Burgfreiheitu (Burgfreiheit) Karaliaučiuje vadinama į šiaurę nuo pilies esanti miesto dalis. Terminas „Freiheit“ nuo XVI amžiaus vartojamas priemiesčiams, kuriems, išdavus vadinamąsias „laisvės raštus“, buvo suteiktos miesto teisės ir savarankiška jurisdikcija, žymėti.
(Pažodžiui išvertus iš vokiečių kalbos, žodžiai Burg ir Freiheit, kurių junginys mūsų atveju yra Burgfreiheito miesto rajono pavadinimas, reiškia atitinkamai „pilis“ ir „laisvė“. Tačiau žodis Freiheit turi ir antrą reikšmę – „sloboda“, t. y. privilegijuota gyvenvietė. Skirtingai nuo miestų, tokios gyvenvietės neturėjo miesto teisės (Stadtrecht), tačiau dažnai turėjo privilegijų ir naudojosi autonomija. – Red. pastaba.)
Karaliaučiuje šešios tokios gyvenvietės tiesiogiai priklausė nuo valdovo: Burgfreiheit, Sackheimas, Neue Sorge, Tragheimas, Artimasis Rossgartenas ir Tolimasis Rossgartenas. Jų vadovas buvo oberburggrafas, kuris kartu buvo ir aukščiausioji civilinės jurisdikcijos instancija. Jo pavaduotojas buvo kancleris. Jų sprendimus vykdė vadinamieji pilies sargai.
Monetų aikštė ir Pilies tvenkinys.
Oberburggrafui buvo pavaldžios ir daugybė privačių jurisdikcijų. Be universiteto, kuris tik visai neseniai (1879 m.) prarado ypatingą padėtį teisingumo srityje, civilinę jurisdikciją jiems priklausančiose teritorijose turėjo ir bažnytinės parapijos bei atskiros bajorų giminės. Antai vokiečių reformatų bendruomenė turėjo savo civilinę jurisdikciją pagal 1698 m. liepos 4 d. privilegiją, o prancūzų – pagal 1707 m. kovo 5 d. privilegiją. Iš bajorų giminių, turėjusių savo jurisdikciją mūsų mieste, minėtinos šios: Barfußai, Kreyzenai, Dohnos, Dönhoffai, Klingeriai, Kupneriai ir Holsteinai (Barfuß, Kreyzen, Dohna, Dönhoff, Klinger, Kupner, Holstein). Baudžiamoji jurisdikcija laisvuosiuose priemiesčiuose priklausė 1659 m. įsteigtam Aukštajam teismui, o jį panaikinus (1721 m.) – Dvaro teismui.
Vakaruose Burgfreiheit ribojosi su Steindammu (Steindamm) – riba ėjo to paties pavadinimo gatve. Šiaurėje – su Tragheimu (Tragheim).
Riba su juo ėjo linija nuo Italų skersgatvio (Wallsche Gasse) iki 2-osios ir 1-osios Upelio gatvių (2. und 1. Fließstraße) ligi Karčemos gatvės (Krugstraße), iš ten per Durpių turgų (Torfmarkt) ir toliau Modesteno skersgatviu (Modestengasse) iki Pilies tvenkinio (Schloßteich). Durpių turgumi iš pradžių vadinta nedidelė aikštė, kurioje stovėjo vasaros restoranas „Biržos salė“ (Börsenhalle), o Modesteno skersgatvis – senas Tolimojo Rossgarteno (Hinter Roßgarten) dalies nuo Durpių turgaus iki masonų ložės „Trys karūnos“ (Dreikronenloge) pavadinimas. Rytiniame Pilies tvenkinio (Schloßteich) krante Burgfreiheitui priklausė: Prancūzų gatvė (Französische Straße), Burgkircheno aikštė (Burgkirchenplatz), Kalno aikštė (Bergplatz) ir Malūno pravažiavimas (Mühlengrund).
Schloss- ir Burgfreiheit rekonstruotame miestų, gyvenviečių ir rajonų iki jų sujungimo 1724 m. žemėlapyje.
Burgfreiheite, kuris dabar garsėja daugybe gyvų prekybinių gatvių ir gražiausia Karaliaučiaus aikšte, Kryžiuočių ordino laikais, taip pat kunigaikštystės laikotarpiu užstatymo beveik nebuvo.
Burgfreiheit 1885 metų žemėlapyje, o knyga „Karaliaučiaus kraštotyra“ išvydo pasaulį 1895-aisiais.
Iš pradžių čia buvo leidžiama apsigyventi tik dvaro valdininkams, ir Junkerių gatvė (Junkerstraße) pavadinta jų garbei. Tai, kad visi trys miestai, kuriuos sujungus susidarė Karaliaučius (Altstadtas, Kneiphofas ir Löbenichtas), iki pirmųjų Prūsijos karalių savo teritorijose leido prekiauti tik vietos pirkliams, labai stabdė prekybos plėtrą. Tačiau būtent čia, Burgfreiheite, ėmė kurtis tie, kuriuos gynė kalvinistų mokymas, ir būtent čia Didysis kurfiurstas pradėjo apgyvendinti pabėgėlius iš Prancūzijos, t. y. reformatus hugenotus.
Be to, šie miestai periodiškai nesutarė ir tarpusavyje, ir su kaimyninėmis gyvenvietėmis.
Prieita iki to, kad 1701 m., netrukus po Frydricho I karūnavimo, nepatenkintų gyventojų susivienijimas, tarp kurių buvo daug užsieniečių, padavė karaliui prašymą įkurti ketvirtą miestą ir pasiūlė jį pavadinti „Königsstadt“ arba „Friedrichsstadt“.
Tai būtų smarkiai smogę prekybai ir pramonei tų trijų miestų, kurie ir buvo to priežastis. Tik labai sunkiai bendrajai Karaliaučiaus miesto tarybai pavyko neleisti įkurti ketvirto miesto.
Jei išeisime pro Karaliaučiaus pilies vartus, atsidursime Pilies aikštėje (Schloßplatz); pasukę į kairę ir praėję pro kairėje mūsų stovintį paminklą kunigaikščiui Albrechtui (Herzog Albrecht), dešinėje pamatysime mažą aikštelę, dabar naudojamą kaip ekipažų stovėjimo vieta ir vadinamą Monetų aikšte (Münzplatz). Šis pavadinimas primena laikus, kai čia buvo Monetų kalykla (Königsberger Münzstätte). Jos pastatas čia stovėjo iki 1802 m., paskui buvo nugriautas. Joje nukaldinti geležiniai pinigai buvo žymimi raide „E“.
Pilies aikštė pėsčiajam nepastebimai pereidavo į Monetų aikštę.
Septynerių metų karo laikotarpiu Karaliaučiaus monetų kalykloje buvo kalamos rusiškos monetos, kurių averse buvo Rusijos imperatorė Elžbieta, o reverse – Prūsijos erelis.
Monetų gatvė, ėjusi lygiagrečiai vakariniam Pilies tvenkinio krantui.
Teisę kaldinti monetas Karaliaučius gavo 1454 m. iš Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio (Kazimierz Jagiellończyk, 1427–1492) su sąlyga, kad jose bus Lenkijos monarcho atvaizdas. Altstadto miestas taip pat turėjo teisę kaldinti monetas pasibaigus karui 1466 m., tačiau po penkerių metų ši teisė iš jo buvo atimta, nes monetų kokybė buvo labai prasta.
(Knygos autoriai monetų kalybos Karaliaučiuje istoriją išdėstė kiek vienpusiškai. Pirmosios monetos Karaliaučiuje buvo nukaldintos 1260 m. Steindammo priemiestyje. 1309 m. monetų kalyba nutrūko. Ji atsinaujino XV a. viduryje ir tęsėsi iki 1803 m. Septynerių metų karo metu Karaliaučiaus monetų kalykloje buvo kalamos rusiškos monetos be specialaus ženklinimo, todėl jas sunku atskirti nuo maskvietiškų. – Red. pastaba.)
Kryžiuočių ordino laikais Monetų aikštės vietoje stovėjo Šventajai Magdalenai skirtas vienuolynas. Vėliau čia buvo pastatyta salė baliams ir teatro vaidinimams (Ballhaus), be to, ji buvo naudojama ir kamuolio žaidimui.
Monetų gatvėje (Münzstraße), einančioje nuo to paties pavadinimo aikštės vakariniu Pilies tvenkinio krantu, buvo firmarija (Firmarie), t. y. ligoninė, kurioje savo amžių baigdavo pagyvenę ordino broliai. XVII a. pradžioje ši gatvė buvo iš dalies užstatyta. Būdingas dabartinės Monetų gatvės bruožas – daugybė fotoateljė. Čia taip pat yra „Visuotinio Karaliaučiaus laikraščio“ spaustuvė ir ekspedicija (Königsberger Allgemeine Zeitung. Sankt Peterburge 1866–67 m. taip pat buvo leidžiamas „Visuotinis laikraštis“. – Red. pastaba.)
Vakarų kryptimi nuo Monetų aikštės driekiasi Junkerių gatvė. Jos plotis aiškiai nepakankamas. Tikriausiai iki 1544 m. ji net nebuvo išgrįsta arba buvo, bet labai prastai. Būtent 1544 m. kunigaikštis Albrechtas įsakė Šakūnų (Schaaken) ir Žuvininkų (Fischhausen) pilių fogtui (valdytojui) pagerinti kelią ir jį išgrįsti.
Junkerių gatvė ir Altstadto bažnyčia.
Iki 1572 m. visa ši vietovė daugiausia buvo žydintis sodas. Pietinė Junkerių gatvės pusė ėjo palei seną pilies griovį, kurio krante stovėjo reti namai.
Kanto namelis prie pilies. Helene Neumann (Helene Neumann, 1874–1942) ofortas.
Čia pat yra ir seniausi mūriniai šios miesto dalies pastatai, ypač tas, kuriame buvo kanceliarija, o vėliau – Voigto meno dirbinių parduotuvė (Junkerių g. 13–14). Seniausias šios gatvės pastatas priklauso Hageno vaistinei (Hagensche Apotheke). Dabartinis policijos prezidiumas (Polizeipräsidium, namas Nr. 8) pastatytas senosios Schimmelpfennigo tabako fabriko (Schimmelpfenningsche Tabakfabrik), buvusio karališkoje priežiūroje, vietoje.
Beveik pačiame vakariniame Junkerių gatvės gale yra posūkis į kairę – tai Princesių gatvės (Prinzessinstraße) pradžia. Jos pavadinimas aiškinamas tuo, kad dar kunigaikštystės laikais čia buvo to paties pavadinimo aikštė (Prinzessinenplatz). Čia stovėjo paprastas dviaukštis didžiojo vietos filosofo Immanuelio Kanto namas.
