PRŪSIJOS LEGENDOS – tinklaraštis, kurį rašo Tatjana Kolivai.
Prūsiją retai lanko keliautojai, siekiantys praplėsti savo žinias apie ją. Todėl tam tikru mastu ji vis dar yra terra incognita. Tie nedaugelis piligrimų, kurie rašė apie Prūsiją, dažniausiai pateikia apie ją visiškai klaidingą vaizdą. Beveik visi jie vaizduoja ją kaip tuščią, niūrią laukinę vietovę, kurios gyventojai yra to paties kultūros lygio kaip jų kaimynai lenkai ir rusai. Prancūzai apskritai mano, kad čia viskas siaubinga. Dėl savo mėgstamo užsiėmimo – istorijos studijų – man teko skaityti prūsų kronikas, kai kurios iš jų seniai tapo bibliografine retenybe: Simono Grunau, Caspar Hennenbergerio, Pauliaus Weisselio ir Christopho Hartknocho. Kiekvienoje iš šių senų knygų radau rojų, vadinamą Prūsija, kurią gamta dosniai apipila savo palaima. Todėl 1814 m. ėmiausi kelionės po Prūsiją, kuri man suteikė puikią progą išsiaiškinti prieštaringus savo pirmtakų teiginius.
[ 1814 ]
Pilis. — Anekdotai. — Rustamas. — Miura. — Pamokslo atšaukimas. — Vaizdas iš pilies bokšto. — „Kruvinasis teismas“ vyno rūsyje. — Slapta kripta su kaukolėmis. — Pilies griūtis. — Katedra. — Kapai. — Kunigaikščių kripta. — Universiteto pastatas. — Prieglobstis — Kitos bažnyčios. — Kristaus atvaizdas. — Didysis teatras. – Senasis teatras. — Užrašai. — Fondų birža. — Kneiphofo rotušė. — Kiti visuomeniniai pastatai.
Kredito laiškai užtikrino man puikų priėmimą Karaliaučiuje, todėl mano gyvenimas čia [1814 m. – red.] buvo labai malonus. Atvirai sakant, neturėjau ko daugiau ir trokšti, išskyrus galbūt daugiau ramybės ir tylos, nes gero man šiame mieste daugiau nei pakankamai. Galėčiau daug parašyti apie vietos gyventojus, jų būdą, gyvenseną ir įpročius, nes esu čia tarp žmonių nuo ryto iki nakties. Taip pat užmezgiau keletą įdomių pažinčių, tad galimybių stebėti man netrūksta. Vis dėlto savo vertinimus pasiliksiu sau, nes žinau, kaip sunku iš tikrųjų pažinti žmonių būdą, juk jie paprastai rodosi svetimiems su sekmadieniniais drabužiais, po kuriais slepia savo esybę. Verčiau supažindinsiu jus su Karaliaučiaus įžymybėmis.
Dėl p. R., Karaliaučiaus pilies kašteliono bičiulio, malonumo galėjau, kiek tai buvo įmanoma, apžiūrėti visas daugybę jos salių ir menių, kopiau ir leidausi begaliniais laiptais, beveik visą dieną praleidau, kad susidaryčiau supratimą apie šį neįprastą pastatą, nors iš anksto žinojau, kad rasiu jame mažai ką vertą dėmesio.
Pirmojo Prūsijos karaliaus Frydricho I karūnavimas Karaliaučiaus pilyje (1701).
Ši akmens milžinė – tai pastarųjų penkių šimtmečių statybos stilių pavyzdys; jie keisčiausiu būdu pamažu buvo pridedami vienas prie kito.
Karaliaučiaus pilies kiemas XIX a. viduryje.
Antai vienas sparnas su gražiais pilies bokštais ir požemiais, pastatytais XIII a., iki šiol liko nepaliestas. Priešais jį – XVI a. pastatyta markgrafo Albrechto pilies dalis.
Bažnyčia, užimanti didelę vakarinio sparno dalį, pastatyta XVII a., o štai priešais ją esanti pusė iškilo iš dalies XIV, iš dalies XVIII amžiuje. Prie viso to priklauso ir maždaug prieš ketverius metus pastatytas aukštesniojo apygardos teismo (Oberlandesgericht) pastatas, kuris neabejotinai yra prasčiausia pilies dalis ir toks beskonis, kad nenorėčiau atsidurti jo statytojo, taip nusidėjusio geram stiliui, vietoje.
Rūmų dalis, pastatyta valdant Frydrichui I, karaliui, mėgusiam blizgesį ir prabangą1, atlikta su skoniu ir geru prancūzišku stiliumi.
Tačiau planas, pagal kurį šis pastatas turėjo tapti viena puikiausių pilies dalių, įgyvendintas labai kukliai. Jis kol kas netinkuotas ir atrodo kiek margai, nes pastatytas iš raudono akmens, o atsikišimai, parapetai ir karnizai – iš pilko smiltainio.
Šiame sparne, sudarančiame trikampį, kuris jungiasi prie didžiojo uždaro pilies keturkampio, dviejuose apatiniuose aukštuose įsikūrusi Rytų Prūsijos karališkosios vyriausybės rezidencija, čia taip pat yra visi pagrindiniai valstybės iždai. Trečiajame aukšte yra karališkieji apartamentai, apstatyti labai paprastai, kai kuriuose nėra net tapetų, ir niekas neišduoda, kad čia ilgai gyveno didelė karališkoji šeima. Užtat vaizdas iš šių kambarių į miestą ir uostą nepaprastai gražus.
Adolpho Menzelio paveikslas „Vilhelmo I karūnavimas Karaliaučiuje, 1861“.
Norėčiau pasidalyti su jumis keliais anekdotais, kuriuos man papasakojo kaštelionas, kai lankiausi karališkuosiuose apartamentuose, nes šios istorijos padeda mums geriau pažinti nemažai žymių žmonių.
Karališkieji baldai vėliavų ir štandartų kambaryje.
* * *
Prūsijos karaliai turi būti karūnuojami Karaliaučiuje ir po karūnavimo ceremonijos kelias dienas gyventi pilyje. Kaip žinoma, taupumas – vienas vietos valdančiosios dinastijos principų, todėl trumpam Prūsijos karališkosios šeimos buvimui pilyje baldai jų apartamentams neperkami, o juos parūpina turtingiausi miesto gyventojai. Kai čia buvo karūnuojamas Frydrichas Vilhelmas II2, žydai, kurių šis karalius labai nemėgo, nusprendė, kad pelnys monarcho malonę, jei imsis apstatyti karališkuosius apartamentus. Vietos vyriausybė apie karaliaus antipatiją Izraelio vaikams nežinojo ir mielai leido jiems apstatyti kambarius.
