkių (78 šeimos ir 2 viengungiai). 1874 m. kovo 25 d. Splitter kaimo bendruomenė buvo įtraukta į tuomet įsteigtą Stolbeck (Sovetskas, dalis) valsčių. Per visą Stolbeck valsčiaus gyvavimo laikotarpį (iki 1921 m. kovo 24 d.) jo viršaičiais visada būdavo Splitterio gyventojai: žemvaldys Stephani (nuo 1874 m.), bendruomenės seniūnas Gombert (nuo 1910 m.), atsargos rotmistras Reiner (nuo 1917 m.). 1919 m. balandžio 1 d. Splitter kaimo bendruomenė neteko savarankiškumo ir buvo įtraukta į Tilžės savivaldybę. Prieškario metais Splitteryje veikė mokykla.
Atvirukas su kelių tinklo žemėlapiu Tilžės apylinkėse. Raudonos linijos – geležinkelis, raudona punktyrinė linija – siaurasis geležinkelis, juodos linijos – automobilių plentai.
Senteinen minimas 1563 m. kaip kaimas, nuo 1486 m. priklausęs Tilžės burggrafui Moritzui von Perschkau. 1785 m. nurodomas kaip karališkojo Ballgarden (Sovetskas, dalis) domeno palivarkas. Nuo 1818 m. Senteinen buvo kaimas, sudaręs kaimo bendruomenę Tilžės kaimiškojoje apskrityje (nuo 1922 m. liepos 1 d. – Tilžės-Ragainės apskrityje). Kaimas priklausė Tilžės miesto / Tilsit-Stadt bažnytinei parapijai. 1871 m. Senteinen bendruomenę sudarė dvi gyvenvietės, kuriose buvo 26 gyvenamieji namai su 61 namų ūkiu (57 šeimos ir 4 viengungiai). 1874 m. kovo 25 d. Senteinen kaimo bendruomenė buvo įtraukta į tuomet įsteigtą Ballgarden (Sovetskas, dalis) valsčių. 1905 m. Senteinen buvo 54 gyvenamieji namai. 1922 m. liepos 1 d. Senteinen bendruomenė neteko savarankiškumo ir tapo Tilžės savivaldybės dalimi, o nedidelė bendruomenės dalis atiteko Eromeiten (nuo 1938 m. Ehrenfelde, Zlatoustje) kaimo bendruomenei.
Schillgallen buvo kaimas, sudarantis kaimo bendruomenę Tilžės apskrityje (nuo 1922-07-01 – Tilžės-Ragainės apskrityje). Kaimas priklausė Tilžės miesto / Tilsit-Stadt bažnytinei parapijai. 1871 m. bendruomenę Schillgallen sudarė trys gyvenvietės, kuriose buvo 77 gyvenamieji namai ir 192 namų ūkiai (182 šeimos ir 10 vienišų asmenų). 1874-03-25 kaimo bendruomenė Schillgallen buvo įtraukta į naujai įsteigtą Stolbeck valsčių (Sovetskas, dalis). 1921-03-24 bendruomenė Schillgallen perėjo į Weynothen valsčių (Oktiabrskoje). 1922-07-01 kaimo bendruomenė Schillgallen neteko savarankiškumo ir buvo prijungta prie Tilžės savivaldybės.
Ballgarden 1785 m. minimas kaip karališkoji domeno valdyba. XIX a. Ballgarden buvo dvaras, sudarantis dvaro apylinkę Tilžės apskrityje (nuo 1922-07-01 – Tilžės-Ragainės apskrityje). Dvaras priklausė Tilžės miesto / Tilsit-Stadt bažnytinei parapijai. 1840 m. dvare Ballgarden buvo penki gyvenamieji namai. 1871 m. Ballgarden dvaro apylinkėje jau buvo aštuoni gyvenamieji namai, kuriuose gyveno 38 šeimos. Be paties dvaro (penki gyvenamieji namai), dvaro apylinkei priklausė atokūs ūkiai Abbau Ballgarden su dviem gyvenamaisiais namais ir avidė Schäferei Ballgarden su vienu gyvenamuoju namu. 1874-03-25 Ballgarden dvaro apylinkė buvo įtraukta į naujai įsteigtą Ballgarden valsčių. 1898-02-25 Ballgarden dvaro apylinkė buvo panaikinta, o dvaras Ballgarden kaip miesto rajonas prijungtas prie Tilžės.
