Septyni Karaliaučiaus amžiai

Karaliaučiaus istorija prasideda 1255 metų sausį. Numatau pagrįstą klausimą: o kaipgi prūsų Tvankstė? Juk ir prieš Kryžiuočių ordinui pastatant pilį ant Prieglaus kranto čia gyveno žmonės? Iš karto išdėstysiu savo poziciją: Karaliaučiaus ir Tvankstės nesieja tęstinumas. Kaliningradą ir Karaliaučių sieja, Tvankstės ir Karaliaučiaus – ne. Patys kryžiuočiai padarė viską, kad apie ikikrikščioniškąją šių vietų istoriją sužinotume kuo mažiau. Sunaikinę visus prūsų gyvenvietės buvimo čia liudijimus ir nepalikę savų prūsų buities aprašymų, jie sukūrė istorinę mįslę. Archeologai ir istorikai iki šiol nesutaria, ar Tvankstė buvo šventvietė, ar tiesiog įtvirtinta gyvenvietė, kiek čia gyveno prūsų, koks buvo Tvankstės vaidmuo prūsų istorijoje. Karaliaučiaus pilis nebuvo prūsų gyvenvietės paveldėtoja, jos logiška tąsa, todėl būtent 1255-ieji ir tapo paties Karaliaučiaus įkūrimo metais.

PIRMASIS AMŽIUS – UGNIMI IR KALAVIJU

Přemyslas Otakaras II

(Apie 1230–1278)

Čekijos karalius nuo 1253 m. Sustiprino karaliaus valdžią ir Čekijos valstybės karinę galią. 1254–1255 m. vadovavo riterių būriui, siekusiam užkariauti prūsų žemes Semboje. 1260-aisiais ketino surengti naują žygį į Prūsiją, tačiau pats jame dalyvauti negalėjo. Žuvo mūšyje prie Diurnkruto (Suché Kruty) su Vokiečių imperatoriaus Rudolfo I kariuomene. Otakaro II statula puošia Karaliaučiaus (dabar Kaliningrado) Karališkųjų vartų frontoną.

Karaliaučiaus pilis buvo įkurta po kryžiaus žygio į Sembą, kuriame lemiamą vaidmenį suvaidino Bohemijos karalius Přemyslas Otakaras II. Krikščionių kariuomenė, sudaryta iš Kryžiuočių ordino riterių ir Otakaro kryžiuočių, 1254–1255 m. žiemą perėjo Sembos pusiasalį, naikindama pagonis ištisais kaimais, kol prūsų vadai pasidavė ir paprašė taikos. Kapituliacija anais laikais atrodydavo taip: vietos genčių vadai atiduodavo savo sūnus įkaitais, gyventojai būdavo pakrikštijami, o vietos kilmingieji, paprastai išsaugoję savo žemes ir privilegijas, pereidavo nugalėtojų pusėn. Po Sembos užkariavimo ant aukštos kalvos Prieglaus žiotyse buvo įkurta Karaliaučiaus pilis.

Svarbiausias to meto įvykius aprašantis istorinis šaltinis – Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“ – apie patį pilies įkūrimą pasakoja gana trumpai:

„Ponui Bohemijos karaliui išvykus, magistras ir broliai sėkmingai parengė visa, ko reikėjo statyboms, ir, pasiėmę su savimi jiems ištikimus prūsus, su didele kariuomene Viešpaties 1255 metais išžygiavo ir toje vietoje, kuri dabar vadinama senąja pilimi, pastatė Karaliaučiaus pilį, Bohemijos karaliaus garbei pavadinę ją Karališkąja pilimi (prūsai ją vadina Tuvangste pagal toje vietoje buvusio miško pavadinimą), ir paliko ten komtūru brolį Burchardą fon Hornhauzeną su daugybe brolių ir ginklanešių. Vėliau ši pilis buvo perkelta į tą vietą, kur stovi dabar, ant to kalno, ir apjuosta dviem sienomis su devyniais mūriniais bokštais.“

Yra visi pagrindai manyti, kad pilies vieta buvo parinkta ne atsitiktinai, o Ordino iš anksto nusižiūrėta. (Žinoma, kad noras įkurti miestą Prieglaus žiotyse anksčiau buvo išreiškę ir Hanzos atstovai.) Visai tikėtina, kad jau tada Ordino vadovybė suprato strateginę šios vietos padėtį – pilis taptų vartais į Prieglių, atverdama vandens kelią į prūsų žemes, kurį prireikus ir užrakintų.

Būtent todėl Karaliaučius vėliau virto dideliu miestu, o visos kitos Ordino pilys teritorijoje, kurią dabar užima Kaliningrado sritis, nors laikui bėgant ir apaugo gyvenvietėmis, taip ir liko nedideli miesteliai.

Taigi Karaliaučiaus pilis, tuomet dar iš žemių ir rąstų, buvo įkurta. Tačiau įkurta ne toje vietoje, kur mūsų laikais buvo atlikti „archeologiniai“ kasinėjimai ekskavatoriais. Ir ne ten, kur stūkso pilka Sovietų rūmų griozdas. Pilis stovėjo kiek į rytus nuo Sovietų rūmų, ten, kur dabar prasideda prieš pasaulio futbolo čempionatą įrengtas betoninis nusileidimas prie prekybos centro „Moskovskij“, o anksčiau buvo apleistas šlaitas, dosniai nubertas plytgaliais. Netoli pilies tekėjo Kačių upelis – Katzbach, dabar paslėptas požeminiame kolektoriuje. Ant upelio beveik kartu su pirmąja pilimi buvo pastatytas malūnas – svarbiausia XIII amžiaus Ordino ūkio grandis. Pačioje pilyje paliktas įgulos būrys, vadovaujamas komtūro Burchardo fon Hornhauzeno. Priešingai paplitusiam klaidingam įsitikinimui, pats karalius Otakaras Karaliaučiaus pilies įkūrime nedalyvavo, nes iškart pasibaigus žygiui į Sembą skubiai grįžo į savo valdas ir 1255 m. sausio 17 d. jau buvo Elbinge (dabar lenkiškame Elblonge).

Čia derėtų trumpai nukrypti nuo temos ir aptarti paties pilies pavadinimo kilmę. Nuo seno tarp istorikų ir kraštotyrininkų nerimsta ginčas, „iš kur kilo Karaliaučius“. Ir nors Petras Dusburgietis nedviprasmiškai teigia, kad Karaliaučius gavo savo vardą karaliaus Otakaro nuopelnams pagerbti, egzistuoja ir požiūris, kad iš tiesų pavadinime buvo įgyvendinta Ordino tradicija naujas pilis ir tvirtoves vadinti anksčiau Palestinoje prarastųjų vardais. Galima manyti, kad šiuo atveju Ordino broliai vienu šūviu nušovė du zuikius: ir tradicijos laikėsi, ir dėkingumą Bohemijos karaliui parodė. Ordine (ypač tuo laikotarpiu) tokius klausimus buvo įprasta spręsti kolegialiai, ir greičiausiai Karaliaučiaus pavadinimas tiko daugumai, jei ne visiems.

Maždaug po dvejų trejų metų prasidėjo naujosios Karaliaučiaus pilies statyba, šįkart jau toje vietoje, kurią pažįstame iš prieškarinių nuotraukų.

Kryžiuočių ordinas

Religinis riterių ordinas, įkurtas 1190 m. Palestinoje ir labiausiai išgarsėjęs prūsų žemių užkariavimu bei jų teritorijoje sukurta valstybe (1309–1525). Nuo XIII a. pabaigos kariavo su Lietuva ir Lenkija. 1410 m. patyrė pralaimėjimą mūšyje su lenkų ir lietuvių kariuomene prie Žalgirio ir neteko didelės dalies teritorijų. Pralaimėjęs Trylikos metų karą (1454–1466), tapo Lenkijos vasalu. Kaip valstybė panaikintas 1525-aisiais, įkūrus Prūsijos kunigaikštystę. Nominaliai egzistuoja iki mūsų dienų.

Katzbacho upelis buvo užtvenktas užtvanka aukščiau senojo malūno, ir taip susidarė Pilies tvenkinys (vok. Schloßteich), dabar mums žinomas kaip Žemutinis tvenkinys. Galima drąsiai teigti, kad tai seniausias iš išlikusių žmogaus sukurtų objektų mieste. Tuo pat metu į šiaurę nuo pilies, ties dabartiniu viešbučiu „Kaliningrad“, atsirado pirmoji vokiečių kolonistų gyvenvietė. Šalia buvo pastatyta Šv. Mikalojaus bažnyčia. Pilies statyba sustojo 1260 metais dėl prasidėjusio prūsų sukilimo, kuriam vadovavo Herkus Mantas. Pati pilis, nors ir su didžiausiu vargu, šį sukilimą atlaikė, o gyvenvietę ir bažnyčią prūsai sudegino. Pilies apgultis truko iki 1262 metų pradžios. Pilis buvo aprūpinama maistu iš išorės Prieglaus upe, nepaisant prūsų mėginimų upę užtverti. Pagaliau 1262 m. sausio 22 d. prie Karaliaučiaus sienų atvyko jungtinis riterių iš Jiulicho ir Brandenburgo būrys, privertęs prūsus nutraukti apgultį. Galutinai prūsų sukilimas buvo numalšintas 1270 metais, ir tais pačiais metais prie pietinės pilies ribos buvo įkurta nauja gyvenvietė, vėliau pavadinta Altštatu.

Žinoma, atidus skaitytojas iškart pastebės prieštaravimą: visiškai nauja gyvenvietė gavo „Senojo miesto“ vardą. Čia nėra nieko keisto. Pavadinimas Altštatas metraščiuose pirmą kartą pasirodo po 16 metų – 1286-aisiais, kai gyvenvietė gavo miesto teises. Tuo metu aplink Karaliaučiaus pilį jau buvo kelios panašios kolonistų gyvenvietės, ir Altštatas savo vardą gavo kaip seniausia iš jų. Kitas miestas po Karaliaučiaus pilies sienomis, 1300 m. gavęs miesto teises, Lėbenichtas, ilgą laiką buvo vadinamas Noištatu – „Naujuoju miestu“.

Tačiau kol kas grįžkime prie Karaliaučiaus pilies. 1280–90 m. buvo pastatytas pagrindinis statinys – keturkampis konvento pastatas, apjuostas plytų ir lauko akmenų siena su tarpiniais bokštais ilgosiose (pietinėje ir šiaurinėje) pusėse. Vartai buvo rytinėje pusėje. XIII–XIV a. sandūroje Karaliaučiaus pilis susiformavo kaip tvirtovė, o vėlesni jos patobulinimai daugiausia buvo skirti administracinėms funkcijoms plėtoti.

1312 m. Karaliaučiaus pilies gyvenime įvyko reikšmingas įvykis – ji tapo Kryžiuočių ordino maršalo, aukšto pareigūno, atsakingo už karinę brolijos gyvenimo pusę, rezidencija.

Ir vėl lemiamą vaidmenį renkantis maršalo rezidencijos vietą suvaidino palanki Karaliaučiaus geografinė padėtis, darusi jį patogia baze būsimam puolimui prieš Lietuvą: pilis stovėjo vandens ir sausumos kelių sankirtoje, buvo neįveikiama trumpai apsiausčiai, bet kartu nebuvo labai nutolusi nuo būsimų mūšių vietų. Vėlesniais metais Karaliaučius matė daugybę riterių – nuo bevardžių nuotykių ieškotojų iki karališkojo kraujo asmenų, kurie atvykdavo kaip „svečiai“: taip tais laikais Ordine buvo vadinami kryžiaus žygių į Lietuvos žemes dalyviai.

Plėtėsi ir gyvenvietės prie pilies sienų. Jau minėjome Altštatą, įsikūrusį tarp pilies ir Prėgliaus, bei Lėbenichtą, kuris, dabartiniais orientyrais, buvo ties Zarajskaja gatve ir santuokų rūmų pastatu. Trečiasis miestas atsirado ir teises gavo 1327 m. Knypavos saloje (dabar Kanto sala) ir užėmė ją visą. Po trejų metų Knypavoje vietos vyskupas Johanas Klarė padėjo pirmąjį būsimosios Katedros pamatų akmenį; ji buvo pašventinta ir pirmuosius parapijiečius priėmė jau 1333-iaisiais, nors statyba baigta tik 1380-aisiais, jau po Klarės mirties.

Pagrindinių įvykių chronologija

1226–1283 – Kryžiuočių ordinas užkariauja prūsus.

1255 – Įkuriama Karaliaučiaus pilis.

1260-70 – Prūsų sukilimas, vadovaujamas Herkaus Montės (Manto).

1286 m. vasario 26 d. – Altštatas gauna miesto teises.

1300 m. gegužės 5 d. – Lėbenichtas gauna miesto teises.

1309 – Kryžiuočių ordino sostinė perkeliama į Prūsiją (Marienburgas / Malborkas).

1312 – Ordino maršalo rezidencija perkeliama į Karaliaučiaus pilį.

1327 m. balandžio 6 d. – Knypava gauna miesto teises.

1329 – Įsteigiama Šv. Jurgio ligoninė.

1330 – Pradedama statyti Katedra.

1339 – Pirmą kartą paminimas Karaliaučiaus jūrų uostas ir gatvių grindimas Altštate.

1339–1340 – Altštatas, Knypava ir Lėbenichtas įstoja į Hanzą.

ANTRASIS AMŽIUS – KRYŽIUOČIŲ ORDINAS

„Prūsijos žemės kronika“

Pirmasis Prūsijos įvykių metraštis, kurį parašė Ordino brolis Petras Dusburgietis (iš Duisburgo); jis apima laikotarpį nuo Ordino įkūrimo Palestinoje iki 1326 m. (autoriaus mirties). Svarbiausias istorinis šaltinis, teikiantis žinių apie prūsų užkariavimą ir Ordino karus su Lietuva.

Pasakojimą tikriausiai derėtų pratęsti paaiškinant nepatyrusiam skaitytojui, kaip buvo sutvarkytas viduramžių miestas, nes kyla klausimas: kas tai per miesteliai pusantro kvartalo dydžio ir kodėl jie stovėjo visai greta, bet nesusiliejo į vieną? Taigi viduramžių miestas – tai visų pirma miesto teisė, t. y. teisių, laisvių ir pareigų rinkinys, apibrėžiantis visą miesto gyvenimą. Prūsijoje tai buvo Kulmo teisė, nes sutartys su miestais buvo sudaromos pagal sutarties, anksčiau Kryžiuočių ordino suteiktos Kulmo miestui (dabar Helmnas Lenkijoje), pavyzdį. Nesvarbu, ar mieste gyvena 50, ar 5000 gyventojų, – svarbu, kad gyvenvietė naudojasi vidaus savivaldos teise. Ši teisė galiojo griežtai apibrėžtoje teritorijoje miesto sienų viduje. Plėsti savo ribas miestas galėjo tik suzereno sutikimu, o juo Prūsijoje buvo Kryžiuočių ordinas, ir toks plėtimasis vykdavo itin retai. Užtat miesto ribose beveik viską, išskyrus nebent politinius ir religinius klausimus, spręsdavo magistratas. Jam atitekdavo ir didžioji dalis lėšų iš įvairiausių rinkliavų ir mokesčių. Biurgeriams (taip buvo vadinami visateisiai miesto gyventojai) griežtai draudžiama buvo kištis tik į politiką. Čia nedalomai viešpatavo suzerenas (mūsų atveju – Ordinas), būdamas miesto ir miestiečių teisių garantu bei užtikrindamas apsaugą nuo išorės grėsmių. Tiesa, kilus didesnei sumaiščiai, miestai privalėjo sušaukti miesto pašauktinius arba pasamdyti tam tikrą skaičių profesionalių karių ordino kariuomenei, arba padaryti ir viena, ir kita. Tokia proga Altštatui, Lėbenichtui ir Knypavai pasitaikė 1370 m., kai buvo surinkti pašauktiniai, kad Rūdavos mūšyje būtų atremta lietuvių, rusų ir totorių kariuomenė. Pasak legendos, tame mūšyje pasižymėjo Knypavos batsiuvys Hansas Saganas.

Karaliaučiaus pilies, Altštato, Lėbenichto ir Knypavos konglomeratas gana sėkmingai gyvavo daugiau nei šimtą metų – iki prasidėjo Didysis Kryžiuočių ordino karas su Lenkijos Karalyste ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (1409–1411).

Pamažu išryškėjo miestų „specializacijos“: Altštate klestėjo amatai, Knypavoje – prekyba, o Lėbenichtas daugiau vertėsi žemės ūkiu jam priklausančiose žemėse. Vėliau gimė priežodis: „Altštatui – valdžia, Knypavai – prabanga, Lėbenichtui – dirva“ (vok. Der Altstadt die Macht, dem Kneiphof die Pracht, dem Löbenicht der Acker). Nepasikliaudami vien Pilies sienų apsauga, miestai įsirengė savo gynybines sienas. Lengviausia tai buvo padaryti Knypavai, turėjusiai labai įspūdingą natūralią vandens kliūtį – dvi Prėgliaus atšakas ir tarp jų tekančią Hundegato protaką. Salos krantuose pastatyta siena su bokštais ir vartais. Vartai stovėjo priešais tiltus, vedusius į salą. Altštatas ir Lėbenichtas sukūrė bendrą įtvirtinimų sistemą, kurią išilgai miestų ribos dalijo vidinė gynybinė siena.

„Žalgirio mūšis“. Lenkų dailininko Jano Matejkos paveikslo fragmentas. Mūšis įvyko 1410 m. liepos 15 d., paveikslas nutapytas 1878-aisiais. Antrojo pasaulinio karo metais drobė buvo paslėpta Liubline. Po Lenkijos išlaisvinimo garsusis paveikslas sugrįžo į Nacionalinį muziejų Varšuvoje.

1409 m. gegužę prasidėjo Didysis Vokiečių ordino karas su Lenkijos Karalyste ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, kurios siekė susigrąžinti anksčiau Ordino užgrobtas teritorijas. Karo baigtį nulėmė generalinis Žalgirio mūšis (1410 m. liepos 15 d.), kuriame Ordinas buvo visiškai sutriuškintas. Vis dėlto vėliau, žuvus Ulrichui fon Jungingenui, didžiojo magistro pareigas perėmė Henrikas IV Roisas fon Plauenas. Jo pastangomis ordino kariuomenė šiek tiek atsigriebė už skaudų pralaimėjimą prie Žalgirio: ji sėkmingai atrėmė lenkų kariuomenės puolimą prieš Ordino sostinę Marienburgą (dabar Malborkas). 1411 m. vykusiose derybose dėl Pirmosios Torunės taikos (1411-02-01) pats fon Plauenas su bendražygiais sugebėjo išsireikalauti Ordinui daugiau nei švelnias sąlygas – tiek politiniu požiūriu, tiek teritorinių nuolaidų atžvilgiu. Vienintelė didelė ordino derybininkų klaida buvo Lenkijos Karalystei mokamos kontribucijos dydis. Iš karo nusiaubto iždo Ordinas turėjo ne tik mokėti kontribuciją, bet ir grąžinti skolas samdinių būriams, todėl ėmė masiškai išparduoti žemės valdas ir didino mokesčių naštą gyventojams bei miestams. Tai sukėlė pasipriešinimą, ir 1440 m. buvo įkurta Prūsų sąjunga, kurios pagrindą sudarė Dancigo, Torunės ir Elbingo bajorija bei dvasininkija.

Be dažnų karų su išorės priešais, tais laikais tarp miestų prie Priegliaus neretai kildavo prekybos ir muitų karų, tiesa, iki ginkluotų susirėmimų jie neprieidavo. Antai 1414 m. altštatiečiai įsiveržė į Lėbenichto teritoriją ir nugriovė prie vidinės gynybinės sienos besiglaudžiančius namus, aiškindami, kad šie pastatai kelia pavojų Altštatui. Lėbenichto gyventojai piktinosi, tačiau stipresniam kaimynui nieko negalėjo priešpastatyti ir buvo priversti susitaikyti. Tik kraštutiniais atvejais miestai kreipdavosi į ordino valdžią Pilyje kaip į trečiųjų teismą. Smulkesnes teismines bylas, nesusijusias su maištu ar sunkiais kriminaliniais nusikaltimais, nagrinėdavo patys magistratai.

Pagrindinių įvykių chronologija

1360–70 — Sustiprėjęs spaudimas Lietuvai.

1370 — Rudavos mūšis.

1382 — Pradėta tiesti Karaliaučiaus kanalų sistema.

1409–11 — Didysis Vokiečių ordino karas su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Lenkijos Karalyste.

1410 m. liepos 15 d. — Ordino kariuomenė sutriuškinta Žalgirio mūšyje.

1411 m. vasario 1 d. — Sudaryta Pirmoji Torunės taika.

1420 — Altštate atidaryta pirmoji vaistinė.

1440 m. vasario 28 d. — Elbinge prasidėjo Prūsijos miestų atstovų suvažiavimas, kurio metu kovo 14 d. buvo įkurta Prūsų miestų sąjunga.

