Altstadtas (1286–1944)

Altstadto

herbas

Pagalba sembų sukilėliams atskubėjo iš Notangos. 1262 m. sukilėliai sudegino ankstyvąją gyvenvietę Steindamme, į šiaurės vakarus nuo pilies. Pati Karaliaučiaus pilis, nors tuo metu tebuvo paprasta medinė-žeminė tvirtovė, prūsams pasirodė per kietas riešutas, nes jiems trūko įgūdžių šturmuoti tokio pobūdžio įtvirtinimus. Prūsai blokavo pilį ir bandė ją išbadinti. Tačiau po trejų apgulties metų sėkmės nepasiekė ir 1265 m. buvo priversti nutraukti karo veiksmus prie Karaliaučiaus. Dvejais metais anksčiau vyskupas, matyt, ne itin tikėjęs Karaliaučiaus atsparumu ir žemės valdų prie jo sienų verte, iškeitė savo žemes netoli pilies į saugesnes teritorijas prie Kulmo / Kulm pilies (Chełmno, Lenkija). Šiose buvusiose vyskupo žemėse ir buvo įkurta nauja gyvenvietė.

Pačią Karaliaučiaus pilį numalšinus sukilimą nuspręsta perstatyti iš akmens kiek į vakarus nuo ankstesnės vietos. Palei naujosios Karaliaučiaus pilies pietinę sieną ir įsikūrė „liškė“ — gyvenvietė, kuriai dar tik buvo lemta tapti miestu.

Dalį naujakurių sudarė buvę Steindammo gyventojai, tie, kuriems pavyko išgyventi apgultį ir su ja susijusius vargus. Tačiau, matyt, tokių buvo likę nedaug, todėl Ordinas pavedė lokatoriui Gerko von Dobrinui / Gerko von Dobrin pritraukti į Karaliaučių naujakurių iš Vokietijos. Norinčiųjų atvykti į tolimą Prūsiją pavyko rasti Liubeke, Žemutinėje Saksonijoje ir Vestfalijoje. Be to, tarp pirmųjų naujakurių buvo šeimų iš Pomeranijos, Elbės pakrančių žemių ir Prūsijos vakarų.

XIII a. požiūriu būsimasis Altstadtas buvo įkurtas labai palankioje vietoje: jo ilgąją šiaurinę dalį nuo priešo puolimo dengė Karaliaučiaus pilies sienos. Pagal sutartį su Ordinu čia neturėjo būti jokių miesto įtvirtinimų, kad miestiečiai, pasikliaudami miesto sienų galia, nepasiduotų pagundai ginčytis su kryžiuočiais. Antroji ilgoji pusė — pietinė — turėjo natūralią kliūtį, upę, ir nereikalavo ypač galingų sienų. Tereikėjo pastatyti sienas ir bokštus vakarinėje ir rytinėje pusėje — ir miesto įtvirtinimai paruošti. Kartu upė buvo vandens ir rogių kelias, kuriuo buvo galima patekti tiek į Baltiją ir toliau į Europą, tiek į Nadruvą ir toliau į Lietuvą.

Senoji Altstadto bažnyčia ir pilis Beringo plane (1613).

Kitaip nei sudeginta savaime susiklosčiusi gyvenvietė Steindamme, naujasis miestas buvo planuojamas pagal visas to meto urbanistikos taisykles. Visų pirma teritorija buvo nusausinta ir nuo vėjo suvaromo vandens apsaugota pylimu.

Altstadtas rekonstruotame žemėlapyje — Karaliaučiaus miestai, priemiesčiai ir rajonai iki susijungimo 1724 m.

Buvo nutiesta pagrindinė išilginė gatvė — Altstadto Ilgoji (Altstädtische Langgasse). Lygiagreti jai gatvė palei upę buvo pavadinta Vandens (Wassergasse), kita lygiagreti gatvė Karaliaučiaus kalno šlaite imta vadinti Kalno (Bergstraße). Kitos gatvės buvo statmenos šioms trims, todėl miestas buvo suskirstytas į stačiakampius kvartalus. Be to, buvo suformuotos dvi aikštės: Turgaus (Marktplatz) ir Bažnyčios (Kirchenplatz). Turgaus aikštėje netrukus buvo pastatyta rotušė, o Bažnyčios aikštėje 1264 m. padėtas naujosios Šv. Mikalojaus bažnyčios kertinis akmuo. Miesto gynybinė siena turėjo trejus vartus. Vakaruose į Steindammo pylimą vedė Akmeniniai vartai (Stein-Tor), į kelią Neuhauseno / Neuhausen (Gurjevsko) link vedė vartai, kurie kiek vėliau bus pavadinti Löbenichto (Löbenichtsches-Tor), treti vartai — Krautuvių (Krämer-Tor) — vedė į pietus, prie Prieglio. Kiek vėliau už vartų bus pastatytas Krautuvių tiltas (Krämer-Brücke), gavęs pavadinimą dėl to, kad šalia jo ir ant jo buvo pastatytos prekybos krautuvėlės. Tiltas priklausė pačiam Altstadtui, o krautuvės ir teisė jose prekiauti — tiesiogiai Ordinui.

Kalbant apie pavadinimus, reikia nepamiršti, kad tas pats Altstadtas Altstadtu tapo ne iš karto. Daugmaž užtikrintai galime kalbėti apie XIV a. pradžios pavadinimus. Seniausiame iki mūsų dienų išlikusiame Altstadto miesto antspaude (1360) yra įrašas S SIVITAS DE CONINXBERGHE, kurio tiesiog neįmanoma perskaityti kitaip nei „Karaliaučiaus miestas“.

Be to, centrinė antspaudo figūra yra ne kas kitas, o Bohemijos karalius Otakaras II Přemyslas (1233–78), kurio garbei (pagal pagrindinę versiją) ir buvo pavadintas Karaliaučius. Ir jokių Altstadtų. Na, pirma, Ordine, kaip dvasininkų organizacijoje, oficialių valstybės dokumentų kalba buvo lotynų. Antra, kad vadintųsi Altstadtu, tai yra „senuoju miestu“, gyvenvietė turi išgyvuoti tam tikrą laiką. Taip buvo ir su miesto vartais — Löbenichto vartais jie imti vadinti tada, kai nusistovėjo kaimyninio miesto rytuose pavadinimas būtent Löbenichtas, o ne pirminis Nova civitas — Naujasis miestas (Neustadt). Akmeniniai vartai (Stein-Tor) taip pat gavo pavadinimą tada, kai buvo perstatyti iš akmens, ir, sprendžiant iš visko, akmeniniais jie tapo pirmieji iš visų Altstadto vartų. Krautuvių vartai minimi ir kaip Koggen-Tor vartai arba Šv. Jurgio vartai (St. Georg-Tor). O dėl Altstadto kaip toponimo, labiausiai tikėtina atrodo, kad Löbenichtui tapus miestu (1300 m.) žmonėms nuolat tekdavo tikslinti, apie kurį iš miestų kalbama, todėl, kalbėdami apie pirmąjį iš Prieglio miestų, jie vadindavo jį „senuoju miestu“ (Altstadt). Todėl ir čia, vartodami žodį „Altstadtas“, turime omenyje, kad iš pradžių kalbama būtent apie Karaliaučiaus miestą, kuris ilgainiui oficialiai imtas vadinti Altstadtu.

Altstadto rotušė buvo Turgaus aikštės architektūrinė dominantė...

1286 m. Altstadtas gavo miesto teises. Įvykio mastą pabrėžia tai, kad vasario 26 d. Karaliaučiaus pilyje privilegiją, suteikiančią miesto teises pagal Kulmo miesto pavyzdį, įteikė landmeisteris Konradas von Tirbergas / Conrad von Tirberg (1230–88) — pirmasis Ordino asmuo Prūsijoje (paties Ordino didžiojo magistro rezidencija iki 1309 m. buvo Venecijoje).

...kol priešais ją nepastatė universalinės parduotuvės „Kiewe“ (Kaufhaus Kiewe & Co, kairėje).

Pagal šią privilegiją ir miesto teises Altstadte buvo išrinkti burmistras, miesto taryba ir sudarytas teismas. Reikia pasakyti, kad, matyt, iki miesto teisių gavimo Altstadtas jau buvo užstatytas — t. y. visi gyvenamiesiems namams skirti sklypai buvo užimti, ir tolesnė statyba buvo tiesiog neįmanoma. Beje, viduramžių miestams tai buvo visiškai įprasta padėtis.

Visas miesto gyvenimas rėmėsi licencijomis, limitais, privilegijomis ir griežtu normavimu. Be namų ir kiemų skaičiaus, buvo ribojamas krautuvių, alaus daryklų, dirbtuvių ir t. t. skaičius. Bet kokia konkurencija rinkoje, kainų mažinimas ar didinimas, darbo našumo, darbo dienos trukmės ar darbuotojų skaičiaus didinimas, gamybos optimizavimas pasitelkiant pigesnį darbą, technologijas ar medžiagas buvo laikomi besąlygišku blogiu, o darnios sistemos pažeidėjai — nusikaltėliais. Tokiomis sąlygomis amatininkų gaminiai, palyginti su maisto produktais, buvo nepaprastai brangūs.

Ypač vertinami buvo Ordino valdžios užsakymai — jie leido gaminti produkciją viršijant vidaus vartojimo normas. Kaimynystė su komtūro pilimi ir Ordino maršalo rezidencija (nuo 1309 m.) sudarė papildomų prielaidų tokiems užsakymams.

Be to, feodalinėje visuomenėje visada buvo vertinami asmeniniai ryšiai, leidę išsireikalauti iš valdžios naujų privilegijų ir patentų, o tai vedė prie tolesnio turto ir autoriteto augimo. Būtent todėl ilgainiui gimė priežodis, kad „Altstadte — valdžia, Kneiphofe — pinigai, o Löbenichte — laukai“; šis priežodis labai taikliai sudėliojo tris miestus pagal hierarchiją.

Miesto įtvirtinimai pirmajame etape buvo paprasta medinė statinių tvora su tokiais pat mediniais vartais ir sargybos bokštais. Tik 1333–70 m. medinė siena palaipsniui buvo pakeista tvirta mūrine. Jos sandara buvo panaši į kryžiuočių pilių gynybines sienas: apačioje naudotas lauko akmuo, viršutinė dalis buvo plytų. Sienoje buvo šaudymo angos, ant sienos buvo įrengiama medinė gynybinė galerija. Ji leido kariams saugiai judėti palei sieną, o virš sienos kyšanti galerijos dalis su šaudymo angomis grindyse leido pulti priešą tiesiai po sienomis. Sienos storis siekė du metrus, o aukštis — devynis metrus.

1286 m. buvo pastatytas Krämer-Brücke (Krautuvių) tiltas, vedęs iš Altstadto į Kneiphofo salą. Kai 1330 m. saloje pradėta statyti katedra, buvo pastatytas dar vienas tiltas — Katedros (Dom-Brücke). Tiesa, 1379 m. jis buvo sugriautas, bet tais pačiais metais vietoj jo pastatytas Kalvių tiltas (Schmiede-Brücke).

Senoji Altstadto bažnyčia.

Kai 1404 m. Altstadtas pastatė dar vieną tiltą — Malkų (Holz-Brücke) — į Lomsės / Lomse salą (Oktiabrskio salą), miestas įgijo monopolinę teisę praleisti žmones ir krovinius į Kneiphofą (ir toliau į Notangą) bei į Lomsę.

Aikštė nugriautos senosios Altstadto bažnyčios vietoje liaudyje buvo vadinama „Atsimetėlių aikšte“.

Ir atgalinis susisiekimas sausuma iš Kneiphofo į Sembą ir Nadruvą taip pat vyko vien per Altstadto tiltus. Renkamas pravažiavimo mokestis gerokai papildydavo Altstadto iždą, o galimybė apriboti pravažiavimą buvo puikus koziris derybose su Kneiphofu.

Dar Altstadtui gaunant miesto teises, jam buvo iškelta sąlyga, kad miestiečiai paliks neužstatytą plotą, kurio teritorija bus perduota katedros kapitulai katedrai statyti. Čia nereikėtų painioti miesto bažnyčiai skirtos aikštės (Kirchenplatz), buvusios šiaurės vakaruose, ten, kur daug vėliau bus įrengta Kaizerio Vilhelmo aikštė (Keiser-Wilhelm-Platz), ir pietrytinės teritorijos katedrai. Ši katedra buvo pastatyta iš medžio maždaug 1297–1302 m., valdant vyskupui Siegfriedui von Reinsteinui / Siegfried von Reinstein (mirė 1318).

Katedros teritorijoje buvo atidaryta mokykla, kuri taip pat gavo Katedros mokyklos (Domschule) vardą, ir ligoninė su Vokietijoje gana paplitusiu pavadinimu Zum Heiligen Geist, kuris verčiamas „Šventajai Dvasiai“. Katedra Altstadte gyvavo neilgai.

Kaip žinome, 1327 m. buvo nuspręsta ją pastatyti iš naujo iš akmens ir kitoje vietoje — Kneiphofo saloje. Statybos darbai prasidėjo maždaug po trejų metų (tikrai vyko 1333 m.). 1351 m. katedra buvo tiek pastatyta, kad kapitula atsisakė savo teritorijų ir pastatų Altstadte, išskyrus Šventosios Dvasios ligoninę. Prie naujosios katedros buvo perkelta ir katedros mokykla. Tuomet altstadtiečiai nusprendė įkurti mieste savo bažnytinę mokyklą, tačiau susidūrė su numatomu bažnyčios viršūnės — Sembos vyskupo ir katedros kapitulos — pasipriešinimu. To meto dvasininkija manė, kad miestų mokyklos yra potencialūs erezijos šaltiniai, be to, ir Sembos vyskupas nenorėjo prarasti švietimo sklaidos monopolio. 1337 m. vyskupas Johannesas Clare / Clare netgi išleido įsaką, draudžiantį atidaryti mokyklas prie miestų bažnyčių. Tačiau Altstadto gyventojai savo pasiekė, ir Altstadto parapinė mokykla minima jau 1376 m. Kompromisu tapo sudėtinga mokytojo — šulmeisterio — skyrimo procedūra. Jį skirdavo katedros kapitula, egzaminuodavo Altstadto magistrato komisija, o pareigose tvirtindavo Ordino valdžia pilyje.

Vaistinė Kanto gatvėje.

1339 m. Altstadtas įstojo į Hanzą (Šiaurės ir Vakarų Europos miestų politinę ir ekonominę sąjungą). Šios sąjungos rėmuose Altstadtas 1367 m. taip pat įstojo į Kelno konfederaciją, kurios uždavinys buvo priešintis Danijos bandymams kontroliuoti susisiekimą tarp Baltijos ir Šiaurės jūrų.

Paskutinis viduramžių (apie XV a.) namas Hökerstraße 10 adresu buvo nugriautas dar 1911 metais.

Konfederacija, sutelkusi į ją įėjusių miestų laivus į galingą laivyną, suaktyvino karo veiksmus dar 1361 m. prasidėjusiame Hanzos ir Danijos kare ir apiplėšė Kopenhagą. 1370 m. gegužės 24 d. buvo sudaryta Štralzundo taikos sutartis, po kurios Hanza tapo ne tik pirmaujančia jėga regione, bet ir gavo veto teisę kandidatų į Danijos sostą kovoje.

Po 1370 m. Altstadtui buvo leista išplėsti savo ribas vakarinėje miesto dalyje. Jo teritorija išsiplėtė už Karaliaučiaus pilies pietinės sienos ribų. Senąją sieną su Stein-Tor vartais teko nugriauti, vietoj jos pastatė naują, dar galingesnę, su trejais vartais ir penkiais bokštais. Dabar Steindammo miesto vartai (Steindammer-Tor) vedė iš Altstadto į Steindammą, Laako vartai (Laaken-Tor) — į Laaką, Dūdų vartai (Pfeifen-Tor) — prie Altstadto sandėlių, Lastadijos / Lastadie.

XIV ir XV a. sandūroje, Kryžiuočių ordino valstybės klestėjimo laikotarpiu, vidutinio altstadtiečio gyvenimas iš esmės skyrėsi nuo kaimo gyventojų gyvenimo. Net nepaisant to, kad beveik visi miestiečiai laikė naminių gyvulių, kuriuos bendroje miesto bandoje samdyti piemenys ganė miesto ganykloje, buvusioje rajone, pavadintame Neuroßgarten. Be to, daugelis miestiečių dirbo laukus, perdirbdavo juose išaugintą produkciją ir naudojo ją savo reikmėms bei pardavimui.

Daugelis gyventojų turėjo alaus gamybos licenciją; alų virdavo kas dvi savaites, gerdavo patys ir parduodavo tiems, kurie tokios licencijos neturėjo. Taip pat paplitę verslai buvo medienos, molio, druskos ruošimas ir pardavimas, medžio anglies gamyba.

