Löbenichto
herbas.
Vargu ar Altstadto gyventojams patiko, kad šalia miesto atsirado statinių, tačiau Vokiečių ordinas (jis pat Kryžiuočių ordinas) visokeriopai sveikino naujų gyvenviečių gimimą. Negana to, jų organizatoriams – lokatoriams – tam buvo skiriama pinigų, statybinių medžiagų, o jie patys, jei gyvenvietės neišaugdavo į miestus, tapdavo tų gyvenviečių seniūnais (šulcais / Schulze) su teise savo statusą perduoti paveldėtojams. „Laisvos“ žemės Prūsijoje dar buvo daug, o kiekvienas kaimas, kiekvienas miestas – tai papildomos markės ir šilingai ordino iždui. Ordino teritorijoje veikė paprastas feodalinis principas: komtūrija, kaip administracinis ordino vienetas, daugiausia gyvena iš savo pačios pajamų, kurių didžiąją dalį sudarė rinkliavos ir mokesčiai iš vietos gyventojų, pirklių muitai, mokesčiai už patentus ir privilegijas. Todėl dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje nuolatinių komtūrijų buvo tik keturios: Balga (vok. Balga), Brandenburgas (Ušakovas, vok. Brandenburg), Karaliaučius (Kaliningradas, vok. Königsberg), Ragainė (Nemanas, vok. Ragnit). Tuo tarpu panašaus ploto teritorijoje pietinėje ordino valstybės dalyje, kuri dabar yra Lenkijos teritorija, komtūrijų galėjo būti kelis kartus daugiau. Nes tai leido rinkliavos iš daugybės turtingų miestų ir kaimų su didesniais dirbamos žemės plotais.
Löbenichtas Karaliaučiaus miestų, priemiesčių ir rajonų žemėlapio rekonstrukcijoje iki jų sujungimo 1724-aisiais.
Iki 1300 metų gyvenvietė rytiniame Katzbacho upelio krante taip išaugo, kad jos gyventojai kreipėsi į ordino valdžią dėl miesto teisių suteikimo. 1300 m. gegužės 27 d. Karaliaučiaus komtūras Bertholdas fon Brühavenas / Berthold von Brühaven išdavė Löbenichtui privilegiją, suteikiančią Kulmo miesto teisę.
Löbenichtas Georgo Brauno graviūroje (1580).
Ir vėl, kaip ir Altstadto atveju anksčiau bei Kneiphofo vėliau, apie jokį Löbenichtą kol kas nebuvo kalbos. Naująjį miestą dar metais anksčiau nesudėtingai pakrikštijo Nova civitas – „Naujasis miestas“. Arba vokiškai Neustadtas (Neustadt). Tiesą sakant, nuo šio momento galima kalbėti apie tai, kad pirmąjį miestą prie pietinės Karaliaučiaus pilies sienos ėmė vadinti „Senuoju miestu“ (Altstadtu), priešpriešinant „Naujajam miestui“. Tačiau Neustadto pavadinimas neprigijo, ir jau 1338 metais miestas minimas kaip Löbenichtas – pagal seną prūsišką Katzbacho upelio pavadinimą Lėbė. Apskritai tai, kad gyvenviečių pavadinimuose Prūsijoje dažnai buvo teikiama pirmenybė prūsiškoms, o ne vokiškoms ar lotyniškoms šaknims, rodo, kad su vietinių gyventojų „germanizacija“ ordino valstybėje lazdos neperlenkdavo.
Löbenichtas, kaip ir pridera to meto miestams, turėjo visus būtinus atributus ir elementus: statutą, herbą, magistratą (miesto tarybą), turgų, bažnyčią. Beveik iš karto miestas ėmė apsistatyti gynybinėmis sienomis su vartais ir bokštais.
Löbenichtas buvo ordino vasalas ir buvo jo globojamas, tačiau feodalinėje sistemoje savigyna buvo būtinybė ir net pareiga – vasalinėje sutartyje, kurios vaidmenį atliko miesto teisės, buvo įrašyta miesto pareiga turėti miesto įtvirtinimus ir miesto savanorių kariuomenę. Matyt, iš pradžių miesto įtvirtinimai buvo paprasta stačiatvorė, vėliau palaipsniui pakeista mūru. Susieti senuosius Löbenichto įtvirtinimus su dabartine vietove – užduotis ne iš lengviausių. Gerai matomos tik šiaurinė ir pietinė ribos – dabar, su nedidele paklaida, tai Ševčenkos gatvė ir šiaurinis Moskovskij prospekto važiuojamosios dalies kraštas. Riba tarp Löbenichto ir Altstadto ėjo 50 metrų į vakarus nuo „Rosneft“ degalinės teritorijos Moskovskij prospekte ir toliau aukštyn Karaliaus kalnu tiksliai grįstos aikštės priešais į istoriją nueinančius Sovietų namus kraštu. Rytinė (išorinė) Löbenichto miesto siena būtų kieme už Santuokų rūmų, dabartinio 31-ojo vaikų darželio teritorijoje.
Löbenichtas Beringo plane (1613).
Kadangi Löbenichtas buvo kalno šlaite, jo gatvės išėjo išlinkusios ir nesudarė taisyklingo stačiakampio tinklo, kaip buvo Altstadte ir Kneiphofe.
Löbenichto vaizdas iš paukščio skrydžio.
Iš pagrindinės gatvės Löbenichtsche Langgasse (vok. Löbenichter Langgasse) mūsų laikais neliko nė pėdsako. Šiandien ji, šiek tiek vingiuodama, perkirstų pusiau degalinės teritoriją, praeitų per padangų parduotuvę ir išeitų į Moskovskij prospekto šaligatvį ties pėsčiųjų perėja. Įdomu, kad vakaruose ji baigėsi priešais Altstadto Bergstraße gatvę (vok. Bergstraße), bet rėmėsi į gynybinę sieną – vartų į Altstadtą šioje vietoje nebuvo. Todėl toliau ėjo trumpa ir kreiva Krumme Grube gatvė (vok. Krumme Grube, pažod. „Kreivoji duobė“), per kurią Löbenichtsche Langgasse jungėsi su pagrindine Altstadto gatve – Altstädtische Langgasse (vok. Altstädtsche Langgasse). Šiame staigiame vingyje stovėjo Löbenichto rotušė ir miesto turgaus aikštė. Kitame gale Löbenichtsche Langgasse baigėsi Kohl-Tor vartais (vok. Kohl-Tor, „Kopūstų vartai“), pro kuriuos buvo galima patekti į Sackheimo priemiestį (vok. Sackheim), o toliau – į Tepliavą (Gvardeiskas, vok. Tapiau). Todėl juos dar vadino Sackheimo vartais. Svarbu jų nepainioti su dabar kitoje vietoje esančiais Sackheimo vartais, kurie nėra bendravardžių Löbenichto vartų įpėdiniai.
Šiaurinė Löbenichto dalis, esanti aukštumoje (dabartinių Santuokų rūmų rajonas), vadinosi Oberštatu (vok. Oberstadt, t. y. Aukštutiniu miestu).
Čia pagrindinė gatvė buvo Obergasse (vok. Obergasse), vedusi į Krönchen-Tor vartus (Karūnos vartai, vok. Krönchen-Tor). Pro šiuos vartus buvo galima išvažiuoti Neuhauseno (Gurjevskas, vok. Neuhausen) kryptimi. Treti vartai vedė šiaurės kryptimi į Burgfreiheitą (vok. Burgfreiheit) – pilies priemiestį, priklausiusį ordinui ir neturėjusį miesto teisių. Nežinia kodėl šie vartai gavo „Kvailių“ vartų pavadinimą (Narren-Tor, vok. Narren-Tor).
Iš pietų Löbenichtą nuo Prieglio skyrė žvejų kaimas Liepas (vok. Liep), arba Lipnikas (vok. Lipnick). Šis kaimas taip pat buvo ordino žemėse ir tapo Löbenichto dalimi gerokai vėliau. O kol kas viena iš miesto teisių gavimo sąlygų buvo, be kita ko, priėjimo prie upės nebuvimas. Matyt, čia pasistengė Altstadto lobistai, įtikinę kryžiuočių administraciją nekurti jiems konkurento prekybos reikaluose.
Löbenichto peizažas su Šv. Barboros bažnyčios smaile.
Atskirai reikia pažymėti, kad iš Altstadto pusės Löbenichtas savų fortifikacinių statinių neturėjo. Altstadto miesto siena kartu buvo ir riba tarp dviejų miestų.
Atvirukas su Löbenichto stogų ir smailių vaizdu.
Vieninteliai vartai, pro kuriuos iš Altstadto buvo galima patekti į Löbenichtą, priklausė Altstadtui ir dėsningai vadinosi Löbenichto vartais. 1414 metais Löbenichto gyventojai pradėjo statyti savo namus prigludusius prie Altstadto miesto sienos. Tačiau altstadtiečiai nusprendė, kad tai kelia grėsmę jų saugumui, ir surengė išpuolį į Löbenichtą. Jėgos buvo akivaizdžiai nelygios, todėl viduramžių istorijoje nėra skyriaus „Mūšis prie Löbenichto“: pradėtos statybos buvo sugriautos, tačiau ordinas, pakviestas kaip trečiųjų teisėjas, stojo Löbenichto pusėn ir skyrė Altstadtui baudą. Vėliau ginčai tarp Altstadto ir Löbenichto periodiškai kildavo, bet apsieidavo be ginkluotų susirėmimų. Dėl savo negausių žmogiškųjų išteklių, kuklių ekonominių galimybių, taip pat mažesnio autoriteto ordino sluoksniuose šie ginčai retai būdavo išsprendžiami Löbenichto naudai.
Miesto Löbenichto bažnyčia buvo pastatyta 1334–1352 m. ir buvo gotikinio stiliaus pastatas. Taigi ji buvo Kneiphofo saloje stovinčios katedros bendraamžė. Bažnyčia buvo skirta Jonui Krikštytojui ir Šventajai Barborai. Šventąją Barborą ypač gerbė to meto Kryžiuočių ordino didysis magistras Liuderis fon Braunšveigas / Luther von Braunschweig (apie 1275–1335).
Šis magistras buvo žinomas kaip parapijiečių statomų Šventosios Barboros garbei bažnyčių rėmėjas, todėl daugelis jo valdymo laikotarpiu Prūsijoje pastatytų bažnyčių vadinosi Barbarakirche (vok. Barbarakirche). Neišimtis buvo ir Löbenichto bažnyčia. Visas jos pavadinimas buvo „Šventosios Barboros ant kalno bažnyčia“ (vok. Kirche St. Barbara auf dem Berge).
