Neue Sorge ir Herzogs-Acker

Neue Sorge herbas

Karaliaučiaus herbe – apatinėje eilėje viduryje.

Užtat tikrai žinoma, kad XVI a. būsimo Neue Sorge / Neue Sorge rajono vietoje buvo kunigaikščio (valstybės) žemės ūkio naudmenos, paprasčiau tariant – ariamieji laukai. Tada jie vadinti Kalthöfischer Acker / Kalthöfischer Acker (Kalthofo arimai). Po 300 metų, kunigaikščio valdai atminti, dalis teritorijos, kuri susikūrusiame Neue Sorge liko neužstatyta, bus vadinama Herzogs-Acker / Herzogs-Acker. Kunigaikščio ganyklų virtimas frajheitu (priemiesčio slabada) glaudžiai susijęs su Brandenburgo kurfiurstų veikla Rytų Prūsijoje ir visų pirma su tėvo ir sūnaus – Joachimo Friedricho (1546–1608) ir Johanno Sigismundo (1572–1619) – vedybinėmis aferomis. Net Brandenburge buvo aišku, kad Prūsijos kunigaikščio karūna labai greitai gali likti be šeimininko dėl kunigaikščio Albrechto Friedricho (1553–1618) ligos ir to, kad jis neturėjo įpėdinių. Todėl Joachimas Friedrichas iš anksto, 1594 metais, apvesdino savo sūnų su pirmąja Albrechto Friedricho dukterimi Ona Prūsiete (1576–1625). Tačiau 1603 metų balandžio 25 dieną miršta Georgas Friedrichas (1539–1603), buvęs ligonio kunigaikščio regentas. Iš karto kelios kilmingos Europos giminės siekė pasodinti savo atstovą regentu į Prūsijos sostą. Tuomet 1602 metais našliu likęs Brandenburgo kurfiurstas Joachimas Friedrichas pats panoro teisėtai susituokti su ketvirtąja Albrechto Friedricho dukterimi Eleonora Prūsiete (1583–1607). Nei jo paties, nei kitų tais laikais netrikdė, kad jaunikis buvo 37 metais vyresnis už nuotaką ir septyneriais metais vyresnis už jos tėvą, taip pat ir tai, kad šitaip jis tapo savo paties sūnaus svainiu.

Neue Sorge rekonstruotame žemėlapyje, vaizduojančiame Karaliaučiaus miestus, slabadas ir rajonus iki jų sujungimo 1724-aisiais.

Herzogs-Acker 1809 metų Karaliaučiaus žemėlapyje, dar be „Kronprinz“ kareivinių.

Užtat artima giminystė su kunigaikščio šeima leido Joachimui Friedrichui prašyti Lenkijos karaliaus regento teisės prie neveiksnaus Albrechto Friedricho. Šią teisę jis gavo 1605-aisiais po ilgų derybų su Lenkijos puse.

Neue Sorge ir Herzogs-Acker 1885 metų Karaliaučiaus žemėlapyje.

Tik štai teisėtojo kunigaikščio jis nepergyveno ir naujose pareigose spėjo pabūti vos trejus metus. Užtat jo sūnus Johannas Sigismundas, būdamas ir buvusio regento įpėdinis, ir globojamo kunigaikščio žentas, regento postą gavo jau be ilgų vilkinimų. Tiesa, buvo dvi aplinkybės, galėjusios jam sutrukdyti po kunigaikščio mirties užimti paties kunigaikščio vietą: pirma, jis buvo kalvinistas, o tų laikų liuteronams tai buvo blogiau, nei jei jis būtų buvęs katalikas; antra, vietos bajorų viršūnė apskritai nenorėjo matyti Prūsijoje nei regento, nei kunigaikščio iš Brandenburgo, o siekė eiti „bajorų respublikos“ keliu, su renkamu monarchu ir apribota jo valdžia. Ir štai tam, kad užsitikrintų kilmingiausių ir turtingiausių Karaliaučiaus giminių paramą, Johannas Sigismundas ėmė dalyti labai vertingas žemes iš „kunigaikščio fondo“. Šis žemių dalijimas neabejotinai priartino dieną (1612 m. spalio 16-ąją), kai Karaliaučiaus luomai po metus trukusių ginčų pagaliau prisiekė naujajam regentui. Beje, Beringo miesto plane (1613) šis rajonas jau vadinamas Neusorg / Neusorg. Po kunigaikščio Albrechto Friedricho mirties 1618-aisiais Johannas Sigismundas pasiekė, kad Prūsijos kunigaikščio titulas atitektų Brandenburgo Hohenzollernų šakai.

Yra visas pagrindas manyti, kad valdų Neue Sorge vertė ir prestižas išaugo, kai 1626–36 m. aplink Karaliaučių ir jo priemiesčius buvo pastatytas 1-asis pylimų žiedas (kitaip – 1-oji bastionų juosta). Jį pastačius, Neue Sorge atsidūrė Karaliaučiaus pylimų įtvirtinimų viduje ir tapo šiaurės rytiniu jo pakraščio rajonu. Tiesa, Neue Sorge užstatymas tada dar nė nepriartėjo prie miesto pylimo, tačiau reikia pripažinti nuopelnus matematikui ir fortifikatoriui Johannui Straussui / Johann Strauss (1590–1630), kuris pažvelgė daugeliui metų į priekį ir suprojektavo pylimų bei bastionų kontūrą taip, kad po 200 metų jis buvo tik šiek tiek pakoreguotas, o apskritai beveik trims šimtmečiams nulėmė miesto ribas. Šiaurės rytinėje dalyje Neue Sorge ribos nesiekė pačių pylimų įtvirtinimų – čia tarp jų buvo kunigaikščio žemės ūkio naudmenos, tie patys Herzogs-Acker. Ruože priešais Neue Sorge ir Herzogs-Acker pylimų žiedą sudarė keturi bastionai ir Neu Sorge vartai / Neu Sorge Thor (XVII–XVIII a. rašyba). Apie šiuos miesto vartus verta papasakoti išsamiau. Kaip ir kiti senojo bastionų žiedo vartai, jie buvo mediniai ir apipilti žemėmis. Tačiau tik jie vieninteliai iš pirmųjų pylimų įtvirtinimų miesto vartų ilgainiui buvo perkelti į kitą vietą, be to, dar prieš tai, kai žeminius bastionus pakeitė antroji bastionų juosta.

Senasis Karaliaučiaus dailės akademijos pastatas Königstraße.

Neue Sorge vartai stovėjo ten, kur dabar dešinysis „Kronprinz“ kareivinių flangas išeina į Litovskij Val gatvę.

Karaliaus vartai XIX amžiaus viduryje.

Šiandieniame miesto žemėlapyje jų vieta atrodo nelogiška, nes norint pro juos išvykti Gurjevsko (Neuhausen / Neuhausen) kryptimi tektų mieste daryti lankstą į kairę, o paskui jau už miesto – atgal į dešinę, gerokai pailginant kelią. Tačiau tais laikais pagrindinė Neue Sorge gatvė vedė tiesiai į šiuos vartus. Iki mūsų neišliko jokių Neue Sorge vartų atvaizdų, tačiau, sprendžiant iš XVIII a. pirmosios pusės miesto planų, jie buvo kuklesnių matmenų nei kaimyniniai Rossgarteno ir Sackheimo vartai.

Naujojo rajono statusas gerokai pakilo valdant Didžiajam kurfiurstui Friedrichui Wilhelmui. Būtent jis 1662 metais padarė Neue Sorge kunigaikščio frajheitu – slabada, neturinčia miesto teisių, bet turinčia kai kuriuos miesto atributus; Neue Sorge jais tapo teismo antspaudas ir jame pavaizduotas nuosavas rajono herbas. Herbe (iki mūsų išlikusiame variante) baltame lauke buvo pavaizduota iš debesies kampainį tiesianti ranka ir dvi akys. Maždaug tuo pačiu metu Kalthöfischer Acker taip pat galutinai pradėtas vadinti Neue Sorge. Karaliaučiuje šį pavadinimą siejo su Boguslavu Radvila (1620–69), Lietuvos didiku, kurį nuolatinių karų užimtas kurfiurstas Friedrichas Wilhelmas 1657 metais paskyrė savo vietininku Prūsijoje. Pasak legendos, kai Radvilai pranešė, kad dabar jo žinioje bus naujas frajheitas, jis sušuko: „Wieder eine neue Sorge!“ (Dar vienas rūpestis!). Beje, vokiečių kalboje žodis Sorge tam tikrame kontekste gali reikšti ir „ūkis“, „įmonė“, tad sutarkime, kad pagal šią pavadinimo kilmės versiją Neue Sorge reiškia „Naujasis ūkis“. Tačiau šią gražią Karaliaučiaus legendą į šipulius sudaužo minėtasis Beringo miesto planas, išėjęs 49 metais anksčiau už šį įvykį, – jame jau figūruoja Neusorg.

Ir vėl sutapimas: Neue Sorge gauna frajheito statusą būtent tuo laikotarpiu, kai Didysis kurfiurstas Friedrichas Wilhelmas grūmėsi su Karaliaučiaus bajorija ir miestiečiais, atsisakiusiais prisiekti jam kaip teisėtam Prūsijos kunigaikščiui.

Königstraße 28. Provincijos (krašto) parlamento pastatas.

Atsakydamas Friedrichas Wilhelmas pradeda dalyti kunigaikščio žemes Neue Sorge tiems, kurie pasirengę pripažinti jį savo siuzerenu, žinoma, pirmiausia orientuodamasis į kilmingiausias ir turtingiausias šeimas.

Gimnazija „Friedrichskollegium“ Jägerhofstraße.

Jei tiesiog išvardytume kai kuriuos bajorus, tada gavusius Neue Sorge sklypus rūmams ir dvarams, iškart atpažintume juose pavardes, pažįstamas dar iš Ordino laikų, taip pat tas, kurios ateityje ne kartą bus minimos Prūsijos istorijoje: Polenz / Polenz, Wallenrodt / Wallenrodt, Kanitz / Kanitz, Schlieben / Schlieben, Röder / Röder, Goltz / Goltz, Lesgewang / Lesgewang, Flanß / Flanß ir daugelis kitų. Vėliau šis rajonas pagal turtingų namų ir baroko stiliaus rūmų skaičių galėjo varžytis su iki tol prestižiškiausia Pilies slabada – Burgfreiheit / Burgfreiheit.

Ir vis dėlto iš pradžių Neue Sorge, kaip ir nemažai kitų frajheitų, buvo užstatomas lėtai, o didelė jo teritorija ir toliau buvo naudojama įprastiems kaimo poreikiams: gyvuliams ganyti, šienui ruošti, javams sėti ir sodininkystei. Daugelis kurfiursto čia žemėmis apdovanotų bajorų ir miestiečių jau turėjo namus arčiau pilies, todėl naujuosius sklypus pardavinėjo arba nuomojo. Dovanojančiajai pusei tai nebuvo įžeidu, nes žemės ir buvo dalijamos tam, kad šia dovana paskatinti bajorai galėtų pagausinti savo kapitalus. Kaip ir kitose slabadose, Neue Sorge pirmiausia buvo užstatoma centrinė frajheito gatvė, vadinta tuo pačiu Neue Sorge vardu. Tada ji buvo tiesi kaip strėlė ir vedė į to paties pavadinimo miesto vartus (Neue Sorge). Be to, namai sparčiai statyti vakarinėje frajheito dalyje, arčiau Karaliaučiaus pilies. Savo bažnyčios Neue Sorge neturėjo, frajheito gyventojai priklausė Rossgarteno parapijai. Tačiau dėl negausių Neue Sorge gyventojų ir Rossgarteno bažnyčios artumo tai nebuvo ypatingas nepatogumas.

1724.06.13 trys Prieglaus miestai su savo frajheitais buvo sujungti į vieną Karaliaučiaus miestą. Valstybiniai frajheitai, kuriems priklausė ir Neue Sorge, atsidūrė miesto teritorijoje, tačiau iki 1808 metų miestų reformos jie buvo pavaldūs karaliui, kurio atstovai karališkąją nuosavybę valdė iš pilies. Tokia padėtis išliko todėl, kad savivaldybės itin nenoriai atsiliepdavo į karaliaus iniciatyvas statyti miestų teritorijoje kokius nors valstybinės reikšmės objektus.

Tramvajukas Königstraße. Iki Karaliaus vartų čia važinėjo Nr. 6, iki „Devau“ oro uosto – Nr. 2.

Nors viduramžių Kulmo miesto teisė de jure nustojo galioti 1620 metais, visi nauji miestų nuostatai vienaip ar kitaip buvo grindžiami ja ir numatė plačią savivaldybių autonomiją.

Königstraße 53. Pietinis įėjimas į Karaliaučiaus pasažą.

Ir vos karalius užsimindavo apie būtinybę mieste įkurdinti kokią nors valstybinę įstaigą, prasidėdavo kelis mėnesius trunkančios derybos. Miestiečiai traukdavo iš miesto archyvų senovines privilegijų raštus ir naujesnius ediktus dėl teisių ir privilegijų ir, remdamiesi šių dokumentų punktais, reikalaudavo iš karaliaus atsakomųjų nuolaidų. O valstybinių frajheitų teritorijose monarchui jokių apribojimų nebuvo.

