Karaliaučiaus pilies istorija

Karaliaučiaus pilį (Königsberger Schloß) negalima laikyti vien tik išskirtiniu architektūros statiniu. Jos šlovę gaubia istorinė aureolė, ir šiuo požiūriu nedaug tvirtovių ir pilių gali su ja lygintis. Kartu bendras jos architektūrinės išvaizdos įspūdis nei stulbina akies savo galybe, nei žavi grakštumu. Tačiau atskiros jos dalys pasižymi maloniomis, nors ir kiek sunkokomis, gotikos formomis. Per praėjusius šešis šimtmečius pilis ne kartą buvo perstatyta. Pertvarkymai buvo tokie dideli, kad dabar negalime tiksliai aprašyti, kokia ji buvo viduramžiais, kai prasidėjo jos istorija.

Seniausi įtvirtinimai buvo ten, kur dabar [NB — čia ir toliau reikia turėti omenyje, kad originalus tekstas buvo parašytas XIX amžiaus paskutiniame ketvirtyje — M.O.] stovi karališkosios kirasyrų kareivinės. Rytuose ir šiaurėje juos saugojo tuomet dar vandeningas Lėbės upelis (Löbebach). Vakaruose šiuos senovinius statinius nuo dabartinės pilies skyrė kitas gilus upelis. Dabar pirmųjų įtvirtinimų vietoje yra aikštė tarp kirasyrų kareivinių ir pilies. Pietuose tuo metu buvo status šlaitas. Iš pradžių didžiąją įtvirtinimų dalį sudarė statinių tvoros, pastatai buvo rentiniai. Visi statiniai buvo laikino pobūdžio.

Pagal analogiją su kitais panašiais Teutonų ordino (lot. Ordo Teutonicus, kuris dabar dažniau vadinamas Vokiečių ordinu — vok. Deutscher Orden) objektais galime spėti, kad egzistavo priešpilis, buvęs rytinėje kalvos, ant kurios dabar stovi pilis, dalyje. Priešpilis (vok. Vorburg, liet. „prieš pilį“ — pilies ar tvirtovės dalis, statyta pagrindiniams vartams į citadelę apsaugoti ir maždaug lygaus su ja ploto, taikos metu naudota kaip ūkinis kiemas) taip pat buvo apjuostas pylimais ir vandens pripildytais grioviais.

Šiaurės vakarų kryptimi nuo vietos, kur dabar stovi pilis, ėjo kelias į Sembą (Samland) dabartine Steindammo (Steindamm, maždaug dabartinio Lenino prospekto vietoje) gatve. Į pietryčius, Priegliaus (Pregel) link, buvo Mühlengrundo (Mühlengrund, liet. Malūnų slėnis arba Malūnų kvartalas) rajonas su miestiečiams priklausiusiais malūnais. Vėliau ten stovėjo volų malūnai. Jie minimi jau 1257 metais.

Karaliaučiaus pilis seniausiame žinomame 1580 metų miesto plane, vadinamajame „Brauno plane“.

Praėjus kiek laiko po pirminės tvirtovės iš po ranka buvusių medžiagų pastatymo, ordino broliai suprato, kad būtina statyti mūrinę pilį.

Karališkasis archyvas. Šiaurinį sparną išduoda viduramžiams būdingos lubos.

Tam labiausiai tiko rytinė aukštumos dalis, kur, kaip manoma, vėliau buvo dabartinės pilies priešpilis. Statybų pradžia dokumentiniuose šaltiniuose datuojama 1257 metais. Statybinių medžiagų rasti nebuvo sunku: jas buvo galima gabenti vandeniu iš plytinės, stovėjusios netoli Aistmarių (Frisches Haff) Priegliaus krante, arba atsivežti iš Kulmo žemės (Kulmerland, dabar Helmno žemė Lenkijoje. Keistas autorių teiginys: Kulmas nuo Karaliaučiaus nutolęs apie 350 km, kelių tada nebuvo, pavojus tykojo už kiekvieno kampo. Žinoma, tada visi kroviniai buvo gabenami vandeniu, bet kiek gi tam būtų prireikę laivų?) Naujoji tvirtovė buvo baigta 1261 metais. Tačiau tikslios jos vietos kol kas niekam nepavyko nustatyti. Su didele tikimybe galima spėti, kad jos nedideli fragmentai aptinkami vakarinėje dabartinės pilies dalyje.

Seniausias vakarinis sparnas, matyt, buvo dabartinės Pilies bažnyčios (Schlosskirche), kuri apie 1519 metus jau stovėjo savo dabartinėje vietoje, vietoje. Tačiau iš jo nieko neliko. Todėl seniausiu pilies statiniu dabar laikoma prie vakarinio sparno prigludusi šiaurinio sparno dalis, stovinti palei Pilies gatvę (Schloss Straße, dabar Ševčenkos gatvė). Būtent čia matome viduramžiams būdingas plokščias šaudymo angų arkas, smailiaarkes aklinas nišas, žvaigždinius ir kryžminius skliautus konsistorijos (Konsistoriums) ir firmarijos (Firmarie, viduramžių vienuolynuose ligonių ir nusilpusiųjų ligoninės vadintos infimerijomis [Infimerien], Teutonų ordine — firmarijomis) patalpose, maršalo menėse (Marschallswohnung) ir karališkajame archyve (Königlichen Archivs), taip pat medinės galerijos (Holzgalerie), besitęsiančios pirmojo aukšto lygyje (Rusijoje jis būtų laikomas antruoju) kiemo pusėje, konstrukcinius elementus. Šiauriniam pilies sparnui, greičiausiai, priklausė į rytus išsikišęs statinys, kuris atsidurs dešinėje, jei atsistosime veidu į pagrindinį portalą. Būtent čia su juo jungėsi be pėdsakų išnykęs šios senovinės pilies rytinis sparnas. Pietinėje pusėje buvo mūrinė gynybinė siena. Su išlikusiais pusapvaliais bokštais ji iki šiol atrodo galinga ir neįveikiama.

Pilis ir senoji Altstadto bažnyčia Johano Zigmanto laikų „Beringo plane“ (1613).

Iš pradžių pastatyta medinė pilis ilgai buvo vadinama Senaisiais namais (das alte Haus). Priešpilis, anksčiau stovėjęs atskirai nuo pilies, palaipsniui susiliejo su ja ir sudarė naujus mūrinius Ordino namus (Ordenshaus).

Maršalo menės ir firmarija — lubos kelia šventą virpulį, o baldai ir rėmai smulkoki.

Iki 1263 metų juose buvo Sembos bišofo (vyskupo) rezidencija. Vėliau čia įsikūrė amatininkų dirbtuvės. Aštuonkampis bokštas, kurio papėdėje stovi paminklas kunigaikščiui Albrechtui¹ (Albrecht von Preußen), vadinamas Avižų bokštu (Haberturm); jis yra paskutinis prarasto priešpilio priminimas. (Avižų bokštas išliko iki paskutinių Karaliaučiaus pilies egzistavimo dienų; jis stovėjo šiaurinio ir rytinio sparnų sandūroje.)

Iš pradžių pilį ir visus jos gyventojus valdė komtūras (stambios Teutonų ordino valstybės administracinės apygardos vadovas)Burchardas fon Hornhauzenas (Burkhard von Hornhausen), prieš tai turėjęs Sembos komtūro titulą. Jis, be abejonės, ir vadovavo pilies statybai, o vėliau iš jos vykdė savo, kaip svarbiausio vietos ordino karo vado, atsakingo už naująją tvirtovę, veiklą. Netrukus po to, kai Teutonų ordino didžiojo magistro rezidencija buvo perkelta iš Venecijos į Marienburgą (Marienburg, dabar Malborko miestas Lenkijoje), 1327 metais Karaliaučiaus pilis tampa didžiojo maršalo, vadovavusio visoms jungtinėms Teutonų ordino karinėms pajėgoms, rezidencija. Be jo, pilyje buvo savas komtūras, tiksliau sakant, komendantas, turėjęs namų komtūro titulą. Pilies įgulą sudarė dvi dalys po 16 žmonių (vėliau po 18): viena pusė — ordino broliai riteriai (Ordensbrüder), kita — kunigai, atstovavę katalikų dvasininkijos interesams.

Iš pradžių pilis atrodė kur kas grėsmingiau nei dabar. Dvigubos sienos ir grioviai juosė neįveikiamą tvirtovę, saugomą dešimties virš apylinkių iškilusių bokštų.

Pilis ne tik atrodė įspūdingai, bet ir iš tiesų buvo rimta karinė jėga. Jos simbolis buvo pagrindinis bokštas (Schloßturm, kitaip Bergfried) — pilies gyventojų prieglobstis pavojaus atveju. Grioviai buvo pripildyti vandens iš Aukštutinio tvenkinio (Oberteich), anksčiau vadinto Žuvų tvenkiniu (Fischteich). Jo vanduo tekėjo į šiaurinį ir rytinius griovius, kurie ėjo iki Aukštutinio malūno (Obermühle), pastatyto apie 1299 metus ir buvusio pilies apsaugoje.

Šulinio (kairiau centro) iš natūros niekas nenupiešė — teks pasitenkinti bendru kiemo vaizdu.

Šis malūnas stovėjo ten, kur dabar yra Silbersteino namas, tai yra Pilies ir Junkerių gatvių (Junckerstraße, dabar nebeegzistuoja) kampe.