Vis dėlto dauguma biurgerių vertėsi amatais tokia forma, kokia esame įpratę juos suprasti, — rankiniu būdu gamino ne maisto vartojimo prekes. Dauguma amatininkų buvo susibūrę į cechus ir gildijas. Už šių profesinių bendrijų likdavo tik retų ir unikalių profesijų meistrai, pavyzdžiui, varpų liejikai. Cechų bendrijos gynė ne tik savo narių interesus apskritai, bet ir žiūrėjo, kad tarp amatininkų nekiltų konkurencijos ir perprodukcijos. Ypač aršiai cechai kovojo su nelegaliais amatininkais — vadinamaisiais „palėpės kiškiais“, atimančiais iš jų dalį rinkos. Patiems cechų nariams buvo draudžiama dirbti poilsio ir švenčių dienomis, o darbo dienomis — po tam tikros valandos. Tokiomis sąlygomis miestiečiams atsirasdavo laisvo laiko, kurį reikėjo kuo nors užpildyti. O kadangi to meto religinė dvasia ne itin skatino pramogų industrijos plėtrą, miestiečių laisvalaikis daugiausia buvo bendras laiko leidimas besikalbant ir lošiant azartinius žaidimus, dažniausiai kauliukais. Miesto viršūnei, turtingiems ir kilmingiems miestiečiams, tarp kurių vyravo pirkliai, cechų vadovai, didelių alaus daryklų savininkai, miestuose buvo tokios įstaigos kaip Junkerių kiemai (Junkerhof) arba Junkerių sodai (Junkergarten). Paprastesniems miestiečiams buvo skirti Bendruomenės sodai (Gemaindengarten).

Altstadto Žuvų turgus užstoja Prieglių ir pilį.

Altstadto junkerhofe Wassergasse gatvėje viskas buvo griežtai reglamentuota, kaip ir visas kitas miesto gyvenimas. Kiekvienai lankytojų kategorijai buvo skirta nuolatinė vieta su dideliu stalu, atskirta nuo kitų.

Žuvų turgus Prieglio krante.

Viename kampe rinkdavosi savivaldybės atstovai, kitame — teismo nariai. Atskirą kampą turėjo pirkliai ir aludariai, dar vienas buvo skirtas vien Ordino broliams. Gerbiamų visuomenės narių laiką paįvairindavo miesto muzikantų grojimas. Gemeindengartene viskas buvo panašiai, tik paprasčiau, demokratiškiau, triukšmingiau ir, ko gero, linksmiau. Altstadto gemeindengartene taip pat buvo šaudykla su taikiniais šaudyti iš lanko. Miestiečiai turėjo išlaikyti savanorių kariuomenę, o pagal 1394 m. įsaką apskritai kiekvienas suaugęs biurgeris privalėjo turėti ginklą ir palaikyti jo valdymo įgūdžius. Dažniausiai toks ginklas būdavo lankas. Visi lankininkai skirstėsi į laisvuosius ir nelaisvuosius. Iš laisvųjų buvo reikalaujama tik periodiškai savanoriškai „išlaikyti šaudymo normatyvą“ — dalyvauti įvairiuose renginiuose, labiau primenančiuose šventes, kur buvo šaudoma į taikinius taiklumui ir greičiui. Nelaisvieji lankininkai gaudavo išlaikymą iš cechų ir savivaldybės. Jie privalėjo tam tikrą laiką per metus treniruotis ir demonstruoti savo meistriškumą šaudymo varžybose, kur nugalėtojų laukė prizai. Ilgainiui laisvieji ir nelaisvieji lankininkai susijungė į šaulių gildiją. Norėdamas tapti gildijos nariu kaip laisvasis šaulys, naujokas turėjo trejus metus ištarnauti nelaisvuoju šauliu.

Dar viena altstadtiečių pramoga buvo šventės. Paprastai jos vykdavo kaip liaudies šventimai ir būdavo siejamos su religinėmis šventėmis.

Antai per Sekmines visi Altstadto vyrai galėjo išbandyti jėgas šaudydami į medinius paukščius. Nugalėtojų laukė pagarba ir apdovanojimai, o visas veiksmas vyko triukšmingai ir su alumi. Žinoma atvejų, kai per šventes Turgaus aikštėje būdavo rodomi teatro vaidinimai, vėlgi religinėmis temomis, arba rengiami karnavalai. Profesinės šventės, kurias rengdavo cechai (pavyzdžiu gali būti žinomiausia iš jų — Ilgosios dešros diena), vykdavo labai nereguliariai. Kartais jos vykdavo kelerius metus iš eilės, o paskui sekdavo metų ir net dešimtmečių pertrauka. Tačiau apskritai miesto gyvenimas Ordino klestėjimo laikotarpiu tuo ir buvo patrauklus, kad jį lydėjo ryškūs įvykiai, periodiškas visos miesto bendruomenės susivienijimas, kuriame kiekvienas miestietis, panorėjęs, galėjo rasti savo vietą. Be to, dalis gyventojų, kad ši vieta visuomenėje būtų garbingesnė ir patogesnė, skubėjo ne tik tobulinti savo profesinius įgūdžius, bet ir įgyti gerą išsilavinimą, kuris beveik visada iškeldavo jo turėtoją į naują socialinės hierarchijos lygmenį. O kadangi Karaliaučiuje savo universiteto nebuvo, jauni altstadtiečiai nesibaimindavo išvykti mokytis į Lenkiją (Krokuvą), Vokietiją (Kelną, Viurcburgą, Heidelbergą) ir net Italiją (Bolonią).

Gatvė Altstadto Ilgoji, namas 76.

Ordinui pralaimėjus lenkų ir lietuvių koalicijai Didįjį karą 1409–11 m., Ordino valstybę ištiko užsitęsusi krizė. Ji buvo susijusi su milžiniškomis reparacijomis pagal Pirmosios Torunės taikos sąlygas. Šių mokėjimų našta pirmiausia krito ant Prūsijos gyventojų, taip pat ir miestiečių.

Paulio Gehnato autorinis restoranas Šventosios Dvasios gatvėje (Heiligegeistgasse, 6).

Gamyba ir vidaus prekyba nusmuko. Tuo tarpu kitų Hanzos miestų pavyzdys rodė, kad savivaldybės gali turėti gerokai daugiau teisių, dalyvauti vyriausybės veikloje. Jau daugiau nei šimtmetį Prancūzijoje veikė Generaliniai luomai, laisvieji Vokietijos miestai siuntė savo atstovus į Šventosios Romos imperijos reichstagą, net kaimyninėje Abiejų Tautų Respublikoje veikė seimas, kurio žemuosiuose rūmuose buvo didžiausių miestų atstovų. Tuo pat metu Kryžiuočių ordino valstybėje visa valdžia ir toliau nedalomai priklausė pačiam Ordinui. Todėl Altstadtas, o kartu su juo ir Kneiphofas, parėmė Dancigo / Danzig (Gdanskas, Lenkija) reikalavimus išplėsti miestų teises nuo Kulmo statuso iki laisvųjų miestų statuso, įtraukti miestų patriciatą į valstybės valdymą. Pagrindinis Karaliaučiaus miestų aktyvistas buvo Altstadto burmistras Andreasas Brunau / Brunau (apie 1400–57). Kartu su Kneiphofo burmistru jis 1440 m. dalyvavo kuriant Prūsų sąjungą. Taip Altstadtas tapo vienu iš jos miestų steigėjų. Brunau atstovavo visų pirma turtingo miesto pirklių elito interesams. Kiti biurgeriai iš esmės jam pritarė tol, kol buvo kalbama tik apie naujas laisves ir teises. Reikia pasakyti, kad Ordine suprato visą opozicinės sąjungos pavojų, todėl ėmėsi ilgų derybų su savivaldybėmis.

Ordino vadovybė buvo pasirengusi daug kuo nusileisti, išskyrus vieną dalyką — Kryžiuočių ordino išimtinės teisės į politinę valdžią atėmimą ir Prūsijos pavertimą valstybe, kurios gyvenime plačiai dalyvautų bajorija ir biurgeriai, pagal Abiejų Tautų Respublikos pavyzdį.

Ir tada Prūsų sąjungos dalyviai žengė žingsnį, kuris šiandieniais matais yra tikrų tikriausias kolaboravimas: jie pasiūlė pagrindiniam Ordino priešininkui — Lenkijos karaliui — priimti juos į savo pavaldinius. Pavaldumo keitimas tuo metu nebuvo laikomas kuo nors gėdingu, tačiau šiuo atveju didelė vienos valstybės teritorija būtų atplėšta kitos naudai. Prūsų sąjungos veiksmus „pasmerkė tarptautinė bendruomenė“, kuriai regione atstovavo dvi jėgos: Romos popiežius ir Vokietijos imperatorius. Pastarasis, be kita ko, pripažino neteisėtu patį Prūsų sąjungos egzistavimą. Užtat Lenkijos karaliui Kazimierui IV Prūsijos miestų idėjos patiko. Jis išleido inkorporacijos ediktą ir ėmė priimti savivaldybių atstovų priesaiką. Karaliaučiuje Lenkijos atstovo vaidmuo buvo patikėtas kancleriui Johannui von Konecpolei (Janui Taszkai Koniecpolskiui / Jan Taszka Koniecpolski, mirė 1455), kuris 1454 m. birželio 19 d. ir priėmė pasirašytą Altstadto, Löbenichto ir Kneiphofo burmistrų priesaiką. Po to ginkluoti miestiečiai užpuolė pilį, mėgindami sugriauti jos pietinę sieną.

Dombrückentoras (Dombrückenthor / Katedros vartai).

Tačiau 1455 m. kovo 24 d. Altstadte įvyko tikras perversmas: amatininkų cechai patvirtino savo ištikimybę Ordinui ir stojo į jo pusę. Burmistras Brunau buvo priverstas bėgti. Prūsų sąjungos šalininkai iš Altstadto buvo priversti pasislėpti Kneiphofe.

Namai Altstadto turguje.

O Karaliaučiaus pilies įgulai į pagalbą jau žygiavo kariuomenė, vadovaujama Heinricho Reusso von Plaueno / Reuß von Plauen (apie 1400–1470), Elbingo / Elbing (Elbliongas, Lenkija) komtūro ir būsimojo Ordino didžiojo magistro (nuo 1469 m.). Von Plauenas pranešė altstadtiečiams, kad Ordino valdžia įvertino jų ištikimybę sutarčiai su Ordinu ir kad miestui nebus taikoma jokių sankcijų (paprastai miestams, kurių burmistrai prisiekė Lenkijos karaliui, buvo atimamos miesto teisės). Įkvėpti Altstadto gyventojai pasiuntė savo savanorių kariuomenę į pagalbą komtūrui. Galiausiai apgultas Kneiphofas 1455 m. liepos 14 d. pasidavė nugalėtojų malonei. Burmistras Andreasas Brunau tuo metu jau buvo pabėgęs į Dancigą, todėl išvengė bausmės.

Kryžiuočių ordinui pralaimėjus Trylikos metų karą (1454–66) ir pasirašius pagal jo rezultatus Ordinui katastrofišką Antrąją Torunės taiką, gyvenimas Altstadte vėl nusmuko.

Vienintelis gyventojus džiuginęs faktas buvo tai, kad dabar jie galėjo laikyti save sostine, nes didžiojo magistro rezidencija dar 1457 m. buvo perkelta į Karaliaučiaus pilį, o Altstadtas buvo arčiausiai pilies esantis miestas.

Kurį laiką Altstadto teismas netgi buvo Ordino valstybės aukščiausiasis teismas. Tačiau Ordinas mokėjo reparacijas, skolas samdinių būriams ir mėgino sukaupti jėgų revanšui. Visa tai lydėjo neišvengiamas mokesčių naštos didėjimas ir monetos gadinimas, kai, esant tam pačiam nominalui, pinigų tauriųjų metalų kiekis mažėjo. Gyvenimas tokiomis ekonominėmis sąlygomis tapdavo pilkesnis ir niūresnis nei esant stabiliai valiutai, klestinčiai prekybai ir augančiai gamybai. Prieita iki to, kad Altstadte buvo priimtas netgi „elgetų įstatymas“ (1500 m.), kuris ribojo elgetų skaičių mieste iki ne daugiau kaip 70 žmonių ir nustatė vietas, kur jie turi teisę prašyti išmaldos. Be to, buvo priimtas „vargšų įstatymas“, kuris nustatė savivaldybės priemones padėti sunkioje gyvenimo padėtyje atsidūrusiems miestiečiams. Priimtų įstatymų pobūdis ryškiau už viską kalba apie padėtį mieste tuo nelengvu metu. Sunku pažvelgti į seniai mirusių žmonių mintis, tačiau susidaro įspūdis, kad nuo gyvenimo Ordino valstybės rėmuose pavargo visi, kaip kūnas pavargsta nuo ankštų drabužių. Ir būtent todėl miestų luomai, vienuoliai riteriai ir net parapijų kunigai katalikai taip lengvai priėmė Reformaciją ir Ordino panaikinimą Prūsijos teritorijoje. Vėliau altstadtiečiai netgi ginčijosi, ar Reformacija Karaliaučiuje prasidėjo nuo Johanno Brismanno / Brismann (1488–1549) pamokslo Kneiphofo katedroje 1523 m. rugsėjo 27 d., ar ji atėjo čia su pastoriumi Johannu Amandusu / Amandus, kuris tais pačiais 1523 m. ėmė nuo Altstadto bažnyčios sakyklos raginti atsikratyti ikonų. Amandusas savo kalbas pasakė anksčiau, tačiau yra niuansas: perteikti parapijiečiams Liuterio mokymo esmės jis nesugebėjo, todėl jo paprašė palikti ir bažnyčią, ir miestą. Tiesa, netrukus į Altstadtą atvyko kitas Martyno Liuterio pamokslininkas — Johannas Graumannas / Graumann (1487–1541), kuris, epochos dvasia, pasirinko Poliandro slapyvardį.

Vaizdas iš pilies bokšto. Priekiniame plane Altstadto rotušė (kairėje) ir universalinė parduotuvė „Kiewe“ (centre). Fone Kneiphofo katedra ir Liuteronų bažnyčios Haberberge smailė.

Be to, kad buvo gabus pamokslininkas, Poliandras rašė eilėraščius, taip pat ir liuteroniškas giesmes, iš kurių viena — „Šlovink, mano siela, Viešpatį“ — tapo tokia populiari, kad ją savo kūrinyje panaudojo pats Johannas Sebastianas Bachas.

Vaizdas į Altstadto krantinę iš Kneiphofo.

Be to, jis aprašė prūsus ir gintaro rinkimo procesą, perdavė Altstadtui savo 1000 egzempliorių knygų biblioteką, buvo vienas iš kunigaikščio Albrechto bendražygių kuriant Karaliaučiaus universitetą.

Dar vienu Altstadto bažnyčios bendruomenės nariu tapo kitas žinomas Liuterio bendražygis, evangelikų teologas Andreasas Osianderis (1498–1552). Tai buvo žmogus, supažindinęs Martyną Liuterį su Albrechtu Brandenburgiečiu-Ansbachu, tuomet dar Kryžiuočių ordino vadovu, vėliau tapusiu Prūsijos kunigaikščiu. Maždaug nuo dešimties metų Osianderis studijavo ir iš naujo leido pamatines krikščionių knygas, galbūt jis buvo tikrasis Liuterio Mažojo katekizmo autorius. Tačiau Karaliaučiuje jis įsiminė kitu vaidmeniu. Osianderis gyveno pagrindinių liuteronybės nuostatų ir dogmų formavimosi epochoje, mėgo knaisiotis senuosiuose krikščionių tekstuose, kabinėdamasis prie kiekvieno žodžio, kiekvieno posakio, siekdamas suvokti jų esmę. Dėl to Osianderis nuolat dalyvavo teologiniuose debatuose, taip pat protestantiškų dokumentų rengime ir priėmime.

Būtent Osianderis 1543 m. išleido garsiąją Mikalojaus Koperniko knygą „Apie dangaus sferų sukimąsi“ su asmeniniu prierašu, kad viskas gali būti ir ne taip, bet kaip matematinė teorija tai verta studijų.

Kai Karaliaučiuje buvo atidarytas universitetas, kurio pagrindinis uždavinys buvo teologiniai krikščionybės tyrimai Liuterio mokymo šviesoje, Osianderis paskubėjo ten ir 1549 m. tapo Albertinos profesoriumi. Čia jis nuo 1550 m. plėtojo mokymą, kuris daugumai iš mūsų pasirodys menkareikšmis, tačiau jis vos nesukėlė skilimo Prūsijos visuomenėje ir net ginkluotos konfrontacijos. Jo esmė labai trumpai yra ta, kad tikrojo krikščionio sielos išteisinimas (atleidimas) Dievo yra Kristaus dieviškumo pasekmė ir įvyksta todėl, kad Jėzus apsigyvena kiekvieno tikrai tikinčio krikščionio sieloje. Šis teiginys susilaukė priešininkų, kurie tvirtino, kad Dievo malonė iš pradžių gyvena nuodėmingoje sieloje ir leidžia Dievui ją išteisinti. Atrodytų, kur čia esminis prieštaravimas? Bet tik ne liuteronams ankstyvaisiais šios konfesijos raidos etapais. Tada liuteronybė buvo nepaprastai radikali, o jos šalininkai nepakantūs bet kokiai erezijai. Todėl tas, kuris pasirodys esąs neteisus, turėjo nedelsiant atsidurti tarp eretikų, kurie, XVI a. liuteronų nuomone, buvo blogesni už katalikus. Dėl to miesto teologų ir universiteto aplinkoje susidarė dvi partijos, kurios kaltino viena kitą kiekviena patogia proga, reikalavo atleisti oponentus iš profesūros ir išvaryti iš miesto, kreipėsi į tikinčiuosius, kaltino priešininkus ryšiais su velniu. Kunigaikštis Albrechtas, kuris, atrodo, pats nesigaudė prieštaravimų esmėje, parėmė Osianderio partiją. Turbūt todėl, kad visiškai pasitikėjo žmogumi, atvedusiu jį į protestantizmą. Osianderį rėmė ir Altstadto bažnyčios pastorius (1547–49), vėliau kunigaikščio dvaro pamokslininkas Johannas Funckas / Funk (1518–66). Todėl Altstadtas buvo laikomas „osianderiškosios erezijos“ tvirtove.