Vos dvi dienos iki karaliaus atvykimo atvyko dvaro maršalas, rado apartamentų apstatymą prabangų ir negailėjo pagyrų. Tada jam pranešė, kad tai visiškai vietos žydų nuopelnas, ir kai kurie žydų patriarchai jau buvo priėję prie jo, kad asmeniškai išgirstų trokštamą pagyrą. Bet kaip visi nustebo, kai dvaro maršalas įsakė nedelsiant išnešti visus baldus lauk ir apstatyti karališkuosius apartamentus iš naujo! Ir nors laiko liko labai mažai, šio įsakymo teko paklusti, ir dėl to, kaip sakoma, krikščionys pirkliai buvo tiek pat patenkinti, kiek nuliūdę žydai, – nors abiejų pusių padarytos išvados, kaip parodė laikas, buvo klaidingos.
* * *
1807 m., dalyvaujant dabartiniams karaliui ir karalienei, turtingiausi miesto žmonės laikė garbe pristatyti į pilį brangiausius baldus. Be kitų, pirklys p. D** karalienei perdavė nepaprastai gražų juodmedžio guolį su kojomis keturių bronzinių liūtų pavidalu. Kai prancūzai įžengė į miestą ir pilis buvo ruošiama Napoleono atvykimui, ši lova kartu su kitais baldais vis dar buvo ten. Netikėtai pilyje pasirodė p. D**, lydimas kelių nešikų, ir pareikalavo ją grąžinti. Jam atsakė, paaiškinę, kad šioje lovoje miegos pats Napoleonas. Tačiau pirklys pareiškė, kad greičiau ją sulaužys, nei sutiks, kad toje pačioje lovoje, kurioje ilsėjosi jo karalienė, miegotų tironas. Atrodė jis ryžtingai, ir viskas rodė, kad savo grasinimą jis įvykdys. Todėl, kad būtų išvengta nereikalingo skandalo, patriotiškai nusiteikusio karališkojo guolio savininko reikalavimas buvo patenkintas.
* * *
Būdamas čia, Napoleonas įsakė prie visų pilies vartų pastatyti sargybą, ir į vidinį kiemą nieko neįleisdavo, nors per jį ėjo labai populiarus pėsčiųjų maršrutas, kuris taip buvo užblokuotas.
* * *
Rustamas, Napoleono asmeninis mameliukas3, nebuvo abejingas alui ir buvo aistringas tabako rūkytojas, todėl tabaku jį aprūpinęs kaštelionas dažnai palaikydavo jam draugiją, kai mameliukas sėdėdavo be darbo. Rustamas norėjo atsidėkoti ir perspėjo kaštelioną apie Napoleono tarnus, kurie, kur tik atsidurdavo, paprastai pasisavindavo stalo sidabrą.
Kaštelionas, kuriam buvo patikėta rūpintis visais sidabro indais, kuriuos miestas parūpino Napoleono stalui, paskubėjo į valgomąją menę, kur ką tik buvo baigę pietauti, ir su siaubu įsitikino, kad dingo nemažai sidabro. Jis pasiskundė Rustamui, o tas patarė nedelsiant užrakinti visus gretimus kambarius ir kruopščiai juos iškratyti: galbūt pavyks ką nors atgauti, nes vagys vargu ar galėjo pagrobtą toli nunešti. Kaštelionas pasekė šiuo patarimu ir, žinoma, rado didžiąją dalį sidabro, paslėpto kaminuose ir krosnyse, tačiau keleto smulkių daiktų, kuriuos buvo galima lengvai išsinešti kišenėse, taip ir nerado. Ko čia stebėtis? Koks šeimininkas, tokie ir tarnai!
* * *
Pilyje taip pat buvo apsistojęs ir Miura4, kai bėgo iš Rusijos, ir, regis, ketino kurį laiką užsibūti Karaliaučiuje.
Vienas Karaliaučiaus gyventojas išreiškė savo neapykantą prancūzams ir buvo suimtas Jo bėglės Didenybės, kuriai apie šį incidentą tuojau pat pranešė, įsakymu. Karaliaučiškis buvo nuteistas sušaudyti. Tai išgirdę, minios miestiečių susirinko aplink pilį, ketindami jėga atimti nuteistąjį iš kareivių. Ir šis „teatro karalius“ buvo priverstas įsakyti paleisti kalinį, o netrukus ir pats skubiai paliko miestą. Pasakojama, kad Elbinge (dabar Lenkijos miestas Elblongas) jis kalbėjęs, esą gailisi, kad neįsakė sudeginti Karaliaučiaus.
______________
Markgrafo Albrechto pastatytame pilies sparne gyvena landhofmeisteris ir oberprezidentas fon Auerswaldas5, todėl negalėjau jo apžiūrėti iš vidaus. Sakoma, kad ten daug salių ir puikiai apstatytų kambarių ir kad tai jaukiausia pilies dalis.
Pilies vakariniame sparne po žeme yra didžiulis vyno rūsys, kuriame laikoma milžiniškas kiekis statinių ir butelių, atvežtų iš viso pasaulio.
Vaizdas į vakarinį Karaliaučiaus pilies sparną ir Imanuelio Kanto namelį (kairėje).
Dviejuose nepaprastai dideliuose kampiniuose bokštuose, besiribojančiuose su tuo pačiu vakariniu sparnu, yra kalėjimai, bet jie tušti, nes vietos vyriausybė, rodydama žmoniškumą, nusprendė nenaudoti jų nusikaltėliams laikyti.
Rūsiuose po vakariniu pilies sparnu buvo laikomas vynas.
Pirmojo aukšto patalpa naudojama kaip cekhauzas6, ją skiria praėjimas, vedantis į vidinį pilies kiemą. Antrajame aukšte virš jos yra bažnyčia. Ji įrengta paprastai, bet su skoniu, o karališkoji maldos ložė labai turtingai papuošta. Bažnyčios galerijoje iškabinti Juodojo erelio ordino kavalierių herbai, kuriuos Frydrichas I įsakė pagaminti savo karūnavimo dienai. Šioje bažnyčioje jis buvo pateptas ir savo rankomis užsidėjo karūną ant galvos.
Būtent čia per Septynerių metų karą vyriausiasis dvaro pamokslininkas Arnoldas pasakė paguodos pamokslą, kuriame blogai atsiliepė apie rusus ir tvirtino, kad jie tuo metu Prūsijoje pridarė daug piktadarysčių. Rusų gubernatorius palaikė tai rimtu įžeidimu ir norėjo be tolesnių ceremonijų sulaikyti garbingąjį dvasininką ir išsiųsti jį į Peterburgą, iš kurio jam tikriausiai būtų leista nukeliauti į Sibirą.