Medžioklės salė (Jagdsaal). Kitaip ši salė buvo vadinama Elnių sale (Hirschsaal).

Šiaurinių griovių ir Flyso (Fließ) upelio vandenys į rytus nuo pilies susiliedavo su Lėbės (Löbe) upeliu ir Kačių upeliu (Katzbach). Netoli tos vietos, kur šios vandens tėkmės susiliedavo, buvo iškastas dar vienas kanalas, kuriuo vanduo tekėjo į vakarinį pilies griovį, skalaujantį pilies danckerį (Danzker). Šis bokštas savo laiku buvo labai įspūdingas, stovėjo nedideliu atstumu nuo citadelės sienų, su ja viršutiniame lygyje buvo sujungtas galerija ir, be kita ko, tarnavo nešvarumams išleisti. Danckeris buvo iškeltas į dabartinės Gezekuso (Gesekusplatz) aikštės pusę. Panašius bokštus turėjo dauguma ordino pilių. Ilgainiui beveik visur jie virto „Dancigo rūsiais“ (Danziger Keller), pavadinimu ir toliau primindami savo paskirtį.

(Šiuolaikiniam skaitytojui sunku įsivaizduoti viduramžiais pilį juosusių griovių ir protakų išsidėstymą. Pagrindinė vandens arterija, kuria vanduo iš Aukštutinio tvenkinio tekėjo į pilį, tada ėjo būsimąja Upelio (Fließ Strasse) gatve, dabar Maršalo Rokosovskio gatve. Prie pilies vandens srautas išsišakodavo ir apjuosdavo pilį iš šiaurės, rytų ir vakarų pusių.)

Laikui bėgant, ypač kai 1457 metais Ordinas buvo priverstas perkelti didžiojo magistro Liudviko fon Erlichshauzeno (Ludwig von Erlichshausen) rezidenciją į Karaliaučių, pilis gerokai perstatoma ir plečiama. Tačiau apie tai mums žinoma labai nedaug.

Tik prasidėjus Albrechto Hohenzollerno valdymui (to paties, kuris vėliau taps pirmuoju Prūsijos kunigaikščiu ir nusipelnys paminklo Karaliaučiaus / Kaliningrado centre, žr. aukščiau) 1511 metais, ir ypač po to, kai 1525 metais Teutonų ordino valstybė buvo pertvarkyta į kunigaikštystę, prasidėjo naujas pilies istorijos laikotarpis, apie kurį esame gerai informuoti.

Karūnavimas Karaliaučiaus pilyje 1861 metų spalio 18 dieną būsimojo pirmojo Vokietijos kaizerio Vilhelmo I.

Valdinių prisistatymas Prūsijos karalienei Augustai spalio 19 dieną. Graviūros pagal Johanneso Heydecko piešinius (Johannes Heydeck, dar viena iškili figūra, beveik užmiršta mieste K).

Albrechtas įsakė pratęsti šiaurinio sparno statybą iki Avižų bokšto, nugriauti senąjį rytinį sparną ir pastatyti naują toje vietoje, kur jis stovi dabar.

Sosto salė (Thron Saal).

Kartu kunigaikštis nusprendė modernizuoti pietinio pilies sparno sienas ir bokštus. Po perstatymo pailgėjusiame šiauriniame sparne buvo iškilmių salė, vadinta Maskvėnų mene (das Moskowitische Gemach). Ji užėmė du aukštus ir buvo turtingai išpuošta. Savo vardą salė gavo todėl, kad, būdamas dar didžiuoju magistru, Albrechtas 1516 metais joje priėmė Maskvos pasiuntinybę. Beje, nežinoma, ar Albrechto laikais buvo pastatyta visa šiaurinio sparno dalis nuo senosios medinės galerijos iki Avižų bokšto, nes viename seniausių Karaliaučiaus planų, 1613 metų (Stadtplan von Bering), jo vietoje pavaizduoti trys skirtingi pastatai. Iš šių priestatų prie šiaurinio sparno šiandien nieko nebeliko. Jie buvo nugriauti 1810 metais statant naują Provincijos aukščiausiojo teismo (Oberlandesgericht) pastatą.

Naujasis rytinis sparnas savo šiaurės rytų kampe išsaugojo Avižų bokštą, o jo pagrindinis portalas liko su senaisiais skliautais, mačiusiais daugybę garsių riterių. Abu erkeriai gavo naujus piramidinius stogus. Virš portalo užrašas: „Turris fortissimo nomen domini“ (Viešpaties vardas — tvirčiausias bokštas). Čia pat pateikiamos eilės lotynų kalba:

Parcere subjectis et debellare superbos Principis officium est, Musa Maronis ait.Sic regere hunc populum Princeps Alberte memento Sed cum divina cuncta regentis ope.

(„Pavaldinius reikia tausoti, kalaviju puikiuosius tramdant — Tokia valdovo pareiga“, — Marono mūza byloja. Nepamiršk, kunigaikšti Albrechtai, kaip dera žmones valdyti. Visa kita „bus taip, kaip panorės Viešpats“.)

Iki 1864–66 metų remonto bokštas neturėjo neogotikinės „karūnos“.

Rytinį pilies frontą saugojo triguba siena. Tarp išorinės ir vidurinės sienų ėjo takas, tiksliau, takelis, toks siauras, kad juo galėjo naudotis tik pėstieji.

Atnaujintas bokštas tapo pagrindiniu Karaliaučiaus ir visų Rytų Prūsijos simboliu. Pilies seniai nebėra, o jis ir toliau įkvepia vietinių suvenyrų gamintojus ir traukia turistus.

Takas tarp gynybinių sienų vedė iš pilies į Altstadtą (Altstadt) per trejus vartus, tiksliau, vartų pastatus: išorinius Pilies vartus (Schlossthor), už jų Viduriniuosius vartus (Mittelthor) ir paskutinius — pačios pilies vartus — Aukštutinius vartus (Oberthor). Vartai ir to tako plotis užtikrino saugumą. Laikui bėgant, kai gynybinės sienos ėmė byrėti, takelis tarp sienų buvo praplatintas tiek, kad juo jau buvo galima pravažiuoti vežimu. Altstadto teritorijoje jis pereidavo į Kalvių gatvę (Schmiede Straße).

Pilies vartus pastatė markgrafas Georgas Frydrichas 1593 metais. Vietos gyventojai ironiškai juos vadino Griovyje-nužudytųjų-vartais (Mordgrubenthor). Už Aukštutinių vartų buvo galima patekti ant pakeliamojo tilto priešais pagrindinį portalą.

Apie pietinį sparną negalime tiksliai pasakyti, kokio dydžio jis buvo. Net jo statybos laikas nežinomas, o jo sienos, tikriausiai, buvo pastatytos kunigaikščio Albrechto valdymo metais, nes virš arkos Altstadto turgaus (Altstädtischen Markt) pusėje buvo jo portretas su citata iš Biblijos lotynų kalba:

Psalm 56

Laus mea sermo Dei, Domini mea gloria verbum Hac spe non metuam, quid mihi faxit homo.

Albertus D. G. Marchio Brandenb.Dux Prussiae Anno 1551.

(Mano šlovinimas — Dievo žodis, mano garbė — Viešpaties žodis. Nes tada aš — žmogus, kai visos mano mintys nukreiptos į Dievą.

Albrechtas, Dievo malone Brandenburgo markgrafas, Prūsijos kunigaikštis. 1551 metai.

Psalmes, Martyno Liuterio bendražygio Melanchtono prašymu, į lotynų kalbą perkėlė tuo metu žinomas poetas Helijus Eobanas Hesas. Būtent lotyniškąją versiją Albrechtas ir cituoja. Rusų sinodiniame Psalmyno vertime ir lotyniškojoje Vulgatoje [lot. Biblia Vulgata] tokios 56 psalmės teksto versijos nėra.)

Vaizdas iš cepelino. Pirmame plane — Kaizerio Vilhelmo aikštė, Altstadtas ir pietinis pilies sparnas.

Nuo šio portalo ir šiandien du platūs laiptai veda į Sterkau konditerijos parduotuvę (Conditorei Sterkau) Altstadto turguje.

Oberhofmeisterio kambaryje kabojo Rusijos caro Petro I portretas (kairėje), ne kartą lankiusio pilyje.

Vakariniame pietinio pilies sparno gale kunigaikštis Albrechtas apie 1560 metus įsakė pastatyti medinę galeriją į bažnyčią, stovėjusią Altstadto Bažnyčios aikštėje (Altstädtischen Kirchenplatz). Tai buvo patogus kelias šventovei lankyti. Galeriją kaip nebereikalingą nugriovė XVII amžiaus pradžioje, pastačius bažnyčią pačioje pilyje. Panaši galerija, kurią žmonės pašaipiai vadino Šikardoso galerija (Klasslaube), vedė nuo rytinio šiaurinio sparno galo per griovius į Kunigaikščio sodą (Herzogs Garten, dabar aikštė priešais universitetą) ir į Monetų aikštėje (Münzplatz) stovėjusį Ballhausą (Ballhaus, kamuolio žaidimo salė). Ši galerija buvo nugriauta XVIII amžiaus pradžioje.

Išoriniai priestatai prie pietinės pilies sienos gerokai pasikeitė dar gerokai prieš kunigaikščio Albrechto valdymo laikus. 1286 metais įkuriant Altstadto miestą, grioviai tarp pilies ir Priegliaus buvo užpilti, o išorinės sienos sutvirtintos. 1613 metais jau buvo Bažnyčios gatvė (Kirchen Straße), kurios šiaurinėje pusėje stovėjo namai, pastatyti tiesiai po pilies sienomis. Dabar ši gatvė vadinama Altstadto Kalno gatve (Berg Straße).