Galbūt į didžiojo magistro pageidavimus buvo atsižvelgta todėl, kad Löbenichto bažnyčios globėjas buvo pats Kryžiuočių ordinas, tuo tarpu Sembos vyskupas globojo Kneiphofo katedrą, o katedros kapitula – Altstadto bažnyčią. Kaip Löbenichto bažnyčia atrodė XIV ir XV a., galime tik spėlioti, tačiau žinoma, kad bokštas buvo pastatytas tuo pat metu ar beveik tuo pat metu kaip navos. Tai buvo gana retas atvejis to meto vietos statybų praktikoje. Bažnyčių bokštai tais laikais paprastai būdavo statomi vienu dviem šimtmečiais vėliau nei pagrindinis pastato tūris (nava). O štai graviūroje, išspausdintoje 1581 metais Georgo Brauno / Braun knygoje, Löbenichto bažnyčios išvaizdą visai galima įžiūrėti. Dar geriau ji matoma 1613-aisiais išleistame Beringo / Bering plane. Tačiau čia reikia prisiminti, kad XV a. pabaigoje miestiečiai išplėtė navą ir paaukštino bokštą, tad graviūrose ji įamžinta jau perstatyta. Löbenichto bažnyčios vietą dabartiniame Kaliningrade nustatyti lengva: ji stovėjo tiksliai universalinės parduotuvės „Moskovskij“ vietoje. Todėl galima konstatuoti, kad iš jos neliko nieko, net pamatų.
Löbenichto realinė gimnazija buvo įkurta 1441 metais.
Pirminio pavidalo Löbenichtas buvo labai mažas miestas net viduramžiams. Jo matmenys buvo maždaug 270 m iš vakarų į rytus ir 240 m iš šiaurės į pietus. Galybės nesuteikė ir pagrindiniai miestelio gyventojų užsiėmimai – jie dirbo laukuose ir perdirbo žemės ūkio produkciją.
Löbenichto realinės gimnazijos aktų salė (vok. Aula).
Buvo ir amatų, bet daugiausia vidaus rinkai. XIV–XV a. kainų santykis tarp prekių buvo visai kitoks nei dabar. Maisto produktai, palyginti su nemaisto prekėmis, kainavo labai pigiai. Praturtėti juos gaminant buvo praktiškai neįmanoma. Griežtų cechinės gamybos limitų ir fiksuotų produkcijos kainų sąlygomis Löbenichtas išgyveno gamindamas salyklą Kneiphofo ir Altstadto alaus darykloms, be to, iš visų trijų Prieglio miestų turėjo daugiausia savų alaus daryklų. Dabar sunku tuo patikėti, bet šiame nedideliame žemės lopinėlyje iki XVIII a. veikė 86 alaus daryklos!
1339-aisiais Löbenichtas kartu su Altstadtu ir Kneiphofu įstojo į Hanzos sąjungą, kurios nariu buvo iki 1579 metų. Tam tikrą naudą iš dalyvavimo šioje sąjungoje Löbenichtas neabejotinai gavo, tačiau apskritai mažojo miestelio dalyvavimas šioje prekybos sąjungoje neturėjo įtakos nei Hanzos, nei paties Löbenichto likimui. Apskritai savo politikoje Löbenichtas visada sekė Altstadtu, nuo kurio labai stipriai priklausė.
1349 metais prie pietinio Löbenichto pakraščio, netoli Liepo žvejų kaimo, didysis magistras Heinrichas Dusemeris fon Arfbergas / HeinrichDusemer von Arfberg (apie 1280–1353) įkūrė moterų vienuolyną, į kurį persikėlė abatė ir 12 vienuolių iš Kulmo (Chełmno, Lenkija, vok. Kulm) ir Torunės (Toruń, Lenkija, vok. Thorn). Ši vieta bus vadinama Münchenhofu (vok. Münchenhof), o tai reiškė „vienuolyno kiemas“.
Šalia moterų vienuolyno įsikūrė Tretininkų ordino seserų namai (vadinti juos vienuolynu nėra visai teisinga). Šios seserys gyveno pagal vienuolių regulą, bet buvo pasaulietės. Todėl jų drabužiai buvo pilkos spalvos, o tai užsiminė apie jų „pusiau vienuolišką“ statusą. Be to, pačiame Löbenichte veikė pamaldi pasauliečių moterų bendrija (Beguinae), kurioje naujokės „beginės“ gyveno dievotą gyvenimą, gyveno prižiūrimos vyresniosios bendruose seserų namuose, tačiau bet kada galėjo juos palikti ir ištekėti.
1441 metais Löbenichte prie bažnyčios buvo atidaryta gimnazija. Kaip galima nuspėti, ir gimnazija Löbenichte buvo mažiausia, palyginti su tokiomis pat įstaigomis Kneiphofe ir Altstadte. Reikia pasakyti, kad mokyklos atidarymas ir išlaikymas visiškai buvo užkrautas savivaldybės valdžiai ir parapijiečiams. Ordinas į mokyklų reikalus nesikišo, o dvasininkai iš vyskupo aplinkos, priešingai, tokių iniciatyvų neskatino, manydami, kad tik mokymas prižiūrint vyskupijai garantuoja, jog mokiniai neužsikrės kokia nors erezija.
Senovinis Löbenichto namelis Unterbergstraße gatvėje.
Kai po pralaimėto Didžiojo karo (1409–1411) ordinui atėjo sunkūs laikai, Löbenichto savivaldybė, kitaip nei Altstadto ir Kneiphofo savivaldybės, nestojo į opozicinę Prūsų sąjungą ir nesiuntė delegatų pas Lenkijos karalių į Krokuvą derėtis dėl miesto perėmimo Lenkijos karūnos jurisdikcijon.
Audėjų gatvė (Tuchmacherstraße).
Vis dėlto Löbenichto burmistras gana griežtai reikalavo iš ordino užmokesčio už lojalumą:
„Löbenichto-Karaliaučiaus burmistras ir taryba kreipiasi į Jo Didenybę Liudviką fon Erlichshauzeną ir ordiną dėl jų [löbenichtiečių] teisių žvejoti Aistmarėse ir Prieglyje iki „Šventojo miško“ pripažinimo, taip pat dėl miškų suteikimo kelyje iš Karaliaučiaus į Šaaką prie šliuzo į „Kunigo mišką“ ant kalno ir prie tvenkinio, taip pat prie Deimės netoli Dodo šioje Zareppės pusėje, taip pat dėl galimybės plukdyti šį mišką Deime ir t. t. Liudininkai: Hermannas Štulmecheris, burmistras, Gregorijus Bruchmanas, miesto iždininkas, Andrė Tidekė, Hansas Bliuzikė, Niklusas Balavas ir patarėjas Hansas Štulmecheris. Tepliava, 1450 m.“
O kai į Karaliaučių atvyko įgaliotasis Lenkijos karaliaus atstovas kancleris Johannas fon Konecpolė (Janas Taszka Koniecpolskis, lenk. Jan Taszka Koniecpolski, mirė 1455 m.), tai kartu su kitais miestų vadovais Löbenichto burmistras Hermannas Stulmecheris / Hermann Stulmecher pasirašė priesaiką Lenkijos karaliui Kazimierui IV. Tačiau Löbenichto cechai liko ištikimi sutarčiai su ordinu, ir kartu su Altstadtu Löbenichtas 1455-aisiais išstatė savo nedidelę savanorių kariuomenę padėti ordino komtūrui Heinrichui Reussui fon Plauenui / Heinrich Reuß von Plauen (apie 1400–1470) apgulti maištaujantį Kneiphofą.
1506-aisiais priešpaskutinio didžiojo magistro Karaliaučiuje Frydricho Saksoniečio / Friedrich von Sachsen leidimu Löbenichtas pagaliau įsigijo pirmąsias užmiesčio teritorijas. Rusų kalboje joms žymėti labiausiai tinka žodžiai „sloboda“ arba „priemiestis“, o vokiškai jos vadinamos Freiheit, o tai pažodžiui verčiama kaip „laisvė“.
Beje, rusiškas žodis „sloboda“ taip pat kilęs iš žodžio „svoboda“ („laisvė“). Slobodos iš pradžių buvo naudojamos ūkinei veiklai. Vėliau jose imta statyti ir gyvenamuosius namus. Pirmosiomis dviem tokiomis Löbenichto slobodomis tapo Angeris (vok. Anger) į rytus nuo miesto ir Stegenas (vok. Stegen) į pietryčius nuo jo. Angeris daugiausia buvo naudojamas žemės ūkio produkcijai perdirbti ir laikyti, o Stegenas – medienai ruošti ir apdirbti. Kadangi abi slobodos tiesiogiai ribojosi su Löbenichtu, jos de facto išplėtė paties miesto ribas. Dabar rytinė Löbenichto riba ėjo Landhofmeisterstraße gatve (Sergejaus Tiulenino g., vok. Landhofmeister Straße), o pietryčiuose miestas išėjo prie Prieglio ties dabartiniu Srities jaunimo kultūros centru (Moskovskij pr. 60–74).
1521 metais Münchenhofas priėmė į savo teritoriją trečiąjį vienuolyną. Šįkart pranciškonų vienuolius, kurie persikėlė čia iš Vėluvos (Znamenskas, vok. Wehlau) apylinkių. Vėluvą vienuoliai paliko dar 1517-aisiais, bet nuolatinę vietą netoli moterų vienuolyno rado tik po ketverių metų.
Karaliaučiaus katalikų bažnyčia stovėjo Löbenichto ir Sackheimo pasienyje.
Vis dėlto, kaip parodė tolesni įvykiai, jie čia įsikūrė visiškai veltui, nes į Karaliaučiaus vartus jau beldėsi Reformacija.
Naujasis turgus Prieglio krante ir Katalikų bažnyčia.