Tačiau magistratui užtarus, pavyko išrūpinti jam sąlyginį atleidimą su sąlyga, kad kitą sekmadienį jis viešai atsižadės savo maištingo pamokslo.
Pamokslininkui tai labai nepatiko, bet pasirinkimas buvo menkas: ant kortos buvo pastatyta jo gerovė, – ir jam teko sutikti. Atėjo sekmadienis, bažnyčia buvo sausakimša, pats gubernatorius sėdėjo karališkojoje ložėje, ir visi laukė pasirodant dvasininko. Jis užlipo į sakyklą išblyškęs ir liūdnas. Su santūriu liūdesiu pasakė įžanginį žodį ir jau ketino pradėti gėdingą atsižadėjimą, kai bažnyčia prisipildė dūmų ir žmonės iš visų pusių ėmė šaukti: „Gaisras, gaisras!“ Visi išsigandę puolė laukan, gubernatorius skubiai pasišalino galerija, vedančia į jo apartamentus, pamaldos nutrūko, ir pamokslininkui taip neteko viešai atsižadėti. Tiesa, spūstyje žuvo keli žmonės. Dūmus parako ir kanifolijos pagalba sukėlė keli studentai, norėję išgelbėti savo tėvynainį nuo gėdos. Tai, kad byla buvo užglaistyta, rodo rusų valdininko nepagiežingumą.
Vaizdas į pilį nuo tilto per Pilies tvenkinį.
Vakarinio pilies sparno trečiajame aukšte yra milžiniška Maskvėnų salė, dvigubai didesnė už pilies bažnyčią. Tai viena didžiausių salių Europoje, ką galima spręsti iš to, kad būtent čia vyko pokylis Frydricho Vilhelmo III7 garbei. Į pokylį susirinko trys tūkstančiai svečių, tačiau salė vis tiek atrodė beveik tuščia.
Maskvėnų salėje buvo eksponuojama senovinių ginklų kolekcija.
Ji įrengta labai paprastai ir per žema savo dydžiui. Kodėl ji gavo tokį vardą, išsiaiškinti nepavyko. Statyti salę virš bažnyčios – keista mintis, juolab kad norint į ją patekti, reikia užkopti laiptais pagrindinio pilies bokšto viduje daugiau nei šimtą laiptelių.
Iš donžono galerijos atsiveria panoraminis vaizdas į didelį miestą su jo uostu ir vaizdingas apylinkes, kuriomis teka Prieglius. Į šią žavingą, žydintį sodą primenančią vietovę niekada nepabosta žiūrėti, ir labai sunku atsiplėšti nuo patrauklaus reginio. Horizontas toks skaidrus, kad pro žiūronus galima pamatyti net Piliavą, nors šis miestas yra už septynių mylių nuo Karaliaučiaus.
XIII a. pastatyta pilies dalis neša savo epochos žymes: platūs skliautuoti kambariai, tamsūs perėjimai, slapti laiptai – viskas išliko nepakartojamo savitumo, primenančio ankstyvuosius viduramžius. Šiandien čia įsikūrusios Kriminalinės kolegijos tarnybos, ir tai, mano manymu, teisinga, nes teismas, sprendžiantis gyvybės ir mirties klausimus, turi būti rimtoje, iškilmingoje aplinkoje. Mažiau tinka tai, kad tiesiai po Kriminalinio teismo patalpomis yra vyno rūsys, kuris dėl didelių puikaus vyno atsargų labai populiarus tarp miestiečių.
Kad ir kaip keista, šis vyno rūsys vadinasi „Kruvinasis teismas“8.
Kad pailsėtume ir atsigaivintume po varginančio kopimo pilies laiptais, mano bičiulis R*** nusivedė mane ten. Šis rūsys anaiptol nėra geriausia miesto vieta išgerti mėgėjams, bet garsėja labai turtingu vynų sąrašu. Panorau sužinoti, kodėl vyno rūsys gavo tokį keistą pavadinimą, ir neslėpiau, kad laikau jį netinkamu. Vienas vyras, kiek anksčiau prisijungęs prie mūsų draugijos, atsakė man: „Nėra nieko tinkamesnio už šį pavadinimą, juk karaliaučiškiai čia griežtai teisia savo bendrapiliečius.“
Padavėjas, išgirdęs tokį atsakymą, išsišiepė ir tuoj pat pateikė savo paaiškinimą: rūsio viduryje yra bokšto pavidalo plytų kolona, kuri eina per visą pastato aukštį ir yra aklinai užmūryta iš visų pusių, neturinti jokių matomų angų.
Restorano „Kruvinasis teismas“ pagrindinės salės interjeras.
Ilgą laiką žmonės kankinosi spėliodami apie keistos šachtos paskirtį, kol, vedami smalsumo, pramušė sieną, už kurios rado daugybę žmonių kaulų, patvirtinusių prielaidą, kad senovėje šiame sparne buvo teismas, o į akmeninį šulinį buvo metami nubaustųjų mirtimi palaikai. Iš čia ir pavadinimas – „Kruvinasis teismas“.
Garsiojo „Blutgericht“ interjero detalės XX a. pradžioje.
Kad ir kaip būtų, tai, kad Vokiečių ordinas savo paties rezidenciją pavertė pūvančių žmonių palaikų atliekų vieta, yra barbarybės ženklas.
Aukštesnysis apygardos teismas, esantis vienoje linijoje su Kriminaline kolegija, buvo pastatytas, kaip tikinama, didelėmis sąnaudomis, bet iš išorės ir iš vidaus taip prastai ir beskoniškai, kad tas, kas jį projektavo, galima sakyti, tokiu broku „išgarsino“ save amžiams. Kaip tai leido vietos architektūros ir statybos departamento vadovas, statydamas Naująjį teatrą pasirodęs gero skonio žmogumi, – man mįslė. Juolab kad tokio apgailėtino kūrinio statyba vyko jam prieš akis, juk jis gyvena čia pat, pilyje.
Pasakojama, kad senas pastatas, statytas dar riterių laikais ir anksčiau čia stovėjęs, sugriuvo dalyvaujant karaliui, vos jam gavus žinią apie mūšį prie Pultusko9 (1806 m. gruodis).
Sakoma, kad tuometinės vyriausybės rezidencijos griūtis giliai sukrėtė monarchą ir jis palaikė tai blogu ženklu.
Priešais pilį, priešais sargybinę, stovi graži bronzinė Frydricho I statula ant balto ir pilko marmuro postamento. Užrašas skelbia, kad Frydrichas Vilhelmas III skiria savo protėvio statulą prūsų tautai.