Junkerhofo skersgatvis (Hofgasse) su vaizdu į pilies bokštą.

„Osianderiškosios“ ir „antiosianderiškosios“ partijų priešprieša tęsėsi ir po paties Osianderio mirties 1552 m. Be to, prie Altstadto bažnyčios palaidotą Osianderį teko netgi iškasti atgal, kad visiems būtų parodyta, jog mirtis ištiko dėl ligos, o ne „velnias jį pasiėmė pas save, nusukęs jam sprandą“.

Vandens (Wassergasse) ir Junkerhofo (Hofgasse) skersgatvių sankryža.

Viskas baigėsi tuo, kad Osianderio ir Funcko priešininkai kreipėsi į Lenkijos karalių Žygimantą II (kataliką!), reikalaudami teisingo nagrinėjimo ir teismo. Pagal lenų teisę būtent Lenkijos karalius privalėjo nagrinėti ginčus tarp luomų ir kunigaikščio, kuris šiuo atveju buvo „osianderininkų“ pusėje. 1566 m. į Karaliaučių atvyko įgaliota komisija iš Lenkijos. Nors tokioms byloms buvo skirtas Altstadto teismo pastatas, miestiečių kiršinti nenorėta, ir posėdžiai vyko Kneiphofo teisme. Teismas nuteisė Funcką ir artimiausius jo padėjėjus mirties bausme už „pasipriešinimą valstybės ir bažnyčios valdymui“ kunigaikštystėje. Kneiphofo turgaus aikštėje buvo nukirstos galvos Johannui Funckui, Matthiasui Horstui / Horst ir Hansui Schneliui / Schnel. Dar vienas kaltinamasis, bibliotekininkas Christianas Johannas Steinbachas / Steinbach, buvo pasigailėtas dėl garbaus amžiaus ir sveikatos būklės, tačiau turėjo palikti Karaliaučių. Pagal įstatymą nuosprendį privalėjo patvirtinti pats kunigaikštis Albrechtas, ir ši būtinybė pasmerkti mirčiai artimiausius žmones galutinai pakirto jo fizinę ir psichinę sveikatą.

Po kunigaikščio Albrechto ir jo žmonos Onos Marijos mirties 1568 m. Altstadtui prasidėjo bene audringiausi laikai per visą jo istoriją. Nominaliu Prūsijos valdovu iki 1618 m. buvo laikomas Albrechto sūnus — Albrechtas Frydrichas (1553–1618), tačiau tikroji valdžia dėl pastarojo ne visiško veiksnumo buvo regentų rankose:

1578–1603 m. juo buvo Georgas Frydrichas Brandenburgas-Kulmbachas (1539–1603), 1605–08 m. — Brandenburgo kurfiurstas Joachimas Frydrichas (1546–1608), o 1611–18 m. — jo sūnus Johannas Zigmantas (1572–1619), kuris 1618 m. tapo pirmuoju Prūsijos kunigaikščiu iš Hohenzollernų dinastijos Brandenburgo šakos. Po Johanno Zigmanto 1619 m. valdžia Prūsijoje perėjo kurfiurstui Georgui Vilhelmui (1595–1640). Visiems šiems valdovams teko „gyventi dviem namais“, t. y. Prūsijos kunigaikštystė jiems buvo antroji valda tiek eilės, tiek svarbos požiūriu. Jie ilgam išvykdavo iš Karaliaučiaus, perduodami Prūsijos valdymo vadžias patarėjams iš vietinių gyventojų. Šie patarėjai už nedidelį atlygį lengvai rasdavo bendrą kalbą su savivaldybių atstovais ir pirkliais, išspręsdami daugelį klausimų jų naudai. Susiklostė savotiškas oligarchinis valdantysis elitas, kuriam ir priklausė tikroji valdžia Karaliaučiuje ir apskritai Prūsijoje. Būtent šiuo laikotarpiu miestus apaugo slobodos — freiheitai / Freiheit — ir užmiesčio teritorijos — štadteilai / Stadtteil. Skirtumas tarp slobodos ir užmiesčio teritorijos buvo tas, kad sloboda buvo skirta jos teritorijoje plėtoti gyvenvietę, kurios gyventojai nebuvo miestiečiai su jiems būdingomis teisėmis, bet mokėjo duokles į miesto iždą. Jie nuolat gyveno slobodose, kur vertėsi ūkiu (daugiausia žemės ūkiu).

Altstadto gimnazija vietos leidyklos atvirute.

Slobodos turėjo aiškias ribas ir savo herbą. Jų gyventojai nesudarė savarankiškos krikščionių bendruomenės, o priklausė miesto parapijai. Net jei slobodoje būdavo pastatoma bažnyčia, ji netapdavo parapine, o buvo miesto parapijos „filialas“, arba dukterinė bažnyčia.

Aktų salė (vok. Aula) Altstadto gimnazijoje.

O štadteilai nebuvo skirti gyvenamajai statybai, jie tarnavo vien miestiečių ūkinei veiklai; jei čia ir atsirasdavo namų, iš esmės tai buvo neteisėti statiniai. Štadteilai neturėjo nei savo herbų, nei bažnyčių, o jų ribos galėjo būti plečiamos augant poreikiams. Dar Ordino laikais Altstadtas įgijo užmiesčio teritorijų: Laaką — prekybos sandėliams ir laivų statykloms ir Lomsę — medienai sandėliuoti ir apdirbti. Iki XVII a. Neuroßgartenas iš štadteilo gyvuliams ganyti virto sloboda, kuri buvo sparčiai užstatoma. Kita tokia sloboda tapo Steindammas. Atsižvelgiant į tai, kad Europoje vyko žiaurus Trisdešimties metų karas (1618–48), per kurį negailestingai buvo plėšiami, deginami, niokojami ne tik miestai, bet ir ištisos vietovės, Altstadtui sekėsi visai neblogai. 1626 m. įvyko reikšmingas įvykis, privertęs tris Karaliaučiaus miestus imtis bendrų miesto įtvirtinimų statybos. Reikalas tas, kad Prūsijoje išsilaipino vieno iš aktyvių Europos karo dalyvių — Švedijos karaliaus Gustavo II Adolfo — kariuomenė.

Tuomet Prūsiją valdęs kunigaikštis Georgas Vilhelmas priėmė vienintelį teisingą sprendimą — išlaikyti neutralitetą ir nestoti nei savo katalikiškojo siuzereno — Lenkijos karaliaus, nei brolių protestantų tikėjime — švedų pusėn.

Pastarieji vis dėlto nurodė prūsams, kad Prūsija, neturinti sostinėje gynybinių įtvirtinimų (išskyrus seniai pasenusius viduramžiškus), lengvai gali būti priversta kariauti vienos iš pusių pusėje. Šiai aplinkybei pašalinti ir buvo skubiai parengtas bendrų pylimo įtvirtinimų trims Prieglio miestams projektas. Sprendžiant iš visko, keturios suinteresuotos šalys — trys savivaldybės ir kunigaikštis — siekė jais apsaugoti savo valdas apylinkėse kuo didesne aprėptimi. Dėl to bastioninė tvirtovė išėjo labai didelė, tokia, kad jai ginti nebūtų užtekę nei kunigaikščio kareivių, nei miesto savanorių kariuomenės. Tačiau tai buvo užuomazga daugeliui metų į priekį. Baigus jos statybą, Altstadtas galėjo nebeprižiūrėti senųjų savo sienų ir pamažu pradėti jas ardyti, statydamas jų vietoje gyvenamuosius namus ir amatininkų dirbtuves. (Dėl to iki XX a. iš senųjų miesto įtvirtinimų nesugriautas liko tik Geltonasis bokštas / Gelbe-Turm, kuris buvo išsaugotas vien kaip senovinė įdomybė.) Steindammo sloboda tada iš esmės suaugo su Altstadto miestu, o tai nulėmė sparčią jos plėtrą ateityje. Taip pat 1635 m. Altstadtas ėmė užstatyti buvusią Neuroßgarteno ganyklą, paversdamas ją sloboda. 1644–47 m. Neuroßgartene buvo pastatyta sava bažnyčia, nors jo gyventojai ir toliau priklausė Altstadto bažnyčios bendruomenei.

Vilhelmas II dalyvauja atidengiant paminklą savo seneliui Vilhelmui I jo vardo aikštėje.

Tiesa, kaip tik baigus statyti bastionų žiedą, savivaldybių ir valdininkų laisvei Karaliaučiuje ėmė ateiti galas. Naujasis Prūsijos kunigaikštis, jis pat „didysis kurfiurstas“ Frydrichas Vilhelmas, nuo pat pradžių pasuko absoliučios monarchijos kūrimo valstybėje kursu.

Kaizerio Vilhelmo aikštė (Kaiser-Wilhelm-Platz). Fone matyti Naujosios Altstadto bažnyčios bokšto smailė. Kairiau — pagrindinio pašto pastatas. Dešiniau — paminklas Vilhelmui I ir pilis.

Būtent vieningoje valstybėje, nes iki jo Prūsiją ir Brandenburgą siejo tik kurfiursto-kunigaikščio figūra, kuris pagal sutartį su Lenkija galėjo vadintis kunigaikščiu tik tada, kai įžengdavo į Prūsijos teritoriją. Prie savivaldos pripratusiame Altstadte šias Frydricho Vilhelmo iniciatyvas sutiko didžiausias pasipriešinimas, vos neprivedęs prie karinės konfrontacijos. Kovos su savivaldybėmis kulminacija tapo tai, kad kurfiurstas priešais Altstadto Laaką įkūrė Friedrichsburgo tvirtovę. Šios tvirtovės pabūklai galėjo sustabdyti bet kurį į miestą ar iš miesto plaukiantį laivą, taip pat sudeginti visus Altstadto sandėlius Laake. Tačiau nereikėtų manyti, kad Frydrichas Vilhelmas mėgino veikti vien iš jėgos pozicijų. Priešingai, mainais už pilietinę taiką ir luomų pripažinimą absoliučios kurfiursto-kunigaikščio politinės valdžios viršenybės Prūsijoje jis siūlė jiems išplėsti savivaldybių teises visame, kas susiję su miesto ekonomika.

Be to, vietos elitas buvo priverstas priimti naują santykių tvarką be kraujo praliejimo ir represijų, o tai buvo reta išimtis to meto tradicijose.

Jei neskaičiuosime nesutaikomo kurfiursto priešininko Hieronymo Rotho iš Kneiphofo įkalinimo. 1663 m. spalio 17 d. pilyje prisiekė savivaldybių vadovai ir miesto tarybos nariai, o spalio 18 d. kolektyvinę priesaiką davė trijų miestų gyventojai, po to sekė šventiniai renginiai su dovanomis ir fejerverkais. Ir čia vėl Altstadtas buvo iškeltas kiek aukščiau už kitus miestus, nes būtent jo rotušėje vyko iškilmingi pietūs piliečių priesaikos didžiajam kurfiurstui proga. Be to, 1663 m. Altstadte, Bergstraße gatvėje, buvo įkurtas Dvaro ir Pagrindinis paštas — iš esmės Prūsijos pašto valdyba, o Altstadto Laake įsikūrė Licentas — valstybinė muitinės žinyba.

Tačiau nuo to laiko ir iki Prieglio miestų sujungimo į vieną Karaliaučių 1724 m. birželio 13 d. Altstadtas daugiau niekaip nesikišo į didžiąją politiką, susitelkęs į savo savivaldos ir ekonomines problemas. Ir šiame siekyje gyventi turtingai ir dominuoti tarp Prieglio savivaldybių Altstadto magistratas ir cechų susivienijimai niekuo nesibodėjo: jie rašė skundus, kad kaimynai pažeidžia jų privilegijas, prašė naujų lengvatų ir teisių, mėgino varžyti užsieniečių ir kitų religinių konfesijų atstovų teises.

Kaizerio Vilhelmo aikštė, dešinėje — Kanto gatvės anga, o pro Kneiphofo ir Vorstadto Ilgųjų gatvių perspektyvą tolumoje matyti Haberbergo bažnyčios smailė — keturi rajonai vienoje nuotraukoje!

Vokiečių istorikai labai taikliai pastebėjo, kad Prūsijos aukščiausioji valdžia XVII–XVIII a. buvo pakantesnė savo pavaldiniams nei patys pavaldiniai vieni kitiems.

Naujosios Altstadto bažnyčios smailė užbaigė Junkerstraße gatvės perspektyvą Burgfreiheite.

Ir jei Rusijos istoriografijoje paprastai pažymima, kad trijų savivaldybių sujungimo į vieną Karaliaučių priežastis buvo karaliaus Frydricho Vilhelmo I siekis sustambinti greta esančius ir istoriškai artimus miestus, tai vokiečių istoriografijoje pabrėžiama, kad monarchas tiesiog pavargo nuo to, jog bet kuri jo naujovė, parengta valstybės tikslais, susiduria su miestiečių pasipriešinimu, nes prieštarauja kieno nors asmeniniam ar korporaciniam interesui.

Pirmuoju sujungto Karaliaučiaus burmistru tapo buvęs Altstadto burmistras Zacharias Hesse / Hesse (1670–1730). Tačiau įžvelgti čia kokių nors Altstadto (dabar jau kaip miesto rajono) privilegijų prieš kitus miestus nereikėtų — iš pradžių buvo manoma, kad šias pareigas užims Kneiphofo burmistras ir asmeninis Rusijos imperatoriaus Petro I draugas Christophas Negeleinas (1668–1746). Tačiau jis netikėtai atsisakė šio posto.

Vis dėlto po miestų sujungimo Altstadtas ėmė prarasti savo hegemono vaidmenį tarp miestų (dabar miesto rajonų). Galima manyti, kad pagrindinė priežastis buvo ta, jog viskam, kas nauja atsirasdavo miesto gyvenime, reikėjo tam tikros erdvės, naujos infrastruktūros, o itin tankiai užstatytame Altstadte rasti šiuos išteklius buvo sunkiau nei jaunesniuose rajonuose.

Dalykinis ir pasaulietinis gyvenimas pamažu persikėlė į Steindammą ir buvusią pilies slobodą Burgfreiheitą. Kita vertus, tai lėmė, kad Altstadte ilgiau nei kituose rajonuose išliko daug kunigaikščių ir karalių laikotarpio architektūros pavyzdžių. O štai Ordino laikų namų, kaip ir visame Karaliaučiuje, iki XX a. jau nebuvo išlikę.

Tuo tarpu XVIII a. Altstadte buvo daug žymių ir miesto gyvenimui svarbių objektų. Prie tokių priklausė Žuvų turgus / Fischmarkt — pagrindinė didmeninės ir mažmeninės prekybos žuvimi vieta. Altstadto miesto turgus vaidino svarbų vaidmenį vietos prekyboje grūdais. Kadangi sujungto Karaliaučiaus miesto magistratas, susitaręs su kitais buvusiais miestais, įsikūrė Kneiphofo rotušės pastate, į atsilaisvinusį Altstadto rotušės pastatą įsikėlė miesto teismas. Čia pat įsikūrė ir Karaliaučiaus miesto archyvas. Altstadto parapinėje mokykloje, pastatytoje dar 1592–95 m., 1737–73 m. veikė Karaliaučiaus viešoji biblioteka, po to ir ji persikėlė į buvusios Altstadto rotušės pastatą.

Su Altstadto rotuše susijusi viena juokinga ir per šimtmečius ištęsta istorija, kurios finalas atėjo XVIII amžiuje. 1455 m., kai jungtinės Kryžiuočių ordino, Altstadto ir Löbenichto pajėgos privertė kapituliuoti Kneiphofe pasislėpusius maištininkus — Prūsų sąjungos šalininkus, Altstadto rotušės fasadą papuošė pašaipi skulptūrinė kaukė, rodanti liežuvį Kneiphofui. 1528 m. šią kaukę papildė antroji, su laikrodžio mechanizmu, kuris kas valandą iškišdavo liežuvį Kneiphofo pusėn ir įtraukdavo jį atgal. Tačiau 1774 m. į kaukės burną įskrido žvirblis ir negrįžtamai sugadino mechanizmą. Tada atėjo kneiphofiečių eilė: po šio atsitikimo jie ėmė vadinti Altstadto gyventojus „žvirblių rijikais“ (Sperlingschlucker).

Geltonasis bokštas Gesekuso aikštėje.

O nuo 1783 m. Altstadte, Prinzessinstraße* gatvėje, apsigyveno Immanuelis Kantas. Čia jis gyveno iki savo dienų pabaigos 1804 m.

Firmos „Siebert“ parduotuvės vitrinos Altstadto Ilgojoje, priešais konditerijos parduotuvę „Liedtke“.