TREČIASIS AMŽIUS — SEKULIARIZACIJA

XV a. antrosios pusės pradžioje ordino valstybės ekonominė ir vidaus politinė padėtis blogėjo. Prūsų miestų sąjunga rengėsi atvirai konfrontacijai su Ordinu, o Lenkijos karaliaus emisarai beveik visur derėjosi su miestų magistratais. 1454 m. kovą Prūsų miestų sąjunga išsiuntė į Krokuvą gausią delegaciją, kuri turėjo įteikti Lenkijos karaliui raštą apie perėjimą į jo jurisdikciją. Atsakydamas karalius įteikė delegatams aktą dėl miestų ir ordino žemių (kuriose jie buvo įsikūrę) inkorporavimo į Lenkijos Karalystę ir žodžiu pažadėjo karinę paramą. Vėliau Krokuvoje pasiekti susitarimai buvo ratifikuoti, ir tai neišvengiamai įžiebė Ordino karą su maištingais miestais, nusiritusį per visas prūsų žemes. Iš tikrųjų kaltinti miestiečius kokia nors išdavyste ar tautinių interesų išdavimu negalima. Mat Vokiečių ordino valstybė nebuvo tautinė, kaip, pavyzdžiui, Prancūzija ar Anglija, kur po Šimtamečio karo tautas vienijo tautinė savimonė, susiformavusi apie paveldimų monarchų asmenybes. Prūsijoje nieko panašaus nebuvo. Miestai jautėsi savarankiškais administraciniais vienetais, kuriuos jungė ordino antstatas, be to, uoliai nuo jų atsiribojęs. Būtent todėl miestai patys rinkosi, su kuo jiems patogiau ir naudingiau būti sąjungoje.

Karaliaučiaus miestai, iš pradžių per savo atstovus prisidėję prie maištininkų, sukilusių cechų spaudžiami pakeitė poziciją ir liko ištikimi Ordinui.

Tik Knypava iš pradžių bandė prisijungti prie prolenkiškos koalicijos, todėl ją apgulė Vokiečių ordino ir Altštato kariuomenė. Iki kautynių neprieita — supratę, kad jų padėtis beviltiška, knypaviečiai paskelbė remią Ordiną.

Pradiniame karo etape Ordinas turėjo tam tikrų laimėjimų, tačiau netrukus Prūsų sąjungai priklausiusių miestų kariauna, lenkų kariuomenė ir jų samdiniai ėmė skinti pergalę po pergalės ir atvedė Ordiną prie karinės katastrofos slenksčio. Kryžiuočiai paprašė taikos, kuri buvo įtvirtinta Antrąja Torunės taikos sutartimi (1466-10-19). Šį kartą sąlygos Ordinui buvo itin griežtos: jis neteko milžiniškų teritorijų kartu su savo sostine Marienburgu (dabar Lenkijos Malborkas), miestai gavo išplėstus įgaliojimus, o pats Ordinas tapo Lenkijos karaliaus vasalu. Mums šis istorijos epizodas pirmiausia įdomus tuo, kad dėl jo ordino valstybės sostinė buvo perkelta į Karaliaučių.

Prūsų sąjungos narių prašymas karaliui Kazimierui įjungti Prūsiją į Lenkijos sudėtį. Saugomas Varšuvoje, Vyriausiajame senųjų aktų archyve.

Albrechtas Brandenburgietis

(1490–1568)

Paskutinis (37-asis) Vokiečių ordino didysis magistras (nuo 1511 m.); 1525 m. pavertęs ordino žemes pasaulietine kunigaikštyste, tapo pirmuoju Prūsijos kunigaikščiu. 1519–21 m. su permaininga sėkme kariavo su Lenkijos Karalyste. 1522–23 m. tapo liuteronybės šalininku ir ėmė skatinti jos plitimą Prūsijoje. 1525 m. balandžio 10 d. Krokuvoje prisiekęs Lenkijos karaliui Žygimantui I, sekuliarizavo Vokiečių ordiną ir paskelbė Prūsijos kunigaikštystę. Įvykdė valstybės reformą: panaikino ordino tarnybas, įvedė keturias tarybas, padalijo šalį į tris apskritis (1560 m. prisidėjo dar trys). 1542 m. išleido įstatymą, pagal kurį aukščiausieji šalies pareigūnai (oberratai) buvo renkami iš bajorų. Siekdamas pagerinti ekonominę ir demografinę padėtį, (nuo 1527 m.) kvietė į kunigaikštystę persekiojamus Reformacijos šalininkus. Mokslo, meno ir švietimo rėmėjas. Prisidėjo prie pirmųjų Karaliaučiaus spaustuvių atsiradimo (1523, 1549, 1554). Pritraukė į šalį daug žinomų Europos mokslininkų, dailininkų, architektų, taip pat šiaip išsilavinusių žmonių. Iniciavo iš pradžių gimnazijos (partikuliaro, 1540), o vėliau Karaliaučiaus universiteto (1544) įsteigimą. Neturtingiems studentams parūpino būstą ir maitinimą prie universiteto, įsteigė jiems specialias stipendijas. Gyvenimo pabaigoje beveik pasitraukė iš valstybės reikalų. Palaidotas Katedroje. Albrechto vardu Karaliaučiuje buvo pavadinta gatvė (dabar Pacajevo g.), alėja ir bažnyčia Maraunenhofe (Telmano g., nugriauta apie 1975 m.).

Nuo tada prasidėjo ordino nykimas. Jo politinė ir finansinė galia buvo pakirsta, vis dažniau kalbėta apie pačios ordino valstybės likvidavimą ir jos teritorijos įjungimą į Lenkijos sudėtį. Beviltiškai mėgindamas atsispirti spaudimui, ordinas ėmė rinktis didžiuosius magistrus iš kilmingųjų tarpo, kad šie savo aukštu titulu (kilme, ryšiais) galėtų priešintis bandymams ordiną paleisti.

Paskutinis toks asmuo 1511 metais tapo Albrechtas Brandenburgietis (1490–1568) iš Hohencolernų giminės. Savo, kaip ordino didžiojo magistro, veiklą Albrechtas pradėjo labai ryžtingai. Jis atsisakė vykti į Krokuvą duoti leno priesaikos Lenkijos karaliui, kuriam, beje, buvo sūnėnas. Užuot tai padaręs, 1519 metais, pareikalavęs grąžinti prūsų žemes ir sumokėti kompensaciją už jų naudojimą, jis išprovokavo vadinamąjį Raitelių karą (1519–1521) – virtinę abipusių niokojančių kryžiuočių ir lenkų žygių. Lenkų pusė tuo metu dėl daugybės aplinkybių negalėjo vesti ryžtingų karo veiksmų, todėl kovose abiem pusėms pergalės kaitaliojosi su pralaimėjimais. Vis dėlto Albrechtas suprato, kad visa tai – tik iki laiko. Bandymai sudaryti sąjungą su Vokietijos imperatoriumi Maksimilianu I ir Maskvos caru Vasilijumi III nesulaukė atsisakymo, tačiau ir neišvirto į nieką konkretaus. Maža to, naujasis imperatorius Karolis V apskritai užėmė neutralią poziciją ir reikalavo nutraukti karą tarp krikščionių. Tokiomis sąlygomis Albrechtas jau buvo pasirengęs atsisakyti magistro pareigų ir net atiduoti ordiną Lenkijai, kai staiga jo gyvenime įvyko du svarbūs įvykiai.

Pirmasis aprašytas labai plačiai: 1523 metų lapkritį Albrechtas susitiko su vokiečių protestantizmo pradininkais Martynu Liuteriu, Pilypu Melanchtonu ir Andreasu Osianderiu.

Liuteronybės tėvai privačiuose pokalbiuose įtikino Albrechtą įvykdyti, rodos, neįmanomą dalyką: sekuliarizuoti patį ordiną, paversti Prūsiją pasaulietine valstybe ir valstybine religija pasirinkti protestantizmą.

Antrasis įvykis nušviestas kur kas kukliau: jau būdamas ordino magistru, Albrechtas susipažino su Danijos princese Dorotėja. Akivaizdu, kad tarpusavyje kažkaip susiję 1523 metais iširusi jos numatyta santuoka su anglų hercogu, 1525 metais Albrechto gautas pasaulietinis kunigaikščio titulas, suteikęs galimybę teisėtai vesti, ir Albrechto bei Dorotėjos vestuvės 1526-aisiais.

Nuo 1523 metų, kai Katedroje pamokslininkas Briesmannas aukojo pirmąsias liuteroniškas pamaldas, naujoji religija ėmė plisti Prūsijoje. O 1525-aisiais Albrechtas per tarpininkus susisiekė su Lenkijos karaliumi Žygimantu I, kuris sutiko ordiną pertvarkyti į Prūsijos kunigaikštystę, kurios kunigaikštis būtų leno priklausomybe susaistytas su Lenkijos karaliumi. Tais pačiais 1525 metais Krokuvoje dėl to buvo pasirašyta sutartis. Visa tai Karaliaučiaus gyvenimą apsuko lygiai 180 laipsnių – iš katalikybės tvirtovės Rytų Europoje jis virto pirmosios pasaulietinės liuteroniškos valstybės sostine.

Iš pradžių pertvarkos epizodiškai įgaudavo ekstremistinį pobūdį – buvo griaunami katalikų vienuolynai ir persekiojami katalikai. Tačiau priklausomybė nuo katalikiško Lenkijos karaliaus, pareikalavusio, kad kunigaikštystė padarytų tam tikrų nuolaidų katalikiškiems gyventojams, kad ir kaip paradoksalu, suvaidino teigiamą vaidmenį: netrukus Karaliaučius tapo vienu religiškai tolerantiškiausių Europos miestų, kuriame sugyveno liuteronai, kalvinistai, katalikai ir net judėjai. Tolerancija tuoj pat davė vaisių: į Karaliaučių gausiai patraukė dėl tikėjimo persekiojami žmonės – prancūzai, olandai, žydai ir daugelis kitų. Negalima teigti, kad vietos gyventojai, kuriems atvykėliai neabejotinai kėlė konkurenciją, vienareikšmiškai džiaugėsi persikėlėliais. Tačiau neigti, kad tai davė galingą postūmį įvairių amatų ir verslų plėtrai, netenka.

Trys miestai prie Prieglaus nebegalėjo sutalpinti visų norinčių persikelti, todėl šiais metais ėmė plėstis priemiesčiai: pilies priemiestis – dabartinio Žemutinio tvenkinio rajone, ir Artimasis priemiestis – Lenino prospekto rajonas nuo Estakados tilto iki Krasnooktiabrskajos gatvės su gretimomis gatvelėmis.

Martynas Liuteris

(1483–1546)

Reformacijos Vokietijoje lyderis; jos pradžią žymėjo jo pasisakymas Vitenberge (1517) su 95 tezėmis prieš indulgencijas, atmetančiomis pagrindines katalikybės dogmas. Liuteronybės pradininkas, konservatyviosios miestiečių dalies ideologas. 1536 m. nustatė nuo katalikiškosios besiskiriančią pamaldų tvarką. Išvertė į vokiečių kalbą Bibliją, įtvirtino vokiečių literatūrinės kalbos normas. 1523-iaisiais kreipėsi atviru laišku „Vokiečių [Kryžiuočių – A. P.] ordino riteriams“, įtikinėdamas juos, kad ordinas atgyveno kaip dvasininkų ir pasaulietinė organizacija. Nuo 1523 m. balandžio (per tarpininkus) derėjosi su Albrechtu Brandenburgiečiu dėl ordino sekuliarizacijos ir pasaulietinės protestantiškos valstybės sukūrimo, o 1523 m. lapkričio 29 d. su Albrechtu susitiko asmeniškai. 1544-aisiais dalyvavo rengiant Karaliaučiaus universiteto atidarymą, rekomendavo į jo profesūrą nemažai mokslininkų.

Galima drąsiai teigti, kad Albrechto Brandenburgiečio valdymo laikotarpis Karaliaučiuje buvo turtingiausias permainų. Kartu derėtų deramai įvertinti jo sutuoktinės Dorotėjos vaidmenį – ji visokeriopai skatino menų ir švietimo plėtrą mieste. Didele dalimi jos paveiktas kunigaikštis kvietė į Karaliaučių tapybos ir muzikos meistrus, kūrė Naująją biblioteką (Nova Bibliotheca, 1529), 1540 m. tapusią viešąja Pilies biblioteka. Asmeninės Dorotėjos knygos po jos mirties pateko į Kamerinės bibliotekos fondus.

Svarbiausių įvykių chronologija

1454-66 — Kryžiuočių ordino ir Prūsų sąjungos Trylikos metų karas.

1457 — Kryžiuočių ordino sostinės perkėlimas į Karaliaučių.

1466 m. spalio 19 d. — Antrosios Thorno (Torūnės) taikos sudarymas – Kryžiuočių ordinas tampa Lenkijos karaliaus vasalu.

1510 — Albrechto Brandenburgiečio išrinkimas Kryžiuočių ordino didžiuoju magistru.

1521-23 — Kryžiuočių ordino ir Lenkijos Raitelių karas.

1525 — Ordino valstybės likvidavimas, Prūsijos kunigaikštystės sukūrimas.

1540 — Pirmosios viešosios bibliotekos atidarymas Karaliaučiaus pilyje.

1544 m. rugpjūčio 17 d. — Karaliaučiaus universiteto atidarymas.

1549 m. gegužės 29 d. — Hanso Luffto pirmosios spaustuvės Karaliaučiuje atidarymas.

KETVIRTASIS AMŽIUS – BRANDENBURGO KURFIURSTŲ VALDŽIOJE

Karaliaučiaus universitetas pirmiausia buvo kuriamas teologams mokslininkams ir protestantų pamokslininkams rengti. Būtent todėl ilgus metus pagrindinis (aukščiausiasis) jo fakultetas buvo teologijos, o vėliau jo veikloje teologijos ir filosofijos kryptys vyravo prieš kitas. Ir tik XIX amžiuje ims plėtotis tikslieji ir gamtos mokslai.

Kokią įtaką universitetas ėmė daryti miesto gyvenimui, akivaizdžiai rodo vadinamosios „osianderiškosios erezijos“ istorija, kai teologinis disputas iš universiteto katedros persikėlė į miesto aplinką ir padalijo miestiečius į dvi stovyklas. Tai nutiko, kai Andreasas Osianderis, turėjęs svarų autoritetą už ankstesnius nuopelnus įtvirtinant protestantizmą, ėmė gana laisvai aiškinti krikščioniškąją nuteisinimo sąvoką. Ši istorija, beje, baigėsi visai ne moksliškai: miestiečiai atkasė tuo metu jau mirusio Osianderio kapą, kad įsitikintų, ar velnias nebus nusukęs jam sprando, o į miestą atvykusi speciali Lenkijos karaliaus komisija nuteisė mirties bausme tris Osianderio šalininkus – patarėją Funcką ir jo bendražygius Horstą ir Schnellį. Šis niūrus epizodas tapo antrosios kunigaikščio Albrechto valdymo dalies, kuri sąlygiškai prasidėjo po jo pirmosios žmonos Dorotėjos mirties 1547 metais, pradžia. Jų santuoka buvo laiminga visais atžvilgiais, išskyrus įpėdinio gimimą – abu jų sūnūs mirė kūdikystėje.

1539. Baltijos jūros žemėlapio fragmentas.

Hohencolernai

Dinastija, turėjusi keletą jaunesniųjų šakų Vokietijos ir kitose Europos valstybėse. Nuo 1410 m. – Brandenburgo markgrafai, nuo 1525 m. – Prūsijos kunigaikščiai, nuo 1618 m. – Brandenburgo-Prūsijos valstybės valdovai, nuo 1701 m. – Prūsijos karaliai, nuo 1870 m. – Vokietijos imperatoriai. Nuversta 1918 metais per Lapkričio revoliuciją Vokietijoje.

Iš šios santuokos liko tik trys dukterys. Praėjus trejiems metams po Dorotėjos mirties, būtent 1550 metais, Albrechtas antrą kartą vedė Aną Mariją Braunšveigietę, kuri buvo 42 metais jaunesnė už jį ir kunigaikščiui buvo antros eilės anūkė. Ši santuoka tapo visiška pirmosios priešingybe. Ana Marija nepasižymėjo romumu: buvo užsispyrusi, vaidinga, dažnai pasiduodavo isterijos priepuoliams. Galiausiai sutuoktiniai ėmė gyventi kiekvienas savo gyvenimą, nors kunigaikščiui ji vis dėlto padovanojo dar vieną dukterį ir trokštamą įpėdinį.

Čia reikia patikslinti, kad įpėdinio klausimas, ir šiaip svarbus bet kuriam monarchui, Prūsijos kunigaikštystei buvo valstybės gyvybės ir mirties klausimas. Mat pagal Krokuvos sutartį su Lenkija kunigaikštystė galėjo būti paveldima tik tiesiogine vyriškąja linija, o šiai nutrūkus turėjo atitekti Lenkijai. Taip nevykusiai sudaryta sutartis vos nepražudė valstybės, mirus jau pirmajam jos valdovui. Tačiau 1553 metais kunigaikštienė laimingai pagimdė sūnų, ir, atrodė, pavojus, kad Hohencolernai neteks Prūsijos, praėjo. Vis dėlto, kai įpėdiniui Albrechtui Frydrichui suėjo 10 metų, jo auklėtojas pranešė kunigaikščiui, kad berniukas akivaizdžiai atsilieka raidoje; tai liudijo ir dvaro gydytojai. Kunigaikščiui jau buvo 73 metai, ir tokia žinia jį pakirto. Audringas gyvenimas ir garbus amžius ėmė temdyti Albrechto protą. Karaliaučiaus pilyje tuo metu faktiškai veikė du dvarai – kunigaikščio ir kunigaikštienės; didikai blaškėsi nuo vieno prie kito, rinkdamiesi, kurio pusėje likti bus naudingiau, o faktinė valdžia ėmė pereiti į įvairiausių favoritų rankas. Kurį laiką lenkai į tai žiūrėjo pro pirštus ir įsikišo tik vieną kartą, kai tūlas avantiūristas iš Kroatijos Paulius Skalichas, kunigaikščiui dar gyvam esant, mėgino tapti pilkuoju kardinolu. Be to, Skalicho istorija susipynė su minėtųjų Osianderio šalininkų byla, tačiau Paulius laiku suprato, kas jo netrukus laukia, ir pabėgo, nelaukdamas teismo.

1568 metų kovo 20 dieną įvyko vienas paslaptingiausių Prūsijos istorijos įvykių: Tepliavos pilyje (dabar Gvardeiskas) 78-erių metų amžiaus mirė kunigaikštis Albrechtas. Tą pačią dieną už 30 km nuo Tepliavos, Neuhauseno pilyje (Gurjevskas), mirė ir jo sutuoktinė Ana Marija, kuriai tuo metu tebuvo 38-eri.

Braunšveigai

Vokiečių dinastija, kurios atstovai tapdavo įvairių Europos valstybių (taip pat ir Rusijos) valdovais. Kilmę veda iš seniausios Europoje frankų Velfų giminės (VII a.). Braunšveigo-Kalenbergo šakai priklausė antroji kunigaikščio Albrechto žmona – Ana Marija.

To meto kronikininkai tvirtina, kad Ana Marija mirė nuo sukrėtimo, kurį patyrė gavusi žinią apie sutuoktinio mirtį. Tuomet toks paaiškinimas tiko visiems: dvariškiams, miestiečiams, Lenkijos karaliui. Bet ar galime patikėti, kad jauna, jėgų ir planų kupina moteris, jau seniai slegiama santuokos su pasenusiu kunigaikščiu, kurio mirties, be to, buvo laukiama, mirė nuo jausmų pertekliaus, išgirdusi tokią žinią? Žinoma, ne. Kunigaikštienė buvo nužudyta. Greičiausiai – nunuodyta. Našlystė atvėrė Anai Marijai kelią į regentystę prie ligoto sūnaus įpėdinio, o drauge visai įtakingai Braunšveigų giminei – kelią į Prūsijos sostą. Istorijoje daug pavyzdžių, kai net ir netiesioginė giminystė atvesdavo prie karūnos, o Braunšveigų kelyje tebuvo viena kliūtis – Brandenburgo Hohencolernų namai, kurie ir pasirodė neįveikiami. Kam buvo naudinga ši žmogžudystė, akivaizdu. Nežinomos tik detalės: kas įvykdė piktadarystę, ar tai buvo spontaniškas sprendimas, ar planas egzistavo seniai ir buvo kruopščiai apgalvotas, kodėl Ana Marija nenumatė, kad gali būti smurtu pašalinta? Atsakymų į šiuos klausimus, labai tikėtina, niekada nesužinosime.

Mirus kunigaikščiui Albrechtui, prasidėjo bene įdomiausias ir paslaptingiausias Karaliaučiaus istorijos laikotarpis. Istorinėje ir kraštotyrinėje literatūroje jis nušviestas gana skurdžiai ir dar slepia daugybę atradimų.

Prūsijos kunigaikščio titulą po Albrechto paveldėjo jo psichikos sutrikimų turintis sūnus Albrechtas Frydrichas. Tėvo mirties metu jam tebuvo 15 metų, o tai jau savaime riboja veiksnumą. Įpėdinio silpnaprotystė gi pareikalavo paskirti regentą.