Karaliaučiaus pilis yra visų Prūsijos provincijos kolegijų ir visų jos iždų būstinė. Čia taip pat vykdavo Karališkosios vokiečių draugijos ir Fizikos-ekonomikos draugijos posėdžiai. Pastarosios salėje dabar eksponuojami keli Philippo Hackerto10 paveikslai, kuriuos galima apžiūrėti už įėjimo mokestį. Kadangi šiuos nuostabius paveikslus matysiu dažnai, pasilieku teisę ateityje papasakoti apie juos išsamiau, nes norint vertinti paveikslus reikia kai ko daugiau nei paskubomis mesto žvilgsnio, ypač jei juos nutapė meistras, apie kurį mažai ką žinote.
Katedra ir Didžioji Katedros aikštė.
XIV a. pastatyta Katedra – labai įspūdingo dydžio pastatas, neturintis jokio išorinio architektūrinio dekoro. Jį supa daugybė kareivinių ir laidojimo kriptų, silpninančių įspūdį, kurį galėtų sukelti šis statinys.
Katedros centrinė nava. Kadaise žmonės čia sėdėdavo veidu į altorių...
Įėjęs ne iš karto pastebi nepaprastą šios šventovės dydį, bet jei užtrunki ilgiau, žvilgsnis pasimeta plačiuose, drąsiuose skliautuose. Tokioje didžiulėje erdvėje visiškai nereikalingi chorai, spalvingos raižytos klausyklos ir maldos ložės, daugybė antkapių nepajėgia pakeisti to sukrečiančio įspūdžio, kurį daro šios įžūliai drąsios salės.
Už altoriaus prasideda pati katedra, prie kurios jungiasi senoji kunigaikščių kapavietė, taip pat užimanti nemažai vietos. Choro skliautas aukštesnis už bažnyčios navos skliautą, bet šiek tiek siauresnis. Vargonai atitinka katedros dydį. Sakoma, kad juose 5000 vamzdžių, didžiausi iš kurių – žmogaus storio. Nežinau, ar dydis yra privalumas, bet kai vargonai užgrojo, griausmingi garsai nusirito plačiais skliautais, sudrebino visą erdvę ir padarė man nepaprastą įspūdį, kuris gyveno manyje dar ilgai po to, kai palikau šventovę.
Vyskupo sostas ir kanauninkų kėdės iki šiol stovi katedros chore. Yra ir nemažai kapų, kai kurie jų vertingi ir labai meistriškai padaryti. Visų pirma ypatingą dėmesį patraukia paminklas fon Wallenrodtui11 ir jo žmonai. Jis padarytas iš juodo marmuro, su gražių proporcijų korintinėmis kolonomis ir keliomis labai gerai išdirbtomis balto marmuro statulomis. Aplink kapą susibūrę putliaskruosčiai angelai griauna bendrą įspūdį, kurį galėtų padaryti šis brangus paminklas, jei jų ten nebūtų arba jei jie būtų išdrožti meistriškiau.
Meistrui tikriausiai sutrukdė dirbti prie kapo, kurį vėliau užbaigė koks nors partačius.
Ne mažiau įsidėmėtinas kanclerio Cocceji12 kapas. Ant antikinio juodo marmuro sarkofago guli velionio statula. Jis padėjęs galvą ant dešinės rankos. Statula padaryta iš alebastro ir atlikta labai rafinuotai. Gulinčiojo veido bruožuose su didele tiesa išreikštas sielvartas, labai tiksliai išlaikytos viso kūno proporcijos. Gaila, kad šis puikus paminklas pastatytas per žemai ir paslėptas už choro suolų! Jis gerokai nukentėjo nuo griaunamojo laiko poveikio ir jam reikia restauracijos. Legenda byloja, kad šis kancleris neapgalvotai nuteisė mirties bausme merginą, kuri, jo manymu, pavogė vertingą žiedą.
Po nelaimingosios egzekucijos žiedas buvo rastas kuosos lizde, o tai liudijo nubaustosios nekaltumą. Neapdairus teisėjas iki pat mirties sielojosi dėl savo kruvino įsakymo, todėl skulptorius statulos bruožuose išreiškė nesuvaidintą sielvartą.
Čia pat matome paminklą Sembos vyskupui Georgui fon Polentzui13, iškiliam valstybės veikėjui ir aktyviam Reformacijos Prūsijoje skleidėjui.
Be to, chore yra daugybė vyskupų, riterių, vienuolių ir patarėjų paminklų, epitafijų ir antkapinių plokščių, kurie labiau domina antikvarą nei meno mylėtoją, nes buvo sukurti viduramžiais ir saugo tos epochos dvasią.
Katedros erdvė už altoriaus su daugybe antkapių ir epitafijų.
Kunigaikščių kriptą nuo choro skiria geležinės grotos (žr. aukščiau). Joje ilsisi šešių paskutinių Prūsijos didžiųjų magistrų, gyvenusių Karaliaučiuje, palaikai, taip pat markgrafo Albrechto, jo sūnaus Albrechto Frydricho, jų šeimų ir kelių kitų kilmingų prūsų giminių atstovų.
Kunigaikščio Albrechto antkapis ir jo pirmosios žmonos kunigaikštienės Dorotėjos antkapis.
Jie visi ilsisi įvairiose požeminėse kriptose, iš dalies variniuose, iš dalies alaviniuose karstuose. Paviršiuje stovi jų paminklai. Didžiųjų magistrų sarkofagai išsiskiria nepaprastu dydžiu: jie nuo dešimties iki dvylikos pėdų ilgio ir gana platūs. Laidojimo salėje kabantys velionių portretai ant medinių lentų laikui bėgant beveik visiškai nusitrynė.
Markgrafas Albrechtas čia turi du paminklus – kodėl taip, ne visai aišku. Vienas jų stovi virš jo amžinojo poilsio vietos ir yra kubo formos altorius iš grubaus smiltainio, ant kurio miegančiųjų poza guli markgrafo ir jo pirmosios žmonos skulptūros. Kitas paminklas pastatytas prie kriptos skliauto frontoninės sienos, yra ne mažiau kaip penkiasdešimties pėdų aukščio ir sumūrytas iš daugybės marmuro rūšių. Žinoma, nereikėtų tikėtis ko nors tobulo iš tos epochos, kai Šiaurės plastinis menas buvo užuomazgų būsenos. Tačiau nevykusia statulos nepavadinsi: nišoje pastatyta kurfiursto figūra atrodo kilniai, o paminklas labai vertingas dėl daugybės retų marmuro rūšių.