Tai, ką pradėjo kunigaikštis Albrechtas, tęsė jo nelaimingo sūnaus Albrechto Frydricho (Albrecht Friedrich von Preußen) globėjas ir Prūsijos regentas markgrafas Georgas Frydrichas (Georg Friedrich von Brandenburg-Ansbach-Bayreuth). Jam vadovaujant, 1584–1594 metais buvo iš naujo pastatytas visas vakarinis sparnas su dviem apvaliais bokštais, iškeltais į išorinę gynybinių sienų pusę. Statant bokštus buvo naudojami ankstesnių statinių akmenys.

Virš didžiulio rūsio po vakariniu sparnu, nuo seno naudoto vynui laikyti ir kuriame dar gerokai prieš garsiojo restorano „Blutgericht“ (Blutgericht, liet. Kruvinasis teismas) atidarymą buvo du gėrimo kambariai, buvo senosios Ginklų rūmų, arba, jei norite, Arsenalo (Rüsthaus / Zeughaus), patalpos. Virš jų iškilo Pilies bažnyčia, virš kurios savo ruožtu buvo milžiniška salė, kurią dabar dažnai klaidingai vadina „Maskvėnų sale“ (Moskowitersaal). Dar aukščiau buvo grūdų sandėlis.

Kanoninis pilies vaizdas pasaulyje buvo tiražuojamas milijonais atvirukų.

Tokio nuostabaus tokios skirtingos paskirties patalpų derinio po vienu stogu vargu ar rasite kur nors kitur.

Veidrodžių salė (Spiegel Saal).

Vėliavų ir štandartų kambarys (Fahnen- und Standartenzimmer).

Karaliaučiuje juokaujama, kad įkvėpimo ir vyndarystės dievas Bakchas, karo dievas Marsas ir visų dievų tėvas Jupiteris su deivėmis Hera ir Venera apsigyveno čia drauge. Kiekviena deivė galėjo susirasti čia vyrą pagal savo skonį — gausos dievą, karo dievą ar gerovės dievą.

Pilies bažnyčia buvo pastatyta 1589 metais, tačiau ją pašventino tik 1591 metų sausio 1 dieną; tai atliko Sebastianas Artomedas (Sebastian Artomedes), Katedros (Königsberger Dom) pastorius. Iškilmingas įvykis ilgai buvo atidėliojamas, nes tikėtasi sulaukti markgrafo Georgo Frydricho, kuris turėjo atvykti iš Prancūzijos. Bažnyčia skirta Švenčiausiajai Trejybei, apie tai galima perskaityti metraščiuose ir virš įėjimo į ją. Ji yra 44,5 metro ilgio, 18 metrų pločio ir beveik 13 metrų aukščio. Keturios eilėje stovinčios aštuonkampės kolonos laiko skliautines lubas. Jų briaunos-nerviūros paauksuotos, tarpai tarp jų išpiešti.

Iš pradžių lubas dengė alegoriniai paveikslai iš Senojo ir Naujojo Testamentų. Greičiausiai tai buvo tuo metu plačiai žinomo dailininko Antonijaus Möllerio (Anton Möller) tapyba. Ten pat, ant lubų, — senosios Pilies bažnyčios simbolis: ranka ištiestu rodomuoju pirštu, laikanti tuščią piniginę. Tai reiškė, kad bažnyčios kūrėjai kūrė vedami šventosios malonės, negalvodami apie atlygį. Pagal kitą versiją — ranka laikė piniginę, iš kurios pamokslų metu kartais iškrisdavo vynuogė, nors vynuogių į piniginę niekas niekada nedėjo ir nepridėdavo, bet jų joje niekada nepritrūkdavo. (Vynuogė — atperkamosios Kristaus aukos simbolis.)

Be altoriaus ir sakyklos, senovėje rytinėje pusėje, matyt, buvo ir vargonai bei choras. Dabartinis toli gražu ne kanoninis bažnyčios elementų išdėstymas jos interjere aiškiai susijęs su 1706–10 metų pertvarkymais, kuriuos atliko garsusis naujojo rytinio sparno architektas Šultheisas fon Unfridtas (Joachim Ludwig Schultheiß von Unfriedt). Jo lengva ranka altorius ir sakykla atsidūrė rytinėje bažnyčios erdvės dalyje. Vakarinės sienos viduryje atsirado karališkoji ložė Liudviko XIV stiliumi. Senieji vargonai rado vietą prie pietinės sienos.

Vakarinio sparno vaizdas iš kiemo: triguba arka dešiniau išvažiavimo į Kanto gatvę — įėjimas į bažnyčią.

Jubiliejiniais 1893 metais nauji vargonai buvo įrengti prie priešingos, šiaurinės, sienos. 1861 metais bažnyčia buvo restauruota Vilhelmo I (Wilhelm I) karūnavimui.

Pilies bažnyčios interjeras su karališkąja lože. Sunku įsivaizduoti čia raudančią karalienę.

Neįprasta jos atnaujinto interjero puošmena tapo Juodojo erelio ordino (Schwarzer Adlerorden) riterių kavalierių herbai. 1891 metais iš naujo buvo pastatyti du sraigtiniai laiptai, vedantys į bažnyčią, kaip senų senovėje, iš pilies kiemo.

Naująjį vakarinį sparną kurfiursto Georgo Frydricho laikais kiemo pusėje papuošė trys „itališki“ renesanso stiliaus frontonai. Tuo pačiu stiliumi dekoruoti keli mažieji portalai, išlikę iki mūsų dienų, o tie trys frontonai nugrimzdo į užmarštį.

Reprezentatyvi Kanto gatvė (Kantstraße), jungianti aukštutinę ir žemutinę miesto dalis, atsirado visai neseniai, o iki tol jos vietoje buvo tik siauras pravažiavimas, pavadintas kadaise čia stovėjusio bokšto danckerio garbei Dancigo rūselio skersgatviu (Danziger Keller Gasse), vedęs nuo Princesės aikštės² (Prinzessin Platz) pusės per dvejus vartus į Altstadtą. Dar anksčiau, iki Danziger Keller Gasse, takas palei griovius taip ir vadinosi — Pilies grioviai (Schlossgraben).

Savo „Karaliaučiaus miesto pagyroje“ (1608) pastorius Christophas Mirau (Christoph Mirau) rašo:

Von dieser seit (westl.) man gar nicht kanNahen an dieses Schloß hinauDer Grab ist tieff, die Maur ist hoch.

(Į Pilį patekti visai neįmanoma, Ir prie jos mums nepavyks prisiartint — Aukštos sienos, grioviai gilūs.)

Ketinimas palei vakarinį sparną nutiesti normalų kelią iš Steindammo ir Pilies laisvosios gyvenvietės (Burgfreiheit) pusės į Altstadtą atsirado dar 1529 metais, tačiau jį užblokavo Altstadto taryba (administracija).

Šiaurinis (kairėje) ir vakarinis sparnai. Pirmame plane — išvažiavimas į Kanto gatvę ir prie jo stovintis paminklas kunigaikščiui Albrechtui. Po vakarinio sparno stogu (virš Maskvėnų salės) iki XIX a. vidurio buvo grūdų sandėlis.

Kanto gatvė buvo nutiesta tik XIX amžiaus pirmojoje pusėje. (Mūsų garsiojo tėvynainio vardą ji gavo 1870-aisiais.)

Maskvėnų salė gavo pusapvales lubas, padariusias ją viena gražiausių Vokietijoje, kai virš jos buvęs grūdų sandėlis buvo perkeltas. Iki XIX amžiaus vidurio jos lubos buvo plokščios (žr. aukščiau).

Vakarinė pilies siena buvo pramušta jos šiaurinėje dalyje 1697 metais. Tuo pat metu iš jos išorinės pusės per gynybinius griovius buvo permestas medinis tiltas, pavadintas Margasis (Bunte Brücke). Vėliau po Pilies bažnyčia buvo įrengtas gana platus pravažiavimas, dabar išeinantis į Kanto gatvę, o netoli šiaurės vakarų bokšto, tiesiai prie išvažiavimo iš pilies, kurį laiką stovėjo paminklas didžiajam filosofui.

Tačiau grįžkime prie Pilies bažnyčios. Ji labai dažnai minima valdančiosios Brandenburgo dinastijos istorijoje, ir mes negalime praleisti šių reikšmingų įvykių. Netrukus po jos pastatymo čia įvyko Prūsijos princesės Anos (Anna von Preußen, vyriausioji silpnapročio kunigaikščio Albrechto Frydricho, kunigaikščio Albrechto sūnaus, duktė) ir princo Johano Zigmanto (Johann Sigismund, Johanas III Zigmantas, Brandenburgo kurfiurstas 1608–19 m., Prūsijos regentas 1611–18 m. ir Prūsijos kunigaikštis 1618–19 m.) jungtuvės. Vėliau čia pat susituokė princesė Eleonora (Eleonore von Preußen, ketvirtoji kunigaikščio Albrechto Frydricho duktė) ir kurfiurstas Joachimas Frydrichas (Joachim Friedrich von Brandenburg, princo Johano Zigmanto tėvas, žr. aukščiau). Šios santuokos išsaugojo Hohenzollernams teisę paveldėti turtingiausias provincijas mūsų tėvynės vakaruose (Jülichą, Klevę, Ravensbergą ir kitas), suteikdamos šiai dinastijai tikrą spindesį. Pilies bažnyčioje buvo pakrikštytas būsimasis karalius Frydrichas I³ (Friedrich I).