1733 metais karalius Friedrichas Wilhelmas I, pats būdamas kalvinistas, skyrė 12 000 talerių reformatų bažnyčiai Karaliaučiaus prancūzų bendruomenei pastatyti. Tai buvo šiek tiek mažiau nei 2/3 visos jos statybos kainos. Statyba patikėta karaliaus architektui Joachimui Ludwigui Schultheissui von Unfriedtui / von Unfriedt (1678–1753). Rokoko stiliaus pastatas buvo pastatytas 1733–36 m. pačioje Neue Sorge gatvės pradžioje. Tuo pačiu metu šalia bažnyčios buvo skirta žemės reformatų kapinėms. Prancūzų reformatų bažnyčia pašventinta 1736 metų liepos 29 dieną, dalyvaujant pačiam karaliui. Iki 1817 m. pamokslai joje buvo sakomi vien prancūzų kalba. Praeis 70 metų, ir karaliaus investicijos (tie 12 000) su kaupu atsipirks – būtent Karaliaučiaus Prancūzų bažnyčios pastorius La Canal / La Canal įtikins Napoleoną sumažinti Prūsijos kontribuciją pagal Tilžės taiką (1807) 8 mln. frankų.

1764 metų lapkričio 11 dieną apie septintą valandą vakaro dėl neužgesintų žarijų viename iš prie Lastadijos prieplaukos stovėjusių laivų kilo gaisras. Tą vakarą Löbenichto kryptimi pūtęs audringas vėjas permetė ugnį nuo užsidegusio laivo ant artimiausių statinių. Gaisras, šokinėdamas nuo namo ant namo, nuėjo į rytus, kartu su kaimyniniais frajheitais liepsnojo ir Neue Sorge. Gaisras buvo toks niokojantis, kad po jo pasikeitė net rajono gatvių tinklas. Perstatant kvartalus pagrindinė gatvė, vis tuo pačiu Neue Sorge pavadinimu, pasislinko į pietus ir dabar ėjo nuo miesto centro griežtai į rytus.

Per pasažą buvo galima pereiti iš Königstraße į Vorder Roßgarten ir atgal (žr. toliau).

Kaip ir ankstesnė Neue Sorge, ji buvo tiesi ir plati, tačiau gale rėmėsi į miesto pylimą. Nuo jos atsišakojo Jägershof ir Kalthöfsche Gasse gatvės. Pastaroji, darydama lanką, vedė į Neue Sorge miesto vartus.

1901. 1 – Pasažas; 2 – Prancūzų reformatų bažnyčia (Tiulenino ir Frunzės gatvių kampe); 3 – Dailės akademija (Frunzės ir Balandžio 9-osios gatvių kampe); 4 – restoranas „Deutsche Ressource“; 5 – gimnazija „Friedrichskollegium“; 6 – muziejus „Prussia“; 7 – Landhofmeisterstraße (Tiulenino g.); 8 – Vorder Roßgarten (Kliničeskaja g.); 9 – Königstraße (Frunzės g.); 10 – Provincijos (krašto) parlamentas.

Tiesa, toks nepatogumas truko neilgai – jau 1765-aisiais miesto pylime, ten, kur į jį priėjo Neue Sorge gatvė, buvo prakasta pravaža, kurios vietoje pastatyti Gumbinės vartai / Gumbinner Tor. Senieji Neue Sorge vartai po to buvo užpilti.

Po to kai 1807 m. liepos 14 d. mūšyje prie Friedlando / Friedland (Pravdinskas) Prūsija ir Rusija pralaimėjo IV koalicijos karą (1806–07), buvo sudaryta Tilžės taika. Šios taikos sutarties nuostatos, kiek tai lietė Prūsiją, įtvirtino visišką jos kapituliaciją, be to, net nedalyvaujant Prūsijos pusei. Napoleonas leido išsaugoti Prūsijos valstybingumą su privaloma sąlyga sudaryti Prūsijos ir Prancūzijos karinę sąjungą. Taikos sąlygos suskaldė Prūsijos aukštuomenę. Vieni karinių ir politinių sluoksnių atstovai laikė neįmanomu tarnauti karaliui (ir Napoleonui kaip sąjungininkui), paliko tarnybą, dalis jų stojo į Rusijos imperatoriaus Aleksandro I tarnybą. Tačiau didžioji kariškių ir politikų dalis nusprendė, kad atėjo patogi akimirka reformoms ir Prūsijos valstybės sistemos atnaujinimui. Juolab kad pats Napoleonas buvo gilaus konservatyvių Europos valstybių reformavimo šalininkas. Spaudžiamas iš dviejų pusių, karalius Friedrichas Wilhelmas III, kuriam kitomis aplinkybėmis jokių reformų nė nereikėjo, sutiko įsteigti specialią valstybinę komisiją, kuri ir ėmėsi reformuoti Prūsijos karinę ir administracinę sistemas. Buvo ir trečioji pusė, rėmusi reformų kursą ir darusi spaudimą karaliui, – jo žmona karalienė Luizė. Reformos Prūsijoje buvo nuosaikiai buržuazinės ir dar nuosaikiau demokratinės. Jos niekaip nepalietė monarcho valdžios ir padėties, bet turėjo konsoliduoti Prūsijos tautą ir suvienyti ją valstybės interesais aplink karaliaus figūrą. Neue Sorge šių reformų rezultatas buvo statuso pasikeitimas iš karališkojo frajheito į miesto rajoną (1808.11.19), Gumbinės vartų pervadinimas į Karaliaus vartus (1811), taip pat eilinis pagrindinės gatvės pavadinimo pakeitimas – ji irgi tapo Karaliaus gatve, Königstraße. Be to, Neue Sorge ėmė rastis neseniai sukurto landvero – II eilės karinio rezervo – ir reformuotos Prūsijos reguliariosios kariuomenės įstaigų.

„Kronprinz“ kareivinės 2024 metų rudenį – lyg ir ne apleistas pastatas, bet atrodo liūdnai.

1843 metų rugpjūčio 30 dieną priešais Karaliaus vartus įvyko iškilminga ceremonija, kuria pradėta antrojo Karaliaučiaus pylimų žiedo statyba. Nors iš tikrųjų viskas prasidėjo 9 metais anksčiau.

Kolektyvinis kareivių portretas „Kronprinz“ kareivinių fone (1915).

1834-aisiais Karaliaučiaus luomai surašė peticiją karaliui Friedrichui Wilhelmui III dėl Karaliaučiaus fortifikacijų sustiprinimo. Tačiau ją įteikė tik kitam karaliui, Friedrichui Wilhelmui IV, kai 1840 m. jis atvyko į Karaliaučių priimti pavaldinių priesaikos. 1841.12.19 buvo patvirtinta komisija, į kurią įėjo pėstininkų generolai Carlas Wilhelmas Georgas von Grolmanas / Grolman (1777–1843) ir Johannas Wilhelmas von Krauseneckas / Krauseneck (1774–1850), taip pat inžinierių korpuso vadas generolas leitenantas Ernstas Ludwigas von Asteris / Aster (1778–1855). Pastarasis ir tapo bendrojo Karaliaučiaus naujųjų fortifikacinių įrenginių projekto autoriumi. 1842.03.17 buvo patvirtintas vienerių metų terminas Asterio projektui pakeisti, detaliai patobulinti ir priimti, o 1843.04.05 šis projektas buvo patvirtintas. Be iškilmingos ceremonijos priešais Karaliaus vartus, buvo dar viena – Herzogs-Acker. Čia 1843 metų lapkričio 15 dieną padėtas pirmasis būsimųjų gynybinių „Kronprinz“ kareivinių pamatų akmuo. Tiesą sakant, šiuo įvykiu ir buvo duotas startas plataus masto bastionų žiedo statybai, kuri oficialiai baigta tik 1862-aisiais, o Lomsės / Lomse (Oktiabrskio) saloje tęsėsi iki 1889 metų.

Šiandien ant „Kronprinz“ kareivinių galima pamatyti keistą, nors ir oficialią, lentelę „FRIDRICHO DIDŽIOJO TVIRTOVĖ 1759 m.“ (žr. toliau). Joje nėra nė vieno teisingo žodžio. Tvirtove, baigus statybas, buvo visas Karaliaučiaus miestas. Gynybinės kareivinės – tai atskira fortifikacinio įrenginio rūšis, tokia pati kaip, pavyzdžiui, bastionas ar ravelinas. 1759 m. iki jų statybos buvo likę lygiai 84 metai. Ir su karaliumi Frydrichu II Didžiuoju jos taip pat neturi nieko bendra – jos pavadintos kronprinco Wilhelmo, būsimojo Prūsijos karaliaus ir pirmojo Vokietijos imperatoriaus Wilhelmo I (1797–1888), garbei.

„Keista“ lentelė ant „Kronprinz“ kareivinių.

Kareivinės turėjo dvi pagrindines paskirtis: taikos metu jose buvo apgyvendinamas asmeninė sudėtis ir vykdomos rikiuotės pratybos, o tvirtovės miesto apgulties atveju jų ambrazūros ir viršutinė aikštelė leido vesti pakopinę artilerijos ir šautuvų ugnį per priešais jas esančio Grolmano bastiono pylimus.

Barakai prie Grolmano bastiono.

Galimybė vesti tokią ugnį ir buvo vienas svarbių naujojo bastionų fronto skirtumų nuo čia nuo XVII a. buvusios senosios bastionų juostos. Mat jau XVIII a. paprastoji bastionų sistema galutinai prarado savo gynybines galimybes.

Lauko ir apgulos artilerijos raida ir pabūklų skaičiaus kariuomenėse padidėjimas lėmė, kad bastioninę tvirtovę apgulęs priešas galėjo pagrindinio ir klaidinamųjų smūgių vietose sutelkti tokį artilerijos baterijų skaičių, kuris kelis kartus viršydavo pabūklų skaičių ant tvirtovės pylimų. Be to, dabar atsirado galimybė vesti stataus kampo ugnį sprogstamosiomis bombomis ir granatomis tiesiai į miesto kvartalus, nes jokie pylimai ir sienos nebuvo kliūtis šaudyti stačiąja trajektorija. Tuo tvirtovė neteko savo pagrindinio pranašumo prieš priešo kariuomenę priešlaukyje, kuris anksčiau buvo tas, kad tvirtovės artilerija priešlaukio atžvilgiu buvo išdėstyta gerokai aukščiau, todėl laimėdavo prieš priešininką plokščiosios ugnies nuotoliu. Dabar, pagal fortifikatorių sumanymą, tinkamą atsakomosios tvirtovės artilerijos ugnies tankį ketinta užtikrinti išdėstant ją pakopomis trijuose kazematuotuose daugiaaukščiuose statiniuose. Gynybinėms „Kronprinz“ kareivinėms buvo numatyta ir trečioji funkcija: priešui prasiveržus už pagrindinio pylimo linijos (kas bastioninei tvirtovei apskritai buvo katastrofa), jos turėjo virsti vietine citadele, ugnimi sukaustyti prasiveržusias priešo pajėgas ir gintis, kol atvyks pastiprinimas. Todėl kareivinės buvo suprojektuotos žiedinei gynybai, turėjo nuosavą griovį, du kvadratinius trijų ketvirčių bokštus flanguose, lauko kaponyrą ir didelį goržo bokštą. Visi šie elementai buvo skirti tam, kad priešui būtų sunkiau įsitvirtinti po kareivinių sienomis ir pramušti ar susprogdinti mūrą.

Atskiro paminėjimo verti Karaliaus vartai. Pagal bastionų žiedo statytojų sumanymą šie vartai turėjo tapti reprezentatyviausi tarp kitų panašių statinių. Projekto autorius – architektas Friedrichas Augustas Stüleris / Stüler (1800–65). Pagrindine vartų puošmena tapo trys skulptūros į miestą atgręžtame fasade.

Karaliaus vartai XXI amžiuje.

Skulptūras (žr. toliau) sukūrė dvaro meistras Friedrichas Ludwigas Stürmeris / Stürmer (1812–64); jos vaizdavo Karaliaučiaus įkūrėją Bohemijos (Čekijos) karalių Otakarą II Přemyslą (kairėje), pirmąjį Prūsijos karalių Frydrichą I (centre) ir pirmąjį Prūsijos kunigaikštį Albrechtą von Brandenburgą-Ansbachą.

Iš miesto pusės vartus puošia skulptūriniai svarbiausių visų laikų vietos politinių veikėjų portretai: miesto įkūrėjas Bohemijos karalius Přemyslas Otakaras II, pirmasis Prūsijos karalius Frydrichas I, Ordino didysis magistras ir pirmasis kunigaikštis Prūsijoje Albrechtas Brandenburgas Hohenzollernas.

Galima drąsiai teigti, kad naujieji vartai ir išvaizda, ir vieta atitiko „Karaliaus“ vardą.