Karaliaučiaus bajorija nedrąsiai pasiūlė savo kandidatūrą, tačiau ji buvo vienareikšmiškai atmesta, nes horizonte tuoj pat išdygo Albrechto Frydricho giminaičiai iš Brandenburgo markės. Nors jų teisė į regentystę buvo akivaizdi, netiesioginė giminystė nesuteikė jokių teisių į patį Prūsijos kunigaikščio titulą. Todėl Hohencolernų pasirodymas regiono politinėje arenoje lenkams jokių pretenzijų nesukėlė. Lenkai negalėjo nė įtarti, kaip virtuoziškai brandenburgiečiai nuves kunigaikštystę jiems iš po nosies. Tačiau neužbėkime įvykiams už akių.

1570. Prūsija (nuo Vyslos iki Nemuno) senojo lenkų žemėlapyje.

Brandenburgo markė

Vokiečių markgrafystė, įkurta polabų slavų žemėse 1157 m. Brandenburgo kurfiurstas priklausė septyniems Šventosios Romos imperijos imperatoriaus „kunigaikščiams rinkikams“. Nuo 1415 m. valdoma Hohencolernų. 1417 m. sostine tapo Berlynas. Nuo 1618 m. – Brandenburgo-Prūsijos valstybės dalis.

Praėjus dvejiems metams po įžengimo į kunigaikščio sostą, Albrechtas Frydrichas buvo paskelbtas pilnamečiu. Tačiau realiai kunigaikštystės valdyme jis niekada nedalyvavo. Jo tėvui per ilgus valdymo metus pavyko sukurti gana tobulą valstybės aparatą – valstybės mašinoje slypinti inercija leido kurį laiką apsieiti be valstybės vadovo dalyvavimo. 1573 metais Albrechtas Frydrichas vedė Mariją Eleonorą, vyriausiąją Julicho-Klėvės-Bergo kunigaikščio Vilhelmo dukterį. Karaliaučiuje buvo iškeltos prašmatnios vestuvės, tačiau jau niekas nebegalėjo paskatinti kunigaikščio imtis valstybės reikalų. Albrechto Frydricho fiziniai negalavimai, melancholija ir apatija peraugo į tikrą psichikos sutrikimą.

Reikia pastebėti, kad po ilgų politinio ir ekonominio pakilimo metų kunigaikštystėje prasidėjo natūralus nuosmukis. Senatvėje Albrechtas apsupo save labai abejotinais tipais. Kova dėl įtakos kunigaikščio dvare, sustiprėjusi paskutiniais Albrechto gyvenimo metais, po jo mirties pasiekė apogėjų. Pajutusi silpnumą, Prūsijos bajorija ėmėsi pastangų paversti kunigaikštystę bajorų respublika. Nei Albrechtas Frydrichas, nei jo žmona Marija Eleonora negalėjo niekuo pasipriešinti laipsniškam valdžios perėjimui į bajorų viršūnės rankas. Nesikišdama į kunigaikštystės politinį gyvenimą, Marija Eleonora pašventė savo gyvenimą rūpinimuisi kunigaikščiu, dukterų auklėjimui ir sėkmingam jų ištekinimui. Tuo tarpu bevaldystė Prūsijoje ėmė gerokai įkyrėti visiems.

Lenkijos soste jau buvo spėjęs įsitvirtinti Steponas Batoras. Suprasdamas, kad „globojamoje“ teritorijoje reikia kažką spręsti, Batoras palankiai atsiliepia į Brandenburgo-Ansbacho Jurgio Frydricho norą nustatyti globą savo pusbroliui.

Hanza

Šiaurės Europos (pirmiausia Vokietijos) miestų politinė ir ekonominė sąjunga XIII–XVII a., kuriai vadovavo vokiečių Liubekas. Klestėjimo laikotarpiu (XIV–XV a.) jungė iki 160 miestų, iš jų 130 uostamiesčių. Faktiškai monopolizavo jūrų prekybą nuo Londono iki [Didžiojo] Naugardo. Aktyviai kišosi į Europos politiką, netgi kariaudavo savo jėgomis.

1578 metų gegužės 21 dieną aikštėje priešais pilį Karaliaučiaus gyventojai prisiekė ištikimybę Jurgiui Frydrichui. Prisiekė, tiesą sakant, labai nenoriai. Luomų atstovai pajuto, kad regentas turi tvirtą ranką, yra provokiškai nusiteikęs ir remiamas Lenkijos karaliaus. Iš esmės tai reiškė vietinių laisvių, išsiplėtusių per bevaldystės dešimtmetį, apribojimą.

Jurgis Frydrichas savo veikla tik patvirtino Prūsijos bajorų viršūnės nuogąstavimus. Pirma, jis iš karto užkirto kelią deramos kontrolės netekusių dvaro valdininkų savivalei ir savavaliavimui. Antra, Karaliaučiuje faktiškai susiformavo naujas dvaras – Jurgis Frydrichas pasikvietė kraštiečių iš Ansbacho. Beje, imtis Karaliaučiaus pilies rekonstrukcijos Jurgį Frydrichą paskatino būtent dviejų dvarų sambūvis: kuklesnio – Marijos Eleonoros ir reprezentatyvesnio – jo paties.

Nemaloniausia luomams buvo tai, kad Jurgis Frydrichas siekė sustiprinti savo, kaip kunigaikštystės vadovo, padėtį. Paprasčiausias būdas tai padaryti buvo užsitikrinti Lenkijos karaliaus paramą. Batoras ir pats nebuvo prieš iškeisti savo palankumą į apčiuopiamą regento ištikimybės įrodymą. Dėl to Prūsijos kunigaikštystės kariuomenė dalyvavo baigiamajame Livonijos karo etape, o iš luomų renkami mokesčiai buvo skirti Lenkijos kariuomenei išlaikyti. Teigiama, kad Jurgis Frydrichas porą kartų net sumokėjo daugiau, nei reikalavo Steponas Batoras.

Tai neliko nepastebėta, ir kaip atlygį už laiku suteiktą paslaugą Jurgis Frydrichas gavo visišką teisę savarankiškai vykdyti kunigaikštystės vidaus politiką.

Jurgis Frydrichas Brandenburgas-Ansbachas

(1539–1603)

Kunigaikštis, Albrechto Brandenburgiečio sūnėnas, Brandenburgo-Ansbacho markgrafas. 1575 m. išsikovojo teisę globoti Albrechtą Frydrichą. Vykdė gana nepriklausomą nuo Lenkijos politiką. Rengdamas daugybės gildijų statutus, sumažino konfliktų kunigaikštystėje ir pakėlė amatų gamybos lygį. Jo regentystės metais Prūsija išgyveno santykinės ekonominės gerovės laikotarpį. Karaliaučiuje su pertraukomis gyveno aštuonerius metus, likusį laiką valdė iš Ansbacho.

Jurgio Frydricho reformos nebuvo radikalios ir nekirto daugumos miestiečių interesams. Jis veikiau tiesiog sutvarkė tai, kas iš esmės jau egzistavo. Vienas svarbiausių uždavinių buvo cechų statutų parengimas.

Šiandien šiek tiek keista, kad tuo užsiėmė valstybės vadovas. Tačiau jei atsižvelgsime į tai, kad cechinė amatų gamyba buvo to meto Europos šalių ekonomikos pagrindas, galima teigti, kad tai buvo svarbus ir gana sudėtingas uždavinys, o priimami sprendimai reikalavo daugybės kompromisų. Užtat ir rezultatas nevertė ilgai laukti: santykių cechų viduje ir tarp jų sutvarkymas labai greitai paskatino kunigaikštystės ekonominį pakilimą. Jurgio Frydricho, kaip valdovo, autoritetas tvirtėjo visose srityse. Jis reformavo dvaro teismą, sutvarkė bažnyčios reikalus, įkvėpė naujų jėgų smukusiam universitetui. Svarbiausias Jurgio Frydricho veiklos rezultatas buvo apgalvotas centrinės ir municipalinės valdžios jurisdikcijų atribojimas ir, kaip to pasekmė, išryškėjęs posūkis absoliutinės valstybės kūrimo link. O kaip konkretų sėkmės pavyzdį galima paminėti ypač išpopuliarėjusias įvairias šventes, daugiausia amatų ir cechų tematika, – savotiškus šakų festivalius. Iš viso Jurgis Frydrichas Karaliaučiuje pragyveno apie aštuonerius metus ir per tą laiką savo energija ir teisingumu pelnė besąlyginę vietos miestiečių pagarbą.

Net baisi 1601–1602 m. maro epidemija nepajėgė pakeisti liaudyje išlikusios nuomonės apie Jurgio Frydricho valdymo laikus. Ir štai, ko gero, svarbiausias dalykas: kitaip nei visi vėlesni Prūsijos regentai ir vėliau susikūrusios Brandenburgo-Prūsijos valstybės valdovai, Jurgis Frydrichas valdė iš karto du valstybinius darinius (Prūsiją ir Ansbachą), nepajungdamas vieno politikos kito interesams. Apie jokį jų susiliejimą negalėjo būti nė kalbos. Jurgis Frydrichas sąžiningai atliko du vaidmenis skirtinguose spektakliuose.

1581. Karaliaučius graviūroje, žinomoje kaip „Brauno planas“.

Jurgio Frydricho regentystės laikai įsimintini dar vienu įvykiu. Apie 1581 m. buvo sukurtas seniausias iš išlikusių Karaliaučiaus planų, mums žinomas kaip „Brauno planas“ (žr. aukščiau). Įdomu, kad Karaliaučiaus pilis, Altštatas, Lyvenichtas ir Knypava jame pažymėti kaip vientisas darinys. Ir nors matyti, kad miestai dar turi vidines miesto sienas, amžininkai vis dažniau žodžiu „Karaliaučius“ vadina visus tris miestus kartu, įskaitant ir prie jų besiribojančius priemiesčius. Beje, besiplečiantys priemiesčiai, tokie kaip Štaindamas (viešbučio „Kaliningrad“ ir Žitomirskajos g. rajonas), Forštatas (Krasnooktiabrskajos g. rajonas), Rosgartenas (Kliničeskajos g. rajonas), Traghaimas (Somerio g. rajonas) ir kiti, jau patys ėmė pretenduoti į miesto teises. Kai kurie iš jų įsigijo nuosavus antspaudus, teismus ir kitus miesto savivaldos atributus, tačiau iki jų pripažinimo savarankiškais miestais taip ir neprieita.

Joachimas III Frydrichas fon Brandenburgas

(1546–1606)

Brandenburgo kurfiurstas (nuo 1598 m.), Johano Zigmanto tėvas, kunigaikščio Albrechto Frydricho žentas. Įvairiomis nuolaidomis 1603 m. pasiekė regentystę Prūsijoje, o 1605 m. – kad Lenkija pripažintų jo teises į Prūsijos sostą be paveldėjimo teisės, tačiau po kelių mėnesių perdavė kunigaikštystės valdymą vyriausiesiems patarėjams. Jo valdymo laikotarpiu Prūsija prarado politinį savarankiškumą ir tapo pavaldi Brandenburgo politiniams interesams.

Jurgio Frydricho mirtis 1603 m. dar kartą įrodė, kad santykinė gerovė kunigaikštystėje netapo tvaria tendencija, o rėmėsi vien asmeninėmis regento savybėmis.

Naujo Albrechto Frydricho globėjo klausimas ilgai neužsitęsė. Dar 1594 m. Brandenburgo kurfiursto sūnus Johanas Zigmantas vedė Albrechto Frydricho dukterį. O 1604 m. pats kurfiurstas Joachimas Frydrichas vedė jauniausiąją to paties Albrechto Frydricho dukterį ir taip gerokai sutvirtino savo giminystę su kunigaikščiu. Kadangi giminaičių rūpinimasis sergančiu Albrechtu Frydrichu jau buvo tapęs savotiška tradicija, nenuostabu, kad 1605 m. jis tapo kandidatu numeris vienas į regento postą. Toliau į apyvartą pateko elementarus Lenkijos karaliaus aplinkos patarėjų papirkinėjimas (čia ypač pasižymėjo burgrafas Fabianas zu Dona ir Knypavos burmistras Michaelis Frizė) bei politinės nuolaidos. Be to, Lenkijos karalius Zigmantas III Vaza jau numatė būsimą karą su Rusija, o turėti sąjungininkais Brandenburgus buvo labai viliojanti perspektyva... Šiaip ar taip, šio sudėtingo žaidimo rezultatas buvo toks, kad regentu tapo būtent Joachimas Frydrichas.

Apibūdinti Joachimo Frydricho, kaip regento, veiklą sunku. Pirmiausia todėl, kad veiklos kaip tokios ir nebuvo. Pabuvęs Prūsijoje kelis mėnesius, kurfiurstas tiesiog perdavė kunigaikštystės valdymo vadeles patarėjams ir išvyko į gimtąjį Brandenburgą. Galbūt jis ir būtų dar atvykęs į Karaliaučių, tačiau Lenkijos karalius pasinaudojo sutarties sąlyga ir nedavė jam leidimo apsilankyti. Prūsijos politinio barometro rodyklė staigiai pasisuko „bajorų respublikos“ link. Valdymas iš užsienio, juolab padedant sukčiaujantiems patarėjams, niekada nepelnė valdovui populiarumo. Nepelnė jo ir Joachimui Frydrichui.

Jis mirė praėjus trejiems metams po to, kai gavo regentystę, ir paliko apie save Prūsijoje gana miglotus prisiminimus.

Natūralias pretenzijas į regentystę pareiškė Joachimo Frydricho sūnus Johanas Zigmantas, po tėvo mirties tapęs Brandenburgo kurfiurstu. Jis pasuko tėvo pramintu keliu: mainais į regentystę suteikė dideles politines ir finansines nuolaidas.

Svarbiausia politinė nuolaida buvo Grigaliaus kalendoriaus įvedimas. Atrodytų, smulkmena, tačiau prisiminkime, kad Prūsija buvo protestantiška valstybė, todėl popiežiaus nustatyto kalendoriaus įvedimas buvo reikšminga nuolaida katalikams ir stiprino kontrreformacijos jėgų pozicijas kunigaikštystėje. Be to, būsimasis regentas pažadėjo Lenkijos karaliui pastatyti Karaliaučiuje katalikų bažnyčią. Finansinė nuolaidų dalis pasireiškė pasirengimu mokėti Lenkijai kasmetinę duoklę. Anksčiau pagal Krokuvos sutartį kunigaikštystė buvo įpareigota tik prisidėti prie kariuomenės išlaikymo, ir tai tik vykstant karo veiksmams. Išvakarėse jau laukiamo karo tarp katalikų ir protestantų lygų šie žingsniai gerokai kėlė Lenkijos karaliaus autoritetą tėvynėje ir, priešingai, negalėjo sulaukti supratimo Prūsijos gyventojų galvose. Iš esmės Johanui Zigmantui tai nerūpėjo. Panašu, kad jis ketino valdyti kunigaikštystę taip pat, kaip tai darė jo tėvas, o kalvinizmas leido jam nesukti galvos dėl etinės liuteronų interesų varžymo pusės. 1609 m. Johanas Zigmantas pagaliau gavo iš Lenkijos karaliaus rankų teisę globoti savo uošvį Albrechtą Frydrichą. O jau 1610 m. Zigmantas III pareikalavo iš jo pristatyti šimtą raitelių į Lenkijos kariuomenę.

1613. Karaliaučius „Beringo plane“.

1611 m. Jonas Zigmantas gauna iš Lenkijos monarcho Prūsijos leną, o 1612 m. spalio 16 d. jam prisiekė Prūsijos luomai. Kalvinistinis Jono Zigmanto tikėjimas sukėlė akivaizdų vietos dvasininkijos nepasitenkinimą, nes Liuterio mokymo požiūriu jis buvo laikomas atvira erezija. Tačiau nuo Jurgio Frydricho mirties kunigaikštystės pavaldiniuose aiškiai įsivyravo apatija. Tam tikras padėties beviltiškumas, kai kunigaikštystė yra leninėje priklausomybėje nuo kito tikėjimo valstybės, teisėtas valdovas nepagydomai serga, o regentas gyvena už devynių jūrų marių ir valdo šalį per patarėjus, visiškai neskatino piliečių politinio aktyvumo. Galima drąsiai teigti, kad nuo Albrechto Brandenburgiečio mirties (ar net kiek anksčiau) iki Didžiojo kurfiursto Frydricho Vilhelmo laikų Prūsija pasinėrė į savotišką „suirutės laikų“ atitikmenį, tik su savitais bruožais.

Ekonominį ir politinį atgimimą, išryškėjusį Jurgio Frydricho valdymo metais, centrinės valdžios autoritetą, polinkį pereiti nuo bajorų savivalės prie absoliutizmo Jonas Zigmantas neapdairiai prarado.

Jonas III Zigmantas Brandenburgietis

(1572–1619)

Brandenburgo kurfiurstas (nuo 1608 m.), nuo 1609 m. kunigaikščio Albrechto Frydricho regentas. Už teisę valdyti Prūsiją padarė nuolaidų Lenkijai. Jo laikais, 1618 m. liepos 18 d., įvyko galutinis Brandenburgo ir Prūsijos susijungimas dinastiniu pagrindu.

Išskirti ką nors įdomaus Jono Zigmanto regentystės laikotarpiu sunku, o teigiamo – dar sunkiau. Bene labiausiai iš jo laikų įsiminė garsusis Beringo planas (žr. aukščiau), vaizduojantis tris Karaliaučiaus miestus. (Spalvingą miesto žemėlapį, sudarytą pagal šį planą, galima pamatyti vienoje Katedros muziejaus salių.) Ir dar: Jonas Zigmantas buvo pirmasis iš Brandenburgo kurfiurstų, gavęs valdžią Prūsijoje (tegu ir regento) paveldėjimo keliu.

1618 m. mirė teisėtas Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Frydrichas. Nutrūko vyriškoji linija, kilusi nuo Albrechto Brandenburgiečio. Pagal Krokuvos sutarties sąlygas kunigaikštystė turėjo pereiti visiškon Lenkijos karaliaus nuosavybėn. Tačiau visas kortas sumaišė prasidėjęs Trisdešimties metų karas. Karalius Zigmantas III nenorėjo užsitraukti nereikalingų rūpesčių prijungdamas protestantišką kunigaikštystę, be to, jam apskritai buvo ne iki to. Atėjo metas suktis Jonui Zigmantui. Jis sutiko su visomis Lenkijos pusės sąlygomis, siekdamas vieno tikslo – įsitvirtinti Prūsijos soste po Albrechto Frydricho mirties. Pagrindinė sąlyga buvo ta, kad kunigaikščio valdžia galiojo tik kurfiurstui būnant Prūsijos teritorijoje („kunigaikštis Prūsijoje“).

Kunigaikštis Prūsijoje Jonas Zigmantas mirė jau kitais, 1619-aisiais, metais. Valdžia atiteko jo sūnui Jurgiui Vilhelmui. Prisaikdinant luomus vėl iškilo tam tikrų sunkumų, tačiau šįkart jie buvo įveikti kiek greičiau. Visas Jurgio Vilhelmo valdymo laikotarpis praėjo Trisdešimties metų karo ženklu. Ir čia kyla labai įdomus klausimas. Jurgis Vilhelmas žinomas kaip silpnos sveikatos ir silpnos valios valdovas, neambicingas politikas ir gana vidutiniškas valstybės veikėjas. Ar tai buvo gerai, ar blogai? Ar kunigaikštystei būtų buvę geriau, jei Jurgis Vilhelmas būtų stojęs protestantų koalicijos arba, pagal leno sutartį, siuzereno pusėn?

Karo veiksmai šalies teritorijoje XVII a. pirmojoje pusėje galėjo atnešti visišką nuniokojimą, tačiau vargu ar pergalės atveju žadėjo ekonominį pakilimą ar teritorinius įsigijimus.

Jurgis Vilhelmas

(1572–1619)

Brandenburgo kurfiurstas (nuo 1608 m.), nuo 1609 m. kunigaikščio Albrechto Frydricho regentas. Už teisę valdyti Prūsiją padarė nuolaidų Lenkijai. Jo laikais, 1618 m. liepos 18 d., įvyko galutinis Brandenburgo ir Prūsijos susijungimas dinastiniu pagrindu.

Armijos, tuo metu išaugusios iki dešimčių tūkstančių karių, didžiausių nuostolių darė net ne griaunamąja ginklų galia, o tiesiog būtinybe kasdien kuo nors maitintis ir šerti gausybę kovos ir vilkstinės arklių. Net trumpas Švedijos karaliaus Gustavo II Adolfo armijos buvimas Prūsijoje daugeliui teritorijų atnešė ilgametį apleistumą ir nuosmukį. Jau minėta Prūsijos miestiečių apatija europinio masto politiniams įvykiams, padauginta iš Jurgio Vilhelmo neveiklumo, leido Prūsijai išlaikyti neutralitetą kare.

Taip, Jurgis Vilhelmas deramai nedalyvavo valdant kunigaikštystę, visi reikšmingi įvykiai vyko jei ne prieš jo valią, tai ir ne jos dėka. Šiuolaikiniai įtvirtinimai Piliavoje ir Karaliaučiuje tais metais buvo statomi arba Švedijos karaliaus iniciatyva, arba vietos valdžios sumanymu. Ir sprendimą dėl neutraliteto visos Europos skerdynėse municipalitetai priėmė savarankiškai, tiesa, spaudžiami to paties Gustavo II Adolfo.