Tomis dienomis, kai mūsų tėvynė buvo beviltiškoje padėtyje, Pilies bažnyčioje paguodos pas Dievą ieškojo karalienė Luizė (Luise Auguste Wilhelmine Amalie zu Mecklenburg), ir čia pat vėliau jos sūnus Vilhelmas I (Wilhelm I. Friedrich Ludwig) tapo karaliumi.

Pilies bažnyčios reikšmė ne tik jos šventume, bet ir tame, kad ji yra ženkli visiems Vokietijos evangelikams, kurių vardu joje vyksta sakramentai.

Paminklas kaizeriui Vilhelmui I po pilies sienomis, jo vardo aikštėje.

Pilies bažnyčia nepriklauso jokiai vyskupijai ar bendruomenei, ji yra valstybės nuosavybė.

Paminklo Vilhelmui I matomumo zonoje (kairiau pilies) buvo pastatytas paminklas Ottui fon Bismarckui (dešinėje), kurį jis paskyrė kancleriu ir kuris „geležimi ir krauju“ suvienijo Vokietiją aplink Prūsiją.

Karališkieji našlaičių namai Sackheime stebuklingai išliko, bet visiškai neteko dekoro ir prarado savo veidą.

Pilies bažnyčiai priklauso Karališkieji našlaičių namai (Königliches Waisenhaus) Sackheime. Jų auklėtiniai nuo 1826 metų dalyvauja giedant pamaldų metu. Pagal 1816 metų gegužės 5 dienos karališkąjį įsakymą Pilies bažnyčia gali būti kariškių naudojama kaip įgulos bažnyčia.

Virš Pilies bažnyčios yra didžiausia Vokietijos salė, vadinamoji Maskvos salė (mieste geriau žinoma kaip Maskvėnų salė). Anksčiau ji buvo vadinama „Ilgąja naująja sale“ arba tiesiog „Naująja sale“. Jos ilgis — 83 metrai, plotis — 18 metrų. Kurfiurstas Georgas Frydrichas (Georg Friedrich von Brandenburg-Ansbach) liepė ją ištapyti dailininkui Hansui Hennenbergeriui (Hans Hennenberger), garsaus kartografo ir istoriko Caspario Hennenbergerio (Caspar Hennenberger), 1570 metais sudariusio žinomą Prūsijos žemėlapį, broliui. (Alfredas Rohde savo knygoje „Königsberg Pr.“ Hansą vadina Caspario sūnumi. Sprendžiant iš vieno ir kito gimimo metų — 1563 ir 1529, Rohde’s versija atrodo labiau tikėtina.) Hansas Hennenbergeris turėjo nutapyti Hohenzollernų dinastijos valdovų portretus, įskaitant Johaną Zigmantą. Tačiau po 1786 metų šių paveikslų jau nerandame. Navos lubos buvo plokščios ir rėmėsi kolonomis. Dabar kolonų aukštis padidintas nuo šešių iki devynių metrų, visos lubos išlenktos, padarytos skliautinės ir padalytos į atskiras dalis. Pati salė susideda iš dviejų dalių. Pirmoji — prieškambario salė plokščiomis lubomis; antroji — pagrindinė salė skliautinėmis lubomis. Ant sienos, skiriančios prieškambario salę nuo pagrindinės salės, pritvirtintas sosto baldakimas (Thronhimmel — baldakimas, iš viršaus dengiantis karališkąjį sostą), o virš jo — paveikslas, alegoriškai vaizduojantis Vilhelmo I karūnavimą. Po skliautinėmis lubomis salės centre ore kabo milžiniško dydžio Prūsijos erelis (Adler Preußens). Pietinę skliautinių lubų dalį puošia Prūsijos dinastijų giminės herbai, ryškiai nutapyti ant medinių lentelių. Šiaurinę lubų dalį puošia Brandenburgo markgrafų herbai. Ten pat — Karaliaučiaus, Teutonų ordino didžiųjų magistrų ir Prūsijos valdovų herbai. Priešais chorą stovi kunigaikščio Albrechto ir karaliaus Frydricho I statulos. Maskvėnų salė anksčiau dažniausiai buvo naudojama parodoms. Dabar ji naudojama tik imperatoriaus leidimu svarbioms iškilmėms rengti. Tokiose šventėse paprastai dalyvauja ir pats imperatorius.

Atnaujinta pagrindinio pilies bokšto viršūnė ir paštas Gezekuso aikštėje.

Karaliaučiaus pilies simbolis yra jos pagrindinis bokštas. Kaip ir daugelyje kitų ordino pilių, dominuojantis bokštas užima specialiai jam skirtą kampą.

Vaizdas iš bokšto į pietryčius. Pirmame plane — naujoji universalinė parduotuvė Altstadto turguje ir rotušė, už kurių — senoji Albertina, Kneiphofas, Katedra, Liuterio bažnyčia ir Šventosios Šeimos bažnyčia.

Į šiaurės rytus: pilies kiemas ir Pilies tvenkinys, Burgkirche, „Bellevue“, Stadthalle, Altroßgarteno bažnyčia, Prancūzų gatvė, Roßgarteno turgus, Kalno aikštė, už kurios — Neue Sorge rajonas.

Anksčiau jį nuo kitų pastatų skyrė siauri praėjimai. Apatiniuose aukštuose įėjimo į jį nebuvo. Jis buvo maždaug pusiaukelėje iki jo viršūnės ir su senuoju vakariniu sparnu buvo sujungtas pakeliamuoju tiltu.

Viršutinė šio bokšto dalis buvo atnaujinta kurfiursto Georgo Frydricho įsakymu, kad, kaip ir naujasis vakarinis sparnas, po perstatymo įgytų naujų savybių ir išvaizdą. Vakarinis ir pietinis sparnai pilies modernizavimo metu buvo pristatyti taip, kad tapo glaudžiai prigludę prie pagrindinio bokšto. Be to, XVI amžiaus pabaigoje prie bokšto kiemo pusėje buvo pristatytas įėjimo apvalus laiptinės bokštas, panašus į tą, kuris anksčiau buvo pastatytas šiaurės vakarų pilies kiemo kampe — prie įėjimo į konsistoriją.

1815 metais įėjimo laiptinės bokštas dėl apirimo buvo nugriautas ir padarytas kitas įėjimas.

1864 metų rugpjūčio 1 dieną prasidėjo apirusio pagrindinio bokšto remontas; jis buvo išardytas iki pusės ir atstatytas iš naujo dabartiniu gražiu pavidalu. Dabar jį puošia smailiaarkiai gotikiniai netikri langai, skirtingo aukščio, išdėstyti dviem eilėmis vienas virš kito iš visų keturių pusių. Keturi kampiniai bokšteliai, sujungti galerija, vainikuoja stačiakampį pagrindinį bokšto tūrį, virš kurio iškyla galinga smaili smailė. Šiuo metu pilies bokštas yra aukščiausias Karaliaučiaus pastatas — jo absoliutus aukštis nuo pagrindo siekia 95,87 metro. Būdingas dabartinės pagrindinio pilies bokšto smailės konstrukcijos bruožas — mėginimas suteikti jai tam tikrą panašumą į Altstadto bažnyčios(Altstädtische Kirche. Senosios Altstadto bažnyčios, stovėjusios aikštėje po pilies sienomis pietinėje pusėje, patikslinsime mes.) smailę.

Vaizdas į pietvakarius žemyn: Kaizerio Vilhelmo aikštė su paminklais jam pačiam ir jo kancleriui Ottui fon Bismarckui, Kanto gatvė, Krautuvių tiltas, Kneiphofas, Hundegattas, Lastadie uosto sandėlių rajonas.

Į pietvakarius tolumoje: Altstadto stogai, Kneiphofas ir Kneiphofo Ilgoji gatvė, Hundegattas, Lastadie, Prieglius, Vorstadtas ir Vorstadto Ilgoji gatvė, Didžiųjų kranų krantinė, Haberbergo bažnyčia.

Du kartus per dieną nuo pilies bokšto skamba choralas (vienbalsė bažnytinė giesmė protestantų pamaldose, visos parapijos atliekama unisonu): 11 valandą ryto ir 9 valandą vakaro.

Vaizdas į vakarus: Gezekuso aikštė, Steindammas, Neuroßgartenas ir jo bažnyčia, paštas.

Į šiaurės vakarus: paštas, Kanto g., Steindammas ir jo senovinė bažnyčia, už kurios smailės matyti Šiaurinė stotis, Tragheimo ir Altstadto bažnyčios, pastaroji likimo valia atsidūrusi Burgfreiheite.

Panašiu būdu nuo bokšto viršūnės duodami signalai apie gaisrus. Miesto gaisrininkų komandų nariai budi bokšte, o ypatingą garsą, pranešantį apie gaisro pavojų, skleidžia ta pati kapela (choras), kuri gieda rytą ir vakarą. Jai išlaikyti vyriausybė kasmet skiria reikiamas sumas.