Tvirtovės įrenginių ruožas, dengiantis Herzogs-Acker ir Neue Sorge (gynybinės „Kronprinz“ kareivinės, Grolmano ir Kupferteicho bastionai, Karaliaus vartai), buvo pastatytas pačiais pirmaisiais 2-ojo bastionų žiedo statybos metais. Todėl čia jo elementai išėjo galingiausi ir didžiausio masto, tiksliai pagal Asterio projektą. Vėliau kariniai ir valstybės valdininkai suvokė, kad statyba atsieina labai brangiai ir kad jau šioje stadijoje naujoji įtvirtinimų sistema pradeda senti. Todėl kituose bastionų frontuose projektas dažnai būdavo koreguojamas jį pigininant. Juo nuostabiau, kad būtent Grolmano bastionų frontas mūsų laikais yra geriausiai išlikęs XIX a. pylimų žiedo fragmentas.

Didžiulio gynybinių įrenginių komplekso su įspūdinga įgula atsiradimas paskatino apylinkėse statyti įvairias karinės žinybos įstaigas. 1876–79 m. tarp Königstraße ir Alte Reiferbahn / Alte Reiferbahn (vėliau tapo Yorckstraße dalimi) gatvių buvo pastatyti įgulos lazareto korpusai. Savo laiku tai buvo įspūdingas architektūrinis ansamblis iš septynių pagrindinių korpusų, keturi iš kurių buvo sujungti galerijomis. Königstraße taip pat veikė intendantūros valdyba, o XX a. pradžioje Friedrichstraße (Tomskaja g.) buvo atidarytas karininkų kazino.

Tačiau nereikėtų manyti, kad Neue Sorge buvo kažkokia Karaliaučiaus karinė bazė – kartu su karinės žinybos objektais čia puikiai sugyveno grynai civilinės įstaigos. Antai XIX a. pabaigoje Neue Sorge turėjo dvi liaudies mokyklas (20-ąją ir 24-ąją), karališkąją biblioteką (1904-aisiais persikėlė į Tragheimą), keturias prieglaudas vargšams ir neįgaliesiems ir restoraną „Deutsche Ressource“ (Deutsche Ressource). 1890 metais valstybė Jägerhof gatvėje įsigijo Groß Jägerhof valdą, kur iki 1893 m. pastatė naują pastatą Friedrichskollegium – vienam žinomiausių Karaliaučiaus licėjų. 1901-aisiais Friedrichskollegium mokėsi 845 mokiniai ir dirbo 32 mokytojai. XIX a. pabaigoje Friedrichstraße (Tomskaja g.) atidaryta Goethe’s aukštoji mergaičių mokykla.

1904 metais į pastatą adresu Königstraße 65/67, iš čia išsikėlus karališkajai (universiteto) bibliotekai, įsikėlė muziejus „Prussia“. Jis veikė Neue Sorge iki 1923 metų, o paskui gavo savo žinion Karaliaučiaus pilies sales. Be to, Neue Sorge, Königstraße, buvo įsikūrusios administracinės struktūros: finansų valdyba ir provincijos parlamento pastatas.

Königstraße 65. Universiteto bibliotekos pastatas, 1904 metais atitekęs muziejui „Prussia“.

Taip pat reikėtų pažymėti, kad Neue Sorge buvo miesto priešgaisrinės tarnybos rezidencija. 1890–95 m. Königstraße atidarytas Rytų Prūsijos priešgaisrinės draugijos pastatas.

Rytų Prūsijos priešgaisrinės draugijos pastatas.

Frunzės g. 105. Rytų Prūsijos priešgaisrinės draugijos pastatas mūsų dienomis (2024).

O 1900-aisiais Yorckstraße, toje pusėje, kuri priklausė Neue Sorge, buvo pastatytas gaisrinės sargybos „Ost“ pastatas (architektas Paulas Mühlbachas / Mühlbach, 1849–1908).

1900 metais atidaryta Karaliaučiaus siaurojo geležinkelio / Königsberger Kleinbahn atšaka. Joje prie Karaliaus vartų buvo atidaryta stotis, taip ir pavadinta – „Karaliaus vartai“ (Kleinbahnhof Königstor). Pati atšaka prasidėjo prie Butterbergo / Butterberg bastiono (dabar ant jo yra memorialas „1200 gvardiečių didvyrių“), toliau ėjo palei tvirtovės pylimą (dab. Gvardeiskij pr. ir Profesoriaus Baranovo g.), pereidavo į Litauer Wallstraße (Litovskij Val g.) ir, sustojusi stotyje prie Karaliaus vartų, sukdavo Neuhauseno (Gurjevsko) kryptimi. Iš pradžių ji baigėsi Prawteno / Prawten kaime (Lomonosovo gyvenvietė, išbraukta iš apskaitos), tačiau iki 1901 m. lapkričio buvo pratęsta per Kirche Schaaken / Kirche Schaaken (Žemčiužnoje) iki Schaakvitte / Schaakvitte (Kaširskoje). Karaliaučiaus siaurųjų geležinkelių tinklas suvaidino svarbų vaidmenį organizuojant reguliarų keleivių ir krovinių susisiekimą tarp Karaliaučiaus ir Sembos kaimų. Žvelgiant į šiandieninę Litovskij Val gatvę, sunku įsivaizduoti, kad kadaise ja ėjo siaurasis geležinkelis.

Nacių atėjimas į valdžią 1933 metais Neue Sorge pažymėtas eiliniu pagrindinės gatvės pavadinimo pakeitimu. Königstraße pervadinta Straße der S.A. / Straße der S.A., nacių smogiamųjų būrių Sturmabteilung / Sturmabteilung, sutr. S.A., garbei; tuo laikotarpiu jie buvo hitlerinės partijos jėgos avangardas, jos jėgos atrama. Smogikai aktyviai stodavo į gatvių muštynes su komunistais, priešinosi policijai, saugojo nacių renginius, dalyvavo žydų pogromuose. Būdinga, kad vos Hitleriui pasiekus visišką valdžią šalyje, pernelyg aktyvūs, dažnai menkai išsilavinę, bet į išskirtinę padėtį pretenduojantys S.A. smogikai ėmė labai erzinti nacių vyriausybę, vermachto generolus ir patį fiurerį. Ir Hitleris pasirinko ne S.A. naudai. Per vadinamosios „Ilgųjų peilių nakties“ įvykius, kurie oficialiai įvyko 1934 metų birželio 30 dieną, bet iš tikrųjų užsitęsė savaitę, buvo nužudyti (sušaudyti arba „žuvo bandant juos sulaikyti“) radikaliausi S.A. vadovai ir iki 200 kovotojų aktyvistų. S.A. kaip organizacija prarado ankstesnę reikšmę nacių sistemoje, tačiau gatvės pavadinimo keisti nesiėmė, juk daugelis Hitlerio partijos draugų savo veiklą pradėjo S.A.

Königstraße XX amžiaus pradžioje. Arka su praėjimu į Königseck gatvę.

1944 metų rugpjūčio 30-osios naktį Didžiosios Britanijos Karališkųjų karinių oro pajėgų bombonešiai numetė ant Karaliaučiaus 480 tonų padegamųjų ir fugasinių bombų. Kažkiek jų nukrito ir ant vakarinių Neue Sorge pakraščių.

Frunzės g. 51. „Kreuz-Apotheke“, kai užeiga pastate jau buvo užsidariusi, o stogas dar nebuvo įgriuvęs.

Vėlesnė kontrolinė britų aerofotografija užfiksavo ištisinius pastatų stogų sugriovimus Jägershof ir Kalthöfsche Straße (dab. Balandžio 9-osios g.) ir dalinius sugriovimus Königstraße. Visų pirma visiškai išdegė Friedrichskollegium pastatai, kuriuose žuvo vertinga meno kūrinių ir knygų kolekcija. Miesto šturmo metu Raudonosios armijos šarvuotoji technika čia įžengė jau paskutinėmis jo valandomis, 1945 metų balandžio 9 dieną. Tačiau iki tol Neue Sorge buvo apšaudomas artilerijos ir atakos aviacijos.

Pasibaigus kovoms dėl Karaliaučiaus užėmimo, Neue Sorge buvo įtrauktas į 1-ąjį Karaliaučiaus rajoną (karo komendantūra Nr. 1). Savo sovietinio pavadinimo Neue Sorge negavo. Rajone buvo apgadinti visi pastatai, tačiau ne mažiau kaip trečdalis jų buvo tokios būklės, kad juos buvo galima gana greitai suremontuoti ir naudoti gyvenimui. Labiausiai nukentėjo vakarinė rajono dalis, sudegusi dar per britų bombardavimą. Likusioje rajono dalyje buvo ištisų kvartalų, atlaikiusių bombas ir sviedinius, kurie kaitaliojosi su dykvietėmis nugriautųjų vietoje. Geriau už kitus karo negandas išgyveno administraciniai pastatai su kokybišku plytų mūru.

Gatves pervadinti pradėjo dar karinė miesto valdžia, be to, Neue Sorge, nesant visai mažų gatvelių, beveik visos prieškarinės gatvės gavo naujus vardus. 1947 rugsėjo 15 dieną buvo atkurtas tramvajų eismas Energetičeskaja gatve (dabar Frunzės g.) iki Karaliaus vartų. Vėliau bėgiai buvo atkurti iki žiedo „Aeroport“ Balandžio 10-osios gatvės gale (dabar Jurijaus Gagarino g.). Nuo 1947 metų ir iki eismo Frunzės ir Jurijaus Gagarino gatvėmis nutraukimo čia nuolat važinėjo 4-ojo maršruto tramvajai.

Daugiau kaip 15 metų nuo karo pabaigos miesto valdžiai nerūpėjo užstatyti tos Kaliningrado Leningradskij rajono dalies, kuria tapo buvęs Neue Sorge. Tai gali pasirodyti keista, bet Sovietų Sąjunga išsiuntė į orbitą pirmąjį kosmonautą, o vienas centrinių Kaliningrado rajonų (dar ir su Lenino gatve, kaip tada vadinosi Frunzės gatvė) lygiai per pusę susidėjo iš plikių nugriautų griuvėsių vietoje.

Frunzės g. 51. Tyčia eklektiška „Kreuz-Apotheke“ po remonto.

1961-aisiais jame buvo pastatyti vos du nedideli nameliai. O masinė statyba prasidėjo tik 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir visu pajėgumu įsibėgėjo 8-ajame dešimtmetyje.

Kadaise „Kronprinz“ kareivinėse visą sparną užėmė A. Puškino valstybinio dailės muziejaus Baltijos filialas – Valstybinis šiuolaikinio meno centras (GCSI).

Iš viso sovietmečiu rajone buvo pastatyti 52 pastatai, kurie dabar sudaro 45 % visų buvusio Neue Sorge statinių. Tarp jų buvo dvi mokyklos: 1970 metais – mokykla Nr. 24 ir 1979-aisiais – mokykla Nr. 25. 1974 metų rugpjūčio 16 dieną pradėta eksploatuoti nauja tramvajaus linija Balandžio 9-osios gatve, nes senąją liniją Kliničeskaja gatve nuspręsta uždaryti. Frunzės ir Balandžio 9-osios gatvių sankryžoje, modernizuojant tramvajų tinklą, buvo įrengtas vadinamasis „mazgas 100“, arba Grand Union, – tramvajų sankryža, kurioje tramvajaus vagonas, privažiavęs iš bet kurios iš keturių krypčių, galėjo pasukti į kairę, į dešinę arba važiuoti tiesiai. SSRS buvo vos trys tokie mazgai, šiuo metu neliko nė vieno. 1975-aisiais tramvajaus linija Frunzės gatve buvo perkelta į žaliąją zoną. 1976 metais Frunzės ir Balandžio 9-osios gatvių kampe atidarytas miesto „Buities namai“. Taip buvo tęsiama politika statyti mieste monumentalius pastatus ir kurti juose visokius kombinatus, sutelkiančius gretimas paslaugas. „Buities namų“ atveju sėkmė buvo dalinė – pats pastatas, nors ir buvo atpažįstamas ir pagal sumanymą simbolizavo sovietinės buitinių paslaugų sistemos galią, išėjo gana nerangus, skardinės raidės „Dom byta“ ant jo greitai aprūdijo, o tai gana tiksliai atspindėjo vidinį turinį. Paslaugų kokybės kritika reguliariai prasiverždavo į vietos laikraščių puslapius, o patys kaliningradiečiai dažnai rinkdavosi skalbyklas, kirpyklas, siuvyklas ir nuomos punktus, esančius arčiau namų.

Neapsieita ir be nuostolių – keli po karo atstatyti namai, kadangi atstatymas buvo skubotas, o paskui nebuvo tinkamos priežiūros, tapo avarinės būklės ir buvo nugriauti. Šiuo požiūriu palyginti pasisekė nuomojamam namui prieškariniu adresu Königstraße 31/32, pastatytam 1900–05 m. ir liaudyje gavusiam „Kreuz-Apotheke“ vardą dėl iš dalies išlikusio užrašo. Prieš karą šis pastatas buvo išplatintas atvirukuose dėl savo vaizdingos dvigubos arkos, nuo kurios prasidėjo Königseck / Königseck (Kampinė) gatvė. Po karo čia buvo šeimų bendrabutis, vėliau butai, o pirmame aukšte įsikūrė „Pelmeninė“ (valgykla Nr. 24). Arka name tebebuvo populiari ir pateko į kelių 6-ojo dešimtmečio sovietinių filmų apie karą kadrus. Tačiau namas nyko ir 1987 metais buvo tokios siaubingos būklės, kad gyventojai buvo iškeldinti. Nugriauti jo miesto valdžia nesiryžo, bet ir pinigų remontui nerado.