Valsčius Nr. 27 Ballgarden buvo įsteigtas Tilžės apskrityje 1874-03-25. Į jį įėjo septynios kaimo bendruomenės: Bartukeiten (nuo 1938 m. Bartenhöh, Barsukovka), Bendiglauken (Sovetskas, dalis), Birjohlen (nuo 1938 m. Birgen, 55°02'53'' š. pl. 21°55'49'' r. ilg.), Moritzkehmen (55°02'48'' š. pl. 21°53'49'' r. ilg.), Pamletten (Streločnoje, vėliau Barsukovka, dalis), Raukothienen (nuo 1938 m. Rauken, 55°01'04'' š. pl. 21°52'42'' r. ilg.), Senteinen (Sovetskas, dalis), taip pat keturios dvaro apylinkės: Ballgarden (Sovetskas, dalis), Ballgardehlen (Sovetskas, dalis), Birjohlen (55°02'55'' š. pl. 21°55'47'' r. ilg.) ir Paszelgsten (nuo 1938 m. Siedelhöhe, Dubki). Kai 1898-02-25 Ballgarden dvaro apylinkė buvo panaikinta ir kaip rajonas prijungta prie Tilžės, Ballgarden valsčius buvo pervadintas Kallkappen valsčiumi.
Ballgardehlen XIX a. minimas kaip riboto paveldėjimo teise valdomas dvaras (Erbfreigut). XIX a. Ballgardehlen sudarė dvaro apylinkę Tilžės apskrityje ir priklausė Tilžės miesto / Tilsit-Stadt bažnytinei parapijai. 1840 m. dvare Ballgardehlen buvo vienas gyvenamasis namas. 1871 m. dvare Ballgardehlen jau buvo du gyvenamieji namai, kuriuose gyveno viena šeima. 1874-03-25 Ballgardehlen dvaro apylinkė buvo įtraukta į naujai įsteigtą Ballgarden valsčių (Sovetskas, dalis). Tačiau jau XIX–XX a. sandūroje dvaras Ballgardehlen neteko savarankiškos gyvenvietės statuso ir buvo prijungtas prie Tilžės savivaldybės.
Kallkappen įkurtas ne vėliau kaip 1785 m. Nuo 1818 m. Kallkappen buvo kaimas, sudarantis kaimo bendruomenę Tilžės apskrityje (nuo 1922-07-01 – Tilžės-Ragainės apskrityje). Kaimas priklausė Tilžės miesto / Tilsit-Stadt bažnytinei parapijai. 1874-03-25 kaimo bendruomenė Kallkappen buvo įtraukta į naujai įsteigtą Tilsit-Preußen valsčių (Sovetskas, dalis). Po 1898-02-25 kaimo bendruomenė Kallkappen perėjo į Ballgarden valsčių (Sovetskas, dalis), kuris tuo pat metu buvo pervadintas Kallkappen valsčiumi. Pensininkas Heinrichas Wanderis iš Kallkappen 1902–1910 m. ėjo valsčiaus viršaičio pareigas. 1919-04-01 bendruomenė Kallkappen neteko savarankiškumo ir buvo prijungta prie Tilžės savivaldybės.
Kallkappen valsčių jo įsteigimo metu sudarė septynios kaimo bendruomenės: Bartukeiten (nuo 1938 m. Bartenhöh, Barsukovka), Bendiglauken (Sovetskas, dalis), Kallkappen (Sovetskas, dalis), Moritzkehmen (55°02'48'' š. pl. 21°53'49'' r. ilg.), Pamletten (Streločnoje, vėliau Barsukovka, dalis), Raukothienen (nuo 1938 m. Rauken, 55°01'04'' š. pl. 21°52'42'' r. ilg.), Senteinen (Sovetskas, dalis). Kai 1919-04-01 bendruomenė Kallkappen tapo Tilžės dalimi, Kallkappen valsčius buvo panaikintas (1921-03-24), o jam priklausiusios kaimo bendruomenės sudarė naują Moritzkehmen valsčių.
Bendiglauken įkurtas ne vėliau kaip 1785 m. Nuo 1818 m. Bendiglauken buvo kaimas, sudarantis kaimo bendruomenę Tilžės apskrityje (nuo 1922-07-01 – Tilžės-Ragainės apskrityje). Kaimas priklausė Tilžės lietuvių bažnyčios / Litauische Kirche Tilžės kaimo / Tilsit-Land bažnytinei parapijai. 1871 m. kaime Bendiglauken buvo 26 gyvenamieji namai ir 49 namų ūkiai. 1874-03-25 kaimo bendruomenė Bendiglauken buvo įtraukta į naujai įsteigtą Ballgarden valsčių (Sovetskas, dalis). Tačiau jau 1921-03-24 Ballgarden valsčius buvo panaikintas, o bendruomenė Bendiglauken perėjo į naują Moritzkehmen valsčių (55°02'48'' š. pl. 21°53'49'' r. ilg.). 1925-10-21 savo ruožtu buvo likviduotas ir Moritzkehmen valsčius, o vietoj jo įsteigtas Bendiglauken valsčius. Prieškariu kaime Bendiglauken veikė mokykla, dvi plytinės ir buvo geležinkelio kelio apeivio būdelė.