Keista, bet Altstadto gyventojai, visada siekę įrodyti, kad jų miestas (rajonas) yra kažkas ypatinga ir išsiskiriantis iš kitų Karaliaučiaus dalių, šį kartą į tai, kad didysis filosofas gyveno Altstadto teritorijoje, nežiūrėjo su deramu dėmesiu. Po Kanto mirties jo namas iš pradžių buvo kelis kartus perparduotas, o paskui 1893 m. paprasčiausiai nugriautas, nes nebekėlė komercinio intereso. Ir neatsirado nė vieno mecenato, panorusio investuoti pinigų į jo išsaugojimą. Ir, deja, tai nebuvo vienintelis skubotas ir neprotingas sprendimas dėl atminimo pastatų Karaliaučiuje.

Kitas žinomas pastatas, ilgus metus buvęs Altstadto vizitine kortele ir taip pat neišgyvenęs reformų ir revoliucijų kupino XIX a., buvo Altstadto bažnyčios pastatas. Iki 1820-ųjų jos būklė tapo avarinė dėl šimtmečius sėdančio grunto po pamatais. Kai plyšių mūre atsirado per daug, bažnyčią išardė. Tai įvyko 1826–28 m. Jos vietoje nieko statyti nebuvo nuspręsta, tik pastatytas atminimo ženklas, kad kadaise čia stovėjo vienas seniausių Karaliaučiaus kulto pastatų.

Susidariusią aikštę iš pradžių pavadino Altstadto Bažnyčios aikšte (Altstädter Kirchplatz), tačiau liaudis ją kažkodėl vadino Muckerplatz, o tai turi platų reikšmių spektrą — nuo „atsimetėlių aikštės“ iki „mėšlo aikštės“.

1897 m. ši vieta imta vadinti Kaiser-Wilhelm-Platz, o šiandien tai labiausiai tiražuojamas Karaliaučiaus vaizdas prieškario nuotraukose.

Naujoji Altstadto bažnyčia buvo pastatyta kitoje vietoje (net ne Altstadte, o Steindamme) ir pašventinta 1845 m. Su šiuo laikotarpiu kaip tik sutapo istorizmo ir miesto architektūros paveldo permąstymo bumas Karaliaučiuje. Todėl naujoji bažnyčia buvo pastatyta neogotikos stiliumi, ir į ją buvo perkelti sakykla, altorius ir choro vieta iš senosios. Domėjimasis istorija, kurį miestiečių sąmonėje skatino vietos inteligentijos atstovai (visų pirma draugijos „Prussia“ nariai), lėmė, kad Altstadte buvo išsaugota daug senų fasadų ir jų elementų, nors patys pastatai periodiškai buvo perstatomi. Pirmojo XX a. ketvirčio pabaigoje jis buvo nuostabus gyvenamųjų, administracinių ir ūkinių pastatų konglomeratas, kartu gyvas Karaliaučiaus muziejus, vieta, kur galima apsipirkti ar pasėdėti kavinėje su vaizdu į rūsčias pilies sienas. Atrodytų, kokį ryšį su šia nepajudinama didybe turi įvykiai Čekoslovakijoje ar tolimoje Prancūzijoje? Eilutės laikraščiuose apie eilines puikias vermachto pergales visai neskambėjo kaip nuosprendis visai šiai prūsiškai gerovei.

Vaizdas iš Kneiphofo į Altstadtą 1950-aisiais.

1944 m. rugpjūčio 30 d. Altstadtas buvo beveik visiškai sugriautas per antrąjį Didžiosios Britanijos karinių oro pajėgų miesto bombardavimą.

Aerofotografija — Altstadtas 1970-aisiais.

Čia jo likimas mažai kuo skiriasi nuo kaimyninių miestų likimo: tonos padegamųjų bombų su nedideliu kiekiu fugasinių (kad sukeltų paniką ir griuvėsius, trukdančius privažiuoti gaisrininkų komandoms) sudegino Altstadte viską, kas galėjo sudegti. Geriausiu atveju iš namo likdavo plytinė dėžė be stogo, gegnių, perdangų (kurios beveik visada buvo medinės), langų rėmų ir durų. Blogiausiu — liepsnos poveikis lemdavo ir plytų mūro griūtį. Liudininkai prisimena, kad gaisro padariniai istorinėje miesto dalyje išdegino ne tik pastatų vidų, bet ir žmonių sielas — Altstadto gyventojai be jokio tikslo klaidžiojo tarp rūkstančių griuvėsių, o jų veiduose buvo visiškas abejingumas. Per vieną naktį sudegė tai, kas buvo statoma šimtmečiais. Daugelis miestiečių jautė visišką tolesnio gyvenimo prasmės praradimą. Ypatingos karinės prasmės šie bombardavimai neturėjo, jų tikslas buvo kitas — palaužti gyventojų dvasią, jų valią tęsti karą. Ir jis neabejotinai buvo pasiektas…

Žinoma, griovimo padaugino ir vėlesnis miesto šturmas 1945 m. balandžio 6–9 d., ir ne tiek pačių šturmo būrių veiksmai, kiek juos lydėję artilerijos ir aviacijos smūgiai.

Po karo kai kurioms sugriautoms gatvėms buvo duoti nauji pavadinimai. Antai pagrindinė Altstadto gatvė — Altstädtische Langgasse — buvo pervadinta Pravoberežnaja gatve. Lygiagrečios jai ir viena į kitą pereinančios Hökerstraße ir Wasserstraße gatvės tapo Rečnaja gatve. Iš gatvių, vedančių nuo kalvos, ant kurios stovėjo pilis, prie upės (statmenų Altstädtische Langgasse), buvo pervadintos: Schmiedestraße — į Slobodskaja, Baderstraße — į Kupalnaja, Polnische Straße — į Noginskaja. Koggenstraße gatvė gavo Jakutskaja vardą.

Tačiau jau iki 1965 m. visa Altstadto teritorija buldozeriais buvo išvalyta nuo griuvėsių. Vieninteliu artefaktu iš prieškario praeities liko Kaiser-Wilhelm-Platz aikštė su ketaus tvorele, kurios viduje stovėjo paminklas A. V. Suvorovui, šioje vietoje pakeitęs paminklą „geležiniam kancleriui“ Otto von Bismarckui. Kaliningrade ši aikštė gavo Senosios vardą. Tačiau 1973 m., prieš pradedant statyti Estakadinį tiltą, nugriovė ir ją. Neskaičiuojant Estakadinio tilto sankryžos, Altstadto teritoriją užėmė Moskovskij prospekto važiuojamosios juostos ir šaligatviai bei prie jo besiribojanti plati žalioji zona. Tai yra, net palyginti su Löbenichtu ir Kneiphofu, kur iš miesto rajonų liko bent kas nors, Altstadtas sukrečia tuo, kad iš jo neliko NIEKO.

Kita vertus, būtent tai, kad Altstadto vietoje nebuvo sovietinės tipinės statybos, o žalioji zona nėra neįkainojamas kraštovaizdžio dizaino kūrinys, padėjo atsirasti ambicingam Karaliaučiaus istorinio centro atkūrimo projektui, numatančiam Moskovskij prospekto važiuojamąją dalį perkelti į tunelį. Nieko panašaus Kaliningrade niekada nebuvo statyta, ir projektas neatrodo pigus. Tačiau viskas kada nors įvyksta pirmą kartą, o tikri vertingi architektūros kūriniai niekada nebūna pigūs.

* — naujausiais „žvalgybos“ duomenimis, Prinzessinstraße buvo kaimyninio su Altstadtu rajono Burgfreiheito, dar vadinamo Pilies sloboda, teritorijoje.

Iliustruojant panaudotos nuotraukos iš Rytų Prūsijos fotoarchyvo ir Michailo Ogorodnikovo.

–   –   –   –   –   –   –   –   –

Skyrius „Altstadtas“

iš vietos autorių knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“,

išleistos XIX a. pabaigoje

2012–2014 m. „Pregolyje“, meniniame „Baltijos almanacho“ priede,

buvo paskelbtas Karaliaučiaus autorių — Altstadto gimnazijos profesoriaus daktaro Richardo Armstedto ir Kneiphofo gimnazijos vyresniojo mokytojo daktaro Richardo Fischerio — knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“ („Heimatkunde von Königsberg i. Pr.“, 1895, Kommissionsverlag von Wilhelm Koch, Königsberg) vertimas, atliktas nežinomo vertėjo. Publikacijos idėja priklausė Igoriui Vladimirovičiui Afoninui. Tekstą adaptavo ir paaiškinimais papildė Aleksejus Borisovičius Gubinas ir Igoris Fiodorovičius Avtuchovas. Toje knygoje buvo atskiras skyrius ir apie Altstadtą. Gerokai jį paredagavę, siūlome jį jūsų dėmesiui kaip papildymą prie teksto, kurio autorius —

Aleksejus Jevgenjevičius Petrušinas.

–   –   –   –   –   –   –   –   –

Die Altstadt

Altstadto (Altstadt) miesto pavadinimas pažodžiui iš vokiečių kalbos reiškia „Senasis miestas“ ir istorijos skrižalėse atsiranda beveik kartu su pirmosios Ordino tvirtovės pastatymu prūsų Tvankstės pilkalnio vietoje. Jo įkūrimo metais įprasta laikyti 1256-uosius. Pirminė miesto vieta nėra visai aiški. Daugiausia nuorodų tenka dabartinės Steindammo bažnyčios (Steindammer Kirche), buvusios į šiaurės vakarus nuo pilies, apylinkėms. Ši bažnyčia buvo skirta Šventajam Mikalojui — jūreivių globėjui, ji yra seniausia šventovė ne tik Karaliaučiuje, bet ir visoje Semboje (Samland).

Bažnyčia buvo statoma kartu su naujuoju miestu „Ant Šventojo Mikalojaus kalno prie pilies“ ir, labai tikėtina, buvo šiaurės vakarinėje gyvenvietės dalyje. Bažnyčia, kaip tuo metu būdavo, buvo miesto įtvirtinimų dalis. Iš vakarų, šiaurės ir rytų natūralia miestelio apsauga buvo pelkės ir ežerai, iš pietryčių jį dengė pilis.

Senasis kelias iš Notangos (Natangen) į Sembos širdį ėjo būtent čia. Neilgai džiaugėsi savo egzistavimu ši maža ir prastai įtvirtinta gyvenvietė. Bažnyčia negalėjo tapti jai patikima apsauga...

Didysis prūsų sembų sukilimas 1260–64 m. pražudė miestą. 1263 m. gyvenvietę sugriovė sukilėliai, vadovaujami prūsų vado Nalubo (Nalube). Altstadtas buvo užimtas, o Karaliaučiaus pilis (Schloß Königsberg), nepaisant visų nepriteklių ir sunkumų, sugebėjo atsilaikyti. Kai pavojus praėjo, mirties ir nelaisvės išvengę gyventojai nebesikūrė toje pačioje vietoje, o pastatė naują gyvenvietę tarp pilies ir Prieglio (Pregel), kur miestą iš šiaurės saugojo pilies įgula, iš pietų — upė, kuria buvo patikimas ir saugus ryšys su kitomis Prūsijos dalimis.

Altstadtas 1860 m. žemėlapyje.

Naujai pastatytas miestas 1286 m. vasario 28 d. gauna iš landmeisterio Konrado von Tierenbergo (Konrad von Tierenberg) pagrindinę ir steigiamąją privilegijas, kurios buvo apdovanojimas už drąsą ir vyrišką pasiaukojimą kovoje su maištingais prūsais, taip pat priesakas ir toliau išlikti ištikimiems Ordinui.

Šiuo svarbiu dokumentu, kuris, kaip ir dviejų kitų vėliau įkurtų miestų — Löbenichto (Löbenicht) ir Kneiphofo (Kneiphof) — steigiamosios privilegijos, iki šiol saugomas miesto archyve, gyventojams buvo suteikta Kulmo teisė rinkti teisėjus. Be to, jiems buvo užrašytos visos pievos, ganyklos, laukai, miškai ir tvenkiniai nuo Prieglio iki Lauchseno lauko (Lauchsen, senasis Lawskeno / Lawsken pavadinimas) ir pusę mylios į Sembos gilumą, išskyrus Altstadto bažnytines žemes, taip pat šiaurinę Aukštutinės, arba Didžiosios, salos dalį ir Mažąją salą žemiau Kneiphofo, kur dabar stovi Friedrichsburgo tvirtovė (Friedrichsburg).

Jiems buvo leista ruošti šieną ir malkas Vogtswerderyje (Vogtswerder, taip iki Kneiphofo miesto įkūrimo vadinosi dabartinė Kanto sala) ir statyti ten sandėlius. Buvo leidžiama žvejoti mariose nuo Prieglio žiočių iki Peyse (Peyse), taip pat Priegliuje nuo Krautuvių tilto (Krämerbrücke) aukštyn upe iki Heiligenwaldės kaimo (Heiligenwalde, dabar — Ušakovas).

Galiausiai jiems buvo suteikta teisė savo reikmėms kirsti malkoms mišką pietiniame Prieglio krante, vadinamą Labun (Labun), taip pat visus kitus Ordinui priklausančius miškus nuo Miesto slobodos (Stadtfreiheit) teritorijos iki Lauto (Laut). Vėlesnių dovanojimų, taip pat ir kaimų, dėka miesto turtas gerokai padidėjo.

Altstadto herbas jo atsiradimo aušroje vaizdavo grėsmingą karūnuotą raitą riterį. Dešinėje rankoje riteris laikė lelijos formos skeptrą, o kairėje — skydą su erelio ir kryžiaus atvaizdu. Šis riteris — Bohemijos karalius Otakaras (Přemysl Ottokar II, Karaliaučiaus įkūrėjas). Nuo XV a. vidurio miestas gavo naują herbą, kuris prigijo ir aktualus iki šiol. Herbe pavaizduotas skydas, padalytas į dvi dalis.

Viršutinė dalis — raudona karūna su paauksuotais dantimis baltame lauke. Apatinė — baltas kryžius raudoname lauke. Karūna ir kryžius reiškia, kad miestą ir tvirtovę kartu įkūrė karalius Otakaras ir Kryžiuočių ordinas.

Kiek vėliau, pagal atsiradusį paprotį, šalia herbo imta vaizduoti skydanešių figūras, gerokai jį vizualiai praturtinusias. Altstadto herbe skydanešiai iš pradžių buvo du liūtai, vėliau vietoj liūtų imta vaizduoti du čiabuvius — prūsus.

Pagrindinės spalvos: Altstadto — balta ir raudona, Löbenichto — žydra, Kneiphofo — žalia. Altstadto dragūnų kuopa raudonomis uniformomis sveikino kurfiurstą Frydrichą III (Kurfürst Friedrich III tapo Prūsijos karaliumi Frydrichu I) per jo kelionę 1690 m. kovo 22 d. Altstadto šaulių kuopų kareiviai puošė savo galvos apdangalus raudonai baltais kaspinais.

Tačiau erdvės miestui buvo nedaug. Pilis ir kalva, ant kurios ji stovi, ribojo Altstadtą šiaurėje, Prieglio upė — pietuose, Löbebacho upelis (Löbebach) — rytuose. Vakaruose miestas, atrodo, tuomet baigėsi ties dabartine Kanto gatve (Kantstraße, dabar Leninskij prospektas, vedantis į Estakadinį tiltą) ir tik gerokai vėliau išsiplėtė iki senojo Steindammo tilto (Steindammer Brücke), dar vėliau apėmęs Lastadiją ir Laaką (Lastadie und Laak).

Senasis gatvių tinklas iš esmės išliko iki mūsų dienų. Pagrindinė gatvė — Altstadto Ilgoji (Altstädtische Langgasse) — eina nuo rytinio miesto galo į vakarus. Nuo jos į šiaurę ir į pietus atsišakoja keletas skersgatvių. Pietuose jie įsilieja į lygiagrečiai Altstadto Ilgajai palei upę besitęsiančius Vandens skersgatvį (Wasser Gasse) ir Kuprotąją gatvę (Höcker Straße). Šiaurėje lygiagreti gatvė yra Altstadto Kalno gatvė (Altstädtische Bergstraße), tačiau ji atsirado gerokai vėliau.

Anksčiau čia buvo paprastas kelias palei pietines pilies sienas. 1375 m. didysis magistras Winrichas von Kniprode (Winrich von Kniprode, apie 1310–1382) griežčiausiai uždraudė altstadtiečiams statyti savo namus tiesiai prie pietinių pilies sienų. Tačiau šio draudimo neilgai buvo laikomasi, ir atsirado Pakalnės gatvė (Straße unter dem Berge). 1811 m. kartu su Altstadto Bažnyčios ir Pašto gatvėmis (Altstädtische Kirchenstraße und Poststraße) ją imta vadinti Altstadto Kalno gatve (Altstädtische Bergstraße).

Pirmieji Karaliaučiaus fortifikaciniai įrenginiai buvo užaštrintų rąstų statinių tvoros, tačiau kai 1360 m. Kryžiuočių ordino maršalu tapo Henningas Schindekopfas (Henning Schindekopf, apie 1330–1370), visi trys Prieglio miestai (Altstadtas, Löbenichtas ir Kneiphofas) įgijo mūrines sienas, vartus ir bokštus.