Litovskij Val gatvės atskirtos „Kronprinz“ kareivinės ir Grolmano bastionas iš paukščio skrydžio. (Kadras iš vaizdo įrašo svetainėje rcn39.ru.)

Iš dalies apgriuvusi, už lentinės tvoros, „Kreuz-Apotheke“ stovėjo iki 2010-ųjų. Ir tik 3-iajame dešimtmetyje jai atsirado šeimininkas. Šiuo metu suremontuotame „Kreuz-Apotheke“ pastate veikia verslo centras.

Privatus dekoratyvinės taikomosios dailės muziejus „Blockhaus“ prie Lietuvių (Tvirtovės) upelio.

Posovietiniai laikai, miestiečiams įsiminę nepagrįstu vokiškos architektūros naikinimu statybų verslo ryklių labui, Neue Sorge palietė gana švelniai. 2006 metais išardytas supaprastintu pavidalu atstatytas gyvenamasis namas Jaroslavskaja gatvėje. Tačiau apskritai rajono užstatymas buvo kuklus ir taškinis, namus „kaišiojo“ į laisvas zonas dykviečių ir žaliųjų plotų sąskaita. Iš viso nuo 1991 metų pastatyta 15 pastatų. Paskutinis vandalizmo aktas įvyko 2018-aisiais, kai statytojo labui buvo nugriautas visiškai remontuoti tinkamas Goethe’s aukštosios mergaičių mokyklos pastatas. Pastatui jau buvo parengti dokumentai įtraukti jį į apskaitą kaip objektą, turintį istorijos ir architektūros paminklo požymių. Griovė jį, kaip visada, vagiliškai ir įžūliai, darbus pradėję poilsio dieną. Griovimo vietoje spėjo pasireklamuoti gubernatorius Antonas Alichanovas ir kandidatė į prezidentus Ksenija Sobčak, tačiau griovimas vyko nė nesidairant į jų pasisakymus ir pareiškimus. Vis dėlto teigiami ir neigiami pokyčiai buvusiame Neue Sorge kaitaliojosi. Karaliaučiaus 750-mečiui (2005) buvo atkurti Karaliaus vartai, kuriuose atidarytas Pasaulio vandenyno muziejaus filialas. Šeimininkas atsirado ir Kupferteicho bastiono redutui – jame įsikūrė alaus restoranas „Redut“. 2008 metais Frunzės gatvė neteko tramvajaus susisiekimo. 2020-aisiais, po 33 metų, praleistų griuvėsių pavidalu, buvo rekonstruotas „Kreuz-Apotheke“ pastatas (žr. aukščiau). Projektas sukėlė daug ginčų, tačiau, turint omenyje galimybę visiškai prarasti pastatą, jį taip pat galima įrašyti į laimėjimus. Galiausiai paskutinis džiugus įvykis – prasidėjęs Grolmano bastiono remontas.

Lankytinos vietos: iš viso Neue Sorge išliko 48 prieškariniai statiniai, tai sudaro apie 40 % visų rajono pastatų. Nustatyti ir įtraukti į apskaitą kultūros paveldo objektai (istorijos ir architektūros paminklai) yra gynybinės „Kronprinz“ kareivinės (1843–49), Karaliaus miesto vartai (1843–47), Grolmano bastionas (1851), Kupferteicho bastiono redutas (1853–56), gaisrinės sargybos „Ost“ pastatas (1812 metų g. 59, 1900), Rytų Prūsijos priešgaisrinės draugijos pastatas (Frunzės g. 105, 1890–95), finansų valdybos pastatas (Frunzės g. 50, 1880–90), gyvenamasis namas su vaistine ir arka (Frunzės g. 51, 1900–05), gyvenamasis namas (Frunzės g. 71, 1870–80), gyvenamasis namas (Frunzės g. 87/89, XIX a. pab.), karininkų kazino pastatas (Tomskaja g. 19, apie 1910). Be to, atskirai į istorijos paminklų registrą įtraukti pagrindinis pylimas, gynybiniai praėjimai, kavalieriai, kazematuoti traversai ir pertilčio įtvirtinimas Litovskij Val ruože, besiribojančiame su Grolmano bastionu. Istorijos mėgėjams Karaliaus vartuose veikia Pasaulio vandenyno muziejaus filialas, taip pat privatus dekoratyvinės taikomosios dailės muziejus „Blockhaus“, skirtas buvusios Rytų Prūsijos kavinėms, restoranams ir alaus darykloms (žr. nuotrauką aukščiau). Pastarasis užima Grolmano bastiono pertilčio įtvirtinimą Lietuvių (Tvirtovės) upelio krante. Tikimasi, kad netrukus muziejų ekspozicijos atsidarys pačiame bastione ir „Kronprinz“ kareivinėse.

Trumpas Neue Sorge gatvių sąrašas

(1928–32 m. laikotarpiu)

Augustastraße / Augustastraße susiformavo XVIII a. viduryje ir yra viena senųjų Neue Sorge gatvių. XIX a. antrojoje pusėje joje veikė kelios karinės įstaigos, nes visai šalia „Kronprinz“ kareivinių buvo didelė rikiuotės pratybų aikštė. Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo gatvė buvo „demilitarizuota“, ir joje jau vyravo civiliniai objektai. Gatvė nenukentėjo per britų bombardavimus, tačiau namai joje buvo smarkiai apgriauti per miesto šturmą 1945 m. balandžio 6–9 d. Pirmaisiais pokario metais Augustastraße nebuvo pervadinta ir pirmą kartą nauju pavadinimu (kartu su Steilestraße, žr. toliau) kaip Grigo gatvės tąsa pasirodė 1956 metų miesto plane. Buvusioje Augustastraße išliko keturi prieškariniai namai, vienas iš kurių yra apskaitytas kultūros vertybės objektas.

Wilhelmstraße / Wilhelmstraße vedė nuo Königstraße iki Altroßgärter Kirchenstraße / Altroßgärter Kirchenstraße (dabar Nerčinskaja g.). Gatvė pirmą kartą pasirodo 1763 metų plane. XVIII a. pabaigoje vadinosi Nach Herzogs Acker / Nach Herzogs Acker. 1809-aisiais pirmą kartą pasirodo Wilhelms Gasse pavadinimas, o iki 1875 m. gatvė nusidriekė iki Rossgarteno. Per britų bombardavimus nenukentėjo, tačiau namai joje buvo iš dalies sugriauti per Karaliaučiaus šturmą (1945 m. balandžio 6–9 d.). 1945.11.23 Ypatingosios apygardos kariuomenės vado įsakymu Wilhelmstraße pervadinta Kaznačejskaja gatve, matyt, pagal šalia stovėjusį finansų valdybos pastatą. Tačiau jau 1946.08.01 miesto civilinių reikalų valdyba pervadino ją Pionerskaja, be to, prijungusi prie jos buvusią Altroßgärter Kirchenstraße / Altroßgärter Kirchenstraße (dabar Nerčinskaja g.). Vėliau Pionerskaja gatvę ėmė sudaryti Wilhelmstraße Neue Sorge ir Fahrenheit Straße / Fahrenheit Straße Rossgartene. 1970-aisiais dalis Pionerskaja gatvės (Wilhelmstraße) atsidūrė mokyklos Nr. 24 teritorijoje. Buvusioje Wilhelmstraße išliko vienas prieškarinis pastatas, kuris yra architektūros paminklas.

Dinterstraße / Dinterstraße atsirado 1894 metais dykvietės ir Vargšų globos pagalbos draugijos / Hilfs-Verein für Armenpflege pastato vietoje. Tais pačiais metais gavo pavadinimą Friedricho Gustavo Dinterio / Dinter (1760–1831), Karaliaučiaus mokyklų patarėjo, liaudies švietimo Karaliaučiuje organizatoriaus, garbei. Nedidelė gatvelė jungė Königstraße ir Friedrichstraße. Nenukentėjo nuo Didžiosios Britanijos Karališkųjų karinių oro pajėgų bombardavimų, tačiau per miesto šturmą beveik visi namai joje buvo lemtingai sugriauti ir vėliau nugriauti. Pokario metais nebuvo pervadinta ir nustojo egzistuoti kaip gatvė. Tačiau 1968-aisiais miesto žinyne pirmą kartą pasirodė Janovskaja gatvė, išsidėsčiusi buvusios Dinterstraße vietoje. 2020.06.17 Janovskaja gatvė pervadinta Generolo majoro Janovskio gatve sovietų parlamentarų grupės vado (1945-aisiais – pulkininko leitenanto) P. G. Janovskio (1917–2005), 1945.04.09 priėmusio iš generolo Otto Lascho Karaliaučiaus įgulos kapituliaciją, garbei. Prieškarinių pastatų buvusioje Dinterstraße neišliko.

Jägershof / Jägershof. XVIII amžiuje Neue Sorge gatvės pradžioje buvo Didysis medžioklės kiemas / Groß Jägershof, todėl nuo Neue Sorge atsišakojanti gatvė pradėta vadinti Hinter Jägershof / Hinter Jägershof, o vėliau tiesiog Jägershof. Gatvė ėjo Neue Sorge ir Rossgarteno riba. XIX a. gatvėje veikė pranciškonų prieglauda ir prabangus restoranas „Deutsche Ressource“ (Deutsche Ressource). 1893-aisiais Jägershof gatvės pradžioje buvo pastatytas naujas pastatas realinei gimnazijai Friedrichskollegium. Gatvė smarkiai nukentėjo per Didžiosios Britanijos Karališkųjų karinių oro pajėgų bombardavimą (1944.08.29–30). Sugriovimų pridėjo ir Karaliaučiaus šturmas (1945.04.6–9). Dėl to, sovietų persikėlėliams nugriovus griuvėsius Jägershof gatvėje, ji virto takeliu tarp dykvietės. Pokario metais gatvė negavo jokio pavadinimo; tik 1961 metais Balandžio 10-osios gatvę pervadinus Jurijaus Gagarino gatve, ankstesnis jos pavadinimas, šiek tiek pakitęs, atiteko buvusiai Jägershof. Dabar ji ėmė vadintis Balandžio 9-osios gatve. 1974 metais gatvėje atsirado tramvajaus susisiekimas, reguliariai ja važinėjo maršrutai Nr. 4 (iki 2008) ir Nr. 5, periodiškai – maršrutai Nr. 8 ir Nr. 10. Sovietmečiu gatvėje buvo atidaryti du Kaliningradui reikšmingi objektai: „Buities namai“ (1976) ir didžiausia mieste komisinė parduotuvė (1988), kurioje, be kita ko, buvo pardavinėjama jūrininkų atvežama importinė elektronika. Posovietiniu laikotarpiu gatvė pasipildė dviem prekybos centrais ir mini turgumi. Dabar buvusia Jägershof eina abu išlikę tramvajaus maršrutai Nr. 3 ir Nr. 5. Prieškarinių buvusios Jägershof gatvės pastatų iki mūsų laikų (2024) neišliko.

Kalthöfsche Straße / Kalthöfsche Straße. 1945.11.23 Ypatingosios apygardos kariuomenės vado įsakymu Kalthöfsche Straße pervadinta Rižskaja gatve. Šį pavadinimą 1946-aisiais patvirtino civilinių reikalų valdyba. Tačiau iš tikrųjų (miesto planuose ir vietovėje) Rižskaja gatve buvo pervadintos Kuplitzer Straße / Kuplitzer Straße ir Arnoldtstraße / Arnoldtstraße Rossgartene, ir ji iki šiol ten tebėra. O Kalthöfsche Straße pokario laikais tapo bevardžiu keliu, ėjusiu iš pradžių tarp pastatų griuvėsių, o juos nugriovus – per didelę dykvietę. Tačiau 1974 metais iškilo klausimas dėl 4 ir 5 maršrutų tramvajaus linijos perkėlimo nuo Kliničeskaja gatvės. Ruože Neue Sorge tramvajaus bėgiai buvo perkloti, be kita ko, ir per dalį Kalthöfsche Straße. Dėl to imta laikyti, kad Kalthöfsche Straße tapo susiformavusios Balandžio 9-osios gatvės dalimi. Buvusioje Kalthöfsche Straße išliko du į ją išeinantys prieškariniai pastatai – Rossgarteno vidurinės mokyklos korpusai (1896–97).

Königseck / Königseck, kampinė gatvė, besišliejanti prie Königstraße, susiformavo pačioje XX a. pradžioje. Jos pavadinimas, viena vertus, reiškė „karaliaus kampas“ ir derėjo su šalia ėjusia Königstraße, kita vertus, siekė baronų Königseckų giminę, kuriai kadaise priklausė Neue Sorge rūmai. Gatvė buvo žinoma tuo, kad prasidėjo nuo dvigubos arkos nuomojamame name, kuri buvo įamžinta daugybėje atvirukų ir nuotraukų. Königseck buvo iš dalies sugriauta per Karaliaučiaus bombardavimą ir šturmą. 1945.11.23 Ypatingosios apygardos kariuomenės vado įsakymu Königseck pervadinta Uglovaja gatve. Šis pavadinimas pasirodė vykęs ir nepakitęs išliko iki mūsų dienų. Po karo pastatai joje buvo atstatyti ir apgyvendinti. Šiuo metu gatvėje yra penki namai (tarp jų vienas kultūros paveldo objektas).