Ne tokie grakštūs, nors įsimintini ir gana brangūs, yra Albrechto Frydricho ir jo žmonos antkapiai: jų klūpančios smiltainio statulos stovi mauzoliejaus, sumūryto iš įvairiaspalvio marmuro, viduryje.
Senoji Albertina ir Stoa Kantiana (dešinėje).
Medinėje dėžėje, įmūrytoje į sieną, saugomi didžiojo magistro kunigaikščio Liuterio (Lotaro) Brunšvikiečio14, šios katedros įkūrėjo, palaikai; jo mirties metu šventovės siena buvo tokio aukščio, kokiame dabar matyti jo karstas. Sprendžiant iš kaulų, jis turėjo būti milžinas.
Wallenrodtų biblioteka Katedroje.
Paguodos kambaryje (Trostkammer) saugoma daug turtingų kunigų ir altoriaus apdarų, yra ir rankraštis, kuriuo žmogus užrašė savo sielą Velniui, peilis, kurį Šėtonas davė tam žmogui, kad šis nusižudytų, ir daug kitų panašių retenybių.
Šios šventovės bokšte yra garsioji fon Wallenrodto biblioteka, apie kurią papasakosiu vėliau. Kai kuriose apatinėse patalpose yra bažnyčios biblioteka, turtinga Bažnyčios tėvų rankraščių, bažnyčios istorijos veikalų ir teologinės literatūros.
Šalia katedros yra seni, erdvūs, bet nepatrauklūs universiteto korpusai, prie kurių glaudžiasi Collegium Albertinum – mokymo įstaiga ir bendrabutis neturtingiems studentams.
Aikštėje, kurią supa šie pastatai, stovi dvikovoje žuvusio studento antkapis, vieno iš ankstesnių valdovų paskelbtas vadinamuoju „prieglobsčiu“. Ši antkapinei stelai suteikta privilegija buvo taip gerbiama, kad dar Frydricho Didžiojo valdymo laikais ja kartą buvo išgelbėtas netyčinis žudikas.
Šiandien sunku patikėti, kad kas nors gali išsigelbėti tiesiog pribėgęs prie šio akmens.
Universiteto salę (auditorium maximum) puošia labai vidutiniški valdovų atvaizdai ir meistriškai išdirbtas marmurinis Kanto biustas. Tai vienintelis ir labai kuklus Karaliaučiaus pastatytas paminklas didžiam žmogui. Žinoma, garsiajam filosofui to ir nereikia, nes, kol gyva žmonija, Kantas nebus pamirštas, tačiau karaliaučiškių garbė reikalauja, kad jo atminimas būtų pagerbtas „bronzoje ir marmure“, kad miestas būtų apsaugotas nuo įtarimų nedėkingumu.
Altstadto bažnyčia, pastatyta anksčiau už Katedrą, yra didelis, paprastas, garbingas pastatas, darantis neišdildomą įspūdį dideliu kryžminių skliautų aukščiu ir drąsiomis, į dangų besistiebiančiomis kolonomis.
Architektas taip sugebėjo suderinti paprastumą su deramu grakštumu, kad šių puikių salių prieblandoje tave apima religinis susižavėjimas ir iš čia visada išeini kiek sujaudintas.
Vaizdas į pilį ir Altstadto bažnyčią iš Parado aikštės.
Retai esu sutikęs seną vokiečių šventovę, kuri taip užvaldytų mano jausmus kaip ši, ir norėčiau turėti pakankamai žinių apie viduramžių architektūrą, kad suprasčiau tokio ryškaus įspūdžio priežastį.
Reformatų bažnyčia, dabar labiau žinoma kaip Burgkirche. / Tokia ji turėjo būti pagal projektą.
Iš nesuskaičiuojamų kapų, kuriais nusėtos šios bažnyčios grindys ir sienos, paminėsiu tik du, kurie man pasirodė ypač įsimintini. Tarp jų – aklojo magistro Greisingerio kapavietė; nors jis neteko regėjimo keturioliktaisiais savo gyvenimo metais, buvo vienas didžiausių savo laiko mokslininkų. Jo atvaizdas ant paminklo atliktas labai meistriškai. Greisingeris gyveno XVII a. pirmojoje pusėje.
Kitas paminklas – paprasta ir gana nepastebima antkapinė plokštė, gulinti tiesiai prieš altorių ir skirta buvusiam šios šventovės kunigui Osianderiui15.
Šis dvasininkas atvyko į Karaliaučių iš Niurnbergo. Jis suvaidino svarbų vaidmenį atverčiant Vokiečių ordino brolius į liuteronybę. Aistringai atsidavęs liuteronų mokymui, jis persekiojo daug dvasininkų dėl jų nuomonės, sodino juos į kalėjimus, siuntė jam neįtikusius į tremtį, sėjo nesantaiką dvaro ir visos šalies gyvenime, nuodijo savo valdovo paskutinių dienų ramybę ir nemažai prisidėjo prie to, kad šis pasinėrė į savotišką beprotybę.
Savo netolerancija, prilygstančia žiaurumui, jis taip įgriso savo oponentams, kad nedrįsdavo išeiti į gatvę be ginklo.
Po Osianderio mirties kūną teko laidoti slapta, kad priešai jo neišniekintų.
Labai didelio, pernelyg gausiai drožiniais ir paauksavimais papuošto altoriaus sukūrimas XVII a. kainavo apie 30 000 guldenų. Už šią sumą tuo metu buvo galima nupirkti Korėdžo (Correggio)16 paveikslą ir taip oriau papuošti šventovę.
Vargonai nepaprastai gražūs, ir abatas Vogleris17 pripažino juos išskirtiniu meistro kūriniu.
Reformatų bažnyčia – graži šventovė, kurioje architektas labai sėkmingai pritaikė perspektyvos taisykles. Ją sudaro penkios viena prie kitos besiglaudžiančios rotondos. Visas jas juosia doriniai piliastrai. Jei žiūri į bažnyčią iš tam tikro atstumo, atrodo, kad matai atviras sales su kolonomis.
Bokštas pastatytas tik iki pusės (žr. aukščiau). Pagal sumanymą jis turėjo turėti keturias viena virš kitos išdėstytas kolonų eiles, bet jų tik dvi. Prūsijos valdovai visada laikė Karaliaučių savo podukra, todėl dauguma projektų, turėjusių papuošti miestą, liko neužbaigti.
Katalikų bažnyčia Carlo Storcho paveiksle „Prieplauka prie Naujojo Priegliaus“.