Apatinė sienų dalis buvo iš lauko riedulių, viršutinė — iš plytų. Kartu su dengtu viršutiniu gynybiniu praėjimu sienų aukštis buvo ne daugiau kaip 10 metrų. Iš daugybės bokštų išliko tik vienas, vadinamasis Geltonasis bokštas (Gelber Turm) Gesekuso aikštėje (Gesekusplatz). Jis buvo daug kartų perstatytas, ir iš jo buvusio grožio mažai kas beliko.

1812 m. bokštas perėjo į privačią nuosavybę. Be šio bokšto, gynybai iš šiaurės vakarų krypties buvo pastatyta ypač daug įtvirtinimų. Būtent ten miesto gynybinė siena prieidavo prie pat pilies. Netoli jau anksčiau minėto dancko stūksojo milžiniškas kvadratinis bokštas, nugriautas 1800 m. Ten, kur dabar Altstadto gimnazijos (Altstädtische Gymnasium) kiemas ribojasi su Parako skersgatviu (Pulver Gasse), stovėjo apskritas bokštas. Jį vadino Naujuoju (Neuer Turm), iš pradžių jis tarnavo kaip arsenalas, paskui — kaip parako sandėlis, vėliau — buvo naudojamas kaip kalėjimas. Naująjį bokštą nugriovė 1888 m. Į vakarus ir šiaurės vakarus vedė treji smarkiai įtvirtinti vartai su vartų ir priešvartės bokštais (Thorturm und Vorthorturm): Lastadijos vartai (Lastadienthor) Laivų gatvės gale (Koggenstraße, kogas — Hanzos burinis laivas) buvo nugriauti 1734 m. beveik kartu su Gulbių vartais (Schwanenthor / Lackenthor) Altstadto Ilgosios gale. Mikalojaus, arba Steindammo, vartai (Nikolaithor oder Steindammerthor) jungė Laivų skersgatvį (Koggen Gasse) su Steindammu (Steindamm) ir buvo nugriauti 1752 m. Čia, šiaurinėje Laivų gatvės dalyje, kelias per griovį vedė Steindammo tiltu (Steindammer Brücke). Priešais Lastadijos vartų bokštą stovėjo toli į priekį iškeltas Sargybos bokštas (Pfeifenturm), viešpataujantis virš Prieglio. Jis buvo nugriautas 1737 m. Be vartų ir bokštų, miestą saugojo dvigubos sienos, juosiančios Gulbių griovį, arba Gulbių tvenkinį (Schwanengraben oder Schwanenteich). Šis vandens telkinys šiaurėje jungėsi su pilies vandens grioviais, o į pietus tęsėsi iki pat Prieglio. Gulbių tvenkinys žavėjo akį gausybe gulbių. Pagal to meto papročius jo krante stovėjo jaukios pavėsinės. Gulbių tiltas (Schwanenbrücke) dalijo tvenkinį į dvi dalis, iš kurių viršutinė priklausė Bendruomenės sodui (Gemeindegarten), o apatinė — Junkerių sodui (Junkergarten). Dabar tvenkinys užpiltas ir užstatytas.

(Sargybos bokštas iš pradžių, XVI a., vadinosi Bokštu prie Lastadijos vartų (Turm beim Lastadien Thor). Vėliau buvo žinomas kaip Briaunotasis (Rippenturm). XVII a. pabaigoje jį imta vadinti Sargybos. — red. past.)

Gynybinės sienos, einančios palei Prieglių, neturi nė vieno gynybinio bokšto, išskyrus Lenkų skersgatvio bokštą (Polnischer Gassenturm). Bokštų nėra ir į rytus nuo Löbebacho upelio (Löbebach), tačiau ten naujai susikūręs Löbenichto miestas (Löbenicht) turėjo gana galingą savo gynybą.

Palei Prieglių čia stovėjo šie vartai su bokštais: Šventojo Jurgio, arba Laivų, vartai, vėliau atsirado Krautuvių, Kalvių, Malkų ir Katedros tilto vartai (St. Georgs- oder Koggenthor, Krämerthor, Schmiedethor, Holzthor, Dombrückenthor). Čia pat, be vartų, buvo keturi nedideli praėjimai, kaip šiandien, pavyzdžiui, Pirties skersgatvio (Badergasse) gale. Užtat iš Altstadto į Löbenichtą vedė tik Löbenichto vartai (Löbenichtscher Thor), dar vadinami Kreivųjų griovių vartais (Krummegruben-Thor), buvę Altstadto Ilgosios gale.

Pagrindinis įėjimas į pilį buvo pro Pilies vartus (Schloßthor), antrasis jų pavadinimas — Žudikų duobės vartai (Mordgrubenthor). Prie jų vedė Kalvių gatvė (Schmiedestraße); šie vartai atsirado kiek vėliau ir iš pradžių buvo skirti tik pėstiesiems. Jie buvo nugriauti 1706 m. Dar vienas praėjimas į pilį buvo nuo Altstadto Bažnyčios aikštės ir taip pat pro labai siaurus vartus.

Seniausiu tiltu Altstadte ir visame Karaliaučiuje (per Prieglių) laikomas Krautuvių tiltas (Krämerbrücke). Jis minimas 1286 m. šaltiniuose. Jo ankstesnis pavadinimas Laivų (Koggenbrücke), kaip ir to paties pavadinimo Laivų gatvės (Koggenstraße) pavadinimas, kilęs iš senovinio laivo pavadinimo (Kogge, Koggen (vid. žem. vok.) — viduramžių vienstiebis denginis burinis laivas aukštais bortais ir tvirtu korpusu). Vėliau abipus tilto įsikūrė daugybė krautuvėlių (vokiškai smulkus krautuvininkas — Krämer). 1787 m. statant naują tiltą, šios krautuvėlės buvo nugriautos. Krautuvių tiltas yra seniausias tiltas į Kneiphofą, už jo — į Vorstadtą (Vorstadt), kur yra Altstadtui priklausanti Šventojo Jurgio ligoninė, ir dar toliau — į Notangą, o iš ten ir į Vakarų Prūsiją, už kurios visa Europa. Kelias šia kryptimi turėjo didžiausią reikšmę. (Krautuvių tiltas iš naujo pastatytas 1900 m.).

Antras pagal senumą buvo Katedros tiltas (Thum- oder Dombrücke). Šis tiltas vedė prie 1333 m. pastatytos katedros (Königsberger Dom) Kneiphofe. Jis nebuvo skirtas dideliems ekipažams. Galbūt šis tiltas sudarė vieną visumą su bokštu (Dombrückenthor) virš jo vartų, stovėjusių Pirties skersgatvio (Badergasse) gale. Priešais (Kneiphofo saloje) stovėjo senovinis Katedros bokštas (Domthor).

Kai Altstadto ir Kneiphofo gyventojai buvo priversti apeiti vyskupo valdas, jie didžiojo magistro Winricho von Kniprodės reikalavimu pastatė dar vieną tiltą — Kalvių (Schmiede Brücke). Katedros tiltas tuo pat metu buvo nugriautas. Tai įvyko 1379 m. (Reikalas tas, kad dalis Kneiphofo salos teritorijos tais metais buvo Sembos vyskupo nuosavybė ir negalėjo būti biurgerių naudojama laisvai per ją praeiti.) Abipus Kalvių tilto taip pat stovėjo krautuvėlės. 1787 m. krautuvėles nugriovė, o tiltą atnaujino. 1896 m. šis tiltas buvo pastatytas iš naujo kaip pakeliamas. Jo statybos kaina siekė 483 tūkst. markių.

Malkų tiltas (Holzbrücke), pastatytas priešais to paties pavadinimo vartus, pirmą kartą minimas 1404 m. Šis tiltas jungė Altstadtą ir pilį su Didžiosios, arba Aukštutinės, salos (vėliau — Lomsės) dalimi. Iki tilto pastatymo čia jau stovėjo Malkų vartai (Holzthor), pastatyti 1379–1400 m. Šis tiltas įgijo ypač didelę reikšmę pastačius Aukštąjį tiltą per kitą Prieglio atšaką (Hohe Brücke). Naujoje vietoje Malkų tiltas buvo pastatytas 1901–04 m.

Įrodę savo ištikimybę Kryžiuočių ordinui per Trylikos metų karą (Dreizehnjähriger Krieg oder Preußischer Städtekrieg, 1454–66), dar žinomą kaip Miestų karas, Altstadtas ir Löbenichtas gavo iš didžiojo magistro teisę pastatyti tiltą per Notangos Senąjį Prieglių (Natangischer Alter Pregel).

Taip buvo nustatytas tiesioginis susisiekimas tarp Altstadto, pilies ir Notangos, o anksčiau toks susisiekimas vyko tik per Kneiphofą, kuris per 1455 m. įvykius parėmė Kryžiuočių ordinui opozicinę Prūsų sąjungą ir nepraleisdavo per savo teritoriją prekių ir krovinių. Nepaisant energingo Kneiphofo protesto, nes aplinkkelio per Notangos Prieglio atšaką atsiradimas neatitiko jo interesų, tiltas buvo pastatytas apie 1500 m. Kneiphofo protestą pirmiausia lėmė galimas pajamų iš muitų, kurie iki tol buvo renkami už krovinių gabenimą per jo teritoriją, praradimas. Visi Kneiphofo inicijuoti teismo procesai buvo bergždi. Galiausiai šalys susitaikė. Per Lenkijos karą, geriau žinomą kaip Raitelių karas (Reiterkrieg, 1520–21), siekiant apsaugoti Altstadtą nuo priešo įsiveržimo, Aukštasis tiltas buvo nugriautas, o baigus karo kampaniją beveik iš karto atstatytas. Dabartinis Aukštasis tiltas buvo pastatytas 1882 m. (1938 m. kiek į pietus pastatė naują, o iš ankstesniojo liko atramos ir prižiūrėtojo namelis.)

Altstadto gatvės ankštos, siauri namai staigiai stiebiasi aukštyn. Beveik visi namai frontonais atgręžti į gatvę. Gatvių siaurumą dar labiau padidina gausūs volmai (Wolme), arba podestai (Podeste), — išsikišę priestatai, kaip Kneiphofo Ilgojoje gatvėje (Kneiphöfische Langgasse).

Visa tai privertė sudaryti tikslius planus (Fluchtlinieplan) su pažymėtomis „raudonosiomis linijomis“, kurių nebuvo galima peržengti statant naujus namus. Nuo 1700 m. buvo draudžiama daryti priestatus, išsikišusius daugiau nei dvi pėdas nuo namo.

Praėję nuo pilies į Altstadtą senuoju Malūno keliu (Weg Mühlenberg), kuris arčiau upės tampa Vienuolyno kiemo skersgatviu (Münchenhofgasse), pasukime į Altstadto Ilgąją gatvę. Pirmoji pat kairėje siaura Šventosios Dvasios gatvelė (Heiligengeiststraße, anksčiau — skersgatvis / Gasse) savo pavadinimu primins mums seniai užmirštą Ordino laikų statinį — Šventosios Dvasios ligoninę. Ji buvo pačioje Löbenichto riboje. Ligoninė buvo įkurta XIII a., netrukus po Altstadto, ir buvo pavaldi vyskupui ir jo kapitulai, o 1395 m. perėjo Ordino žinion. 1528 m. kunigaikštis Albrechtas (Albrecht von Brandenburg-Ansbach, 1490–1568) perdavė ligoninę su visais pastatais Altstadtui. (Ilgainiui ligoninė ėmė irti ir buvo išardyta.) Vieta, kur ji anksčiau stovėjo, buvo užstatyta biurgerių namais. Namas Šventosios Dvasios gatvėje 7 — vienas seniausių Altstadto namų.

Visai šalia ligoninės 1302 m. vyskupas Siegfriedas (Bischof Siegfried) pastatė senąją katedrą (älterer Dom Königsbergs, turima omenyje pirmosios katedros statyba Altstadto teritorijoje). Šalia katedros 1304 m. pastatė būstą tarnautojams ir Katedros, arba Domo, mokyklą (Kathedral- oder Domschule). Katedra buvo skirta šventajam Adalbertui (heiliger Adalbert). Tačiau vieta, kur stovėjo katedra, pasirodė nepakankama, ir tada 1333 m. buvo pradėta statyti nauja katedra Kneiphofo saloje, kur senoji katedra persikėlė su visu savo turtu. Senasis katedros pastatas, kaip vėliau ir ligoninės patalpos, 1351 m. perėjo Altstadto žinion. Mokyklos pastatą nugriovė kiek anksčiau.

Einame toliau Altstadto Ilgąja į vakarus ir iškart pastebime Malkų skersgatvio sankryžoje ant kampinio namo didelį „auksinį“ kirvį. Tai senovinis ženklas, kuris anksčiau atliko namo numerio vaidmenį. Panašūs ženklai (Hausmarken / namų ženklai) mūsų dienomis aptinkami gana dažnai: tai balandėliai, tai žąsis, tai auksinis rutulys, tai bičių avilys ir taip toliau. Vėliau ėmė rastis legendų, susijusių su namų ženklais. Kirvio atveju, pavyzdžiui, neva šio namo šeimininkas užsakė darbą dailidei, bet nenorėjo visiškai sumokėti už jo darbą, ir tada dailidė iš apmaudo sviedė į skriaudiko namą savo kirvį, kuris įsmigo į kampinę siją ir amžiams joje įstrigo kaip grasinimas šeimininkui, o tai galiausiai privertė pastarąjį susimąstyti, kad pinigus reikia atiduoti. Šiame kampiniame name vėliau buvo Johanno Heinricho Hartungo (Johann Heinrich Hartung, 1699–1756), žinomo knygų leidėjo ir laikraščių leidybos Karaliaučiuje pradininko, krautuvė.

Kertame Pirties skersgatvį (Badergasse). Būtina paaiškinti jo pavadinimą: „baderiais“ seniau Prūsijoje vadino kirpėjus, kurie buvo visų galų meistrai: skusdavo barzdas, kirpdavo, teikdavo, kiek galėdami, medicininę pagalbą, masažuodavo klientus, šiems maudantis vonioje. Karštos vonios pirtyse ilgą laiką buvo labai populiarios.

Altstadtas turėjo dvi pirtis, kuriomis daugiausia naudojosi rusų pirkliai, įpratę rūpintis savo kūnu. Tačiau ilgainiui šių įstaigų lankymas ėmė mažėti, todėl neturtingi miesto baderiai (kirpėjai) jau nebepajėgė dažnai ruošti karštų vonių, ir ilgainiui šis verslas išnyko.

Kita skersinė gatvė — Kalvių (Schmiedestraße). Joje gyveno ir dirbo juvelyrai. (Vokiškai „juvelyras“ — Goldschmied, pažodžiui — „aukso kalvis“. Šios Altstadto gatvės pavadinime pirmoji žodžio dalis kažkodėl palaipsniui išnyko ir liko tik antroji.) Gatvė buvo taip pavadinta, nes anksčiau čia gyveno auksakaliai.

Toliau, už Kalvių, eina Altstadto turgus (Altstädtischer Markt), kuris iš esmės tėra plati gatvė. Čia galima pamatyti daug senų namelių su būdingais priestatais, siekiančiais antrąjį aukštą. Pagrindinis pastatas čia — Altstadto rotušė (Altstädtisches Rathaus). Ji stovi frontonu į turgų. Jos šiaurinis flygelis ir užpakalinis fasadas išeina atitinkamai į Altstadto Ilgąją ir Kalvių gatves. Rotušė šioje vietoje stovi nuo miesto įkūrimo laikų. Iš naujo ji buvo statyta tik du kartus: 1528 ir 1757 m. 1832 m. pastatas buvo perstatytas ir gerokai išplėstas įvairiais priestatais Kalvių gatvės pusėn. Rotušės bokštas buvo pastatytas 1764 m. Anksčiau, iki atnaujinimo 1757 m., rotušė turėjo du bokštus. Monumentaliu šio statinio pavadinti negalima. Jo simbolis nuo 1528 m. buvo Japperis (Japper) — satyrinė kaukė, karūnuota galva. Mušant laikrodžiui, su kiekvienu dūžiu iš kaukės burnos išlįsdavo ilgas liežuvis. Tačiau kartą į nasrus įskrido žvirblis, ir mechanizmas sugedo. Šiandien satyro vietoje yra statiška liūto galva. Panašių namų skiriamųjų ženklų (namų ženklų) galima pamatyti ir kituose Vokietijos miestuose. Altstadto rotušė iki 1724 m. buvo miesto tarybos ir teismo posėdžių vieta.

Konstitucija trims miestams Karaliaučiuje (Altstadtui, Löbenichtui, Kneiphofui) buvo visiškai vienoda. Visi miestų gyventojai (biurgeriai) skirstėsi į grosbiurgerius (Großbürgern), mokančius didelius mokesčius, — tarp jų buvo turtingi pirkliai, aludariai, pasiturintys įvairių įmonių savininkai — ir kleinbiurgerius (Kleinbürgern), kuriems priklausė smulkių krautuvėlių savininkai ir amatininkai. Jie sudarė vieną gildiją (Zunft), tačiau visi amatai turėjo savo statutus. Tapti gildijos nariu buvo labai sunku. Paprastai ten priimdavo tik sūnus ir žentus. Vokiška kilmė ir liuteroniškas tikėjimas buvo būtini reikalavimai įstojant. Didysis kurfiurstas (Großer Kurfürst) pirmasis pamėgino pakeisti įstojimo į gildijas tvarką.