Löbenichto parapijos perėjimas į liuteronybę įvyko kiek vėliau nei dviejuose kituose Prieglio miestuose. Tai nutiko 1524-aisiais per evangelisto Johanno Amanduso / Amandus (mirė 1530 m.) Velykų pamokslą, kuriame jis išdėstė Liuterio mokymo pagrindus ir pasiūlė nedelsiant atsikratyti ikonų bažnyčioje. Kaip ir visur Karaliaučiuje, Löbenichto gyventojai protestantizmą priėmė stebėtinai lengvai. Beveik iš karto po to vienuoliams ir vienuolėms teko palikti vietos vienuolynus, nes vienuolystė prieštaravo liuteronybės dvasiai. Minėtoji pamaldi „beginių“ sąjunga perėjimą į liuteronybę palaikė, ir pati buvo pripažinta visiškai atitinkančia Martyno Liuterio mokymo tezes. Vienuolių išvarymas vyko su dideliu triukšmu, prieidavo net iki fizinės jėgos naudojimo. Tačiau tai buvo, ko gero, vienintelis tokio pobūdžio incidentas pereinamuoju laikotarpiu nuo popiežiaus prie Liuterio.
1531 m. vienuolyno pastatai buvo perdaryti į ligoninę, kuri dėl didelių matmenų buvo pavadinta Didžiąja Löbenichto arba Didžiąja karališkąja (vok. Das Große Königlich Hospital). Löbenichto bažnytinė mokykla tuomet buvo pertvarkyta į lotynų mokyklą, ir dabar jos mokytojais tapo evangelikai teologai. 1580-aisiais mokyklai buvo atidarytas naujas pastatas, tačiau ir tarp vietinių miesto lotynų mokyklų Löbenichto mokykla vis tiek liko mažiausia.
Čia reikia pažymėti, kad pirmąjį liuteronybės gyvavimo šimtmetį jos šalininkai buvo labiau netolerantiški bet kokiai erezijai ar abejonėms nei katalikai. Kalvinistas ar anabaptistas liuteronui buvo ne brolis pagal protestantišką pasaulėžiūrą, o eretikas, blogesnis už kataliką. 1543 metais Löbenichto bažnyčios pastorius gavo iš kunigaikščio Albrechto neįprastą užduotį: reikėjo patikrinti visų mieste apsigyvenusių olandų tikrąjį evangelijų supratimą. Vietos gyventojams buvo griežčiausiai draudžiama nuomoti bet kokį būstą miesto ribose šio „testo“ neišlaikiusiems. Užtat tie, kurie jį išlaikė, buvo priskiriami Löbenichto parapijai, o tai, atsižvelgiant į olandų naujakurių pasiturimumą ir iniciatyvumą, neabejotinai atnešė miestui naudos. Be to, Löbenichto bažnyčiai buvo priskirta daug Löbenichtui nepriklausančių slobodų, pavyzdžiui, Tragheimas (vok. Tragheim), Rossgartenas (vok. Roßgarten) ir Sackheimas (vok. Sackheim). Jie atsiskyrė nuo Löbenichto bendruomenės tik tada, kai įgijo savo parapijas: 1623-aisiais – Rossgartenas, 1633 m. – Tragheimas, 1648 metais – Sackheimas.
Löbenichtas XX amžiaus pradžios Karaliaučiaus žemėlapyje.
1609-aisiais Prūsiją kaip regentas valdęs Brandenburgo kurfiurstas Johannas Zigmantas padovanojo Löbenichtui Ponarth (Kaliningrado Dimitrovo rajonas, vok. Ponarth). Kitaip nei Angeris ir Stegenas, tai jau buvo ne sloboda, o vadinamasis kamerinis kaimas (vok. Kammerdorf), t. y. kaimas, priklausantis iždui, šiuo atveju – Löbenichto.
XVI a. Löbenichtas šiuolaikiniame „Yandex“ žemėlapyje Kaliningrado.
Miestas čia veikė kaip feodalinės teisės subjektas ir galėjo nustatyti valstiečiams mokestį už naudojimąsi žeme arba natūrinę duoklę. Nedidelės kamerinės valdos (dvarai) dažniausiai buvo tiesiog nuomojamos, atnešdamos pajamų miesto iždui. XVII a. Löbenichtas nuomos teisėmis naudojo ir kunigaikščio Neue Sorge laisvės (Freiheit) teritorijas (dabartinės Frunzės g. rajonas, vok. Neue Sorge).
Praktiškai visą XVII amžių miesto gyvenimas vyko karo sąlygomis. Į Karaliaučių, taip pat ir į Löbenichtą, kariuomenė neįžengė, tačiau Trisdešimtmetis (1618–1648), Šiaurės (1655–1660), Skonės (Danijos–Švedijos, 1675–1679) karai ekonomiškai atsiliepė trims Prieglio miestams. Šių karų metu įvyko svarbus įvykis: trys miestai, jų priemiesčiai, pilis ir kunigaikščio teritorijos 1626–1630 m. įgijo bendrus pylimų įtvirtinimus. Senoji miesto fortifikacija neteko bet kokios prasmės, o pylimo ir bastionų apjuosta teritorija beveik 300 metų į priekį nulėmė Karaliaučiaus plėtros ribas. Visi šie pokyčiai, žinoma, galiausiai buvo apmokėti iš miestiečių kišenės. Po ištiso karų šimtmečio Löbenichtą, kaip ir visą Prūsiją, 1709–1711 m. nusiaubė baisi maro epidemija.
Mieste mirė kas ketvirtas gyventojas, o mirusiųjų nebelaidojo su apeigomis net kapinėse, tik maro pastoriai sukalbėdavo trumpas maldas virš bendrų duobių.
Nelaimių nuniokotiems miestams valstybė skyrė lėšų skoloms padengti ir ūkiui atkurti. To meto kronikose pažymima, kad iš visų Karaliaučiaus miestų tik Löbenichtas pinigus išleido protingai, atsiskaitė su skolomis ir sutvarkė miesto gyvenimą. Tuo tarpu Kneiphofo ir Altstadto savivaldybės paskendo ginčuose ir rietenose tarpusavyje ir su valstybės valdžios atstovais, ginčydamos ankstesnes privilegijas ir reikalaudamos naujų. Visa tai tapo viena iš priežasčių (bet ne vienintelė), paskatinusių karalių Frydrichą Vilhelmą I 1724 metais sujungti tris Prieglio miestus į vieną „Karališkąjį Prūsijos sostinės rezidencijos miestą Karaliaučių“. Gerokai sumažintos sudėties Löbenichto magistratas persikėlė į Altstadto rotušę, kuri dabar tapo bendramiestine. Atsilaisvinęs savosios rotušės pastatas 1731 m. buvo išnuomotas leidėjo Hartungo spaustuvei, ateityje tapusiai garsia leidybos kompanija „Gräfe und Unzer“. Löbenichtas turėjo atiduoti turimą tvirtovės artileriją. Ginklai buvo palikti tik šaulių gildijai, kuri įkūnijo buvusią miesto savanorių kariuomenę, bet jau daugiau simboliniams paradams.
Rytinis vaizdas iš Löbenichto pilies link.
Apie septintą valandą vakaro 1764 metų lapkričio 11 dieną, kaip vėliau parodė tyrimas, viename iš Lastadijoje remontuojamų prekybinių laivų katile buvo palikta neužgesintų žarijų. Laivas užsidegė, nuo jo įsiliepsnojo keli sandėliai špeicheriai.
Löbenichto vaizdas nuo Prieglio.
Tą dieną nuo jūros pūtė uragano stiprumo vėjas. Dėl jo ugnis persimetė miesto centro link, sudegino kelis namus Kneiphofe ir Altstadte, o smarkiausias gaisras įsiliepsnojo Löbenichte. Išdegė beveik visas miestas, įskaitant rotušę su spaustuve ir bažnyčią. Bažnyčios bokštas sugriuvo ir sugriovė šalia esančią mokyklą. Sudegė Löbenichto ligoninė. Gaisras Löbenichte siautė pusantros paros ir buvo užgesintas tik lapkričio 13-osios septintą valandą ryto. Daugelio namų nebebuvo įmanoma atstatyti. Löbenichto ligoninę kartu su jos bažnyčia atstatė tik iki 1770 metų. Löbenichto bažnyčią teko išardyti. Ji buvo visiškai perstatyta 1776-aisiais pagal Johanno Ernsto Löckelio / Johann Ernst Löckel projektą baroko stiliumi. Naujas pastatas pastatytas ir mokyklai. Didysis 1764 metų gaisras atnešė į Karaliaučių dvi naujoves: 1770-aisiais miestuose-rajonuose ir slobodose (jos buvo prijungtos prie Karaliaučiaus tik 1809 m.) buvo įkurtos gaisrininkų komandos, o 1782 metais išleistas potvarkis, draudžiantis mieste statyti fachverkinius pastatus.
1811 metais Löbenichto mokykla iš bažnyčios žinios perėjo į savivaldybės. 1855–1859 m. jai buvo pastatytas naujas pastatas Münchenhofplatz aikštėje (vok. Münchenhofplatz). Dabar toje vietoje, kur ji stovėjo, – paminklas Baltijos jūreiviams Moskovskij prospekte. 1865-aisiais mokykla gavo aukštesniosios realinės mokyklos (vok. Oberrealschule) statusą, o 1882 m. – realinės gimnazijos (vok. Realgymnasium).
1901 metais Landhofmeisterstraße gatvėje (Sergejaus Tiulenino g., vok. Landhofmeisterstraße) buvo pastatytas naujas pastatas karalienės Luizės mergaičių mokyklai (vok. Konigin-Luise-Schule). 1903 m. šalia jos Glasserstraße gatvėje (vok. Glasserstraße) buvo pastatyta miesto mokykla, 1921 metais pavadinta Besselio vardu.
1903-aisiais buvo nugriauti apgriuvę Löbenichto ligoninės pastatai. Naujas pastatų kompleksas buvo pastatytas Sackheime, Heidemann-Straße gatvėje (Čerepičnaja g., vok. Heidemann-Straße), tačiau ir toliau vadinosi „Löbenichto“. Iš senosios ligoninės buvo išsaugotas ir į naują vietą Sackheime perkeltas įėjimo portalas (XVIII a. pab.), kur jį galima pamatyti iki šiol (žr. toliau).
Löbenichtas vienas pirmųjų rajonų gavo visavertį susisiekimą. Šiaurine Löbenichto riba iš pradžių kursavo arklinis tramvajus, kurio 3-iasis ir 6-asis maršrutai ėjo Schiferberg (Ševčenkos g. dalis, vok. Schiferberg) ir Königstraße (Frunzės g., vok. Königstraße) gatvėmis. Paskui 1895.05.31 buvo paleistas pirmasis Karaliaučiaus tramvajaus maršrutas. Jo galinė stotelė buvo Naujajame Löbenichto turguje (dabar Moskovskij pr. 60–68).
Katzensteig – siauriausia Karaliaučiaus gatvė.