Jis buvo nugriautas 1893 m., nes jo pietinė dalis trukdė statyti naujus Liedtke’s prekybos namus (Liedtkesches Geschäftshaus), ant kurių atsirado memorialinė lenta su užrašu:
„Šioje vietoje stovėjo namas, kuriame 1783–1804 m. gyveno ir mokė Immanuelis Kantas“ (In dieser Stelle stand das Haus, in welchem Immanuel Kant wohnte und lehrte von 1783–1804).
Eidami toliau Junkerių gatve į vakarus, pateksime ten, kur prasideda Pašto gatvė (Poststraße) ir stovi Altstadto bažnyčia (Altstädtische Kirche). Anksčiau ši gatvė buvo Junkerių gatvės tęsinys, kuri tokiu būdu driekėsi iki Steindammo ir baigėsi to paties pavadinimo vartais (Junkergassenthor). Jie buvo nugriauti 1701 m. Bažnyčia pastatyta gotikos stiliumi pagal architekto Karlo Schinkelio (Karl Friedrich Schinkel, 1781–1841) projektą, aktyviai dalyvaujant monarchui Frydrichui Vilhelmui III (Friedrich Wilhelm III, 1770–1840). Kadangi pagal projektą bažnyčia buvo labai brangi, karalius nurodė sumažinti jos tūrį, o kolonų viduje skaičius liko toks pat. Tuo ir paaiškinamas jaudinantis įspūdis, kurį palieka jos interjeras.
Altstadto bažnyčia. Nežinomo XIX a. dailininko akvarelė.
Kertinis akmuo padėtas 1838 m. birželio 22 d., ceremonijoje dalyvavo kronprincas Frydrichas Vilhelmas (Friedrich Wilhelm, 1795–1861). Bažnyčia pašventinta 1845 m. spalio 15 d. Jos altorius, papuoštas turtingais paauksuotais drožiniais, atiteko jai paveldėtas iš senosios Altstadto bažnyčios, anksčiau stovėjusios aikštėje į pietus nuo pilies.
Lėšų stoka išėjo bažnyčios interjerui į naudą.
Vargonai pagaminti pagal meistro Casparini (Kasparini) projektą. Sakykla nauja ir labai paprasta. Užrašas ant marmurinės lentos altoriaus centre skelbia: „Viešpaties garbei ir žmonių išganymui šiuos Dievo namus pastatė pamaldieji karaliai Frydrichas Vilhelmas Trečiasis ir Frydrichas Vilhelmas Ketvirtasis. Jiems dėkingos Altstadto dvasinės bendruomenės. 1845 m. spalio 15 d.“
Bažnyčios bokštas apačioje keturkampis, vidurinėje dalyje – šešiakampis, toliau – aštuonkampis. Bokštą vainikuojantis kryžius nulietas iš geležies. Puikus pagrindinis portalas. Bažnyčios 50-mečio dieną, kuri buvo minima 1895 m., buvo pristatyti nauji Terletzkio (Terletzki) darbo vargonai, atlikti dideli bokšto ir bažnyčios eksterjero remonto darbai. Iki bažnyčios jos vietoje stovėjo senasis teatras (altes Schauspielhaus). Jis buvo pastatytas 1755 m., 1797-aisiais sudegė ir buvo atstatytas 1800-aisiais. Tačiau kadangi jo nebereikėjo, jis buvo nugriautas.
(Šiame teatre dažnai lankydavosi jaunasis Hoffmannas, rašytojas Stendhalis, kompozitorius Wagneris, rusų karininkas Bolotovas ir kitos žymios asmenybės. – Red. pastaba.)
Pagrindinė Pašto gatvės puošmena – pašto rūmai.
Apie patį seniausią Karaliaučiaus pašto pastatą, stovėjusį jų vietoje, užsimena istorikas Ludwigas von Baczko (Ludwig von Baczko, 1756–1823) knygoje „Karaliaučiaus miesto istorijos ir aprašymo bandymas“, 3-iasis sąsiuvinis, 1788 m. (Versuch einer Geschichte und Beschreibung der Stadt Königsberg, 1788): „Prie Grumbkowo, netoli namo, anksčiau priklausiusio Pudewilui, Kehrwiederio (Teatro) gatvėje yra senasis paštas.“ Kiek laiko jis čia buvo – nežinoma. Tačiau jau XVIII a. jį randame dabartinėje Altstadto Kalno gatvėje (Altstädtische Bergstraße), kurios atkarpa nuo Pilies kalno (Schlossberg) iki Altstadto turgaus (Altstädtischer Markt) anksčiau vadinosi Pašto gatve. Šalia 1730 m. atsirado naujas pašto sandėlis (Postpackhaus) – dabar Franzo Sterkau konditerija (Konditorei von Strekau). Pašto fasadą miesto pusėje puošė paminklas Frydrichui Vilhelmui I (Friedrich Wilhelm I, 1688–1740). Paštas čia buvo iki 1797 m., po to namą įsigijo miesto prezidentas von Hippelis (Theodor Gottlieb von Hippel, 1741–1796). Po 50 metų čia jau buvo įsikūrusi Lesgewango prieglauda (v. Lesgewansche Stift), o toje vietoje, kur anksčiau buvo prieglauda, 1848–1849 m. pastatyti naujieji pašto rūmai. Senasis paštas buvo nugriautas, ir jo vietoje 1850 m. pastatytas namas, matyt, dėl nedidelio dydžio pramintas „Kišeniniu nameliu“ (Taschenhaus), kuriame įsikūrė „Rytprūsių rentos bankas“ (Rentenbank für Ostpreßen, Pašto g. 15a). Būtinybė praplatinti šią gatvę ten, kur ji susilieja su Steindammu, privertė banką 1891 m. pastatą parduoti, ir dalis jo vėliau buvo nugriauta.
Karaliaučiaus pašto rūmai ir Altstadto bažnyčia (dešinėje).
Dabartinis pagrindinio pašto pastatas su gotikos elementais, puikiai atliktas, pradėtas eksploatuoti 1887 m. rudenį. Statyba kainavo 568 280 markių.
Pašto gatvė. Automobilių dar taip mažai, kad jiems net nėra atskiros juostos.
Be pagrindinio pastato, komplekse yra telegrafas ir papildomi priestatai bagažui laikyti ir tarnybos reikmėms. Kiekviename – garinis šildymas ir elektros apšvietimas. Minėtas Theodoro von Hippelio namas stovėjo ten, kur dabar yra telegrafas.
(Karaliaučiaus pašto rūmai stovėjo ten, kur dabar Leninskij prospekte yra prekybos ir pramogų centras „Plaza“. – Red. pastaba.)
Theodoras Gottliebas von Hippelis gimė 1741 m. sausio 31 d. Girdavoje (dabar Železnodorožno gyvenvietė). 1756 m. jis įstojo į Karaliaučiaus universitetą studijuoti teologijos, paskui perėjo į teisės fakultetą. Išskirtiniai gabumai, stropumas ir atkaklumas leido jam greitai pasiekti aukštas teisėjo pareigas. 1780 m. jis tampa Karaliaučiaus oberburmistru ir gauna karo patarėjo vardą, atitinkantį dabartinį rotušės patarėjo vardą. Karalius Frydrichas Vilhelmas II (Friedrich Wilhelm II, 1744–1797) dar paaukštino Hippelį, paskirdamas jį slaptuoju karo patarėju ir miesto prezidentu. 1790 m., prieš pat penkiasdešimtmetį, Hippelis gavo bajoro titulą. Aktyviai dalyvaudamas XVIII a. antrosios pusės Karaliaučiaus dvasiniame gyvenime, jis buvo susijęs artima draugyste su Kantu, Jacobi (Johann Conrad Jacobi, 1717–1774), von Schrötteriais (Freiherrn von Schrötter) ir kitais iškiliais savo meto žmonėmis. Turėjo literatūrinį talentą ir gerą humoro jausmą, todėl iki šiol laikomas iškiliu vokiečių satyriku. Jam vadovaujant Karaliaučiui, mieste buvo atidaryta meno mokykla (1790), rekonstruotas Filosofų pylimas (Portovaja gatvės rajonas), galutinai užpiltas raistas tarp vakarinės pilies dalies ir krantinės, atnaujintas kelias Vidurinėje Hufene (Mittelhufen, dabar Miro prospektas prie Centrinio parko ir zoologijos sodo) ir dar daug kas. Theodoras von Hippelis mirė 1796 m. balandžio 23 d.
Iš šiaurės rytų prie Altstadto bažnyčios prieina gatvė, kuri atveda mus į Parado aikštę (Paradeplatz), vieną gražiausių mieste. Dabartinė Parado aikštė tėra dalis čia pat buvusios to paties pavadinimo aikštės.
Parado aikštė visada buvo ir tebėra žalia oazė miesto centre.
Vietos gyventojai iš senos įpratos neretai ją vadina Karališkuoju sodu (Königsgarten), ir tai nukelia mus į šios vietos istoriją. Jei pabandysime ją įsivaizduoti Kryžiuočių ordino laikais, turime pašalinti visus pastatus, taip pat gatves, vedančias į Steindammą. Tada čia buvo neužstatyta erdvė maždaug nuo Italų skersgatvio iki Pilies tvenkinio, kurią užėmė Pramogų (Lustgarten) ir Medžioklės (Hetzgarten) sodai.
(Kai kuriose mūsų svetainės publikacijose Medžioklės sodas minimas kaip Hetzgartenas. Vokišką žodį Hetzgarten kartais į rusų kalbą verčia kaip „zoologijos sodas“ arba „žvėrynas“. Tačiau tai buvo būtent aikštelė prie pilies laukinių žvėrių pjudymui ir kovoms, o kartu ir bestiarijus, kuriame buvo laikomi egzotiški ir pavojingi faunos atstovai. – Red. pastaba.)
Pramogų sode buvo visokių įmantrių statinių, bokštelių ir pavėsinių. Tačiau pagrindinis jo privalumas buvo daugybė vaismedžių. 1724 m. jų buvo 80, ir jie buvo nuomojami sodininkui. Ypatingo žavesio šiam sodui teikė milžiniška sena trisdešimties pėdų apimties liepa, kurios lajoje buvo įrengtos penkios nuostabios galerijos, viena virš kitos. Apatinę galeriją rėmė dvylika medinių kolonų. Dar 1697 m. kancleris von Kreytzenas (Kanzler Georg Friedrich von Kreytzen, 1639–1710) čia surengė vaišes kurfiurstui Frydrichui III (Kurfürst Friedrich III / König Friedrich I, 1657–1703) ir jo palydai.