Užsienio pirkliai, vadinamieji „lygeriai“ (Lieger), galėjo būti mieste su savo prekėmis tik nuo gegužės 1 d. iki gruodžio 1 d. ir prekiauti tik su grosbiurgeriais. Seniau tik grosbiurgeriai galėjo būti miesto tarybų ir teismų nariais. Dalinę miesto valdymo reformą 1711 m. įvykdė karalius Frydrichas I (Friedrich I, 1657–1713). Tačiau kleinbiurgeriai įgijo tokias pat teises kaip grosbiurgeriai tik po 1808 m. reformos.

Miesto taryba būdavo papildoma laisvais rinkimais daugiausia iš teismo narių. Oberburggrafo rinkimai vykdavo būtinai globojant centrinei valdžiai ir viešai: Altstadte — prieš vietos bažnyčios altorių, Löbenichte ir Kneiphofe — rotušėse. Tarybos kolegiją sudarė trylika narių. Tarybai vadovauja biurgermeisteris (Bürgermeister / burmistras). Kasmet jis atsisakydavo savo įgaliojimų, ir būdavo rengiami nauji rinkimai. Burmistras prižiūrėjo visas tarnybas ir įstaigas.

Kitas pagal rangą buvo vicebiurgermeisteris (Vice-Bürgermeister / viceburmistras), arba „kompanionas“ (burmistro bendražygis). Jis buvo bažnyčios ir mokyklų vadovas miesto sienų ribose.

Fogtas (Vogt / vietininkas) turėjo savo civilines teismines instancijas freiheituose (Freiheiten / priemiesčiuose, slobodose).

Ketvirtasis tarybos pareigūnas vadinosi vetherenas (Wetthern / paritetinis viršininkas). Jam buvo pavaldi markt-policija (Marktpolizei / turgaus policija) ir vetgerichto (Wettgericht / paritetinio, arbitražo teismo) pirmininkas; šiame teisme paprastai buvo svarstomos ir reguliuojamos maisto produktų kainos. Miesto iždininkas rūpinosi miesto finansų būkle. Jis prižiūrėjo miesto pastatus, gatvių statinius, miesto kiemus ir ekipažus.

Kvartirmeisteris, arba karo komisaras (Einquartierungsherr oder Kriegskommissar), tvarkė visa, kas susiję su kariuomenės apgyvendinimu. Jis taip pat vadovavo sargybos ir gaisrinei tarnyboms.

Septintasis tarybos pareigūnas — teisėjas. Jis kartu buvo tarybos pirmininkas dviejose korporacijose, pirmininkavo teisme, dalyvavo vykdant nuosprendžius.

Kiti tarybos pareigūnai rūpinosi kitais miesto ūkio klausimais: prižiūrėjo vežimus, pelenų rinkėjus, silkių sandėlius, valdžios ir kalėjimų namus ir taip toliau.

Nuo 1701 m. miesto tarybos narius (Stadträte) imta vadinti rotušės šeimininkais (Ratsherren). Iš miesto tarybos narių iki gyvos galvos buvo skiriamos tik svarbios miesto raštininko (Stadtschreiber) pareigos; jis, nors juridiškai ir priklausė tarybai, formaliai nebuvo jos narys.

Teismą sudarė vienas vyriausiasis teismo pirmininkas (Schöppenmeister), vicepirmininkas (Viceschöppenmeister) ir dešimt narių (Schöppen). Teismas turėjo visą civilinę ir baudžiamąją jurisdikciją visiems miesto gyventojams, jei tik jie nepriklausė kokiam nors kitam teismui (pavyzdžiui, karo tribunolui). Civilinės bylos galėjo būti apskųstos Aukščiausiajam teismui, aukštesnės instancijos teismui (Hofgericht). Jei byla buvo susijusi su garbe, kūno sužalojimais ir gyvybe, tada reikėdavo gauti žemės valdovo (Landesherr) patvirtinimą. Teismo posėdis Altstadte vykdavo kartą per savaitę, penktadieniais.

Po 1455 m. didžiojo magistro įsakymu buvo įkurtas dar vienas teismas — ypatingasis teismas prie Altstadto rotušės. Į šį teismą turėjo kreiptis visi Prūsijos mažųjų miestų gyventojai, kurie anksčiau kreipdavosi į Kulmo miestą (Kulm, dabar lenkų miestas Chełmno), kur pagal Kulmo teisę buvo aukščiausiasis Prūsijos apeliacinis teismas. 1517 m. ypatingasis teismas imtas vadinti apeliaciniu teismu (Appelationsgericht) ir buvo perkeltas į Karaliaučiaus pilį. Iki 1657 m. į jį galėjo kreiptis ir lenkai.

Rotušės pareigūnai, kaip ir teismo nariai, neturėjo nuolatinio atlyginimo. Jų pajamos buvo itin menkos. Pavyzdžiui, Altstadto burmistras XVIII a. pradžioje gaudavo vos 300 talerių išlaikymo per metus. Ypač svarbiems klausimams spręsti, pavyzdžiui, mokesčių tarifui nustatyti, susirinkdavo ne tik teismo nariai, bet ir grosbiurgerių bei kleinbiurgerių atstovai. Gildijoms vadovavo seniūnai. Kiekviena turėjo savo seniūną, renkamą iki gyvos galvos.

Šie žmonės, prireikus, turėjo kreiptis į rotušės tarybą ir spręsti klausimus kartu. Jų balsai buvo lemiami teismo pirmininkui ir laikomi „tautos balsu“ (Mund der Bürgerschaft, pažodžiui: „miestiečių lūpomis“).

Taigi sprendimai svarbiausiais miesto gyvenimo klausimais buvo priimami tik bendru rotušės ir visų biurgerių teismo sprendimu. Šios organizacijos susirinkdavo kartu Altstadto rotušėje ir prieidavo bendrą nuomonę. Altstadto burmistras turėjo pranašumą prieš Löbenichto ir Kneiphofo burmistrus sprendžiant svarbius klausimus ir turėjo lemiamą žodį.

Kai 1724 m. birželio 13 d. karalius Frydrichas Vilhelmas I (Friedrich Wilhelm I, 1688–1740) sujungė visus tris Karaliaučiaus miestus, Altstadto rotušė liko jungtinio teismo posėdžių vieta. Buvusių miestų jungtinė taryba ėmė posėdžiauti Kneiphofo rotušėje. Jungtinis teismas tapo Karališkuoju miesto teismu (Königliches Stadtgericht), ir dabar vietoj vyriausiojo teismo pirmininko jam vadovavo vyresnysis teisėjas (Oberrichter). Miesto teismas buvo Altstadto rotušės pastate iki didžiosios teismų reformos 1879 m. Nuo tada jis imtas vadinti Žemės teismu (Amts- und Landgericht), kurio posėdžiai vyko naujuosiuose Teisingumo rūmuose (Justizgebäude) Teatro aikštėje.

Dabar Altstadto rotušė yra miesto nuosavybė ir naudojama įvairiems tikslams. Joje veikia civilinės metrikacijos skyrius (Standesamt), Siemeringo muziejus (Siemering-Museum) ir net muzikos konservatorija (Konservatorium der Musik).

Namo ženklas (mechaninis maskaronas) Japperis buvo Altstadto rotušės simbolis nuo 1455 iki 1832 m.

Siemeringo muziejus — tai nedidelė septynių skulptūros kūrinių, daugiausia lietinių, kolekcija, sukurta profesoriaus Siemeringo (Rudolf Leopold Siemering, 1835–1905) ir jo padovanota gimtajam miestui. Prie jų priklauso daktaro Johanno Jacoby (Dr. Johann Jacoby, 1805–1877) marmurinis biustas. Senųjų miesto ir rotušės svarstyklių, kurios anksčiau buvo po rotuše, dabar nebėra. Rūsys išnuomotas, siekiant gauti lėšų pastato restauravimui. Pastatai Kalvių gatvėje priklauso valstybės iždui, juose įsikūrusios mokesčių tarnybos.

Altstadto turgaus ir Kuprotosios gatvės kampe buvo burmistro namas. Vėliau čia įsikūrė policijos direktoriaus tarnybinis butas. Šiaurinėje Altstadto turgaus dalyje, po pilies sienomis, yra konditerijos parduotuvė, kurios fasadą puošia paminklas karaliui Frydrichui Vilhelmui I. Tai seniausias paminklas Karaliaučiuje ir vienas iš nedaugelio šiam karaliui pastatytų paminklų.

Karalius pavaizduotas natūralaus dydžio, stovintis ant Žemės rutulio. Dešinėje rankoje jis laiko vado lazdą. Jį supa ginkluotės daiktai. Visa kompozicija įkomponuota į nišą, kurią įrėmina keturios joninės piliastros, laikančios triumfo arką, ant kurios kampų sėdi dvi statulos, vaizduojančios grandinėmis surakintus vergus. Tarp jų — karūna vainikuotas karališkasis herbas. Po juo įrašas, skelbiantis, kad Karaliaučiaus miesto taryba ir tauta nusprendė pastatyti šį paminklą 1730 m., kad paminklas savo kokybe visiškai nevertas šio didžio karaliaus, ir raginantis palikuonis amžinai gerbti jo atminimą.

Po piliastromis dešinėje ir kairėje nuo postamento įtaisytos dvi liūtų kaukės, liejančios vandenį iš nasrų į akmeninį baseiną. Šis paminklas — skulptoriaus Johanno Heinricho Meissnerio (Johann Heinrich Meissner, 1701–1770) kūrinys. Jis buvo pagamintas Dancige iš smiltainio ir miesto nupirktas už menką kainą — 342 talerius 60 grašių. Kaip meno kūrinys paminklas neturi jokios vertės.

Satyrinio laikraščio Der Japper logotipas; laikraštis leistas Karaliaučiuje 1870-ųjų pradžioje.

Namas, prie kurio stovi paminklas, anksčiau buvo pašto sandėlis. Toks papuošimas pastato projekte nebuvo numatytas, ir statybai skirtų lėšų neužteko. Miestas ryžosi prašyti trūkstamų pinigų, tikėdamasis karaliaus malonės Karaliaučiui.

Frydrichas Vilhelmas I valdė 1713–1740 m. Jis, priešingai nei jo tėvas, buvo bet kokios prabangos ir spindesio priešas. Biurgeriškas apskaičiavimas ir taupumas, besiribojantis su šykštumu, tuo metu viešpatavo karališkajame dvare. Visą savo meilę jis atidavė kareiviams. Padedamas Leopoldo von Dessau, karalius sukūrė geriausią armiją Europoje. Jis nuolat rūpinosi žemdirbiais, siekė pakelti žemės ūkį ir pagerinti valstiečių padėtį. Taigi šia prasme jį galima pavadinti ir „valstiečių“ karaliumi. („Valstiečių“ monarcho paminėjimas knygoje pateikiamas kaip priešprieša kitai pravardei — „kareivių“ karalius.) Kartu jis siekė, kiek įmanoma, kurti galingą tėvynės pramonę, ką ir parodė asmeniniu pavyzdžiu savo žemėse. Menus ir mokslus jis vertino mažai, tačiau daug dėmesio skyrė liaudies mokykloms, taip pelnydamas deramą pagarbą. Beveik visos mokyklos buvo įkurtos jam padedant.

Rytų Prūsija buvo jo mėgstamiausia provincija, nes ji labiausiai padėjo jam visuose jo sumanymuose. Lietuviškas žemes (turima omenyje rytinė šalies teritorija, apgyvendinta daugiausia lietuvių), nuniokotas maro, jis vėl apgyvendino naujakuriais iš visų Vokietijos dalių, visų pirma Zalcburgo gyventojais, kurie buvo išvaryti iš savo šalies dėl religinių įsitikinimų. Tokių naujakurių iš Zalcburgo čia atvyko 11 155 žmonės, iš jų Karaliaučiuje liko tik nedaugelis. Antai 1754 m. Karaliaučiuje gyveno 377 zalcburgiečiai. (Pagrindinė naujakurių iš Zalcburgo masė įsikūrė Gumbinės apygardoje.)

1724 m. jis sujungė tris miesto dalis, sukurdamas Karaliaučiaus miestą. Čia jis įkūrė savo administraciją ir teismus.

Dalis Pajūrio Pomeranijos (Vorpommern) tapo reikšmingiausiu šio iš esmės taikaus karaliaus kariniu įsigijimu.

Gatvė, einanti pro paminklą Frydrichui Vilhelmui I, veda į vakarus link Altstadto Bažnyčios aikštės. Aikštė gavo pavadinimą nuo bažnyčios, kuri čia stovėjo ir buvo nugriauta 1826–28 m. Ji buvo skirta šventajam Mikalojui, kaip ir Steindammo bažnyčia. Virš įėjimo buvo įrašas: „O, Šventasis Mikalojau, būk mums maloningas!“ (O heiliger Herr sancte Nicolae bitte got vor uns!) Bažnyčios bokšte buvo praėjimas pėstiesiems, pro kurį jie patekdavo į Vėjuotąjį skersgatvį (Windgasse), dabar tapusį Kanto gatvės (Kantstraße) dalimi. Altstadto bažnyčia (Altstädtische Kirche) pirmą kartą minima 1286 m., vėlesnę savo išvaizdą ji įgijo 1504–37 m. po perstatymo. Bokšto statyba buvo baigta 1542–56 m.

Trys bažnyčios skliautai rėmėsi šešiolika akmeninių kolonų. Garsieji vargonai, pastatyti 1763 m., buvo vietos meistro Casparinio (Adam Gottlob Casparini, 1715–1788) kūrinys; iš dalies jie išliko naujojoje Altstadto bažnyčioje Pašto gatvėje. 1606 m. sukurti altorius ir sakykla, gausiai puošti drožiniais, dėl savo grožio ir vertės buvo plačiai žinomi.

1523 m. čia pamokslavo pirmasis liuteronų pastorius daktaras Johannas Amandusas (Dr. Johann Amandus), atsiųstas į Altstadtą Kryžiuočių ordino didžiojo magistro Albrechto, kurį 1525 m. pakeisti atvyko Johannas Poliandras (Johann Poliander).

Johannas Poliandras gimė 1487 m. Bavarijos Neustadte (Neustadt). Tikroji jo pavardė buvo Graumannas (Graumann), kas pažodžiui iš vokiečių kalbos reiškia „pilkas žmogus“. Pagal to meto paprotį daugelis išsilavinusių žmonių pasirinkdavo sulotynintas pavardes, kartais sudarytas dirbtinai. Antai „Poliandras“ yra lotyniškų žodžių Poli — „daug“ ir Andr — „žmogus“ bei vokiškos priesagos „er“, nurodančios priklausymą kokiai nors profesijai, junginys. 1519 m. Poliandras dalyvavo religiniame dispute Leipcige kaip Ecko šalininkas, o paskui perėjo prie Martyno Liuterio mokymo. 1525 m. jis Liuterio patarimu užėmė pastoriaus Johanno Amanduso, pasižymėjusio visiškai nepakenčiamu ūmiu būdu, vietą. Poliandras mirė (Karaliaučiuje) 1541 m., po jo liko daugiau nei tūkstančio tomų biblioteka, kurioje buvo surinkti dokumentai ir rankraščiai apie bažnyčių, daugiausia Altstadto, istoriją. Ji tapo Karaliaučiaus miesto bibliotekos pagrindu.

Pirmajame XIX a. ketvirtyje senosios Altstadto bažnyčios bokštas ėmė svirti, jos skliautai ir kolonos grėsė sugriūti. Šventovę uždarė 1824 m., o paskui per dvejus metus išardė. Jos vietoje atsirado graži aikštė. (Viduramžių mieste, suspaustame miesto gynybinių sienų, kiekvienas žemės sprindis buvo aukso vertės. Aukščiau skaitėme, kaip namų savininkai įrengdavo priestatus-stogines virš gatvės. Be to, kai kurie namų savininkai įrengdavo požeminius sandėlius po gatvių važiuojamosiomis dalimis, sukeldami griūčių ar įgriuvų grėsmę. Valdžia kovojo su tokiais reiškiniais.) Toje vietoje, kur stovėjo bažnyčios altorius, dabar pastatytas Liuterio akmuo (Lutherstein) — poliruoto granito luitas. Čia palaidotas Hansas Liuteris (Hans Luther, 1526–1575), vyriausiasis didžiojo bažnyčios reformatoriaus Martyno Liuterio (Martin Luther, 1483–1546) sūnus.

Hansas Liuteris gimė 1526 m., studijavo teisę Vitenbergo universitete, 1549 m. aplankė neseniai įkurtą Karaliaučiaus universitetą. Būdamas Saksonijos kunigaikščio Johanno Wilhelmo (Herzog Johann Wilhelm von Sachsen, 1530–1573) patarėju, jis taip pat gavo dvaro patarėjo titulą iš kunigaikščio Albrechto. Tačiau šis titulas nebuvo oficialus. Hansas Liuteris atvyko į Karaliaučių prekybos reikalais 1575 m., kur ir mirė tų pačių metų spalio 28 d. Akmuo buvo pastatytas 1859 m. (Jis kurį laiką išliko Raudonajai armijai užėmus Karaliaučių, tačiau jau 1950 m. apie jį nebėra jokių žinių — red. past.)