Be Jurgio Vilhelmo dalyvavimo buvo priimtas ir miesto statutas, vadinamoji „1620 metų transakcija“, pakeitusi Kulmo teisę. Jos dėka po ilgų ginčų ir tarpininkaujant Prūsijos dvaro teismui pavyko sušvelninti prieštaravimus tarp municipalitetų ir miestiečių. Tarėjai ir teismo posėdininkai buvo renkami kaip Kryžiuočių ordino laikais. Nauja buvo tik tai, kad prisaikdindavo miesto sekretorius, o oberburggrafas priesaiką tiesiog patvirtindavo. Kiekvienas naujas pilietis prisiekdavo iškeltu pirštu liesdamas burmistro skrybėlę. „Transakcijoje“ pirmą kartą imta skirti „piliečius tikrąja prasme“, „globojamuosius giminaičius“ (pastarieji duodavo globojamųjų giminaičių priesaiką ir buvo miesto policijos globojami) ir „atvykėlius“. „Globojamieji giminaičiai“ neturėjo teisės verstis savo verslu. Jiems priklausė amatininkų pameistriai ir mokiniai, tarnai ir tarnaitės, samdiniai ir darbininkai, atleisti kareiviai ir kt.

Prie „atvykėlių“ buvo priskiriami kitų miestų pirkliai, keliaujantys prekiautojai ir jūreiviai, pardavinėję savo prekes tiesiog laive arba išnešiodami jas gatvėmis. Jie turėjo teisę būti mieste tik laivybos sezono metu.

1627 m. paaštrėjo Karaliaučiaus miestų municipalitetų ir kurfiursto santykiai. Priežastimi tapo oberburggrafo ir Švedijos karaliaus Gustavo II Adolfo sutartis dėl miesto neutraliteto (vadinamoji 1626 m. Marienburgo sutartis). Natūralu, kad sutartis sukėlė Lenkijos karaliaus Zigmanto III, visą tą laiką bandžiusio palenkti miestiečius dalyvauti karo veiksmuose, protestą. Karaliaučiaus neutralitetą užtikrino municipaliteto pasamdytas 300 karių būrys. Jurgis Vilhelmas nusprendė, kad toks būrys peržengia miesto teisių ribas. 1627 m. vasarį jis atvyko prie Prėgliaus miestų sienų su pusės tūkstančio karių kariuomene. Konfrontacija neperaugo į kraujo praliejimą. Kurfiurstas pasitraukė iš miesto nepasiekęs užsibrėžtų tikslų. Vėliau pažeisti miestų suverenitetą bandė tiek Lenkijos, tiek Švedijos karaliai. Pastarasis apskritai norėjo perimti Karaliaučių ir apylinkes į savo jurisdikciją, nes manė, kad miestas „kurfiursto paliktas ir Lenkijos engiamas“. Tik 1629 m. paliaubos sumažino įtampą keturių šalių santykiuose.

1649. Prūsijos žemėlapio fragmentas.

Apie vieną jau minėtą įvykį verta papasakoti kiek išsamiau. Kalbama apie pirmąją bendrą Karaliaučiaus gynybos sistemą, vadinamąjį pirmąjį pylimų žiedą. Statybų iniciatorius buvo tas pats Gustavas II Adolfas. Jis manė, kad viduramžių, dar Ordino laikų įtvirtinimai nepajėgs apsaugoti miesto nuo kiek rimtesnio karinio įsikišimo. Tai kėlė grėsmę jo trokštamam „ginkluotam neutralitetui“, kurio Karaliaučius turėjo laikytis Trisdešimtmečiame kare. Pylimų žiedo statybos idėjos šalininkų be didelio vargo atsirado ir tarp miestiečių. Projektą parengė vietos matematikos profesorius Johanas Štrausas, garsiojo Keplerio mokinys. Statyboms vadovavo Abrahamas zu Dona, techninę priežiūrą vykdė kurfiursto matininkas ir architektas Konradas Burkas. Štrauso projektas pasirodė toks sėkmingas, kad antrasis pylimų žiedas, pastatytas gerokai vėliau (1843–62 m.), didžiąja dalimi ėjo senųjų įtvirtinimų linija. Pagrindiniai bastionų žiedo kūrimo darbai vyko 1626–1635 metais. Žiedą sudarė medžio ir žemės bastionų, pusbastionių ir vartų sistema. Faktiškai jis tarnavo iki 1843 m. Priešas jį atakavo tik vieną kartą – 1807 m. birželį, kai jis jau buvo laikomas beviltiškai pasenusiu. Vis dėlto skubotai jame įrengti gynybiniai įtvirtinimai atlaikė ne vieną šturmą, ir tik Benigseno įsakymas Lestokui palikti miestą ir susijungti su pagrindinėmis pajėgomis nutraukė gynybą.

Statybų metu Karaliaučiaus bastionų žiedas buvo bene didžiausia tvirtovė Europoje. Užtenka pasakyti, kad visiškai sukomplektuotą jos įgulą turėjo sudaryti 15 tūkstančių karių.

Maždaug tokio dydžio buvo visos Brandenburgo ir Prūsijos dinastinės sąjungos kariuomenė, ir tai šiek tiek vėlesniais laikais. Svarbiausias vieningos gynybos sistemos sukūrimo padarinys – dar glaudesnė Altštato, Lėbenichto ir Knypavos vienybė. Be jų, į žiedą pateko gyvenvietės ir priemiesčiai: Senasis ir Naujasis Rosgartenas, Zakheimas, Tragheimas, Haberbergas, Forštatas, Neue Sorge ir kt. Taip beveik 300 metų buvo nubrėžtos Karaliaučiaus ribos. Šių žemės įtvirtinimų liekanų galima rasti ir dabar: kalva, ant kurios yra Frydricho Beselio kapas, – ne kas kita, kaip erozijos suardytas žemės bastionas. Dauba tarp jos ir bastiono „Sternwarte“ („Astronominis“) rediuto – XVII amžiaus tvirtovės griovio liekana. Ir pagaliau – pylimo liekanos Olštyno gatvėje.

Frydrichas Vilhelmas

(1620–1688)

Brandenburgo kurfiurstas nuo 1640 m., vadinamasis Didysis kurfiurstas iš Hohencolernų dinastijos. Dalyvavo Trisdešimtmetyje (1618–48) ir Lenkijos–Švedijos Šiaurės kare (1655–60). Politinėmis priemonėmis 1657 m. išvadavo Prūsiją iš lenų priklausomybės nuo Lenkijos. Sukūrė Brandenburgo-Prūsijos valstybę, prie kurios prijungė dar keletą žemių. Padėjo Prūsijos absoliutizmo pamatus. Išleido Potsdamo ediktą (1685), kuriuo kvietė į Brandenburgo-Prūsijos valstybę visus dėl tikėjimo persekiojamus europiečius.

1640 metais Jurgį Vilhelmą pakeitęs jo sūnus Frydrichas Vilhelmas paveldėjo karo nusiaubtą Brandenburgą, nuo Lenkijos priklausomą ir Brandenburgo valdovams priešiškai nusiteikusią Prūsiją bei keletą kitų teritorijų, taip pat toli gražu ne klestinčių. Pagrindiniu Brandenburgo-Prūsijos valstybės valdovo uždaviniu tapo Prūsijos nepriklausomybės įgijimas ir geografinis Prūsijos bei Brandenburgo sujungimas užimant Priešakinę Pomeraniją. Šiuos uždavinius sunkino tai, kad Prūsijoje buvo daug prolenkiškai nusiteikusių gyventojų, o miestiečiai ir bajorija nenorėjo paklusti centrinei valdžiai.

Pagrindinių įvykių chronologija

1568 — Mirė kunigaikštis Albrechtas ir jo žmona Ana Marija.

1575–1603 — Jurgio Frydricho regentystė.

1605–08 — Joachimo Frydricho regentystė.

1609–18 — Jono Zigmanto regentystė.

1618–40 — Jurgio Vilhelmo valdymas.

1620 — Priimtas Karaliaučiaus miesto statutas.

1626–27 — Atlikti pagrindiniai Karaliaučiaus bastioninių įtvirtinimų statybos darbai.

1641 — Karaliaučiuje atidaryta pirmoji gintaro dirbtuvė.

1650 — Katedrai perduota Valenrodo biblioteka.

PENKTASIS AMŽIUS — FRYDRICHAS PO FRYDRICHO

1655–60 metais vyko Lenkijos ir Švedijos karas. Frydrichas Vilhelmas nusprendė dviejų valstybių kovą dėl hegemonijos Baltijos jūroje išnaudoti savo tikslams. Jau pačioje karo pradžioje paaiškėjo, kad nei Švedija, nei Lenkija pačios negalės išspręsti visų prieš karo veiksmus išsikeltų uždavinių. Kovos sėkmę lėmė sąjungininkai. Ir Lenkija, ir Švedija buvo pasirengusios brangiai sumokėti už Frydricho Vilhelmo sąjungą. Šis ilgai nedelsė. Kitaip nei Lenkija, Švedija neribojo Prūsijos teritorijoje esančios kurfiursto kariuomenės dydžio, todėl Frydrichas Vilhelmas stoja Švedijos pusėn. Nedalyvaudamas jokiuose kiek reikšmingesniuose karo veiksmuose, jis gauna galimybę gerokai sustiprinti kunigaikštystės karinį potencialą. 1656 m. Karaliaučiuje jis sudaro sutartį su Karoliu X dar sunkesnėmis sąlygomis, nei numatė Krokuvos susitarimai. Tačiau Frydrichui Vilhelmui tai mažai rūpėjo – ilgai laikytis šios sutarties sąlygų jis nė neketino. Ja pasinaudodamas, jis penkis kartus padidino kariuomenę Prūsijoje – iki 22 tūkstančių karių. Lenkijai, ypač po pralaimėjimo Varšuvos mūšyje, iškilo karinio žlugimo grėsmė.

Tikriausiai Lenkijos karalius Jonas Kazimieras ne kartą apgailestavo, kad reikšmingomis nuolaidomis nepatraukė Frydricho Vilhelmo į savo pusę. Tačiau ir Švedijai gana netikėtai prasidėjo nesėkmių ruožas.

Į karą Lenkijos pusėje įsitraukė Rusija, karo veiksmams Lenkijos pusėje rengėsi ir Danija. Frydrichas Vilhelmas, pasirinkęs tinkamą momentą, pareiškė, kad tolesnės karinės sąjungos sąlyga – Prūsijos lenų priklausomybės nuo Švedijos panaikinimas. Karoliui X nebuvo kur dėtis. 1656 m. lapkričio 20 d. Labguvoje jis sudaro su kurfiurstu „amžiną“ sutartį prieš Lenkiją ir ja pripažįsta visišką Prūsijos nepriklausomybę. Be to, Prūsija gavo iš Lenkijos užimtą Varmiją (vok. Ermland, lenk. Warmia). Šio „dviejų ėjimų“ derinio dėka Frydrichas Vilhelmas neabejotinai laimėjo: jis tapo galingiausios kariuomenės Pabaltijo regione savininku, o Prūsijos lenų priklausomybė nuo Lenkijos nebebuvo visuotinai pripažįstama. Toliau Frydrichas Vilhelmas pradeda diplomatinį žaidimą ir slaptas derybas su Lenkija. Mainais už prūsų ir švedų susitarimų nutraukimą ir perėjimą į buvusio priešo stovyklą jis pareikalavo, kad Lenkijos karalius pripažintų Prūsijos nepriklausomybę.

1679. Frydrichas Vilhelmas, persekiodamas švedus, su kariuomene ledu perėjo Kuršių marias.

Jonas Kazimieras puikiai suprato, kad Lenkijos ir Švedijos karo baigtis daugeliu atžvilgių priklauso nuo to, kurios pusės laikysis Brandenburgo-Prūsijos valstybė, todėl 1657 m. rugsėjo 13 d. Vėluvoje surengia slaptą, kaip medžioklė užmaskuotą kurfiursto ir savo atstovo Gonsevskio susitikimą. Ten ir buvo pasirašytas Vėluvos traktatas (rusų literatūroje – Vėluvos–Bydgoščiaus traktatai), pagal kurį Prūsija įgijo ilgai lauktą nepriklausomybę nuo Lenkijos karūnos.

Toliau Frydrichas Vilhelmas ėmėsi keleto žingsnių, skirtų Brandenburgo ir Prūsijos ryšiams stiprinti ir centralizuotai valstybei kurti. Suprasdamas, kad liaudies meilės vis tiek nepelnys, o tikrąją valdžią turi tas, kas kontroliuoja ekonomiką ir finansų srautus ir gali šią kontrolę apginti karine galia, Frydrichas Vilhelmas 1657 metais Prieglaus pasroviui žemiau Karaliaučiaus pastatydino Friedrichsburgo fortą, kurio pabūklai prireikus galėjo užtverti upę ir atkirsti miestą nuo išorinio pasaulio. Visai suprantama, kad miestiečiai tvirtovės statybą sutiko be didelio entuziazmo. Dar atviriau prieš ją pasisakė bajorija. Kurfiursto žingsniai akivaizdžiai buvo nukreipti prieš bajorų savivalę. 1661–1663 metais priešprieša pasiekė apogėjų. Miestiečiai ir bajorija iškėlė savo atstovus. Brendo kažkas panašaus į Trylikos metų karo ir Prūsų sąjungos laikus.

Bajorijos atstovai pradėjo slaptas derybas su Lenkijos puse dėl paramos kovoje su Brandenburgo kurfiurstu. Tačiau į tą pačią upę dukart neįbrisi. Lenkijos karalius nebuvo toks ciniškas, kad taip paprastai ir atvirai sulaužytų vos prieš kelerius metus pasirašytą Vėluvos sutartį.

Tačiau ir kurfiurstui nepavyko įvesti tvarkos per savo patarėjus Otto von Schweriną ir Boguslavą Radvilą. Padėtis reikalavo, kad Frydrichas Vilhelmas atvyktų asmeniškai. Ir jis ilgai lauktis neprivertė – 1662-aisiais atvyko į Karaliaučių lydimas didelio karinio būrio. Miestiečiai nesiryžo atvirai priešintis; po tam tikrų pastangų Frydrichui Vilhelmui pavyko suimti maištininkų vadą Hieronymą Rothą ir įkalinti jį iki gyvos galvos. Pajutę tvirtą kurfiursto ranką ir suprasdami pasipriešinimo beprasmiškumą, Prūsijos luomai 1663 metų spalio 17–18 dienomis prisiekė jam ištikimybę. Su bajorija, 1669 metais vėl sukilusia prieš kurfiurstą, Frydrichas Vilhelmas pasielgė kur kas griežčiau. Maištininkų vadas pulkininkas Kalcksteinas buvo suimtas numatytų derybų su Lenkijos karaliumi dėl karinės pagalbos išvakarėse. Frydrichas Vilhelmas jo veiksmus palaikė priesaikos sulaužymu ir valstybės išdavyste: Kalcksteinas buvo nubaustas mirtimi. Tuo neramumų ir sumaišties laikotarpis Prūsijoje baigėsi, ir ji kartu su Brandenburgu užtikrintai pasuko absoliutizmo keliu – istorinės perspektyvos požiūriu tai galima laikyti gana pažangia tendencija.

Paskutinę Prūsijos klausimo dalį – teritorinį susijungimą su Brandenburgu – Frydrichas Vilhelmas mėgino išspręsti 1670-ųjų viduryje. Dalyvaudamas Prancūzijos–Olandijos kare, jis neabejotinai tikėjosi Prancūzijos pagalbos kovoje su Švedija dėl Pomeranijos. Tačiau Prancūzija atsisakė kariauti su savo sąjungininke, ir Frydrichas Vilhelmas, išstojęs iš sąjungos su Prancūzija, pradėjo karo veiksmus Pomeranijoje savo jėgomis. Buvo tikimasi, kad karu užsiėmusi Prancūzija Švedijai nepadės. Po keleto nedidelių pergalių Pomeranijoje kurfiurstui teko gintis nuo iš Livonijos pusės puolančių švedų. Svarstyklės jau krypo Brandenburgo-Prūsijos valstybės naudai, tačiau Prancūzija, sudariusi paliaubas su priešininkais, pareikalavo nedelsiant ir besąlygiškai grąžinti užimtas žemes Švedijai.

XVII amžiuje Prūsija ir Brandenburgas dar negalėjo lygiomis grumtis su Prancūzija. Klausimas buvo atidėtas geresniems laikams.

Frydrichui Vilhelmui atėjo metas nuo karinių pergalių pereiti prie taikaus gyvenimo kūrimo hercogystėje. Reikia pasakyti, kad ir čia jis pasiekė pastebimų laimėjimų. Postūmiu tapo miestiečių kreipimasis, kuriame pagrįstai pažymėta, kad hercogystei stinga jo rūpesčio. Be to, buvo pridėtas Prūsijos žemių aprašymas – savotiška geografinė ir ekonominė apžvalga. Kreipimesi taip pat kalbėta apie būtinybę po ilgų karų ir vidaus nesutarimų metų pakelti hercogystės ūkį.

1685 metais, spręsdamas Prūsijos tvarkymo problemas, Frydrichas Vilhelmas pasirašė Potsdamo ediktą, kuriuo į hercogystę gyventi buvo kviečiami dėl tikėjimo persekiojami europiečiai, daugiausia prancūzai kalvinistai. Per kelerius ateinančius metus į Brandenburgo-Prūsijos valstybę persikėlė apie 20 tūkstančių žmonių, daugiausia ekonomiškai aktyvių gyventojų. Tarp pakviestųjų, be minėtų kalvinistų, buvo liuteronų, katalikų, žydų. Naujakuriams buvo siūlomos ekonominės lengvatos prekinei gamybai organizuoti. Visos šios priemonės nepaprastai padėjo spręsti tiek demografines, tiek ekonomines hercogystės problemas.

Galiausiai Didžiojo kurfiursto mirties metu Brandenburgo-Prūsijos valstybė buvo politiškai vientisas darinys, tvirtai pasukęs centralizacijos ir absoliutizmo keliu, turintis veiksmingą valstybinį biurokratinį aparatą ir kariuomenę.

Frydrichas Vilhelmas sukūrė vieningą Brandenburgo-Prūsijos valstybę, tačiau kartu ir „išjungė“ Prūsiją iš didžiosios politikos, galutinai perkėlęs sostinę į Berlyną. Valdant jo sūnui, Brandenburgo kurfiurstui ir Prūsijos hercogui Frydrichui III, gyvenimas Prieglaus krantuose galutinai pasuko provincijos vaga. Iki XVII amžiaus pabaigos įvyko tik vienas reikšmingas įvykis: Karaliaučiuje lankėsi „Didžioji pasiuntinybė“, vadovaujama caro Petro Aleksejevičiaus, demonstratyviai slėpusio savo tapatybę Preobraženskio pulko puskarininkio Petro Michailovo vardu. Tiesa, caro inkognito buvo atskleistas dar prieš jam atvykstant. Be kita ko, Petras apžiūrėjo tvirtovės įtvirtinimus ir Friedrichsburgo forte išlaikė šaudymo iš patrankų ir mortyrų egzaminą, už tai gavęs ugnies ginklų meistro diplomą.

1740. Karaliaučiaus panorama.

Kurfiurstas Frydrichas III / Karalius Frydrichas I

(1657–1713)

Brandenburgo kurfiurstas ir „hercogas Prūsijoje“ Frydricho III vardu (1688–1701), pirmasis „karalius Prūsijoje“ (1701–1713), Frydricho Vilhelmo sūnus. Karūnuotas 1701 m. sausio 18 d. Karaliaučiuje. Valdydamas stengėsi mėgdžioti Prancūzijos dvarą ir tam skyrė nemažai lėšų. Priėmė Petro I Didžiąją pasiuntinybę (1697). Šiaurės kare (1700–21) laviravo tarp kariaujančių šalių, sudarydamas sąjungas tai su Rusija, tai su Švedija.

Kitą kartą didžioji politika į Karaliaučiaus pilį sugrįžo 1701 metų sausio 18 dieną, kai čia įvyko pirmojo Prūsijos karaliaus karūnavimas. Kurfiurstas Frydrichas III, visą gyvenimą lygiavęsis į Versalio dvarą, pasitelkęs Šventosios Romos imperijos imperatoriaus paramą, savo rankomis užsidėjo Prūsijos karūną ir ėmė vadintis karaliumi Frydrichu I. Prabangus karūnavimas gerokai ištuštino Prūsijos iždą, tačiau tokiems dalykams naujasis karalius taupyti nenorėjo. Visas tolesnis jo valdymas prabėgo alinančioje pokylių, priėmimų ir iškilmių virtinėje.

Frydricho I valdymo metais Prūsiją ištiko viena didžiausių tragedijų šio krašto istorijoje – 1709–11 m. maro epidemija.

Miesto vartai buvo užrakinti, didžioji dalis diduomenės spėjo pabėgti į savo giminės dvarus kaime, kur kruopščiai atsitvėrė nuo aplinkinio pasaulio. Ligoninės ir lazaretai buvo perpildyti, viena po kitos atsirado maro kapinės. Iš 40 tūkstančių miestiečių nuo maro mirė maždaug trečdalis. Dar blogiau buvo mažuose miesteliuose ir kaimuose: kai kuriuose miesteliuose liko ne daugiau kaip 10 % ankstesnių gyventojų, kai kurie kaimai išmirė visiškai.