Medžioklės sodas ribojosi su Pramogų sodu ten, kur prasidėjo gatvė, vedanti į Pilies tvenkinį (Schloßteichstraße). Vėliau Medžioklės sodo vietoje buvo pastatyti keli Czerwonkų šeimai priklausę namai (Czerwonkasche Häuser, jie nugriauti 1880 m.). Sodai, panašūs į Karaliaučiaus Medžioklės sodą, Kryžiuočių ordino laikais nebuvo retenybė. Geriausias Prūsijoje Medžioklės sodas buvo Marienburgo apylinkėse, kur, be lokių, beždžionių, perlinių vištų ir kurtinių, buvo laikomas net liūtas, padovanotas didžiajam magistrui 1408 m. Žvėrys per šventes buvo naudojami pramoginėms medžioklėms, pjudymui ir kovoms.
Karaliaučiaus Medžioklės sodą netrukus po įžengimo į sostą panaikino Frydrichas Didysis. Gautus pinigus jis įsakė išdalyti vargšams. Tai įvyko 1744 m.
Pramogų sodas nustojo egzistavęs dar anksčiau, po atšiaurios 1708 m. žiemos, sunaikinusios daugybę medžių, aukštas gyvatvores ir gėles. Jo vietoje įrengė rikiuotės pratybų aikštę (Exerzierplatz). Be sodų, šiaurės rytiniame dabartinės Parado aikštės kampe buvo gana nedailus arklių malūnas (Roßmahlmühle). Jis stovėjo ten, kur dabar prasideda Teatro gatvė (Theaterstraße).
Frydrichas Vilhelmas I (Friedrich Wilhelm I, 1688–1740) sumanė priešais teatrą pastatyti prabangią Garnizono bažnyčią (Garnisonkirche), tačiau pelkėtas gruntas sutrukdė įgyvendinti planą. Vien pamatams prireikė tiek pinigų, kad apie statybos užbaigimą nebuvo ko ir galvoti. Netoli nebaigto statinio 1774 m. buvo pastatytas garnizono pratybų namas (Exerzierhaus). 1806 m. jį nugriovė, kad toje vietoje pastatytų teatrą, tačiau paskui iš naujo atstatė netoliese, kur vėliau atsirado universiteto pastatas. Garnizono pratybų name vėliau vykdavo pačios įvairiausios šventės ir renginiai: visokios iškilmės, parodos, „Prūsų sąjungos“ (Preußenverein, 1850) patriotų susirinkimai, juose net sugebėdavo prekiauti arkliais.
Kai 1800 m. Rytprūsių vyriausybės Karo ir domenų rūmai nusprendė užstatyti gyvenamaisiais namais teritoriją už garnizono pratybų namo, atsirado nauja gatvė. Ją pavadino Sodo gatve (Gartenstraße). Čia besidriekiantis pelkėtas griovys buvo užpiltas. 1808 m. nugriovė minėtą arklių malūną, o Teatro gatvę, kuri anksčiau buvo aklagatvis ir pagal vietos tradiciją vadinosi Grįžtamąja (Kehrwiederstraße), pratęsė iki Parado aikštės.
Parado aikštės centre stovėjo paminklas karaliui, padovanojusiam ją miestui.
Ypač svarbia data Parado aikštei tapo 1809 m. lapkričio 4 d. Tą dieną karalius Frydrichas Vilhelmas III atsisakė savo teisių į Burgfreiheitą su sąlyga, kad Parado aikštė amžinai liks miesto nuosavybė ir visada turės likti neužstatyta.
Leidyklos „Gräfe und Unzer“ pastatas Parado aikštėje su knygynu ir kavine „Bauer“.
Taip aikštė pakeitė šeimininkus, bet iš esmės niekas nepasikeitė. Ankstesnės miestiečių kartos mažai rūpinosi viešųjų erdvių tvarkymu. Tik baigus statyti naująjį universiteto pastatą, kuriam miestas po ilgų derybų nemokamai suteikė reikiamą plotą, būtinybė sutvarkyti teritoriją priešais jį tapo akivaizdi visiems. Tačiau tam teko užpilti per ją tekėjusį nedailų upelį su mažais tilteliais ir nukirsti aukštas tuopas, augusias palei jo vagą. Dabartiniai angliško stiliaus sodai su vešliomis vejomis, gražiomis giraitėmis ir prižiūrėtais takeliais priklauso visai netolimai praeičiai (1885). Jie tapo organiška jos architektūrinio ansamblio dalimi ir suteikė aikštei su jos paminklais bei didingais pastatais elegancijos ir romantikos. Parado aikštė tapo viena mėgstamiausių vietų Karaliaučiaus gyventojams ir giedromis dienomis atrodo nepaprastai gyvai ir spalvingai, ypač dėl miesto Gražinimo draugijos (Verschönerungsverein) veiklos, kuri įnešė savo svarų indėlį: vaikų žaidimų aikštelę ir daugybę suolelių. (Buvusi Parado aikštė buvo dabartinės nedidelės aikštės priešais universiteto pastatą Universitetskaja gatvėje vietoje. – Red. pastaba.)
Iš Parado aikštę juosiančių pastatų neabejotinai gražiausias yra universitetas. Senasis universiteto pastatas prie Katedros Kneiphofo (Kneiphof) saloje jau seniai nebeatitiko net kukliausių reikalavimų, ir naujo statyba atsidūrė tarp opiausių miesto problemų. Tačiau nors visi su tuo sutiko, valstybės finansinė padėtis, ypač po niokojančių Išsivadavimo karų (turimas omenyje karas su Prancūzija Napoleono įsiveržimo laikotarpiu – red. pastaba), buvo tokia apgailėtina, kad praėjo beveik trisdešimt metų, kol į naujosios Albertinos pamatus buvo padėtas pirmasis akmuo (1844). Taigi įgyvendinti išsvajotą norą nebuvo paprasta. Ypač opus buvo žemės sklypo klausimas, nes beveik visa miesto žemė yra privati nuosavybė.
Ilgai svarstė: iš pradžių norėjo statyti Kalckreutho namo vietoje adresu Kalno aikštė 11–12, paskui senojo teatro Pašto gatvėje vietoje, ir tik 1838 m. buvo nuspręsta universiteto pastatą statyti Parado aikštėje.
Reikalas pajudėjo, kai 1840 m. į sostą įžengė Frydrichas Vilhelmas IV: 1844 m. birželio pabaigoje magistratas priėmė atitinkamą sprendimą. Kupinas meilės menui ir mokslams, karalius puoselėjo grandiozinius planus. Jis nusprendė Parado aikštėje pastatyti tris monumentalius pastatus: naująjį universitetą – šiaurės vakaruose, teismo pastatą – pietvakariuose ir naująjį teatrą – šiaurės rytuose. Aikštę juosianti kolonada turėjo sujungti juos į grandiozinį architektūrinį ansamblį. Deja, puiki idėja taip ir nebuvo įgyvendinta, tačiau naująjį universitetą pastatė.
Pirmasis akmuo į naujojo universiteto pamatus buvo padėtas 1844 m. rugpjūčio 31 d. Karalius, kuris nuo 1808 m. buvo rektorius, dalyvavo iškilmingoje ceremonijoje ir pirmuosius tris plaktuko smūgius palydėjo šiais žodžiais: „Universitetas turi būti šviesos židinys. Jo šūkis: Pirmyn!“ Vėlesni metai atnešė šaliai naujų politinių sukrėtimų, ir statyba sustojo. (Matyt, turimi omenyje 1848–49 m. revoliuciniai įvykiai Vokietijoje. – red. pastaba) Pagaliau 1856 m. balandžio 6 d. statybos buvo atnaujintos, ir (po dar vienos trumpos pertraukos 1859 m. dėl karo grėsmės) 1862 m. pastatas buvo baigtas. Tų pačių metų liepos 20 d. įvyko iškilmingas universiteto pašventinimas, dalyvaujant kronprincui Frydrichui, kuris garbingas universiteto rektoriaus pareigas paveldėjo iš tuo metu jau mirusio karaliaus.
Naujoji Albertina Parado aikštėje su paminklu Frydrichui Vilhelmui III priešais fasadą.
Šio didingo pastato projektas priklauso slaptajam patarėjui von Stüleriui (Friedrich August Stüler, 1800–1865), kurio vienas žinomiausių darbų – Hohenzollernų pilies (Hohenzollern) prie Bisingeno (Bisingen) rekonstrukcija.
Pirminėje projekto versijoje buvo siūloma kolonada apjuosti visą aikštę.
(Prūsijoje valdžiusios dinastijos pilis jam buvo patikėta maždaug tuo pačiu metu, kai buvo statomas Karaliaučiaus universitetas, o štai Žiemos rūmų Sankt Peterburge rekonstrukcijos po niokojančio 1837 m. gaisro projektą jis sukūrė keleriais metais anksčiau. Stüleriui priklauso ir Potsdamo Friedenskirche projektas, tapęs prototipu bažnyčiai Mehlauken gyvenvietėje (dabar Zalesje). – Red. pastaba.)
Pastatas pastatytas italų Renesanso stiliumi, ypač pagal Lombardijos ir Šiaurės Italijos miestų, iki pat Bolonijos, plytinės architektūros šedevrų pavyzdį. Išorinės sienos išmūrytos iš meistriškai apdirbtų geltonų plytų, kurias tiekė Karališkoji plytinė netoli Dirschau (Dirschau, dabar Lenkijos miestas Tczewas / Tczew). Universiteto pastato ilgis – 75 metrai, plotis – 20. Centrinėje fasado dalyje – įspūdingas rizalitas. Kairėje ir dešinėje nuo jo palei sieną driekiasi dengta galerija, kurios kolonos padarytos iš vengriško smiltainio. Trys dideli pusapvaliais arkiniais skliautais langai, puošiantys rizalitą, jungia antrąjį ir trečiąjį aukštus, ir kiekvienas jų dviem nedidelėmis kolonomis padalytas į tris dalis. Kiekviena kolona baigiasi kariatide, remiančia bendros lango arkos skliautą. Langus riboja keturios piliastros, kurių kiekviena maždaug ties savo aukščio viduriu papuošta užrašu auksinėmis raidėmis lotynų kalba: Virtus (dorybė), Pietas (pamaldumas), Candor (tyrumas), Sapientia (išmintis). Kairėje ir dešinėje nuo langų antrojo aukšto lygyje nišose įstatytos dviejų dvasinių universiteto tėvų ir didžiųjų reformatorių – Liuterio (Martin Luther, 1483–1546) ir Melanchtono (Philipp Melanchthon 1496–1560) – skulptūros, kurias sukūrė profesorius Friedrichas Schievelbeinas (Friedrich Anton Hermann Schievelbein, 1817–1867). Virš vidurinio lango patalpintas universiteto įkūrėjo kunigaikščio Albrechto (Albrecht von Brandenburg-Ansbach, 1490–1568) ant žirgo aukštasis reljefas. Abipus reljefo taip pat yra du langai, kurių kiekvienas dviem kolonomis padalytas į tris dalis, o langų kraštuose išdėstytos keturios pagrindinių fakultetų – filosofijos, teologijos, teisės ir medicinos – alegorijos. Kairėje jų eilę užbaigia medalionas su pirmojo Albertinos rektoriaus Georgo Sabinuso (Georg Sabinus, 1508–1560) portretu, dešinėje – analogiškas medalionas su garsaus Rytprūsių poeto ir dainių kūrėjo, nuo 1639 m. poezijos profesoriaus ir 1656–59 m. rektoriaus Simono Dacho (Simon Dach, 1605–1659) portretu.