Tačiau didžiojo reformatoriaus šeimos ryšiai su Rytų Prūsija nenutrūko po čia mirusio sūnaus mirties. Jo jaunesnioji duktė Margareta, gimusi 1534 m., 1555 m. buvo susižadėjusi su Georgu von Kunheimu (Georg von Kunheim, 1532–1611) — paveldimu Mühlhauseno (Mühlhausen, dabar Gvardeiskoje gyvenvietė Bagrationovsko rajone) savininku. Margareta Luther-Kunheim (Margarete Luther-Kunheim, 1534–1570) mirė 1579 m. ir buvo palaidota prie Mühlhauseno bažnyčios altoriaus.

Margareta tapo Liuterio giminės tęsėja Rytų Prūsijoje, ir šis paveldas tęsiasi per dabar gyvuojančias Kunheimų ir Sauckenų (Saucken) šeimas.

(Bažnyčia buvusiame Mühlhausene išliko; po karo ji buvo naudojama kaip sandėlis, paskui liko be šeimininko ir iro. 1994 m. prasidėjo jos restauravimas, 2007 m. bažnyčia gavo kultūros paveldo objekto statusą. 2010–12 m. buvo kapitališkai suremontuotas stogas — red. past.)

Altstadto bažnyčią (Altstädtische Kirche) supo šventoriaus kapinės (Kirchhof), vadintos Mikalojaus (Nikolai-Kirchhof). Jos buvo panaikintos XIX a. pradžioje.

1803 m. Altstadto bendruomenė gavo kapines prie Brandenburgo vartų (Brandenburger Thor). Kitos bendruomenės kapinės yra prie Žibuoklių kalno (Veilchenberg), dar vienos — prie Steindammo vartų (Steindammer Thor).

Dabar senosios Altstadto bažnyčios vietoje įrengtas puikus skveras su fontanu, vejomis ir gėlynais. Liaudyje aikštė gavo Sektantų aikštės (Muckerplatz) pavadinimą. Kadaise du šios bažnyčios kunigai, Ebelis ir Diestelis (Johannes Wilhelm Ebel, 1784–1861 / Ludwig Diestel, 1825–1879), kartu su gausiais tikinčiaisiais iš kilmingų šeimų, vadovavo bažnytinei erezijai, tai yra iškreipė bažnytinių apeigų aiškinimą. Atlikus tyrimą, abu pamokslininkai buvo pašalinti iš pareigų. Jų sekėjai aptvėrė vietą, kur stovėjo bažnyčia, tvora ir pasodino gėlių.

Šioje aikštėje yra nulinis kilometras (Nullpunkt) visiems plentams, einantiems iš Karaliaučiaus. (Nulinis kilometras naudojamas atstumams keliuose skaičiuoti. Ši vieta, Moskovskij prospekto ir Estakadinio tilto sankirta, ir dabar yra Kaliningrado „nulinis taškas“ — red. past.)

Pietvakariniame pilies kampe Rytų Prūsijos provincija pastatė paminklą kaizeriui (imperatoriui) Vilhelmui I (Kaiser Wilhelm I, 1797–1888). Dabar jis yra tikra aikštės puošmena, tai naujausias paminklas Karaliaučiuje. Jam reikėjo rasti vietą. Tam iš pietinės pilies pusės buvo nugriauti keturi seni namai, o dalis kiklopinės atraminės sienos (Cyklopenmauer), einančios palei vakarinį pilies flygelį, nebuvo atstatyta, todėl Kanto gatvė tapo gerokai platesnė. Kaizeris Vilhelmas pavaizduotas karūnavimo drabužiais su iškeltu kardu. Jo žvilgsnis nukreiptas į dangų. Kairė ranka remiasi į valdžios obuolį, kuris kartu su skeptru guli ant šalia stovinčio altoriaus. Jis tarsi išgyvena didžiausią savo gyvenimo įvykį — karūnavimą, įvykusį 1861 m. spalio 18 d. Jis tarsi tikisi Aukščiausiojo pagalbos: juk tapti imperatoriumi — sunkiausia išrinktųjų pareiga. Statulos aukštis iki kardo smaigalio — 6 metrai 80 centimetrų.

Poliruotas granito cokolis pagamintas iš riedulių, rastų netoli Schaakeno. Cokolio svoris — 1 900 centnerių. Cokolio priekyje įrašas: „Šlovingajam karaliui ir kaizeriui Vilhelmui I — dėkinga Rytų Prūsijos provincija, 1894 m.“ (Ihrem ruhmgekrönten König, Kaiser Wilhelm I., die dankbare Provinz Ostpreußen 1894). Į terasą, kuri supa paminklą ir tęsiasi toliau palei pietinę pilies pusę, veda platūs akmeniniai laiptai iš Rytų Prūsijos granito.

Terasa papuošta želdiniais ir nuo gatvės atskirta raudonų plytų baliustrada. Prie paminklo plytas pakeičia raudonas smiltainis. Prie pat pilies iškilusi siena, apipavidalinta su dideliu skoniu. Čia yra šaltinis su liūto galva, iš kurios nasrų į pusapvalį dubenį teka vanduo. Ši siena yra gražus Pietinės terasos, gana siauros ir prigludusios prie pilies, užbaigimas.

Statula sukurta pagal architekto ir skulptoriaus Reuscho (Johann Friedrich Reusch, 1843–1906) projektą ir nulieta firmos „Schäffer und Walker“ (Schäffer und Walker) Berlyne. Statybos inžinierius Hinkeldeynas (Hinkeldeyn) parengė visos paminklo architektūrinės aplinkos projektą. Broliai Pelzai (Gebrüder Pelz) vadovavo visiems akmens apdirbimo darbams.

Lėšų paminklo statybai surinko Rytų Prūsijos gyventojai (150 tūkst. markių) ir skyrė Prūsijos landtagas (220 tūkst. markių). Iškilmingas paminklo atidengimas įvyko 1894 m. rugsėjo 4 d., dalyvaujant kaizeriui ir jo sutuoktinei.

Vilhelmas I valdė nuo 1861 iki 1888 m. Jis gimė 1797 m. kovo 22 d. ir buvo antrasis karaliaus Frydricho Vilhelmo III (Friedrich Wilhelm III, 1770–1840) ir jo sutuoktinės Luizės Meklenburgietės-Strelicietės (Luise Mecklenburg-Sterlitz, 1776–1810) sūnus. Būsimojo kaizerio jaunystė sutapo su Prūsijai nelaimingu karu su Prancūzija, po kurio sekė pergalingas pakilimas. Devynerių metų berniukas buvo priverstas kartu su tėvais bėgti nuo Napoleono į Prūsiją. Čia, Karaliaučiuje, 1807 m. sausio 1 d. jis gavo karininko patentą. Po trejų metų buvimo Memelyje ir Karaliaučiuje jis su tėvais grįžta į Berlyną. Kadangi jis buvo silpnos sveikatos, negalėjo dalyvauti 1813 m. žygyje, tačiau 1814 m. kovėsi Prancūzijoje ir gavo pirmuosius ordinus. Tai buvo rusų Šv. Jurgio kryžius ir Prūsijos Geležinis kryžius. Būdamas antrasis sūnus, jis vargu ar galvojo apie galimybę tapti sosto įpėdiniu, todėl nusprendė pasišvęsti karinei karjerai. 1849 m. jis tapo Prūsijos kariuomenės vyriausiuoju vadu malšinant sukilimą Badene ir būtent čia parodė savo karinius gebėjimus.

Kadangi jo vyresnysis brolis buvo bevaikis ir sunkiai sirgo, Vilhelmas gavo princo regento titulą ir buvo juo iki brolio Frydricho Vilhelmo IV (Friedrich Wilhelm IV, 1795–1861) mirties. 1861 m. sausio 2 d. jis tapo Prūsijos karaliumi ir spalio 18 d. karūnavosi Karaliaučiaus pilies bažnyčioje.

Pirmasis jo reikšmingas darbas buvo karo tarnybos sutvarkymas, nes jis pats, būdamas kareivis, pažino visas jos problemas ir sunkumus. Jo naujai sukurta kariuomenė atliko puikų ir pergalingą žygį per Daniją (1864), Austriją (1866) ir Prancūziją (1870–1871). Atlygis už visas šias pergales buvo Šlėzvigo-Holšteino su Lauenburgu, Hanoverio, Heseno-Kaselio, Nasau, Frankfurto prie Maino ir Elzaso-Lotaringijos prijungimas prie imperijos.

1871 m. sausio 18 d. pagyvenęs karalius, griaudint pabūklams, buvo paskelbtas kaizeriu (imperatoriumi) Versalio rūmuose Paryžiuje. Vokiečių valstybė buvo vėl atkurta dar galingesnė ir šlovingesnė nei kada nors anksčiau. Taiki kaizerio veikla gerokai sustiprino naująją valdžią ir tautos gerovę. Buvo priimti įstatymai dėl sergančių darbininkų aprūpinimo, dėl rūpinimosi gamybinių traumų atveju, dėl invalidumo ir senatvės pensijų. Visa tai buvo padaryta ar numatyta jam vadovaujant. Vokietija gavo vieningą teismų sistemą, visai šaliai vienodą monetą, vienodą svorio matą ir kitus vieningos valstybės atributus. Jo valdymo laikotarpiu Vokietija įgijo naujų kolonijų Afrikoje (Kamerūnas, Togas, Namibija, Burundis, Ruanda, Tanzanija), Ramiajame vandenyne (Naujoji Gvinėja, Bismarko archipelagas, dalis Saliamono Salų, Maršalo Salos) — sustiprėjo imperijos kolonijinė valdžia. Kaizeris Vilhelmas I mirė 1888 m. kovo 9 d., apraudotas visos tautos. Jo sutuoktinė Augusta Saksonijos-Veimaro (Augusta von Sachsen-Weimar-Eisenach, 1811–1890) neilgai pergyveno vyrą ir mirė 1890 m. sausio 7 d.

Lygiagrečiai Kanto gatvei, kuri kadaise tarp Altstadto Ilgosios ir Kalno gatvių vadinosi Vėjuotuoju skersgatviu, o piečiau buvo Batsiuvių skersgatvis, nuo Altstadto Bažnyčios aikštės į pietus eina labai siauras Junkerhofo skersgatvis (Hofgasse).

Jis gavo pavadinimą nuo Altstadto Junkerių kiemo (Altstädtischen Junkerhof), buvusio čia nuo XIV a. Šis kiemas (pastatų grupė) buvo daug kartų perstatytas ir XVIII a. pradžioje gerokai išsiplėtė.

1876 m. kiemo pastatai tapo brolių Siebertų prekybos namais. Paskui jie ilgą laiką buvo naudojami kaip Vėluvoje (Wehlau, dabar Znamensko gyvenvietė) veikusios fabriko „Pinnauer Mühlen“ (Pinnauer Mühlen) prekių sandėlis.

Junkerių kiemai, arba Artūro kiemai (Artushöfe), buvo visuose trijuose Prieglio miestuose. Junkeriais tada vadino turtingus dvarininkus, bajorus, o Artūro kiemo pavadinimas kilęs iš pusiau mitinio Anglijos karaliaus Artūro vardo; jo apskritasis stalas, prie kurio jis mėgo pasėdėti su savo nuolatiniais dvylika bendražygių, tapo kilmingų riterių susivienijimų visoje Europoje prototipu. Pasak legendos, Artūras įkūrė tokius kiemus daugelyje pajūrio miestų.

Ir štai dvarininkai junkeriai, verslininkai ir valdininkai ėmė statyti Artūro kiemus ir rengti juose savo profesinių gildijų ir kitų susivienijimų susitikimus. Kiekviena bendrija kiemuose turėjo savo „kampus“. Pavyzdžiui, Altstadto Junkerių kieme buvo: Ąsočio kampas (Kannenwinkel) — aludariams; Patarėjų, arba Teismo, kampas (Rats- oder Gerichtswinkel) — slaptiesiems patarėjams ir teisininkams; Laivų kampas (Hölkenwinkel), kur rinkdavosi prekybininkai, pirkliai. (Pavadinimas Hölkenwinkel, be kita ko, siejosi su žargonizmu „hölk“, kilusiu iš žodžio „hulk“, reiškusio ant inkaro stovintį apleistą laivą, tapusį paskutine prieglauda savo įgulos nariams, neradusiems sau vietos, — kažkas panašaus į „į kampą įvarytųjų prieglobstį“ — red. past.)

Aludarių kampo herbas buvo ąsotis su sukryžiuotais raktais; pirklių — laivas su sukryžiuotais kabliais. Prie jų šliejosi žvejų cechas, tačiau jų teisės buvo kiek apribotos. Kiekvienas Kampas vedė Brolijos knygą (Brüderbuch), į kurią buvo įrašomi narių vardai. Junkerių kiemas turėjo savo statutą, įrašytą vadinamajame 1544 m. Kiemo rašte (Hofbrief von 1544). Statutas buvo privalomas visiems grosbiurgeriams. Tačiau kiekvienas Kampas turėjo savo statutus, kaip ir savo valdybą.

Tvarką Kampuose prižiūrėjo kasmet renkami seniūnai. Kilę ginčai buvo sprendžiami Rytmečio sueigose (Morgensprachen — rytas už vakarą protingesnis!). Altstadto Junkerių kiemo ženklas buvo žmogaus, ant kurio galvos tupi pelėda, atvaizdas. Didžioji Junkerių kiemo salė, vadinama remteriu, buvo papuošta tapybos drobėmis ir Karaliaus Artūro, Įsiutusio Rolando, Heraklio ir kitų mitinių personažų statulomis.

Jei žiemą Junkerių kiemas buvo junkerių susirinkimų vieta, tai vasarą tokia vieta tapdavo Junkerių sodas (Junkergarten). Jame taip pat buvo Didysis remteris ir įvairūs Kampai. Iki 1766 m. čia vykdavo Mugės jaučio šventė. Per mugę mėsininkai papuošdavo jautį ir vedžiodavo jį po miestą; tokius gyvulius vadino Mugės jaučiu (Jarmarktsochse). Altstadto Junkerių sodas buvo tarp Lastadijos ir Gulbių (arba Laako) vartų, vakaruose jį ribojo minėtas Gulbių tvenkinys. Dabar Junkerių sodas užstatytas, Gulbių tvenkinys užpiltas, ir jo vietoje pastatyta Altstadto gimnazija.

Smulkieji biurgeriai taip pat turėjo vietą savo sueigoms. Ten jie gerdavo alų, žaisdavo žaidimus ir švęsdavo šventes. Ši vieta vadinosi Bendruomenės sodu (Gemeindegarten). Jis taip pat buvo Altstadte. Nepaisant daugybės pertvarkymų, šis Sodas išliko iki mūsų dienų ir yra žinomas kaip Jubiliejinė salė (Jubiläumshalle).

Anksčiau jis tęsėsi nuo Laako iki Laivų vartų ir nuo Junkerių sodo buvo atskirtas Altstadto Ilgąja gatve. Jo vakarinė riba buvo šiaurinė Gulbių griovio dalis. Sodo įkūrimo data laikoma 1469 m. rugpjūčio 15 d. Biurgeriai jame rinkdavosi ne tik draugiškoms puotoms, bet ir mankštintis šaudant iš arbaleto. Didysis magistras Winrichas von Kniprodė prie to pridėjo šaudymą į paukščius. Išlikę to meto įrašai leidžia mums tyrinėti jų buitį ir suprasti, kokį indėlį jie įnešė į miesto luomų visuomeninį gyvenimą. Teisę lankytis sode ir reikšti ten savo nuomonę turėjo tas, kuris turėjo ne tik pakankamai pinigų, bet ir buvo vietos biurgeris. Sodą valdė du renkami seniūnai (Älterleute), prie kurių prisidėdavo du renkami amatininkai. Jie vedė Sodo knygą ir turėjo prižiūrėti tvarką. Atlygio už darbą ir rūpesčius seniūnai turėjo teisę Sode nemokamai valgyti ir gerti viską, ko širdis geidžia.

Dar ten buvo „sodo rašytojas“ (Gartenschreiber, matyt, metraštininkas) ir du karčemininkai, kurie keisdavosi kas 14 dienų. Šventojo Martyno šventės (Martini) dieną lapkričio 11 d. būdavo pateikiama valdymo ataskaita, kuri dažnai viršydavo administracijos paskirtą sumą. Du kartus per metus, ketvirtąjį sekmadienį po Trejybės (Trinitatis) ir Šventojo Martyno šventės, seniūnai atsiskaitydavo prieš visus sodo narius, t. y. rengdavo Rytmečio sueigą (Morgensprachen). Kartu su tarybos nariais buvo sprendžiami ginčai, skiriamos baudos ir bausmės. Iki šiol Jubiliejinėje salėje išliko senovinis bausmės simbolis — nukirsta ranka, kaip priminimas apie bausmės už blogus darbus griežtumą. Tokia pat nukirsta ranka kabojo ir Junkerių sode virš vietos, kur sėdėdavo seniūnai.