Jauki Königseck gatvelė, kurios pavadinimas išvertus reiškia „Karaliaus kampas“.

Königstraße / Königstraße – seniausia Neue Sorge gatvė, kelis kartus keitusi savo pavadinimą. Ji susiformavo XVI a. ir, kaip ir pats rajonas, vadinosi Neusorg, kiek vėliau šį vardą pakeitusi į Neue Sorge. Gatvės pradžia tada buvo Rossgarteno / Roßgarten rajone. Iki XVIII a. vidurio gatvė įgijo tą geografinę padėtį, kurią išlaikė iki šių dienų. Nuo 1726 m. vadinosi Breite-Straße / Breite-Straße („Plačioji gatvė“). 1744-aisiais, kai buvo pastatyti Gumbinės vartai / Gumbinnen-Tor, Breite-Straße tapo išvažiavimu iš miesto Neuhauseno (Gurjevsko) kryptimi. Atitinkamai pasikeitė ir gatvės pavadinimas – ji ėmė vadintis Gumbinnenstraße / Gumbinnenstraße. 1811 metais ji gavo Königstraße (Karaliaus) vardą, o 1843-aisiais jos gale buvo pastatyti vieni gražiausių Karaliaučiaus vartų – Karaliaus vartai. Naciams atėjus į valdžią, gatvė 1933 m. eilinį kartą pervadinta Straße der S.A. / Straße der S.A. Per Didžiosios Britanijos Karališkųjų karinių oro pajėgų antskrydį 1944 m. rugpjūčio 29–30-osios naktį vakarinėje gatvės dalyje statiniai buvo smarkiai sugriauti. Paskutinę miesto šturmo dieną gatve Karaliaučiaus centro link su kautynėmis žygiavo Raudonosios armijos daliniai, dėl to buvo sugriauti pastatai ir rytinėje gatvės dalyje. 1945.11.23 Ypatingosios apygardos kariuomenės vado įsakymu pervadinta Energetičeskaja gatve ir šį pavadinimą išlaikė iki 1950 m., kai miesto vykdomojo komiteto nutarimu vardą pakeitė į Lenino gatvę. 1963-aisiais, Kaliningrade suformavus Leninskij prospektą, Lenino gatvė buvo pervadinta paskutinį kartą ir gavo Frunzės gatvės vardą. Tuo metu joje buvo likę kiek daugiau nei dešimt statinių, įskaitant vieną pokario namą, pastatytą 1962 metais. 1968–77 m. Frunzės gatvėje pastatyti šeši gyvenamieji namai – 5 aukštų kairėje pusėje ir 9 aukštų dešinėje. Be to, dešinioji gatvės pusė buvo gerokai pastumta platinimo kryptimi, taip kad dabar į Frunzės gatvę ėmė išeiti infekcinės ligoninės korpusas. Atsižvelgiant į šį praplatinimą, buvusioje Königstraße išliko 12 prieškarinių pastatų (iš jų devyni Neue Sorge), iš kurių septyni yra apskaityti kultūros paveldo objektai (iš jų keturi Neue Sorge).

Litauer Wallstraße / Litauer Wallstraße. Neue Sorge priklausė šiaurės rytinė šios gatvės dalis. Litauer Wallstraße susiformavo kaip rokada statant 1-ąjį Karaliaučiaus pylimų žiedą (1626–40). 1843–53 m. joje buvo pastatyti nauji bastionai, Karaliaus vartai ir „Kronprinz“ kareivinės. XX a. pradžioje pylimų įtvirtinimai nuo Karaliaus vartų ir toliau Prieglaus link buvo nugriauti, jų vietoje pastatyti namai. Po Antrojo pasaulinio karo, 1945.11.23, Ypatingosios apygardos kariuomenės vado įsakymu Litauer Wallstraße pervadinta Kaunasskaja gatve. Tačiau 1946-aisiais civilinių reikalų valdyba šio pavadinimo nepalaikė, gatvė iš pradžių ėmė vadintis Litovskaja, o kiek vėliau – Litovskij Val. Šiuo metu Neue Sorge priklausančioje Litovskij Val dalyje išliko septyni prieškariniai statiniai, dalis jų po karo smarkiai perstatyti. Keturi statiniai yra apskaityti architektūros paminklai, be to, paminklu pripažintas Grolmano bastiono pylimas ir prie jo esantys kavalieriai.

Siaurojo geležinkelio stotis Litauer Wallstraße.

Lobeckstraße / Lobeckstraße žinoma nuo 1720 m. Löffelgasse / Löffelgasse pavadinimu. 1863-aisiais pervadinta Christiano Augusto Lobecko / Lobeck (1781–1860), Karališkosios bibliotekos vyriausiojo bibliotekininko, retorikos ir senovės menų profesoriaus, garbei. 1945.11.23 Ypatingosios apygardos kariuomenės vado įsakymu Lobeckstraße pervadinta Novgorodskaja gatve. Sunku pasakyti, kodėl šis pavadinimas nepatiko miesto civilinių reikalų valdybai, tačiau 1946.08.01 savo įsakymu ji pervadino ją Jaroslavskaja gatve. Šis pavadinimas vartojamas iki šiol. Gatvėje išliko šeši prieškariniai pastatai.

Rippenstraße / Rippenstraße (Šonkaulių) savo pavadinimą gavo nuo milžiniško banginio šonkaulio, puošusio šioje gatvėje gyvenusio audėjo Wilhelmo Gesslerio / Gessler namą. 1728 m. liaudiškas gatvės pavadinimas tapo oficialus. Banginio šonkaulis Karaliaučiuje buvo tokia retenybė, kad paminėtas Lilienthalio veikale. Antrojo pasaulinio karo metais vidutiniškai nukentėjo per Karaliaučiaus bombardavimus ir šturmą. 1945.11.23 Ypatingosios apygardos kariuomenės vado įsakymu Rippenstraße pervadinta Graždanskaja gatve. Šį pavadinimą gatvė išlaikė iki mūsų laikų. Gatvėje išliko penki prieškariniai pastatai (įskaitant du pastatus kieme).

Friedmannstraße / Friedmannstraße atsirado XVIII a. pabaigoje kaip Mittelste Brandstätte / Mittelste Brandstätte. Paskui maždaug nuo 4-ojo XIX a. dešimtmečio iki 1893 m. vadinosi 3-ioji Sackheimer Wallstraße / 3. Sackheimer Wallstraße, nors teritoriškai jau buvo Neue Sorge. 1893-aisiais pervadinta Rosalie Friedmann / Friedmann (1805–58), gimusios Fraenkel / Fraenkel, patarėjo ir finansų magnato Isidoro Friedmanno sutuoktinės, garbei. Rosalie Friedmann išgarsėjo savo labdaringa veikla ir dalyvavimu steigiant prieglaudą vargingoms moterims. Prieškario metais Friedmannstraße stovėjo Friedenskirche / Friedenskirche ir veikė miesto našlaičių prieglauda. 1945.11.23 Ypatingosios apygardos kariuomenės vado įsakymu Friedmannstraße pervadinta Internacionalnaja gatve. Tačiau miesto civilinių reikalų valdyba 1946.08.01 nutarė duoti jai naują pavadinimą – Belokamennaja gatvė, kurį gatvė tebeturi iki šiol. 1971-aisiais skersai buvusios Friedmannstraße pastatyti du penkiaaukščiai, dėl to Belokamennaja gatvė pasislinko maždaug 50 metrų į šiaurę ir nebesutapo su Friedmannstraße. Tačiau iš Friedmannstraße 2024 metais joje išliko vienas prieškarinis pastatas.

Friedrichstraße / Friedrichstraße atsirado apie 1870 m., tačiau iš pradžių buvo dvigubai trumpesnė nei dabartinė. Iki XX a. pradžios gatvė pratęsta į rytus iki Herzogs Acker. Prieškario metais gatvėje veikė karininkų kazino ir Goethe’s mergaičių mokykla / Goetheschule. 1945.11.23 Ypatingosios apygardos kariuomenės vado įsakymu Friedrichstraße pervadinta Poperečnaja (Skersine) gatve, nors geografiniu požiūriu jai labiau tiktų „išilginės“ pavadinimas. Ne geresnis buvo ir civilinių reikalų valdybos patvirtintas variantas – nuo 1946.08.01 Friedrichstraße pradėta vadinti Tupikovyj (Aklaguoju) skersgatviu. Vis dėlto šis pavadinimas gyvavo neilgai, ir 1956 metų miesto plane gatvė jau turėjo dabartinį Tomskaja gatvės pavadinimą. Šiuo metu gatvėje išliko trys prieškariniai pastatai, vienas iš kurių turi istorijos ir architektūros paminklo statusą.

Herbartstraße / Herbartstraße atsirado po 1860 metų ir iki 1878 m. vadinosi Roßgärter Feldstraße / Roßgärter Feldstraße. Gatvė vedė nuo Kalthöfischer-Straße iki Wilhelmstraße. 1878-aisiais pervadinta Johanno Friedricho Herbarto / Herbart (1776–1841), pedagogikos ir filologijos profesoriaus, pedagoginio seminaro kūrėjo, garbei. Jo našlė universitetui paliko šeimos biblioteką. Herbartstraße pastatai išdegė per britų bombardavimą 1944.08.30 naktį, tačiau pastatų dėžės be stogų, durų ir langų rėmų stovėjo iki 6-ojo dešimtmečio, kai buvo visiškai nugriautos. Susidaręs takelis per dykvietę pavadinimo nenusipelnė. 1970-aisiais į rytus nuo gatvės pastatyta mokykla Nr. 24. Šiandien buvusi Herbartstraße – takelis šios mokyklos teritorijoje.

Steilestraße / Steilestraße pirmą kartą pasirodo 1790 metų plane kaip Brandstätte / Brandstätte („Gaisravietė“). Gatvė vedė nuo Königstraße iki Sackheim / Sackheim gatvės (tapo Moskovskij prospekto dalimi), taigi jos pietinė dalis buvo Sackheimo rajone. Iki 1800 m. vardą pakeitė į Mottstraße / Mottstraße, o vėliau, iki 1811 metų, ėmė vadintis Steile Gasse. 1834-aisiais miesto plane pažymėta kaip Freite Gasse / Freite Gasse, tačiau vėliau visuose tolesniuose žemėlapiuose galutinai įsitvirtino Steilestraße pavadinimas. Gatvė nenukentėjo per britų bombardavimus, tačiau namai joje buvo smarkiai apgriauti per miesto šturmą 1945 m. balandžio 6–9 d. Pirmaisiais pokario metais Steilestraße nebuvo pervadinta ir pirmą kartą nauju pavadinimu (kartu su Augustastraße) kaip Grigo gatvės tąsa tarp Lenino (dabar Frunzės) ir Moskovskaja (dabar Moskovskij pr.) gatvių pasirodė 1956 metų miesto plane. 1966-aisiais gatvėje buvo pastatytas pirmasis penkiaaukštis namas. Paskui 1971–80 m. ji buvo užstatyta 5 ir 9 aukštų blokiniais namais. Prieškarinių pastatų buvusioje Steilestraße neišliko.

–   –   –   –   –   –   –   –   –

Skyrius „Neue Sorge“

iš vietos autorių knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“,

išleistos XIX amžiaus pabaigoje

2012–2014 m. „Pregoloje“, meniniame „Baltijos almanacho“ priede,

buvo paskelbtas Karaliaučiaus autorių – Altštato gimnazijos profesoriaus daktaro Richardo Armstedto ir Kneiphofo gimnazijos vyresniojo mokytojo daktaro Richardo Fischerio – knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“ („Heimatkunde von Königsberg i. Pr.“, 1895, Kommissionsverlag von Wilhelm Koch, Königsberg) vertimas, kurį atliko nežinomas vertėjas. Publikacijos idėja priklausė Igoriui Vladimirovičiui Afoninui. Tekstą adaptavo ir paaiškinimais papildė Aleksejus Borisovičius Gubinas ir Igoris Fiodorovičius Avtuchovas. Toje knygoje buvo ir atskiras skyrius apie Neue Sorge. Minimaliai jį paredagavę, siūlome jį jūsų dėmesiui kaip priedą prie teksto, kurį parašė

Aleksejus Jevgenjevičius Petrušinas.