Rizalitą vainikuoja pusapvalė glorieta su Prūsijos ereliu ir užrašu lotynų kalba: „Fridericus Guilelmus IV. Instituit 1844, Guilelmus perfecit 1862“. („Frydrichas Vilhelmas Ketvirtasis pradėjo statyti 1844-aisiais, o užbaigė Vilhelmas 1862-aisiais.“)
Dešinioji ir kairioji fasado dalys antrajame ir trečiajame aukštuose turi po penkis langus. Visi šie langai taip pat dviem kolonomis padalyti į tris dalis. Virš viršutinės eilės langų portretiniuose medalionuose įamžinti garsūs Karaliaučiaus mokslininkai:
Filosofas Johannas von Hamannas (Johann Georg Hamann, 1730–1788);
Filosofas Johannas von Herderis (Johann Gottfried von Herder, 1744–1803);
Filosofas ir politologas Christianas Krausas (Christian Jakob Kraus, 1753–1807);
Botanikas ir chemikas Karlas Hagenas (Karl Gottfried Hagen, 1749–1829);
Anatomas ir fiziologas Karlas Burdachas (Karl Friedrich Burdach, 1776–1847);
Filosofas Immanuelis Kantas (Immanuel Kant, 1724–1804);
Miesto prezidentas Theodoras von Hippelis (Theodor Gottlieb von Hippel, 1741–1796);
Filosofas Johannas Herbartas (Johann Friedrich Herbart, 1776–1841);
Astronomas Friedrichas Besselis (Friedrich Wilhelm Bessel, 1784–1846);
Matematikas Carlas Jacobi (Carl Gustav Jacob Jacobi, 1804–1851).
Rytinėje pastato pusėje, atsuktoje į teatrą, dar du medalionai:
Filologas Karlas Lachmannas (Karl Konrad Friedrich Wilhelm Lachmann, 1793–1851);
Filologas Christianas Lobeckas (Christian August Lobeck, 1781–1860).
Medalionams skirtos nišos galiniame fasade ir vakariniame gale tuščios. (Matyt, jose buvo planuojama patalpinti mokslininkų, kurie tokios garbės nusipelnys ateityje, portretus. – Red. pastaba.)
Albertinos holas pirmajame aukšte.
Virš universiteto pastato stogo iškilusios aštuonios statulos. Virš centrinės pagrindinio fasado dalies jos simbolizuoja įstatymų leidybą ir valstybės valdymą. Pagrindinio fasado pagrindinio tūrio kampus puošia skulptūrinės istorijos ir archeologijos alegorijos. Virš galinio fasado rizalito iškilusios skulptūros, simbolizuojančios matematiką ir fiziką. Galinio fasado kampuose – skulptūriniai geografijos ir astronomijos įvaizdžiai.
Viena iš dvidešimties universiteto auditorijų.
Virš pagrindinio pastato karnizo yra palėpės aukštas, papuoštas baliustrada. Trys didelės raižytos durys su stiklo langeliais, apsaugotais kaltinėmis grotomis, veda į erdvų universiteto fojė, kur yra vadinamosios „juodosios lentos“, ant kurių iškabinami priimtų studentų sąrašai ir skelbimai. Patalpą puošia kolonos iš pilko Silezijos marmuro. Šešios marmurinės pakopos veda į tolimąją fojė dalį. Baliustrados iš raudono belgiško marmuro dekoruoja arkines angas abipus laiptų. Į kairę ir į dešinę driekiasi koridoriai, tiesiai – pagrindiniai laiptai į viršutinius aukštus. Jų pakopos padarytos iš kieto Silezijos (Kunzendorfo) marmuro, o kolonos – iš rausvai rudo Vestfalijos marmuro, išgauto netoli Olpės. Korintiniai kapiteliai iš marmuro trupinių pagaminti Karališkojoje porceliano manufaktūroje Berlyne. Juose pavaizduotas studentų gyvenimas ir mokslai, fechtavimo ir muzikos užsiėmimai. Kairėje ir dešinėje yra memorialinės marmurinės lentos su studentų, dalyvavusių 1813–15, 1866, 1870–71 m. karuose ir atidavusių gyvybę už Tėvynę, vardais.
Gražiausia universiteto patalpa – prabangiai dekoruota aula (aktų salė), skirta 600 žmonių, iš kurių sėdimų vietų tik aštuoniasdešimt.
Kėdės, skirtos rektoriui, dekanams ir profesūrai, atskirtos barjeru atskiroje salės dalyje, čia pat ir katedra doktorantams per iškilmingą disertacijų gynimą. Salės lubos skliautuotos, skliautų briaunos (nerviūros) paauksuotos ir remiasi į piliastras. Virš pagrindinio įėjimo – balkonas muzikantams, kurį laiko dvi konsolės.
Pagrindinė aulos puošmena – brangios sienų tapybos kompozicijos, vaizduojančios keturis fakultetus: filosofijos, teologijos, teisės ir medicinos. Kairėje nuo įėjimo – freska, iliustruojanti tikrai filosofišką požiūrį į gyvenimą ir mirtį: Sokratas geria nuodus iš taurės. Dar labiau į kairę – „istorijos tėvo“, kaip jį pavadino Ciceronas, Herodoto portretas. Dešinėje – matematikos simbolis: Archimedas Sirakūzų apgulties metu. Šias tris freskas sukūrė universiteto profesorius Piotrowskis (Maximilian Antoni Piotrowski, 1813–1875).
Aula (aktų salė) su freskomis ir balkonu muzikantams.
Virš katedros – profesoriaus Rosenfelderio (Karl Ludwig Rosenfelder, 1813–1881) freska: apaštalas Paulius Atėnuose skelbia apie nežinomo Dievo atėjimą.
Sėdimos vietos aktų salėje priešais katedrą.
Gretimos vaizduoja muziką ir poeziją. Vienoje pavaizduotas Dovydas, grojantis arfa prieš karalių Saulių, kitoje – Homeras skaito savo poemas graikams. Abi nutapė profesorius Heydeckas (Johannes Heydeck, 1835–1910). Toliau – dar viena Karaliaučiuje gimusio profesoriaus Gräfo (Gustav Gräf, 1821–1895) freska: Atėnų valdovai prisiekia amžinai tarnauti Solono įstatymams, o tai simbolizuoja teisingumo triumfą. Kairiau – vėl profesoriaus Rosenfelderio darbas, iliustruojantis retorikos meno svarbą: didysis Atėnų oratorius Demostenas priima lauro vainiką iš dėkingos tautos. Kita, tikriausiai, taip pat Rosenfelderio: garsusis gydytojas Hipokratas prie ligonio lovos. Toliau – profesoriaus Neide’s kūriniai, šlovinantys mokslą: filosofas Aristotelis priima keistus žvėris iš karvedžio Aleksandro Makedoniečio; Ptolemėjas Aleksandrijos miesto observatorijoje – astronomijos simbolis.
Meno istoriją atstovauja Gräfo paveikslas: Fidijas rodo Periklui ir Aspazijai Atėnės Paladės skydą.
Salę puošia ir kiti alegoriniai paveikslai. Po visomis freskomis driekiasi aukštos poliruoto ąžuolo panelės su raižytu frizu. Grindys išklotos parketu.
Keletas puikių paveikslų yra senato kambaryje, besiribojančiame su aula. Pavyzdžiui, jaunojo kronprinco Frydricho Vilhelmo 1808 m. portretas, kurį nutapė Knorras (Georg David Salomon Knorr, 1844–1916); imperatoriaus Frydricho III portretas su rektoriaus mantija universiteto pastato atidarymo ceremonijoje 1862 m., nutapytas Lauchert’o (Richard Lauchert, 1823–1868). Ten pat yra skirtingų meistrų sukurti marmuriniai Kanto (iš Stoa Kantiana), Hageno ir Wagnerio biustai. Ypatingo dėmesio verta labai vertinga vario raižinių kolekcija, eksponuojama viršutiniame universiteto aukšte.
Be aulos, universitetas turi dvidešimt mažų ir didelių auditorijų, sales visokioms kolekcijoms ir rankraščiams, skaityklą, biblioteką, tarnybinius butus dėstytojams. Tokio pastato Karaliaučiuje niekada nebuvo. Tokią prabangą atitiko ir statybos išlaidos: 892 820 markių, neskaičiuojant paveikslų kainos. Iš viso – daugiau nei milijonas!
Universiteto senato posėdžių salė.
Ir vis dėlto vienas pastatas negalėjo patenkinti visų universiteto poreikių. Daugybė institutų yra atskirai.
Mokslinės bibliotekos skaitykla.
Vien filosofijos fakultetas turi 21 institutą, o medicinos – 14. Dauguma jų, ypač laboratorijos ir klinikos, buvo įkurti po 1862 m.
Dėstytojų skaičius nuo 1862 m. sparčiai augo. Persikeliant į naująjį pastatą jų buvo 57: 33 profesoriai, 9 docentai ir 15 dėstytojų. Dabar jų 98: 49 profesoriai, 21 docentas ir 28 dėstytojai. Be to, yra universiteto teisėjas, techniniai dėstytojai, jaunesnieji pareigūnai ir žemesnės grandies valstybės tarnautojai. Studentų skaičius 1862 m. vasarą siekė 412, 1894 m. vasaros semestre (universiteto 350-mečio šventimo metu) – 697, 1894/95 m. žiemos semestre – 706, 1895 m. vasaros semestre prisidėjo dar penkiasdešimt – 756. (Naujasis universiteto pastatas per karą buvo smarkiai sugriautas, paskui atstatytas kaip mokykla. Vėliau jame įsikūrė Kaliningrado universitetas. Istorinis pastatas atstatytas supaprastintu pavidalu, be dekoro. – Red. pastaba.)
Mūsų universiteto studentų gyvenimui didžiulę reikšmę turi Palaestra Albertina, kuri, skirtingai nuo daugybės mokslo institutų, skirta studentų fiziniam rengimui.