Katalikų bažnyčia pastatyta nauju stiliumi ir su dideliu skoniu. Ji išsiskiria puikiu kupolu, sumažintu masteliu pastatytu pagal Šv. Petro bazilikos Romoje kupolo pavyzdį.
Löbenichto (kairėje) ir Katalikų bažnyčios Karaliaučiuje.
Viduje šis puikus pastatas papuoštas beskoniais altoriais, „agurkų“ raštų sienų tapyba ir niekam tikusiais paveikslais. Belieka apgailestauti, kad ši graži šventovė, savo išore esanti viena pagrindinių miesto puošmenų, neturi deramo vidaus apipavidalinimo.
Tragheimo bažnyčia turi lygiakraščio kryžiaus formą, tačiau trūkumai, kuriuos neišvengiamai atneša toks konstrukcijos tipas, sumažinti iki minimumo: kiekviena iš keturių pastato pagrindą sudarančio kryžiaus pusių tokia proporcinga, kad beveik iš bet kurio taško galima apžvelgti visą šventovę. Platumą kuriantys cilindriniai skliautai viduryje sujungti kryžminiu kupolu, besiremiančiu į keturias didžiules arkas su angomis kryžiaus galuose.
Šie drąsūs skliautai, neturintys atramų, sukuria neapsakomai gražų efektą ir suteikia šventovei, apšviestai vienuolikos didelių pusapvalių langų, ne tik džiugų, bet ir didingą charakterį, taip tinkantį ramiai, palaimingai maldai. Bažnyčios įranga paprasta ir apskritai labai darni.
Jokie pertekliai, jokie tušti papuošimai negadina įspūdžio, kurį ši džiugi šventovė daro besimeldžiančiojo sielai.
Ant sakyklos yra senas Kristaus atvaizdas medalione, kuris, bažnyčios archyvo duomenimis, yra paveikslo, nutapyto iš natūros romėno Lentulo ir išsiųsto Romos senatui, kopija. Kristus nutapytas profiliu. Jo atvaizdas savo piešiniu nepralenkiamai gražus. Profilis stulbinamai panašus į Jupiterio statulą Drezdeno Antikinės galerijos trečiojoje salėje. Dieviška didybė sujungta su neapsakomu švelnumu, tiksliai ir iškalbingai išreikštu, tačiau drapiruotė nelanksti ir netobula ir atrodo kaip nerangaus restauratoriaus darbas.
Kitose bažnyčiose neradau nieko įsidėmėtino, nebent kai kurios jų turi nepaprastai gražius bokštus, kurie, žiūrint iš toli, suteikia miestui didingą išvaizdą. Dauguma bažnyčių sudegė per didelius gaisrus, nusiaubusius miestą XVIII a., todėl jų išvaizda vis dar nauja. Ne visos jos dar atsigavo ir po niokojimo, patirto 1807 m., kai joms teko tarnauti ligoninėmis.
Karaliaučiaus teatro afišos fragmentas.
Vietinis Naujasis teatras neabejotinai yra nuostabiausias Karaliaučiaus architektūros kūrinys, su kuriuo grožiu neprilygsta Vienos ir Berlyno teatrai. Jis visiškai neįprasto dydžio ir stovi gražioje aikštėje.
Teatras Parado aikštėje. Jo vietoje dabar stovi daugiabutis namas Universitetskaja g. 4–10.
Jį galima apžiūrėti iš visų pusių ir stebėtis efektu, kurį daro šis kilnus meno kūrinys. Ilgo pastato fasado nepertraukia jokios langų angos, o abiejuose galuose jis turi egiptietiškojo orderio portikus. Atsižvelgiant į didelius statinio matmenis, bet koks kitas architektūrinis orderis būtų smulkmeniškas ir netinkamas, nes tik didelio skersmens kolonos dera su bendru architektūriniu sumanymu. Vis dėlto fasadas atrodo kiek monotoniškai ir sunkiai, nes trūksta bareljefų, kurie turi būti įrengti ant sienų.
Jie buvo užsakyti Berlyne iš direktoriaus Schadowo, bet dėl lėšų stokos iki Karaliaučiaus iki šiol nenukeliavo.
Iš kiekvieno portiko į vidų veda trys įėjimai: kairieji – į sceną ir rūbinę, dešinieji – į antrojo ir trečiojo aukšto ložes, taip pat į galeriją. Iš frontono pusės, žvelgiančios į Pilies tvenkinį, pro tris dideles arkadas patenki į atvirą erdvų vestibiulį, vedantį į žiūrovų praėjimus į parterį, pirmojo aukšto ložes, koncertų salę ir bufetą.
Koridoriai, kaip ir vestibiulis bei laiptai, platūs ir patogūs, todėl net esant didžiausiam žiūrovų skaičiui niekada nebūna spūsties, o visiškai pilna salė ištuštėja per penkias minutes, kuo įsitikinau savo akimis. Šiuo požiūriu teatras nusipelno būti pateikiamas kaip pavyzdys. Bufetas ribojasi su vestibiuliu ir yra tiek pat erdvus, kiek puikus. Koncertų salė yra virš vestibiulio ir su kaupu talpina 600–700 žmonių. Ji įrengta taip, kad muzika iš jos nepasiekia teatro žiūrovų salės, todėl koncertai ir spektakliai gali vykti vienu metu.
Vaizdas į salę nuo scenos. Krinta į akis prabangi karališkoji ložė.
Teatro interjerai turtingai ir su skoniu apipavidalinti ir šiuo požiūriu pranoksta viską, ką esu kada nors matęs. Visos ložės atviros, neatskirtos jokiomis pertvaromis, o centre – prabangi karališkoji (žr. aukščiau).
Déjà vu: Šilerio paminklas (kairėje) aikštėje priešais teatrą.
Ji turi gražiai ištapytas šonines sieneles, papuoštas sieniniais šviestuvais, ir nuo kitų ložių atskirta dviem turtingai paauksuotomis kaneliūruotomis korintinėmis kolonomis, remiančiomis grakščias lubų sijas.
Ložės nesiekia scenos, o yra atskirtos nuo jos iš abiejų pusių 50–60 pėdų ilgio sienomis. Šiose sienose yra dvi nišos, kuriose stovi antikinės gėlių pintinės. Už orkestro yra vadinamoji „uždaroji zona“ su žiūrovų vietomis. Ten paprastai sėdi meno kritikai, todėl bilietai į ją parduodami retai. Parterio dydis leido išdėstyti sėdynes trimis grupėmis, tarp kurių yra erdvė, kur galima stovėti. Visos sėdynės su atlošais, o tai, matyt, būtina, kad nepavargtum per keturias teatre praleidžiamas valandas. Už parterio yra pakyla, nuo kurios viskas puikiai girdėti ir matyti. Ten žiūrovas yra kiek izoliuotas nuo likusios salės18. Už šias vietas mokate brangiau nei už parterį.