Darbo dienomis Sodas paprastai atsidarydavo trečią valandą po pietų. Sekmadieniais ir pirmadieniais — vidurdienį. Per šventes, turnyrų dienomis arba jei Šaulių karalius (Schützenkönig) rengdavo Karališkąsias vaišes (Königskost), atidarymo laikas galėjo būti kitoks. Iš išlikusių 1618 m. įrašų sužinome, kad sodo raštininkams buvo leidžiama nuo devintos ryto iki trečios dienos (kol sodas dar buvo uždarytas!) pardavinėti alų išsinešti „sodo pajamoms didinti“.

Iš visokiausių žaidimų ypač populiarus buvo „Pilkentafel“ (Pilkentafel). Žaidime dalyvaudavo po du žmones iš kiekvienos pusės. Jie mesdavo ant siauros lygios lentos kaulines disko formos žetonus, ant kurių buvo įrėžti skaitmenys „5“ ir „6“. Menas buvo tas, kad tavo žetonas atsigultų ant priešininko žetono arba numuštų jį nuo lentos. Išliko seniausia 1469 m. lenta, rasta prie senojo Bendruomenės sodo kolonados: jos ilgis buvo 47 fuzai ir 7 coliai, plotis — vienas fuzas 11 colių („fuzas“ — pėda — apie 30 centimetrų, colis — apie 20 milimetrų, t. y. lentos dydis buvo apie 1,6 m ilgio ir maždaug 0,6 m pločio). Žinoma, kad Kneiphofe ir Löbenichte buvo ilgesnės lentos.

Šaudymo iš arbaleto pratybos Sode paprastai būdavo rengiamos daugiau nei penkių biurgerių grupei. Didysis magistras Winrichas von Kniprodė padalijo šaudymą į treniruočių (t. y. šaudymą į taikinį) ir šaudymą į „paukštį“. Šauliai galėjo laikyti savo lankus ir arbaletus, taip pat šaudymo reikmenis (apvijas, temples, strėles arbaletams ir strėles lankams) remteryje, tačiau Sodas turėjo ir savo šaudymo įrangą, kurios pasirinkimo ir naudojimo patarimų galėjo duoti Šaulių karalius.

Šaudymas į taikinį paprastai vykdavo Bendruomenės sode, o į „paukštį“ šaudydavo už miesto. Paukščių skersgatvio (Vogelgasse), jungiančio Naująjį griovį (Neuer Graben) su Lastadijos skersgatviu (Lastadiengasse), pavadinimas primena tuos laikus. Paukščio figūrėlė būdavo išdrožiama iš medžio ir pritvirtinama ant aukšto stulpo. Tas, kuris per karališkąjį šaudymą pataikydavo į „paukštį“, tapdavo Šaulių karaliumi.

Jam priklausė įvairios privilegijos ir pagarba. Jis, pavyzdžiui, gaudavo dovanų, buvo atleistas nuo kai kurių prievolių, nebuvo įpareigotas tarnauti bendra tvarka ir galėjo laisvai lankytis Bendruomenės sode. Tačiau jis turėjo ir pareigų: antai jis privalėjo surengti „Karališkąsias vaišes“. Tą dieną Sode vykdavo šokiai, ko čia beveik niekada nebūdavo, nebent per vestuves ir kitus iškilmingus renginius. Teisę šaudyti turėjo kiekvienas biurgeris, ir netrukus visuose trijuose Prieglio miestuose buvo įkurtos savos šaulių gildijos (Schützengilden), taip pat šaulių brolijos, vadintos „Kompanijomis“ (Kompagnien). Visos šios organizacijos turėjo savo statutus.

Kai XVI a. atsirado šaunamieji ginklai, imta statyti specialius Šaulių namus (Schützhäuser). Altstadto šaulių namai stovėjo ten, kur dabar yra Neuroßgarteno Bažnyčios aikštė (Neu-Roßgärter Kirchenplatz). Senajame 1613 m. plane matyti dvi šaudyklos: viena ant Sviesto kalno (Butterberg), kita — netoli Laako. Į vakarus nuo šaudyklos, kur dabar Botanikos sodo direktoriaus tarnybinis namas, buvo išlikęs stulpas su „paukščiu“. Toliau į vakarus — kalva su Altstadto kartuvėmis (vėliau ant Butterbergo kalvos pastatyta Friedricho Besselio astronomijos observatorija). Ši kaimynystė — paukščio stiebo ir kartuvių — primena mums nelaimingus 1807-uosius, kai Karaliaučiaus šauliai kartu su sidabriniais indais paaukojo patriotiniams tikslams ir brangųjį 1564 m. Altstadto karališkąjį skydą. Löbenichto šaulių namai buvo prie Varinio tvenkinio, o kneiphofiečiai savuosius pasistatė prie Brandenburgo vartų.

1613 m. Karaliaučiuje įvyko pirmosios oficialios šaudymo iš šaunamųjų ginklų varžybos.

Šaudymas iš arbaleto nutrūko 1634 m., o Löbenichte dar anksčiau — 1623 m. Po visų miestų sujungimo 1724 m. taisyklių skirtumai buvo panaikinti. Remiantis Frydricho Didžiojo (Friedrich der Große, 1712–1786) įsakymu, 1748 m. Kneiphofo šaulių namai tapo bendri visiems Karaliaučiaus šauliams. Altstadto šaulių namus atidavė fon Dohnos pulko lazaretui, Löbenichto šaulių namų pastatą pardavė, ir jis iš pradžių buvo naudojamas kaip kalėjimas, o paskui kaip sargybinė Sackheimo vartams saugoti. 1854 m. šaulių gildija nusipirko sklypą Vidurinio Tragheimo gatvėje (Mittel Tragheim). Taip įvyko visiškas šaulių brolijos atsiskyrimas nuo Bendruomenės sodo. Dėl bendro biurgeriškos dvasios nuosmukio XVIII a. Bendruomenės sodo nuostoliai dar padidėjo. 1721 m. Sodas buvo išnuomotas ir naudojamas vestuvėms, baliams ir parodoms. 1855 m. čia iškilmingai švęstas Karaliaučiaus 600 metų jubiliejus. Po to Bendruomenės sodas imtas vadinti Jubiliejine sale. 1880 m. čia viskas buvo kapitališkai perstatyta.

Teisė valdyti šią nuosavybę — istorinius pastatus Laivų gatvėje 42 ir Altstadto Ilgojoje 54 — priklausė korporacijai „Altstadto bendruomenės sodas“ (Altstädtische Gemeindegarten-Korporation). Ji valdoma bendrai prižiūrint magistratui. Visi korporacijos nariai, turintys balsavimo teisę, gyvena Altstadte arba jo priemiesčiuose. Korporacijos nariai yra savarankiški verslininkai, namų savininkai ir kiti miesto gyventojai, jie priklauso kleinbiurgerių klasei.

Korporacijos pajamos naudojamos remti pagyvenusius, pagalbos reikalingus nedarbingus amatininkus, daugiausia buvusius korporacijos narius, buvusius namų savininkais Altstadte. Jų skaičius siekia apie 30 žmonių.

Priešais Jubiliejinę salę, Altstadto Ilgosios gatvės gale, stovi naujosios Altstadto gimnazijos (Altstädtisches Gymnasium) pastatas. Gimnazija buvo įkurta senosios bažnytinės parapinės mokyklos pagrindu.

Iš pradžių Altstadto berniukai turėjo lankyti 1304 m. įkurtą katedros mokyklą Šventosios Dvasios gatvėje. Ta pati taisyklė galiojo ir tada, kai mokykla ir katedra persikėlė į Kneiphofą. Dėl tam tikrų priežasčių Altstadto tarybai 1333–1339 m. teko pastatyti savo bažnytinę mokyklą. Prieš tai energingai protestavo iš Altstadto perkeltos katedros tarnautojai. Didysis magistras Dietrichas von Altenburgas (Dietrich von Altenburg, mirė 1341) išsprendė ginčą taip: tie, kurie gyvena į šiaurę nuo Altstadto Ilgosios gatvės, turėjo lankyti Altstadto bažnytinę mokyklą, o tie, kurie gyvena į pietus, — Katedros mokyklą Kneiphofe. Kas dvejus metus šių dviejų mokyklų mokiniai apsikeisdavo vietomis. Mokytojas Bažnytinėje mokykloje vadinosi kapitelis (Kapitel). Tolesni ginčai laimingai išsisprendė iki 1381 m. — teisę pasirinkti mokyklą vaikams gavo jų tėvai.

Altstadto bažnytinė mokykla (Altstädtisches Pfarrschule), visų tikriausiai, stovėjo ten, kur iki 1889 m. buvo Mikalojaus šventoriaus kapinės (Nikolai-Kirchhof), dabartinėje Altstadto Bažnyčios aikštėje. 1487 m. bažnytinė mokykla be aiškių priežasčių persikėlė į Dancigo rūsių gatvę (Danziger Keller Straße), kuri yra šalia pilies bokšto, priešais vietą, kur 1631 m. stovėjo vargšų prieglauda (Altstädtisches Pauperhaus), o paskui buvo mergaičių mokykla (Töchterschule). Didysis bažnyčios reformacijos sąjūdis (Bewegung der Reformation) iš esmės pakeitė visuomenę ir taip pat paveikė švietimo sistemą. Altstadto gimnazija imta vadinti Lotynų mokykla (lateinische Schule).

Kai valdant kurfiurstui Georgui Frydrichui (Georg Friedrich, 1539–1603) pilyje buvo pastatyta nauja bažnyčia ir prie jos pietvakariuose pristatytas apskritas bokštas, mokykla negalėjo likti toje vietoje, kur buvo nuo 1487 m., nes naujasis bokštas ėmė jai užstoti šviesą. Todėl Altstadto rotušė 1587 m. paprašė vyriausybės pastatyti naują mokyklą iš pigaus miško, augančio žemėse, kadaise priklausiusiose kurfiurstui. Naująją mokyklą ėmė statyti Kalno gatvės ir Altstadto Bažnyčios aikštės kampe, t. y. jos senojoje vietoje. Ji buvo pašventinta 1595 m. rugpjūčio 14 d. 1810 m. rugsėjo 18 d. karaliaus įsaku Altstadto bažnytinė mokykla buvo pavadinta gimnazija ir perduota miesto valdžios žinion. Iškilmingas naujosios gimnazijos pašventinimas įvyko 1811 m. rugsėjo 9 d. Mokykla liko ne kartą perstatytose patalpose ir plečiamame pastate su trumpomis pertvaromis iki 1889 m. Velykų. Antai per didįjį perstatymą 1846–1847 m. mokykla rado prieglobstį Ober-Laak 17. Naujojo gimnazijos pastato statyba Altstadto Ilgosios ir Statybų kiemo skersgatvio (Bauhofsgasse) kampe prasidėjo 1889 m. balandžio 9 d. Senąjį gimnazijos pastatą perdavė Miesto mokyklai (Bürgerschule).

Į naująją gimnaziją įvesta elektra, ji aprūpinta viskuo, ko reikia dabartinėms aukštesniosioms mokykloms, įskaitant garinį šildymą. Puiki aktų salė papuošta raudono marmuro piliastromis. Čia įtaisyta marmurinė lenta su sąrašu buvusių mokinių, žuvusių kovojant už Tėvynę 1866 ir 1870–1871 m. karuose. Priešais tris didelius vitražinius langus planuojama pakabinti tapybos drobes, vaizduojančias vainiko įteikimą olimpinių žaidynių nugalėtojui.

Jei eisime per Altstadto Bažnyčios aikštę (vėliau — Kaizerio Vilhelmo aikštė) ir toliau aukštyn šiaurės kryptimi, pro paminklą Kaizeriui Vilhelmui Kanto gatve, pateksime į didelę aikštę — Gesekuso aikštę (Gesekusplatz). Ji buvo pavadinta justicijos komisaro Gesekuso garbei, kuris savo 1802 m. rugpjūčio 3 d. testamentu paliko miestui didelį kapitalą naudingiems sumanymams remti.

Nė viena senojo Altstadto dalis laikui bėgant nepatyrė tokių didelių pokyčių kaip ši. Pilies sienos ir grioviai čia tęsėsi į vakarus būsimosios aikštės link. Ta pačia kryptimi, kaip žinoma, buvo išsikišęs bokštas-danckeris. Prie danckerio prie pat pilies prieidavo miesto gynybinės sienos. Tarp jų ir dabartinės pietinės Gesekuso aikštės pusės buvo Gailestingumo skersgatvis (Pauperhausgasse). Maždaug ties viduriu iš pietų prie jo jungėsi Mažasis Kalno skersgatvis (Kleinberggasse), kitoje pusėje išeinantis į Laivų skersgatvį.

Sunku įsivaizduoti buvusią šio rajono išvaizdą: siauri skersgatviai, daugybė priestatų prie miesto sienų, pavyzdžiui, Miesto iždinė Dancigo rūsyje (Kämmerei auf dem Danziger Keller) — čia darydavosi nepakeliamai ankšta.

Elgetų prieglaudą (Pauperhaus) danckerio vietoje pastatė 1631 m. Toje pačioje vietoje 1813 m. Altstadto superintendentas daktaras Weissas (Dr. Weiß) įkūrė aukštesniąją mergaičių mokyklą, vėliau persikėlusią prie katedros Kneiphofe.

Į šiaurę nuo prieglaudos tęsėsi senosios arklidės (alter Marstall). Kampe, kurį sudarė šie du statiniai, buvo Dancigo rūsys (Danziger Keller) — dviaukštis pastatas, iki pusės įstatytas į kalvos, ant kurios stovėjo pilis, šlaitą. Virš įėjimo į jį buvo Dancigo herbas su užrašu „Prie Dancigo herbo“ (Im Danziger Wappen). Į vakarus nuo buvusio danckerio, prie pat nuo senumo sugriuvusios miesto sienos, buvo Altstadto ligoninė (Altstädtisches Hospital). Erdvė tarp jos ir Pašto sodo pietuose, apribota miesto griovių, vadinama Pilies pylimo skersgatviu (Schlossdammgasse), anksčiau — Aikšte prie Senosios ligoninės (Platz am alten Hospital) arba Dykrine aikšte (Der Wüsteplatz). Šiaurinėje aikštės dalyje, ten, kur prasideda Pilies gatvė, iki 1885 m. stovėjo mūrinis statinys, skirtas pilies sargybai apgyvendinti. Dabar grioviai užpilti, sienos ir bokštai nugriauti, išskyrus Geltonąjį. Kartu buvo nugriauti ir čia stovėję namai.

Pabaigai grįžkime į tą Altstadto dalį, kuri išeina į Prieglių. Ten į rytus nuo Krautuvių tilto (Krämer Brücke) pamatysime Aukštutinį ir Žemutinį žuvų turgus (Ober- und Unterfischmärkte), besitęsiančius palei Prieglio krantus. Prie Kalvių tilto jie pereina vienas į kitą. Žemutinis žuvų turgus kadaise vadinosi Vainikų pynėjų tiltu (Kränzmacherbrücke), o Aukštutinis žuvų turgus, anksčiau vadintas Žuvų tiltu (Fischbrücke), siekė Pirties skersgatvį ir Supuvusį tiltą (Faule Brücke). Turguose verda gyvenimas, po specialiai čia pastatytomis stoginėmis vyksta gyva prekyba, visų pirma gyva žuvimi. Prie turgaus iš rytų besišliejanti nedidelė krantinės atkarpa, pavadinta čia gyvenusio Johanno Georgo Hamanno vardu, atveda mus į Vienuolyno kiemo aikštę (Münchenhof).

Johannas Georgas Hamannas (Johann Georg Hamann) gimė 1730 m. rugpjūčio 27 d. baderio (maudymosi vonių savininko, pirtininko) šeimoje. Jis buvo šešeriais metais jaunesnis už Immanuelį Kantą. 1746 m. įstojo į universitetą iš pradžių studijuoti teologijos, paskui — teisės mokslų. Vėliau jo aistra tapo filosofija ir kiti humanitariniai mokslai. Tačiau jis neturėjo aiškaus tikslo, ir tai atsispindėjo jo gyvenime. Paskui randame jį Rygoje, vėliau — Londone, paskui jis grįžo į tėvynę. Čia Hamannas buvo tai namų mokytojas, tai pirklys, tai raštininkas Kneiphofo rotušės kontoroje, tai kopijuotojas karo rūmuose ir Valstybės žemių rūmuose, tai Johanno Kanterio leidžiamo laikraščio redaktorius. Galiausiai 1777–87 m. jis tarnavo pakavimo kiemo valdytoju. 1787 m. Hamannas išvyko į Miunsterį Vestfalijoje, kur jį maloniai priėmė grafienė Golicyna. Ten jis ir mirė 1788 m. birželio 21 d. Savo kūriniuose Hamannas nagrinėjo filosofinius klausimus, stebinančius minties gilumu ir daiktų esmės pažinimu. Jis padarė didžiulę įtaką daugeliui pažangių savo laikų žmonių, įskaitant Herderį ir Goethę, artimai bendravo su Kantu, Hippeliu ir kt., sudariusiais Karaliaučiaus dvasinio gyvenimo atramą. Painios ir sunkiai suvokiamos mintys jo kūriniuose buvo aiškinamos įvairiai, todėl jį praminė „Šiaurės magu“. Namas Nr. 1 Hamanno gatvėje (Hamannstraße) pažymėtas memorialine lenta. Vienintelis Hamanno sūnus buvo visų gerbiamas garbingas Altstadto gimnazijos direktorius ir mirė 1813 m.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.