Praėjus dvejiems metams po maro pabaigos, Prūsijos sostą užėmė visiškai kitokio mąstymo ir būdo karalius – Frydrichas Vilhelmas I. „Karalius kareiva“, kaip jį vadino, buvo nepaprastai šykštus viskam, išskyrus išlaidas kariuomenei. 1713 m. jis buvo karūnuotas Karaliaučiaus pilyje, ir nuo tada tradicija Prūsijos karūną užsidėti būtent čia Hohencolernų dinastijai tapo nepajudinama. Šios ceremonijos išlaidas Frydrichas Vilhelmas asmeniškai suskaičiavo pfenigo tikslumu. Apskritai šio monarcho valdymo laikotarpis Prūsijai buvo veikiau palankus. Frydrichas Vilhelmas ėmėsi priemonių maro nuniokotoms vietovėms atkurti ir palankiomis sąlygomis pasikvietė čia naujakurių, daugiausia iš Zalcburgo, Nasau ir Šveicarijos. 1722–24 m. nemažai dabartinės Kaliningrado srities gyvenviečių gavo miesto statusą. Galiausiai 1724 m. birželio 13 d. Altštatas, Lėbenichtas ir Kneiphofas kartu su jiems priklausiusiais gausiais priemiesčiais ir slobodomis buvo sujungti į vieną Karaliaučiaus miestą. Kiek anksčiau, 1724 m. balandžio 22 d., įvyko įvykis, kurio tuomet beveik niekas iš miestiečių nepastebėjo...

Frydrichas Vilhelmas I

(1688–1740)

Prūsijos karalius nuo 1713 m., kilęs iš Hohencolernų dinastijos. Gavo „Kareivių karaliaus“ arba „Karaliaus kareivos“ pravardę. Garsėjo kaip griežto valstybės lėšų taupymo ir valstybės militarizavimo politikos šalininkas. Įvedė šalyje karinės policinės tvarkos režimą ir visuotines fizines bausmes. Jo valdymo metais kariuomenė buvo komplektuojama ir suiminėjant žmones, todėl iš šalies ėmė trauktis studentai ir mokslininkai. Prisidėjo prie Rytų Prūsijos atkūrimo po 1709–10 m. maro, skatindamas vidinę (6 tūkst. žm.) ir išorinę (40 tūkst. žm.) migraciją bei teikdamas ekonomines lengvatas. Per savo valdymo laikotarpį padidino Prūsijos kariuomenę nuo 38 iki 80 tūkstančių karių, tačiau kartu kariuomenėje klestėjo savivalė, dresūra ir, kaip pasekmė, masinis dezertyravimas. Panaikino miestų savivaldą ir įvedė karaliaus skiriamus magistratus (1716). Miestų statybos ir penkiolikos naujų miestų Prūsijos teritorijoje steigimo iniciatorius. Sujungė tris Prieglaus miestus su priemiesčiais į vieną Karaliaučių (1724). Ne kartą (1713, 1716, 1717) priėmė Rusijos carą Petrą I, padovanojo jam Gintarinį kabinetą (1716). Svarbiausias Frydricho Vilhelmo I indėlis į Prūsijos vidaus politiką – sukurtas valstybinis teisinis ir socialinis ekonominis pagrindas, tapęs šalies išorės karinės politikos XVIII a. antrojoje pusėje atrama.

Karaliaučiuje gimė Imanuelis Kantas – didžiausias iš visų kada nors šiame mieste gyvenusių žmonių.

Reikėtų paminėti ir tai, kad 1736 m. vėl buvo gilinama Prieglaus vaga, ir po šių darbų į Karaliaučiaus uostą galėjo įplaukti dideli (to meto mastais) jūrų laivai.

Frydricho II Didžiojo, vėliau praminto „Senuoju Fricu“, valdymo epocha Karaliaučiui buvo kupina įvykių. Nors 1740 m. užėmęs Prūsijos sostą, jis šiuo miestu, kaip ir visa Prūsija, visiškai nesidomėjo. Taip, jis finansavo kelių parapinių bažnyčių ir kaimo mokyklų statybą, tęsė naujakurių viliojimo į Prūsijos rytus politiką, tačiau tai darė tarsi tarp kitų, svarbesnių savo reikalų.

Svarbiausių įvykių chronologija

1657 – Vėluvos ir Bydgoščiaus sutarčių pasirašymas. Prūsijos kunigaikštystė išsivaduoja iš Lenkijos lenininės priklausomybės.

1657 – Frydrichsburgo forto statyba.

1660 m. balandžio 23 d. – Olyvos taikos, įtvirtinusios Prūsijos suverenitetą, pasirašymas.

1697 m. gegužės 7 d. – Petro I vadovaujamos „Didžiosios pasiuntinybės“ atvykimas į Karaliaučių.

1701 m. sausio 18 d. – Frydricho I karūnavimas Karaliaučiaus pilyje.

1709–11 – Maro epidemijos. Karaliaučiuje miršta trečdalis gyventojų.

1724 m. balandžio 22 d. – Imanuelio Kanto gimtadienis.

1724 m. birželio 13 d. – Oficialus trijų Prieglaus miestų (Altštato, Lėbenichto ir Kneiphofo) sujungimas į vieną – Karaliaučių.

1736 – Prieglaus vagos gilinimo darbai, kad galėtų praplaukti jūrų laivai.

1740 m. liepos 20 d. – Priesaika Frydrichui II Karaliaučiaus pilyje.

ŠEŠTASIS AMŽIUS – KANTO IR DVIEJŲ KARŲ EPOCHA

Septynerių metų karo (1756–63) pradžioje „Senasis Fricas“ buvo pasirengęs paaukoti Prūsijos provinciją, kad laimėtų laiko kituose karo veiksmų teatruose. Ir iš antro karto visą Prūsiją okupavo Rusijos kariuomenė.

1758 m. sausio 11 d. Karaliaučiaus tvirtovė kapituliavo, neiššovusi į priešą nė karto; priešingai, miesto valdžia atvyko į Kaimeno pilį (Zarečjės gyvenvietė), kur įteikė Rusijos vadovybei miesto ir Frydrichsburgo forto raktus.

Užėmus miestą, Rusijos vadovybė, kuriai vadovavo Vilimas Fermoras, prisaikdino miesto gyventojus imperatorei Elžbietai Petrovnai. Prasidėjo švelniausia okupacija per visą Europos karų istoriją. Miestiečių teisės ir laisvės buvo ne tik išsaugotos, bet ir išplėstos. Kita vertus, 1758–62 m. įvykių negalima visa prasme vadinti okupacija – Karaliaučiuje dabar gyveno Rusijos imperijos pavaldiniai, o pati Prūsija tapo Rusijos gubernija.

Frydrichas II

(1712–1786)

Prūsijos karalius nuo 1740 m., žymus karvedys, kurį amžininkai užakių pagarbiai vadino Frydrichu Didžiuoju arba Senuoju Fricu. Dėl jo užkariavimų politikos (Silezijos karai 1740–42 ir 1744–45 m., dalyvavimas Septynerių metų kare 1756–63 m. ir pirmajame Lenkijos padalijime 1772 m.) Prūsijos teritorija beveik padvigubėjo, o Rytų Prūsija 1772 m. susijungė su likusia šalies teritorija. Frydricho II valdymo metai laikomi apšviestojo absoliutizmo Prūsijoje klestėjimo laikotarpiu. Kai kuriose šalyse juo net bandyta sekti...

Šios istorijos, Rusijos kariuomenei 1762 m. pasitraukus, Frydrichas II Karaliaučiui neatleido iki pat savo dienų pabaigos. Lengvumas, su kuriuo provincija priėmė Rusijos pavaldinystę, kėlė jam panieką, todėl daugiau jis jos niekada nebeaplankė. Rusijos kariuomenė ir administracija iš Karaliaučiaus pasitraukė, kai Rusijos sostą užėmė imperatorius Petras III, kuris ne tik gerbė Frydrichą II kaip didį politiką ir sektiną pavyzdį, bet ir ketino sąjungoje su Prūsija atkariauti iš Danijos savo gimtąjį Šlėzvigą. Petras III nedelsdamas sustabdė karo veiksmus, ir prasidėjo valdžios Karaliaučiuje perdavimo Prūsijos valdininkams procesas. Jis užsitęsė iki eilinio rūmų perversmo Sankt Peterburge – visi tikėjosi, kad imperatorė Jekaterina II atšauks savo buvusio vyro sprendimą ir atnaujins karą su Prūsija. Tačiau tokio sprendimo nebuvo, ir netrukus valdžia mieste taikiai, tik su nedideliais incidentais, buvo grąžinta prūsams. 1763 m. baigėsi ir pats Septynerių metų karas.

O Karaliaučiuje visa XVIII a. antroji pusė praėjo Kanto ženklu. Daugybė apsišvietusių Europos žmonių atvykdavo į Karaliaučių, norėdami asmeniškai pasikalbėti su Kantu ar pasiklausyti jo paskaitų. Neabejotinai Kantas tapo išskirtiniu reiškiniu Karaliaučiaus istorijoje – reiškiniu, amžiams palikusiu pėdsaką šioje žemėje ir iškėlusiu vietos universiteto lygį į anksčiau nepasiekiamas aukštumas.

Kanto dvasia gyvavo Karaliaučiaus mokslininkų aplinkoje ir po jo mirties – jo mokiniuose, jo sukurtoje mokykloje, jo kolegose ir oponentuose. Ir nors daugiau ši žemė pasauliui nedavė nė vienos tokios pat žinomos asmenybės, daugelis Karaliaučiaus universiteto „Albertina“ absolventų, įkvėptų Kanto, garsino gimtąjį miestą visoje Europoje.

Imanuelio Kanto namas Karaliaučiaus centre.

Frydrichas Vilhelmas II

(1744–1797)

Prūsijos karalius nuo 1786 m., kilęs iš Hohencolernų dinastijos. Sugriežtino cenzūrą Prūsijoje (1788 m. tikėjimo ediktas, 1792 m. cenzūros ediktas). 1792 m. sudarė karinę sąjungą su Austrija prieš revoliucinę Prancūziją. Pasirašė sutartį su Rusija dėl antrojo Lenkijos padalijimo (1793), su Rusija ir Austrija – dėl trečiojo Lenkijos padalijimo (1795). Kariavo su lenkų sukilėliais (1794).

1786 m. mirė karalius Frydrichas II, nepalikęs vaikų. Į sostą įžengė jo sūnėnas – karalius Frydrichas Vilhelmas II. Per dešimtmetį jo valdymo Karaliaučiuje neįvyko nieko itin reikšmingo. Pats karalius įsiminė dėl sėkmingos užsienio politikos (jo laikais įvyko antrasis Lenkijos padalijimas ir gerokai išsiplėtė Prūsijos karalystės teritorija), dėl to, kad nepripažino Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, ir dėl meilės nuotykių, apie kuriuos Europoje sklido anekdotai. Tačiau visa tai vyko toli nuo Karaliaučiaus. Užtat kito karaliaus, Frydricho Vilhelmo III, valdymo laikotarpį aptarsime atidžiai ir išsamiai – per šį laikotarpį Rytų Prūsijoje nutiko pernelyg daug gero ir blogo.

Istorinėje literatūroje ir kine Frydrichas Vilhelmas III vaizduojamas kaip vidutiniškas valdovas, gyvenęs didžiais laikais, ir tai labai artima tiesai. Bene vienintelis jo privalumas buvo tas, kad jis nebuvo savivaliautojas, mokėjo įsiklausyti į savo išmanių dvariškių ir karo vadų patarimus ir nebuvo atkaklus savo vidutiniškume.

Pirmaisiais Frydricho Vilhelmo III valdymo metais Karaliaučius toliau gyveno įprastą provincijos gyvenimą. 1804 m. mirė Imanuelis Kantas. Viskas staiga pasikeitė, kai buvo nutraukta sąjungos sutartis su Prancūzija, o 1806 m. spalio 9 d. jai paskelbtas karas.

Net jei Frydrichas Vilhelmas nebūtų paskelbęs karo Napoleonui, vargu ar būtų pavykę išvengti karo veiksmų Prūsijos teritorijoje. Tačiau iš tikrųjų viskas virto parodomuoju pliekimu: lygiai 5 dienas nuo karo paskelbimo prūsų generolai pasipūtę samprotavo apie Prūsijos kariuomenės pranašumą prieš Korsikos apsišaukėlio kariauną. 1806 m. spalio 14 d. Prūsijos kariuomenė buvo sutriuškinta prie Jenos ir Auerštedto.

Po to prūsų garnizonai be mūšio atidavė vieną tvirtovę po kitos, spalio 27 d. Napoleono kariuomenė užėmė Berlyną, o Prūsijos sostinė skubiai perkelta į Karaliaučių, kur pabėgo karališkoji pora.

Frydrichas Vilhelmas III

(1770–1840)

Prūsijos karalius iš Hohencolernų dinastijos nuo 1797 m. 1805 m. prisijungė prie antinapoleoninės koalicijos. Po Prūsijos kariuomenės sutriuškinimo prie Jenos ir Auerštedto (1806) pabėgo į Karaliaučių, vėliau į Mėmelį. Rusų ir prūsų kariuomenei pralaimėjus Fridlando mūšį, pagal 1807 m. Tilžės taiką užleido Napoleonui I pusę Prūsijos teritorijos. Jo valdymo metais įvykdyta keletas pažangių reformų: Spalio ediktas (1807) dėl asmeninės valstiečių laisvės; municipalinė reforma (1808), įvedusi miestų savivaldą; gamybinės veiklos reforma (1810–11), pagal kurią cechų sistemą pakeitė korporacijos; karinė reforma (1808), įvedusi privalomąją karo tarnybą ir panaikinusi fizines bausmes. Pagal sutartį su Prancūzija 1812 m. mobilizavo 21 tūkst. karių žygiui į Rusiją. 1813 m. pasirašė Kališo Rusijos ir Prūsijos sutartį, numačiusią atkurti Prūsijos teritoriją 1806 m. ribomis.

Žinoma, čia derėtų papasakoti apie karalienę Luizę – Frydricho Vilhelmo III sutuoktinę. Karalienė, kuri kiek vėliau Karaliaučiuje buvo garbinama kaip Atėnė Palada Atėnuose, turėjo du neabejotinus privalumus: ji buvo graži, o to anais laikais moteriai jau pakako, ir ji netrukdė savęs garbinti bei laikyti patriotinio judėjimo simboliu. Blėstančio absoliutizmo epochoje patriotai galėjo susitelkti tik aplink monarcho figūrą. Ir jei pats monarchas jiems staiga pasirodė ne visai tinkamas traukos centras, tai jo sutuoktinė šiuo požiūriu buvo nepriekaištinga.

Netekęs didelės šalies dalies, Prūsijos karalius, nors ir buvo ne pačios geriausios nuotaikos, galutinai vilties neprarado. Jo pagrindinis sąjungininkas, Rusijos imperatorius Aleksandras I, tvirtai garantavo ginti Prūsiją karine jėga, nepaisydamas nei išlaidų, nei nuostolių.

Neabejotinai Rusija turėjo savo interesą nuvyti Napoleoną atgal į Prancūzijos ribas. Šis interesas visų pirma reiškėsi imperijos orientacija į prekybą su Anglija, kurios Rusijai negalėjo atstoti jokia kita Europos rinka. Rusijos ekonomika taip priklausė nuo prekybos su Anglija, kad net vėliau, Napoleonui pritariant, prijungta Suomija negalėjo kompensuoti Anglijos rinkos praradimo dėl kontinentinės blokados. Visa tai vėliau ir lėmė 1812 m. Tėvynės karą. Na, o kol kas Rusijos interesai buvo ginami Prūsijos žemėje. Beje, Aleksandras I turėjo ir dar vieną interesą – karalienę Luizę, kurios grožiui Rusijos imperatorius buvo mažų mažiausiai neabejingas.

Išvakarėse 1807 m. karo kampanijos Napoleono armija ir rusų bei prūsų grupuotė buvo maždaug vienodo dydžio. Rusijos kariuomenės Prūsijoje (apie 60 tūkst. kareivių ir karininkų) vyriausiuoju vadu tapo kavalerijos generolas Leontijus Leontjevičius Benigsenas. Prūsų korpusui (apie 6 tūkst. kareivių ir karininkų) vadovavo generolas leitenantas Anton Wilhelm von L'Estocq. Karaliaučius tapo sąjungininkų kariuomenės aprūpinimo baze, čia buvo kariniai ir maisto sandėliai, o vėliau ir ligoninės. Visos rusų ir prūsų koalicijos pastangos buvo nukreiptos į tai, kad Napoleonas neužimtų Karaliaučiaus, nes miestui žlugus pasipriešinimas Napoleono kariuomenei Rytų Prūsijoje netektų bet kokios perspektyvos.

Karališkoji pora paliko Karaliaučių iš anksto, dar 1807 m. sausį. Sostinė laikinai perkelta iš Karaliaučiaus į Mėmelį (dabar Lietuvos miestas Klaipėda).

Visai netoli Karaliaučiaus kampanija prasidėjo mūšiu prie Prūsų Ylavos (Bagrationovsko): vienodo dydžio armijos, koalicijai turint nedidelį pranašumą artilerijos srityje, kruvinose kautynėse padarė viena kitai skaudžių nuostolių – žuvusiais ir sužeistais neteko trečdalio asmeninės sudėties, tačiau nugalėtojas taip ir neišaiškėjo. Iki vasaros Benigsenas atkūrė armijos dydį iki 65 tūkst. karių, Napoleonas padidino savo karines pajėgas regione iki 80 tūkst. karių. Dėl abipusių manevrų Benigsenui iškilo grėsmė būti atkirstam nuo Karaliaučiaus, o tai iš esmės būtų reiškę pralaimėjimą. Būtent ši grėsmė ir privertė Rusijos vadą stoti į lemtingąjį mūšį prie Fridlando (Pravdinsko). Tuo tarpu 1807 m. vasarą jėgų santykis buvo toks, kad Rusijos kariuomenės galimybės laimėti buvo menkutės. Liko tik teorinė galimybė sutriuškinti prancūzų kariuomenę dalimis. Įžengdamas į Fridlandą, kurį ėmė užiminėti maršalo Lannes'o prancūzų korpusas, Benigsenas netikėtai gavo tokią progą, tačiau prarado visą parą (jo teigimu, dėl prastos savijautos), todėl teko kautis su visa prancūzų armija itin nepalankioje pozicijoje, kai atsitraukimo kelius buvo atkirtusi Alnos upė (dabar Lava). Nors iki tam tikro momento rusų kariai rodė pavyzdinį tvirtumą, pralaimėjimo išvengti nepavyko.

1807. Napoleonas ir Aleksandras I derasi ant garsiojo plausto Nemuno viduryje.

Karalienė Luizė

(1776–1810)

Luizė Augusta Vilhelmina Amalija, Meklenburgo-Strelico princesė.

Prūsijos karalienė, kilusi iš Hanoverio, Frydricho Vilhelmo III žmona (nuo 1793 m.). Buvo populiari kariškių aplinkoje, vadovavo jėgoms, pasisakiusioms už kuo skubesnį Prūsijos įsitraukimą į karą prieš Napoleoną. Buvo nepaprastai mylima karaliaučiečių, kurie tiesiog kūrė legendas apie jos dorybes. Jos vardu buvo pavadintos gatvės, tiltai, gyvenvietės, miesto rajonai, kirchė, fortas Nr. 6 ir daug kas kita.

Ne tik patyrusi didelių nuostolių, Benigseno armija dabar buvo galutinai atkirsta nuo Karaliaučiaus, kuris vis dėlto ruošėsi atremti prancūzus. Tuo metu, kai prie Fridlando vyko dramatiški įvykiai, prie Karaliaučiaus priartėjo Prancūzijos maršalų Murat'o ir Soult'o korpusai. Karaliaučiaus tvirtovės garnizoną sudarė prūsų L'Estocq'o korpusas ir rusų Kamenskio korpusas, kuris, siekiant sustiprinti Karaliaučių, buvo atsiųstas čia likus trims dienoms iki Fridlando mūšio. Korpusas per parą nužygiavo 55 km ir užėmė pozicijas pavojingiausiame, pietiniame ruože tarp Fridlando ir Brandenburgo vartų. Dviejų šimtų metų senumo tvirtovės pylimai ir bastionai, lietaus nuplauti, gerokai apaugę krūmais, o kai kur net pamėgti žemdirbių, buvo paskubomis parengti gynybai ir neleido prancūzams iš karto įsiveržti į miestą.

Prancūzų kariuomenė puolė miestą kaip tik Fridlando mūšio dieną, tačiau ją pasitiko šautuvų ir patrankų ugnis, sustabdžiusi jos puolimą. Tada prancūzai ėmė rengti rimtą artilerijos ataką prieš tvirtovės pylimą, o tam reikėjo laiko atsigabenti apgulties artileriją, kurios prie Karaliaučiaus stovėję korpusai neturėjo.

Sultas taip aprašo įvykius: „...pabūklų daug, todėl pylimas gerai apgintas, griovys visas pripildytas vandens, o dengtasis kelias apjuostas palisadu. Kitą naktį mesiu į miestą keletą granatų, kad sukrėsčiau jo įgulą ir patį miestą, tačiau atsargų turiu mažai, vos užteks keturių valandų mūšiui... Baimė nueiti per toli ir galbūt prarasti daug žmonių be jokio sėkmės užtikrintumo verčia mane apsiriboti stebėjimu...“ Į generolo Beljaro pasiūlymą atiduoti miestą be mūšio Kamenskis atsakė dailia fraze: „Matote ant manęs rusišką uniformą ir drįstate reikalauti pasiduoti?“ Tačiau jau kitą dieną Karaliaučiaus įgulai buvo įsakyta palikti miestą ir susijungti su į rytus besitraukiančia kariuomene. 1807 m. birželio 16 d. į Karaliaučių įžengė prancūzai.