(Pagrindinio pilies bokšto ir jo istorijos aprašymas knygoje nėra išsamus. Pavyzdžiui, nėra žinių apie laikrodžio įrengimą bokšte 1551 metais ir kitų smulkmenų. Lygiai taip pat ir toliau pateikiamas pasakojimas apie kiemą stokoja išsamumo. Pavyzdžiui, jame nerasime nė žodžio apie fontanus.)

Pilies kiemas (Schloßhof) yra 105 metrų ilgio ir 67 metrų pločio. Nuo kunigaikščių laikų čia didelių pokyčių neįvyko. Todėl pirmiausia kalbėsime apie ankstesnį laikotarpį.

Kiemas buvo išgrįstas jau XVI amžiuje. Jei į jį įeisime per rytinį portalą, kairėje pamatysime erkerį (pusapvalę ar daugiabriaunę iškyšą su langais pastato sienoje), papuoštą kunigaikščių herbais. Šie herbai buvo iškalti dar kunigaikščių laikais. 1855 metais jie buvo atkurti. Erkeris buvo kunigaikštienės Marijos Eleonoros (Maria Eleonora von Brandenburg) svetainės dalis.

Želdiniai kiemo centre — mūsų laikų ženklas. Kandeliabras (stulpas su penkiais žibintais) čia buvo pastatytas 1855 metais.

Žinoma, kaip ir bet kurioje tvirtovėje, Karaliaučiaus pilies kieme buvo akmenimis išklotas šulinys (Schloßbrunnen). Jis buvo ne kiemo viduryje, o arčiau rytinio sparno. Pagal jau minėto vietos dvasininko Christopho Mirau aprašymą, šulinio skersmuo buvo 30 klafterių, o granitu jis buvo išklotas taip sandariai, tarsi išlietas iš akmens. (Klafteris — pasenęs ilgio matas. Maždaug atitinka rusų mojamąjį sieksnį. Šiuolaikinėje metrinėje matų sistemoje — maždaug 2 m. Knygos tekste būtent „30“. Kadangi aukščiau aiškiai nurodytas pilies kiemo dydis — 105 x 67 m, šulinys, žinoma, negalėjo būti 60 metrų skersmens. Akivaizdi spaudos klaida: greičiausiai, nulis skaičiuje „30“ yra perteklinis.)

Erkeris prie išvažiavimo iš kiemo per rytinį sparną.

Centre virš šulinio stovėjo kolona, iš kurios vamzdžių iš visų keturių pusių buvo galima gerti ir semti vandenį. 1698 metais šis šulinys buvo apleistas.

Juodojo erelio ordino salė (Schwarzer Adler Saal).

Vėliau pilies šulinys buvo iškastas arčiau bažnyčios ir vyno rūsio. Dėl neįprastai švaraus ir skanaus vandens šulinys tapo labai žinomas mieste. Tokių pat savybių vandenį turėjo Altstadto Junkerių sodo (Altstädtischen Junkergarten) šulinys ir vadinamasis Šventasis šulinys prie Altroßgarteno bažnyčios (Altroßgärter Kirche). Vanduo, vamzdžiais bėgantis į pilį iš Aukštutinio tvenkinio, ir šiandien teka iš specialaus čiaupo prie pietinio sparno jo kieme.

Paradinis prieangis šiaurės vakarų kiemo kampe su laiptais, vedančiais į Konsistorijos patalpą, buvo įrengtas 1861 metų karūnavimui. Tam pačiam laikui priklauso ir puiki jį puošianti bronzinė riterio statula (Ritterfigur).

Ne kartą modernizuotas neišraiškingas priestatas prie šiaurinio sparno kiemo pusėje, kurio amžių jau sunku nustatyti, yra įėjimas į vyno rūsį „Blutgericht“ (Blutgericht —Kruvinasis teismas, savo skambų pavadinimą pasiskolinęs iš rūsio po vakariniu sparnu). Jis ilgą laiką priklausė vyno pirkliui Davidui Schindelmeißeriui (David Schindelmeißer). Išgerti mėgstantiems pilies požemiai tapo mėgstamiausia vieta Karaliaučiuje. Pagrindinėje „Blutgericht“ salėje ant šono guli milžiniška statinė, kurios dugną puošia puikus drožinys, sukurtas skulptoriaus Schmidto (Schmidt). Prancūzų okupacijos metais (1807–12) šis brangus dekoratyvinės taikomosios dailės kūrinys buvo iš dalies sugadintas. Tačiau įstaigos savininkas pasiekė susitikimą su prancūzų pulkininku masonu, po kurio nuostoliai buvo atlyginti, o statinė suremontuota.

Kodėl vyno rūsys turi tokį keistą pavadinimą „Kruvinasis teismas“, nuomonės skiriasi. Iš čia buvo dabar užmūrytas požeminis perėjimas, vedęs iš kamerų prie Katzbacho upelio, dabar paslėpto giliai po žeme.

Pro restoraną „Blutgericht“ per pilies kiemą buvo galima pereiti iš Gezekuso aikštės į Pilies gatvę.

Vyno statinės prie įėjimo į rūsius po vakariniu sparnu. Dešinėje matyti perėjimas į Kanto gatvę.

Pavadinimas „Blutgericht“ atsirado dar kunigaikščiui Albrechtui gyvam esant, tačiau tiksli kankinimų kamerų vieta vis dėlto lieka neaiški.

Vyno restorano „Blutgericht“ interjerą puošė milžiniškos drožinėtos statinės ir burlaivių modeliai. (XVI amžiuje ir, tikriausiai, anksčiau taip buvo vadinamas rūsys po gretimu vakariniu pilies sparnu. Neatmestina, kad, kaip ir „Maskvėnų salės“ atveju, skambus pavadinimas buvo pasiskolintas perspektyvesniam objektui.)

Karlas Faberis savo knygoje „Sostinė ir karališkoji rezidencija Karaliaučius Prūsijoje“ (Die Haupt- und Residenz-Stadt Königsberg in Preußen. 1840), remdamasis Michaelio Lilienthalio knyga „Prūsijos istorija su paaiškinimais, arba Rinktiniai komentarai“ (Erleutertes Preußen oder Auserlesene Anmerckungen. 1742), rašo, kad po bažnyčios grindimis (vakariniame sparne) abipus arsenalo buvo kalinių kameros labai originaliais pavadinimais: „Didysis varpas“ (die große Glocke) ir „Ispaniškoji adata“ (die spanische Nadel), o trečiajame šiaurinio sparno aukšte buvo ir „Pipirų kamera“ (Pfefferstube), ir neva būtent ji buvo tikroji kankinimų kamera. Šiaip ar taip, kankinimų kameros, atsižvelgiant į daugkartinius pilies perstatymus, kelis kartus keliavo iš vienos vietos į kitą. Tačiau gandai dažnai išsaugo tikrus senovės įvykius geriau nei kitos knygos. Liaudis, kaip taisyklė, atkakliai laikosi savo padavimų ir nekeičia jų net galingųjų šio pasaulio labui.

Per ilgą taikos laikotarpį, prasidėjusį pasibaigus 1520–21 metų karui su Lenkija, jokių reikšmingų pilies perstatymų nebuvo. Jai imta skirti mažiau dėmesio nei anksčiau. Kai kurie prekybininkai gavo teisę statyti savo krautuves visai šalia jos. 1616 metų lapkričio 16 dieną Universitetas (Albertus-Universität Königsberg) gavo vietą priešais pilį savo knygynui, atleistą nuo visų mokesčių. Dalis šių statinių buvo nugriauta XVIII amžiaus pradžioje, kai Frydrichas I sumanė grandiozinius planus perstatyti pilį.

Kitas galimybių langas išvalyti pilį (tiksliau, jos šiaurinį sparną) nuo priestatų atsivėrė tiesiant Pilies gatvę 1885 metais.

Po Frydricho I karūnavimo prasidėjo paskutinis didelis pilies perstatymo laikotarpis. Prabangą mėgęs karalius norėjo visiškai perstatyti rytinį sparną. Be to, jis norėjo visiškai sunaikinti įtvirtinimus tarp rytinio sparno ir priešpilio ir 1701 metais įsakė pradėti statyti arklides (Marstalls), kurios buvo baigtos 1706 metais. Arklidžių kiemas(nuo 1855 metų — kirasyrų kareivinės) dar nebuvo atitvertas sienomis nuo dabartinės Pilies gatvės ir vadinosi Maniežo aikšte (Roßplatz); dabar tai gatvė, kurioje stovi kirasyrų kareivinės.

Rytinis sparnas turėjo būti perstatytas visas, tačiau gyvenimas projektą pakoregavo.

Atnaujintas rytinis sparnas buvo pastatytas 1704–12 metais baroko stiliumi, tačiau jo statyba nebuvo užbaigta.

Koklių salė (Fliesen Saal) rytiniame sparne langais buvo atgręžta į pilies kiemą.

Vos pastačius pirmąjį aukštą ir pradėjus antrąjį, karaliaus mirtis nutraukė statybas. Didžiojo architekto ir skulptoriaus Andreaso Schlüterio (Andreas Schlüter) projekte buvo numatyta per daug prabangos. Jo vykdytoju tapo Brandenburgo slaptojo patarėjo sūnus Joachimas Ludwigas Schultheißas fon Unfriedtas, jau minėtas kalbant apie pilies bažnyčios statybą. Nutrūkusi sparno statyba buvo pratęsta tik rusų okupacijos metais per Septynerių metų karą (1758–62), kai rusai laikė Rytų Prūsiją savo teritorija. Rusų gubernatorius generolas leitenantas Nikolajus fon Korfas (Nikolaus Friedrich von Korff) pastatė trečiąjį aukštą, atnaujino stogą ir pagrindinį portalą (tiksliau, jo viršutinę dalį), o jo įpėdinis (Vasilijus Ivanovičius Suvorovas) 1761 metais tęsė statybas.