–   –   –   –   –   –   –   –   –

Neue Sorge

Eidami toliau, artėjame prie Karaliaus gatvės (Königsstraße). XIX amžiuje jos pavadinimas tapo bendriniu visam priemiesčiui, iki 1811 metų žinomam kaip Neue Sorge. Jis yra tarp Rossgarteno šiaurėje ir Sackheimo pietuose. Be Karaliaus gatvės, einančios iš vakarų į rytus, priemiestyje yra dar kelios gatvės ir skersgatviai, jungiantys jį su kaimyniniais rajonais. XVII amžiaus pradžioje Neue Sorge (Neue Sorge) nebuvo jokių kitų pastatų, išskyrus kunigaikščio arklides (Schirrhof), didįjį Medžioklės kiemą (Jägerhof) ir dvi smukles – Rossgarteno turguje (Roßgärter Markt) ir dabartinės Plytų gatvės (Ziegelstraße) kampe. Užtat nuo 1610-ųjų, kai Prūsijos valdžią perėmė Brandenburgo kurfiurstas Jonas Zigmantas (Johann Sigismund, 1572–1619), ir vėliau valdant jo sūnui Jurgiui Vilhelmui (Georg Wilhelm, 1595–1640), kurie mielai dovanojo vietos žemes savo dvariškiams, šioje „vidinio miesto“ (Innenstadt) dalyje prasideda sparčios statybos.

Neue Sorge teismą 1662 metų kovo 4 dieną įsteigė Didysis kurfiurstas (Friedrich Wilhelm, 1620–1688). Kad išrinktų šešis ar, prireikus, daugiau gabių žmonių eiti teisėjų pareigas, oberburgrafas rengdavo, kaip tada vadinta, „Kur“ (rinkimus). Teismo antspaude buvo dvi akys, tarp jų iš debesies dešinėje išnyranti ranka, laikanti kampainį, metai ir lotyniškas įrašas: „Sigill. Immunit. Neuesorge. Rectum inter et aequum“ (Neue Sorge priemiesčio antspaudas. Įstatymas ir teisingumas). Hausvogtui buvo skirtas būstas prie arklidžių šalia Rossgarteno turgaus, kur jis turėjo prižiūrėti ūkį ir kartu eiti teisėjo pareigas.

Dėl pavadinimo Neue Sorge nėra vienareikšmio įtikinamo paaiškinimo. Žinomas pasakojimas, kad vietininkas kunigaikštis Radvila (Bogusław Radziwiłł, 1620–1669), paklaustas apie šio naujai atsiradusio rajono pavadinimą, suniurzgė: „Eine weitere neue Sorge!“ (Dar vienas naujas rūpestis). Tačiau tuo metu šis pavadinimas jau egzistavo.

Jis buvo prigijęs dar prieš kunigaikščiui pradedant eiti pareigas. Versija, pagal kurią naujojo priemiesčio pavadinimas Sorge, neva kilęs iš vidurinės aukštutinės vokiečių kalbos žodžio „Zarge“ (aptverta teritorija), atsirado tada, kai šis rajonas 1626 metais atsidūrė naujųjų miesto sienų viduje, taip pat nėra visiškai įtikinama.

Karaliaus gatvė šiandien kartu su Steindammu yra viena ilgiausių, gražiausių ir prestižiškiausių Karaliaučiaus (Königsberg) gatvių. Čia stovi karinių ir civilinių valdymo organų, kultūros, mokslo ir švietimo įstaigų pastatai, suteikiantys jai iškilmingą ir ramią išvaizdą, priešingai nei Kneiphofo Ilgoji gatvė, Steindammas, Junkerių gatvė (Kneiphöfsche Langgasse, Steindamm, Junkerstraße) ir kitos gyvos miesto transporto arterijos, kur pastatų pirmuosius aukštus daugiausia užima parduotuvės.

Kairėje gatvės pusėje už Rossgarteno turgaus pirmiausia dėmesį patraukia Dailės akademija (Kunstakademie). Siekis puoselėti Karaliaučiuje vaizduojamąjį meną atsirado palyginti vėlai. Nei miesto padėtis, nei blaivus, praktiškas ir labai kritiškas daugumos jo gyventojų mąstymas nebuvo palankūs tapybos ir skulptūros raidai.

Neue Sorge vaizdas iš paukščio skrydžio.

Užtat su muzika yra kitaip – Karaliaučiuje ji mėgstama visomis savo apraiškomis. Filosofas Rosenkranzas (Johann Karl Friedrich Rosenkranz, 1805–1879) teisingai pastebi: „Dancige, man regis, vyrauja regimasis suvokimas ir dominuoja skulptūros menas. Karaliaučiuje labiau pasikliaujama klausa.“

Neue Sorge. Centre – karališkoji mokykla Friedrichs-Kollegium. Kairėje viršuje – „Kronprinz“ kareivinės.

Prie mūsų Dailės akademijos, atidarytos 1845 metais, ištakų stovėjo Rytų Prūsijos oberprezidentas von Schönas (Heinrich Theodor von Schön, 1773–1856) ir garsus istorinės tapybos meistras Karlas Rosenfelderis (Karl Ludwig Rosenfelder, 1813–1881), kuris ir tapo pirmuoju jos direktoriumi. Vadovaujant Rosenfelderiui čia dirbo ir dėstė iškilūs meistrai, tokie kaip Piotrowskis (Maximilian Anton Piotrowski, 1813–1875), Trossinas (Robert Trossin, 1820–1896), Behrendsenas (August Behrendsen, 1819–1886), Gemmelis (Hermann Gemmel, 1813–1868), o kiek vėliau – Steffeckas (Karl Steffeck, 1818–1890), dabartinis peizažistas Maxas Schmidtas (Max Schmidt, 1818–1901) ir jau minėti tapytojai Heydeckas (Johannes Heydeck, 1835–1910), Neide (Emil Adolph Neide, 1843–1908), Knorras (Georg David Salomon Knorr, 1844–1916) bei skulptorius Reuschas (Johann Friedrich Reusch, 1843–1906).

Pats savaime gana paprastas pastatas buvo pastatytas vietoje nedailaus medžioklės namelio, kuris slėpėsi kirptų liepų šešėlyje ir buvo nugriautas 1838 metais. Iš išorės Akademija labai panaši į Karališkąją universiteto biblioteką (Königliche Universitätsbibliothek), esančią kiek toliau gatvėje. Čia saugoma universitetui priklausanti graikų dievų statulų gipsinių kopijų kolekcija. Akademijos pastatą puošia lotyniškas įrašas:

ARTIUM OPERIBUS CONDENDIS. ARTIFICIBUS INSTITUENDIS.

Išvertus: „Meno kūriniai, kurie bus sukurti. Menininkai, kuriuos reikia išmokyti.“

Iš pradžių pagrindinio Akademijos pastato pirmąjį aukštą naudojo Amatų mokykla (Gewerbeschule), antrąjį – Provincijos dailės mokykla (Provinzial-Kunstschule), dabar Karališkoji provincijos dailės ir amatų mokykla (Königliche Provinzial-Kunst- und Gewerkschule). Ją 1790 metais įsteigė miesto oberprezidentas von Hippelis (Theodor Gottlieb von Hippel, 1741–1796); čia piešimo ir modeliavimo mokėsi kalstytojai ir amatininkai. Amatų mokykla (Gewerbeschule), oficialiai vadinta Karališkąja statybos mokykla (Königliche Baugewerkschule), buvo įsteigta 1821 metais, siekiant pagerinti mokinių matematikos, chemijos ir fizikos žinias. Iš pradžių ji buvo pilyje. Abi įstaigos 1843 metais persikėlė į naują pastatą Karaliaus gatvėje, tačiau 1845 metais turėjo užleisti vietą Karališkajai dailės akademijai.

Karaliaus gatvės pradžia. Vaizdas nuo Rossgarteno turgaus.

1895 metų spalio 15 dieną Karališkoji akademija paminėjo savo 50-metį. Ji buvo atidaryta 1845 metų rugsėjo 1 dieną ir tada turėjo vos tris klases. Nuo to laiko Akademiją jau baigė 700 absolventų, tarp kurių nemažai gabių ir veiklių meno vyrų. Šiuo metu kasmet ją vidutiniškai baigia 40 žmonių.

Karaliaus gatvė. Vaizdas Dailės akademijos ir Rossgarteno turgaus link.

Akademija priima mokinius be išankstinio pasirengimo, neturinčius jokių ypatingų žinių. Pirmajame kurse jie mokosi piešimo kopijavimo klasėje pagal originalius pavyzdžius, gipso klasėje piešia iš natūros antikinių ir šiuolaikinių skulptūrų kopijas. Kitas kursas – tapyba iš natūros, po to – molbertinė tapyba. Be to, yra oforto ir graviūros, taip pat skulptūros dirbtuvės. Skaitomos perspektyvos ir šešėlių konstravimo, anatomijos ir meno istorijos paskaitos. Akademijoje dėsto šeši dailininkai ir trys mokslininkai. Yra itin turtinga biblioteka, varinių graviūrų ir piešinių kolekcijos. Visa tai užtikrina aukštą mokymo lygį.

Trečiajame Akademijos pastato aukšte laikinai įsikūrė miesto Paveikslų galerija (Städtische Gemäldegalerie). Jos kolekcija buvo suformuota iki 1833 metų iš dalies iš padovanotų žinomų dailininkų darbų, iš dalies iš specialiai jai įsigytų. Ypatingą vaidmenį čia suvaidino „Meno draugija“ (Kunstverein), įkurta kartu su „Amatų draugija“ (Gewerbeverein) 1832 metais. Tačiau 1845-aisiais „Meno draugija“ atsiskyrė ir ėmė kaupti vien tapybą. Ji perdavė miestui amžinam naudojimui parodoms rengti 110 kūrinių, pasilikdama jų saugojimo funkciją.

Prie kolekcijos prisidėjo karališkųjų muziejų dovanos – 57 paveikslai, Hippelio kolekcija – 51 paveikslas, slaptojo patarėjo Minutho (Minuth) iš Berlyno rinkinys – 46 paveikslai ir kt. 1894 metų pabaigoje galerijoje buvo 297 paveikslai.

Tarp jų yra puikių meno kūrinių, ypač naujausių laikų. Tačiau daugelis dar neeksponuojami dėl vietos stokos. Dabar kilo sumanymas pastatyti naują muziejaus pastatą, kad jame būtų sutelkta visa Karaliaučiuje turima puiki tapyba ir vietos publikai pagaliau būtų suteikta galimybė gėrėtis vaizduojamuoju menu.

Šiam tikslui miestas jau įsigijo labai tinkamą žemės sklypą adresu Karaliaus gatvė 40–42, o dosnios slaptojo prekybos patarėjo Moritzo Simono (Moritz Simon), komercijos patarėjo Roberto Simono (Dr. Robert Simon), daktaro Möllerio sutuoktinės (Möllerschen) ir vyresniojo leitenanto Grapės (Grape) aukos sudarė gerą muziejaus statybos fondą.

(Dailės akademijos pastatas, remiantis šiuolaikine orientacija, stovėjo Frunzės ir Balandžio 9-osios gatvių kampe priešais Buitinių paslaugų namus. Iki mūsų dienų neišliko. 1919 metais Dailės akademija buvo perkelta į naują pastatą dabartinėje Basseinaja gatvėje, į dabartinį 21-osios mokyklos pastatą, o pastate Karaliaus gatvėje įsikūrė dailės ir amatų mokykla — Red. past.)

Dailės akademija Karaliaus gatvėje.

Nedideliame Karališkosios dailės akademijos darželyje stovi aukštas geležinis obeliskas. Tai paminklas, kurį Karaliaučiaus gyventojai 1843 metais pastatė pagarbos ir dėkingumo ženklan Theodorui von Schönui, iš pareigų išeinančiam Prūsijos oberprezidentui. Su šio žmogaus vardu glaudžiai susijęs vienas svarbiausių Prūsijos istorijos laikotarpių.

Dailės akademija ir priešais ją – nacių 4-ajame dešimtmetyje nugriautas paminklas Theodorui von Schönui.

(Valdant naciams obeliskas buvo nugriautas — Red. past.)

Theodoras von Schönas gimė 1773 metų sausio 20 dieną Schreitlaugkeno vietovėje (Schreitlaugken, dabar Lietuvos kaimas Šereitlaukis (Šereitlaukis) prie Rambyno kalno priešais Nemano (Ragainės) miestą) Prūsų Lietuvoje. 1789 metais jis pradėjo studijuoti Karaliaučiuje ir netrukus tapo stropiausiu Kanto (Immanuel Kant, 1724–1804), taip pat žymaus politinės ekonomijos specialisto ir konstitucinės teisės juristo Christiano Jacobo Krauso (Christian Jacob Kraus, 1753–1807) mokiniu. Baigęs universitetą, von Schönas daug keliavo po Vokietiją, aplankė Angliją, įstojo į valstybės tarnybą pagal įstatymą, kuris skelbė, kad geriausias mokinys gauna visišką laisvę rinktis tarnybos vietą. 1809 metais jis tapo Lietuvos departamento prezidentu, pasižymėjo puikiu savo provincijos valdymu tuo atšiauriu laikotarpiu ir tapo vienu ryškiausių šlovingo 1813 metų Rytų Prūsijos sukilimo vadų. 1816 metais jis tapo Vakarų Prūsijos, o 1824 metais – ir Rytų Prūsijos oberprezidentu. Abi provincijos liko sujungtos iki 1878 metų.