1890 metų gruodžio 12 dieną vakariniame Löbenichto pakraštyje prie Katzbacho upelio buvo pradėta eksploatuoti pirmoji miesto elektrinė, kurios energija ir buvo naudojama tramvajų tinkle. 1895 m. ten pat pradėjo veikti pirmasis Karaliaučiuje tramvajų depas.
„Išspausdinkite savo disertaciją laisvai ir greitai! – reklamuoja savo paslaugas laikraštis „Königsberger Tageblatt“. – Kurį laiką spaustuvės pastate gyveno Immanuelis Kantas.“
Iki 1926 metų tramvajus pradėjo kursuoti rytine buvusio Löbenichto miesto riba – Mittelanger gatve (kiemas už universalinės parduotuvės „Moskovskij“, vok. Mittelanger). 1939-ųjų duomenimis, čia ėjo 1-asis ir 11-asis maršrutai.
Prieškarinis Löbenichtas įamžintas daugybėje nuotraukų. Tačiau jas apžiūrint vis tiek atrodo, kad kažkas praleista. Siauros ir kreivos gatvelės, tankus užstatymas neleido aprėpti žvilgsniu viso senojo miesto antūražo. Ir nors Löbenichte, kaip ir apskritai Karaliaučiaus centre, ordino laikotarpio namų jau nebebuvo likę, būtent Löbenichtas labiausiai atitiko nusistovėjusį viduramžių miestelio įvaizdį. Löbenichto gatvelė Katzensteig (vok. Katzensteig, žr. aukščiau) buvo laikoma siauriausia Karaliaučiaus gatve. Jos pavadinimą galima išversti kaip „Kačių įkalnė“, nors rusų toponimikoje nuolaidžioms gatvėms kažkodėl vartojamas žodis „spusk“ („nuokalnė“). Niekas negalėjo net įsivaizduoti, kad netrukus visa tai virs dulkėmis…
1944 metų rugpjūčio 30-oji tapo paskutine Löbenichto, kaip tokio, diena. Naktinis Karališkųjų karinių oro pajėgų bombardavimas, kurio metu ant istorinio Karaliaučiaus centro buvo numesta 480 tonų padegamųjų ir fugasinių bombų, sukėlė miestui katastrofišką gaisrą, kuriame ir sudegė Löbenichtas.
Jis atsidūrė bombardavimo epicentre ir, kaip galima spręsti iš 1944 metų rudens aerofotografijos, išdegė visas. Nuo ugnies sugriuvo tik keli namai, bet visi kiti virto aprūkusiomis dėžėmis be stogų, tarpaukštinių perdangų, langų ir durų, rakandų. Kartu su kitais statiniais sudegė ir Löbenichto bažnyčia su visa savo puošyba. Pokario Löbenichto gyventojų atsiminimuose sakoma, kad būtent jo teritorijoje gaisro padarinių įspūdis buvo pats slegiantis – kreivos gatvelės su mirusiais namais gniuždė žmonių psichiką. Gyventojai tarsi pamišę be tikslo klaidžiojo po gaisravietę, kur neliko nieko, kas galėtų degti. Griuvėsiai rūko, o vėjas barstė grindinį pelenais.
Prieškarinis Löbenichtas XX a. 5-ajame dešimtmetyje.
Löbenichto griovimą padidino ir miesto šturmas. 1945 metų balandžio 9-osios dieną Raudonosios armijos daliniai veržėsi nuo Sackheimo ir Karaliaus vartų pilies link.
Löbenichto Ilgoji gatvė filme „Susitikimas prie Elbės“ (rež. Sergejus Eizenšteinas, 1949).
Löbenichtas geografiškai buvo jiems pakeliui, ir nors tuo metu vermachto karių ir folksšturmo kovotojų pasipriešinimas buvo židininis, be vieningos gynybos vadovybės, vietiniai mūšiai dėl namų ir kvartalų neabejotinai prisidėjo prie miesto užstatymo sugriovimo.
Pasibaigus kautynėms, Löbenichtas pateko į Karaliaučiaus 1-osios komendantūros pavaldų rajoną (1-ąjį rajoną). Šis rajonas, apimantis centrinę, seniausią Karaliaučiaus dalį, to meto dokumentuose apibūdinamas kaip mažiausiai pritaikytas apgyvendintiems kareiviams ir karininkams, civiliams specialistams ir vietos gyventojams. Vis dėlto Ypatingosios karinės apygardos vado generolo pulkininko K. Galickio (1897–1973) įsakymu kelios Löbenichto gatvės gavo sovietinius pavadinimus, tiesa, visos jos buvo arba istoriniame Angeryje, arba Löbenichto pakraščiu.
Pervadintų gatvių sąrašas nedidelis: Schiferberg gatvė (vok. Schiferberg) tapo Smolenskajos gatvės dalimi, Krönchenstraße (vok. Krönchenstraße) buvo pervadinta Onežskajos gatve, Mauerstraße (vok. Mauerstraße) – 1-ąja Volskajos gatve, Glasserstraße (vok. Glasserstraße) – 2-ąja Volskajos, Zimmerstraße (vok. Zimmerstraße) – 3-iąja Volskajos.
Be to, Mittelanger (vok. Mittelanger) tapo Zaraiskajos gatve, o Landhofmeisterstraße (vok. Landhofmeisterstrße) – Sergejaus Tiulenino gatve. Dabar savo vietoje yra tik Tiulenino gatvė. Prieš karą ji buvo Angerio riba. Keista Zaraiskajos gatvė, kuri mūsų laikais net nepanaši į gatvę, iš tikrųjų buvo kieme už vėliau pastatytų Santuokų rūmų. Pastačius XX a. 8-ajame dešimtmetyje devynaukščių namų kvartalą (Santuokų rūmai ir universalinė parduotuvė „Moskovskij“), ji buvo perkelta į naują vietą. Smolenskajos gatvė pakeista forma pervadinta Ševčenkos gatve, o jos dalis buvusio Löbenichto šiaurėje tapo Frunzės gatvės pradžia. 1-oji, 2-oji ir 3-ioji Volskajos gatvės ir Onežskajos gatvė dabar – bevardžiai privažiavimai prie Muzikos koledžo (Frunzės g. 4). Jie dar atpažįstami vietovėje, bet įsivaizduoti, kad kadaise tai buvo tikros gatvės, dabar labai sunku.
41-oji mokykla Sergejaus Tiulenino gatvėje praeityje buvo karalienės Luizės mergaičių gimnazija.
1949-aisiais Karaliaučiuje vyko Sergejaus Eizenšteino filmo „Susitikimas prie Elbės“ filmavimas. Į filmą pateko ir kadrai iš sugriauto Löbenichto.
Löbenichto ligoninės portalas Čerepičnajos gatvėje.
Priešingai daugybei paminėjimų apie sugriuvusio Löbenichto bažnyčios pastato nugriovimą XX a. 8-ajame dešimtmetyje, 1966 metų aerofotografija akivaizdžiai rodo, kad jokių jo liekanų, kiek nors pastebimai iškilusių virš žemės paviršiaus, tuo metu jau nebuvo. Istorinio Löbenichto teritorijoje (be Angerio, Münchenhofo ir Stegeno) statinių iš viso nebuvo, išskyrus elektrinės pastato griuvėsius vakarinėje buvusio miesto riboje. Kitoje Löbenichto rajono dalyje stovėjo apgadinti Besselio mokyklos (dabar Muzikos koledžas) ir karalienės Luizės mergaičių mokyklos (1961-aisiais čia buvo atidaryta 41-oji mokykla) pastatai, pora nedidelių gyvenamųjų namų Angeryje (nugriauti XX a. 8-ajame dešimtmetyje), atskirai stovėjo milžiniški Löbenichto realinės gimnazijos griuvėsiai (nugriauti XX a. 8-ajame dešimtmetyje). Taigi galima konstatuoti, kad istorinį Löbenichtą visiškai sunaikino karas ir griuvėsių valymo darbai.
Fantazuojant apie jo atkūrimo galimybę pokario laikotarpiu, reikia atsižvelgti ne tik į griuvėsių būklę, bet ir į to meto statybos šakos techninį lygį, o svarbiausia – į visuomeninę politinę situaciją.
Ir tada tampa aišku, kad Löbenichtas neturėjo jokių šansų. Kol 2018 m. žemės nuokalnė nuo Sovietų namų į Moskovskij prospektą nebuvo užlieta asfaltu, po lietaus ir vandens srautų ten iš žemės dar išlįsdavo artefaktų – plytų nuolaužų su štampais, keturbriaunių vinių, keraminių alaus butelių kamščių. Kieme už universalinės parduotuvės „Moskovskij“ guli kelios dešimtys granito riedulių – galbūt tai Löbenichto bažnyčios pamatų liekanos. O Angeryje galima apžiūrėti atkurtus Besselio ir karalienės Luizės mokyklų pastatus. Jei paeisite toliau į Sackheimą, Lesopilnajos ir Čerepičnajos gatvių sankryžoje galima pamatyti neseniai restauruotą įvažiavimo portalą į senąją Löbenichto ligoninę. Ir tai viskas. Mums liko tik nuotraukos su siauromis, kreivomis, bet tokiomis mielomis Löbenichto gatvelėmis. Kita vertus, maždaug pusė istorinio Karaliaučiaus centro – tai tuščia, sąlygiškai žalia zona. Ir galbūt Löbenichto istorijoje tiesiog padaryta ilga pauzė.
Iliustracijoms panaudotos nuotraukos iš Rytų Prūsijos fotoarchyvo ir Michailo Ogorodnikovo.
– – – – – – – – –
Skyrius „Löbenichtas“
iš vietos autorių knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“,
išleistos XIX amžiaus pabaigoje
2012–2014 m. „Pregolioje“, „Baltijskij almanach“ meniniame priede,
buvo paskelbtas Karaliaučiaus autorių – daktaro Richardo Armstedto, Altstadto gimnazijos profesoriaus, ir daktaro Richardo Fischerio, Kneiphofo gimnazijos vyresniojo mokytojo, – knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“ („Heimatkunde von Königsberg i. Pr.“, 1895, Kommissionsverlag von Wilhelm Koch, Königsberg) vertimas, atliktas nežinomo vertėjo. Publikacijos idėja priklausė Igoriui Vladimirovičiui Afoninui. Tekstą adaptavo ir paaiškinimais papildė Aleksejus Borisovičius Gubinas ir Igoris Fiodorovičius Avtuchovas. Toje knygoje buvo atskiras skyrius ir apie Löbenichtą. Gerokai paredagavę, siūlome jį jūsų dėmesiui kaip papildymą prie teksto, kurio autorius –
Aleksejus Jevgenjevičius Petrušinas.