Nuo to laiko, nepaisant įvairių restauravimo darbų, atliktų rytiniame pilies sparne 1892–93 metais, jo išorė iš esmės nepasikeitė. Juo labiau pastebimi daugybė jo interjerų pertvarkymų.

(Nurodant pastatų aukštus vokiškoje literatūroje, reikia turėti omenyje, kad vokiečių aukštų numeracija nesutampa su rusiškąja, būtent: rusų 1-asis aukštas Vokietijoje vadinamas „parteriu“ arba „erdštoku“, 2-asis aukštas atitinka vokiečių pirmąjį, 3-iasis — antrąjį ir taip toliau.)

Vidaus menių ir salių apžvalga paprastai pradedama Koklių salėje (Fliesensaal) ir baigiama Maskvėnų salėje, būtinai įtraukiant į ją karalienės Luizės menes šiaurės vakarų bokšte.

Svarbiausios pilies įžymybės, žinoma, yra joje įvykę istoriniai įvykiai. Antai virš rytinio portalo yra kambarys, kuriame gimė pirmasis Prūsijos karalius; dabar jis atkurtas ankstesniu pavidalu. Protėvių salę (Ahnen Saal) puošia dekoratyvinis frizas, iliustruojantis Hohenzollernų (Hohenzollern) genealogiją, pradedant Frydrichu, Zollerno grafu (Friedrich, Grafen von Zollern), ir baigiant Zigmantu ir Albrechtu Frydrichu. Tačiau kaip meno kūrinys jis didelės vertės neturi.

Prancūzų gatvė prasidėjo priešais pagrindinį portalą rytiniame sparne.

Ilgas vidaus koridorius, įrengtas 1885 metais, veda iš rytinio sparno per pietinį į Maskvėnų salę, esančią vakarinio sparno trečiajame aukšte.

Protėvių salė (Ahnen Saal).

Pietinis sparnas šiuo metu yra Rytų Prūsijos prezidento rezidencija. Šiauriniame sparne nuo 1699 metų įsikūrusios konsistorijos (vietos dvasininkijos vadovybės) pagalbinės patalpos, karališkasis archyvas, kadastro įstaiga (Katasteramt), provincijos aukščiausiasis teismas, apygardos kasa (Kreiskasse) ir kraštotyros muziejus „Prussia“ (Museum der Altertumsgesellschaft Prussia), įkurtas 1845 metais siekiant plačiajai visuomenei pristatyti mūsų tėvynės, ypač Rytų ir Vakarų Prūsijos, istoriją, naudojant vietos archeologų radinius, papasakoti, pradedant gilia senove, apie vietos visuomenės dvasinį gyvenimą ir jos pasiekimus visose žmogaus veiklos srityse. Muziejaus kolekcija kelia susižavėjimą ir pagarbą.

Priešais rytinį sparną stovi paminklas Frydrichui I. Statulą valdovo iniciatyva prieš jo karūnavimą sukūrė Andreasas Schlüteris, o iš bronzos Berlyne nuliejo meistras Jacobi. Kūrinys yra paminklas visai karaliaus Frydricho epochai, kai Prūsija įgijo suverenitetą, tapdama karalyste, o pats Frydrichas tapo pirmuoju jos karaliumi. Jis pavaizduotas ant postamento imperatoriškais drabužiais, be galvos apdangalo, šalmas guli prie jo kojų; dešinėje rankoje — karališkasis skeptras; karalius žengia žingsnį pirmyn, simbolizuojantį Prūsijos perėjimą jo valdymo metais į naują kokybę. Postamentas pagamintas iš pilko marmuro, visose keturiose postamento pusėse iškalti užrašai.

Priekyje įrašyta „Friedrich, erster König der Preußen, zu Königsberg gekrönt den XVIII. Jänner MDCCI“. („Frydrichas, pirmasis Prūsijos karalius, karūnuotas Karaliaučiuje 1701 metų sausio 18 dieną“. Atkreipkime dėmesį į Prūsijos karalių titulo rašybos subtilybes. Šios knygos vokiškame tekste parašyta: „Friedrich, erster König der Preußen“. Jo oficialus titulas po karūnavimo buvo: „König in Preußen“. Po pirmojo Lenkijos padalijimo 1772 metais Prūsijos karalių titulas imtas rašyti „König von Preußen“. Besidomintieji Prūsijos istorija gali patys pasukti galvą, kodėl jis keitėsi.)

Kitoje postamento pusėje iškaltas užrašas: „Die Bildsäule des Ahnherrn widmete dem edlen Volke der Preußen zum immerwährenden Denkmale gegenseitiger Liebe und Treue den 18. Jänner 1801 Friedrich Wilhelm III“.

Paminklas Frydrichui I, pačiam užsidėjusiam karūną sau ant galvos.

(„Savo protėvio skulptūrą kaip amžinos abipusės meilės ir ištikimybės ženklą kilniajai Prūsijos tautai 1801 metų sausio 18 dieną paskyrė Frydrichas Vilhelmas III“.)

Paminklas Frydrichui I (kairėje) stovėjo Pilies aikštėje priešais rytinį sparną (dešinėje).

Keptas jautis ir vyno fontanai — taip buvo švenčiamas pirmasis Prūsijos karūnavimas 1701 metų sausio 18 dieną.

Dešinėje postamento pusėje pavaizduotas Prūsijos erelis su skeptru ir valdžios obuoliu, po juo — Juodojo erelio ordino devizas „Suum cuique“ (Kiekvienam savo). Kairėje postamento pusėje — skeptro ir valdžios obuolio įteikimas. Paminklą juosia pusrotondė.

Retai kuriam kitam tokio nuostabaus darbo paminklui, kaip šis, teko toks sudėtingas likimas. Po karaliaus mirties paminklui niekaip nepavyko rasti deramos vietos Berlyne. Prieš Lenkijos karaliaus Augusto (August III von Sachsen) apsilankymą Berlyne 1729 metais paminklą nuspręsta pastatyti Unter den Linden (Unter den Linden) alėjoje, galbūt ten, kur iki jo stovėjo paminklas Frydrichui Didžiajam (Friedrich der Große). Jau buvo paruoštas marmurinis postamentas, kai netikėtai mirė karalius Frydrichas Vilhelmas I (Friedrich Wilhelm I), po to sekė neramios dienos ir apie statulą pamiršo. Ją išsiuntė į Špandau (Spandau, Berlyno priemiestis), kai per Septynerių metų karą (1756–63) rusų kariuomenė 1761 metais priartėjo prie Berlyno, vėliau vėl grąžino į arsenalą, kur ji ilgai gulėjo užmiršta tarp surūdijusių patrankų ir įvairiausio šlamšto. Ją aptiko, kai ėmė ieškoti žaliavų naujoms patrankoms lieti. Karaliaus Frydricho Vilhelmo III (Friedrich Wilhelm III) įsakymu statula buvo padovanota Prūsijai ir 1802 metų rugpjūčio 3 dieną pagaliau iškilmingai pastatyta dabartinėje jos vietoje prie Karaliaučiaus pilies.

Priešais paminklą pirmajam Prūsijos karaliui, Avižų bokšto papėdėje, stovi bronzinis paminklas kunigaikščiui Albrechtui. Kunigaikštis pavaizduotas savo laikų drabužiais, plika galva. Dešinėje rankoje jis laiko naująjį bažnyčios statutą ir nutarimą dėl universiteto Karaliaučiuje įkūrimo. Kairiąja ranka kunigaikštis remiasi į kalaviją. Prie jo kojų guli knygos kaip meilės žinioms simbolis.

Paminklas stovi ant poliruoto granito luito, kurio priekinėje pusėje užrašas: „Albrecht von Brandenburg, Letzter Hochmeister, Erster Herzog in Preußen“ (Albrechtas Brandenburgietis, paskutinis didysis magistras, pirmasis kunigaikštis Prūsijoje).

(Paminklas kunigaikščiui Albrechtui be pėdsakų dingo 1945 metais, tačiau buvo atkurtas ir vėl pastatytas XXI amžiaus pradžioje prie šiaurės rytinės Katedros dalies Kneiphofe.)

Paminklas kunigaikščiui Albrechtui su siaubu žvelgia į pokarinį Karaliaučių, laukdamas savo likimo.

Statula buvo sukurta pagal profesoriaus Reuscho eskizus, paminklas atidengtas dalyvaujant imperatoriui 1891 metų gegužės 19 dieną.

Gintaro kambarys (Bernsteinzimmer) sudegė kartu su pietiniu sparnu 1944-aisiais po bombardavimo.

Loviso Corintho salė (Lovis Corinth-Gedächtnissaal). Jo kūrybą naciai pripažino „išsigimusia“.