Kairėje scenos pusėje yra laikrodis, o dešinėje pusapskritime užrašytas kitą dieną rodomo spektaklio pavadinimas.
Scena labai didelė ir, kitaip nei visuose vokiečių teatruose, turi tokį ypatumą: čia nėra kulisų, o vietoj jų – dvi pasvirusios šoninės plokštumos, kurios palengvina transformacijas, geriau atrodo perspektyvoje ir dera su tuo, kas vyksta scenoje.
Šis prabangus teatras degė 1808 m., vos pastatytas. Garsus dekoracijų dailininkas Breysigas per gaisrą neteko savo piešinių kolekcijos, kurioje buvo rafinuočiausių pastatų ir peizažų piešiniai, sukurti per dvidešimt metų keliaujant po Europą. Ši gaisre žuvusi piešinių kolekcija buvo tokia turtinga, kad kitos jai lygios galbūt ir nerastum, vadinasi, nuostolis buvo nepataisomas. Gaisro priežastis taip ir nebuvo nustatyta, nors už bet kokias patikimas žinias buvo paskelbtas tūkstančio talerių atlygis. Greičiausiai tai buvo tyčinis padegimas, nes anksčiau buvo pastebėta daugybė tyčinio pastato puošybos ir judamųjų dalių, taip pat langų, durų, sėdynių ir panašių dalykų gadinimo atvejų, o tai ir liudija piktą kėslą.
Senoji Karaliaučiaus birža ir Žaliųjų vartų bokštas (kairėje) Kneiphofe.
Antrasis Karaliaučiaus teatras vadinamas Senuoju tik tam, kad būtų atskirtas nuo naujesniojo teatro. Jis buvo iš naujo pastatytas vos prieš kokius penkiolika metų, kai sudegė iki pamatų.
Žalieji vartai ir senoji birža (dešinėje) Kneiphofe. Estakadinis tiltas užgožė šį peizažą.
Tai vieno pirklio privati nuosavybė; nors jis gavo didelę naudą nuomodamas pastatą, po gaisro atstatė jį akivaizdžiai taupydamas ir nepaisydamas jokių architektūros taisyklių. Sakoma, kad karaliaučiškiai buvo labai nusivylę tokiu statytojo šykštumu, ir tai paskatino statyti naują didelį teatrą.
Pasakojama, kad Senojo teatro savininkas paprašė vieno profesoriaus, kurį jau seniai erzino beskonė pastato konstrukcija, sukurti jam tinkamą užrašą. Tas sutiko ir, kai jam priminė pažadą, atsiuntė štai ką: „Tai Komedijos namai, o ne kareivinės.“
P. B. (taip vadinosi savininkas), žinoma, tai nepatiko, ir jis kreipėsi į Kantą, kuris tuo metu jau buvo labai senas, prašydamas sukurti tinkamesnę dedikaciją.
Kantui šis prašymas pasirodė netinkamas ir erzinantis. Tuo metu pas jį viešėjęs profesorius Rinkas pamatė ant stalo Vergilijaus tomelį, atsivertė jį atsitiktinai ir perskaitė pirmą pasitaikiusią frazę: Amant alterna Camēnae19. Ji ir buvo užrašyta ant pastato fasado, nors šiuo atveju, ištraukta iš Vergilijaus teksto, buvo visiška nesąmonė.
Kariuomenės mobilizacijos metu teatro pastatas buvo naudojamas kaip aprangos sandėlis, o šiuo metu stovi tuščias.
Birža, esanti Kneiphofe prie Žaliojo tilto, yra grakštus paviljonas, pastatytas kilniu antikiniu stiliumi, kuris, kaip sakoma, kainavo daug pinigų, nes keistu miesto pirklių reikalavimu buvo pastatytas ant vandens, tai yra ant polių. Biržos pastatas iš dviejų pusių turi gražius peristilius su joninėmis kolonomis, apvalų variu dengtą kupolą ir atrodo labai gražiai.
Kneiphofo rotušė. Nuo XVIII a. antrojo ketvirčio joje
buvo įsikūrusi sujungto Karaliaučiaus rotušė.
Kneiphofo rotušė (žr. aukščiau) – solidus, turtingai ir elegantiškai papuoštas pastatas su puikiais laiptais ir grakščiu portalu su kolonomis. Didžioji magistrato salė, išklota marmuru ir papuošta statulomis, taip pat verta senovinio miesto.
Kneiphofo rotušės interjeras.
Altstadto rotušė, Karališkoji prieglauda (Našlaičių namai), dabar Zellerio mokymo įstaiga, ir Karališkoji biblioteka pastatytos XVIII a. pradžioje tuo metu vyravusiu prancūzišku stiliumi, akivaizdžiai kilnesniu už vėlesnių laikų stilių. Du pastarieji pastatai atrodo ypač gerai ir turi rūmų išvaizdą. Pirmojo fasadą gadina neproporcingai aukšti laiptai ir kelios beformės kolonos.
Kiti visuomeniniai pastatai, kaip ir privatūs statiniai, niekuo neišsiskiria, nes pirmieji buvo statomi itin taupiai, o statant antruosius buvo atsižvelgiama tik į jų gyventojų patogumą ir komfortą, todėl išraiškingi dekoratyviniai sprendimai yra tik interjeruose. Paprastai taip ir būna prekybos miestuose. Pavyzdžiui, Rygoje, Dancige, Hamburge, Amsterdame ir Londone su skoniu pastatyti namai taip pat reti kaip ir čia, nors ir ten, ir čia gyvena nemažai turtuolių.
PRŪSIJOS LEGENDOS – tinklaraštis, kurį rašo Tatjana Kolivai.
VERTĖJOS PASTABOS
1. Frydrichas I (vok. Friedrich I.; 1657–1713) – Brandenburgo kurfiurstas Frydricho III vardu nuo 1688 m., pirmasis Prūsijos karalius nuo 1701 m., Hohenzollernų dinastijos atstovas.
2. Frydrichas Vilhelmas II Prūsietis (vok. Friedrich Wilhelm II. von Preußen; 1744–1797) – Prūsijos karalius nuo 1786 m. Augusto Vilhelmo ir Luizės Amalijos Brunšvikietės-Volfenbiutelietės sūnus, Frydricho II Didžiojo sūnėnas.
3. Rustamas Raza (pranc. Roustam Raza, 1782–1845) – mameliukas, imperatoriaus Napoleono asmens sargybinis ir ginklanešys.