– – – – – – – – –
Der Löbenicht
Löbenichtas, antrasis pagal amžių iš trijų Karaliaučiaus miestų, gavo miesto teises iš ordino komtūro Bertholdo Brühaveno (Berthold von Brühaven) 1300 metų gegužės 27 dieną.
Löbenichto herbas: paauksuota karūna su dviem auksinėmis žvaigždėmis viršuje ir apačioje mėlyname lauke; du angelai yra jo skydo laikytojai; karūna – karaliaus Otokaro simbolis, o žvaigždės galbūt primena brolį riterį fon Dobriną (Ritterbrüder von Dobrin), atėjusį į Prūsiją su Kryžiuočių ordinu (Deutscher Orden) ir turėjusį herbe raudoną kalaviją su žvaigždės atvaizdu.
Pirmasis miesto pavadinimas – Neustadtas (Neustadt), rusiškai reiškiantis Naująjį miestą (sutr. Novgorodas), priešpriešinant Altstadtui (Altstadt), kurio pavadinimas verčiamas kaip Senasis miestas. Löbenichtas – dabartinis pavadinimas, visai tikėtina, kilo iš mažytės upelės Lebo (Lebo), vėliau pavadintos Kačių upeliu (Katzbach), pavadinimo. Aukštutinės vokiečių kalbos žodis „Löbenicht“ (Löbenicht) arba „Löbenick“ (Löbenick) gali reikšti „Vietovė prie Lėbės“ (Ort an der Löbe).
Löbenichto miesto sienos vaizdas nuo Kalno aikštės (Bergplatz, XIX a.)
Karaliaučiaus pavadinimas, iš pradžių jungęs pilį tik su Altstadtu, apimti Löbenichtą ir Kneiphofą (Kneiphof) pradėjo didžiojo magistro Frydricho Saksoniečio (Friedrich von Sachsen, 1474–1510) įsako pagrindu tik 1506 metais.
Löbenichtas turėjo savas gynybines sienas, saugojusias miestą iš šiaurės ir rytų. Vakaruose fortifikacinę funkciją atliko miestus skyrusi Altstadto gynybinė siena. Iš pietų natūrali apsauga nuo priešų įsiveržimo buvo Prieglius. Sienos buvo be bokštų, bet turėjo ketverius vartus: Malūno arba Pilies (Mühl- oder Schloßthor), „Karūnos“ (Krönchenthor), Sackheimo (Sackheimer Thor), Audėjų, jie pat Kvailių vartai (Tuchmacher- oder Narrenthor).
Malūno, arba Pilies, vartai buvo šiaurės vakaruose, Malūno kalvos papėdėje tarp Löbenichto ir pilies. Šiuose vartuose gyveno miesto muzikantai.
Audėjų vartai uždarė šiaurėje Audėjų gatvę (Tuchmacher Straße), kelias pro juos vedė į Burgfreiheitą (Burgfreiheit, Pilies slobodą). Liaudiškas jų pavadinimas buvo Kvailių vartai (Narrenthor, kas iš vokiečių kalbos pažodžiui verčiama kaip „Kvailių vartai“, tačiau greičiausiai šių vartų pavadinimas kilo iš kito žodžio, prasidedančio ta pačia raide, – Nahrung, reiškiančio „Maistas“). Šių vartų, saugojusių miestą iš šiaurės, neliko 1753 metais.
Sackheimo vartai buvo rytiniame Löbenichto Ilgosios gatvės gale. Praėjus pro juos, buvo galima patekti į Sackheimo priemiestį. Sackheimo vartai išstovėjo iki 1755 metų.
1809 metais gynybinės sienos aplink Löbenichtą buvo nugriautos.
„Karūnos“ vartai (Krönchen – karūnėlė, mažybine reikšme) jas pergyveno ir išsilaikė ilgiausiai iš visų (iki 1814 m.). Šie vartai stovėjo ten, kur bendravardė su jais skersgatvė (Krönchengasse) susijungia su Kalno skersgatviu (Oberberggasse). Pro juos palei kalvą kelias vedė į Angerio (Anger) priemiestį.
Nuo neatmenamų laikų Löbenichtas dalijasi į dvi dalis: Kalno (Bergstadt) ir Žemutinį (Unterstadt). Pagrindinė miesto gatvė – Löbenichto Ilgoji (Löbenichtsche Langgasse) – driekiasi nuo buvusių Kreivųjų griovių (Krumme Gruben) iki senųjų Sackheimo vartų (alter Sackheimer Thor). Lygiagrečiai jai, piečiau, nusidriekė Vienuolyno skersgatvis (Klostergasse), o šiauriau – Kalno skersgatvis (Oberberggasse), anksčiau vadintas Plačiuoju Kalno (Breite Berggasse).
Siauri miesto skersgatviai jungia jo pagrindines gatves; svarbiausi iš jų yra Bullatengasse (Bullatengasse), vedantis nuo Löbenichto Ilgosios iki Vienuolyno kiemo aikštės (Münchenhofplatz), ir Audėjų gatvė (Tuchmacherstraße), stačiai kylanti aukštyn nuo Langgasse. Ja galima užkopti į kalvą, iškilusią šiaurinėje miesto dalyje, kur Löbenichtas ribojasi su Rossgartenu (Rossgarten).
Baisus gaisras Löbenichte kilo 1764 metais. Jis prasidėjo Altstadto Malkų pievose (Altstädtische Holzwiesen), esančiose priešingame Prieglio krante. Liepsna greitai persimetė į šiaurinį upės krantą, visiškai pavertusi pelenais Löbenichtą ir Sackheimą.
Sudegė 369 namai ir 49 sandėliai, ugnyje žuvo 27 žmonės. Gaisro padaryta žala buvo įvertinta suma nuo 4 iki 5 milijonų talerių (Thaler).
Nepaisant didelės finansinės pagalbos, kurią nukentėjusiems löbenichtiečiams suteikė Frydrichas Didysis* (Friedrich der Große, 1712–1786), miestas atsistatinėjo lėtai, namus stengėsi statyti labai taupiai. Buvo naudojami seni pamatai. Tuo paaiškinamas senojo kreivų ir siaurų gatvelių tinklo išlikimas, taip pat namų stilius – dauguma jų turėjo savo alaus daryklas, o tai reiškė, kad buvo patalpa pagamintai produkcijai parduoti ir rūsys jai laikyti. Dėl siaurų fasadų pastatai tęsėsi toli gilyn į kiemą, žmonės gyveno prastai įrengtuose kambariuose be elementarių patogumų. Tai reikia prisiminti vaikštant siaura Langgasse ir bandant įsivaizduoti ten buvusį gyvenimą ankstesniais laikais.
Alaus darymas Karaliaučiaus gyventojams turėjo ypatingą reikšmę. Apie tai dar XVII amžiuje net sukūrė eilėraštuką:
Das Brauwerk dieser Stadt
Ist weit und breit berühmt,
Da man in Menge hat
Vom guten schwarzen Bier.
Miesto meistrai aludariai
garsūs visur ir visada.
Gert kiekviena proga –
jų tamsus alus – stebuklas!
Löbenichte aludariai turėjo pranašumą prieš kitus pirklius, sudarydami labiausiai privilegijuotą visuomenės sluoksnį. Kitas senovinis lotyniškas eilėraštis, kuriame išvardijamos jaunuoliams prestižinės ir jų idealus atitinkančios profesijos, skelbia: „Aut miles aut monachus aut Maelzenbraener im Loebinicht“ („Arba riteris, arba vienuolis, arba aludaris Löbenichte“).
Teisė gaminti salyklą ir virti alų nuo senų laikų buvo griežtai reglamentuota. 1721 metų kovo 15 dienos Generaline privilegija trijuose Prieglio miestuose veikusių alaus daryklų skaičius buvo užfiksuotas: 251.
Tuo pačiu dokumentu buvo uždrausta įvežti kitur pagamintą alų. Vietos aludarių veiklą reguliavo 1709 metų kovo 9 dienos Alaus darymo įsakas, kuriame buvo nustatyta, kiek alaus kiekviena alaus darykla turi išvirti kasmet (alaus prievolė), kokia kaina jį galima parduoti (kainos prievolė). Be to, kiekviena alaus darykla privalėjo parduoti savo alų tik per savo pačios karčemininkus (karčemos prievolė). Speciali Aludarių gildijos kontrolės institucija, sudaryta iš valstybės valdininkų ir aludarių, užtikrino visų minėtų reglamentų laikymąsi.
1709 metų nuostatai užtikrino Karaliaučiaus aludariams padorias pajamas, vidutiniškai siekusias 1000 talerių. Tenkindami alaus paklausą mieste ir apylinkėse, jie tiekė savo produkciją ir į Piliavą (Pillau). Užsienio jūreiviai daug gėrė, ir vietinė Piliavos alaus darykla nespėjo. Buvo specialus laivas, vadinamasis Alaus botas (Bierboot), kuris vasarą kelis kartus per savaitę plaukdavo į Piliavą, kad kompensuotų ten alaus trūkumą.
1803 metais Karaliaučiuje buvo 213 alaus daryklų, iš jų Altstadte – 97, Kneiphofe – 26, Löbenichte – 86, aplinkinėse slobodose, tuo metu jau tapusiose miesto rajonais, – 4.
Skaudų smūgį alaus darymas patyrė 1811 metais priėmus įstatymą dėl amatų ir prekybos laisvės, kuris paveikė vietos rinką taip, kad jos lyderiai ėmė parduoti mažiau alaus dėl padidėjusio mažų alaus daryklų skaičiaus Rytų Prūsijos miestuose ir kaimuose, kurių savininkai siekė patekti į Karaliaučiaus rinką, išstumdami vietos grandus. Dėl to iki 1829 metų Karaliaučiuje išsilaikė tik 85 vietos alaus daryklos, iš jų Löbenichte – 65. 1840 metais jų liko dar mažiau – 45, iš jų Löbenichte – 44. Pirkėjai vis dažniau ėmė teikti pirmenybę ne tamsiam Löbenichto alui, o bavariško stiliaus lageriui. Jį verda viena miesto (Rettig) ir trys didelės alaus daryklos (Ponarth, Schönbusch ir Wickbold), esančios už „vidinio miesto“ (Innerstadt) vartų.