• Kunigaikštis Albrechtas buvo kilęs iš Hohenzollernų giminės ir gimė 1490 metų gegužės 17 dieną. Jis buvo Frydricho V, Brandenburgo-Ansbacho-Kulmbacho markgrafo (Markgraf Friedrich V. von Brandenburg-Ansbach-Kulmbach) sūnus. Jo motina buvo Lenkijos princesė Sofija Jogailaitė (Sofia Jagiellonka). Albrechtas buvo priimtas į Teutonų ordino narius 1511 metų vasario 13 dieną ir tais pačiais metais išrinktas didžiuoju magistru. 1512 metų lapkričio 22 dieną jis pirmą kartą iškilmingai įžengė į Karaliaučių. Albrechto atsisakymas pripažinti Lenkijos lenų (vasalinę) priklausomybę sukėlė Prūsijai sunkų karą su Lenkija 1520–21 metais. Net Karaliaučiui tada grėsė pavojus (lenkai priartėjo prie jo pakraščių ir užėmė į pietus nuo miesto esantį Ponarto priemiestį). 1521 metų balandžio 7 dieną pagaliau Torunėje buvo sudaryta taika (ketveriems metams), padariusi galą šiam karui. Markgrafas Albrechtas vyksta į Vokietiją prašyti pagalbos (sprendžiant pokario problemas). Tačiau savo tikslo jis nepasiekė, bet kelionės metu susipažino su Martynu Liuteriu ir Andreasu Osianderiu. Būtent Martynas Liuteris įteigė Albrechtui mintį, kad Prūsiją būtina paversti pasaulietine valstybe. Tačiau dar markgrafui nespėjus grįžti į Prūsiją, jo vietininkas Sembos vyskupas Georgas fon Polencas (Georg von Polenz), pritariant vietos bajorams, jau įvykdė Prūsijoje bažnyčios reformaciją. Vėliau vyskupas sutiko ir su Teutonų ordino pertvarkymu į savarankišką pasaulietinę valstybę.Pagal 1525 metų balandį Krokuvoje sudarytą susitarimą Albrechtas gavo naująją kunigaikštystę kaip Lenkijos leną. 1525 metų gegužės 9 dieną Albrechtas atvyko į Karaliaučių. Aukščiausiais Prūsijos pareigūnais dabar tapo: oberburggrafas, landhofmeisteris ir kancleris. Buvę komtūrai tapo rotušės (merijos) valdininkais. 1525 metų rugsėjį kilęs valstiečių sukilimas Sembos pusiasalyje ir Notangoje buvo lengvai numalšintas. 1526 metais kunigaikštis Albrechtas susituokė su Dorotėja (Dorothea von Dänemark), Danijos karaliaus Frydricho I (Friedrich I) dukterimi. Daugiau kaip dvidešimt metų jie praleido laimingoje santuokoje, kol 1547 metų balandžio 11 dieną Dorotėja mirė.Vienintelė jų duktė Ana Sofija tapo kunigaikščio Johano Albrechto Meklenburgiečio (Johann Albrecht I, Herzog zu Mecklenburg) žmona. Antroji santuoka, kurią 60-metis kunigaikštis Albrechtas sudarė su 17-mete Ana Marija Braunšveigiete (Anna Maria von Braunschweig-Calenberg-Göttingen), nebuvo laiminga, tačiau 1553 metų balandžio 29 dieną jiems vis dėlto gimė sūnus Albrechtas Frydrichas.Kunigaikštis Albrechtas buvo mokslininkų draugas ir globėjas bei naujų vėjų šalininkas. Su Liuteriu ir Melanchtonu (protestantiškojo tikėjimo pradininkais) jį siejo ne tik nuoširdus susirašinėjimas, jie buvo jam artimi dvasia. Albrechtas globojo knygų spausdinimą ir prekybą knygomis; jis kvietė į Prūsijos dvarą daug talentingų dailininkų, skulptorių, statybininkų, amatininkų iš įvairių šalių. Visus šiuos žmones kunigaikštis telkė Karaliaučiuje, kur įkūrė pirmąją vietos paveikslų galeriją ir didelę biblioteką. Šviesiausiu jo darbu reikia laikyti Karaliaučiaus universiteto įkūrimą 1544 metais. Karaliaučius tais metais išgyveno audringą, taip pat ir pramonės, suklestėjimo laikotarpį, kai gavo sandėliavimo (laivų statybos) teisę. Ir vis dėlto liūdesio ir rūpesčių nemažėjo. Pirmiausia Prūsijoje pasirodė pavojinga gripo atmaina, sukelianti neįprastai stiprų prakaitavimą ir dažnai lemianti greitą mirtį. Vėliau, 1549 metais, atėjo cholera. Prie šių nelaimių prisidėjo religiniai neramumai ir ginčai, ypač sustiprėję po pamokslininko Andreaso Osianderio (Andreas Osiander) atvykimo 1549 metais. Šie vaidai apėmė ištisus luomus. Senstantis ir nusilpęs kunigaikštis Albrechtas, patyręs insultą (1563 metais), palaužtas dvasiškai ir fiziškai, vis labiau pateko į anksčiau jam svetimų žmonių įtaką, ypač tai pasakytina apie avantiūristą Paulių Skalichą (Paul Skalich). Gyvenimo pabaigoje kunigaikštis patyrė tikrą siaubą, kai, dalyvaujant iš Lenkijos atsiųstiems komisarams ir be jo sutikimo, buvo suimti ir nubausti mirtimi dvaro pamokslininkas Funckas (Funcke) ir du jo patarėjai.Tai įvyko 1566 metų spalio 28 dieną Kneiphofo (Kneiphof) rotušės tarybos sprendimu, o dar po pusantrų metų, 1568 metų kovo 20 dieną, Albrechtas mirė Tepliavos (Tapiau, dabar Gvardeisko miestas) pilyje. Po 16 valandų Neuhauseno (Neuhausen, dabar Gurjevsko miestas) pilyje mirė jo antroji žmona Ana Marija. Jie buvo palaidoti kartu Katedros šeimos kriptoje.(Įnirtingi religiniai ginčai šiuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti scholastiški. Juose kiekviena pusė gynė savo požiūrį į žmogaus santykį su Dievu. Vis dėlto tame fone aiškiai matėsi įnirtingos ginčininkų ambicijos ir jų noras patraukti į savo pusę kuo daugiau šalininkų. Suprantama, kad tokie ginčai atitraukė visuomenę nuo aktualesnių problemų sprendimo, stabdė laisvą mąstymą ir trukdė mokslinės minties raidai. Šia anarchija piliečių galvose pasinaudojo Paulius Skalichas: jis įsiteikė kunigaikščiui Albrechtui, kaupdamas politinį kapitalą, kurį sumaniai vertė visiškai apčiuopiamomis materialinėmis gėrybėmis. Tačiau galų gale apsišaukėlis vis dėlto buvo priverstas bėgti į Dancigą, kur ir baigė savo dienas.)
• 
  
• Princesės aikštė tam tikru metu tapo to paties pavadinimo gatve, garsia tuo, kad joje stovėjo Imanuelio Kanto namas. Jis nusipirko jį būdamas beveik 60 metų (1783-iaisiais), tarpininkaujant oberburmistrui Theodorui Gottliebui fon Hippeliui, iš portretisto Johanno Gottliebo Beckerio paveldėtojų ir gyveno jame iki pat mirties. Namas buvo nugriautas 1893-iaisiais.Helene Neumann (1874–1942). „Kanto namas prie pilies“. XX amžiaus pradžia. Popierius, ofortas.
• 
  
• Frydrichas I valdė Prūsiją kaip kurfiurstas Frydrichas III nuo 1688 iki 1701 metų, o paskui kaip Prūsijos karalius Frydricho I vardu nuo 1701 iki 1713 metų. Jis buvo antrasis Didžiojo kurfiursto Frydricho Vilhelmo I (Friedrich Wilhelm von Brandenburg oder Großer Kurfürst) ir jo žmonos Luizės Henrietės Oranietės (Luise Henriette von Oranien-Nassau) sūnus. Gimė 1657 metų liepos 11 dieną Karaliaučiuje. Jo gimimo vieta tapo kambarys virš rytinio pilies portalo. 1657 metų liepos 29 dieną jis buvo pakrikštytas Pilies bažnyčioje. Nepaisant taikaus būdo, Frydrichas tapo nugalėtoju trijuose karuose: Didžiajame Turkijos kare 1683–1699 metais, vadinamajame Plėšikiškame kare 1688–1697 metais (dar žinomame kaip Pfalco įpėdinystės karas), kurį sukėlė Prancūzijos karalius Liudvikas XIV (Louis XIV, tas pats „Karalius Saulė“), ir Ispanijos įpėdinystės kare 1701–1714 metais. 1690 metais jis perkėlė savo dvarą į Karaliaučių (tai yra padarė Karaliaučių savo rezidencija) ir 1701 metų sausio 18 dieną čia pat buvo karūnuotas, tapdamas Prūsijos karaliumi. Būtent Prūsijoje jis parodė savo meilę spindinčioms šventėms. Jo karūnavimo garbei Karaliaučius dešimt savaičių margavo linksmais šventiniais maskaradais (nuo 1700 metų gruodžio 29 dienos iki 1701 metų kovo 8 dienos). Jų metu buvo rengiamos turtingai apsirengusių vietos bajorų procesijos, kurių priekyje puikiais žirgais jojo senoviniais kostiumais vilkintys heroldai. Karūnavimo išvakarėse, nuo sausio 15 iki 18 dienos, žmonės pakilios nuotaikos rinkdavosi penkiose pagrindinėse Karaliaučiaus aikštėse stebėti pasiruošimo iškilmingai ceremonijai. Sausio 17 dieną buvo įsteigtas Juodojo erelio ordinas, sausio 18 dieną pašventinti Našlaičių namai (po daugybės perstatymų ir karų pastatas stebuklingai išliko Maskvos prospekto ir Lietuvos pylimo gatvės kampe). Pasibaigus karūnavimo ceremonijai, karalius su žmona Sofija Šarlote (Sophie Charlotte von Hannover) priėmė kilmingų miesto asmenų sveikinimus. Pilies bažnyčioje padėkos pamaldas iš karto laikė du probstai (pastoriai): vyriausiasis dvaro evangelikų pamokslininkas fon Sandenas (Bernhard von Sanden) iš Karaliaučiaus ir reformatų kunigas Benjaminas Ursinusas fon Bäras (Benjamin Ursinus von Bär) iš Berlyno. Šventės proga Karaliaučiaus gyventojams aikštėje priešais pilį buvo išstatyta milžiniška jaučio skerdiena, prikimšta vištų, žąsų ir ančių. Buvo patiekiami ir kiti valgiai. Iš dviejų didžiulių juodų erelių visą dieną liejosi raudonas ir baltas vynas. Sausio 20 dieną publikai buvo rengiami reginiai kunigaikščių Hetzgartene (Hetzgarten). Visoms iškilmėms išleista 6 milijonai talerių. (To meto suma milžiniška, turint omenyje, kad 100 talerių per mėnesį alga buvo laikoma gana didele.) Karalius daug nuveikė modernizuodamas pilį, mokyklinį švietimą, našlaičių namus, kurdamas Frydricho kolegiją (Friedrichs-Collegium), kovodamas su maro epidemija. Jo meilė mokslams ir menams pasireiškė Halės universiteto įkūrimu 1694 metais ir Menų ir mokslų akademijos įkūrimu Berlyne, daugybe puikių statinių, pavyzdžiui, Karališkaisiais rūmais, Zeughausu (arsenalu) ir raitu paminklu Didžiajam kurfiurstui Berlyne, ir tai toli gražu ne visas sąrašas.