4. Žoakimas Miura (pranc. Joachim Murat; 1767 –1815) – Napoleono maršalas, Bergo didysis kunigaikštis 1806–1808 m., Neapolio karalystės karalius 1808–1815 m. Dėl meilės teatriniams efektams ir prabangiems egzotiškiems drabužiams gavo „teatro karaliaus“ pravardę (žr. toliau).
Prancūzų istorikas ir diplomatas, Prancūzijos pasiuntinys Rusijos imperatorės Jekaterinos II dvare grafas Louis Philippe'as de Ségur'as taip apibūdino šį žmogų: „Miura, šis teatro karalius pagal savo apdaro išmonę ir tikras monarchas pagal savo nesutramdomumą ir verdančią energiją, buvo drąsus kaip šauni ataka ir visada atrodė pranašus ir grėsmingai narsus, o tai buvo pavojingiausias ginklas puolant.“
Miura priima paradą. Jacques'o Onfroy de Bréville'io (Jacques Onfroy de Bréville), savo laiku žinomo slapyvardžiu Žobas (Job), piešinys.
5. Hansas Jakobas fon Auerswaldas (vok. Hans Jakob von Auerswald; 1757–1833) – Prūsijos generolas ir politikas. Turėdamas karaliaus pasitikėjimą, fon Auerswaldas ne kartą buvo skiriamas į atsakingas pareigas: 1788 m. jam buvo pavesta sutvarkyti žemės ūkio kreditą, 1797 m. jis buvo rūmų prezidentas Vakarų Prūsijoje, 1802 m. ėjo tas pačias pareigas Rytų Prūsijoje, 1808 m. paskirtas Rytų ir Vakarų Prūsijos oberprezidentu. Kai oberprezidento pareigybė buvo panaikinta, Hansas Jakobas fon Auerswaldas buvo paskirtas Rytų Prūsijos vyriausiosios valdybos prezidentu, o 1811 m. pakeltas į Prūsijos karalystės landhofmeisterius. Būdamas Karaliaučiaus universiteto kuratoriumi, jis taip pat daug nusipelnė savo gimtajam kraštui.
6. Cekhauzas (vok. Zeughaus) – arsenalas, ginklinė.
7. Frydrichas Vilhelmas III (vok. Friedrich Wilhelm III.; 1770–1840) – Prūsijos karalius nuo 1797 m. Frydricho Vilhelmo II ir Frederikos Luizės Hesenietės-Darmštatietės sūnus, Frydricho II Didžiojo brolio vaikaitis, Rusijos imperatorės Aleksandros Fiodorovnos (Šarlotės Prūsietės) tėvas, Rusijos imperatoriaus Aleksandro II senelis. Karų su Napoleonu ir Vienos kongreso dalyvis, vienas Šventosios sąjungos lyderių ir organizatorių.
8. Restoranas „Kruvinasis teismas“ dabartiniame Kaliningrade dažniau vadinamas „Blutgericht“ (vok. Blutgericht). „Blutgericht“ šlovė neduoda ramiai miegoti Kaliningrado restoranų savininkams, ir jie periodiškai mėgina jį atgaivinti.
9. Pultusko mūšis (Bataille de Pultusk) – mūšis, įvykęs 1806 m. gruodžio 14 (26) d. tarp Rusijos ir Prancūzijos kariuomenių prie Lenkijos miesto Pultusko per Ketvirtosios koalicijos karą.
10. Jakobas Philippas Hackertas (Jakob Philipp Hackert; 1737 –1807) – vokiečių peizažistas ir graveris, neoklasicizmo ir romantizmo Vakarų Europos XVIII a. antrosios pusės mene atstovas.
11. Martinas fon Wallenrodtas (1570–1632) buvo teisininkas ir knygų kolekcininkas. 1619 m. kunigaikščio vyriausybė Karaliaučiuje įtraukė į savo sudėtį 49 metų Wallenrodtą, tuometinį apskrities administratorių ir Tepliavos valdytoją, ir suteikė jam svarbias Prūsijos kanclerio pareigas. Wallenrodtas visą gyvenimą kaupė biblioteką ir paliko 2000 vertingų knygų. Jos sudarė Wallenrodtų bibliotekos, kurią jis perdavė miestui ir universitetui, pagrindą.
12. Aprašydamas (iš atminties?) Katedros epitafijas, autorius klaidingai nurodė Prūsijos kanclerio pavardę – Cocceji (Samuel Freiherr von Coccej, 1679–1755, kuris mirė ir palaidotas Berlyne). Karaliaučiaus katedroje buvo 1663–1665 m. Prūsijos kanclerio Johanno fon Kospotho (Johann von Kospoth, 1601-1665) epitafija-sarkofagas.
Vyskupo fon Polentzo epitafija (kairėje) Katedros sienoje kaimynystėje su panašiais artefaktais, skirtais fon Borckų giminės atstovams.
13. Georgas fon Polentzas (George von Polentz; apie 1478–1550) – Sembos ir Pamedės vyskupas. Paskutinis Sembos vyskupas 1518–1525 m., pirmasis katalikų vyskupas, priėmęs protestantų tikėjimą.
14. Liuteris (Lotaras) Brunšvikietis (vok. Luther von Braunschweig; apie 1275–1335) – 18-asis Vokiečių ordino didysis magistras nuo 1331 m. Prisidėjo prie to, kad Karaliaučiaus katedra būtų statoma ne kaip katedra-tvirtovė, o kaip grynai religinis gotikinio stiliaus pastatas: 1333 m. rugsėjo 13 d. davė leidimą tęsti 1330 m. pradėtą Katedros statybą Karaliaučiuje.
15. Andreasas Osianderis (Andreas Osiander; 1498–1552) – vokiečių liuteronų teologas ir protestantų reformatorius. 1549 m. apsigyveno Karaliaučiuje ir užėmė teologijos katedrą vietos universitete. Suvaidino lemiamą vaidmenį atverčiant Vokiečių ordino riterius į liuteronybę. Osianderis gyveno ir dirbo Karaliaučiuje iki savo mirties 1552 m.
16. Antonijus Alegris da Korėdžas (Correggio; Antonio Allegri; apie 1489–1534) – italų dailininkas, vienas didžiausių Aukštojo Renesanso meistrų.
17. Abatas Georgas Josephas Vogleris (Georg Joseph Vogler, 1749–1814) – vokiečių kompozitorius, vargonininkas, muzikos teoretikas, muzikos pedagogas, muzikologas.
18. Matyt, turimas omenyje amfiteatras.
19. Amant alterna Camenae – „Kamenos (Mūzos) mėgsta kaitą“. (Vergilijus, „Bukolikos“, III, 59).
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