XIX amžiaus antrojoje pusėje tarp aludarių prasidėjo rimta konkurencija. Didelės kompanijos ėmė siekti bet kokia kaina išpirkti alaus darymo privilegijas iš tų, kurie buvo pasirengę jas parduoti. Dėl to alaus daryklų skaičius toliau mažėjo: 1855 metais jų buvo likę 30, 1895 metais – tik septynios.
Jei iš Altstadto į Löbenichtą eisite Prieglio krantu ir pasuksite į kairę, perėję Vienuolyno kiemo aikštę (Münchenhofsplatz), pateksite į bendravardį skersgatvį (Münchenhofgasse), kuris anksčiau vadinosi Kreivuoju grioviu (Krumme Grube).
Čia prieš mus atsiduria 1592 metais pastatytas Hartungo spaustuvės (Hartungsche Druckerei) pastatas. Kadaise jis buvo Löbenichto rotušė. Tuomet pastatas buvo atgręžtas abiem sparnais į Löbenichto Ilgąją. Čia taip pat buvo Junkerių kiemas (Junkerhof) ir viešosios svarstyklės. Rotušės pastatas prarado savo paskirtį po to, kai 1724 metais visos miesto dalys buvo sujungtos į vieną Karaliaučių. Po to buvusios rotušės pastatas daugiausia tarnavo įvairiems visuomeniniams tikslams. Jis taip pat degė per 1764 metų gaisrą, buvo atstatytas ir perėjo į privačią nuosavybę. Dabartinė jo išvaizda – remonto po dar vieno gaisro 1876 metų gruodžio 23 dieną rezultatas.
Pirmąją spaustuvę Karaliaučiuje 1523 metais įkūrė Hansas Weinreichas (Hans Weynreich, apie 1485–1566), kunigaikščio Albrechto (Albrecht von Brandenburg-Ansbach, 1490–1568) pakviestas iš Dancigo. Pirmąja joje (ir apskritai Karaliaučiuje! – red. past.) išspausdinta knyga tapo maldaknygė „Tėve mūsų“, išdėstyta Dancigo pastoriaus Mathiaso Bynwaltho (Mathias Bynwalth, apie 1500–1573). Pabaigoje buvo įdėtas toks eilėraštis:
Czu Königsberg hatt gedruckt mich
Hans Weynreich gar fleyssiglich
Bei der Schloßtreppen der Aldestadt.
Da such’ mich, wer Lust czu kauffe hat.
Karaliaučiuje išspausdinta
stropiojo Hanso Weinreicho
Prie kilmingų protėvių pilies.
Pirkite – būsiu jums pažįstamas.
Universiteto įkūrimas 1544 metais suteikė spaudos reikalui galingą impulsą. Kunigaikštis Albrechtas pakvietė po savo liuteroniškomis vėliavomis iš Niurnbergo garsųjį tipografą ir knygų spausdintoją Hansą Lustą (Hans Lust). 1549 metų gegužės 29 dieną kunigaikštis maloningai suteikė jam galimybę įkurti čia savo spaustuvę. 1639 metais Karaliaučiuje atsirado dar viena spaustuvė – Johanno Reussnerio (Johann Reußner). Ji ilgą laiką turėjo išimtinę teisę (privilegiją) dideliais tiražais spausdinti universiteto leidinius.
„Karališkasis Prūsijos valstybės taikos ir karo laikraštis“.
1751 metais Reussnerio spaustuvė buvo parduota Heinrichui Hartungui (Johann Heinrich Hartung, 1699–1756) iš Erfurto. Dėl savo energijos ir stropumo Hartungas netrukus išgarsėja ne tik Karaliaučiuje ir Prūsijoje, bet ir toli už jos ribų.
Jo sūnus Gottliebas Hartungas (Gotlib Lebrecht Hartung, 1747–1797) perkėlė spaustuvę iš Altstadto Malkų skersgatvio (žr. „Auksinis kirvis“ skyriuje „Altstadtas“) į Löbenichtą, ten, kur ji yra dabar.
Dabar ši spaustuvė yra akcinės bendrovės nuosavybė. Joje spausdinamas „Karaliaučiaus Hartungo laikraštis“ (Königsberger Hartungsche Zeitung). Tai seniausias reguliarus laikraštis Karaliaučiuje. Jo istorija prasideda 1640 metais, kai Johannas Reussneris gavo privilegijas iš kurfiursto Jurgio Vilhelmo (Georg Wilhelm, 1595–1640). Ta proga galima paminėti, kad seniausi vokiečių laikraščiai „Frankfurto žurnalas“ (Frankfurter Journal) ir „Pašto pranešimai“ (Post-Avisen) pirmą kartą buvo išspausdinti Frankfurte prie Maino nedaug anksčiau – atitinkamai 1615 ir 1617 m., o seniausias Berlyno laikraštis „Vosso laikraštis“1 (Vossische Zeitung) leidžiamas tik nuo 1722 metų. Seniausio Karaliaučiaus laikraščio pavadinimas keitėsi kelis kartus: 1640-aisiais jis pradėjo kaip „Europos Merkurijus“ (Europäischer Mercurius), 1680-aisiais supaprastėjo ir ėmė vadintis „Paprastuoju laikraščiu“ (Ordinari-Post-Zeitung), 1709–1740 m. buvo „Karališkoji Prūsijos Fama“ (Königl. Preußische Fama), kuri ėjo du kartus per savaitę. Nuo 1752 metų jis vadinosi „Karališkasis privilegijuotasis Prūsijos valstybės, karo ir taikos laikraštis“ (Königl. privilegierte Preußische Staats-, Kriegs-, und Friedenzeitung). Laikraščio logotipą visada vainikavo Prūsijos erelis. Tik rusų okupacijos metu nuo 1758 metų vasario 6 dienos iki 1762 metų liepos 1 dienos ir vėliau nuo 1763 metų liepos 19 iki rugpjūčio 6 dienos Prūsijos erelis buvo pakeistas rusišku dvigalviu ereliu. Nelaimingais 1806–1813 metais per prancūzų įsiveržimą ir vėlesniais metais laikraštis daug nuveikė patriotizmui pakelti. Jame rašė garsusis filosofas Johannas Gottliebas Fichtė (Johann Gottlieb Fichte, 1762–1814), dėstęs Karaliaučiaus universitete nuo 1806 metų gruodžio iki 1807 metų birželio. 1813–1816 metais laikraštį redagavo Augustas fon Kotzebue (August Friedrich Ferdinand von Kotzebue, 1761–1819), buvęs Rusijos generaliniu konsulu Karaliaučiuje ir 1819 metais Manheime nužudytas studento Karlo Sando (Karl Ludwig Sand, 1795–1820) dėl pasklidusių gandų, kad jis – Rusijos šnipas.
Nuo Vienuolyno kiemo aikštės pilies link veda bendravardis skersgatvis. Skersgatvio ir aikštės pavadinimas aiškinamas tuo, kad čia nuo 1521 metų buvo Pranciškonų vienuolynas (Mönchskloster der Franziskaner), kurio brolius vadino „pilkaisiais vienuoliais“ (Graumönche) arba „bulės broliais“ (Bullatenbrüder). Tačiau jau 1524-aisiais, kai Karaliaučiuje prasidėjo Reformacija, vienuolynas buvo uždarytas.
Altstadto bažnyčios pamokslininkas Johannas Amandusas (Johann Amandus), aistringas Liuterio (Martin Luther, 1483–1546) šalininkas, Velykų antradienį kreipėsi į savo bendruomenę: „Pilkieji vienuoliai gana ilgai gėrė ir valgė kartu su mumis. Dabar tegul geria ir valgo su kitais.“
Pamokslo įkaitinti žmonės puolė į vienuolyną ir jį sudaužė, išvarę vienuolius į gatvę. Tik paties Albrechto (kuris tada dar nebuvo spėjęs tapti kunigaikščiu ir paskutinius mėnesius buvo didžiojo magistro statuso – red. past.) įsikišimas išgelbėjo juos nuo žiauraus susidorojimo. Tačiau vienuolyno pastatas buvo operatyviai pritaikytas sandėliams grūdams laikyti. 1827 metais jis sudegė ir iki šiol neatstatytas. Vienuolyno kiemo skersgatvis, išeinantis į bendravardę aikštę, taip pat Bulės (Bullatengasse) ir Vienuolyno (Klostergasse) skersgatviai išlaikė pavadinimus, primenančius šios vietos istoriją – katalikų pranciškonų vienuolyną, stovėjusį čia viduramžiais.
Ribą su Altstadtu prie Vienuolyno kiemo aikštės sudarė Kačių upelis (Katzbach). Per jį nebuvo tiltų, ir praeiti į Malkų tiltą (Holzbrücke) per Prieglių, į kurį buvo užeinama iš Altstadto teritorijos, čia buvo neįmanoma. Altstadto pusėje prie Kačių upelio, tiesiai Prieglio krante, stovėjo Šventosios Dvasios ligoninė (Hospital zum Heiligen Geist).
Reikšmingiausias pastatas Vienuolyno kiemo aikštėje yra Miesto realinės gimnazijos (Städtisches Realgymnasium) pastatas. Ši mokymo įstaiga buvo įkurta Reformacijos aušroje 1525 metais ir ilgą laiką, vadinama Lotynų mokykla (Lateinschule), buvo Löbenichto bažnyčios (Löbenichtsche Kirche) žinioje, įsikūrusi beveik greta jos. 1810 metais mokykla tampa Miestiečių mokykla (Bürgerschule), o 1859 metais – Pirmojo laipsnio realine mokykla (Realschule 1). 1859 metais mokykla persikėlė iš senojo pastato į naują, kurio kertinis akmuo buvo padėtas 1855 metų rugsėjo 2 dieną pažymint Karaliaučiaus 600 metų jubiliejų. 1894 metais prie naujojo pastato pristatė sparną, o 1895-aisiais – sporto salę. Nuo 1882 metų mokykla vadinasi Realine gimnazija.
Už gimnazijos yra didelis pastatų kompleksas, vadinamas bendru Löbenichto ligoninės (Löbenichtsches Hospital) pavadinimu.
Senovinis ligoninės vartų portalas papuoštas erelio skulptūra ir yra Löbenichto ligoninės (Löbenichtsche Hospitalgasse) ir Vienuolyno skersgatvių kampe. Virš įėjimo ant medinio skydo – užrašas lotynų kalba:
Refugium hoc paupertatis
et indigentiae monumentum pietatis
Alberti March. Brandenb.
Flammis ao MDCCLXIV penitus dirutum
e cineribus climentia et liberalitate
Friderici II Magni
in integrum restitutum est.