Karaliaučiaus pilies chronologija

V. I. Kulakovas (knyga „Karaliaučiaus pilies istorija“, 2008, leidykla „Živiom“)1255 – pirmosios, medinės, Pilies įkūrimas prūsų piliakalnio, apsupto Tvangstės ąžuolyno, vietoje.

1260–1262 – Pilies apgultis, kurią vykdė prūsai, vadovaujami Herkaus Manto.

1275 – septynkampio plano Haberturm bokšto sukūrimas. Pilis pradedama statyti iš akmens ir plytų ir apjuosiama devyniais bokštais.

1309 – Pilis tampa didžiojo maršalo, svarbiausio Teutonų ordino karo vado, rezidencija.

1255–1327 – Pilis yra Karaliaučiaus komtūrijos centras ir komtūro rezidencija.

1387 – Pilies mūrinių statinių statybos užbaigimas. Iškyla 84,5 m aukščio Pilies bokštas.

1454 – Trylikos metų karo metu Pilį užima ir iš dalies sugriauna miestiečiai.

1457 – į Pilį iš Marienburgo persikelia didysis magistras ir visa aukščiausioji Teutonų ordino vadovybė. Jiems apgyvendinti statomos didžiojo magistro patalpos, Firmarija, Ligoninė, Šv. Onos koplyčia.

1525 – Pilis tampa Prūsijos kunigaikščio ir jo šeimos rezidencija.

1569 – Pietinio sparno statybos užbaigimas.

1578 – fundamentalaus Pilies perstatymo pradžia ir Vakarinio sparno ribose Zeughauso, Pilies bažnyčios, Maskvėnų salės, grūdų sandėlio patalpų įrengimas.

1594 – Pilies perstatymo užbaigimas pažymėtas prabangiomis iškilmėmis, skirtomis kunigaikščio Albrechto Frydricho dukters Anos ir kronprinco Johano Zigmanto vestuvėms.

1600–1608 – galutinai susiformuoja Pilies bažnyčios vidaus vaizdas su dviejų navų sale ir dvigubais kryžminiais skliautais.

1608 – meistras Adrianas Silbermannas baigia darbą prie vargonų Ordino bažnyčioje.

1618 – Prūsijos ir Brandenburgo kunigaikštysčių sujungimas su bendra administracine sostine Berlyne. Tačiau Karaliaučiaus pilis išlaiko kunigaikščio rezidencijos reikšmę.

1640 – pirmasis daktaro disertacijos gynimas Albrechto universiteto veiklos rėmuose vyksta Pilies bažnyčioje.

1657, liepos 11 d. – Pilyje gimsta kunigaikščio sosto įpėdinis Frydrichas III — būsimasis Prūsijos karalius Frydrichas I.

1663 – Prūsijos luomai Pilies kieme prisiekia Didžiajam kurfiurstui Frydrichui Vilhelmui.

1697 – specialiai iš Berlyno atvykęs kurfiurstas Frydrichas III Pilyje priima Didžiąją pasiuntinybę ir carą Petrą I (inkognito).

1701, sausio 18 d. – pirmųjų Prūsijos karaliaus ir karalienės — Frydricho I ir Sofijos Šarlotės — karūnavimas.

1711 – virš Pilies bažnyčios esanti 83 x 17,9 m dydžio salė su 6 m aukščio lubomis pirmą kartą paminėta kaip Maskvėnų salė. Pavadinta taip Maskvos didžiosios kunigaikštystės pasiuntinybės, lankiusios Pilyje 1516 m., garbei.

1714, rugpjūčio 31 d. – „Karalius kareivis“ Frydrichas Vilhelmas I Pilyje priima Karaliaučiaus valdininkų priesaiką ir Pilies sodą (į šiaurę nuo Pilies) paverčia maršų paradų aikštele (būsimosios Paradeplatz aikštės pirmtakė).

1717 – Frydrichas Vilhelmas I padovanoja Gintaro kabinetą Petrui I.

1730 – skulptorius J. G. Meissneris sukūrė paminklą karaliui Frydrichui Vilhelmui I, vieningo Karaliaučiaus miesto kūrėjui.

1740 – Frydrichas II Didysis nutraukia karūnavimo Pilies bažnyčioje tradiciją, tačiau priima čia karaliaučiečių priesaiką.

1765–1772 – Imanuelis Kantas dirba jaunesniuoju bibliotekininku Pilies knygų rinkinyje.

1786, rugsėjo 17–23 d. – iškilmingi renginiai Pilyje karaliaus Frydricho Vilhelmo II įžengimo į sostą proga.

1796 – tradicijos kasdien Pilies bokšte miesto muzikantų grupei atlikti du choralus pradžia.

1798, birželio 5 d. – karalius Frydrichas Vilhelmas III priėmė luomų priesaiką balkone pilies kieme.

1799 – rūsys su vyninuke ir sandėliais, priklausiusiais bendrovei „Koch und Richter“, gauna „Blutgericht“ pavadinimą.

1807 ir 1812 – Napoleono I buvimas Pilyje.

1810 – Aukščiausiojo provincijos teismo patalpų statyba Šiauriniame sparne.

1840, rugsėjo 10 d. – priesaika ir Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo IV įžengimo į sostą šventimas Pilies kieme.

1861, spalio 18 d. – Vilhelmo I karūnavimas Pilies bažnyčioje. Beveik po dešimties metų, 1871 metų sausio 18 dieną, šis Prūsijos karalius Versalio rūmuose taps Antrojo Vokietijos reicho kaizeriu.

1866 – Pilies bokšto smailė pasviro, ir, atkuriant jo viduramžišką išvaizdą, bokštas pagal architekto Friedricho Augusto Stülerio projektą įgyja pseudogotikinę smailę, dengtą glazūruotomis čerpėmis. Jos viršūnėje vėl pritvirtinama 1686 m. pagaminta vėtrungė su Didžiojo kurfiursto inicialais.

1877 – rombinių raštų iš glazūruotų juodų plytų atkūrimas ant Pilies bokšto sienų.

1887 – atliekamas skliautinių lubų su medinėmis plokštėmis restauravimas „Maskvėnų salėje“. Ši patalpa ir toliau lieka didžiausia Vokietijos sale, kurios matmenys 83 x 18 m, aukštis iki 10 m, o lubų neremia kolonos.

1904 – minint 100-ąsias I. Kanto mirties metines, ant Vakarinio sparno sienos įrengiama memorialinė bronzinė lenta su jo mintimi iš filosofinio veikalo „Grynojo proto kritika“.

1938 – išleidžiamas paskutinis Muziejaus „Prussia“ vadovas.

1944 – naktinio bombardavimo iš rugpjūčio 29 į 30 d. metu Anglijos aviacija apgadina Pilį ir aplinkinius miesto centro pastatus. Padegamosios fosforo bombos sunaikina daugelio istorinių statinių medines detales.

1955 – „V. D. Krolevskio komisijos“, susijusios su daliniu pilies pastatų sunaikinimu, veiklos pradžia.

1967, rugpjūčio 15 d. – istorinis A. N. Kosygino apsilankymas Kaliningrade

1968, balandžio 20 d. – planingo Pilies griovimo pradžia.

1993 – prekybos paviljonų komplekso „Senasis bokštas“ statybų pradžia į šiaurę nuo Pilies teritorijos; jis pavadintas taip fogto fon Liedelau bokšto, kurio griuvėsių 1993 m. ieškojo RMA Archeologijos instituto Baltijos ekspedicija, garbei.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.