Visai tikėtina, kad Karaliaučiuje dar gyveno senyvo amžiaus miestiečių, prisiminusių rusų okupaciją, todėl jie galėjo ją palyginti su prancūzų. Šįkart gyvenimo sąlygos buvo kur kas mažiau palankios: miestiečius visur engė, kariuomenės reikmėms iš jų rekvizavo materialines vertybes, bažnyčiose įrengė arklides ir lazaretus. Vis dėlto atvirų siautėjimų nebuvo, nes Napoleonas ir jo maršalai puikiai suprato, kad kariuomenę reikia laikyti pažabotą. Pasirašius Tilžės taiką 1807 m. liepos 7 d., Prūsijoje liko Viktoro ir Ožero rezerviniai korpusai, iš viso apie 70 tūkst. karių. Pačiame Karaliaučiuje daugelis visuomeninių pastatų buvo paversti ligoninėmis, kuriose gydėsi sužeisti prancūzų kariai.

Visiška Karaliaučiaus okupacija tęsėsi iki 1812 m. vasario 24 d., kai Prancūzija ir Prūsija sudarė sąjungos sutartį, nukreiptą prieš Rusiją, kuri liovėsi laikytis Tilžės taikos sąlygų dėl kontinentinės Anglijos blokados. Po jos prancūzų kariuomenė ir toliau liko mieste, tačiau jau kaip Prūsijos sąjungininkė.

Tuo metu pačioje Prūsijoje įsibėgėjo judėjimas už esminę valstybės pertvarką. Didelė karinės ir civilinės aristokratijos dalis suvokė, kad tik gilios sustabarėjusios prūsiškos santvarkos reformos gali sugrąžinti šaliai nepriklausomybę, o pačią Prūsiją paversti viena iš pirmaujančių Europos valstybių. Reformų šalininkų vėliava tapo karalienė Luiza. Dar 1807 m., karališkajai porai gyvenant Karaliaučiuje ir Klaipėdoje, Luiza tapo nepaprastai populiari, net garbinama Karaliaučiaus ir jo apylinkių gyventojų. Vargu ar ji suprato artėjančių reformų esmę ir jų įgyvendinimo mechanizmą, tačiau padarė svarbiausia, ką galėjo padaryti, – leido reformatoriams pasirinkti ją reformų simboliu ir globėja. Absoliutizmo laikais tautai būdinga telktis aplink monarcho figūrą, tačiau Frydrichas Vilhelmas III dvejojo, neveikė ir net priešinosi patriotinėms visuomenės nuotaikoms, todėl tauta susitelkė aplink jo sutuoktinę.

1807. Karalienė Luiza ir Napoleonas Tilžėje.

Kad ir kaip keista, prancūzų okupacijos metai Karaliaučiui ir visai Prūsijai buvo labai vaisingi. 1807 m. spalio 9 d. Prūsija įžengė į naują epochą, panaikinusi svarbiausią feodalizmo palikimą – baudžiavą, t. y. asmeninę valstiečių priklausomybę nuo žemvaldžių. Po metų, 1808 m. lapkričio 19 d., buvo įvykdyta miestų reforma. Nuo šiol Karaliaučiaus savivaldos reikalus tvarkė renkami magistratas ir miesto taryba. 1808 m. okupuotame mieste ant Paradeplatz (Universitetskaja g.) buvo atidarytas miesto teatras. Galiausiai 1809 m., siekiant plėtoti vietos universitetą, į Karaliaučių buvo pakviestas didis vokiečių mokslininkas, matematikas ir astronomas Friedrichas Besselis. Besseliui buvo pasiūlyta įkurti prie universiteto astronomijos observatoriją, kurios statyba 1811 m. pradėta ant senojo žemių bastiono „Butterberg“. Dėl mokamų kontribucijų ir karo išlaidų statybos kiek užsitęsė. Beje, 1812 m. į Karaliaučių atvykęs Napoleonas nuoširdžiai stebėjosi, kad tokiu kritišku metu Prūsijos karalius nusprendė užsiimti astronomijos reikalais.

1813 m. darbą pradėjusioje Karaliaučiaus observatorijoje Besselis ir jo kolegos bei pasekėjai padarė išskirtinių mokslo atradimų.

Frydrichas Vilhelmas IV

(1795–1861)

Prūsijos karalius nuo 1840 m. Iš Hohencolernų dinastijos. Jo valdymo metais, 1848–1849 m., įsiliepsnojo Vokietijos buržuazinė revoliucija. 1849 m. demonstratyviai atsisakė Vokietijos imperatoriaus titulo ir taip atitolino Vokietijos valstybių suvienijimą. Tais pačiais metais jis sušaukė pirmąjį visos Vokietijos parlamentą. 1850 m. buvo priverstas įvesti Prūsijoje nuosaikią konstituciją. 1841 m. Frydrichas Vilhelmas IV paskyrė komisiją Karaliaučiaus įtvirtinimams modernizuoti, o vėliau (nuo 1843 m.) jo valdymo metais iš esmės buvo pastatytas antrasis miesto pylimų žiedas. Nuo 1857 m. dėl patirtų kelių insultų padarinių pasitraukė iš valstybės reikalų.

Pirmiausia 1834 m., stebėdamas, kaip Mėnulis uždengia žvaigždes, Besselis padarė išvadą, kad Mėnulis neturi jokios pastebimos atmosferos. Vėliau, 1838 m., antrą kartą pasaulyje ir pirmą kartą patikimai tiksliai buvo nustatytas atstumas nuo Žemės iki vienos iš žvaigždžių (61 Gulbės). Galiausiai, ilgus metus tyręs Sirijaus ir Prociono žvaigždžių judėjimą, Besselis atrado jų nematomus palydovus, kurie savo trauka vertė žvaigždes judėti erdvėje keliu, primenančiu sklandžią spiralę. Pagal Besselio skaičiavimus, šie palydovai turėjo įspūdingą masę, prilygstančią įprastos žvaigždės masei, ir kartu nebuvo matomi pro teleskopus, o tai buvo paaiškinta itin mažais jų matmenimis. Taip buvo atrasta nauja itin didelio medžiagos tankio žvaigždžių klasė – baltosios nykštukės. Visą kitą laiką observatorija dirbo praktiniais tikslais, sudarydama išsamius ir tikslius žvaigždžių katalogus, kuriais visame Šiaurės pusrutulyje rėmėsi tikslaus laiko tarnyba ir pagal kuriuos buvo nustatomos objektų geografinės koordinatės Žemėje. Be to, būtent Karaliaučiaus observatorijoje buvo padaryta pirmoji pasaulyje Saulės užtemimo nuotrauka (dagerotipas). Tai įvyko 1851 m. liepos 28 d., kai Karaliaučius pateko į visiško Saulės užtemimo juostą.

Tačiau grįžkime į 1812-uosius. Šie metai, kuriuos mes pirmiausia siejame su Tėvynės karu, Prūsijos aukščiausiajai valdžiai tapo gėdos metais. Napoleonas pareikalavo, kad Frydrichas Vilhelmas III Didžiosios armijos sudėtyje išstatytų prūsų korpusą, kuris turėjo veikti Peterburgo kryptimi. Prūsijos karalius nedrįso priešintis dalyvavimui kare prieš savo neseniai vienintelį ištikimą sąjungininką, Prūsijos valstybingumui išsaugoti paaukojusį dešimtis tūkstančių savo karių gyvybių. Šis sprendimas, kaip ir anksčiau pati susitaikymo su Napoleonu politika, sukėlė daugelio Prūsijos karo veikėjų protestą. Nuo 1807 m. prūsų karininkai ir generolai ėmė išeiti į atsargą, nenorėdami dalyvauti šioje gėdoje. Kai kurie iš jų (Carlas von Clausewitzas, Johannas Karlas Friedrichas Antonas von Diebitschas, Leopoldas Hermannas Ludwigas von Boyenas, Karlas von der Groebenas, Ludwigas von Wolzogenas ir kiti) tęsė tarnybą Rusijos kariuomenėje. Vis dėlto prūsų pagalbinis korpusas, vadovaujamas generolo Yorcko, išžygiavo šiaurine (Peterburgo) kryptimi, kur ypatingos šlovės nepelnė. O Karaliaučius visus 1812-uosius buvo prancūzų kariuomenės aprūpinimo perkrovimo bazė.

Kol karas kartu su Didžiosios armijos likučiais atsirito atgal prie Prūsijos sienų. Toliau įvykiai klostėsi žaibiškai. Jau 1812 m. gruodžio 21 d. priešakiniai kazokų būriai peržengė Prūsijos sieną.

Gruodžio 23 d. rusų daliniai įžengė į Tilžę (Sovetskas), o gruodžio 26 d. – į Gumbinę ir Įsrūtį (atitinkamai dabartiniai Rusijos miestai Gusevas ir Černiachovskas). Gruodžio 27 d. kazokų eskadronai veikia prie Alnos (Družbos gyvenvietė) ir Kryžbarko (Slavsko gyvenvietė). 1812 m. gruodžio 30 d. Rusijos tarnyboje buvęs prūsų generolas Dibičius su prūsų generolu Jorku pasirašo Tauragės konvenciją dėl pagalbinio prūsų korpuso pasitraukimo iš karo ir jo neutraliteto. Ši be Prūsijos karaliaus žinios pasirašyta konvencija iš esmės palaidojo bet kokią veiksmingą Rytų Prūsijos gynybą, nes pagal prancūzų gynybos planą prūsų korpusui teko apie tris ketvirtadalius tam skirtos gyvosios jėgos ir artilerijos. Prancūzai ėmė sparčiai trauktis iš Rytų Prūsijos teritorijos. 1813 m. sausio 5-osios naktį jie paliko Karaliaučių, o jau antrą valandą nakties į miestą pradėjo žengti rusų kariuomenė.

Albertina

Taip vadinosi Karaliaučiaus universitetas, įkurtas 1544 m. Iš pradžių universitetas buvo įsikūręs Knypavos salos šiaurės rytuose, šalia Katedros. XIX a. pagrindinis pastatas atidarytas Paradenplatz aikštėje (Universitetskaja g., žr. aukščiau). XX a. pradžioje universitetą sudarė keli institutai, kurių pastatai buvo išsibarstę po visą miesto centrą. Žymiausi universiteto profesoriai buvo Imanuelis Kantas, Frydrichas Beselis, Andreasas Osianderis, Karlas Gotfrydas Hagenas, Davidas Hilbertas, Karlas Ernstas Beras ir kt.

Žurnalas „Syn Otečestva“ Nr. 3, 1813 m.

„Karaliaučius. Įžengiant į šį miestą imperatoriškajai Rusijos kariuomenei, vietos magistratas paskelbė tokį pranešimą: ‚Rusų kariai yra tarp mūsų. Jie nekelia siaubo taikiam piliečiui, nes viešai paskelbė, kad gerbia gyventojų asmens laisvę, saugumą ir turtą. Daugelis Prūsijos miestų jau patyrė, kaip šventai jie laikosi savo pažado, ir mes, jausdami savo laimę ir nuostabą, sušuksime: „Rusai kilniai elgiasi taikoje ir su taikingaisiais.“ Garbingieji šio miesto gyventojai! Stenkimės savo elgesiu nusipelnyti šio palankumo! Išreikškime jiems savo dėkingumą, rodydami draugystę, meilę ir tikrą pagarbą bei stengdamiesi savo menką turtą panaudoti jų labui. Ramybė ir saugumas mus apsaugos.‘ Pagal maršalo Bertjė gruodžio 18 d. Gumbinėje duotą įsakymą Dancigo ir Marienburgo tvirtovės, taip pat tiltų įtvirtinimai Marienverderyje ir Torunėje paskelbti esą apgulties padėtyje, o komendantams pavesta nedelsiant parengti juos tinkamai būklei. Laikas ir ištekliai neleis padaryti jų pajėgių atlaikyti apgultį. Kalbama, kad Dancigo įgula susprogdino daugelį išorinių savo tvirtovės statinių, jausdamasi per silpna ginti šiuos plačius įtvirtinimus. Prūsijos karalius su savo gvardija yra Potsdame. Ožero su savo korpuso likučiais, iš viso 10.000 žmonių, stovi Berlyne. Špandau tvirtovę dar vasarą klasta užėmė prancūzai. Graudencas yra prūsų rankose. Šio miesto apylinkėse susitelkė iki 30.000 prūsų kariuomenės.“

Pasibaigus Napoleono karams, politinę padėtį Prūsijoje lėmė liberaliųjų ir konservatyviųjų jėgų priešprieša. Miestiečiai, inteligentija ir dalis karininkų manė, kad karo metu pradėtos reformos turi būti tęsiamos, monarchija turi tapti konstitucine, pati Prūsija – imtis vienyti vokiečių žemes, o įstatymų leidžiamoji valdžia turi būti perduota visos Vokietijos parlamentui.

1827. Restorano „Blutgericht“ interjeras Karaliaus pilies rūsyje.

Aristokratinis elitas, priešingai, laikėsi nuomonės, kad valstybė ir taip jau tapo pakankamai liberali, o suvienyta vokiečių valstybė turi atsirasti be revoliucingai nusiteikusių visuomenės sluoksnių dalyvavimo, t. y. vien iniciatyva iš viršaus. Nesutarimai galiausiai virto 1848–49 m. buržuazine revoliucija, kuri Karaliaučiuje vyko be barikadų ir kraujo praliejimo. Karaliaučiaus įgulos vadas, siekdamas išvengti susidūrimų ir provokacijų, išvedė jam patikėtą kariuomenę iš miesto, suteikdamas galimybę pasireikšti policijos daliniams. Iš pradžių „sukilėliai“ išdaužė miesto magistrato langus. Paskui pasklido gandas, kad Prūsijos karalius išsiuntė Rusijos imperatoriui Nikolajui I depešą, kurioje prašo rusų kariuomenės padėti įvesti tvarką kaimyninėje valstybėje.

Minia įsiveržė į pašto pastatą ir privertė pašto viršininką atiduoti valstybinį laišką. Po neilgo pasipriešinimo revoliucionieriai laišką gavo, tačiau niekam neužteko drąsos atplėšti karališkąjį voką.

Jo turinys taip ir liko paslaptimi, tačiau, kai kuriais liudijimais, jame buvo aprašytos naujausios Europos mados tendencijos Rusijos imperatorei. Tuo, tiesą sakant, pagrindiniai revoliuciniai įvykiai Karaliaučiuje ir baigėsi.

Jei revoliucija Karaliaučiuje, švelniai tariant, nepavyko, tai kultūrinio, mokslinio ir visuomeninio miesto gyvenimo įvykiai 1815–1850 m. buvo kur kas reikšmingesni ir gausesni. 1830 m. mieste pradėjo veikti vandentiekis. Tais pačiais metais pramonininkas Šteinfurtas įkūrė Karaliaučiuje mašinų gamyklą – būsimąją vagonų gamyklą. 1849 m. atidaryta Karaliaučiaus Gailestingumo ligoninė.

Senoji Albertina šalia Katedros (apatiniame dešiniajame kampe).

Vilhelmas I

(1797–1888)

Regentas valdant Frydrichui Vilhelmui IV (nuo 1857 m.). Prūsijos karalius nuo 1861 m. ir Vokietijos imperatorius nuo 1871 m. Iš Hohencolernų dinastijos. 1862 m. paskyrė Bismarką Prūsijos vyriausybės vadovu. Jo valdymo metais vokiečių valstybės susivienijo iš pradžių į Šiaurės Vokietijos sąjungą (1867), vėliau – į Vokietijos imperiją (1871). Prūsija dalyvavo Danijos–Prūsijos (1864), Austrijos–Prūsijos (1866) ir Prancūzijos–Prūsijos (1870–71) karuose. 1882 m. įstojo į Trigubą sąjungą, vėliau tapusią viena iš Pirmojo pasaulinio karo koalicijų. Paminklas Vilhelmui I pastatytas prie pietvakarinio Karaliaučiaus pilies kampo 1884 m.

Karaliaučiaus universitetas šiais metais išgyveno klestėjimo laikotarpį. „Albertinoje“ tuo metu dirbo daugybė pasaulinio garso mokslininkų: matematikas ir astronomas Frydrichas Beselis, fiziologas ir anatomas Frydrichas Burdachas, biologas ir antropologas Karlas fon Beras, chemikas ir botanikas Karlas Hagenas, filosofai Johanas Herbartas ir Kristianas Lobekas bei daugelis kitų. Universitete taip pat buvo plėtojamos lietuvių etnografijos ir literatūros studijos, kurių iškiliausi tyrėjai buvo Georgas Neselmanas, Liudvikas Rėza ir Frydrichas Kuršaitis. Atgijo ir provincijos teatrinis gyvenimas, kuris šiuo laikotarpiu buvo susijęs su teatro direktoriumi ir iškiliu vokiečių kompozitoriumi Richardu Vagneriu bei jo žmona aktore Mina Planer.

Pagaliau 1843 m. karinės ir civilinės valdžios pastangomis mieste pradėtas statyti antrasis pylimų žiedas, arba, kaip kartais sakoma, antrasis bastionų žiedas.

Būtinybė atnaujinti Karaliaučiaus miesto įtvirtinimus buvo svarstoma seniai. 1834 m. specialiai sudaryta komisija priėjo išvadą, kad įtvirtinimus teks statyti iš naujo, nes senųjų nebebuvo įmanoma modernizuoti; tais pačiais metais pradėtas jų projektavimas, kuriam vadovavo Napoleono karų dalyvis, Prūsijos inžinierių korpuso viršininkas generolas leitenantas Ernstas Liudvigas fon Asteris. 1843 m. pradėtos statyti gynybinės Kronprinz kareivinės ir Karaliaus vartai. Vos per 23 metus buvo pastatyta devyneri pagrindiniai miesto vartai, dešimt bastionų, du bokštai ir trys ravelinai. Pylimų žiedo dalimis taip pat tapo Kronprinz kareivinės ir atnaujintas Frydrichsburgo fortas. Be abejonės, Napoleono laikais šie įtvirtinimai būtų galėję gana ilgai atlaikyti šturmą. Tačiau jau statybų pabaigoje dėl sparčios artilerijos pažangos XIX a. viduryje įtvirtinimai nebeatitiko laikmečio reikalavimų.

Pagrindinių įvykių chronologija

1756–63 — Septynerių metų karas.

1758 m. sausio 11 d. — Rusų kariuomenė įžengia į Karaliaučių.

1758–62 — Karaliaučius Rusijos imperijos sudėtyje.

1764, 1769, 1775, 1783, 1811 — Dideli gaisrai Karaliaučiuje.

1804 m. vasario 12 d. — Imanuelio Kanto mirtis.

1806 m. spalio 27 d. — Prancūzų kariuomenei užėmus Berlyną, Karaliaučius laikinai tampa sostine.

1807 m. birželio 16 d. — Napoleono kariuomenė užima Karaliaučių.

Frydrichas III

(1831–88)

Vokietijos imperatorius nuo 1888 m. Iš Hohencolernų dinastijos. Demokratinių pertvarkų šalininkas. Būdamas sosto įpėdiniu, kronprincu, pasižymėjo kaip nuosaikus politikas ir talentingas karvedys. Tiesiogiai dalyvavo 1870–71 m. Prancūzijos–Prūsijos kare. Nepagydomai sirgęs, imperatoriumi buvo vos tris mėnesius 1888 m.

1807 m. liepos 7–9 d. — Derybos dėl Tilžės taikos pasirašymo.

1811–13 — Karaliaučiaus observatorijos statyba.

1813 m. sausio 5 d. — Rusijos kariuomenė antrą kartą užima Karaliaučių.

1830 — Atidaromas pirmasis Karaliaučiaus vandentiekis.

1830 — Atidaroma Steinfurto mašinų gamykla (Kaliningrado vagonų gamykla).

1849 — Karaliaučiuje atidaroma Gailestingumo ligoninė.

SEPTINTASIS AMŽIUS — ISTORIJOS PABAIGA

Kad miestui ginti reikia visiškai kitokių įtvirtinimų, akivaizdžiai parodė 1870–71 m. Prancūzijos–Prūsijos karas. Laimėjusi šį karą, Prūsija užbaigė vokiečių valstybių suvienijimo į vieną visumą procesą, o Prūsijos karalius Vilhelmas I pasiskelbė Vokietijos imperijos imperatoriumi. Tuo pat metu Vokietijos generaliniame štabe ėmė gimti galimo karo dviem frontais planai. Staigus Vokietijos sustiprėjimas sukėlė pagrindinių Europos valstybių nerimą, todėl ryškiai atšalo Rusijos ir Vokietijos santykiai, o kartu rytų kryptis Karaliaučiui kariniu požiūriu tapo potencialiai pavojinga. Todėl, siekiant sustiprinti miesto gynybinį pajėgumą, 1874 m. pradėtas statyti fortų žiedas 5–7 km atstumu nuo centro. Be to, iki 1873 m. buvo pastatytos 1-ojo kirasyrų pulko kareivinės ir manežas (dabar – fabriko „Oktavija“ pastatas ir Centrinis turgus).