Sacrum sit posteritati !
Sit illaesum
Vicibus Fortunae.
Šis skurdo
ir vargo prieglobstis, pamaldumo paminklas
Alberto Brandenburgiečio,
1764 metais buvo visiškai sunaikintas gaisro
ir prikeltas iš pelenų gailestingumu ir dosnumu
Frydricho II Didžiojo.
Tebūnie jis šventas palikuonims!
Tenenukenčia jis
nuo likimo vingių.
Ligoninės pastatas iš pradžių priklausė vienuolynui, kurį įkūrė aukščiausiasis magistras Winrichas fon Kniprodė (Winrich von Kniprode, apie 1310–1382) po Rūdavos mūšio 1370 metais, vykdydamas priesaiką, kurią jo pirmtakas Dusemeris fon Arfbergas (Heinrich Dusemer von Arfberg, apie 1280–1353) davė 1349 metais prieš mūšį su pagoniškomis lietuvių gentimis. Vienuolynas buvo skirtas Mergelei Marijai ir šventajam Benediktui. Iš pradžių vienuolyne buvo vos 12 cistersių vienuolių (vienuolių ordinas, artimas benediktinams). Po bažnyčios reformacijos 1531 metais kunigaikštis Albrechtas pertvarkė vienuolyną į ligoninę ligoniams ir vargšams. Jai buvo perduotas trijų bažnyčių turtas ir pajamos, taip pat teisė į savo teismą. Vietoj 12 buvusių vienuolių dabar ligoninės etatuose buvo šešios kilmingo luomo moterys ir tiek pat miestiečių. Visos jos turėjo laikytis liuteroniško tikėjimo. Ligoninėje išlaikomi asmenys, priklausomai nuo turimų lėšų, buvo aprūpinami būstu, maistu, malkomis ir pinigais.
Dėl tolesnių aukų ligoninė gerokai išsiplėtė. Atskiros gildijos jungė savo aukas su giminingomis gildijomis, o skirtingi ligoninės skyriai jungėsi su panašiais į save. Taip į ligoninės sudėtį įėjęs psichikos ligonių skyrius, pastačius naują pastatą Allenberge, persikėlė ten.
Dabar ligoninėje yra 360 vietų, 60 – vadinamosios kondicinės. Jose išlaikomi pacientai, be būsto, turi pensiją maistui, šildymui ir apšvietimui apmokėti. 120 pilnų vietų gauna būstą, kurą, apšvietimą ir pinigus. 180 laisvųjų vietų turi tik būstą su apšvietimu ir šildymu.
(Ligoninės statiniai buvo Atminimo ženklo Baltijos jūreiviams Moskovskij prospekte, geriau žinomo kaip „Kateris“, rajone – red. past.)
Šiaurinėje didelio keturkampio ligoninės kiemo dalyje stovi kukli Ligoninės bažnyčia (Hospitalkirche). Priešais jos altorių – garsaus Prūsijos istoriko, rašytojo, kartografo ir buvusio šios bažnyčios pamokslininko Kasparo Hennenbergerio (mirė 1600 metų vasario 29 dieną) kapas. Visa tai žuvo per 1764 metų gaisrą.
Ligoninei atstatyti Frydrichas Didysis paaukojo beveik 30 000 talerių, ir jau 1771 metų birželio 2 dieną buvo pašventinta nauja ligoninės bažnyčia. Nuo 1807 metų joje vyksta pamaldos lietuviams. 1836 metais bažnyčia buvo suremontuota.
Nuo 1889 metų joje vyksta pamaldos senkatalikiams. Ligoninės bažnyčios kapinės yra priešais Sackheimo vartus ant Varinio kalno (Kupferberg).
(Hennenbergeris sudarė vieną pirmųjų Rytų Prūsijos žemėlapių. O dėl ligoninės kapinių, tai ant jų iš pradžių „pasodino“ celiuliozės ir popieriaus kombinato kultūros namus, paskui nebaigtas statyti pastatas buvo pertvarkytas į prekybos centrą „Siti“ Moskovskij prospekte – red. past.)
Ligoninės gatvė (Hospitalstraße) išeina į Löbenichto Ilgąją beveik priešais tą vietą, kur Löbenichto bažnyčios link nueina Vargšų nuokalnė (Paupersteig). Jos pavadinimas primena prieglaudą (Löbenichtsches Pauperhaus), kuri čia buvo nuo 1615 metų. Joje buvo auklėjami berniukai iš neturtingų šeimų. Ši prieglauda sudegė 1764 metais, bet po gaisro buvo vėl pastatyta Löbenichto Ilgojoje, 50. Atidarius Miesto našlaičių namus (Städtisches Waisenhaus), senoji prieglauda buvo uždaryta, o jos pastatas perėjo į privačias rankas.
Užkopę Vargšų nuokalne, atsidursime Löbenichto bažnyčios aikštėje (Löbenichtscher Kirchenplatz), kur stovi Löbenichto bažnyčia (Löbenichtsche Kirche). Ji buvo įkurta maždaug 1334 metais ir iš pradžių buvo skirta Jonui Krikštytojui ir Šventajai Barborai.
Iš visų trijų Karaliaučiaus miestų Löbenichtas vėliausiai prisijungė prie evangelikų mokymo. Pirmąjį liuteronišką pamokslą, kartu išnešant iš pastato visas ikonas ir šventųjų atvaizdus, čia 1524 metais pasakė pastorius Amandusas. Vietos bažnyčia ne kartą buvo perstatinėjama. Pavyzdžiui, 1695 metais į ją trenkė žaibas ir sugriovė bokštą su varpine ir chorus. Vos ją atstatė, kai 1707 metais per pamaldas įgriuvo dalis lubų ir daug kas nukentėjo, o tuometinio vyriausiojo maršalo Friedricho Wilhelmo fon Kanitzo (Friedrich Wilhelm von Kanitz (1656–1719) žmona žuvo. 1764 metais bažnyčia sudegė ir vėl buvo pašventinta tik 1776 metais. Karalius paaukojo atstatymui 12 220 talerių ir papildomai 3450 talerių pastoriaus namui statyti. Per karą su prancūzais 1807 metais Löbenichto bažnyčia tarnavo kaip karo lazaretas. 1809 metų rugsėjo 23 dieną, dalyvaujant karalienei Luizei, bažnyčia vėl buvo pašventinta. Ji pastatyta kryžiaus pavidalu, jos išilginė ir skersinė navos visiškai vienodos – po 36 metrus. Langai pusapskritimiai.
(Šiuolaikiniame miesto žemėlapyje Löbenichto bažnyčia atsidurtų Zaraiskajos gatvėje, į pietvakarius nuo Santuokų namų – red. past.)
Parapijos kapinės prie Karaliaus vartų (Königsthor) buvo įrengtos 1795 metais. 1844 metais jas iš dalies užėmė nauji tvirtovės įrenginiai. Naujosios Löbenichto kapinės buvo įkurtos Sprindo (Sprind) rajone.
(Kaliningrado žemėlapyje – už Karaliaus vartų, Jurijaus Gagarino gatvėje, Tichij parke – red. past.)
Nuo Löbenichto bažnyčios aikštės keli siauri skersgatviai veda į Kalno gatvę (Oberbergstraße), kuri kiek rytiau baigėsi Karūnos vartais. Anksčiau čia buvo Löbenichto Junkerių ir Bendruomenės sodai (Junker- und Gemeindegarten), virš įėjimo į pastarąjį buvo užrašas:
„Čia, liaudies sode, sako,
tamsus alus – tikras lobis!
Kas netiki manim, tegul pats ateina,
tamsaus alaus į valias atsigers!“
Ins diesem Garten insgemein
Sagt man, soll das best Schwarzbier sein.
Wer nicht will glauben, wag daran
Ein Zech, und zey nur friedsam.
Iš šių sodų dabar (primename, knyga rašyta 1890-ųjų pradžioje – red. past.) nieko neliko.
(Karūnos vartai vedė iš Löbenichto per Angerį į Sackheimą. Jie pirmą kartą minimi 1506 metais ir buvo sugriauti 1814 metais. Vartų pavadinimas turi istorinį pobūdį, jį sieja su žodžiais „Kranker“ – ligonis (prisiminkime vietos ligoninę!) ir „Krone“ – karūna Löbenichto herbe. Šiuolaikiniame žemėlapyje vartai atsidurtų prie Santuokų rūmų Zaraiskajos gatvėje – red. past.)
Grįžę prie vakarinio Löbenichto Ilgosios gatvės galo ir paėję kelis žingsnius aukštyn Malūno kalnu (Mühlenberg), čia rasime itin modernų industrinės architektūros atstovą – Miesto elektrinę (Städtisches Elektrizitätwerk). Ji buvo pastatyta 1891 metais Miesto malūno kiemo (Hof der städtischen Malzmühle) teritorijoje ir yra pačiame Karaliaučiaus centre. Todėl iš čia įmanomas tolygus elektros energijos paskirstymas. Elektros kabeliai nuo jos driekiasi po visą miestą.
Šio komplekso statyba kainavo 980 tūkst. markių. Elektros srovę miesto administracija paskirsto piliečių ir bendruomenių interesais. Energijos suvartojimas atskiruose namuose apskaitomas elektros skaitikliais.
(Šis statinys galbūt išliko po karo. Bet kuriuo atveju čia buvo tramvajų traukos pastotė. Ji buvo sugriauta statant kaskadą prie Sovietų namų – red. past.)
Löbenichtui priklauso Angerio rajonas (Anger) su vadinamaisiais „Lieptais“ (Stegen), taip pat jam priskirta keletas kaimų ir dvarų už miesto, tarp jų Ponarth (Ponarth) kaimas.
ANGERIS
Pirmasis paminėjimas apie Angerį Löbenichte siekia 1506 metus. Šis rajonas tada, kaip matyti iš jo pavadinimo, buvo pievos.
(Anger reiškia: kaimo aikštė, bendruomenės gyvulių ganykla, laukymė – red. past.)