Bendiglauken valsčių jo įsteigimo metu, 1925-10-25, sudarė penkios kaimo bendruomenės: Bartukeiten (nuo 1938 m. Bartenhöh, Barsukovka), Bendiglauken (Sovetskas, dalis), Birjohlen (nuo 1938 m. Birgen), Pamletten (Streločnoje, vėliau Barsukovka, dalis), Raukothienen (nuo 1938 m. Rauken). 1933-04-06 bendruomenė Birjohlen perėjo į Paskallwen valsčių (nuo 1938 m. Schalau, Dubki). 1938-10-01 bendruomenė Bartenhöh (Barsukovka) neteko savarankiškumo ir buvo prijungta prie bendruomenės Pamletten (Streločnoje). Valsčių, tuo metu jau pervadintą Bendigsfelde valsčiumi, sudarė trys bendruomenės: Bendigsfelde (Sovetskas, dalis), Pamletten (Streločnoje, vėliau Barsukovka) ir Rauken. Iki 1945 m. jo sudėtis nebesikeitė.
Dvaras Punkt iki 1895 m. vadinosi Sternkopf, buvo Tilžės savivaldybės dalis ir priklausė Tilžės miesto / Tilsit-Stadt bažnytinei parapijai.
Paminklas pirmiesiems persikėlėliams Sovetsko geležinkelio stotyje.
Tilžės–Sovetsko gyventojų skaičiaus kaita: 1782 m. – 7701, 1852 m. – 13 748, 1867 m. – 19 476, 1871 m. – 20 251, 1880 m. – 21 400, 1885 m. – 22 422, 1890 m. – 34 539, 1910 m. – 34 539, 1925 m. – 50 831, 1933 m. – 57 286, 1939 m. – 59 105, 1946 m. (lapkr.) – 13 3651, 1947 m. – 15 7952, 1959 m. – 31 941, 1970 m. – 38 456, 1989 m. – 41 881, 2002 m. – 43 224, 2008 m. – 42 456, 2009 m. – 42 619, 2010 m. – 41 705, 2012 m. – 41 941, 2013 m. – 41 802, 2014 m. – 41 630, 2015 m. – 41 212, 2016 m. – 40 984, 2017 m. – 40 486, 2018 m. – 39 752, 2019 m. – 39 150, 2020 m. – 38 963.
1 – iš jų 2100 vokiečių.
2 – iš jų 1659 vokiečiai (1947 m. sausio mėn.).
Tilsit-Preußen gyventojų skaičiaus kaita: 1871 m. – 1378, 1885 m. – 1481, 1905 m. – 1513, 1910 m. – 1588.
Stolbeck gyventojų skaičiaus kaita: 1867 m. – 1228, 1871 m. – 1142, 1885 m. – 1160, 1905 m. – 1411, 1910 m. – 1728.
Splitter gyventojų skaičiaus kaita: 1867 m. – 323, 1871 m. – 335, 1885 m. – 770.
Senteinen gyventojų skaičiaus kaita: 1867 m. – 271, 1871 m. – 276, 1885 m. – 431, 1905 m. – 545, 1910 m. – 584.
Bendiglauken gyventojų skaičiaus kaita: 1867 m. – 314, 1871 m. – 280, 1885 m. – 255, 1905 m. – 312, 1910 m. – 274, 1939 m. – 440.
Schillgallen gyventojų skaičiaus kaita: 1867 m. – 684, 1871 m. – 717, 1885 m. – 639, 1905 m. – 790, 1910 m. – 972.
Ballgarden gyventojų skaičiaus kaita: 1840 m. – 107, 1867 m. – 201, 1871 m. – 196, 1885 m. – 201.
Ballgardehlen gyventojų skaičiaus kaita: 1840 m. – 11, 1867 m. – 13, 1871 m. – 18.
Kallkappen gyventojų skaičiaus kaita: 1871 m. – 674, 1885 m. – 850.
Tilžės gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai – 18 953, katalikai – 588, kiti krikščionys – 195, judėjai – 515, vaikai iki 10 metų – 4101, raštingi – 13 216 (84 %), aklieji – 21, kurčnebyliai – 27, pamišėliai – 23.
Stolbeck gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai – 1107, katalikai – 30, judėjai – 5, vaikai iki 10 metų – 285, raštingi – 572 (68 %), aklieji – 2, kurčnebyliai – 1.
Splitterio gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai – 331, katalikai – 2, žydai – 2, vaikai iki 10 metų – 85, raštingi – 116 (51 %), kurčnebyliai – 2.
Senteineno gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai – 272, katalikai – 3, žydai – 1, vaikai iki 10 metų – 59, raštingi – 162 (79 %), akli – 1, kurčnebyliai – 1.
Bendiglaukeno gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai – 274, katalikai – 1, kiti krikščionys – 5, vaikai iki 10 metų – 75, raštingi – 108 (54 %), akli – 2, kurčnebyliai – 1.
Šilgalių gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai – 682, katalikai – 7, žydai – 28, vaikai iki 10 metų – 195, raštingi – 235 (46 %), akli – 1, kurčnebyliai – 3, kurčnebyliai – 3.
Ballgardeno gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai – 191, katalikai – 5, vaikai iki 10 metų – 49, raštingi – 97 (66 %).
Šiuolaikinės Michailo Ogorodnikovo nuotraukos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