Taip užtikrinama sveika atsvara vienpusiškam intelektiniam lavinimui. Šio projekto iniciatorius buvo buvęs Albertinos studentas daktaras Lange (Friedrich Lange, 1849–1927) iš Niujorko. Jo svaraus įnašo ir daugybės aukų iš kitų šaltinių dėka 1894 m. liepos 27 d., dalyvaujant princui Friedrichui Leopoldui (Prinz Friedrich Leopold von Preußen, 1865–1931), atšventę universiteto 350-metį, suinteresuotieji padėjo pirmąjį akmenį į būsimųjų sporto rūmų pamatus 3-iojoje Upelio gatvėje. Pagal projektą juose numatyta jojimo maniežas, fechtavimo salės, maudyklės, žaidimų ir sporto salės, valgykla, poilsio kambariai ir t. t. (1896 m. atidaryta Palaestra Albertina savo pavadinimą gavo antikinių sporto salių garbei. Pastatas buvo atstatytas po karo ir dabar stovi Maršalo Rokosovskio gatvėje. – Red. pastaba.)
Palaestra Albertina buvo pastatyta kaimyninio Tragheimo rajono teritorijoje.
Priešais universitetą stovi raitoji Frydricho Vilhelmo III (Friedrich Wilhelm III, 1770–1840) statula, kurią provincija pastatė kaip gilaus dėkingumo ženklą savo velioniui valdovui, su kuriuo kadaise ištikimai dalijosi džiaugsmais ir vargais.
Paminklo Frydrichui Vilhelmui III atidengimas Parado aikštėje.
Paminklą Berlyne sukūrė profesorius Augustas Kissas (August Kiß, 1802–1865), o iš bronzos jis nulietas grafo Einsiedelio (Georg Alexander von Einsiedel, 1813–1867) liejykloje Lužicoje (Lausitz). Iškilmingas atidengimas įvyko visiems prūsams mielo monarcho gimtadienį, 1851 m. rugpjūčio 3 d., dalyvaujant jo įpėdiniui Frydrichui Vilhelmui IV (Friedrich Wilhelm IV, 1795–1861).
Karalius, vainikuotas lauro vainiku, sėdi raitas ant žirgo – vyriškos jėgos įsikūnijimas, apgaubtas mantijos klostėmis, po kuria blizga generolo uniforma su Juodojo erelio ir Geležinio kryžiaus ordinų grandinėmis. Kairė ranka tvirtai suspaudusi vadeles, tramdydama įkaitusį ir kanopa kapstantį žirgą. Kilnus gyvūnas papuoštas brangiais pakinktais, gūnia ir pistoleto dėklas padengti meistrišku siuvinėjimu, pagal pavyzdį to, kurį Berlyno moterys padovanojo iš pergalingo 1813–14 m. žygio grįžusiam karaliui. Statula iškilusi ant monumentalaus bronzinio postamento, stovinčio ant poliruoto granitinio cokolio, pakelto trimis pakopomis. Ant postamento matome reljefinius Prūsijos atgimimo po nelaimingo 1806–07 m. karo paveikslus: karaliaus šeimos laimę ir įstatymų leidybos veiklą, karą ir pergalę, taip pat taikos palaimą. Apžvelkime juos išsamiau.
Priekinėje postamento pusėje matome Prūsijos erelį, vainikuotą laurais ir laikantį naguose pergalės palmės šakelę. Čia pat dedikacija: „Savo karaliui Frydrichui Vilhelmui III – dėkinga Prūsijos tauta, 1841“.
Priekinės dalies turinį atitinka kompozicija galinėje, iliustruojanti landvero sukūrimą. Jos centre stovi generolas Yorckas (Johann David Ludwig Graf Yorck von Wartenburg, 1759–1830), kurio dešinė ranka iškilmingai pakelta priesaikai priimti, o studentas iš jo kairės rankos ima ginklą. Abipus generolo stovi grafai Aleksandras ir Liudvikas von Dohnos (Friedrich Alexander zu Dohna-Schlobitten, 1741–1810; Ludwig Alexander zu Dohna-Schlodien, 1750–1804). Pirmasis laiko įsaką dėl landvero sudarymo, antrasis iškėlęs vėliavą. Karininkas, kojomis mindantis ginklą ir tiesiantis kardą, – mūšio lauke žuvęs generolas von Bardelebenas (Karl Alexander von Bardeleben, 1770–1813). Kampe pavaizduotas gerbiamas patriotas – Karaliaučiaus oberburmistras Heidemannas (August Wilhelm Heidemann, 1773–1813) su landvero kario uniforma, kitame kampe – landvero kavaleristas. Veiksmo vietą galima nustatyti pagal pilies portalą fone.
Paminklo karaliui atsiradimas aikštėje atgaivino jos seną pavadinimą – Karališkasis sodas.
Rytinėje sienos pusėje pavaizduotas laimingas karališkosios poros šeimos gyvenimas. Šalia matome karalių vienoje iš Karaliaučiaus pilies salių, įteikiantį ministrui von Hardenbergui (Karl August von Hardenberg, 1750–1822) chartiją, skelbiančią tautos išlaisvinimą iš bet kokios priespaudos ir pradedančią valstybės pertvarką.
Reljefai rytinėje paminklo Frydrichui Vilhelmui III postamento pusėje.
Kitos dvi figūros – Prūsijos reformatoriai Steinas ir Scharnhorstas (Heinrich Friedrich Karl Reichsfreiherr vom und zum Stein 1757–1831; Gerhard Johann David von Scharnhorst, 1755–1813). Du paveikslai išilginėje vakarinėje postamento pusėje iliustruoja taikos palaimą. Viename valstiečiai uoliai dirba savo neseniai įgytas žemes. (1807 m. Prūsijoje buvo panaikinta baudžiava. Beje, Prūsijoje ji skyrėsi nuo rusiškosios. Trumpai tariant, Rusijoje valstiečiai buvo pririšti prie dvarininko, o Prūsijoje – prie žemės. Red. pastaba.)
Kitame matome žemdirbių, pedagogų ir karių luomų atstovus. Observatorija rodo, kad mokslininkas – garsusis astronomas Besselis (Friedrich Wilhelm Bessel, 1784–1846); landvero kavaleristas turi generolo von Auerswaldo (Hans Adolf Erdmann von Auerswald, 1792–1848) bruožų, kuris 1813 m. vienas pirmųjų paėmė į rankas ginklą kovoje už laisvę ir 1848 m. buvo gėdingai nužudytas minios Frankfurte prie Maino.
Reljefus ant postamento vieną nuo kito skiria alegorinės moterų figūros. Rytinėje pusėje: Tikėjimas, Borusija (sulotynintas Prūsijos pavadinimas – red. pastaba), Teisingumas. Vakarinėje: Meilė, Palaima ir Išmintis. Figūros susijusios su šalia jų pavaizduotomis scenomis. Dedikacijos virš reljefinių kompozicijų skelbia:
„Jo pavyzdys, jo įstatymai padarė mus stiprius“ (rytai), „Už Tėvynės išlaisvinimą“ (šiaurė), „Jam dėkojame už palaimintą taiką“ (vakarai). Paminklo aukštis – 11 metrų. Jis aptvertas grotomis su erelio ir lauro vainiko atvaizdu.
Frydrichas Vilhelmas III valdė nuo 1797 iki 1840 m. 1793 m. jis susituokė su Meklenburgo-Strelico princese Luize (Luise Auguste Wilhelmine Amalie zu Mecklenburg, 1776–1810, karalienė Luizė – red. pastaba). Jis įžengė į sostą su geriausiais ketinimais – padaryti tautą laimingą. Tačiau savo reformas vykdė nepakankamai greitai. Napoleono 1806 m. spalio 14 d. prie Jenos ir Auerštedto Prūsijos kariuomenei sukeltas pralaimėjimas privertė jį ilgam pamiršti savo planus. Ir net rusų pagalba nepajėgė pataisyti padėties, priešingai – ją pablogino. Po dviejų kruvinų mūšių – prie Prūsų Ylavos (Bagrationovskas, Kaliningrado sritis) 1807 m. vasario 6 d. ir prie Friedlando (Pravdinskas, Kaliningrado sritis) 1807 m. birželio 14 d. – karalius buvo priverstas pasirašyti Prūsijai žeminančią taikos sutartį (1807 m. liepos 9 d., rusų istoriografijoje žinomą kaip Tilžės taika – red. pastaba). Tai karaliui kainavo pusę jo pavaldinių ir beveik pusę žemių. Tačiau būtent po to prasidėjo tikrasis Prūsijos atgimimas. Aktyvi Frydricho Vilhelmo III veikla davė ilgai lauktų rezultatų. Ištikimais karaliaus pagalbininkais tapo von Steinas, von Hardenbergas, von Schrötteris (žr. aukščiau, žr. aukščiau, Friedrich Leopold von Schrötter, 1743–1815). Smarkiai pajudėjo valstiečių padėties lengvinimas, visų savivaldybių klausimų sprendimas buvo perduotas naujoms valdžios institucijoms – piliečių renkamiems magistratams ir rotušėms. (1808 m. lapkričio 19 d. miestų reforma.) Luominiai barjerai tarp bajorijos, miestiečių ir valstiečių sugriuvo. Senieji cechų apribojimai buvo panaikinti. Generolas von Scharnhorstas išsprendė sudėtingą karo tarnybos pertvarkos uždavinį. Visos žeminančios bausmės kariuomenėje buvo panaikintos. Tik nuopelnai leido pretenduoti į vadovaujamas pareigas. Dauguma šių reformų buvo priimtos Karaliaučiuje, kur karaliaus dvaras buvo beveik dvejus metus, nuo 1808 m. sausio 15 d. iki 1809 m. gruodžio 15 d. Sunkūs metai sukėlė naują jėgų ir ypač dvasios pakilimą 1813–15 m. išsivadavimo karo laikotarpiu. Tada mūsų tauta veikė prieš prancūzus sąjungoje su Rusija ir Austrija. Pagrindiniu karaliaus uždaviniu tapo tautų su senomis prūsiškomis tradicijomis žemių prijungimas: Pomeranijos dalis į šiaurę nuo Peenemündės su Riugeno sala, pietinė Saksonijos ir Brandenburgo dalis, didžioji Vestfalijos dalis ir Reino provincija. Jų suliejimo uždavinys po 1815 m. tapo pagrindiniu karaliui. Visa Prūsija buvo padalyta į provincijas, vyriausybines apygardas ir miestų teritorijas. Įstatymas dėl privalomosios karo prievolės priimtas 1814 m. 1819 m. priimtas įstatymas dėl privalomojo mokymosi mokyklose. Liuteronų ir reformatų bažnytinės bendruomenės buvo sujungtos į vieningą evangelikų bažnyčią (1817 m. bažnyčių unija). Įvesti nauji muitų nuostatai, sutvarkyta prekyba ir transporto susisiekimas su kitomis valstybėmis (išskyrus Austriją). Su karaliaus Frydricho Vilhelmo III vardu susijusios daugelis techninių naujovių: geležinkeliai, garlaiviai, visokios mašinos, telegrafas. Visos šios naujovės teigiamai paveikė tautos gyvenimą. Frydrichas Vilhelmas III mirė 1840 m. birželio 7 d.