Bėgo laikas, ir čia ėmė statyti sandėlius ir klojimus. Pagrindinė gatvė – Pievų (Mittelanger, dabar kiemo teritorija į rytus nuo Zaraiskajos gatvės) – jungia Rossgarteno turgų (Roßgärter Markt) ir Löbenichto Ilgąją. Nuo Pievų gatvės į pietryčius nueina Olandų skersgatvis (Holländergasse), vedantis į Naująjį turgų (Neuer Markt) Prieglio krante. Anksčiau Olandų skersgatvis vadinosi Paršiukų (Ferkelgasse). Olandų skersgatvio pavadinimas galbūt aiškinamas tuo, kad rytinėje miesto dalyje Prieglio krantuose buvo pievos, taip pat vadintos Olandų (Holländerreien), ir karčema „Olandų smuklė“ (Holländer Krug). Karčemos pavadinimas paskui pasikeitė į aristokratiškesnį „Hotel de Holland“ (Hotel de Holland). Naujasis turgus – tai didelė keturkampė aikštė, besidriekianti nuo Löbenichto Ilgosios iki Prieglio. Jis buvo įrengtas tų pačių „daržinių“ (Stegen) vietoje. Taip vadinosi gyvenamasis kvartalas, susidedantis iš apgriuvusių namelių ir nugriautas 1811 metais.
(Turgus buvo maždaug toje vietoje, kur stovi namas, kurio cokoliniame aukšte iki persikėlimo į Biržos pastatą veikė Kaliningrado srities dailės muziejus – red. past.)
Iš oficialių pastatų Angeryje galima prisiminti tik Pievų gatvėje esančią Miesto realinę mokyklą (Städtische Realschule), įkurtą 1865 metais kaip vidurinę mokyklą. Nuo 1880 metų ji tapo aukštesniąja mokykla, o nuo 1892 metų turi dabartinį pavadinimą.
Pastatas jai buvo pastatytas 1876 metais. (Mokykla buvo maždaug universalinės parduotuvės „Moskovskij“ vietoje – red. past.)
Rytinė Angerio riba su Neue Sorge (Neue Sorge) nuo seno buvo ilga aikštelė virvėms gaminti, vadinamasis Virvių takas (Reiferbahn). XVIII amžiaus viduryje jo vietoje atsirado Landhofmeisterio gatvė (Landhofmeisterstraße, Sergejaus Tiulenino g.). Jos pavadinimas kilo iš landhofmeisterio titulo, t. y. vieno iš keturių Prūsijos karo patarėjų titulo, o paaiškinamas gatvės pavadinimas tuo, kad 1632 metais landhofmeisteris Andreasas fon Kreytzenas (Andreas von Kreytzen, 1579–1641) gavo atskirą jurisdikciją vietai šalia Katalikų bažnyčios (Katholische Kirche), kur anksčiau buvo senoji kapelionų rezidencija (Kaplanei).
Pietiniame Landhofmeisterio gatvės gale nuo seno yra Löbenichto miesto kiemas (Löbenichtscher Stadthof), kuriame įsikūrusi gaisrinė komanda (Feuerwehrkommando). Kiemas iš šiaurės ribojasi su Rytų Prūsijos generalinės žemės ūkio valdybos (Ostpreußische Generallandschaft) pastatu. Generaliniu landšaftu reikia suprasti žemės ūkio institutą (įstaigos prasme – red.), kurio tikslas – aprūpinti savo narius paskolomis už nedideles palūkanas. Paskolos grąžinamos amortizacijos (padengimo) forma už mažą palūkanų normą ir palaipsniui per ilgą laikotarpį. (Paprasčiau tariant, žemės ūkio įmonių kreditavimas lengvatinėmis sąlygomis – red.) Frydrichas Didysis įsitikino tokio pobūdžio asociacijų veiksmingumu, įgyvendinęs analogiškus projektus Silezijoje, Brandenburge ir Pomeranijoje, kur jo eksperimentuose noriai dalyvavo vietos žemvaldžiai bajorai.
(Tie patys junkeriai! Ryškiausias šio luomo atstovas buvo Otto fon Bismarckas – red. past.)
1780 metais Rytų Prūsijos bajorija kreipėsi į karalių su prašymu įsteigti panašią kredito draugiją, bet atsakymo negavo. Kitais metais bajorai vėl kreipėsi į karalių, bet gavo neigiamą atsakymą. Frydrichas Didysis niekaip negalėjo atleisti Rytų Prūsijos gyventojams to, kad jie per Septynerių metų karą prisiekė Rusijos imperatorei, taip sulaužydami priesaiką savo karaliui.
Frydricho Didžiojo įpėdinis karalius Frydrichas Vilhelmas II (Friedrich Wilhelm II, 1744–1797) buvo palankesnis ir 1788 metų vasario 16 dieną pasirašė įsaką dėl institucijos įsteigimo, skirdamas pirminiam įsikūrimui 200 tūkst. talerių iš valstybės iždo.
Vėliau, siekiant padengti dalį skolų, susidariusių Prūsijai dėl nesėkmingo karo (1806–1807 m.), Rytų Prūsijos landšafto išleidžiamais vekseliais (hipotekinėmis obligacijomis), šios organizacijos dalyvių sudėtis buvo išplėsta įtraukiant karališkuosius dvarus ir miškus, nebajoriškas valdas ir, galiausiai, valstiečių ūkius, kurių minimali vertė buvo 1500 markių.
Generalinio landšafto tarnybinės patalpos iš pradžių buvo nupirktame fon Diereko (von Diereck) žemės sklype Landhofmeisterio gatvėje 8–9. Paskui 1806 metais buvo įsigytas fon Wallenrodto (von Wallenrodt) miesto valdos sklypas toje pačioje gatvėje. Valdymą vykdė kolegija, kuriai vadovavo generalinis landšafto direktorius.
Valdybos veiklos priežiūrą vykdė Karališkoji valstybės vyriausybė. Priežiūros valdininkas vadinosi generaliniu landšafto prezidentu. Valdybos žinioje buvo Rytų Prūsijos savitarpio pagalbos kasa, įsikūrusi tame pačiame pastate. Valdybos filialas buvo Kneiphofo Ilgojoje gatvėje 17. Ant pagrindinio valdybos pastato Landhofmeisterio gatvėje 16–18 buvo padarytas užrašas „1813 m. vasaris“ ir pritvirtintas Geležinis kryžius atminimui, kad čia įvyko garsusis Prūsijos luomų (visų Prūsijos visuomenės sluoksnių – red. past.) posėdis, paruošęs dirvą šalies išlaisvinimui iš Prancūzijos jungo.
(Šis pastatas neišliko. Jis stovėjo priešais išlikusį buvusio Žemės ūkio banko pastatą Sergejaus Tiulenino gatvėje 17–19, kuriame įsikūrusios Baltijos laivyno tarnybos. Banko pastatas buvo pastatytas apie 1899 metus, vėliau nei išėjo knyga, kurios skyrių jūs ką tik perskaitėte, nugriauto senojo valdybos pastato Landhofmeisterio gatvėje 8–9 vietoje.
Aiškinantis namų numerius, reikia žinoti, kad Karaliaučiuje, gynybinių įtvirtinimų ribose, buvo išlaikyta viduramžių numeracija: numeriai ėjo iš eilės nuo gatvės pradžios, pasiekdavo jos galą ir tęsėsi iš eilės kitoje pusėje iki gatvės pradžios.
Už gynybinio žiedo ribų buvo priimta šiuolaikinė pastatų numeracija – lyginiais skaičiais vienoje pusėje ir nelyginiais kitoje.
Kaip matyti iš aprašymo, Angerio teritorija buvo gana siaura juosta, besitęsianti nuo Karaliaus gatvės (Königstraße) iki Prieglio. Vakaruose Angerio riba buvo Pievų gatvė, rytuose – Landhofmeisterio – red. past.)
* – Frydrichas II Didysis valdė 1740–1786 metais. Jis gimė 1712 metų sausio 24 dieną Frydricho Vilhelmo I (Friedrich Wilhelm I, 1688–1740) monarchų šeimoje. Vaikystėje jo santykiai su tėvu nesiklostė – tėvui nepatiko artistiškas berniuko charakteris ir jo domėjimasis dailiaisiais menais. Nuolat augusi įtampa tėvo ir sūnaus santykiuose privertė pastarąjį bėgti. Tačiau nesėkmingai.
Įsiutęs tėvas nusprendė nubausti jį kaip išdaviką ir įkalino Küstrino (Küstrin) tvirtovėje, o pabėgimo bendrininką ir artimą draugą įsakė nubausti mirtimi. Tai palaužė sūnaus užsispyrimą, ir jis tėvo reikalavimu pradeda dirbti vyriausybėje. Po to jų santykiai tapo giedri.
Užkariaudamas Sileziją, į kurią Brandenburgo dinastija seniai reiškė pretenzijas, ir kituose karuose (1740–1742, 1744–1745, 1756–1763), ypač per Septynerių metų karą, Frydrichas II parodė savo nepaprastus gebėjimus, nugalėdamas Austrijos, Prancūzijos, Rusijos ir Švedijos armijas. Po 1757 metų rugpjūčio 30 dienos mūšio prie Groß Jägersdorfo, kai Prūsijai ginti palikta feldmaršalo fon Lehwaldto armija buvo sumušta pranašesnių rusų pajėgų, provincija buvo okupuota ištisiems ketveriems metams (1758–1762). Tai, kad Rytų Prūsija ir ypač Karaliaučius be jokio pasipriešinimo pripažino Rusijos pavaldumą, Frydrichas II išgyveno labai sunkiai. Jis nusprendė niekada daugiau nebeįžengti į Rytų Prūsijos žemes.
Didelę reikšmę Prūsijos valstybės raidai turėjo dalies Vakarų Prūsijos (išskyrus Dancigą ir Torunę) ir Varmės prijungimas, taip pat konvencijos dėl pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo pasirašymas 1772 metais. Įgytos naujos teritorijos leido sutvarkyti visus susisiekimo būdus tarp Rytų Prūsijos ir kitų valstybės provincijų, davė galingą postūmį prekybos plėtrai.
Frydrichas Didysis savo pergalių dėka tapo ryškiausia savo laiko Europos politinės scenos figūra. Prūsijos valstybės gyventojų gerovės lygis jo valdymo laikotarpiu pastebimai išaugo, už ką liaudis giliai gerbė savo karalių. Jis taip pat išgarsėjo tuo, kad 1785 metais sukūrė Vokietijos kunigaikščių sąjungą prieš Austrijos pretenzijas. Didysis monarchas mirė 1786 metų rugpjūčio 17 dieną.
VERTĖJO PASTABA
1. Nuo 1721 metų leistas laikraštis vadinosi „Vossische Zeitung“ leidėjo ir knygų prekybininko Christiano Friedricho Vosso (Christian Friedrich Voß), kuris jį nupirko 1751-aisiais ir padarė labai populiarų, vardu.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