1840 metais į sostą įžengus Frydrichui Vilhelmui IV, Schönas buvo paskirtas valstybės ministru. Eidamas šias pareigas, jis pasireiškė kaip aršus respublikonas ir 1842-aisiais išleido politinę brošiūrą „Iš kur ir kur?“ (Woher und Wohin?), kuri jam kainavo karjerą valstybės tarnyboje. Tais pačiais metais karalius suteikė jam Marienburgo burgrafo titulą, pripažindamas jo iniciatyvas atkurti Marienburgo pilį. Apsuptas pagarbos, Theodoras von Schönas mirė 1856 metų liepos 22 dieną ir buvo palaidotas savo dvare Arnau netoli Karaliaučiaus (dabar Marjino gyvenvietė, kapas atkurtas apie 2000 metus).

Priešais Dailės akademiją stovi Prancūzų reformatų bažnyčia (Französisch-reformierte Kirche). Ji pastatyta specialiai tam atlaisvintoje vokiečių reformatų bendruomenės kapinių dalyje. Karalius Frydrichas Vilhelmas I (Friedrich Wilhelm I, 1688–1740) statybai skyrė 12 tūkst. talerių. 1733 metų birželio 16 dieną buvo padėtas kertinis jos akmuo, o 1736 metų liepos 29 dieną bažnyčia pašventinta dalyvaujant karaliui.

Šis statinys visiškai nepretenduoja vadintis architektūros paminklu. Tačiau po restauracijos 1894 metų vasarą įgijo visai patrauklią išvaizdą. Virš pagrindinio portalo – lotyniškas įrašas auksinėmis raidėmis ant juodo marmuro:

Prancūzų reformatų bažnyčia.

D. O. M. 

Anno MDCCXXXIII 

Imperante 

Potentissimo Pruss. Rege 

Friderico Wilhelmo 

Elektore Brandenburgico 

Templum Gallis 

Ob reformata sacra exulibus 

Aedificatum. 

Prancūzų reformatų bažnyčios interjeras.

Išvertus: „Ši šventovė pastatyta Brandenburgo karaliaus Frydricho Vilhelmo malone, palankiai priėmusio prancūzus, dėl tikėjimo išvarytus iš Tėvynės.“

Nerangi varpinė stovi šalia bažnyčios. Vargu ar ją galima pavadinti bokštu – ji ne aukštesnė už pastatą. Pirmąjį pamokslą prancūzams šioje bažnyčioje 1686 metais pasakė Abrahamas Boullay du Plessis (Abraham Boullay du Plessis) iš Normandijos miesto Alansono.

Šalia bažnyčios yra Vokiečių reformatų kapinės (Deutsch-reformierte Friedhof), kurių teritoriją 1629 metais Jurgis Vilhelmas padovanojo Pilies bažnyčios bendruomenei. Kapinės buvo uždarytos 1891 metų gruodį, o vėliau miestas jas išpirko, kad čia pastatytų muziejų. Šis kapinių ir kartu tuščių žemių perdavimas buvo įformintas sutartimi iki 1896 metų balandžio 1 dienos. Iki to termino nedailios kapinių sienos turėjo būti nugriautos. Dabar išliko tik istoriškai įdomus įrašas virš vartų arkos:

V. G. G. Louise Charlotte und Hedwig Sophia Geschwister, Markgräfinnen und Churfürstliche Prinzessinnen zu Brandenburg I. P. G. C. B. Herzoginnen. 

Išvertus: „Dievo malone Luiza Šarlotė ir Hedviga Sofija, seserys, Brandenburgo markgrafienės ir kurfiurstų princesės, Prūsijos, Jülicho, Klevės ir Bergo kunigaikštytės.“

Taip įsiamžino Didžiojo kurfiursto seserys, 1640 metais įsakiusios aptverti siena teritoriją, kurią jų tėvas padovanojo reformatų bendruomenei. Iš tos sienos išliko tik viena kolona, vainikuota kryžminiais skliautais. Kapinėse yra įdomus pirklio Danielio Zimmermanno (Daniel Zimmerman, 1742–1814) marmurinis antkapis, papuoštas Tikėjimo, Vilties ir Meilės skulptūromis, kurių autorius – Schadowas (Johann Gottfried Schadow, 1764–1850).

(Šios reformatų kapinės neišliko. Jos buvo dabartinių Frunzės, Sergejaus Tiulenino ir Balandžio 9-osios gatvių kampe, buvusių Buitinių paslaugų namų vietoje ir šalia jų. — Red. past.)

Lobecko gatvės (Lobeckstraße, dabar – Jaroslavskaja gatvė) kampe yra Karališkoji biblioteka (Königliche Bibliothek), nuo gatvės atskirta nedideliu darželiu. Pastatas iš pradžių vadinosi „Karaliaus namu“ (Königliche Haus) ir buvo pastatytas 1731 metais Frydrichui Vilhelmui I. Vėliau Frydrichas Didysis (Friedrich der Große, 1712–1786) įsteigė čia Karo mokyklą (École militaire), o 1810 metais pastatas buvo perduotas Karališkajai bibliotekai, kuri iki tol buvo pilyje ir vadinosi Pilies biblioteka (Schloßbibliothek). XIX amžiaus 3-iojo dešimtmečio pradžioje ji buvo sujungta su universiteto biblioteka (Universitetsbibliothek).

Biblioteka ir namas, kuriame anksčiau gyveno didysis filologas Christianas Lobeckas.

Biblioteką, kurioje dabar yra 300 tūkst. tomų, įkūrė kunigaikštis Albrechtas (Albrecht von Brandenburg-Ansbach, 1490–1568). 1525 metais jis pradėjo kaupti „vokišką“ biblioteką asmeniniam naudojimui, o 68 lotyniški ir graikiški spaudiniai, įsigyti 1529-aisiais, padėjo „lotyniškos“ bibliotekos pagrindą.

Sidabrinė biblioteka Didžiosios Britanijos žemėlapio fone.

Pirmuoju bibliotekininku tapo reformatas, pabėgėlis iš Olandijos Feliksas Königas (Felix König), pramintas Polifemu. 1540 metais biblioteka tapo viešai prieinama. Ji buvo pildoma knygomis iš vienuolynų, Vokiečių ordino konvento rinkinių, iš asmeninių tokių mokslininkų kaip Speratas (Speratus), Aurifaberis (Aurifaber) ir kt. bibliotekų. Kasmet į biblioteką patenka trys–keturi tūkstančiai knygų.

Ypatingą vietą užima Sidabrinė biblioteka (Silberbibliothek). Joje yra 20 tomų, iš kurių 14 – in folio, 4 – in quarto ir 2 – in octavo (in Folio, in Quart, in Oktav – knygų formatų pavadinimai)*. Knygų turinys – bažnytinis dvasinis. Kai kurios turi meniškus sidabrinius apkaustus ant viršelių, kitos, kaip, pavyzdžiui, Osianderio išverstoji Evangelija, visiškai aptrauktos sidabru.

Didžioji Sidabrinės bibliotekos dalis priklausė ne kunigaikščiui, o jo antrajai sutuoktinei Onai Marijai (Anna Maria von Braunschweig, 1532–1568), mėgusiai prabangą ir puošnumą. 1611 metų rugpjūčio 20 dieną Sidabrinė biblioteka tapo pilyje sukauptų relikvijų kolekcijos dalimi.

1757 metais ją, gelbėdami nuo rusų, išvežė į Küstriną (Küstrin, dabar – pasienio Lenkijos miestas Kostšynas prie Oderio), o Napoleono karų metu – į Memelį (Memel, dabar – Lietuvos uostamiestis Klaipėda), kad ji neatitektų prancūzams. 17 šios bibliotekos tomų yra Karaliaučiaus auksakalių darbas, trys – garsių Niurnbergo meistrų darbas. Pagal šiuos meno kūrinius galime drąsiai kalbėti apie aukštą to meto Karaliaučiaus juvelyrikos meistrystės lygį.

Nuolat augantys reikalavimai bibliotekoms padarė pastatą Karaliaus gatvėje akivaizdžiai netinkamu tokiai paskirčiai. Dabar miestui teks pastatyti naują, tikriausiai Tragheime (Tragheim).

(Bibliotekos pastatas neišliko, o jos rinkinys iš tiesų 1901 metais buvo perkeltas į Universiteto biblioteką. O Sidabrinė biblioteka po 1941–1945 metų karo atsirado Lenkijos miesto Olštyno pilies muziejuje. — Red. past.)

Rytų Prūsijos parlamentas XIX amžiaus pabaigoje.

Rytų Prūsijos provincijos parlamento pastatas (Landeshaus) daug įspūdingesnis už kitus minėtus visuomeninius pastatus Karaliaus gatvėje. Jis buvo statomas provincijos administracijai (Provinzialverwaltung) ir iš pradžių susidėjo tik iš centrinės dalies, būdamas gerokai mažesnis nei dabar.

Rytų Prūsijos parlamentas XX amžiaus pradžioje.

Vėliau buvo nuspręsta prie jo pristatyti du sparnus. Vakarinis, kurio statyba baigta 1893 metais, skirtas oficialiai parlamento vadovo (Landeshauptmann) rezidencijai. Rytinis dar tebestatomas.

Elegantiškai ir lakoniškai dekoruotoje parlamento posėdžių salėje dėmesį patraukia Brausewetterio paveikslas „Yorko kreipimasis į Prūsijos luomus 1813 metų vasario 5 dieną“ („Yorks Anrede an die preußischen Stände am 5. Februar 1813“, Otto Brausewetter, 1835–1904). Šis istorinis momentas žymi Prūsijos kovos prieš prancūzų viešpatavimą pradžią. Įsimintinas susirinkimas vyko buvusiuose Luomų rūmuose (Ständehaus) Landhofmeisterio gatvėje (Sergejaus Tiulenino g.), dabar juose yra Kredito kasa.

(Pastatas, kuriame generolas Yorkas pasakė savo karštą atsišaukimą, neišliko, jis stovėjo beveik priešais spaustuvę „Straž Baltiki“. — Red. past.)

Toje pačioje gatvės pusėje, šalia parlamento, arčiau Karaliaus vartų, anksčiau buvo grafų Dohnų (Dohna) miesto valda. Ši rezidencija kartu su dideliu sodu dabar yra karinė nuosavybė.

Priešais buvo kita aristokratų rezidencija, priklausiusi von Kunheimų (von Kunheim) šeimai, kuri ypač įdomi dėl giminystės su Martynu Liuteriu.

(Mat vienas iš Kunheimų giminės atstovų – Georgas von Kunheimas (1550–1611) – 1555-aisiais vedė Margaretą Liuter (1534–1570), Bažnyčios reformatoriaus Martyno Liuterio dukterį. — Red. past.)

Šalia buvusios Dohnų nuosavybės yra Intendantūros pastatas. Tai karinė administracinė aprūpinimo įstaiga, kuri turi rūpintis kariuomenės piniginiu, natūriniu, lazaretų, butų ir daiktiniu aprūpinimu. Kiekvienas armijos korpusas turi provincijos intendantūrą.

Karaliaus gatvės atkarpa nuo Statųjų skersgatvio (Steile Gasse, dabar – Grigo gatvė) iki Karaliaus vartų kadaise vadinosi Aukštutine Gaisraviete (Oberste Brandstätte). Pirmieji vartai tvirtovės pylime čia buvo pastatyti po 1765 metų ir iki 1811 metų vadinosi Gumbinės vartais (Gumbinner Thor). Tais laikais Karaliaus gatvė taip pat vadinosi Gumbinės gatve (Gumbinnerstraße).

Naujieji Karaliaus vartai.

Dabartiniai Karaliaus vartai (Königsthor), pastatyti 1850 metais, įspūdingai užbaigia Karaliaus gatvę, tačiau kadangi laikui bėgant jų pralaidumo nebepakako augančiam transporto srautui, prieš keletą metų gretimi pylimai buvo nugriauti ir nutiestas ​​kelias aplink juos, iš dešinės ir iš kairės.

Karaliaus vartai XX amžiuje: karutis VS taksi.

Statulos, puošiančios vartus iš vidinės pusės, vaizduoja Karaliaučiaus įkūrėją Bohemijos karalių Otakarą (Přemysl Otakar II), pirmąjį kunigaikštį Albrechtą ir pirmąjį Prūsijos karalių Frydrichą I (Friedrich I, 1657–1713). Jas sukūrė Berlyno skulptorius Stürmeris (Ludwig Wilhelm Stürmer, 1812–1885). Šalia vietos valdovų skulptūrų visu ūgiu įkomponuoti Sembos ir Notangos herbai (Samland, Natangen – senosios žemės, kuriose stovi Karaliaučius).

Statant naujuosius Karaliaus vartus ir gretimus įtvirtinimus teko nugriauti dalį senųjų Löbenichto kapinių.

Iš gatvių, einančių nuo Karaliaus gatvės į šiaurę, t. y. Tolimojo Rossgarteno (Hinter Roßgarten) link, pirmiausia reikia paminėti Augustos gatvę (Augustastraße), vedančią nuo Karaliaus vartų. Ji nutiesta tik XVIII amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje ir pavadinta imperatoriaus Vilhelmo I (Wilhelm I / Wilhelm Friedrich Ludwig von Preußen, 1797–1888) žmonos garbei.