1890. Graviūra „Imperatoriškosios poros išvykimas“.

Vokietijos imperija

Suvienyta vokiečių valstybė 1871–1918 m. Vokietijos imperija paskelbta 1871 m. sausio 18 d., Prūsijai laimėjus 1870–71 m. Prancūzijos–Prūsijos karą. Lemiamą vaidmenį kuriant imperiją suvaidino Prūsijos kancleris Otas fon Bismarkas. Vokiečių valstybės (4 karalystės, 6 didžiosios hercogystės, 6 hercogystės, 7 kunigaikštystės ir 3 laisvieji miestai) susivienijo aplink Prūsiją, o Prūsijos karalius kartu tapdavo Vokietijos imperatoriumi, išsaugodamas ir karaliaus titulą. Beveik iškart po Vokietijos imperijos susikūrimo išryškėjo jos priešprieša su Anglija ir Prancūzija, prie kurių vėliau prisijungė ir Rusija. 1914–18 m. Vokietijos imperija tapo viena pagrindinių Pirmojo pasaulinio karo dalyvių, o jį pralaimėjusi buvo likviduota per 1918 m. Lapkričio revoliuciją.

Žinoma, tęsėsi ir civilinė statyba. 1873 m. pradėjo veikti nauja miesto vandentiekio sistema, tuo pat metu buvo atidaryta universiteto klinika Lange Reihe gatvėje (dab. Barnaulo g.). 1875 m. pastatytas naujas (jau ketvirtasis) biržos pastatas. O už oficialios miesto ribos – bastionų juostos – toliau plėtėsi priemiesčiai, daugiausia sudaryti iš vilų. Beje, ten atsirado ir stambių visuomeninių objektų – stadionas „Walter-Simon-Platz“ (1892) ir Zoologijos sodas (1896).

Galiausiai svarbiausiu miesto infrastruktūros objektu tapo 1881 m. atidarytas arklių traukiamas tramvajus (konka). Iki 1895 m. buvo paleista pirmoji elektrinio tramvajaus linija nuo Piliavos stoties (Pasaulio vandenyno muziejaus apylinkės) iki Neuer Markt aikštės (Zarajskaja gatvės rajonas). Iš pradžių ši linija veikė lygiagrečiai su penkiais arklių traukiamo tramvajaus maršrutais.

XIX–XX a. sandūroje susiklostė paradoksali padėtis: kai kurie Karaliaučiaus rajonai, toli peržengę miesto ribas, teisiškai tebebuvo priemiesčiai, o susisiekimą su jais trikdė leidimų režimas einant pro miesto vartus. Visiems jau seniai buvo aišku, kad pylimų įtvirtinimai nebeturi jokios karinės reikšmės, kad šiuolaikinė apgulos artilerija, priešui pasiekus bastionų žiedo liniją, galėtų peršaudyti miestą kiaurai, nepalikdama jame nė vienos saugios vietos, todėl apie jokią sėkmingą gynybą šioje linijoje negalėjo būti nė kalbos. Vis dėlto prireikė dar 10 metų, kol karinė valdžia su tuo sutiko ir panaikino Karaliaučiaus bastionų žiedą kaip fortifikacinį objektą. Galiausiai 1911 m. miestas oficialiai peržengė seniai jį varžiusius „šarvus“. Deja, tuo metu sparti Karaliaučiaus plėtra lėmė daugelio architektūros ir fortifikacijos objektų netektį. Buvo nugriauti treji miesto vartai: Steindammo, Tragheimo ir Holländerbaum, visi bastionai, išskyrus Grolmano, buvo iš dalies arba visiškai nukasti, o miesto pylimas išliko vientisas tik dabartinės Litovskij Val gatvės atkarpoje.

1908 m. gegužės 3 d. Karaliaučiuje, stadione „Walter-Simon-Platz“ („Baltika“), įvyko reikšmingas įvykis: vietos futbolo klubas „Königsberg“ debiutavo Vokietijos čempionate. Premjera buvo ne visai sėkminga, o tiksliau – visai nesėkminga. „Königsberg“ rezultatu 0:7 pralaimėjo seniausiam Vokietijos klubui – Berlyno „Viktoria 89“. O kadangi tuomet žaista atkrintamųjų principu, pirmosios „Königsberg“ sezono rungtynės jam tapo ir paskutinėmis.

Situacija pasikartojo ir kitą sezoną: savo pirmąsias rungtynes „Königsberg“ žaidė išvykoje su ta pačia „Viktoria 89“ ir šįkart pralaimėjo dar triuškinamiau – 1:12. Vėliau Karaliaučiui čempionate atstovavo klubas „Prussia-Samland“, tačiau ir jis kokių nors reikšmingesnių rezultatų nepasiekė.

Ėmusį ryškėti spartų provincijos miesto augimą nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Jo griaunamąją galią Vokietija pirmiausia patyrė čia, Rytų Prūsijos teritorijoje.

Vilhelmas II

(1859–1941)

Prūsijos karalius ir Vokietijos imperatorius 1888-1918 m., iš Hohencolernų dinastijos, Vilhelmo I anūkas. Atleido Bismarką (1890). Vienas Pirmojo pasaulinio karo (1914–18 m.) iniciatorių ir aktyvių dalyvių. 1917 m. paskelbė „Velykų manifestą“ apie ketinimą demokratizuoti rinkimų sistemą. Nuverstas per 1918 m. Lapkričio revoliuciją.

Stebėtina, tačiau iki 1914 metų Rusija ir Vokietija neturėjo kokių nors neišsprendžiamų prieštaravimų, kurie neišvengiamai būtų vedę į karą. Vis dėlto nuo XIX a. šeštojo dešimtmečio augęs abipusis nepasitikėjimas, iš pradžių atšaldęs Rusijos ir Vokietijos santykius, o vėliau lėmęs šalių prisijungimą prie skirtingų karinių blokų, karo grėsmę pavertė daugiau nei realia. Be to, būtent Rusijos sąjunga su Antante, o Vokietijos – su Austrija-Vengrija galiausiai ir tapo Rusijos–Vokietijos fronto atsivėrimo priežastimi. Rytų Prūsijoje, kuri karo atveju atsidurdavo itin pažeidžiamoje padėtyje, pasirengimas galimiems karo veiksmams prasidėjo gerokai anksčiau nei 1914 metų Rusijos kariuomenės Rytų Prūsijos operacija. Pačiame Karaliaučiuje buvo modernizuoti fortų įtvirtinimai. Kazematai gavo papildomą smėlio pagalvę ir betono sutvirtinimą, pagrindinio kalibro artilerija buvo iškelta iš fortų teritorijos ir perkelta į gretimas lauko pozicijas. Tačiau svarbiausia rengiantis buvo kas kita. Pagal Vokietijos karinę doktriną daugiausia dėmesio skirta ne gynybinių statinių statybai, o geležinkelių ir automobilių kelių tinklo plėtrai, kuri leido operatyviai perkelti kariuomenę išilgai fronto linijos ir sukurti vietinę skaitinę persvarą pagrindinių smūgių kryptimis. Čia derėtų priminti, kad garsusis 1905 metų „Schlieffeno planas“ numatė asimetrinį karą dviem frontais. Pagrindiniai pirmojo karo etapo įvykiai turėjo vykti Prancūzijoje, kurios sutriuškinimui ir kapituliacijai buvo skirtos 42 dienos. Buvo manoma, kad Rusija tuo metu dar tik baigs mobilizaciją, o jos pradėtą puolimą, manevruodamos kariuomene, sulaikys visai nedidelės pajėgos. Planas numatė dalies teritorijos Rytų fronte atidavimą. Tačiau po Prancūzijos kapituliacijos ir pagrindinių Vokietijos kariuomenės pajėgų perkėlimo į rytus turėjo būti sutriuškinta ir Rusijos kariuomenė. 1906 metais naujasis Vokietijos generalinio štabo viršininkas Helmuthas von Moltke vyresnysis Schlieffeno planą šiek tiek pakeitė, sustiprindamas rytinę kariuomenės grupuotę.

Daugumos karo istorikų nuomone, šie pakeitimai Schlieffeno planą pablogino ir padarė visiškai neįvykdomą. Mums gi iš to reikėtų suprasti, kad pradinės Rusijos kariuomenės sėkmės buvo suplanuotos Vokietijos generalinio štabo ir vokiečiams nereiškė karinės katastrofos.

Kitaip nei vokiečių, Rusijos 1914 metų rugpjūčio karo veiksmų planas buvo parengtas gana spontaniškai. Apskritai jį išreiškia to meto posakis „Jūs – į Paryžių, o mes – į Berlyną“. Buvo manoma, kad Rusijos kariuomenė lengvai palauš Rytų Prūsijos gynybos pajėgų pasipriešinimą, sutriuškins jas keliuose mūšiuose ir pasieks Vokietijos imperijos sostinę dar prieš tai, kai vokiečių kariuomenė išsivaduos iš kovų su prancūzais. Šis planas būtų buvęs geras, jei Rusija būtų turėjusi itin mobilią kariuomenę, transporto priemonių jai perkelti ir galingą karinį jūrų laivyną. O nueiti iki Berlyno beveik pėsčiomis per tokį trumpą laiką buvo neįmanoma.

1914. Rusų agitacinis plakatas.

Paulis von Hindenburgas

(1847–1934)

Vokietijos prezidentas nuo 1925 m., visų keturių Albertinos fakultetų garbės daktaras. Generolas feldmaršalas. Pirmojo pasaulinio karo metais nuo 1914 m. lapkričio vadovavo Rytų fronto kariuomenei. Kartu su štabo viršininku Ludendorffu pakreipė kovų Rytų Prūsijoje eigą Vokietijos naudai, todėl Hindenburgas tapo nacionaliniu didvyriu. Nuo 1916 m. rugpjūčio – Generalinio štabo viršininkas, faktiškai vyriausiasis kariuomenės vadas. Būdamas prezidentu, 1933 m. sausio 30 d. perdavė valdžią į fašistų rankas, pavedęs Hitleriui sudaryti vyriausybę.

Šis trumpas karo istorijos ekskursas gerai paaiškina visą Rusijos kariuomenės Rytų Prūsijos operacijos eigą. Rusija pradėjo puolimą dviejų armijų pajėgomis, kurioms vadovavo patyrę, Rusijos–Japonijos karą perėję generolai Rennenkampfas (1-oji armija) ir Samsonovas (2-oji armija). Abi armijos veržėsi beveik lygiagrečiomis kryptimis, atskirtos Mozūrų ežerų. Kartu sudėjus jos pranoko vokiečių 8-ąją armiją (250 tūkst. kareivių ir karininkų prieš 173 tūkst.), tačiau kiekviena atskirai jai nusileido. Rugpjūčio 20 d. 1-oji armija po pasienio kautynių pasiekė Gumbinės (Gusevo) miestą, kur primetė vokiečių kariuomenei mūšį jai nepalankiomis sąlygomis. Vokiečių 8-oji armija buvo priversta stoti į mūšį dalimis ir, nepaisant atskirų sėkmių, patyrė pralaimėjimą pagrindinio smūgio kryptimi fronto centre, o po to buvo priversta atsitraukti. Tuo pat metu Rennenkampfas, nesuvokęs galimybės plėtoti sėkmę ir paversti mūšį prie Gumbinės generaliniu ir lemiamu, nebandė vytis besitraukiančio priešo, apsupti ir visiškai sunaikinti Rytų Prūsiją gynusios vokiečių 8-osios armijos dalinių. Vis dėlto 8-osios armijos vadas Prittwitzas pranešė Vokietijos generaliniam štabui, kad iškilo apsupties grėsmė, todėl jis priima sprendimą atiduoti Rytų Prūsiją ir atsitraukti už Vyslos.

Gresiant okupacijai, maždaug pusė vokiečių civilių gyventojų Rusijos kariuomenės puolimo ruože pradeda evakuotis į vakarus, pirmiausia Karaliaučiaus link. Rugpjūčio 21 d. Helmuthas von Moltke nušalina Prittwitzą ir jo štabo viršininką Walderseę nuo vadovavimo ir į jų pareigas paskiria būsimus „Prūsijos gelbėtojus“ ir nacionalinius didvyrius Paulį von Hindenburgą ir Erichą von Ludendorffą.

Atvykę į kariuomenę, Hindenburgas ir Ludendorffas nusprendė įgyvendinti vietinį „Schlieffeno plano“ variantą. Prieš 1-ąją Rusijos armiją buvo palikta nedidelė kariuomenės grupė, turėjusi nuolatine ugnimi ir manevru varžyti jos puolimą. O pagrindinės pajėgos skubiai buvo permetamos prieš Samsonovo armiją – jis visai nesitikėjo ką tik sutriuškinto priešo atakų. Pikta likimo ironija – Rennenkampfas skubiame kariuomenės perkėlime neįžvelgė grėsmės Samsonovo armijai ir nusprendė, kad vokiečių kariuomenė traukiasi už Vyslos. Jis apie tai informavo Šiaurės Vakarų fronto vadą Žilinskį ir atsakydamas gavo nurodymą atkirsti vokiečių grupuotei kelią į Karaliaučių. Taip 1-osios Rusijos armijos judėjimo kryptis buvo pakeista iš suartėjančios su Samsonovo armija į tolstančią.

Erichas Ludendorffas

(1865–1937)

Vokiečių pėstininkų generolas. Paulio Hindenburgo bendražygis Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu, vėliau tapęs vienu iš Vokietijos militarizmo ideologų. 1914-aisiais, po vokiečių kariuomenės nesėkmių serijos Rytų Prūsijoje, paskirtas štabo viršininku. Jam tiesiogiai dalyvaujant vadovaujant kariuomenei, vokiečiai sudavė Rusijos armijoms keletą pralaimėjimų ir privertė jas pasitraukti už Rytų Prūsijos ribų. Vėliau buvo generolo feldmaršalo Hindenburgo padėjėjas, faktiškai vadovavo karo veiksmams Rytų fronte 1914-16 m., o 1916-18 m. – visoms Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms. Kappo pučo dalyvis (1920). Kartu su Hitleriu vadovavo fašistiniam pučui Miunchene (1923). 1924-28 m. Vokietijos Reichstago deputatas nuo NSDAP. Aktyvus naujo pasaulinio karo, kaip revanšo už pralaimėjimą ankstesniajame, sukėlimo šalininkas, „totalinio karo“ koncepcijos autorius.

Rugpjūčio 26 ir 27 d. vokiečių korpusai paeiliui sutriuškino dešinįjį ir kairįjį Samsonovo armijos sparnus. Pagrindinė Rusijos kariuomenės grupuotė tuo metu toliau judėjo pradine kryptimi – tiesiai į besiformuojančią apsuptį. Vadas neturėjo išsamios informacijos apie padėtį sparnuose. Fronto štabo įsakymo nedelsiant trauktis jis negavo, todėl įsakymą trauktis davė tik rugpjūčio 28-osios vakarą, kai išvengti armijos sutriuškinimo jau buvo neįmanoma. Rugpjūčio 29 d. vokiečiai smogė pagrindinėms armijos pajėgoms, ir grupuotė, kurioje buvo Samsonovas su savo štabu, pateko į apsuptį.

Rugpjūčio 30 d. generolas Samsonovas nusišovė ir tuo galutinai dezorganizavo vadovavimą kariuomenei. Žuvo apie šešis tūkstančius kareivių ir karininkų, į nelaisvę pateko (įskaitant sužeistuosius) 50 tūkstančių karių. Armijos likučiai pasiekė Rusijos imperijos sieną ties Mlavos miestu (dabar Lenkijoje).

Dabar pralaimėjimo grėsmė pakibo virš Rennenkampfo armijos, kuri jau buvo spėjusi pasiekti tolimąsias prieigas prie Karaliaučiaus. Iš fronto štabo atėjo įsakymas nedelsiant trauktis. Rennenkampfas surengė armijos atsitraukimą pagal visas taisykles, užnugario daliniais pridengdamas galimus vokiečių kariuomenės prasiveržimo ruožus, todėl sėkmingai išvengė apsupties. Rytprūsių operacija baigėsi 1914 m. rugsėjo 15 d. Vėliau per visą Pirmąjį pasaulinį karą Karaliaučiui nebeteko patirti realios apgulties ir šturmo grėsmės, nors iki pat 1918 m. jis liko prifrontės miestu ir svarbiausia Vokietijos kariuomenės aprūpinimo baze.

Vokietijos imperijos kapituliacija 1918 m. lapkritį ir po jos sekusi 1918–1919 m. Lapkričio revoliucija Vokietijoje Rytprūsius palietė mažai. Visi svarbiausi įvykiai vyko už šimtų kilometrų nuo Karaliaučiaus. Čia gi stengtasi kuo greičiau užgydyti karo žaizdas ir grįžti prie taikaus gyvenimo. Tačiau ekonominė padėtis Vokietijoje įkurtoje Veimaro Respublikoje mažai tepadėjo atkurti ūkius ir pasiekti prieškarinį gamybos lygį. Vis dėlto buvo rasta lėšų įamžinti atminimą žuvusių provincijos gyventojų, taip pat padėti per karo veiksmus sugriautiems miestams, kuriuos tuo laikotarpiu globoti ėmėsi miestai iš centrinių Vokietijos žemių.

Pagal Versalio taiką Rytprūsius nuo likusios Vokietijos dalies dabar skyrė „Dancigo koridorius“, ir tai kėlė papildomų sunkumų. Siekiant atnaujinti prekybą su likusia Vokietija, 1920 m. buvo įsteigta Vokiečių Rytų mugė (vok. Deutsche Ostmesse). Pirmaisiais metais ji vyko zoologijos sodo teritorijoje, tačiau kartu Hansaplatz (Pergalės a.) ir Wallring (Profesoriaus Baranovo g.) pradėta statyti prekybos paviljonus. Ši mugė sudomino Baltijos valstybes, taip pat Vengriją ir Turkiją. Nuo 1922 m. mugėje dalyvavo ir Sovietų Rusija, o vėliau – SSRS. Rytų mugė netrukus tapo viena didžiausių Vokietijoje, apyvarta nusileisdama tik Leipcigo mugei. Prekybos plėtra paskatino ir transporto infrastruktūros plėtrą: automobilių kelių ir geležinkelių, taip pat 1919 m. atidaryto Devau oro uosto, kuris, beje, tapo vienu pirmųjų civilinių oro uostų pasaulyje.

Devau oro uostas

Pirmasis civilinis Europos oro uostas, vienas pirmųjų oro uostų pasaulyje. Atidarytas 1919 m. karinio aerodromo pagrindu. 1922 m. pastatytas aerouosto pastatas, tada pat pradėti reguliarūs skrydžiai maršrutu Karaliaučius–Ryga–Maskva. Turėjo oro susisiekimą ir su Berlynu bei Leningradu. Po karo iki 8-ojo dešimtmečio naudotas vietinėms oro linijoms, o vėliau tapo DOSAAF aerodromu.

1922 m. buvo atidarytas oro susisiekimas su Maskva, iš kurios į Karaliaučių, būdami šlovės zenite, atskrisdavo Jeseninas ir Majakovskis.

Kalbant apie geležinkelį, 1929 m. buvo pastatyta Pagrindinė geležinkelio stotis (dabar Pietinė stotis), o netrukus po jos, 1930-aisiais, – Šiaurinė stotis. Vis dėlto padėties Vokietijoje apskritai šiais metais giedra pavadinti nebuvo galima. Pasaulinė ekonominė krizė, milžiniškos reparacijos ir griežtos Versalio taikos sutarties sąlygos sukėlė šalyje ekonominę krizę, didelės gyventojų dalies nuskurdimą, infliaciją, nedarbą. Piliečiai vis labiau simpatizavo kraštutiniams politinės rikiuotės flangams – komunistams ir ultrakairiesiems iš vienos pusės, revanšistams ir naciams – iš kitos. Šalyje atsirado begalė didelių ir mažų ekstremistinių grupuočių bei judėjimų. Periodiškai vykdavo komunistų ir nacių susirėmimai, neramumai užimant administracinius objektus, maištai, eitynės ir kitos akcijos. Priešpriešos ir smurto banga atsirito ir iki Rytprūsių, tačiau apskritai kairieji ir dešinieji čia sulaukė mažesnio palaikymo nei vidutiniškai Vokietijoje. 1925 m. Karaliaučiuje buvo įkurtas vietinis NSDAP skyrius, suformuotas nedidelis smogikų būrys, du kartus į miestą buvo atvykęs pagrindinis nacių propagandistas Goebbelsas, tačiau per dvejus metus nacių partijos narių skaičius neviršijo 80 žmonių.