Be Frydricho Vilhelmo III statulos, Parado aikštėje stovi paminklas garsiajam filosofui Immanueliui Kantui. Jis paprastesnis, bet savo reikšme nenusileidžia karaliaus paminklui. Didysis mąstytojas pavaizduotas savo laikų drabužiais. Jo galva neapdengta, trikampę skrybėlę kartu su lazdele jis laiko kairėje rankoje, o dešinioji pakelta, tarsi jis duotų pamokymus. Pagal skulptoriaus (nesulaukusio paminklo atidengimo – žr. toliau) meninį sumanymą „minties pradininkas“ turėjo būti simboliškai pastatytas ant „senovinės uolos“. Todėl statula iškilusi ant grakštaus granitinio postamento su paprastu užrašu „Kant“.
Paminklas Immanueliui Kantui, sukurtas Christiano Raucho.
Paminklas Kantui – žymaus skulptoriaus Raucho (Christian Daniel Rauch, 1777–1857), puikaus paminklo Frydrichui Didžiajam Berlyne, Unter den Linden, kūrėjo, darbas; ant to paminklo postamento Kantas pavaizduotas tarp kitų didžių asmenybių.
Paminklas Kantui savo kelionę po Karaliaučių pradėjo netoli tos vietos, kur gyveno didysis filosofas.
Tas „berlyniškasis“ Kantas nepaprastai panašus į paminklą Karaliaučiuje, kurį netrukus po Raucho mirties (1857 m.) Karališkosiose liejimo dirbtuvėse nuliejo Gladenbeckas (Carl Gustav Hermann Gladenbeck, 1827–1918). Granitinį cokolį sukūrė dvaro akmentašys R. Mülleris.
Paminklo pastatymas ilgai užtruko, kol buvo išspręstas klausimas, kur jis turi stovėti. Pagaliau 1864 m. spalio 18 d. įvyko jo iškilmingas atidengimas netoli tos vietos, kur stovėjo namas, kuriame gyveno didysis mąstytojas (Princesių g. 3). Aikštelė paminklui atsirado nugriovus senus namus ir užpylus nebereikalingus pilies griovius.
Iš pradžių paminklą juosė pusrotondė, ir monumentas stovėjo filosofo garbei pavadintos Kanto gatvės šiauriniame gale, ten, kur nuo jos atsišakojo Princesių gatvė.
Kai 1885 m. pradėta tiesti Pilies gatvė, paminklas buvo perkeltas į dabartinę vietą Parado aikštėje.
(Dabar paminklas Kantui – kopija vietoj per Antrąjį pasaulinį karą prarasto originalo – stovi kitoje buvusios Parado aikštės pusėje. – Red. pastaba.)
Immanuelis Kantas gimė Karaliaučiuje 1724 m. balandžio 22 d. Jo tėvas buvo balnius (pakinktų ir odos dirbinių meistras). Jis gyveno Artimojo Priemiesčio ir Balnių gatvės kampe, dabar tai Vokzalnaja gatvė. Filosofo motina, gimusi Reuten, buvo protinga ir pamaldi moteris, padariusi sūnui didelę įtaką. (Pagal dabartinę orientaciją Kanto tėvų namas buvo maždaug Portovaja gatvės pradžioje, kairėje jos pusėje – red. pastaba)
Iš pradžių Kantas lankė priemiesčio Ligoninės mokyklą, bet paskui, būdamas aštuonerių, perėjo į Collegium Fridericianum. 1740 m. Kantas įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kur daugiausia studijavo matematiką ir fiziką.
Baigęs mokslus, kurį laiką dirbo namų mokytoju gana pasiturinčioje šeimoje Karaliaučiaus apylinkėse. 1755 m. jis jau Universitete – privatdocentas filosofijos, matematikos ir geografijos katedrose. 1770 m., būdamas 46 metų, Kantas tampa profesoriumi ir juo išlieka iki 1797 m. Silpna sveikata neleido jam iki galo įgyvendinti savo akademinių planų. Jis mirė 1804 m. vasario 12 d., eidamas aštuoniasdešimtuosius metus.
Immanuelis Kantas gyveno labai kukliai ir teikė pirmenybę nedideliam artimų draugų, nuolat pas jį lankydavusių, ratui. Vietos dailininkas Dörstlingas (Emil Dörstling, 1859–1940) mecenato daktaro Walterio Simono (Walter Simon, 1857–1920) užsakymu nutapė paveikslą, kuriame filosofas su draugais įamžinti gyvai besikalbantys.
Medžio raižinys pagal paveikslą „Kantas draugų rate“ (1892).
Šiame paveiksle matome Kantą, skaitantį draugams laišką. Paveiksle pavaizduoti: profesorius Krausas, filosofas Hamannas, karo patarėjas Scheffneris (Johann George Scheffner, 1736–1820), profesorius Hagenas, kunigas Borowskis (Ludwig Ernst Borowski, 1740–1831), miesto prezidentas von Hippelis, pirkliai Motherby (Robert Motherby, 1736–1801) ir Jacobi (Johann Conrad Jacobi, 1717–1774). Visi paveiksle įamžintieji turėjo aukštą moralinį ir mokslinį autoritetą, jų vardai jau tuo metu buvo žinomi toli už Rytprūsių ribų. Paveikslo fone pavaizduotas Lampe (Martin Lampe, 1734–1806), seniausias Kanto tarnas. Paveikslą Karaliaučiui padovanojo daktaras Walteris Simonas, ir dabar jis laikinai yra Junkerių kieme (Junkerhof).
Immanuelį Kantą gerbė visi miesto visuomenės sluoksniai, jį karštai mylėjo bendrapiliečiai. Kiekvienas su pasididžiavimu žiūrėjo į neišvaizdų mokslininką, išgarsinusį ne tik mūsų universitetą, bet ir visą Prūsiją. Jį pažinojo visa Europa. Iš visos Vokietijos į Karaliaučių plaukė visi kilnios dvasios ir tikro žinojimo trokštantys žmonės, kad pamatytų šį išminčių ir išgirstų jo paskaitas. Tačiau Kanto širdis priklausė tik Karaliaučiui, jis nesutiko pereiti į jokį kitą universitetą. Jį kvietė, pavyzdžiui, į Halę. Tačiau jis niekada neišvyko už Rytprūsių ribų.
Pasaulinio garso Kanto veikalai – „Grynojo proto kritika“ (1781 m.), „Praktinio proto kritika“ (1788 m.), „Sprendimo galios kritika“ (1790 m.). Nepriklausomomis kategorijomis jis laikė vadinamąsias nuo žmogaus proto nepriklausomas kategorijas – Dievą, laisvę, nemirtingumą. Jo mokymas vadinamas Kategoriniu imperatyvu. Jis turėjo daug sekėjų, ypač Rytprūsiuose, nes susijęs su pilietinės pareigos suvokimu, kuris ypač pasireiškė 1813 m. kare prieš Prancūziją.
Netoli paminklo Kantui stovi griežtas, jokių puošmenų neturintis Karališkosios mokesčių valdybos (Königl. Provinzial-Steuerdirektion) pastatas. Ši inspekcija tiesiogiai pavaldi finansų ministerijai ir tvarko visus mokesčių tarnybos reikalus.
Šiaurės rytuose Parado aikštė baigiasi architektūriškai ne itin įdomiu, bet labai įspūdingo dydžio Miesto teatro pastatu. Jo pamatai buvo padėti 1806 m. liepos 16 d.
Statybas vykdė akcinė bendrovė. Tačiau dar prieš baigiant statybas, 1808 m. liepos 1 d., pastatas sudegė iki pamatų. Jį atstatyti ir tęsti statybas pradėta beveik tuoj pat. Atidarymas įvyko 1809 m. gruodžio 9 d., dalyvaujant karaliui Frydrichui Vilhelmui III ir karalienei Luizei. Teatre telpa 1500–1600 žmonių.
Reikšmingiausia teatro perstatyba įvyko 1892–93 m. Sumažinus pernelyg didelį vestibiulį, atsirado vietos fojė. Du prie pagrindinio tūrio pristatyti nauji flygeliai su bokšteliais turi kiekvienas savo paskirtį: vienas buvo statomas tam, kad teatrui būtų įvairių tarnybinių patalpų, antrajame, kurio langai žvelgia į gatvę, vedančią į Pilies tvenkinį (Schloßteich), atsidarė restoranas „Teatro“ (Theaterrestaurant). Ant jo apatinės salės sienų profesorius Knorras sukūrė gražias freskas su alegoriniais įvairių gėrimų vaizdais.
Mūsų teatras, tapęs tikra kultūros šventove, prisimena daugybę garsių artistų. Jo šlovė pasklido toli už Karaliaučiaus ribų. Operos solistų jame – 18, dramos aktorių – 22, choristų – 40, baleto trupė – 11 žmonių, orkestrantų – 45, techninio personalo – 74, iš viso – 210.
Teatras Parado aikštėje prieš 1890-ųjų pradžios perstatybą ir po jos.
Teatro gyvenimo pradžia Prieglaus krantuose siekia 1605 m., kai kunigaikštienė Marija Eleonora (Marie Eleonore von Jülich-Kleve-Berg, 1550–1608) pakvietė anglų komediantus pasirodyti Karaliaučiuje.
Kitoje gatvės pusėje priešais teatrą (kairėje) stovėjo viešbutis (Central Hotel) su gražiu bokštu.
Johannas Sigismundas (Johann Sigismund, 1572–1619) 1611 m. taip pat pakvietė į Karaliaučių 19 artistų iš Anglijos ir Nyderlandų, lydimų 17 muzikantų. Jų apdarai buvo apsiaustai iš baltos medžiagos su raudonu pamušalu ir juodomis šilko virvelėmis. Po kelerių metų Johannas Sigismundas paleido artistus į tėvynę, nes išlaidos pasirodė per didelės. Tačiau jau Georgas Vilhelmas (Georg Wilhelm, 1595–1640) vėl atvežė į Karaliaučių teatro trupę iš Anglijos. Valdant Frydrichui Didžiajam (Friedrich II. der Große, 1712–1786) buvo įkurtas pirmasis (senasis) vietos teatras. Jo statybai karalius 1755 m. padovanojo miestui visą Kreytzeno aikštę (Kreytzenscher Platz, dabar maždaug Leninskij prospekto ir Ševčenkos gatvės sankryža – red. pastaba). Iki tol vaidinimai vykdavo Altstadto (Altstadt) soduose ir Junkerių sode. Šimtmečio pradžioje (1802) Karaliaučiuje buvo įkurta nuolatinė teatro trupė, kuri ilgą laiką vaidino tik žiemą, pakaitomis Karaliaučiuje ir Dancige. 1892 m. buvo sukurta nauja trupė, gaunanti iš miesto kasmetinę 12 000 markių subsidiją. Mainais, amortizavus obligacijas, teatras pereis miesto nuosavybėn. (Kelia klausimų, kodėl autoriai miesto teatro istorijoje praleidžia Frydricho I (Friedrich I, 1657–1713) – didelio esteto, išlaidūno ir frankofilo, gimusio ir pirmojo karūnuoto Karaliaučiuje, – valdymo laikotarpį. Negali būti, kad jo laikais vietos teatro scenoje nieko nevyko. – Red. pastaba.)