Po jos einanti Vilhelmo gatvė (Wilhelmstraße) taip pat veda į Kunigaikščio dirvą (Herzogsacker). Rippeno (Rippenstraße) ir Lobecko (Lobeckstraße) gatvės lygiagrečiai išeina į Kalthofo gatvę.

Rippeno gatvės pavadinimas (Rippen – šonkaulis) aiškinamas tuo, kad prie joje gyvenusio audėjo Valeriuso Gesslerio namo neva buvo pritvirtintas aštuonių uolekčių ilgio banginio šonkaulis. Lobecko gatvė (anksčiau – Šaukštų skersgatvis – Löffelgasse) pavadinta vieno svarbiausių mūsų universiteto filologų Christiano Augusto Lobecko (Christian August Lobeck, 1781–1860) garbei. Jis gimė 1781 metų birželio 5 dieną Naumburge (Naumburg). 1814 metais jis atvyko į Karaliaučių kaip profesorius. Pelnytai gerbiamas, dirbo čia, be kita ko, ir vyriausiuoju bibliotekininku iki pat savo mirties 1860 metų rugpjūčio 25 dieną.

Medžioklės kiemo gatvė (Jägerhofstraße) jungia Karaliaus gatvę su Artimuoju Rossgartenu (Vorder Roßgarten). Savo pavadinimą ji gavo nuo kadaise čia buvusio Didžiojo medžioklės kiemo (Großen Jägerhofe). Šiandien tai moderni gatvė su patraukliais naujais pastatais.

Niūrus fasadas Friedrichs-Kollegium.

Medžioklės kiemo gatvėje yra gimnazija Friedrichs-Kollegium (Friedrichs-Kollegium). Pastatas jai buvo statomas 1890–1892 metais. Jo eksterjeras itin paprastas. Užtat interjeras visiškai atitinka naujausius reikalavimus. Aktų salė (Aula) su puikiais vargonais papuošta Kanto ir Herderio biustais (žr. toliau).

Kiemas Friedrichs-Kollegium.

Didelį vidaus kiemą, išeinantį į gatvę, supa nauji 1895 metais pastatyti pastatai, kuriuose yra tarnybiniai vadovybės butai.

Ši gimnazija buvo įkurta 1698 metų rugpjūčio 11 dieną kaip nedidelė privati karaliaus miško ruošos reikalų patarėjo Theodoro Gehro (Theodor Gehr, 1663–1707) mokykla. 1701 metų kovo 4 dienos karaliaus reskriptu ji buvo paskelbta Karališkąja (Königlichen Schule). 1703 metais mokykla buvo perkelta iš Sackheimo (Sackheim) į iš obermaršalo von Creytzeno (Georg Friedrich von Creytzen, 1639–1710) nupirktą namą prie Kryžiaus vartų (Kreuzthor) Burgfreiheit (Burgfreiheit). Mokykla imta vadinti Landhofmeisterio sale (Landhofmeisters Saal), tačiau jau nuo 1703 metų gegužės 10 dienos gavo Collegium Fridericianum pavadinimą (Kollegium Fridericianum, t. y. Friedrichs-Kollegium).

Vėlesniais metais pastatas kelis kartus buvo perstatytas, ant jo stogo iškilo medinis bokštas, atlikęs observatorijos vaidmenį – pirmosios Karaliaučiuje. Nedidelė koplyčia buvo pristatyta 1703-aisiais ir naudota iki 1853 metų.

Friedrichs-Kollegium sudarė lotyniškoji ir vokiškoji mokyklos bei pensionas. Lotyniškoji rengė lotynų kalbos mokytojus. Vokiškoji, kurioje iki 1810 metų mokėsi ir mergaitės, rengė pirklius ir amatininkus.

1790 metais čia buvo įsteigta mokytojų seminarija, rengusi mokytojus aukštesniosioms mokykloms ir turėjusi ryšį su šiomis mokyklomis. Aštuonios mokyklos mažai pasiturintiems buvo pastatytos 1732–1738 metais visose miesto dalyse. Dabar [1895] Karaliaučiuje yra 25 tokios mokyklos.

1749 metais Frydrichas Didysis perdavė Kolegiją kartu su mokyklomis vargšams valdyti valstybės ministerijai. Nuo 1810 metų rugsėjo 4 dienos ši mokymo įstaiga imta vadinti gimnazija. Senasis pastatas 1853 metais buvo nugriautas ir jo vietoje pastatytas naujas, pašventintas 1855 metų spalio 17 dieną. Sporto salė gimnazijai atidaryta 1876 metais adresu: Yorko gatvė 30. (Dabar tai 1812-ųjų metų gatvė, sporto salė buvo pietvakariniame dabartinių Grigo ir 1812-ųjų metų gatvių kampe, ir iš jos nieko neliko – red. past.)

Aktų salė Friedrichs-Kollegium.

Nuo 1892 metų spalio 1 dienos gimnazija su Velykų ir Šv. Mykolo kursais buvo perkelta į naują pastatą adresu: Medžioklės kiemo gatvė 9. Garsiausias Friedrichs-Kollegium mokytojas buvo Gottfriedas Herderis, o žymiausias mokinys – Imanuelis Kantas.

Koridorius Friedrichs-Kollegium viduje.

Johannas Gottfriedas Herderis (Johann Gottfried Herder, 1744–1803) gimė 1744 metų rugpjūčio 25 dieną Mohrungene (Mohrungen, netoli Allensteino). Jis buvo pradinės mokyklos mokytojo sūnus. 1762 metais atvyko į Karaliaučių studijuoti medicinos, bet netrukus pakeitė savo planus ir ėmė studijuoti teologiją.

Imanuelis Kantas darė didelę įtaką studentams, o Kantui didelę įtaką darė filosofas Hamannas (Johann Georg Hamann, 1730–1788). Johannas Gottfriedas Herderis tapo Hamanno idėjų paveldėtoju ir Friedrichs-Kollegium dėstė tik vienus mokslo metus (1763–64), po to paliko Karaliaučių ir daugiau čia nebegrįžo.

1776 metais Herderis tampa dvaro pamokslininku Bückeburge (Bückeburg), vėliau – generaliniu superintendentu Veimare (Weimar). Herderis kartu su Wielandu, Schilleriu ir Goethe (Wieland, Schiller, Goethe) tapo vienu didžiųjų pasiaukojusių darbuotojų, paaukojusių gyvenimą vokiečių literatūros aukure. Ypač verta pabrėžti jo nuopelnus populiarinant liaudies dainą. (Jis sudarė rinkinį „Pasaulio tautų dainos“.) Herderis mirė 1803 metų gruodžio 18 dieną.

(Knygos autoriai neskyrė ypatingos reikšmės tam faktui, kad Herderio atvykimas iš Mohrungeno į Karaliaučių įvyko palankiai prisidedant Rusijos kariuomenės gydytojui J. Ch. Schwarzui-Erliui, kuris padėjo Herderiui įsikurti Karaliaučiuje ir įstoti į universitetą. — Red. past.)

Kita dėmesio verta gatvė eina į šiaurę nuo Karaliaus gatvės ir lygiagrečiai jai. Ji vadinasi Friedricho vardu (Friedrichstraße) ir jungia Rippeno, Vilhelmo ir Augustos gatves, taip pat statmeną Herbarto gatvę.

(Dabartiniai pavadinimai: Friedricho gatvė – Tomskaja, Rippeno – Graždanskaja, Vilhelmo gatvė – Pionerskaja gatvės dalis, Herbarto gatvė yra praėjimas į vakarus nuo 24-osios mokyklos pastato — Red. past.)

Herbarto gatvė pavadinta garsaus filosofo Johanno Friedricho Herbarto, kuris 1809–1833 metais vadovavo Kanto katedrai, vardu.

Jo įpėdinis 1833–1879 metais buvo žinomas profesorius Rosenkranzas, kuris plačiajai visuomenei tapo žinomas savo Karaliaučiaus eskizais.

Į pietus nuo Karaliaus gatvės eina Landhofmeisterio gatvė (dabar Sergejaus Tiulenino g.), Plytų gatvė (Ziegelstraße, iš esmės išsaugojusi savo pavadinimą), Princų gatvė (Prinzenstraße, Lazaretnaja gatvės dalis) ir Statusis skersgatvis (Steile Gasse, dabar Grigo gatvės dalis). Čia vietovė gana stačiai leidžiasi Sackheimo link. Minėtos gatvės daugiausia atsirado palyginti neseniai.

Fasadas Šv. Elžbietos ligoninės.

Plytų gatvėje yra katalikų Šv. Elžbietos ligoninė (Elisabeth-Krankenhaus). Nuo 1864 metų Karaliaučiuje savo visuomenei naudingą veiklą pradėjo „Pilkosios seserys“ (Graue Schwestern). Iš pradžių „Pilkosios seserys“ vykdė tik ambulatorinį priėmimą, bet 1890-aisiais jos pertvarkė seną gyvenamąjį namą, paversdamos jį ligonine.

Vaizdas iš kiemo į Šv. Elžbietos ligoninę.

Gražų naujosios ligoninės pastatą pradėta statyti 1893 metų balandį, ir jau 1894 metų sausio 3 dieną ji priėmė pirmuosius ligonius. Ligoninėje yra 140 lovų pacientams, gydomiems keturiuose skyriuose pagal tris skirtingas klases. Gydymas mokamas, kainos skiriasi priklausomai nuo pacientų pasiturimumo. Jei iš pradžių seserų buvo vos trys, tai dabar jų jau 32. Ligoninėje dirba šeši gydytojai. Iš viso iki 1894 metų gruodžio 15 dienos buvo priimti 853 ligoniai (477 vyrai ir 376 moterys) visų konfesijų ir tautybių. Su šia ligonine susijusi ambulatorija (poliklinika), kurioje 1894 metais buvo priimti 1 384 pacientai. Medicinos pagalba, perrišimai ir vaistai čia nemokami. Nuo 1895 metų sausio 1 dienos pradėtas abonementas mokamam aptarnavimui namuose.

Vos vienas namas skiria Evangelikų miesto misijos namus (Evangelische Stadtmissionshaus) nuo Šv. Elžbietos ligoninės. Tai taip pat naujas pastatas, tik kuklesnis. Vienu iš savo uždavinių vietos misionieriai laiko kovą su pagoniškais tikėjimais. Jie siekia ištaisyti dvasines šiuolaikinės visuomenės nuodėmes, apvalyti bažnytines apeigas ir sugrąžinti paklydusius krikščionis į Bažnyčios glėbį. Be to, misija išlaiko namus ir ligonines vargšams, tėvų netekusių vaikų gelbėjimo tarnybą; kuria jaunimo draugijas ir susilaikymo nuo pertekliaus draugijas (Enthaltsamkeitsverein – Griežtos dorovės draugija), remia žmones, patekusius į įvairias sunkias gyvenimo situacijas.

Friedmanno gatvė (Friedmannstraße), iki 1892 metų pabaigos vadinusi Trečiuoju Pylimo skersgatviu (dritte Wallgasse), kirsdama Statųjį skersgatvį, ėjo rytų kryptimi lygiagrečiai Karaliaus gatvei nuo Įgulos lazareto (Garnison Lazarett) iki Lietuvių pylimo gatvės (Litthauer Wallstraße).

Joje stovi Friedmanno draugijos namai (Friedmannsche Vereinshaus), kurių garbei ji ir buvo pervadinta. Name įsikūrusi Moterų draugija (weiblicher Verein), norinti padėti ligoniams ir vargšams. Pagalba teikiama namuose. Draugijai vadovauja ponia Friedmann, miesto patarėjo sutuoktinė.

(Šios gatvės dabar, kaip ir Friedmanno draugijos namų, nėra. Ji ėjo per dabartinių devynaukščių namų, stovinčių šiek tiek atokiau palei Frunzės gatvę nuo Infekcinės ligoninės tvoros iki Litovskij Val, kiemus. 1913 metais Friedmanno gatvėje buvo pastatyta Friedenskirche (Friedenskirche – Taikos bažnyčia). Ji taip pat neišliko. Kaip matyti iš to, kas pasakyta, Neue Sorge bendruomenės teritorija apėmė plotą palei dabartinę Frunzės gatvę nuo Kliničeskaja gatvės iki Litovskij Val, užimdama po 100–200 metrų į šiaurę ir į pietus nuo buvusios Karaliaus gatvės. — Red. past.)

Archyvinės nuotraukos: Bildarchiv Ostpreußen. Šiuolaikinės: Michailas Ogorodnikovas.

_______________________

• „Folio“, „Quarto“ ir „Octavo“ – tradiciniai knygų formatai, priklausantys nuo to, kaip sulankstomas spaudos lankas. Folio – didžiausias formatas – lankas sulenkiamas vieną kartą, todėl gaunami du lapai ir keturi puslapiai. Šis formatas dar žinomas kaip „in folio“. Quarto – vidutinis formatas – du kartus sulenktas lankas – keturi lapai ir aštuoni puslapiai. Terminas „quarto“ kilęs iš lotyniško žodžio, reiškiančio „ketvirtis“. Octavo – tris kartus sulenktas lankas – aštuoni lapai ir šešiolika puslapių. Terminas „octavo“ kilęs iš lotyniško žodžio, reiškiančio „aštuntas“.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.