1928. Karaliaučiaus centras Veimaro Respublikos laikų žemėlapyje.

1928 m. Rytprūsių gauleiteriu buvo paskirtas NSDAP aktyvistas Erichas Kochas, svajojęs visu kuo prilygti fiureriui. Savo pagrindiniu uždaviniu Kochas laikė nacizmo idėjų populiarinimą provincijoje, kuri pagal Hitlerio palaikymo lygį gerokai atsiliko nuo kitų Vokietijos regionų. Tačiau vietos naciams į naudą išėjo krizės reiškiniai Rytprūsių ekonomikoje. 1929–1931 m. Karaliaučiuje užsidarė 513 įmonių, be darbo liko apie 33 tūkstančius žmonių. Nacių propaganda dėl visų bėdų kaltino žydus ir komunistus, taip pat demokratinę vyriausybę, kuri nesugeba jiems pasipriešinti. 1929 m. į Karaliaučių su kalbų ciklu atvyko pats fiureris, po metų pradėtas leisti vietinis nacių laikraštis „Preußische Zeitung“. Visa tai lėmė, kad 1933 m. gegužę per Karaliaučiaus valstybės susirinkimo rinkimus nacionalsocialistai surinko 43,73 % balsų (1932 m. – 32,85 %). Tai buvo kiek mažiau nei vidutiniškai Vokietijoje, tačiau daugumai reikiamus balsus fiureris „surinko“ uždraudęs komunistų partiją ir anuliavęs už jos atstovus atiduotus balsus.

Toliau viskas vyko kaip ir kituose Vokietijos miestuose: nacionalsocialistinė ideologija tapo privaloma visoms administracinėms institucijoms, buvo uždaryti visi opoziciniai laikraščiai, kuriami vietiniai SS, Hitlerjugend, Darbo fronto ir kitų nacių organizacijų padaliniai.

O gauleiteris iš partijos vadovo tapdavo jam patikėtos provincijos administracijos vadovu, kartu būdamas ir jos oberprezidentu. Taip nuo 1933 m. Erichas Kochas tapo Rytprūsių vadovu, ir visi tolesni įvykiai juose vyko jam tiesiogiai vadovaujant.

Nacionalsocializmo pergalės Karaliaučiuje apoteoze tapo 1938 m. lapkričio 9–10 d. „Krištolinė naktis“, kai per pogromus buvo nužudyta keliasdešimt žydų, nusiaubti jų namai ir įmonės, sudeginta sinagoga Lomse saloje. Tais pačiais 1938 m. Karaliaučiuje buvo pervadinta daugybė gatvių ir aikščių, kurios vietoj istorinių pavadinimų gavo naujus – Trečiojo reicho vadų ir kovoje su komunistais žuvusių NSDAP narių garbei. Per pirmuosius penkerius nacionalsocialistų valdžios metus studentų skaičius Karaliaučiaus universitete sumažėjo perpus – šaliai labiau reikėjo kareivių, o aukštojo moterų išsilavinimo hitlerinės ideologijos kūrėjai apskritai nepalaikė.

Hitlerio sukeltas didelis karas Europoje iš pradžių karaliaučiečių gyvenime kardinalių pokyčių neatnešė. Taip, gatvėse padaugėjo kariškių, tarp jų ir sužeistųjų, gydomų mieste, į frontą išėjusių vaikinų šeimas pasiekdavo pranešimai apie žūtį, tačiau apskritai karas vyko kažkur toli. Viskas pasikeitė po 1941 m. birželio 22 d. Rytprūsiai buvo vienas iš placdarmų, iš kurių prasidėjo agresija prieš SSRS.

Be to, Karaliaučius buvo bene vienintelis didelis Vokietijos miestas, kurį RKKA tolimosios aviacijos lėktuvai galėjo pasiekti visiškai pakrautais bombų skyriais. Pirmą kartą ji bombardavo miestą 1941 m. birželio 23 d.

Šio antskrydžio tikslas buvo veikiau psichologiškai paveikti priešą nei išspręsti kokius nors karinius uždavinius, ir nei jo pobūdis, nei intensyvumas niekaip negalėjo paveikti padėties fronte. Penktą valandą ryto 15 bombonešių DB-3 gana išsklaidytai subombardavo Hornstraße (Seržanto Koloskovo g.), Hindenburgstraße (Kosmonauto Leonovo g.), Tiergartenstraße (Zoologičeskaja g.), Wagnerstraße (Vagnerio g.), Schillerstraße (Šilerio g.), Luisenallee (Komsomolskaja g.) ir Hufenallee (Miro pr.) apylinkes. Aštuoni pastatai buvo sugriauti, 23 apgadinti, žuvo 16 gyventojų.

Kitas antskrydis įvyko po paros, tačiau bombos nukrito neužstatytose vietovėse, o birželio 24-osios vakarą sekė nauja ataka. Ji taip pat nebuvo itin sėkminga – bombos sugriovė 3 namus, žuvo 3 žmonės; be to, į orą pakilę naikintuvai perėmė rusų lėktuvus ties Didžiaisiais Skaisgiriais (Bolšakovo gyvenvietė) ir numušė tris iš jų. Vėliau sovietų bombonešiai virš Karaliaučiaus pasirodydavo tik epizodiškai, daugiausia mėtydami atsišaukimus. Koviniai pranešimai apie bombardavimus buvo teikiami per visą 1941 metų liepą, rugpjūtį ir rugsėjį, kaskart lakūnai raportuodavo apie pataikymus ir pavienius gaisrus, tačiau vokiečių šaltiniai pataikymų į taikinius nepatvirtina. Tik 1941 metų lapkričio 13 dieną patvirtinama, kad bombos nukrito miesto teritorijoje, kai bombas numetė pavienis Pe-8: vienas žmogus žuvo, šeši buvo sužeisti.

Immanuelis Kantas

(1724–1804)

Vokiečių filosofas, matematikas, vokiečių klasikinės filosofijos pradininkas. Privatdocentas (nuo 1756 m.), Albertinos profesorius (nuo 1770 m.), Peterburgo mokslų akademijos garbės narys užsienietis (nuo 1794 m.). Gimė Karaliaučiuje balniaus šeimoje. 1732–40 m. mokėsi „Friedrichskollegium“ gimnazijoje. 1740 m. įstojo į Karaliaučiaus universitetą. 1746 m., mirus tėvui, paliko universitetą neišlaikęs egzaminų ir neapgynęs magistro laipsnio. 1746–55 m. dirbo namų mokytoju, kartu sukūrė kosmogoninę Saulės sistemos kilmės iš pradinio ūko teoriją („Visuotinė gamtos istorija ir dangaus teorija“, 1755). 1755 m. grįžo į universitetą ir apgynė magistro laipsnį (disertacija „Apie ugnį“). Filosofijos fakulteto dekanas (nuo 1776 m.). Savo „kritinėje filosofijoje“ priešinosi spekuliatyviosios metafizikos dogmatizmui ir skepticizmui, pateikdamas dualistinį mokymą apie nepažinius „daiktus savaime“ (objektyvų pojūčių šaltinį) ir pažinius reiškinius, sudarančius begalinės galimos patirties sritį. Pagrindinis Kanto etikos, grindžiamos pareigos sąvoka, principas – kategorinis imperatyvas. Kanto mokymas apie teorinio proto antinomijas suvaidino svarbų vaidmenį dialektikos raidoje. 1796 m. universitete skaitė paskutinę paskaitą. Palaidotas prie Katedros sienų. Kanto vardu buvo pavadinta Karaliaučiaus gatvė (dabartinės Centrinės aikštės vietoje), šiandien jo vardą turi universitetas Kaliningrade.

Tikrasis košmaras Karaliaučiui prasidėjo 1944 metų rugpjūčio pabaigoje. Tiesa, iš pradžių įvyko tik jo generalinė repeticija.

1944 metų rugpjūčio 27 dieną virš Karaliaučiaus pasirodė 174 Didžiosios Britanijos karinių oro pajėgų bombonešiai, tačiau keli iš jų nukrypo nuo kurso ir numetė bombas į retai apgyventus rytinius miesto rajonus. Pragaras atsivėrė vos po trijų dienų. Rugpjūčio 30-ąją jau 189 „Lancasteriai“ plačiu ruožu numetė bombas tiesiai į centrinius Karaliaučiaus rajonus.

Nuo gaisrų nukentėjo Vorstadt (Serpuchovskajos ir Polockajos gatvių rajonas), Lastadie (sporto komplekso „Junost“ rajonas), Kneiphof (Kanto sala), Altstadt (teritorija tarp pilies ir Prieglaus), pati Karaliaučiaus pilis ir aplinkiniai kvartalai, Löbenicht (Zarajskajos gatvės rajonas), Tragheim (Proletarskajos ir Sergejevo gatvių rajonas) ir Rossgarten (Kliničeskajos gatvės rajonas). Per du antskrydžius iš viso buvo numesta 350 tonų aviacinių bombų, žuvo 840 gyventojų, apie 1000 dingo be žinios, dar 120–150 tūkstančių neteko būsto – faktiškai trečdalis gyventojų liko be pastogės. Čia reikėtų pažymėti, kad pats Karaliaučiaus bombardavimas nebuvo kokia nors išskirtinė akcija – kiti Vokietijos miestai patyrė ir masiškesnių, ir dažnesnių oro atakų, tačiau net ir toks britų antskrydis miestui tapo katastrofa. Palyginti nedidelį žuvusiųjų skaičių lemia tai, kad dar 1944 metų pavasarį ir vasarą buvo sustiprinta priešlėktuvinė gynyba, masiškai įrengtos slėptuvės, veikė gyventojų perspėjimo sistema. Po antskrydžių miesto tarnybos per gana trumpą laiką sugebėjo atkurti elektros tiekimą, vandentiekį, o netrukus ir tramvajų eismą. Vis dėlto daugumai gyventojų jau buvo aišku, kad tai tik pradžia...

Kai 1944 metų rudenį Raudonoji armija priartėjo prie Rytų Prūsijos sienų, abiejose fronto pusėse visu pajėgumu ėmė veikti propagandos mašinos.

Sovietų kariuomenėje kariams buvo aiškinama, kad Raudonoji armija stovi prie priešo guolio vartų, prie šimtmečius trukusios agresijos į rytus šaltinio, vokiečių militarizmo citadelės, kurioje ir reikia pasmaugti vokiečių pasipūtimą. Tuo pat metu nacių propaganda skelbė, kad priešas į Rytų Prūsiją išsilaužys dantis, kad narsi vokiečių kariuomenė neleis bolševikams įžengti į reicho teritoriją ir netgi kad iš čia karas vėl nusiris atgal į rytus. Apskritai ir viena, ir kita mažai atitiko tikrovę. Taip, vokiečiams pavyko prie Rytų Prūsijos sienos sutelkti gana stiprią grupuotę, taip, kelyje į Karaliaučių buvo sukurtos kelios gynybinės linijos, tačiau Raudonosios armijos pranašumas gyvąja jėga ir ginkluote buvo neginčijamas, o vokiečių gynybos linijos turėjo spragų ir silpnų vietų, kurias aptikti nebuvo itin sunku. Po nesėkmingo bandymo peržengti sieną iš karto, iki 1945 metų sausio buvo parengtas išsamus Rytų Prūsijos operacijos planas, ir Raudonoji armija pralaužė priešo gynybą per mažiau nei savaitę. Dar savaitės prireikė, kad mūsų kariuomenė pasiektų Karaliaučiaus priemiesčius. Savaitė visoms išgarbintoms gynybos linijoms! Galima drąsiai teigti, kad šiuo laikotarpiu Raudonosios armijos puolamoji galia gerokai pranoko priešo gynybines galimybes.

1945. Raudonosios armijos karininkai žlugusio Karaliaučiaus centre.

Karaliaučiaus fortų žiedas

Gynybinis dvylikos didelių (tipinių) ir trijų mažų fortų juosta, 1873–78 m. pastatyta aplink Karaliaučių 5–7 km atstumu nuo miesto centro. Fortų statyba atitiko tuo metu vyravusią fortinės tvirtovės koncepciją: fortų artilerija turėjo laikyti apgulties kariuomenę tokiu atstumu, kuris neleistų apšaudyti miesto kvartalų. Tačiau dėl artilerijos naikinimo priemonių raidos fortų juosta jau 1890-aisiais nebeatitiko laikmečio reikalavimų ir, nepaisant dukart atliktos modernizacijos, iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios galutinai prarado reikšmę. Karaliaučiaus fortai buvo atramos punktai ginant miestą, kai jį 1945-ųjų balandį šturmavo Raudonoji armija, nors stambaus kalibro artilerija iš jų buvo nuimta dėl jos pažeidžiamumo fortų kiemeliuose. Fortai vienu ar kitu mastu išliko iki mūsų dienų. 5-asis ir 11-asis bei iš dalies 1-asis fortai naudojami kaip muziejiniai objektai, 6-ąjį, 7-ąjį ir 12-ąjį užima Rusijos Federacijos gynybos ministerijos objektai.

Kaip liudija Karaliaučiaus tvirtovės įgulos komendantas Otto Laschas, 1945 metų sausio 27–28 dienomis jis praktiškai neturėjo karių miestui ginti, todėl 3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenė galėjo įžengti į miestą iš karto ir nebuvo kam jos sustabdyti. Tiesa, Lascho atsiminimais reikia pasitikėti labai atsargiai, nes jų leitmotyvas – savęs teisinimas ir mintis, kad jis, Otto Laschas, yra labai geras ir patyręs karininkas, kurį pastatė į beviltišką padėtį ir apsupo tokiais diletantais kaip Erichas Kochas ir kreisleiteris Wagneris, ir jei ne šios dvi aplinkybės, dar nežinia, kas būtų ką įveikęs.

Sausio pabaigoje 3-iojo Baltarusijos ir 1-ojo Pabaltijo frontų armijos pasiekė Karaliaučių visiškai išsekusios, su atsilikusiais užnugario daliniais, nepilnu šaudmenų komplektu ir dar labiau nepilna sudėtimi. Į pietus nuo Karaliaučiaus dar vyko įnirtingi mūšiai su apsupta priešo Heilsbergo grupuote.

Sausio 30 d. prie Karaliaučiaus priartėjusios armijos gana lengvai jį visiškai blokavo, ir miesto gynyba tapo visiškai beviltiška. Vis dėlto 1945 m. vasario 19 d. vokiečiams pavyko gerokai pagerinti padėtį, vienu metu smogus iš apgulto miesto ir iš nuo jo atkirstos grupuotės Sembos pusiasalyje. Per šią operaciją, kurioje abi pusės patyrė dideles netektis, apsupties žiedas buvo pralaužtas ir atkurtas Karaliaučiaus susisiekimas su Piliava (Baltijsku). Tai leido papildyti įgulą kariais, ginklais ir šaudmenimis. Be to, atsirado galimybė evakuoti gyventojus iš apgulto miesto.

Tokia padėtis išliko pusantro mėnesio, iki 1945 m. balandžio pradžios, kol buvo rengiamasi galutiniam miesto tvirtovės šturmui. Jis buvo numatytas balandžio 5 d., tačiau dėl oro sąlygų, kurios neleido panaudoti aviacijos, atidėtas parai. Jau kovo 30 d. artilerija pradėjo taikinių pasišaudymą, o nuo balandžio 2 d. prasidėjo masinis artilerijos puolimas. Dieną be perstojo šaudė stambaus kalibro, didelio ir ypatingo galingumo artilerija (iki 305 mm), o naktį vidutinio kalibro artilerija vedė vadinamąją „trikdomąją ugnį“, neleidžiančią pionieriams atstatyti suardytų įtvirtinimų. Iš viso buvo iššauta apie 350 tūkstančių tonų (!) sviedinių ir minų. Pasak Lascho, trečią šturmo dieną mieste nebesusigaudė net vietos gyventojai – tokie dideli buvo sugriovimai.

1945 m. balandžio 6 d. prasidėjo pats Karaliaučiaus šturmas. Literatūroje jis neretai vadinamas „pavyzdiniu šturmu“. Pasirinkta nedidelių šturmo grupių, remiamų poros tankų ar savaeigių artilerijos pabūklų, taktika leido užimti miestą greitai ir su tokiai rimtai operacijai nedidelėmis netektimis.

Puolančios armijos aplenkė Karaliaučiaus fortus, kiekvienam jų blokuoti skirdamos po vieną du batalionus, o likusios pajėgos tęsė šturmą. 39-oji armija tuo metu perkirto plentą į Piliavą. Patį miestą šturmavo 11-oji gvardijos (iš pietų), 43-ioji ir 50-oji armijos (iš šiaurės). Kvartalą po kvartalo perimdama kontrolę, sovietų kariuomenė vis labiau veržė apsupties žiedą. Naktį iš balandžio aštuntosios į devintąją vokiečių įgula mėgino prasiveržti į vakarus, į Piliavą, tačiau sovietų kariuomenė šį bandymą atmušė. Po to išsisklaidė net menkiausios viltys sėkmingai apsiginti, nors kai kurios priešo grupės užuot pasidavusios į nelaisvę rinkosi kautis iki mirties, iki paskutinio šovinio. Balandžio 9 d., po derybų per radiją, į generolo Lascho bunkerį išvyko sovietų parlamentarų delegacija, kuri pasiekė susitarimą dėl Karaliaučiaus kapituliacijos. Balandžio 10 d. rytą likusi įgula pradėjo pasiduoti į nelaisvę. Ir nors dar metus su trupučiu miestas vadinosi Karaliaučiumi, jo vokiškoji istorija tuo ir baigėsi.

Medalis „Už Karaliaučiaus paėmimą“

SSRS valstybinis apdovanojimas. Įsteigtas 1945 m. liepos 9 d. Medaliu buvo apdovanojami Raudonosios armijos kariai, dalyvavę Rytų Prūsijos operacijoje, taip pat ir Karaliaučiaus šturme. Iš viso apdovanota 760 tūkstančių žmonių.

Svarbiausių įvykių chronologija

1853 m. rugpjūčio 2 d. — Atidarytas geležinkelio susisiekimas Karaliaučius–Berlynas.

1858 — Karaliaučiuje įkurta priešgaisrinė tarnyba.

1873 — Universiteto ligoninių komplekso statyba Lange Reihe gatvėje (Barnaulskaja g.).

1873 — Baigtas statyti miesto vandentiekis.

1874-91 — Karaliaučiaus fortų žiedo statyba ir jo rekonstrukcija, prasidėjusi beveik iš karto po statybos pabaigos.

1895 m. gegužės 31 d. — Pradėta eksploatuoti pirmoji elektrinio tramvajaus linija.

1898 — Pradėta eksploatuoti Karaliaučiaus kanalizacijos sistema.

1901 — Į Karaliaučiaus uostą vedančio jūrų kanalo gilinimo darbai.

1914 m. rugpjūčio 17 d. – rugsėjo 15 d. — Rusijos armijos Rytų Prūsijos operacija.

1920 m. rugsėjo 26 d. — Atidaryta pirmoji Rytų Vokietijos mugė.

1926 — Archeologiniai kasinėjimai Karaliaučiaus pilies teritorijoje, vadovaujami Friedricho Lahrso.

1938 m. lapkričio 9–10 d. — „Krištolinė naktis“ — žydų pogromai Karaliaučiuje.

1944 m. rugpjūčio 27 ir 30 d. — Britų surengti Karaliaučiaus bombardavimai.

1945 m. balandžio 6-9 d. — Miesto šturmas Didžiojo Tėvynės karo metu.

VIETOJ IŠVADŲ

Dvylika nacizmo metų ir penkeri su puse karo metų – tik lašas jūroje, palyginti su keliu, kurį nuėjo Karaliaučius. Tačiau būtent šis nuodingas lašas užnuodijo beveik 700 metų šlovingos istorijos, per kuriuos miestas iš mažo kaimelio pasaulio pakraštyje išaugo į vieną pažangiausių Europos sostinių. Jis sunaikino dešimčių karaliaučiečių kartų darbo vaisius. Sudegino knygas ir archyvus, sugriovė architektūrą ir paminklus, išdraskė grožį ir paliko pelenus. Leido vokiečių valstybingumo ir klasikinės filosofijos lopšį vadinti „agresijos ir prūsiškojo militarizmo citadele“. Ano, buvusio Karaliaučiaus nebesugrąžinsi, kaip neįmanoma prikelti dešimčių milijonų Žemės gyventojų, žuvusių per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau privalome kuo atidžiau įsisąmoninti šią istorijos pamoką. Nes kiekvienas iš mūsų gali tapti panašaus lašo dalimi – lašo, kuris nušluos nuo žemės paviršiaus viską, ką sukūrė jo protėviai. Vadinasi, kiekvienas turi stengtis to neleisti.

BIBLIOGRAFIJA

• Авторский коллектив под рук. Щегловой Г. И. Восточная Пруссия с древнейших времен до конца Второй Мировой войны. Калининградское книжное издательство. 1996.
• Авторский коллектив под рук. Кретинина Г. В. Очерки истории Восточной Пруссии. Калининград. Янтарный сказ. 2002.
• Бахтин А. П. Замки и укрепления Немецкого ордена в северной части Восточной Пруссии. Калининград. Terra Baltica. 2005.
• Зорин В. Н. Альбрехт I Прусский. Калининград. Янтарный сказ. 2000.
• Масловский Д. Ф. Русская apmiя в Семилѣтнюю войну. М. Tиnorpaфiя Окружнаго штаба. 1886.
• Хлебников Н. М. Под грохот сотен батарей. М. Воениздат. 1979.
• Эрхардт Т. История крепости Кёнигсберг в Восточной Пруссии. М. 1997.
• Петр из Дусбурга. Хроника земли Прусской.
• Вартберг Г. Ливонская хроника.
• Лависс Э. Очерки по истории Пруссии. М. URSS. 2011.
• Ляш О. Так пал Кёнигсберг. Электронная версия.
• Гаузе Ф. Кёнигсберг в Пруссии. История одного европейского города.
• Торнский анналист. Электронная версия.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.