Prieš palikdami Parado aikštę, dar kartą apžiūrėkime aplinkinius pastatus. Dauguma jų nauji ir pastatyti su dideliu skoniu.
Pažymėtina, kad čia, netoli pilies, yra ne mažiau kaip penki dideli knygynai, kuriuose parduodamos ne tik knygos, bet ir meno kūriniai. Jaučiama universiteto, dominuojančio Karaliaučiaus kultūriniame gyvenime, įtaka ir artumas.
Dabar pasukime į Didžiąją Pilies tvenkinio gatvę (Große Schloßteichstraße). Eidami ja į rytus, pateksime ant tilto per tvenkinį, skirto tik pėstiesiems, ir pasigrožėsime nuostabiu vaizdu, kuris sužavi kiekvieną miesto svečią. Ypač didingą vaizdą atveria šiaurinė Pilies tvenkinio dalis – į tolį nusidriekęs vandens paviršius puikiai atrodo gražių sodų ir aukštų medžių lajų apsuptyje. Be apželdintų privačių teritorijų ir vejų prie restoranų, kairėje matome Biržos sodą (Börsengarten), už kurio matyti masonų ložės „Trys karūnos“ (Dreikronenloge) parkas, toliau ložių „Prie Mirusiojo galvos ir Feniksio“ (Loge zum Todtenkopf und Phönix) ir „Immanuel“ (Immanuelloge). Dešinėje, rytiniame tvenkinio krante, matyti generolo sodas ir komendantūros sodas.
(Generolo sodas prasidėjo gana siaurame sklype, kur dabar prasideda naujasis tiltas per tvenkinį ir stovi paminklas Marineskai, toliau sodas tęsėsi iki dabartinės Kliničeskaja gatvės. Komendantūros sodas buvo iš karto už jos pastato ir į pietus nuo jo, kur dabar stovi daugiaaukštis namas. Tačiau abu šie sodai yra kitame Karaliaučiaus rajone, būtent Rossgartene. Lygiai taip pat ir masonų ložės – tai jau ne Burgfreiheito, o Tragheimo teritorija. – Red. pastaba.)
Vaizdas nuo Didžiosios Pilies tvenkinio gatvės į rytus, tilto link.
Daugybė valčių stovi prie krantų, laukdamos mėgėjų pasiirstyti ir kartu, šviečiant prabangiai iliuminacijai, pasimėgauti vakaro koncertu „Biržos sode“. Jie ten vykdavo ketvirtadieniais.
Vaizdas į vakarus, Parado aikštės link, nuo tilto per Pilies tvenkinį.
Tuo metu valtys taip pat būna papuoštos žibintais, ir visur tvyrantis gaivus džiugesys greitai priverčia pamiršti kasdienius rūpesčius.
Pietinė Pilies tvenkinio dalis gerokai platesnė už šiaurinę. Tačiau namai, priartėję prie jos visai iš arti iš Monetų gatvės (Münzstraße) pusės vakaruose ir Prancūzų gatvės (Französische Straße) palei pietinį krantą, daro šią krantinės dalį ne tokią idiliškai gražią kaip šiaurinė. Vaizdą į pilį, esančią pietinėje tvenkinio dalyje, jie taip pat iš dalies užstoja. (Vėliau ši tvenkinio dalis bus pagražinta promenada, senieji namai nugriauti, o nauji pastatai pastatyti toliau nuo vandens. – Red. pastaba.)
Tvenkinio krantuose rengiama daugybė įvairių švenčių. Ypač įspūdingai švenčiamas karališkųjų asmenų atvykimas į Karaliaučių. Viena tokių švenčių prie tvenkinio baigėsi tragiškai.
Tai įvyko 1869 m. rugsėjo 13 d. Tą dieną karaliaus Vilhelmo atvykimo į Karaliaučių garbei buvo surengta puiki šventė su fejerverkais ir iliuminacija. Viskas spindėjo džiaugsmu, tūkstančiai žmonių skubėjo čia pasimėgauti retu reginiu.
Staiga perkrauto tilto supuvę turėklai lūžo, ir daugybė žiūrovų įkrito į vandenį. Vėliau buvo rasti keturiasdešimties žmonių kūnai. (Kitais duomenimis, nuskendo 32 žmonės. – Red. pastaba.)
Vasarą Pilies tvenkinys žavi mus savo vandens paviršiumi ir jį supančia žaluma, žiemą vilioja galimybe aktyviai pailsėti. Pietinėje tvenkinio dalyje įsikūręs „Čiuožėjų klubas“ (Klub der Schlittschuhläufer) su savo čiuožykla, sužymėta ir papuošta žaliomis eglutėmis bei spalvingomis vėliavėlėmis. Panašią čiuožyklą kažkas labai apsukrus įrengė ir šiaurinėje tvenkinio dalyje.
Iki XVIII a. vidurio tilto per Pilies tvenkinį nebuvimas niekam ypač nerūpėjo. Pirmasis pėsčiųjų tiltas per jį buvo pastatytas tik 1753-aisiais. Jau seniai kalbama, kad šį seną medinį tiltą reikia padaryti patvaresnį, perstatyti iš akmens, kad juo galėtų važiuoti transportas. 1853 m. magistrato posėdyje buvo svarstomas pasiūlymas tam panaudoti dalį justicijos komisaro Gesekuso (Johann Heinrich Gesekus, 1745–1810) turto, kurį jis paliko miestui.
Žmonių minios čiuožykloje pietinėje Pilies tvenkinio dalyje.
Savo laiku būtent jis siūlė padaryti tiltą per Pilies tvenkinį tinkamą transportui važiuoti. Tačiau planas iki šiol neįgyvendintas – galbūt ne tvenkinio nenaudai, nes tylą jo krantuose iki šiol drumsčia tik muzika iš aplinkinių sodų.
Pėsčiųjų tiltas per Pilies tvenkinį.
Tačiau sparčiai augantis transporto eismas į rytus ir vakarus nuo šio beveik 1200 metrų ilgio vandens telkinio anksčiau ar vėliau pareikalaus pastatyti akmeninį tiltą.
(Čia ir aukščiau kalbama apie tą patį tiltą per tvenkinį, kuris visą XX a. pirmąją pusę liko medinis ir sudegė per bombardavimą 1944 m. rugpjūtį. Praėjus 30 metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, jis buvo iš naujo pastatytas iš gelžbetonio. Į šiaurę nuo jo vėliau pastatė dar vieną. Pažymėtina, kad 1930-ųjų viduryje patvirtintuose Karaliaučiaus rekonstrukcijos planuose buvo numatytas tilto transportui per Pilies tvenkinį statymas. – Red. pastaba.)
Kadaise buvo planas, grėsęs pačiam tvenkinio egzistavimui. Buvo siūloma jį nuleisti ir atsiradusioje vietoje įrengti sodus.
Toks sprendimas atrodė tinkamas ankstesniais laikais, nes dvokiančios nuotekos iš visos apylinkės patekdavo į jį ir darė gyvenimą jo krantuose nepakeliamą. Tačiau, kai visi užteršti intakai buvo nukreipti ir sąlygos normalizuotos, tvenkinio sausinimo idėjos atsisakyta. Savitą spalvą, kuria Pilies tvenkinio vandenys nusidažo nuo liepos pabaigos iki rugsėjo pabaigos, lemia maždaug tuo metu jame atsiradusių dumblių žydėjimas.
Taip pat verta paminėti nedidelį, skoningai apipavidalintą plaukiojantį namelį gulbėms, kurį Gyvulių augintojų asociacija 1894 m. pastatė pietinėje tvenkinio dalyje kaip žiemos būstą gulbėms. Daugelis karaliaučiečių prisimena, kad panašus buvo ir šiaurinėje. Jis buvo sujungtas su krantu pėsčiųjų tilteliu, nuo kurio atsiverdavo nuostabus vaizdas į visą tvenkinį.
Gulbių namelis pietinėje Pilies tvenkinio dalyje.
Paliekame tiltą per Pilies tvenkinį ir sukame į rytus, į Kailiadirbių gatvę (Weißgerberstraße), Rossgarteno turgaus (Roßgärtermarkt) kryptimi.
Rossgarteno Kailiadirbių gatvė.
Čia atsiduriame už Burgfreiheito ribų – kitame miesto rajone, kuris vadinasi Rossgartenas. (Dabar tai pėsčiųjų perėja nuo pietinio tilto per tvenkinį iki Zaraiskaja ir Frunzės gatvių. – Red. pastaba.)
Kadaise Burgfreiheito gyvenvietę nuo Rossgarteno turgaus skyrė tvirtovės siena, ėjusi nuo Löbenichto sienos prie vietos Bendruomenės sodo (Gemeindegarten) Kolegijos skersgatviu (Collegiengasse), per Kalno aikštę (Bergplatz), palei Kareivinių gatvę (Kasernenstraße) ir toliau iki Pilies tvenkinio. Nemažos šios sienos liekanos išliko iki mūsų dienų, ypač Kareivinių gatvėje, name numeris vienas. Tvirtovės siena baigėsi prie Pilies tvenkinio, netoli dabartinės Burgkirche (Burgkirche), bokštu, kuris buvo naudojamas paraku laikyti (Pulverturm). 1636 m. į šį bokštą trenkė žaibas, ir du šimtai centnerių parako išlėkė į orą. (Galima įsivaizduoti, koks griausmas tvyrojo virš Karaliaučiaus – perkūnas po žaibo smūgio ir po jo sekęs dvidešimties tonų parako sprogimas!!! – Red. pastaba.)
Ten, kur Kolegijos skersgatvis išeina į Kalno aikštę, stovėjo Kryžiaus vartai (Kreuzthor), atsukti į Rossgarteną. Vartai taip pavadinti pagal Šventojo Kryžiaus vienuolyno (Kloster zum hl. Kreuz) bažnyčios vardą.
Jie buvo nugriauti 1705 m. Kaip byloja padavimas, aikštėje priešais šiuos vartus, ten, kur dabar yra Rossgarteno turgus, kartą buvo nubaustas mirtimi visiškai nevaldomas nusikaltėlis. Po to į vartus įsikėlė jo piktoji dvasia, ir jie ėmė patys atsidarinėti. Todėl jų varčias netrukus nuėmė. Šventojo Kryžiaus bažnyčia dar 1688 m. buvo paversta liejykla, kurioje buvo pradėta gaminti patrankas.
Paėję dar šiek tiek žemyn Kalno aikšte, kairėje pamatysime paprastą paminklą: koloną, vainikuotą žinomo ir liaudyje populiaraus chirurgijos profesoriaus Burowo (Karl Heinrich August Burow, 1809–1874) biustu.
Kalno aikštė turėjo kažkokio ypatingo žavesio.
Erdvė tarp Löbenichto miesto tvirtovės sienos ir pilies (į pietus nuo Pilies tvenkinio) kunigaikštystės laikais buvo beveik neužstatyta. Palei sieną Pilies tvenkinio link buvo kelios bajorams priklausiusios arklidės, todėl dabartinė Kareivinių gatvė tada vadinosi Arklidžių skersgatviu (Stallgasse).
Burowo biustas grafo Dohnos rūmų Kalno aikštėje fone.
Buvusios Prancūzų mokyklos (L’école française) vietoje, kur dabar stovi prabangūs prancūzų reformatų bendruomenei priklausę namai Kalno aikštėje 17–18, matome vyriausiojo maršalo rezidenciją (Obermarschallei, obermaršalo – vieno aukščiausių Karaliaučiaus pareigūnų – rezidencija – red. pastaba). O pietinėje Burgkircheno aikštės (Burgkirchenplatz) dalyje, Prancūzų gatvės link, buvo kunigaikščio skerdykla. Visa kita erdvė buvo arba sodai, arba tiesiog dykvietės.
Dideli pokyčiai Burgfreiheite prasidėjo po minėto hugenotų įsikūrimo 1686 m. Trys šimtai penkiasdešimt prancūzų pabėgėlių rado čia prieglobstį ir XVII a. pabaigoje bei XVIII a. pradžioje nutiesė naują gatvę, kurią pavadino Prancūzų gatve.
Iki tol čia buvo tik pėsčiųjų kelias pylimu palei pietinį Pilies tvenkinio krantą. Jį modernizavus, tapo pastebimi statybos kokybės pokyčiai ir ėmė daugėti gyventojų. Atvykę prancūzų naujakuriai nuo 1686 m. gruodžio 1 d. savo pamaldas laikė dabartinės Pilies mokyklos (Burgschule) patalpose. Paskui jie nupirko žemės ir pastatė joje (ten, kur vėliau bus Prancūzų reformatų mokykla Kalno aikštėje 16) savo Dievo namus. 1733 m. teritorijoje, besiribojančioje su vokiečių reformatų bendruomenės žeme, Karaliaus gatvėje (Königstraße) Neue Sorge (Neue Sorge) pradėta statyti dabartinė Prancūzų reformatų bažnyčia (L'église réformée française de Königsberg. Ji stovėjo dabartiniame rytiniame Frunzės ir Sergejaus Tiulenino gatvių kampe, šalia Buitinių paslaugų namų – red. pastaba). 1787 m. prie šios bažnyčios, kad naujakuriai nepamirštų gimtosios kalbos, įkurta Prancūzų mokykla berniukams ir mergaitėms. Savo pirminiu pavidalu ji gyvavo tik iki 1825 m. Iki 1832 m. ji toliau veikė kaip elementarioji (pradinė) mokykla berniukams. Mergaičių mokykla šioje vietoje toliau veikė kaip aukštesnioji privati mergaičių mokykla iki 1886 m.
Prancūzų gatvė. Vaizdas nuo Kalno aikštės pilies link.
Didysis kurfiurstas (Große Kurfürst Friedrich Wilhelm, 1620–1688) užėmė griežtą poziciją prieš liuteronų ir katalikų priešiškumą ir persekiojimus vokiečių reformatų krikščionių atžvilgiu.
Vaizdas nuo pilies bokšto tvenkinio, Burgkirche, Prancūzų gatvės ir už jos esančio Neue Sorge link.
Reformatų krikščionių Karaliaučiuje buvo nuo 1531 m., tačiau jiems nebuvo leidžiama viešai laikyti pamaldų. Jie slapta rinkdavosi Jungferndorfe prie Arnau (Jungferndorf, dabar Rodnikų gyvenvietė), netoli miesto. Kai Johannas Sigismundas 1613 m. gruodžio 25 d. perėjo į reformatų tikėjimą, jų padėtis pasikeitė. Jiems buvo leista laikyti pamaldas rytiniame pilies flygelyje, kai kurfiurstas ar dvaras būdavo Karaliaučiuje. Būtent ten 1616 m. spalio 20 d. Johannas Crocius (Johann Crocius, 1590–1659) pasakė pirmąjį reformatų pamokslą. Tik 1649 m. Lenkijos karalius Jonas Kazimieras (Jan II Kazimierz Waza, 1609–1672) Didžiojo kurfiursto primygtinai prašomas suteikė reformatų krikščionims tikėjimo laisvę, ir nuo tada pamaldas visada laikė iš Lenkijos atsiųstas reformatų kunigas. Buvo numatyta pastatyti Vokiečių reformatų bažnyčią, tačiau Didžiojo kurfiursto mirtis 1688 m. sugriovė planus. Dar anksčiau, 1668 m., buvo apdairiai rasta vieta reformatų bažnyčiai ir reformatų mokyklai prie Skerdyklos aikštės (Schlachthofplatz). Tačiau statybos prasidėjo tik 1690 m. gegužės 25 d. Vokiečių reformatų bažnyčia pašventinta 1701 m. sausio 23 d., netrukus po Frydricho I karūnavimo.
Pasak Burgkirche architekto Schlüterio, jos projektas nebuvo įgyvendintas iki galo, ypač tai pasakytina apie bokštą, kuris dabar turi palapinės formos stogą vietoj smailės.
Bažnyčios portalą puošė korintinio orderio kolonos, jos interjere iš pradžių buvo dorėninės kolonos, bokšte matome jonėninio stiliaus kolonas. Bažnyčia turi penkis masyvius skliautuotus chorus. 1819 m. aukščiausiuoju įsakymu šventovė imta vadinti Burgkirche, ir atitinkamai aikštė, kurioje ji stovi, gavo dabartinį pavadinimą. (Reformatų Burgkirche, pagal dabartinę orientaciją, stovėjo kiek į pietus nuo dabartinio Valstybinės televizijos ir radijo bendrovės pastato Kliničeskaja gatvėje, šalia jo. – Red. pastaba.)
Collegium Fridericianum davė pavadinimą siauram Kolegijos skersgatviui. Kalno aikštė iki 1812 m. oficialiai vadinosi Šlaitu (Schiefer Berg), ir šis pavadinimas iki šiol plačiai vartojamas. Eidami nuo Kolegijos skersgatvio į Kalno aikštę, dešinėje pamatysime vartus, vedančius į aikštę priešais Burgkirche. Virš vartų patalpintos trys skulptūros: viduryje – „Teisingumas“, abipus jo – „Užuojauta“ ir „Meilė“.
Burgkirche projektas ir tai, kas išėjo...
Pažymėtina, kad „Teisingumas“ laiko svarstykles dešinėje rankoje, o kardą – kairėje. Vartai pastatyti 1727 m. iš lėšų, kurias paliko Prūsijos karališkasis komercijos patarėjas Karlas Cabritas (Charles Cabrit, 1675–1727).
Damos su plunksnomis papuoštomis skrybėlėmis eina pro Burgkirche portalą.
Pilies mokykla savo įkūrimo metais nurodo 1664-uosius. Vokiečių reformatų bendruomenės narių paaukotos lėšos ir dosni Didžiojo kurfiursto dovana – jis užrašė 100 hubų žemės prie Labguvos miesto – užtikrino jai pasiturintį gyvavimą. Karalius Frydrichas I taip pat finansiškai rėmė mokyklą. 1813 m. gegužės 6 d. ši reformatų mokykla vietoj lotyniškosios imta vadinti Aukštesniąja pilies mokykla (Höhere Burgschule). Pažymėtina, kad, be anglų ir prancūzų kalbų, iki 1821 m. į jos mokymo programą įėjo lenkų kalba. 1859 m. spalio 15 d. mokykla gavo pirmojo laipsnio realinės mokyklos statusą.
Nuo 1882 m. balandžio 19 d. ji imta vadinti Pilies realine gimnazija (Realgymnasium auf der Burg). Glaudūs mokyklos ryšiai su vokiečių reformatų bendruomene nutrūko, kai 1889 m. balandžio 1 d. mokykla perėjo valstybės žinion.
Nuo 1893 m. Velykų ji pertvarkoma į vidurinę mokyklą, t. y. bendrojo lavinimo vidurinę mokyklą be lotynų kalbos mokymo. Dabartinį, jau pasenusį ir dideliam mokinių skaičiui visiškai nepakankamą mokyklos pastatą 1895 m. per Šv. Mykolo dieną pakeis atnaujintos senojo Collegium Fridericianum (Friedrichs-Kollegium) patalpos, perstatytos šiam tikslui. (Knygos tekste nepažymėta, kad Burgschule mokėsi būsimasis rašytojas E. T. A. Hoffmannas. 1927 m. Burgschule persikėlė į naują pastatą Lendorfo gatvėje Hufene, dabar tai Gimnazija Nr. 1 Kropotkino gatvėje. – Red. pastaba.)
(Galiausiai galima dar kartą pasivaikščioti palei tvirtovės sieną, skyrusią Burgfreiheitą nuo kitų rajonų. Šiaurėje ji prasidėjo nuo rytinio Pilies tvenkinio kranto, kur nuo 1500 m. stovėjo Parako bokštas. Ši vieta buvo keliomis dešimtimis metrų į pietus nuo tilto per tvenkinį. Toliau siena ėjo rytų kryptimi, bet netrukus suko į pietryčius, prieidavo prie Kryžiaus vartų ir tęsėsi dar keliasdešimt metrų. Keletą metrų nepriėjusi Karūnos vartų, siena suko į vakarus ir ėjo pro Kvailių vartus (Narrenthor). Juos praėjusi, po dešimties metrų suko į pietus, o paskui – į vakarus, kirsdama Katzbacho (arba Löbės) upelį, prieidama prie Pilies malūno (Burgmühle) ir Malūno vartų (Mühlthor). Čia ji susijungdavo su pilies priešpilio siena ir suko į šiaurės vakarus, apjuosdama priešpilį ir pamažu prarasdama savo paskirtį... Vakarinė Burgfreiheito dalis (atitinkamame Pilies tvenkinio krante) tikriausiai tik iš dalies buvo apsaugota įtvirtinimais. Tvirtovės siena galėjo būti ne daugiau kaip dviejų metrų storio ir devynių metrų aukščio. Jos apatinė dalis buvo sumūryta iš riedulių, visa kita – iš plytų, viršuje buvo įrengta galerija. – Red. pastaba.)
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen / bildarchiv-ostpreussen.de.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
